Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Skolų administravimo asociacijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „R. investicijos“ bankroto pripažinimo tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

14. Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama BUAB „R. investicijos“ bankrotą pripažinti tyčiniu tokiais pagrindais: 1) suinteresuotas asmuo nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 3) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas); 4) suinteresuotas asmuo aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas); 5) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas); 6) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė.

Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

15. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d. (toliau – ĮBĮ), 20 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

16. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018).

17. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018).

18. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

19. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

20. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams.

21. Vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.

23. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, jog šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3297-915/2018).

24. Vadinasi, aptariamo tyčinio bankroto požymio konstatavimui privalu nustatyti ne tik bendrovės vadovo (valdymo organo) pareigų netinkamą vykdymą (jų nevykdymą), bet ir nustatyti, kad šie veiksmai buvo kryptingi ir tyčiniai siekiant privesti įmonę prie bankroto ar dar labiau pabloginti jau nemokaus juridinio asmens finansinę būklę.

25. Byloje nustatyta, kad UAB „R. investicijos“ nemokia buvo pripažinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 7 d. Kreditorės vertinimu, atsakovės bankrotas turėjo būti inicijuotas jau 2016 m., kuomet įmonės pradelstos skolos siekė daugiau nei 135 000 Eur. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įmonės padidėjusios skolos, nepalyginus įsiskolinimo dydžio su bendrovės turimu turtu, niekaip nepagrindžia atsakovės nemokumo ir suinteresuoto asmens pareigos jau 2016 m. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Kaip matyti iš byloje esančio atsakovės 2016 m. vasario 22 d. sudaryto balanso už 2015 m., UAB „R. investicijos“ disponavo 135 544 Eur vertės turtu, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 24 236 Eur, kas patvirtina, kad atsakovė neatitiko bankrutuojančios bendrovės statuso. Todėl tiksliai nenustačius, kad UAB „R. investicijos“ įmonė nemokia tapo jau 2016 metais, nėra pagrindo išvadai, kad bendrovės valdymo organas pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Apeliavimas į buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikimą nemokumo administratoriui neturi įtakos minėtai išvadai, kadangi jis disponavo informacija apie skolinių įsipareigojimų susiformavimo laikotarpį, jų dydį, todėl turėjo galimybę atlikti atsakovės finansinės būklės analizę. Kita vertus, vien aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis tam tikru laikotarpiu buvo bloga, nuosekliai prastėjo ar net atitiko nemokumo kriterijus, o juridinio asmens valdymo organas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nei pareiškėja prašyme dėl BUAB „R. investicijos“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nei kreditorė atskirajame skunde duomenų apie suinteresuoto asmens kryptingus tyčinius neteisėtus veiksmus siekiant atsakovės bankroto nepateikė, šių aplinkybių neįrodinėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas mano nesant pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti įmonės valdymo organų netinkamą pareigų vykdymą ir taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

26. Kreditorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti esant nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto sąlygą. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu, ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

27. Kaip nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi galėtų būti vertinami tokie sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra galimai ekonomiškai įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.

28. Tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nepakanka nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-747-450/2020).

29. Kreditorės manymu, pareiškėjos nurodytomis 2016 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. vasario 21 d. trišalėmis sutartimis Nr. 52N15-37N/16 ir Nr. 52N15-15N/17 atsakovė dirbtinai savo veiklą perkėlė į naujai įsteigtus ūkio subjektus – UAB „Smart Burger Bar“ bei UAB „Restoranita“, ir nesudarius šių sutarčių atsakovė galėtų atsiskaityti su kreditoriais.

