Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3915-661/2016 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui Z. S. (Z. S.), tretiesiems asmenims bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Alfa Flora“, antstoliui Donatui Kisieliui, Vilniaus rajono 3-iojo notarų biuro notarui Tomui P. V., dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas V. K. 2016-02-08 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2016-02-08, 2016-10-14 patikslinęs, prašė: 1) pripažinti negaliojančiais 2016-01-14 paprastąjį neprotestuotiną vekselį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016-01-14 paprastąjį neprotestuotiną vekselį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) nuo šių vekselių sudarymo momento; 2) panaikinti Vilniaus rajono 3-iojo notaro biuro notaro T. P. V. 2016-02-08 išduotą notaro vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 25 629,76 Eur piniginės sumos išieškojimo Z. S. naudai; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vadovavo trečiajama asmeniui UAB „Alfa Flora“, prekiaujančiai gėlėmis. Ši įmonė turėjo didelių įsiskolinimų gėlių tiekėjams, dėl ko nebuvo galima daryti užpirkimų aukcione. Įmonės vadybininkas, atsakovas Z. S., kuris kartu buvo ir UAB „Alfa Flora“ klientas –pirkėjas, pats vykdęs individualią veiklą pagal individualios veiklos pažymą ir prekiavęs gėlėmis, privertė ieškovą prisiimti asmeninę atsakomybę už įmonės skolas, apgaulės būdu pasirašant ginčijamus vekselius ir žadėdamas asmeniškai atsiskaityti su gėlių tiekėjais. Ieškovas pažymėjo, kad jis nėra UAB „Alfa Flora“ akcininkas, taigi jam nebuvo jokio reikalo priimti asmeninę atsakomybę už šios įmonės įsiskolinimus. Tarp ieškovo ir atsakovo taip pat nebuvo ir jokių prievolinių teisinių santykių, įskaitytinai ir paskolos. Todėl nesutinka su atsakovo atsikirtimais, kad šis 2008-212 m. skolino ieškovui 79 200 Eur ir vietoje sunaikintų paskolos raštelių priėmė vekselius. Priešingai, pats ieškovas su sutuoktine teikė atsakovui paskolas pagal vekselius, kurios buvo sugrąžintos, taigi poreikio sklolintis iš atsakovo ieškovas neturėjo. Atsaakovas, įgydamas vekselius, buvo nesąžiningas jų įgijėjas, žinojęs apie pagrindo juos išduoti nebuvimą. Dėl atsakovo apgaulės ieškovas prieš savo valią įsipareigojo asmeniškai atsakyti už UAB „Alfa Flora“ skolas.

Vilniaus apygardos teismas 2016-12-07 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas neįrodė aplinkybės, kad vekseliu užtikrintos piniginės lėšos buvo panaudotos atsiskaitant su trečiojo asmens UAB „Alfa Flora“ kreditoriais ar darbuotojais. Ieškovo elgesys – išduoti vekselius didelei sumai, ir, kaip nurodė ieškovas, jam žinant, kad pasirašius vekselį iš jo bus galima išieškoti skolą, neatitinka protingo, apdairaus asmens kriterijų. Ieškovo ginčijami vekseliai sudaryti Vilniaus rajono 3-iajame notaro biure ir patvirtinti notaro T. P. V., kas patvirtina, jog pagrindas sudaryti vekselį buvo. Be to, vien pats faktas, jog ieškovas pats atvyko pas notarą, žinodamas, kad turės patvirtinti vekselius, įrodo, jog ieškovas suvokė tokių sandorių sudarymo pasekmes.Teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, sprendė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovo laisva valia, be jokios apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, todėl nėra pagrindo jų pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnį. Pateikti bankroto administratoriaus duomenys bei kreditorės Olandijos įmonės duomenys taip pat nepatvirtina ieškovo teiginių, jog jis šiais vekseliais siekė užtikrinti UAB „Alfa Flora“ prievoles.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas V. