- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-22
- Bylos Nr.
- eA-641-415/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00133-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Gintaras Kryževičius (pran.), Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- Plungės rajono savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai
- Trečiasis asmuo
- Viešųjų pirkimų tarnyba
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Plungės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Plungės rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Viešųjų pirkimų tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Plungės rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – ir atsakovas, CPVA) 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. IT-01 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo užduodant klausimus: 1) Ar 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – ir Direktyva 2014/24) 18 straipsnyje įtvirtinti nediskriminavimo, skaidrumo ir proporcingumo principai, šios direktyvos 71 straipsnis dėl subrangovų pasitelkimo (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti aiškinami taip, kad su šiomis normomis suderinama viešojo pirkimo dokumentuose aiškiai išviešinta sąlyga, pagal kurią tas pats ūkio subjektas vienu metu negali būti pirkimo dalyvis ir kito dalyvio subrangovas? 2) Ar pirmiau nurodyta viešojo pirkimo sąlyga, atsižvelgiant į Direktyvos 2014/24 18 ir 71 straipsnius ir juos aiškinančią Teisingumo Teismo jurisprudenciją (pvz., 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Borta, C-298/15) laikytina kaip ribojanti subrangą, kai viešojo pirkimo dalyvis konkrečiai neapibrėžtai sutarties daliai gali pasitelkti bet kurį subrangovą, jei pastarasis pats nepateiks savarankiško pasiūlymo tame pačiame pirkime? 3) Jei atsakymas į pirmiau nurodytą klausimą teigiamas, t. y. tokia subrangovų pasitelkimo tvarka laikytina kaip ribojanti tokių subjektų pasitelkimą, ar dėl perkančiųjų organizacijų siekio užkardyti draudžiamus susitarimus pirkime toks subrangovų pasitelkimo ribojimas gali būti laikomas kaip teisėta ir proporcinga priemone šiam tikslui pasiekti? 4) Ar 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (toliau – ir Reglamentas 1013/2013) 143 straipsnį, siejamą su šio reglamento 2 straipsnio 36 punktu, reikia aiškinti taip, kad draudimas subrangovu pasitelkti tame pačiame pirkime savarankišką pasiūlymą pateikusį dalyvį (konkurentą) laikytinas pažeidimu, už kurį taikytina finansinė korekcija, nepriklausomai nuo šio pirkimo vertės, dalyvių skaičiaus, darbų pobūdžio, pateiktų pretenzijų (ar ieškinių) dėl tokio draudimo aplinkybės ir kitų su šiuo pirkimu susijusių aplinkybių?
3. Pareiškėjas paaiškino, kad įgyvendina projektą „Bendruomeninių apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų asmenims su proto ir psichikos negalia plėtra Plungės rajone“ Nr. 08.1.1-CPVA-V-427-14-0002 (toliau – ir Projektas), finansuojamą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Pareiškėjas, įgyvendindamas Projektą, atviro konkurso būdu atliko supaprastintą pirkimą „Grupinio gyvenimo namo statyba (duomenys neskelbtini)“ Nr. 601040 (toliau – ir Pirkimas), o CPVA vertinimu, vykdydamas Pirkimą pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 17 straipsnio 1 dalyje nurodytus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principus, VPĮ 17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą dirbtinai sumažinti konkurenciją ir VPĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl to skundžiamu Sprendimu CPVA nustatė 29 127,65 Eur netinkamų finansuoti išlaidų sumą. Pareiškėjas nurodė, kad CPVA tokią išvadą padarė įvertinusi Pirkimo sąlygų 58 punktą, kuriame buvo įtvirtinta, jog: „Subrangovais negali būti pakviesti šiame pirkime dalyvaujantys Tiekėjai ar jungtinės veiklos partneriai (-is)“ (toliau – ir Reikalavimas) ir tokia sąlyga buvo apribotos tiekėjų galimybės pasitelkti subrangovus bei dalyvauti Pirkime, o CPVA Sprendimu nustatyta 29 127,65 Eur netinkamų finansuoti išlaidų suma.
4. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas Sprendimas priimtas nemotyvuotų ir neišsamių argumentų pagrindu, nei Pirkimo paskelbimo metu, nei ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavusios aplinkybės ir kompetentingų institucijų praktika, nacionalinė jurisprudencija neleido daryti vienareikšmės išvados apie esminį ginčo Pirkimo sąlygos neteisėtumą. Pareiškėjas nurodė, kad CPVA rėmėsi išaiškinimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-690/2018 (toliau – ir LAT Nutartis), CPVA teigimu, LAT Nutarties 35 ir 49 punktai sudaro pagrindą konstatuoti VPĮ 17 straipsnio nuostatų pažeidimą, kurio, CPVA vertinimu, dėl sudarytos sutarties nebeįmanoma ištaisyti, tačiau pareiškėjo nuomone, minėta nutartis nelaikytina precedentine pareiškėjo Pirkimui. Pareiškėjo teigimu, jis nepažeidė VPĮ 17 ir 49 straipsnių, dėl ginčo Pirkimo sąlygos nekilo jokios neigiamos pasekmės tiekėjų konkurencijai, Pirkimo sąlygose nustatytus reikalavimus atitinkančius pasiūlymus pateikė du tiekėjai, o pats Reikalavimas buvo nustatytas siekiant teisėto tikslo, t. y. užkardyti nesąžiningus Pirkimo dalyvių susitarimus ir šio tikslo buvo siekiama proporcingomis priemonėmis. Pareiškėjo vertinimu, būtent CPVA, o ne pareiškėjas turi įrodyti, kad Reikalavimas ne formaliai, o iš esmės pažeidė tiekėjų konkurenciją, o CPVA nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad Reikalavimo neigiamos pasekmės tiekėjų konkurencijai yra tik teorinio pobūdžio. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas CPVA Sprendimas priimtas pažeidus proporcingumo principą, CPVA nevertino kokia yra teismų praktika skiriant perkančiosioms organizacijoms sankcijas už viešųjų pirkimų pažeidimus, todėl CPVA nukrypo nuo šios praktikos ir pritaikė neproporcingai didelę finansinę korekciją. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu pritaikyta finansinė korekcija prieštarauja finansinių korekcijų tikslui, nes pareiškėjo menamas pažeidimas nesukėlė žalos nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos Respublikos biudžetui, todėl Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas CPVA atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas paaiškino, kad pažeidimas buvo nustatytas ne dėl paties Reikalavimo, o dėl to, kad pareiškėjas nenurodė jokio teisinio reguliavimo bei nepateikė jokių paaiškinimų ir objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų tokio Reikalavimo nustatymo būtinumą Pirkime. CPVA nurodė, kad toks ribojimas turi būti būtinas, pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams, o pareiškėjui nepagrindus tokio Reikalavimo būtinumo, pagrįstumo ir proporcingumo jis negali būti pripažintas teisėtu bei neribojančiu tiekėjų konkurencijos Pirkime. Atsakovas teigė, kad kitų įgyvendinančių institucijų pozicija bei veiksmai kreipiantis į Viešųjų pirkimų tarnybą (toliau – ir VPT) nėra pagrindas konstatuoti, jog CPVA pažeidimo tyrimą atliko netinkamai, teisės aktai nenustato CPVA, kaip įgyvendinančios institucijos, pareigos kreiptis į VPT, be to, teismų praktikoje yra nurodoma, jog VPT išvados įgyvendinančioms institucijoms nėra privalomos, todėl jos gali priimti skirtingus sprendimus, nei priėmė VPT. CPVA vertinimu, ji nustatė ir pritaikė pagrįstą bei pareiškėjo pažeidimui proporcingą finansinę korekciją, nes nustačius Reikalavimą buvo apribota tiekėjų galimybė remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, kas atitinka Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. C(2019) 3452, kuriuo nustatomos su Sąjungos finansuotomis išlaidomis susijusių finansinių pataisų, kurias reikia atlikti dėl taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymo, nustatymo gairėse (toliau – ir Gairės) nurodytą analogišką pažeidimą. CPVA teigimu, pareiškėjo padarytas pažeidimas, vadovaujantis Gairių nuostatomis, taip pat sukelia neigiamas finansines pasekmes Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžetui, o skundo argumentai dėl sankcijų (baudų) skyrimo perkančiosioms organizacijoms nepaneigia, kad korekcija yra proporcinga padarytam pažeidimui, nes finansinė korekcija nėra tapatu sankcijai (baudai), todėl skiriasi jų taikymo tikslai. CPVA teigė, kad spręsdama dėl taikytinos finansinės pataisos dydžio vadovavosi proporcingumo principu ir atsižvelgė į kitas svarbias aplinkybes, skundžiamas Sprendimas yra priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes, yra motyvuotas, išsamus ir aiškus, todėl jo naikinti pareiškėjo nurodytais argumentais nėra pagrindo.