30. Vertindamas minėtų trišalių sutarčių sudarymo poveikį BUAB „R. investicijos“ finansinei būklei, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 52N/15 UAB „R. investicijos“ išsinuomojo 350 kv. m. bendro ploto negyvenamąsias patalpas ir apie 100 kv.m. lauko terasos kavinės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) prekybos ir renginių centre VCUP, ir savo sąskaita įsipareigojo atlikti šių patalpų įsirengimo darbus, kurie reikalingi nuomininko veiklai. Sutartyje numatyta, kad išnuomotos patalpos galėjo būti naudojamos tik kavinei/ restoranui įrengti. Nuomininkas (BUAB „R. investicijos“), nepakenkdamas patalpų būklei, pagal suderintus su nuomotoju projektus įsipareigojo atlikti jam reikalingą papildomą patalpų vidaus įrengimą, sumontuoti jo veiklai vykdyti reikalingą įrangą, sutvarkyti iškabas ir pradėti veiklą patalpose ne vėliau, kaip po 60 kalendorinių dienų nuo patalpų perdavimo priėmimo; pagal suderintus projektus visiškai įrengti laiko terasa ir pradėti joje veiklą ne vėliau nei nuo 2016 m. vasaros sezono pradžios. Atsakovė, UAB „Smart Burger Bar“ ir AB prekybos centras VCUP 2016 m. balandžio 6 d. sudarė trišalę sutartį, kuria atsakovė perleido UAB „Smart Burger Bar“ visas nuomininko teises ir pareigas, kylančias iš nuomos sutarties su AB prekybos centras VCUP Nr. 52N/15. 2017 m. vasario 21 d. trišale sutartimi UAB „Smart Burger Bar“, UAB „Restoranita“ ir AB prekybos centras VCUP susitarė, kad UAB „Smart Burger Bar“ perleis UAB „Restoranita“ visas nuomininko teises ir pareigas pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 52N/15, ir šios sutarties šalimis tampa nuomotojas AB prekybos centras VCUP bei UAB „Restoranita“; UAB „Restoranita“ taip pat įsipareigojo perimti 30 926,40 Eur skolą AB prekybos centras VCUP atžvilgiu.

31. Nustatęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su kreditore, teigiančia, kad pareiškėja įrodė analizuojamų trišalių sutarčių žalingumą atsakovės kreditorių interesams, pačios atsakovės veiklos vykdymui, ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad UAB „Smart Burger Bar“ ir UAB „Restoranita“ minėtais sandoriais prisiėmė neįvykdytus UAB „R. investicijos“ įsipareigojimus kreditoriams, kurių įsiskolinimui padengti įmonė neturėjo pakankamai turto. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad ieškovė (pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama pripažinti su atsakove UAB „PROSPERITAS BALTICA“ (buvusi AB prekybos centras VCUP) sudarytas anksčiau aptartas trišales sutartis su priedais niekinėmis ir negaliojančiomis, kadangi jas sudarius buvo perleistos pareiškėjos teisės, pareigos ir turtas, taip pažeidžiant jos kreditorių interesus, kas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei; priteisti iš atsakovės UAB „PROSPERITAS BALTICA“ 95 881,62 Eur žalos atlyginimą ieškovei atlikus visus su atsakove nurodytoje byloje suderintus negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje Nr. 52N/15 įrašytus darbus (Nr. e2-2938-258/2020). Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (sprendimas įsiteisėjo 2020 m. spalio 24 d.) ieškinį atmetė nustatęs, kad nuomininkas (pareiškėja) negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi patvirtino, kad nereikš nuomotojui (UAB „PROSPERITAS BALTICA“) jokių pretenzijų dėl turėtų išlaidų, kurias nuomininkas turėjo pritaikydamas patalpas savo veiklai. Vadinasi, sprendžiant iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad su suinteresuotu asmeniu susijusios įmonės UAB „Smart Burger Bar“ ir UAB „Restoranita“ pakeitė atsakovę teisiniuose santykiuose, kylančiuose tik iš negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 52N/15, bet ne iš santykių su kitais atsakovės kreditoriais. UAB „Smart Burger Bar“ ir UAB „Restoranita“ trišalėmis sutartimi prisiėmusios nuomotojo teises ir pareigas pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 52N/15, įsipareigojo dengti atsakovės turimą įsiskolinimą AB prekybos centras VCUP, kas pagrindžia ginčijamą pirmosios instancijos teiginį.

32. Kaip matyti iš apskųstos nutarties turinio konteksto, išvada apie atsakovės skolinių prievolių perėmimą buvo padaryta vertinant tik trišalių sutarčių dalyvių – atsakovės, AB prekybos centro VCUP, UAB „Smart Burger Bar“ ir UAB „Restoranita“ santykius, todėl kreditorės atskirojo skundo argumentas apie būtinybę skolos perkėlimui gauti kitų atsakovės kreditorių sutikimą yra teisiškai nepagrįstas.

33. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė dar 2015 m. liepos 1 d. nuomos sutartimi, o ne trišalėmis sutartimis, sulygo su nuomotoju (AB prekybos centras VCUP) nereikalauti išsinuomotų patalpų remonto kaštų, todėl trišalių sutarčių sudarymas negali būti vertintinas kaip priemonė siekiant išvengti atsakovės turimų prievolių įvykdymo kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, trišalių sutarčių sudarymą lėmė atsakovės sunki finansinė padėtis, sąlygojusi negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nevykdymą, tačiau faktas, kad 2016 m. gegužės mėnesį atsakovė turėjo jau 135 000 Eur pradelstų skolų kreditoriams, negali reikšti, jog atsakovė negalėjo sudaryti jokių sandorių, kurie būtų nukreipti į 2015 m. liepos 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 52N/15 sąlygų realizavimą, ypač, kai tokie sandoriai neturėjo jokios neigiamos įtakos atsakovės finansinei būklei. Be to, byloje nenustačius UAB „R. investicijos“ išsinuomotų patalpų pilno įrengimo, kuris leistų jose vykdyti veiklą, negalima sutikti su kreditore, kad trišalėmis sutartimi buvo siekiama suteikti UAB „Smart Burger Bar“ ir UAB „Restoranita“ naudą apsunkinant atsakovės finansinę padėtį, jomis buvo sumažinta atsakovės turto masė, apribojusi jos galimybę įvykdyti įsipareigojimus kitiems kreditoriams.

34. Kreditorės argumentai apie atsakovės turto, patalpų, darbuotojų perkėlimą į UAB „Smart Burger Bar“ ir UAB „Restoranita“ vertintini kaip deklaratyvūs. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių tokias kreditorės prielaidas (koks konkrečiai turtas, kokie darbuotojai, jų skaičius buvo perimti kitų susijusių įmonių, kokiu laikotarpiu ir pan.).

35. Atskirajame skunde remiamasi argumentu, kad atsakovė vykdė nepagrįstus mokėjimus tretiesiems asmenims, ir neturint šiuos mokėjimus pagrindžiančių dokumentų, jie turi būti vertintini kaip nenaudingi įmonei.

36. Atlikus atsakovės banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. tyrimą nustatyta, kad UAB „R. investicijos“ veikla buvo finansuojama suinteresuoto asmens teiktomis paskolomis (virš 150 000 Eur), kadangi kitų piniginių įplaukų atsakovė neturėjo (išskyrus UAB „Smart Burger Bar“ 3 500 Eur pervestas lėšas kaip lėšų grąžinimas ir 2016 m. spalio 11 d. 2 500 Eur L. Š. pervedimas, kuris 2016 m. spalio 19 d. jai buvo grąžintas). Analizuojamu laikotarpiu atsakovės įplaukos sudarė 157 895,25 Eur, išlaidos – 157 941,52 Eur, t. y. išlaidos viršijo įplaukas 46,27 Eur. Vadinasi, atsakovei neturint pajamų ir jai vykdant veiklą bei atsiskaitant su trečiaisiais asmenimis už tam tikrų paslaugų, prekių suteikimą (pvz., remonto, interneto paslaugos) tik iš suinteresuoto asmens investicijų būtų nelogiška teigti, kad suteikęs tokio dydžio paskolą atsakovei, suinteresuotas asmuo, vykdęs nenustatytos paskirties atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis, siekė pabloginti UAB „R. investicijos“ finansinę padėtį, siekti jos tyčinio bankroto ir taip išvengti skolų kitiems kreditoriams padengimo.

37. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis šiuo atveju nenustatytas.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

38. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu tuo atveju, kai nustatoma, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

39. Sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei, skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.

40. CK 6.930¹ straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930 (1) straipsnio 2 dalis).

41. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

42. Kaip matyti iš apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas, tikrindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio taikymo galimybę nagrinėjamu atveju, pagrįstai sprendė, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą nebuvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė nebuvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti.

43. Pareiškėjos prašyme BUAB „R. investicijos“ bankrotą pripažinti tyčiniu nurodyta, kad nuo 2016 m. vasario 10 d. egzistavo pradelstos prievolės įmonės darbuotojams, taip pat nuo 2016 m. kovo 15 d. nebuvo mokama ir kaupėsi mokestinė nepriemoka biudžetui, nuo 2016 m. balandžio 21 d. atsakovė buvo skolinga UAB „Vakonda group“, tačiau atsakovė tuo pačiu laikotarpiu atsiskaitinėjo su kitais žemesnės eilės kreditoriais (tiekėjais), kas patvirtina CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą.