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-12-07 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti; priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas; išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsakovo individualios veiklos pajamų deklaracijas laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2012 m. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Vekselio viešo patikimumo taisyklė galioja tik sąžiningiems veksleio turėtojams, o atsakovas nėra sąžiningas vekselio įgijėjas. Atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus ieškovo atžvilgiu, t. y. sugalvojo tokį apgaulės būdą, kad neva grasinama jam ir jo šeimai, todėl ieškovas turi sumokėti jam, o atsakovas atsiskaitys su olandų įmonėmis už UAB „Alfa Flora“ skolas. Ieškovas nėra UAB „Alfa Flora“ akcininkas ir jam nereikėjo pasirašyti vekselių, kaip priemonės, užtikrinančios įmonės paskolų grąžinimą. Nurodytos vekselių pasirašymo aplinkybės turi būti vertinamos, kaip atsakovo panaudotas ieškovo atžvilgiu apgaulės būdas, o ne kaip skolų grąžinimo užtikrinimas. Kadangi ieškovas pagal vekselius pinigų negavo, todėl jie negalėjo būti panaudoti įmonės UAB „Alfa Flora“ skolai su Olandijos įmonėmis padengti bei atsiskaityti. Todėl ir ieškovas negalėjo teismui pateikti jokių įrodymų dėl atsiskaitymo.Ieškovas, kaip vekselio davėjęs turėjęs pareigą įrodyti, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba tas pagrindas negalioja, pateikė įrodymus, kad iš atsakovo nesiskolino, priešingai, tai jis atsakovui buvo suteikęs paskolų pagal vekselius, kurias šis dalimis grąžino. Teismas, visapusiškai ir objektyviai neįvertino ieškovo pateiktų į bylą įrodymų, atsisakė patenkinti ieškovo prašymą išreikalauti duomenis iš VMI, kurie taip pat galėjo patvirtinti aplinkybę, kad atsakovas neturėjęs 79 200 Eur piniginių lėšų paskolinti ieškovui, ir todėl padarė bylos įrodymams prieštaraujančią nepagrįstą išvadą dėl paskolos santykių buvimo, kuo pažeidė CPK 185 staripsnio 1 dalies reikalavimus.Atsakovas Z. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti; netenkinti ieškovo pašymo išreikalauti iš VMI atsakovo individualios veiklos pajamų deklaracijas laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2012 m.; priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.Teismas įvertino visus pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad pateikti duomenys neįrodo ieškovo teiginių nei apie tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo paskolinių teisinių santykių, nei to, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu atliko kokius nors nesąžiningus veiksmus. Ieškovas atsakovo panaudotą apgaulę apeliaciniame skunde grindžia teiginiais, kad jis sumokėjo atsakovui už įmonės UAB „Alfa Flora“ skolas, nes olandų įmonės grasino atsakovui ir jo šeimai. Pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad Z. S. asmeniškai nebuvo skolingas olandų įmonėms ir jokie UAB „Alfa Flora“ skolų užtikrinimai iš jo nebuvo prašomi – tą patvirtina oficialus iš minėtų Olandijos įmonės „Astra Fund Holland BV. P. O. gautas raštas. Kitokius ieškovo teiginius patvirtinančių įrodymų byloje nėra.Ieškovo įvardijami jo sudaryti sandoriai niekaip nepatvirtina ir neįrodo jo teiginių, kad jam nereikėjo skolintis iš atsakovo Z. S.. Šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino tinkamai.Ieškovas neginčija aplinkybės, kad pats savo noru ir niekieno neverčiamas nuėjo patvirtinti vekselių Vilniaus rajono 3-iojo notaro biure pas notarą T. P. V.. Ieškovas kaip kiekvienas sąžiningas, protingas ir apdairus asmuo, turėjo suvokti, kokias teisines pasekmes tai sukels, o jo veiksmuose ir elgesyje nebuvo nieko, kas rodytų kitokią ieškovo valią, nei vekseliuose išreikštoji ir notariškai patvirtinta.Visi ieškovo veiksmai patvirtina apie jo nesąžiningumą, siekį išvengti skolos mokėjimo ir piktnaudžiavimą procesu. Šią aplinkybę patvirtina ieškovo V. K. ir jo sutuoktinės J. K. sudaryta vedybų (povedybinė) sutartis, pagal kurią nuo sutarties sudarymo datos sutarties šalių gaunamoms pajamoms ir įgyjamam turtui nustatomas atskiras teisinis režimas (o ne bendroji jungtinė nuosavybė).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų išreikalavimo