7. Atsakovo atstovė teismo posėdyje pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT prašė atmesti.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VPT atsiliepime skundą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
9. VPT nurodė, kad perkančiosios organizacijos, formuluodamos viešųjų pirkimų dokumentų sąlygas, be kita ko, privalo vadovautis lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principais bei vengti tokių reikalavimų, dėl kurių tam tikri potencialūs tiekėjai (viešojo pirkimo dalyviai), iš esmės pajėgūs ir kompetentingi įvykdyti viešojo pirkimo – pardavimo sutartį, būtų nepagrįstai eliminuojami iš viešojo pirkimo proceso, todėl VPT laikosi pozicijos, jog tas pats ūkio subjektas gali būti nurodytas skirtingų tiekėjų pasiūlymuose kaip subtiekėjas, taip pat tiekėjas, pateikęs pasiūlymą savarankiškai, ar viešajame pirkime dalyvaujantis jungtinės veiklos pagrindu, gali būti kitos įmonės, pateikusios pasiūlymą tame pačiame viešajame pirkime, subtiekėju, o bendra taisyklė – kad subranga viešajame pirkime negali būti nepagrįstai ribojama. VPT teigimu, ši taisyklė galioja tiek tais atvejais, kai subranga ribojama visa apimtimi, tiek kai subrangos ribojimas numatomas tik iš dalies, kaip Pirkimo atveju, nustačius sąlygą, kad subrangovais negali būti pakviesti tame pačiame viešajame pirkime dalyvaujantys tiekėjai ar jungtinės veiklos partneriai. VPT pažymėjo, kad tam tikrais atvejais yra galimas tam tikras subrangos ribojimas, o VPT yra viešai paskelbusi paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad sprendžiant ar galima nurodyti, jog esmines užduotis atliktų pats pasiūlymą pateikęs tiekėjas, privaloma vadovautis ESTT 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Borta, C-298/15 suformuotu principu: subrangos ribojimas gali būti pateisinamas, tik jeigu juo siekiama teisėto tikslo, jis atitinka proporcingumo principą ir jei jo taikymo būtinumą perkančioji organizacija gali pagrįsti. VPT nurodė, kad perkančioji organizacija turi gebėti pagrįsti, kodėl nurodytos užduotys turi būti atliktos tik paties tiekėjo, šias užduotis turi aiškiai įvardinti (ne abstrakčiai ir ne procentais) viešojo pirkimo dokumentuose, o toks reikalavimas turėtų būti suprantamas labiau kaip išimtis, o ne taisyklė. VPT pažymėjo, kad nuosekliai savo sprendimuose viešojo pirkimo sąlygas, nepagrįstai ribojančias subteikėjų pasitelkimą, laiko ydingomis ir neteisėtomis, todėl pažeidžiančiomis VPĮ, tačiau, priimdama sprendimą kaip kvalifikuoti patį pažeidimą (kaip esminį ar neturintį įtakos viešojo pirkimo rezultatams) įvertina visas konkretaus pirkimo aplinkybes – kiek buvo prisijungusių prie pirkimo tiekėjų, kiek jų pateikė pasiūlymus, kokios buvo prisijungusių prie pirkimo, tačiau nepateikusių savarankiško pasiūlymo tiekėjų intencijos dalyvauti viešajame pirkime, ar buvo paklausimų, pretenzijų ar ieškinių dėl tokios ribojančios nuostatos buvimo.
II.
10. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo Administracijos skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, įgyvendindamas projektą „Bendruomeninių apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų asmenims su proto ir psichikos negalia plėtra Plungės rajone“, projekto Nr. 08.1.1-CPVA-V-427-14-000, atviro konkurso būdu įvykdė supaprastintą pirkimą „Grupinio gyvenimo namo statyba (duomenys neskelbtini)“. Kvietimą dalyvauti Pirkime priėmė 16 tiekėjų, pasiūlymus pateikė 2 tiekėjai. Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „IVRO“ pasiūlymas (719 215,34 Eur su PVM) buvo atmestas dėl per didelės ir perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, o 2022 m. birželio 17 d. laimėjusiu pripažintas mažiausios kainos pasiūlymą pateikęs tiekėjas UAB „Telšių meistras“ (toliau – ir Tiekėjas) su kuriuo 2022 m. liepos 7 d. sudaryta sutartis Nr. BT6-01-525 (toliau – ir Sutartis), Sutarties vertė – 582 552,91 Eur su PVM.
12. Teismas nurodė, kad Projekto vykdytojas 2022 m. rugsėjo 7 d. CPVA pateikė Pirkimo dokumentus patikrai, o CPVA, įvertinusi Pirkimo dokumentus, nustatė, kad Pirkimo sąlygų 58 punkte buvo nurodyta, jog: „Subrangovais negali būti pakviesti šiame pirkime dalyvaujantys Tiekėjai ar jungtinės veiklos partneriai (-is)“. CPVA, įvertinusi Pirkimo dokumentus, Projekto vykdytojo paaiškinimus, teisės aktų nuostatas, teismų ir VPT formuojamą praktiką, padarė išvadą, kad Projekto vykdytojas, nustatydamas ribojančias ir neproporcingas sąlygas, draudžiančias tiekėjui, pateikusiam pasiūlymą kaip atskirai, taip ir grupėje, kitame pasiūlyme būti nurodytam subtiekėju, pažeidė VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų reikalavimus ir VPĮ 17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą dirbtinai sumažinti konkurenciją pirkime bei, nustačiusi pažeidimą, CPVA pritaikė 5 procentų finansinę korekciją nuo Sutarties vertės, tenkančios Projektui, t. y. nuo 582 552,91 Eur, o pažeidimo tyrimo metu nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų suma sudarė 29 127,65 Eur.
13. Teismas aptarė ginčui aktualias VPĮ, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 (toliau – ir PAFT), Reglamento Nr. 1303/2013, Direktyvos 2014/24 nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei ESTT praktiką.
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Pirkimo sąlygų 58 punkte nustatė ribojimą tiekėjams pasitelkti subrangovus. Teismas nurodė, kad kito subjekto pasitelkimas yra neribojamas ir rinkos subjektai yra neribojami kooperuotis išskyrus išskirtines aplinkybes, kurios turi būti aiškios, tikslios, proporcingos ir paremtos konkrečiomis taisyklėmis, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog Pirkimo sąlygų 58 punkte numatytas ribojimas buvo būtinas, o pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad minėta sąlyga neturėjo įtakos Pirkimui, nesudaro pagrindo pripažinti ją teisėta ir atitinkančią minėtą teisinį reglamentavimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių ypatingų aplinkybių, patvirtinančių šios sąlygos būtinumą, be to, ši sąlyga apribojo galimybę tiekėjams dalyvauti pirkime bendrai, be apribojimų, įvairiomis bendros veiklos formomis. Todėl teismas konstatavo, kad visiems tiekėjams nebuvo nustatytos vienodos sąlygos dalyvauti pirkime, nes tiekėjams, kurie potencialiai būtų siekę dalyvauti savarankiškai ar būdami kito tiekėjo subrangovais, tokia galimybė nebuvo suteikta.
15. Teismas pažymėjo, kad būtent perkančiajai organizacijai yra numatyta pareiga nustatyti pagrįstus ir teisės aktų įpareigojimus atitinkančius reikalavimus, todėl pareiškėjas Pirkimo sąlygų 58 punkte nustatydamas ribojimą Tiekėjams pasitelkti subrangovus, pažeidė VPĮ 17 straipsnio 1 ir 3 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principus bei Pirkimu apribojo konkurenciją, todėl pareiškėjo argumentai, kad pažeidimas laikytinas formaliu, atmestini. Teismas sprendė, kad CPVA Sprendime pagrįstai konstatavo, jog Pirkimo sąlygų 58 punktu buvo pažeisti VPĮ įtvirtinti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principai, VPĮ 17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas dirbtinai sumažinti konkurenciją, todėl naikinti skundžiamo Sprendimo pareiškėjo nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
16. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad pritaikyta finansinė korekcija (5 procentai) yra neproporcinga padarytam menamam pažeidimui, neatitinka teismų formuojamos praktikos dėl sankcijų taikymo už viešųjų pirkimų pažeidimus, nes Reikalavimas neribojo tiekėjų konkurencijos, nesukėlė jokios žalos Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžetui, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-527-629/2023 pateiktais išaiškinimais bei kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, jog pagal byloje esančius duomenis pagrindų išvadai, kad viešojo pirkimo taisyklių pažeidimas kyla iš įgyvendinančiosios institucijos veiksmų, arba aplinkybių, kurios leistų teigti, jog pažeidimas buvo padarytas kitų valstybės institucijų (pvz., VPT) veiksmais, nebuvo nustatyta, todėl konstatavo, kad pažeidimas padarytas būtent pareiškėjo veiksmais.
17. Teismas vertino, kad negalima atmesti galimybės, jog subrangos apribojimas galėjo turėti poveikį Europos Sąjungos biudžetui, o pagrįstai galima manyti, jog nesant apribojimo, potencialūs ar esami konkurso dalyviai būtų galėję pasitelkti subrangovus. Dėl šio apribojimo kilo konkurencijos pusiausvyros pažeidimo rizika, kurios nesant, pasiūlymų galėjo būti pateikta daugiau, juose galėjo būti nurodytos mažesnės kainos ar tai galėjo lemti kitokius pasiūlymus, o pareiškėjas, Pirkimo sąlygų 58 punkte apribojęs subrangą, pažeidė viešųjų pirkimų reikalavimus, dėl kurių galėjo kilti finansinis poveikis Europos Sąjungos biudžetui.
18. Teismas pažymėjo, kad pretenzijų gavimas ar jų negavimas, vykdant viešuosius pirkimus, negali būti lemiamas dalykas sprendžiant, ar nustatytos pirkimo sąlygos yra neproporcingos ir ar buvo pažeisti VPĮ nustatyti principai.