44. Kaip buvo nustatyta anksčiau, atsakovės banko sąskaitos išklotinėje yra užfiksuoti mokėjimai tretiesiems asmenims už tam tikrų paslaugų, prekių suteikimą (pvz., remonto, interneto paslaugos), tačiau dalies mokėjimų paskirties nustatyti iš sąskaitos išrašo iš viso negalima. Taip pat nėra žinoma, kokiu pagrindu ir dengiant kokį įsiskolinimą jie buvo atliekami. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sprendžia, kad atsakovės įvykdyti neidentifikuotos paskirties mokėjimai gali būti traktuojami kaip formaliai pažeidžiantys CK 6.930¹ straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Tačiau minėta, kad net jei ir nustačius šį faktą, taip pat turėtų būtų įrodyta, kad tokiais atsiskaitymais buvo siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, o šiuo atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeisdamas mokėjimų eiliškumą bendrovės vadovas tyčia siekė išvengti atsiskaitymų su kitais kreditoriais, tarp jų ir kreditore, esmingai bloginti įmonės turtinę padėtį ir sukelti įmonės bankrotą, ypač, kai kaip nurodyta šios nutarties 36 punkte, iš jo lėšų buvo finansuojama atsakovės veikla.

45. Susipažinęs su Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-526-553/2019 pagal atsakovės BUAB „R. investicijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Skolų administravimo asociacijos ieškinį atsakovei BUAB „R. investicijos“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos ir nuostolių priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „VCUP“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Onninen“ pripažino atsakovės 2016 m. balandžio 21 d. atliktą 41 457,21 Eur įskaitymą su kreditore UAB „Vakonda group“ (kreditorė yra jos teisių perėmėja) nepagrįstu. Kreditorės nuomone, yra akivaizdu, kad atlikęs neteisėtą įskaitymą, suinteresuotas asmuo siekė išvengti atsiskaitymo su UAB „Vakonda group“, nors įsiskolinimas šiai kreditorei egzistavo jau nuo 2016 m. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria tokiam kreditorės teiginiui, kadangi įskaitymo neteisėtumo faktas pats savaime reiškia tik skolos kreditorei pripažinimą, tačiau neįrodo šios kreditorės pirmumo teisės dengiant atsakovės skolas ir nepaaiškina, kokius įsipareigojimus atsakovė padengė pirmiau, eliminuojant įsiskolinimą UAB „Vakonda group“, taip siekiant apsunkinti atsiskaitymą su šia kreditore ar jį padaryti negalimu.

46. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio ir pripažįsta, kad BUAB „R. investicija“ bankrotas neatitinka minėtoje normoje nurodyto tyčinio bankroto požymio.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

47. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

48. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

49. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

50. Aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

51. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

52. Byloje ginčo, kad įmonės turtas ir buhalterinės apskaitos dokumentai nemokumo administratoriui nebuvo perduoti, nėra. Tačiau tai nesukliudė nemokumo administratoriui nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, kadangi įmonės kreditoriai yra žinomi, jų finansinius reikalavimus pagrindžiantys dokumentai egzistuoja. Dar daugiau, kaip matyti iš šios nutarties ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, nemokumo administratoriui užteko duomenų inicijuoti civilinę bylą atsakovei UAB „PROSPERITAS BALTICA“. Tai įgalina teigti, kad buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

53. Atskirajame skunde kreditorė nuolat pabrėždavo, kad dėl bendrovės vadovo dokumentų neperdavimo nemokumo administratoriui, pareiškėjai ir kreditorei nepavyksta nustatyti tam tikrų aplinkybių, įrodančių tyčinio bankroto požymių egzistavimą. Tačiau tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelemia priešingos nei konstatuota, išvados, kadangi teismui nebuvo nurodyta, kokių dokumentų nepateikimas ir kodėl nemokumo administratoriui trukdo apginti kreditorių teises.

54. Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019).

55. Kreditorei atskirajame skunde nenurodant atskirų argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintų tyčinio bankroto prezumpcijų, apeliacinės instancijos teismas šiais aspektais nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

56. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6 – 8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018).

57. Atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Apeliacinės instancijos teismui atmetus kreditorės atskirąjį skundą, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.