Apeliantas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš VMI atsakovo Z. S. individualios veiklos pajamų deklaracijas laikotarpiu nuo 2008 iki 2012 metų. Apelianto teigimu, šie įrodymai galėtų patvirtinti, kad atsakovas neturėjo piniginių lėšų paskolinti ieškovui, kurių pagrindu, atsakovo teigimu, buvo sudaryti vekseliai. CPK 314 straipsnis nustato, kad naujus įrodymus galima pateikti (išreikalauti) tik tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, arba jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju byloje esanti medžiaga patvirtina, kad prašymą išreikalauti duomenis apie atsakovo individualios veiklos deklaracijas apeliantas buvo pareiškęs pirmosios instancijos teisme, 2016-04-19 jį pateikdamas raštu bei teikdamas analogiškus prašymus 2016-06-16, 2016-09-22 ir 2016-11-23 teismo posėdžiuose. Teismas šį prašymą atsisakė patenkinti. Sprendžiant dėl pakartotinai, jau apeliacinės instancijos teismui reiškiamo tokio paties prašymo pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, kad įrodinėjimo priemonėmis byloje gali būti ne bet kokie faktiniai duomenys, o tik turintys ryšį su ta byla ir galintys turėti reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 177 str. 1 d., 180 str.). Apelianto prašomi išreikalauti duomenys, juolab atsižvelgiant į įstatyme nustatytus apribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, neatitinka sąsajumo su ginčo pagrindu bei dalyku principo, kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiama ne dėl paskolos apeliantui suteikimo ar nesuteikimo fakto, o dėl jo apgaulės, besąygiškai įsipareigojant atsakovui vekseliu. Tokioje situacijoje turi būti įrodinėjami konkretūs atsakovo atlikti aktyvūs veiksmai arba tyčia nuslėptos aplinkybės, paveikę apelianto valios pasirašyti notaro tvirtinamus vekselius fomavimąsi, suklaidinę apeliantą dėl esminių sudaromo vienašalio sandorio aplinkybių (CK 1.91 str.) ir / ar turintys įtakos atsakovo tyčiai ir sąžiningumui įvertinti ĮPVĮ 19 straipsnio taikymo kontekste. Antra vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo pasisakyta, kad aplinkybė, jog asmuo nėra atlikęs deklaravimo pareigos, jeigu tokią pareigą jis turėjo, galėtų būti vertinama tik kaip deklaravimo pareigos pažeidimas, bet savaime deklaracijų ar atitinkamų duomenų jose nebuvimas negali paneigti kitų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu padarytų teismo išvadų, įskaitytinai ir dėl paskolos teisinių santykių tarp ginčo šalių susiklostymo ar dėl asmens finansinių galimybių suteikti jo nurodyto dydžio paskolą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-86-330/2017). Vadinasi, būtų ar nebūtų deklaruotas atsakovo paskolos sutekimas apeliantui ar kiti jo prašomi išreikalauti iš VMI deklaravimo duomenys (t. y. atsakovo pajamų deklaracijos), tai savaime neturėtų esminės reikšmės sprendžiant tokio pobūdžio teisinių santykių buvimo, arba priešingai, jų nebuvimo klausimą. Šiuo aspektu aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti apelianto prašymą dėl duomenų išreikalavimo apie atsakovo individualios veiklos pajamas laikotarpiu nuo 2008 iki 2012 metų, savaime nesudaro pagrindo vertinimui, kad teismas išsprendė bylą neteisingai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje pakanka įrodymų reikšmingoms ginčo faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje nustatytos išimties taikymui ir apelianto prašymo dėl naujų įrodymų išreikalivmo patenkinimui.