19. Teismas sprendė, kad nustačius, jog pareiškėjas nesilaikė nuostatų, susijusių su viešuoju paslaugų pirkimu, ir nustačius pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1303/2013, tai sudaro teisinį pagrindą taikyti finansinę korekciją ir reikalauti grąžinti nepagrįstai iš Europos Sąjungos fondų gautas lėšas.
20. Teismas nurodė, kad finansinė korekcija pareiškėjui buvo pritaikyta vadovaujantis Gairių 2.1 lentelės 13 punktu, kuriame nustatyta, jog kai nustatomas nepagrįstas subrangos apribojimas – pirkimo dokumentuose (pvz., techninėse specifikacijose) nustatyti naudojimosi subrangovų paslaugomis apribojimai dėl sutarties dalies, kuri abstrakčiai nustatyta kaip procentinė šios sutarties dalis, neatsižvelgiant į galimybę patikrinti galimų subrangovų pajėgumus ir nenurodant esminio susijusių užduočių pobūdžio, taikoma 5 procentų pataisos norma. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatyti VPĮ pažeidimai savo esme turėjo įtakos viešojo pirkimo rezultatams, todėl negali būti įvertinti kaip formalūs ir mažareikšmiai, taigi Sprendimu paskirta finansinė korekcija savo dydžiu laikytina tinkama keliamų tikslų aspektu ir visiškai proporcinga, o aplinkybių, sudarančių pakankamą pagrindą šią korekciją sumažinti ar jos netaikyti, teismas nenustatė.
21. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatavo, kad Sprendimas visiškai atitinka VAĮ reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, CPVA priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
22. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir jame keliamus klausimus, sprendė, kad tam, jog ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT, nes byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo, tokio pobūdžio klausimai jau spręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, ESTT praktika, kuria remiamasi byloje, iš esmės nėra pasikeitusi ir dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT.
III.
23. Pareiškėjas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
24. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų: 1) Ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnyje įtvirtinti nediskriminavimo, skaidrumo ir proporcingumo principai, šios direktyvos 71 straipsnis dėl subrangovų pasitelkimo (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti aiškinami taip, kad su šiomis normomis suderinama viešojo pirkimo dokumentuose aiškiai išviešinta sąlyga, pagal kurią tas pats ūkio subjektas vienu metu negali būti pirkimo dalyvis ir kito dalyvio subrangovas?; 2) Ar pirmiau nurodyta viešojo pirkimo sąlyga, atsižvelgiant į Direktyvos 2014/24 18 ir 71 straipsnius ir juos aiškinančią ESTT jurisprudenciją (pvz., 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Borta, C-298/15) laikytina kaip ribojanti subrangą, kai viešojo pirkimo dalyvis konkrečiai neapibrėžtai sutarties daliai gali pasitelkti bet kurį subrangovą, jei pastarasis pats nepateiks savarankiško pasiūlymo tame pačiame pirkime?; 3) Jei atsakymas į pirmiau nurodytą klausimą teigiamas, t. y. tokia subrangovų pasitelkimo tvarka laikytina kaip ribojanti tokių subjektų pasitelkimą, ar dėl perkančiųjų organizacijų siekio užkardyti draudžiamus susitarimus pirkime toks subrangovų pasitelkimo ribojimas gali būti laikomas kaip teisėta ir proporcinga priemone šiam tikslui pasiekti?; 4) Ar Reglamento 1303/2013 143 straipsnį, siejamą su šio reglamento 2 straipsnio 36 punktu, reikia aiškinti taip, kad draudimas subrangovu pasitelkti tame pačiame pirkime savarankišką pasiūlymą pateikusį dalyvį (konkurentą) laikytinas pažeidimu, už kurį taikytina finansinė korekcija, nepriklausomai nuo šio pirkimo vertės, dalyvių skaičiaus, darbų pobūdžio, pateiktų pretenzijų (ar ieškinių) dėl tokio draudimo aplinkybės ir kitų su šiuo pirkimu susijusių aplinkybių?
25. Pareiškėjas pirmiausia pažymi, kad byloje, priešingai nei konstatavo teismas, nenustatytos visos būtinos pažeidimo sąlygos pagal Reglamento 1303/2013 2 straipsnio 36 dalį. Pareiškėjo teigimu, dėl pirmosios sąlygos (padarytas Europos Sąjungos teisės ar ją įgyvendinančios teisės pažeidimas) teismas netinkamai aiškino teisės aktus ir Pirkimo sąlygas, kas lėmė klaidingą išvadą dėl Reikalavimo neteisėtumo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl antrosios sąlygos (pažeidimas padarytas ūkio subjekto veiksmais (ar neveikimu) byloje ginčo nėra, pareiškėjas kėlė argumentus, jog Reikalavimo teisėtumą pagrindžia tiek CPVA veiksmai paskelbus pavyzdines pirkimo sąlygas, tiek Reikalavimą įtvirtinus savo pačios organizuojamuose pirkimuose, t. y. Reikalavimas nėra akivaizdžiai neteisėtas, jo neteisėtumas nekyla iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir ESTT jurisprudencijos, o tai patvirtinama kontrolės institucijų, įskaitant VPT, praktika. Pareiškėjas dėl trečiosios sąlygos (turi būti padaryta reali ar potenciali žala Europos Sąjungos biudžetui) pažymi, kad nei realūs, nei potencialūs nuostoliai biudžetui nekilo, o priešingas CPVA ir teismo vertinimas yra pernelyg hipotetiškas ir paneigiantis šios sąlygos egzistavimą.
26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė neaktualias viešųjų pirkimų teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką, todėl priėjo prie nepagrįstų ir nemotyvuotų išvadų apie Reikalavimo neteisėtumą ir tariamą konkurencijos iškraipymą. Pareiškėjo įsitikinimu, Reikalavimas neprieštarauja imperatyviosioms viešųjų pirkimų normoms ir iš esmės neiškraipo tiekėjų konkurencijos. Pareiškėjo vertinimu, teismas Reikalavimo neteisėtumą iš esmės grindė abstrakčiais argumentais, susijusiais su viešųjų pirkimų principais, konkurencijos užtikrinimu ir trečiųjų asmenų pasitelkimo ribojimo pateisinamumu ypatingomis aplinkybėmis. Pareiškėjas nurodo, kad tiek Pirkime, tiek kitose viešojo pirkimo procedūrose galimos įvairios dalyvių ir pasitelkiamų trečiųjų asmenų bendradarbiavimo situacijos: 1) dalyvis pasitelkia trečiąjį asmenį tik kaip kvalifikacijos skolintoją; 2) dalyvis pasitelkia trečiąjį asmenį tik kaip subrangovą; 3) dalyvis pasitelkia trečiąjį asmenį tiek kaip kvalifikacijos skolintoją, tiek kaip subrangovą. Pareiškėjo atveju buvo antrasis variantas, o galimybė riboti (reguliuoti) subrangovų pasitelkimą yra platesnė lyginant su kvalifikacijos skolintojų pasitelkimu.
27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nuo Direktyvos 2014/24 įgyvendinimo VPĮ momento perkančiosios organizacijoms įstatymo leidėjo expressis verbis (aiškiais žodžiais) leidžiama riboti subrangovų pasitelkimą esminėms užduotims, taigi galimos situacijos, kai tiekėjui gali būti draudžiama pasitelkti subrangovą, o panašaus pobūdžio kvalifikacijos skolintojų pasitelkimo ribojimas nėra niekaip įtvirtintas. Pareiškėjo teigimu, iš esmės vienintelis iš teismų praktikos išplaukiantis kvalifikacijos skolintojų pasitelkimo „ribojimas“, susijęs su ūkio subjektų – tiekėjo ir kvalifikacijos skolintojo (arba dviejų jungtinės veiklos partnerių) – pajėgumų sumavimu (ESTT 2013 m. spalio 10 d. sprendimas Swm Costruzioni 2 ir Mannocchi Luigino, C-94/12; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-690/2017).
28. Pareiškėjas pažymi, kad teismas rėmėsi trimis ESTT sprendimais: 2013 m. spalio 10 d. sprendimu byloje Swm Costruzioni 2 ir Mannocchi Luigino, C-94/12, 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje Partner Apelski Dariusz, C-324/14 ir 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu byloje Borta, C-298/15, tačiau rėmimasis šiais precedentais netinkamas, atsietas nuo konkrečių faktinių aplinkybių ir teisinio reguliavimo. Pareiškėjo teigimu: 1) šiuose sprendimuose ESTT iš esmės sprendė ne dėl subrangos, o kvalifikacijos skolinimo (pasitelkimo); 2) ypatingos aplinkybės, kurios turi susiklostyti tam, kad būtų apribota bendroji teisė pasitelkti kvalifikacijos skolintojus, ne apskritai draudžia tokius asmenis pasitelkti, bet nustato jiems papildomas sąlygas – jie kartu turi būti subrangovai, t. y., du savarankiški trečiųjų asmenų statusai turi sutapti (esama situacijų, kai kvalifikacijos skolinimas be tiesioginio prisidėjimo vykdant sutartį laikomas fiktyviu, todėl tiekėjai gali būti ribojami pasitelkti tik kvalifikacijos skolintojus, neturinčius subrangovų statuso (pvz., tik konsultuojančius tiekėją) (taip pat VPĮ 49 str. 2 d.); 3) ESTT praktikoje „ypatingos aplinkybės“ – ne išskirtinės sąlygos, kaip jas aiškina teismas, o objektyvios aplinkybės, leidžiančios nukrypti nuo universalaus (bendrojo) kvalifikacijos skolintojų pasitelkimo modelio; 4) subrangos ribojimas nėra siejamas su išimtinumu, o su teisėtu bendruoju (viešuoju) tikslu ir jam pasitelkiamomis proporcingomis priemonėmis. Pareiškėjo vertinimu, ypatingos aplinkybės, į kurias sprendime referavo teismas, yra aktualios tik kvalifikacijos skolinimo atveju ir skirtos ne apskritai riboti trečiųjų asmenų pasitelkimą, o jam nustatyti papildomas pasitelkimo sąlygas – tiesioginį dalyvavimą vykdant sutartį. Pareiškėjo įsitikinimu, pareiškėjas neprivalėjo įrodyti jokių ypatingų aplinkybių Reikalavimui pagrįsti, kita vertus, Reikalavimo kokybinis ribojimas (reguliavimas) buvo nukreiptas į bendrąjį tikslą ir jam pasiekti buvo naudojamos proporcingos priemonės.
Šalies argumentai
29. Pareiškėjas nurodo, kad Reikalavimas įtvirtino ne kiekybinį subrangovų pasitelkimo ribojimą, o šio pasitelkimo kokybinę reguliacinę tvarką, tačiau CPVA ir teismas Reikalavimo neteisėtumą nepagrįstai nustatė ir konstatavo bendrojo ūkio subjekto kooperavimosi užtikrinimo pagrindu, nors aptariamas reikalavimas iš esmės leido pasitelkti subrangovus, jei jie nėra Pirkimo dalyviai. Pareiškėjo teigimu, Reikalavimas subrangos kiekybiškai neuždraudė, o tik ją sureguliavo kokybinių kriterijų atžvilgiu, t. y., nustatė ne absoliutų, o santykinį subrangovų pasitelkimo draudimą (reguliavimą), kuris pateisinamas viešojo intereso tikslais, be to, nagrinėjamu atveju neegzistavo kitų proporcingesnių priemonių pareiškėjo teisėtiems tikslams pasiekti, todėl Reikalavimo vertinimas proporcingumo aspektu turėtų būti atliekamas netapačiai lyginant su teismo cituota teismų praktika.
30. Pareiškėjas pažymi, kad CPVA galimo pažeidimo tyrimą pradėjo ir Sprendimą priėmė Valstybės kontrolės pavedimu pritaikiusi LAT Nutartį, nors apie tris metus po LAT Nutarties paskelbimo tiek VPT, tiek CPVA ar kitos kontroliuojančios institucijos tokio pobūdžio pažeidimų nenustatinėjo, ginčo Reikalavimą vertino kaip galimą – jį nustatė pavyzdiniuose dokumentuose ir pačios naudojo savo skelbiamuose pirkimuose.
31. Pareiškėjas tvirtina, kad byloje labai išsamiai pagrindė, kodėl LAT Nutartis nėra precedentinė sprendžiant dėl ginčo Pirkimo sąlygos (ne)teisėtumo, nes: 1) kasacinis teismas pasisakė ne dėl pirkimo sąlygos, o tik dėl situacijos, kai du tiekėjai vienas kitą pasitelkė kaip subrangovus; 2) dėl to jis taikė visiškai kitas normas ir teisinį kvalifikavimą (tiekėjų pašalinimo institutą), iš esmės nespręsdamas dėl subrangos kaip tokios (VPĮ 46 str. 4 d. 1 p. v. 88 str.); 3) pagal kasacinio teismo praktiką, tai, kad atitinkama situacija yra teisėta, nereiškia, jog jos negalima riboti nustačius aiškias pirkimo sąlygas; 4) kasacinis teismas nenustatinėjo jokių „ypatingų aplinkybių“, kurių pagrindu būtų galima riboti tiekėjų bendrą dalyvavimą pirkime; 5) priešingai – kasacinis teismas sprendė, kad byloje susiklostė specifinės aplinkybės, t. y., dėl techninio pajėgumo reikalavimo turėti dvi degalines, du konkurentai buvo priversti vienas kitą pasitelkti kaip subrangovus, nes kitu atveju jie nebūtų galėję dalyvauti pirkime; 6) be to, kasacinio teismo byloje subranga buvo „popierinė“ – ne reali, o formali, kadangi subrangovai (sutarties dalis siekė 10 proc.) buvo pasitelkti tik siekiant gauti rezervinį pajėgumą, kurio galbūt apskritai nereikėtų panaudoti, taigi subrangovas iš esmės (faktiškai) tiesiogiai nevykdytų jokių įsipareigojimų perkančiosios organizacijos naudai; 7) nagrinėjamu atveju tiekėjai tiek nustačius, tiek nenustačius Reikalavimo, galėjo dalyvauti Pirkime, jų veiksmai nei de jure (teisiškai), nei de facto (faktiškai) nebuvo suvaržyti atitinkamų aplinkybių ar perkančiosios organizacijos veiksmų.
Šalies argumentai
32. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog Reikalavimas pažeidė tiekėjų konkurenciją ir taip sukėlė žalą Europos Sąjungos ir nacionaliniams biudžetams. Pareiškėjo teigimu, Reikalavimas neturėjo bent kiek realesnės įtakos ūkio subjektams dalyvauti Pirkime, nedarė neigiamos įtakos dalyvių kainai; byloje nenustatyta teisiškai pagrįstų (motyvuotų) prielaidų apie potencialiai kilusius neigiamus šios sąlygos padarinius, o pareiškėjas argumentavo, kad Reikalavimas: 1) apskritai nedraudė savarankiškų tiekėjų dalyvavimo Pirkime ir 2) savaime nedraudė subrangos ar kitų bendradarbiavimo formų, jei pasitelkiami išoriniai subrangovai. Todėl nėra teisinio pagrindo spręsti nei apie konkurencijos apribojimą, nei apie viešųjų pirkimų principų pažeidimą, jei tiekėjai galėjo pasitelkti bet kurį įmanomą ūkio subjektą kaip subrangovą, jei šis pats Pirkime nedalyvauja kaip dalyvis. Pareiškėjo teigimu, nėra prielaidų spręsti, kad išorinių subtiekėjų pasitelkimas yra mažiau patrauklus ar brangesnis už tiesioginių konkurentų pasitelkimą Pirkime, o Reikalavimas ne apribojo, o net išplėtė ūkio subjektų konkurenciją, potencialiai padidino jų skaičių Pirkime, ne tik nesukėlė žalos Europos Sąjungos ir nacionaliniam biudžetams, bet net potencialiai negalėjo sukelti neigiamų padarinių atsiradimo rizikos tiekėjų konkurencijai ir Pirkimo rezultatams.
33. Pareiškėjas teigia, kad teismas formaliai sprendė dėl pareiškėjui skirtos finansinės korekcijos, jos proporcingumo, o nepagrįstas teismo išvadas lėmė hipotetinis ir neįmanomas nesusiklosčiusios situacijos vertinimas. Pareiškėjas pažymi, kad nuosekliai laikėsi pozicijos, jog Sprendimu CPVA paskirta 5 procentų finansinė korekcija – akivaizdžiai neproporcinga sankcija, neatitinkanti pareiškėjo veiksmų pasekmių ir tariamo pažeidimo sunkumo pobūdžio, viršijanti Europos Sąjungos biudžeto apsaugos tikslus, be to, CPVA nustatytas pažeidimas formalus, neatsižvelgta į alternatyvių sankcijų – baudų taikymo praktiką bendrosios kompetencijos teismuose. Pareiškėjas pažymi, kad teismui akcentavo, o teismas dėl to nepasisakė, jog CPVA nukrypo nuo Gairių nuostatų, nes Gairių 2.1 lentelės 13 punkte aiškiai apibrėžta subrangos ribojimo samprata, pateiktas ją pagrindžiantis ESTT jurisprudencijos pavyzdys. Pareiškėjo teigimu, negali būti vertinamos kaip lygiavertės situacijos, kai perkančioji organizacija nustato kiekybinį subrangos ribojimą (leistiną jos dalį ar absoliutų draudimą esminių sutarties dalių atžvilgiu), bei, kaip nagrinėjamu atveju, kai pareiškėjas nustatė atitinkamą subrangovų pasitelkimo kokybinę tvarką, nepaneigiančią pačios subrangos egzistavimo. Pareiškėjo nuomone, teismas tik abstrakčiai nurodė, kad nėra pagrindo paskirtos finansinės korekcijos sumažinti ar netaikyti, bet nemotyvavo, kodėl išsamūs pareiškėjo argumentai šioje srityje yra nepakankami, rėmėsi CPVA argumentais dėl Gairių nuostatų taikymo. Pareiškėjas remiasi ESTT 2016 m. liepos 14 d. sprendime byloje Wrocław - Miasto na prawach powiatu, C-406/14, pateiktais išaiškinimais, kad jei tai yra vienkartinis nesisteminis pažeidimas, kiekvienu atveju turi būti atliekamas nagrinėjimas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir taikant nurodytus kriterijus, be to, Gairių 1.1 punkte įtvirtinta, jog tais atvejais, kai viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir neturi jokio faktinio arba galimo finansinio poveikio, finansinės pataisos yra nepateisinamos. Pareiškėjo vertinimu, Reikalavimo kaip galimo pažeidimo, sunkumas yra pernelyg hipotetinis, nes tiekėjai realiai galėjo pasitelkti subrangovus, tiekėjų teisė dalyvauti Pirkime dėl to nebuvo paneigta ar iš esmės suvaržyta, Gairių 2.1 lentelės 13 punkte expressis verbis nustatyti konkretūs subrangos ribojimų atvejai dėl sutarties dalies, kuriai negalima pasitelkti šių trečiųjų asmenų, o Reikalavimas negali būti laikomas analogiško pobūdžio ribojimu. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-527-629/2023 pažymėta, kad 40 proc. kiekybinis subrangos ribojimas neįtvirtino absoliutaus jos suvaržymo, todėl neproporcinga (kartu ir įvertinus kitas aplinkybes) projekto vykdytojui skirti visą Gairėse nustatytą 5 procentų finansinę korekciją, todėl nagrinėjamu atveju 5 procentų finansinės korekcijos taikymas pareiškėjui yra dar labiau neproporcingas.