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė apelianto V. K. ir jo sutuoktinės J. K. 2016-08-16 vedybų (povedybinę) sutartį. Ši sutartis, atsakovo vertinimu, patvirtina apie apelianto nesąžiningumą, jo siekį išvengti skolos grąžinimo ir piktnaudžiavimą procesu bei mėginimą kuo ilgiau vilkinti išieškojimo procesą. Kaip jau nurodyta anksčiau šioje nutartyje, pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aiškindamas CPK 314 straipsnio taikymą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tokiu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju išimties taikymo galimybės nesvarsto, kadangi atsakovas, pateikęs povedybinės sutarties, sudarytos iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, kopiją ir ja savo atsiliepime remdamasis, nenurodė jokių priežasčių, kodėl šios povedybinės sutarties pateikimo būtinybė iškilo jau po apeliacinio skundo pateikimo, taip pat jokių priežasčių (net minimalių), kas jam sukliudė tokį įrodymą pateikti ankščiau. Atsižvelgiant į tai, atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą dokumentą atsisakytina priimti.

Dėl vekselių negaliojimo pagrindų

Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 str. 1 d.). Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris ir juo sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo tam tikro sandorio, kurio pagrindu ji buvo sukurta. Dėl to vekselio davėjas turi nuginčyti savo prievolę pagal vekselį įstatymų nustatyta tvarka, o apeliantui to padaryti nagrinėjamoje byloje nepavyko.Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus apelianto atžvilgiu, t. y. sugalvojo apgaulės būdą ir ją naudodamas išgavo vekselius. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sudarytų dėl apgaulės sandorių pripažinimas negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta aptariamoje teisės normoje vartojama apgaulės sąvoka, kuriai būdingi požymiai: apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, jis gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar viena ginčo šalis atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti antrą ginčo šalį), dėl kurių antra ginčo šalis buvo paskatinta sudaryti tokį sandorį, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir antros ginčo šalies elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį bei po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-686/2015). Be to, apgaulė yra ir tada, kai asmuo pats neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio esmę bei aplinkybes, o kita sandorio šalis, žinodama tai ir naudodamasi suklydimu, sudaro sandorį. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad apeliantas neįrodė atsakovo jo atžvilgiu atliktų tyčinių veiksmų, kurie turėjo lemiamą įtaką apelianto valiai susiformuoti – sudaryti ginčijamus vekselius, ar lėmė neteisingai jo suvoktą sudaromo vienašalio sandorio – įsipareigojimo pagal vekselius, esmę. Pažymėtina, kad apeliantas savo skunde pakartoja tuos pačius argumentus, kurie jau buvo jo pateikti pirmosios instancijos teismui ir šio teismo ištirti bei įvertinti. Apeliantas nenurodo jokių konkrečių pirmosios instacijos teismo padarytų įrodinėjimo instituto taikymo ar įrodymų vertinimo klaidų, vien deklaratyviai nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų įvertinimu bei siekdamas tų pačių duomenų pagrindu jam palankių