34. Pareiškėjas, motyvuodamas prašymą kreiptis į ESTT pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija byloje, o atsižvelgiant į lakoniškus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, byloje aktualių klausimų nagrinėjimas ESTT leistų kompensuoti nacionalinio proceso trūkumus, ginčui aktualių Europos Sąjungos viešųjų pirkimų normų formuluotė, tiek jų turinio aiškinimas būtent ESTT (o ne nacionalinių teismų) praktikoje nėra toks akivaizdus, kad be papildomų ESTT išaiškinimų būtų galima padaryti vienareikšmes Reikalavimo vertinimo išvadas. Pareiškėjo vertinimu, jis itin detaliai ir išsamiai pagrindė visiškai priešingą Europos Sąjungos teisės aiškinimo poziciją, išplaukiančią iš ESTT praktikos, šiuo aspektu CPVA neatsikirto, o pirmosios instancijos teismo sprendime dėl to nepasisakyta. Pareiškėjo teigimu, nacionalinio teismo atsisakymas kreiptis į ESTT tam tikrais atvejais gali pažeisti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kai toks atsisakymas nėra pakankamai motyvuotas. Pareiškėjas pažymi, kad yra žinomos dvi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys dėl analogiškų reikalavimų (2023 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2283-502/2023 ir 2024 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-325-662/2024) tačiau tai nepaneigia, o kaip tik patvirtina poreikį kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pareiškėjo vertinimu, byloje nagrinėjamas esminis teisės klausimas dėl Reikalavimo teisėtumo yra visuotinės svarbos ne tik dėl VPĮ imperatyviųjų teisės normų aiškinimo ir taikymo, bet ir dėl to, kad analogiški klausimai keliami ir kitose bylose.
35. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 19 d. prašymu prašo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją bylai nagrinėti.
36. Pareiškėjas pateikė 2025 m. sausio 10 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose pateikia poziciją dėl bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių remdamasis naujausia ESTT praktika: 2024 m. spalio 4 d. sprendimu byloje Obshtina Svishtov, C-175/23, kuriame pateikti išaiškinimai, kad Reglamento 1303/2013 143 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip: pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias bet koks viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimas yra „pažeidimas“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio 36 punktą, dėl kurio automatiškai taikoma finansinė pataisa, kurios dydis nustatomas pagal iš anksto nustatytą fiksuoto dydžio pataisos normų skalę. Pareiškėjo teigimu, šiuo ESTT sprendimu patvirtinama pareiškėjo pozicija byloje, kad būtina konkrečiai įvertinti projektų vykdytojų individualius veiksmus ir jų galimas ar realias pasekmes Europos Sąjungos biudžetui, iš anksto nepreziumuojant, jog bet koks nukrypimas nuo viešųjų pirkimų tvarkos lemia finansinės korekcijos taikymą, atsižvelgiant išimtinai į Gairėse įtvirtintus dydžius. Pareiškėjas nurodo, kad ESTT pateikia aiškią, tikslią ir nedviprasmišką teisės aiškinimo taisyklę, kad, priešingai nei nepagrįstai teigia CPVA, taikydama finansines korekcijas CPVA privalėjo įvertinti ir nustatyti, kokią konkrečiai žalą tariamas pareiškėjo pažeidimas turėjo Europos Sąjungos biudžetui, o Sprendime CPVA nekonkretizavo, kaip tariamas pažeidimas neigiamai paveikė Europos Sąjungos biudžetą, galimo ar realaus poveikio sąlyga ginčijamame Sprendime visiškai neanalizuota. Pareiškėjo teigimu, iš minėto ESTT sprendimo aiškiai matyti, kad, nustačius žalos padarymo faktą ir dydį, skirdama finansinę korekciją CPVA privalo vadovautis neišimtinai tik iš anksto nustatytais finansinių korekcijų dydžiais procentine išraiška, kaip nurodyta Sprendime, o įvertinti pažeidimo sistemingumą, jo sukeliamus padarinius užtikrinant, jog skiriamas finansinės korekcijos dydis kiekvienu individualiu atveju būtų proporcingas, atitinkantis padaryto pažeidimo pavojingumą, mastą, poveikį sąžiningai tiekėjų konkurencijai ir pan. Pareiškėjas nurodo, kad pateikti ESTT išaiškinimai patvirtina, jog ginčijamą Sprendimą CPVA priėmė netinkamai aiškindama ir taikydama Reglamento 1303/2013 2 straipsnio 36 dalį ir 143 straipsnio 2 dalies nuostatas, o šio ydingo taikymo, pasireiškusio preziumuojamu pažeidimu (nenustatant poveikio Europos Sąjungos biudžetui fakto ar realios tikimybės), už kurį automatiškai skirta fiksuoto dydžio korekcija, neįmanoma ištaisyti teisme.
Atsiliepimas
37. Atsakovas CPVA atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
38. CPVA prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus: Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir FM) 2023 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 6K-23/7665 ir Europos Komisijos 2024 m. balandžio 29 d. raštą, nurodo, kad negalėjo jų pateikti anksčiau, nes pirmasis CPVA nebuvo pateiktas ir ji jo neturėjo teismo posėdžio metu, o Europos Komisijos raštas buvo priimtas jau po teismo sprendimo priėmimo, šiuose raštuose pateikiami ginčui aktualūs išaiškinimai, be kita ko, Europos Komisija yra institucija, išleidusi Gaires.
39. CPVA laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir teigia, kad pareiškėjas nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, jog Reikalavimas neatitiko viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo, neįrodė, kad Reikalavimas nepažeidė konkurencijos ir nepadarė žalos Europos Sąjungos biudžetui. CPVA pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad tokio pobūdžio reikalavimai, nesant pagrįstų aplinkybių, vertinami kaip ribojantys tiekėjų konkurenciją ir sukeliantys žalą Europos Sąjungos biudžetui, tokios praktikos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas. CPVA nurodo, kad Europos Komisija 2024 m. balandžio 29 d. rašte išdėstyta pozicija leidžia daryti išvadą, jog panašaus pobūdžio reikalavimo nustatymas, kurį nustatė pareiškėjas, yra pažeidimas, už kurį taikoma Gairių 2.1 lentelės 13 punkte nurodyta 5 procentų finansinė korekcija, nenumatant galimybės taikyti mažesnę finansinę korekciją, o tai atitinka tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas dėl finansinės korekcijos proporcingumo ir paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad finansinė korekcija buvo taikoma nesant Gairėse numatyto tokio pobūdžio pažeidimo, ir yra neproporcinga padarytam pažeidimui. CPVA vertinimu, nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes byloje nekyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo problemos.
Atsiliepimas
40. Trečiasis suinteresuotas asmuo VPT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.
41. VPT atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis LAT Nutartimi, dviejų savarankiškus pasiūlymus pateikusių tiekėjų, kurie pasiūlymuose vienas kitą pasitelkė kaip subrangovus, veiksmai per se (savaime) nėra neteisėti, todėl, nenustačius kitų aplinkybių, negali būti atskirai sankcionuojami, t. y. pripažinti kaip alternatyvių ar papildomų pasiūlymų pateikimas (ar draudžiamo susitarimo sudarymas) ir dėl to pašalinti iš konkurso, taigi, tiekėjas, pateikęs pasiūlymą savarankiškai, ar pirkime dalyvaujantis jungtinės veiklos pagrindu, gali būti kitos įmonės, pateikusios pasiūlymą tame pačiame pirkime, subtiekėju, išskyrus tuos atvejus, kai turima pagrįstų įrodymų, kad toks ūkio subjektų elgesys turėtų būti kvalifikuojamas kaip draudžiamas susitarimas. VPT teigia, kad analogišką poziciją dėl subrangovų pasitelkimo neribojimo yra išdėsčiusi viešame savo išaiškinime ir laikosi nuoseklios pozicijos, jog bendra taisyklė yra ta, kad subranga viešajame pirkime negali būti nepagrįstai ribojama, ši taisyklė galioja tiek tais atvejais, kai subranga ribojama visa apimtimi, tiek kai subrangos ribojimas numatomas tik iš dalies, nustačius sąlygą, jog subrangovais negali būti pakviesti tame pačiame viešajame pirkime dalyvaujantys tiekėjai ar jungtinės veiklos partneriai (-is). VPT nurodo, kad net ir taikant VPĮ 49 straipsnio 7 dalį pastarasis ribojimas galimas ne visais atvejais, o VPT yra viešai paskelbusi paaiškinimą, jog sprendžiant ar galima nurodyti, kad esmines užduotis atliktų pats pasiūlymą pateikęs tiekėjas, privaloma vadovautis ESTT 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Borta, C-298/15 suformuotu principu: subrangos ribojimas gali būti pateisinamas, tik jeigu juo siekiama teisėto tikslo, jis atitinka proporcingumo principą ir jei jo taikymo būtinumą perkančioji organizacija gali pagrįsti; perkančioji organizacija turi gebėti pagrįsti, kodėl nurodytos užduotys turi būti atliktos tik paties tiekėjo, šias užduotis turi aiškiai įvardinti (ne abstrakčiai ir ne procentais) viešojo pirkimo dokumentuose, toks reikalavimas turėtų būti suprantamas labiau kaip išimtis, o ne taisyklė. VPT nurodo, kad gavo FM 2024 m. gegužės 10 d. raštą Nr.: 6K-24/2767, kuriuo FM persiuntė Europos Komisijos pateiktą atsakymą į FM kreipimąsi, kuriame nurodoma, jog Europos Komisija nemato priežasties riboti tiekėjo (fizinio ar juridinio asmens) galimybių būti subrangovu kitame pasiūlyme, teikiamame tame pačiame pirkime. VPT vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Reikalavimas apribojo galimybę tiekėjams dalyvauti pirkime bendrai, be apribojimų, įvairiomis bendros veiklos formomis, o VPT, atlikdama pirkimų dokumentų ir / ar procedūrų vertinimus konkrečioje apimtyje, yra nustačiusi analogiško reikalavimo neteisėtumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
42. Byloje kilusiam ginčui aktualios faktinės aplinkybės, išdėstytos šios Nutarties 11 ir 12 punktuose. Ginčo dėl jų nėra. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pateikiamu aktualios teisės aiškinimu ir taikymu, todėl teisėjų kolegija, nekartodama byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pasisakys teisės aiškinimo ir taikymo aspektais.
43. CPVA byloje ginčijamame sprendime konstatavo, kad Projekto vykdytojas, nustatydamas ribojančias ir neproporcingas sąlygas, draudžiančias tiekėjui, pateikusiam pasiūlymą kaip atskirai, taip ir grupėje, kitame pasiūlyme būti nurodytam subtiekėju, pažeidė VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų reikalavimus ir VPĮ 17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą dirbtinai sumažinti konkurenciją pirkime bei, nustačiusi pažeidimą, CPVA pritaikė 5 procentų finansinę korekciją nuo Sutarties vertės, tenkančios Projektui, t. y. nuo 582 552,91 Eur, pažeidimo tyrimo metu nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų suma sudarė 29 127,65 Eur.
44. Remiantis VPĮ 49 straipsniu, tiekėjai turi teisę remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais. Ši tiekėjų teisė perkančiųjų organizacijų gali būti ribojama, tačiau ne automatiškai, o kai toks ribojimas yra būtinas, pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams.
45. Toks teisės aiškinimas teisėjų kolegijos grindžiamas ESTT priimtame prejudiciniame 2015 m. spalio 22 d. sprendime byloje Impresa Edilux srl ir Societ? Italiana Costruzioni e Forniture Srl (SICEF) prieš Assessorato Beni Culturali e Identit? Siciliana – Servizio Soprintendenza Provincia di Trapani ir kt. C-425/14 pateikiamais šiai apeliacine tvarka nagrinėjamai bylai aktualiais teisės aiškinimais.
45.1. Minimame prejudiciniame sprendime ESTT išaiškino, kad automatiškas kandidatų ar dalyvių, kuriuos sieja toks ryšys, koks nurodytas to sprendimo 35 punkte, su kitais kandidatais ar dalyviais, pašalinimas viršija tai, kas būtina tam, kad būtų užkirstas kelias susitarimams, užtikrintas vienodo požiūrio taikymas ir skaidrumo pareigos laikymasis. Iš tiesų toks automatiškas pašalinimas apima nenuginčijamą įmonių, kurių viena kontroliuoja kitą arba kurios yra susijusios, tarpusavio priklausomybės teikiant tame pačiame konkurse atitinkamus pasiūlymus prezumpciją. Taip atmetama šių kandidatų ar dalyvių galimybė įrodyti jų pasiūlymų nepriklausomumą, todėl tai prieštarauja Sąjungos interesui užtikrinti, kad konkurso procedūroje dalyvautų kuo daugiau dalyvių (šiuo klausimu žr. ESTT 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo Assitur, C?538/07, EU:C:2009:317, 28–30 punktus ir 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo Serrantoni ir Consorzio stabile edili, C?376/08, EU:C:2009:808, 39 ir 40 punktus).
45.2. Pasižadėjimu, pagal kurį dalyvis turi būti nesudaręs ir nesudaryti susitarimų su kitais viešojo pirkimo konkurso dalyviais, neleidžiama sudaryti jokio susitarimo tarp dalyvių, įskaitant susitarimus, kurie negali apriboti konkurencijos, todėl toks pasižadėjimas viršija tai, kas būtina konkurencijos viešųjų pirkimų srityje principui apsaugoti (prejudicinio sprendimo 37 p.). Vadinasi, viešojo pirkimo dalyvio pareiga pareikšti, kad, pirma, nėra kontroliuojamas kitų konkurentų arba nėra su jais susijęs ir, antra, nėra sudaręs su kitais viešųjų pirkimų konkurso dalyviais susitarimų, numatant, jog tokios deklaracijos nepareiškus jis yra automatiškai pašalinamas iš šios procedūros, pažeidžia proporcingumo principą (prejudicinio sprendimo 38 p.).
45.3. Toks vertinimas turi būti taip pat taikomas, kalbant apie pasižadėjimą, pagal kurį dalyvis pareiškia, kad nepaves subrangos pagrindais vykdyti jokios užduoties kitoms konkurse dalyvaujančioms įmonėms ir kad supranta, jog priešingu atveju negaus leidimo sudaryti tokių subrangos sutarčių. Iš tiesų toks pasižadėjimas apima nenuginčijamą prezumpciją, kad, jei perkančioji organizacija po sutarties sudarymo subrangos pagrindais pavestų darbus kitam to paties konkurso dalyviui, tai reikštų, kad tarp šių įmonių yra sudarytas slaptas susitarimas ir jos neturėtų galimybių įrodyti, kad taip nėra. Taigi, toks pasižadėjimas viršija tai, kas būtina tam, kad būtų užkirstas kelias susitarimams (prejudicinio sprendimo 39 p.).
46. Šios bylos kontekste taip pat paminėtini tokie ESTT jurisprudencijoje pateikiami teisės aiškinimai: pirma, perkančiosios organizacijos per visą procedūrą turi laikytis viešojo pirkimo sutarčių sudarymo principų, įtvirtintų Direktyvos 2014/24 18 straipsnyje, tarp kurių yra vienodo požiūrio ir proporcingumo principai (2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Vitali, C?63/18, EU:C:2019:787, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), antra, pagal proporcingumo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, valstybių narių arba perkančiųjų organizacijų nustatytos taisyklės įgyvendinant šios direktyvos nuostatas, pavyzdžiui, taisyklės, skirtos šios direktyvos 57 straipsnio įgyvendinimo sąlygoms apibrėžti, neturi viršyti to, kas būtina šioje direktyvoje nurodytiems tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Ambisig, C?46/15, EU:C:2016:530, 40 punktą ir 2018 m. vasario 8 d. sprendimo Lloyd’s of London, C?144/17, EU:C:2018:78, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ).
47. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, CPVA pažeidimą nustatė ne dėl pačios sąlygos, kaip negalimos iš esmės, o dėl to, kad pareiškėjas objektyviai nepagrindė tokios sąlygos nustatymo būtinumą Pirkime. Teisėjų kolegija neturi teisinių pagrindų kitaip vertinti tikrosios reikalų padėties, todėl konstatuoja, kad pareiškėjas, nustatydamas sąlygas, draudžiančias tiekėjui, pateikusiam pasiūlymą kaip atskirai, taip ir grupėje, kitame pasiūlyme būti nurodytam subtiekėju pažeidė VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų reikalavimus.
48. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nepadarytas pažeidimas, kuris sukėlė žalą Europos Sąjungos ir nacionaliniams biudžetams, bei neteisėto finansinės korekcijos nustatymo.