išvadų padarymo. Vekselis, kaip vertybinis popierius, yra gerai žinomas civilinėje apyvartoje finansinis įsispareigojimas. Pats apeliantas pripažįsta, kad jam atsakovas taip pat buvo išdavęs vekselius ir juose nustatytus savo įsipareigojimus vykdė, vadinasi, apeliantas turėjo pakankamai asmeninės patirties suvokti sudaromų sandorių esmę ir iš šių sandorių kilsiančius jam padarinius. Besąlyginės pareigos vykdyti neprotestuotinus vekselius atsiradimą turėjo išaiškinti ir notaras, patvirtinęs ginčijamus vertybinius popierius. Šiuo aspektu pritartina ir atsakovo 2016-05-18 rašytiniuose paaiškinimuos bei 2016-11-03 teismo posėdžio metu atsakovo atstovo išdėstytai pozicijai (2016-11-23 teismo posėdžio garso įrašas nuo 15 min. 15 sek. – 15 min. 32 sek.), kad vien tokia aplinkybė, jog dieną iki notariškai sudarytų vekselių pasrašymo apeliantas paprasta rašytine forma jau buvo pasirašęs du vekselius toms pačioms sumoms (jų kopijos pridėtos prie rašytinių paaiškinimų), taip pat leidžia įsitikinti laisvos jo valios formavimosi procesu. Apeliantas nuvyko pas notarą sudaryti ginčijamus sandorius, nors, kaip teigiama, kilus abejonėms dėl paprasta rašytine forma išduotų vekselių teisinės galios ir nutarus dėl jų patvirtinimo kreiptis į notarą, apeliantui buvo pakankamai laiko ir galimybių įvertinti visas esmines tokių savo įsipareigojimų aplinkybes bei atsisakyti įsipareigoti atsakovui pagal vekselius. Kitokio vertinimo, t. y. kad apeliantas buvo atsakovo apgautas, nesuponuoja ir apelianto argumentai, kad jis, nebūdamas trečiojo asmens įmonės savininku (UAB „Alfa Flora“ akcininku), neturėjo teisinės pareigos užtikrinti prievolių olandų įmonėms, iš kurių buvo perkamos gėlės, vykdymo. Viena vertus, būtent tokios užtikrinimo prievolės atsakyti kito asmens kreditoriui, kaip laidavimas, garantija arba vekselis, kuris taip pat gali būti kitos prievolės užtikrinimo priemone, yra suteikiamos pačių tų asmenų sutikimu (neatlygintinai arba už atlyginimą), o ne dėl to, kad jiems kyla tokia teisinė pareiga. Taigi, juridinio asmens įsipareigojimus gali užtikrinti bet kuris fizinis arba juridinis asmuo – kita įmonė, akcininkas, įmonės vadovas ar visiškai nenusijęs su tuo juridiniu asmeniu subjektas, ir tai savaime negali reikšti nei apgaulės, nei apgavimo. Tokiu atveju nurodyti skundo argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste teisiškai neaktualūs. Dar daugiau, atsakovas, siekdamas paneigti tokias apelianto ieškinio reikalavimų pagrindą, įrodinėjant apgaulę, sudarančias aplinkybes, 2016-11-23 į bylą pateikė olandų įmonės „Astra Fund Holland BV.P.O“ 2016-10-24 raštą, kuriame yra nurodyta, kad UAB „Alfa Flora“ olandų įmonei liko skolinga 58 005,75 Eur sumą, tokio dydžio ir buvo patvirtintas įmonės finansinis reikalavimas BUAB „Alfa Flora“ bankroto byloje. Taip pat nurodoma, kad iš atsakovo Z. S. jokie skolų užtikrinimai niekada nebuvo prašomi, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, kad atsakovas (t. y. įmonės darbuotojas) sąmoningai suklaidino apeliantą (t. y. įmonės vadovą), nurodydamas klaidingas sandorio sudarymo aplinkybes, ir kaip teigiama apelianto procesiniuose dokumentuose (ieškiniuose ir apeliaciniame skunde), apgaule privertė pasirašyti vekselius net ne paties prekių tiekėjo, t. y. olandų įmonės naudai, o darbuotojo (atsakovo) naudai. Tokia apelianto versija neįtikėtina ir dėl kitos priežasties. Pats apeliantas deklaruoja skolinęs atsakovui pagal vekselius didelę sumą (160 000 Lt) iš savo paties pasiskolintų iš banko piniginių lėšų bei gautų pardavus nekilnojamąjį turtą lėšų. Paskola apeliantui ir jo sutuoktinei buvo grąžinta dalimis 20013-01-23, 2015-12-05 ir 