48.1. Nekartodama šioje byloje ginčijamame atsakovo Sprendime nurodytos teisės, taikytos sprendžiant dėl finansinės korekcijos, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime pateikiamų šiuo aspektu taikytos teisės vertinimų, teisėjų kolegija visų pirma cituoja itin svarbią, šiai bylai aktualią naujausią Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Europos Sąjungos teisę dėl finansinių pataisų nustačius programose padarytus pažeidimus. Teisingumo Teismas 2024 m. spalio 4 d. prejudiciniame sprendime byloje Obshtina Svishtov C‑175/23 pateikia tokį nagrinėjamai bylai aktualų Reglamento Nr. 1303/2013 aiškinimą: „Pagal Reglamento Nr. 1303/2013 120 konstatuojamąją dalį „siekiant valstybėms narėms užtikrinti teisinį tikrumą, reikėtų nustatyti konkrečią valstybių narių ir [Europos] Komisijos dėl fondų (...) taikomų finansinių pataisų tvarką ir procedūras, laikantis proporcingumo principo“. Šio reglamento 2 straipsnio „Apibrėžtys“ 36 ir 37 punktuose numatyta: „Šiame reglamente vartojamų terminų reikšmės (...): 36) pažeidimas – bet koks įgyvendinant (...) fondus padarytas Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės, susijusios su jos taikymu, pažeidimas dėl ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, kai nepagrįstas išlaidas įtraukus į Sąjungos biudžetą padaroma ar būtų padaryta žala Sąjungos biudžetui. 37) Ekonominės veiklos vykdytojas – fizinis ar juridinis asmuo arba kitas subjektas, dalyvaujantis įgyvendinant (...) fondų paramą, išskyrus valstybę narę, besinaudojančia savo, kaip viešosios valdžios institucijomis, išimtinėmis teisėmis.“ Reglamento 143 straipsnio „Valstybių narių atliekamos finansinės pataisos“ 1 ir 2 dalyse nustatyta: „1. Atsakomybė už pažeidimų tyrimą, reikiamas finansines pataisas ir lėšų susigrąžinimą visų pirma tenka valstybėms narėms. Sisteminio pažeidimo atveju valstybė narė atlieka visų veiksmų, kuriems pažeidimas galėjo turėti įtakos, tyrimą. 2. Valstybės narės atlieka reikiamas finansines pataisas, kurias reikia atlikti dėl veiksmuose arba veiksmų programose nustatytų pavienių ar sisteminių pažeidimų. Atliekant finansines pataisas panaikinamas visas veiksmui arba veiksmų programai skirtas viešasis įnašas arba jo dalis. Valstybė narė atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, svarbą ir Fondo finansinius nuostolius ir nustato proporcingą pataisą. (...)“. To paties reglamento 144 straipsnio „Finansinių pataisų kriterijai“ 1 ir 2 dalyse numatyta: „1. Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, atlieka finansines pataisas, panaikindama visą Sąjungos įnašą veiksmų programai arba jo dalį (...), jei, atlikusi būtiną tyrimą, nustato, kad: (...) b) prieš pradėdama taikyti šioje dalyje nustatytą pataisos procedūrą valstybė narė neįvykdė savo prievolių pagal 143 straipsnį; (...) Taikydama finansines pataisas Komisija remiasi konkrečiais nustatytų pažeidimų atvejais ir atsižvelgia į tai, ar pažeidimas yra sisteminis. Jeigu iš fondų (...) prašomų padengti netinkamų finansuoti išlaidų sumos tiksliai kiekybiškai įvertinti neįmanoma, Komisija finansinę pataisą atlieka remdamasi fiksuotąja norma arba finansinę pataisą ekstrapoliuoja. 2. Nustatydama 1 dalyje nurodytą pataisą Komisija laikosi proporcingumo principo, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį ir sunkumą bei į nustatytų atitinkamos veiksmų programos valdymo ir kontrolės sistemos trūkumų mastą ir finansinį poveikį.“ „2019 m. Komisijos gairės Pagal 2019 m. gegužės 14 d. Komisijos sprendimo, kuriuo nustatomos su Sąjungos finansuotomis išlaidomis susijusių finansinių pataisų, kurias reikia atlikti dėl viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymo, nustatymo gairės (C(2019) 3452 final) (toliau – 2019 m. Komisijos gairės), 1.4 punktą „kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti sprendžiant dėl proporcingos pataisos normos“, „kai dėl pažeidimo pobūdžio neįmanoma tiksliai apskaičiuoti finansinio poveikio, tačiau pats pažeidimas gali turėti poveikį biudžetui, Komisija gali apskaičiuoti taikytinos pataisos sumą atsižvelgdama į tris kriterijus, t. y. pažeidimų pobūdį ir sunkumą (...) bei fondų finansinius nuostolius. Tai reiškia, kad finansinės pataisos, atliekamos remiantis šių gairių 2 skirsnyje nustatytomis fiksuotų dydžių normomis (5 %, 10 %, 25 % ir 100 %), turi atitikti proporcingumo principą. Tai neturi įtakos aplinkybei, kad apskaičiuojant galutinę taikytinos pataisos sumą reikia atsižvelgti į visus nustatyto pažeidimo požymius, susijusius su veiksniais, į kuriuos buvo atsižvelgta nustatant šią fiksuoto dydžio normą (...)“. 23. Pirma, sąvoka „pažeidimas“ Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 punkte apibrėžta kaip bet koks Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės nuostatų dėl jų taikymo pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala šiam biudžetui. Taigi tam, kad toks pažeidimas būtų padarytas, turi būti įvykdytos trys sąlygos, t. y. turi būti pažeista taikytina teisė, turi būti ekonominės veiklos vykdytojo veiksmai ar neveikimas, dėl kurių padarytas šis pažeidimas, ir turi būti padaryta reali ar potenciali žala Sąjungos biudžetui (pagal analogiją žr. 2020 m. spalio 1 d. Sprendimo E. M. Metalurgs, C‑743/18, EU:C:2020:767, 50 ir 51 punktus ir 2023 m. birželio 8 d. Sprendimo ANAS, C‑545/21, EU:C:2023:451, 27 ir 29 punktus). 24. Pirmoji sąlyga susijusi ne tik su pačių Sąjungos teisės nuostatų, bet ir nacionalinės teisės nuostatų, kurios taikomos Sąjungos struktūrinių fondų remiamiems veiksmams ir kuriomis taip prisidedama prie Sąjungos teisės, susijusios su šių fondų finansuojamų projektų valdymu, įgyvendinimu (2020 m. spalio 1 d. sprendimo E. M. Metalurgs, C‑743/18, EU:C:2020:767, 52 punktas ir 2023 m. birželio 8 d. sprendimo ANAS, C‑545/21, EU:C:2023:451, 30 punktas). 25. Dėl antrosios sąlygos, t. y. kad atitinkamas pažeidimas turi būti padarytas ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 37 punkte „ekonominės veiklos vykdytojas“ apibrėžiamas kaip bet kuris fizinis ar juridinis asmuo ir bet kuris kitas subjektas, dalyvaujantis įgyvendinant fondų paramą, išskyrus valstybę narę, vykdančią valdžios institucijos įgaliojimus. 26. Pagal trečiąją sąlygą reikalaujama, kad ekonominės veiklos vykdytojui pažeidus taikytiną teisę „padaroma ar būtų padaryta“ žala Sąjungos bendrajam biudžetui. Iš paties šio reglamento 2 straipsnio 36 punkto teksto, visų pirma iš žodžių junginio „padaroma ar būtų padaryta“, matyti, kad jeigu dėl „pažeidimo“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, nereikia įrodyti konkretaus finansinio poveikio Sąjungos biudžetui, taikytinų taisyklių nesilaikymas yra „pažeidimas“, jeigu negalima atmesti galimybės, kad šis pažeidimas turėjo įtakos atitinkamo fondo biudžetui (2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Compania Nacionale de Administrare a Infrastructurii Rutiere, C‑408/16, EU:C:2017:940, 60 ir 61 punktai ir 2023 m. birželio 8 d. sprendimo ANAS, C‑545/21, EU:C:2023:451, 38 punktas). 27. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad „pažeidimas“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 punktą, gali būti laikomas tik pažeidimu, dėl kurio „padaroma ar [gali būti] padaryta“ žala Sąjungos biudžetui. Taigi pagal šią nuostatą draudžiama, kad bet koks Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės, taikytinos veiksmams, finansuojamiems iš Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, pažeidimas būtų laikomas automatiškai darančiu žalą Sąjungos biudžetui arba galinčiu jam daryti žalos, neatsižvelgiant į tokio pažeidimo poveikį Sąjungos biudžetui. 28. Antra, kiek tai susiję su finansinės pataisos sumos nustatymu, iš Reglamento Nr. 1303/2013 143 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad valstybės narės pirmiausia turi nustatyti pavienius ir sisteminius pažeidimus ir atlikti proporcingas finansines pataisas, susijusias su veiksmuose arba veiksmų programose nustatytais pažeidimais. Šios pataisos apima viso valstybės įnašo arba jo dalies, skirtų veiksmų programai, panaikinimą taikant kriterijus, susijusius su pažeidimų pobūdžiu, jų sunkumu ir atitinkamo fondo finansiniais nuostoliais. 29. Be to, iš Reglamento Nr. 1303/2013 144 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad jei Komisija padaro išvadą, jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal šio reglamento 143 straipsnį, ji turi atlikti finansines pataisas ir panaikinti visą Sąjungos įnašą į atitinkamą veiksmų programą ar jo dalį, remdamasi atskirais nustatytais pažeidimų atvejais ir atsižvelgdama į tai, ar jie yra sisteminiai. Kai neįmanoma tiksliai apskaičiuoti iš fondų mokėtinos neteisėtų išlaidų sumos, Komisija, laikydamasi proporcingumo principo, taiko fiksuoto dydžio arba ekstrapoliuotą finansinę pataisą, visų pirma atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį ir sunkumą. Šiuo tikslu Komisija gali nustatyti Sąjungos ar nacionalinės teisės pažeidimams, kurie turi būti kvalifikuojami kaip „pažeidimai“, kaip jie suprantami pagal minėto reglamento 2 straipsnio 36 punktą, taikomą fiksuoto dydžio pataisų normų skalę. 30. Valstybės narės taip pat gali nustatyti tokią fiksuoto dydžio pataisų normų skalę remdamosi Reglamento Nr. 1303/2013 143 straipsniu, siejamu su jo 120 konstatuojamąja dalimi, kad, „laikantis proporcingumo principo“, užtikrintų teisinį saugumą. 31. Siekdamos patikslinti kriterijus, taikomus finansinėms pataisoms, atliekamoms remiantis fiksuoto dydžio pataisų normų skale, valstybės narės gali atsižvelgti į tokį dokumentą, kaip 2019 m. Komisijos gairės, net jeigu jos joms nėra privalomos. Šių gairių 1.1 punkte rekomenduojama, kad valstybių narių valdžios institucijos, „ištaisydamos pažeidimus, nustatytus jų pačių tarnybų, taikytų šiose gairėse nustatytus kriterijus ir finansinių pataisų normas“ (pagal analogiją žr. 2023 m. birželio 8 d. sprendimo ANAS, C-545/21, EU:C:2023:451, 45 punktą). 32. Iš minėtų gairių 1.4 punkto matyti, kad kai neįmanoma tiksliai apskaičiuoti finansinio poveikio atitinkamai rinkai, taikant Reglamento Nr. 1303/2013 144 straipsnio 1 dalyje numatytą 5 %, 10 %, 25 % arba 100 % fiksuoto dydžio finansinės pataisos normą, vis dėlto reikia atsižvelgti į nustatyto pažeidimo pobūdį ir sunkumą ir į dėl to Fondui atsiradusius finansinius nuostolius, todėl tokia taikoma norma atitinka proporcingumo principą (pagal analogiją žr. 2023 m. birželio 8 d. sprendimo ANAS, C-545/21, EU:C:2023:451, 46 punktą). 33. Be to, nors Komisija ir valstybės narės gali remtis fiksuoto dydžio pataisos normų skale, vis dėlto galutinei taikytinai pataisos sumai nustatyti būtinas individualus ir išsamus nagrinėjimas, kurį atliekant turi būti atsižvelgta į visus konstatuotą pažeidimą apibūdinančius ypatumus, palyginti su elementais, į kuriuos buvo atsižvelgta nustatant šią skalę ir kurie gali pateisinti didesnės arba, priešingai, sumažintos pataisos taikymą (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 14 d. sprendimą Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C-406/14, EU:C:2016:562, 48 ir 49 punktus). 34. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad iš principo finansinės pataisos dydis neturi būti nustatomas automatiškai, remiantis vien iš anksto nustatyta fiksuoto dydžio pataisos normų skale“.
49. Dėl nurodytų argumentų konstatuotina, kad atsakovas ginčijamame Sprendime individualizuotais teisiniais argumentais nepagrįsdamas, kodėl pripažįstama, jog pažeidimas laikomas darančiu žalą Sąjungos biudžetui arba galinčiu jam daryti žalos, taip pat, kad neįmanoma tiksliai apskaičiuoti iš fondų mokėtinos neteisėtų išlaidų sumos ir dėl to taikoma fiksuoto dydžio finansinė korekcija, priėmė neteisėtą sprendimą, kurio dalį dėl finansinės korekcijos taikymo teisėjų kolegija panaikina konstatuodama atsakovo padarytą materialinės teisės pažeidimą, ir, atsižvelgiant į šiame teismo sprendime nurodytus vertinimus dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų konstatavimo, klausimą dėl finansinės korekcijos taikymo perduoda atsakovui spręsti iš naujo. Remiantis ABTĮ 147 straipsniu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paliktas nepakeistas atsakovo Sprendimas dėl finansinės korekcijos taikymo, panaikinama. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria spręsta dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų vertinimo, iš esmės paliekama nepakeista (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 144 str. 1 d. 3 p.).
50. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo ginčijamos viešajam pirkimui nustatytos sąlygos teisėtumą, prieina prie išvados, kad šioje Nutartyje pateikiamas teisės aiškinimas, grindžiamas ESTT jurisprudencija, paneigia pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo pareiškėjo nurodomais teisės aiškinimo aspektais pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiam kreipimuisi nėra teisinių pagrindų ir prašymą atmeta.
51. Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės aiškinimas pateikiamas ESTT jurisprudencijoje ir dėl to teisės taikymo aspektu bylos vertinti kaip sudėtingos pagrindo nėra, atmestinas pareiškėjo prašymas dėl bylos perdavimo nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje inicijavimo, remiantis ABTĮ 43 straipsnio 3 dalimi.
52. Atsakovas prašo prijungti prie bylos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 6K-23/7665 ir Europos Komisijos 2024 m. balandžio 29 d. raštą. Šis atsakovo prašymas atmetamas. Šioje Nutartyje pateikiami teisiniai argumentai grindžiami ESTT jurisprudencija, kuri ir lemia galutinę procesinę šios bylos baigtį. Atsakovo pateikiami raštai įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo požiūriu galutinei procesinei bylos baigčiai įtakos neturi.
53. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal šio straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
54. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
55. Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; kt.). Nagrinėjamu atveju dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo paliekama nepakeista, o dalis, kuria paliktas nepakeistas atsakovo Sprendimas dėl finansinės korekcijos taikymo panaikinama ir pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, t. y. galutiniu teismo procesiniu sprendimu patenkinama iš esmės pusė pareiškėjo skundo reikalavimo, todėl pareiškėjas įgyja teisę į pusės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
56. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.
57. Pareiškėjas prašo priteisti 5 290,73 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas už skundo teismui parengimą. Pareiškėjo prašoma suma viršija maksimalią rekomenduojamą pagal Rekomendacijų 8.2 punktą apskaičiuotą sumą – 4 497,50 Eur, todėl priteisiama suma atitinkamai mažinama iki maksimalios rekomenduojamos.
58. Pareiškėjas prašo priteisti 936,36 Eur už skundo parengimą, kuris, kaip matyti iš bylos duomenų, rengtas šalinant teismo nustatytus skundo trūkumus. Tais atvejais, kai šalinami anksčiau to paties advokato ruoštų procesinių dokumentų trūkumai, išlaidos tokiems dokumentams turėtų būti įskaičiuojamos į išlaidas pirminio skundo surašymui, neviršijant Rekomendacijų atitinkame punkte nurodyto maksimalaus dydžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-298/2012, 2013 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-944/2013), todėl šios išlaidos šiuo atveju atskirai nepriteisiamos.
59. Pareiškėjas prašo priteisti 4 092,83 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą (2023 m. gegužės 25 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 60028). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.16 punktu, maksimali rekomenduojama priteisti suma už tokio pobūdžio procesinį dokumentą sudaro 783,96 Eur.
60. Pareiškėjas prašo priteisti 299,48 Eur už rašytinių paaiškinimų teikiant naujus įrodymus parengimą (2024 m. kovo 14 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 63653). Ši suma neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytos maksimalios sumos už tokio pobūdžio procesinį dokumentą.
61. Pareiškėjas prašo priteisti 2 196,15 Eur už pasirengimą 2024 m. kovo 19 d. teismo posėdžiui ir 598,95 Eur už atstovavimą 2024 m. kovo 19 d. teismo posėdyje. Rekomendacijų 8.19 punktas nustato, kad rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą apskaičiuojamas taikant koeficientą 0,1. Pagal Rekomendacijų 9 punktą teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė kiek laiko užtruko advokato pasirengimas teismo posėdžiui, todėl šios išlaidos nepriteisiamos (ABTĮ 41 str. 1 d.). 2024 m. kovo 19 d. teismo posėdis truko 1 val. 54 min., todėl maksimali priteistina suma už atstovavimą teismo posėdyje sudaro 403,64 Eur.
62. Pareiškėjas prašo priteisti 4 591,95 Eur apeliacinio skundo parengimą, maksimali priteistina už tokio pobūdžio teisines paslaugas pagal Rekomendacijų 8.9 punktą sudaro 3 587,05 Eur. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti 598,95 Eur už prašymo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją parengimą, ši suma neviršija maksimalios sumos už tokio pobūdžio teisines paslaugas pagal Rekomendacijų 8.16 punktą. Pareiškėjas prašo priteisti 1 647,11 Eur už 2025 m. sausio 10 d. rašytinių paaiškinimų parengimą, ši suma viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytą maksimalią rekomenduojamą sumą, kuri yra 878,56 Eur.
63. Pareiškėjas taip pat sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį už skundo padavimą ir 12 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.
64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, proporcingai pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį, pareiškėjui iš atsakovo priteisia 5 541,82 Eur bylinėjimosi išlaidų (4 497,50 + 783,96 + 299,48 + 403,64 + 3 587,05 + 598,95 + 878,56 + 22,50 + 12 = 11 083,64 Eur; 11 083,64 Eur / 2 = 5 541,82 Eur).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Plungės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria spręsta dėl viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. IT-01 Plungės rajono savivaldybės administracijai taikytos finansinės korekcijos, panaikinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria spręsta dėl pareiškėjo Plungės rajono savivaldybės administracijos padarytų pažeidimų vertinimo, iš esmės palikti nepakeistą.
Plungės rajono savivaldybės administracijos skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. IT-01 dalį, kuria Plungės rajono savivaldybės administracijai taikytos finansinės korekcijos, ir klausimą dėl finansinių korekcijų taikymo perduoti viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai spręsti iš naujo.
Priteisti pareiškėjui Plungės rajono savivaldybės administracijai iš atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros 5 541,82 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt vieną Eur 82 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis neskundžiama.