2015-12-10. Tokiu atveju akivaizdu, kad atsakovui trūko piniginių lėšų ir apeliantui tokia aplinkybė buvo žinoma. Sudarydamas ginčijamus vekselius 2016-01-14, kaip tvirtina – užtikrindamas atsiskaitymą su atsakovu, kuris turėjo asmeniškai atsiskaityti su tiekėjais, apeliantas nepaaiškina, iš kokių lėšų atsakovas, vos grąžinęs ženklią paskolą apelianto šeimai, galėjo įvykdyti tiekėjams 79 200 Eur dydžio, kokiai neva buvo pateiktas užtikrinimas vekseliais, prievolę už savo darbovietę UAB „Alfa Flora“. Nagrinėjamoje situacijoje vertinant, ar buvo apgaulė, aktualu dar ir tai, kad apeliantas nuo 2013-02-20 vadovavo UAB „Alfa Flora“, buvo jos direktoriumi, o tai įpareigojo jį kaip asmenį, atsakingą už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, domėtis sudaromais įmonės sandoriais ir įmonės įsipareigojimais kreditoriams, o ne besąlygiškai pasitikėti įmonės darbuotojais. UAB „Alfa Flora“ įstatų 27 punkte nurodyta, kad direktorius veikia bendrovės vardu, atstovauja bendrovei santykiuose su trečiaisiais asmenimis ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius. Todėl iš esmės sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pats apeliantas nebuvo tokiomis aplinkybėmis pakankamai apdairus, kiek tokiomis aplinkybėmis buvo būtina. Esant bent menkiausioms abejonėms, ar, juo labiau, už įmonės skolas asmeniškai įsipareigojant įmonės darbuotojui (ne įmonės kreditoriui) apeliantas, būdamas UAB „Alfa Flora“ direktoriumi, privalėjo pats pasidomėti UAB „Alfa Flora“ įsiskolinimais ir kreditorių reikalavimų pateikti užtikrinimo priemones buvimu ar nebuvimu, ko nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Tokioje situacijoje remtis apgaulės institutu, numatytu CK 1.91 straipsnyje, siekiant paneigti savo prievoles ir jų nevykdyti, nėra pagrindo.Dar vienas apeliacinio skundo argumentas, kad pagal išrašytus atsakovui ginčijamus vekselius apeliantas pinigų negavęs (nepasiskolinęs iš atsakovo) ir todėl šios lėšos nebuvo panaudotos atsiskaitymams su kreditoriais, dėl ko apeliantas ir negali pateikti įrodymų, susijusių su atsiskaitymu, prieštarauja paties apelianto versijai, kad atsiskaityti su tiekėjais turėjęs būtent atsakovas, o apeliantas, būdamas apgautas, vekseliu įsipareigojo atsakovui atsiskaityti už įmonės prievolę kreditoriams. Pirmiau nurodyta ir tai, kad tiekėjų finansinis reikalavimas patvirtintas trečiojo asmens įmonės bankroto byloje. Apeliantas taip pat teigia, kad būtent jis su sutuoktine skolino pinigus apeliantui, tačiau šios apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės niekaip neįrodo apgaulės, jam išduodant vekselius atsakovui. Be to, pats apeliantas patvirtino, kad atsakovas pagal vekselius prievolę apeliantui ir jo sutuoktinei įvykdė visiškai, todėl šie apeliacinio skundo argumentai nei patvirtina, nei paneigia atsakovo nesąžiningumo. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę ir šalių rungimosi principą bei jo privalomumą civiliniame procese (CPK 12 str.), kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017).Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas prašė 2016-01-14 sudarytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016-01-14 sudarytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, būtent apeliantas turėjo įrodyti, kad ginčijamus sandorius sudarė apgautas. Teisiškai reikšmingo fakto dėl neteisingai susiformavusios sandorį sudariusio asmens valios įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 str. 2 d). Nagrinėjamoje byloje duomenų, leidžiančių konstatuoti tokią aplinkybę, nenustatyta. Apeliantas, argumentuodamas savo valios ydingumą, kurį esą lėmė atsakovo apgaulė, neneigia supratęs (suvokęs) šio vienašalio sandorio pobūdį ir savo atsakomybę. Todėl šiuo konkrečiu atveju vekseliai negali būti priskirti prie sandorių, turinčių valios trūkumų, ar pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 str. nuostatas. Darytina išvada, kad vekselių pasirašymą šiuo konkrečiu atveju labiau tikėtina lėmė kiti, nei įvardijama ieškinyje, šalių santykiai, interesai bei poreikiai, o vėlesnį (gavus įspėjimą dėl neprotestuotino vekselio apmokėjimo) vekselių ginčijimą lėmė siekis išvengti sutartinių prievolių vykdymo. Todėl aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nepagrįstai neišsprendė atidėto žyminio mokesčio atlyginimo valstybei klausimo. Tokiu atveju žyminio mokesčio atlyginimo valstybei klausimą išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Vilniaus apygardos teismas 2016-02-10 nutartimi 1 255 Eur žymino mokesčio mokėjimą už ieškinį atidėjo ir nustatė apeliantui (ieškovui) terminą daliai šio mokesčio – 150 Eur sumokėti. Pareiškęs patikslintame ieškinyje dar vieną neturtinio pobūdžio reikalavimą, apeliantas 2015-02-15 sumokėjo 181 Eur žyminį mokestį. Kadangi ieškinys yra atmestas, būtent apeliantui kyla pareiga sumoėti atidėtą žyminį mokestį į valstybės pajamas (CPK 96 str. 2 d.). Esant tokiam bylos išnagrinėjimo rezultatui, paties apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Pateikdamas apeliacinį skundą apeliantas taip pat sumokėjo 181 Eur žyminio mokesčio, prašydamas likusios mokėtinos sumos sumokėjimą jam atidėti iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Vilniaus apygardos teismo 2017-01-03 nutartimi atidėjo apeliantui 1 255 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą. Ši suma taip pat priteistina iš apelianto (CPK 96 str. 2 d.).Atsakovas įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jų kompensavimo klausimas nekyla (CPK 98 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus apygardos teismo 2016-02-17 nutartimi ieškovo V. K. prašymu ieškinio reikalavimams užtikrinti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas vykdomosios bylos Nr. 0174/16/00220 ir vykdymo veiksmų atlikimas, uždraudžiant atsakovui Z. S. vykdyti priverstinį skolos išieškojimą pagal Vilniaus rajono 3-iojo notaro biuro 2016-02-08 išduotą notaro vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 25 629,76 Eur piniginės sumos išieškojimo Z. S. naudai iš ieškovui V. K. priklausančio turto, išskyrus priverstinio išieškojimo veiksmus, kuriais siekiama surasti arba areštuoti ieškovo ir/ar laiduotojų turtą.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atmesti ieškinį, dėl šių priemonių galiojimo nepasisakė, nors tokioje situacijoje turėjo išspręsti šį klausimą savo sprendimu (CPK 150 str. 2 d.). Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys, įsiteisėja, vadiansi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tampa neaktualus. Tokiu atveju jos panaikintinos šia nutartimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. K. (V. K.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 510 Eur žyminio mokesčio valstybei

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3915-661/2016 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomosios bylos Nr. 0174/16/00220 ir vykdymo veiksmų atlikimą, uždraudžiant atsakovui Z. S. (Z. S.) vykdyti priverstinį skolos išieškojimą pagal Vilniaus rajono 3-iojo notaro biuro 2016-02-08 išduotą notaro vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 25 629,76 Eur piniginės sumos išieškojimo Z. S. (Z. S.) naudai iš ieškovui V. K. (V. K.) priklausančio turto, išskyrus priverstinio išieškojimo veiksmus, kuriais siekiama surasti arba areštuoti ieškovo ir/ar laiduotojų turtą.