Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams V. L., Ž. J. ir R. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovo (apelianto) ir atsakovo atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, konstatuoja, jog šiuo atveju nėra būtina skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti ieškovo reikalavimai pripažinti pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis bei taikyti vienašalę restituciją teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. balandžio 3 d. Klaipėdos miesto 11-ojo notaro biuro notarė V. K. patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1498 (Sutartis Nr. 1), kurios pagrindu ieškovas už 5 000 Eur pardavė nekilnojamuosius daiktus – 0,0600 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinius – pastatą sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje ,, (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), atsakovams Ž. J. ir R. J. Taip pat nustatyta, kad 2019 m. spalio 23 d. Šilalės rajono notarų biuro notarė V. S. patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3134 (Sutartis Nr. 2), kurios pagrindu atsakovai Ž. J. ir R. J. už 5 000 Eur pardavė anksčiau nurodytą nekilnojamąjį turtą atsakovui V. L.

16. Apeliaciniu skundu iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog Sutartis Nr. 1 tarp ieškovo ir atsakovų J. buvo tariamas sandoris, iš esmės pripažino, jog vėlesnis sandoris tarp atsakovų J. ir V. L. taip pat buvo apsimestinis. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai taikė CK 1.137 straipsnio nuostatas ir atsisakė taikyti restituciją.

17. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris (tariamasis sandoris) negalioja. Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017). Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

18. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog tiek ieškovas, tiek atsakovai Ž. J. bei R. J. pripažįsta, jog Sutartis Nr. 1 buvo apsimestinis sandoris. Ieškovas nurodė, o atsakovai Ž. J. bei R. J. patvirtino, jog ginčijama Sutartis Nr. 1 buvo sudaryta tuo tikslu, jog ieškovui nusprendus nutraukti ryšius su savo sugyventine J. A. (dabar K.), su kuria ieškovas turėjo bendrą vaiką, buvo siekiama išvengti neigiamų padarinių (siekiama išlaikyti asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą). Šios aplinkybės rodo, jog Sutarties Nr. 1 šalys aiškiai suprato, jog sudaro tariamą sandorį, nenorėdamos sukurti pirkimo–pardavimo sutarties teisinių pasekmių.

19. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu, be kita ko, konstatavo, kad Sutartis Nr. 1 buvo sudaryta tariamai, tai yra dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), siekiant ieškovui neteisėtai ir nesąžiningai išvengti galimų turtinių prievolių buvusiai sugyventinei bei kreditoriams (apeliaciniu skundu šios aplinkybės nėra ginčijamos). Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į CK 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatavo, jog nors Sutartis Nr. 1 buvo sudaryta dėl akių, tačiau laikė, kad ieškinio reikalavimai dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia netenkintini. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiu atveju susidaro ydinga situacija, kai niekinis sandoris paliekamas galioti, nors toks sandoris teisinių pasekmių sukelti negali.

20. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Taigi sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymo leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis Nr. 3K-7-2/2013; teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis Nr. 3K-3-232/2012).

21. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Akcentuotina, jog neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Sandoris yra valinis aktas, sąmoningai skirtas tam tikram teisiniam tikslui pasiekti. Tariamuoju sandoriu, kuris sudarytas dėl akių, sandorio šalys neketina sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnis). Taigi toks sandoris yra niekinis (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), o niekiniai yra savaime negaliojantys sandoriai, nepriklausomai nuo to, ar pareikštas ieškinys ir ar priimtas teismo sprendimas dėl sandorio negaliojimo. Šie sandoriai negalioja, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų.

22. Kaip minėta šios nutarties 18–19 punktuose, byloje nėra ginčo, jog Sutartis Nr. 1 yra tariamas sandoris, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, konstatuoja, jog toks sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento.

23. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-41/2009). Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis).

24. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bylose dėl tariamojo sandorio negaliojimo tinkamam teisinių santykių kvalifikavimui turi būti įvertintas tariamojo sandorio tikslas, nes nuo to gali priklausyti, ar konkrečiu atveju taikomi bendrieji negaliojančių sandorių padariniai – restitucija, ar kiti. Jeigu pagal faktines bylos aplinkybes tariamasis sandoris pripažįstamas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ar gerai moralei, jo padariniams taikomos specialiosios teisės normos, įtvirtintos CK 1.81 straipsnyje: kai abi sandorio šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, restitucija netaikoma (CK 1.81 straipsnio 2 dalis), vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jeigu jos taikymas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų (CK 1.81 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatymo leidėjo nustatyta, kad asmenų, sandorio sudarymu ar jo imitavimu siekusių viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančių tikslų, teisės gali būti neginamos ar ginamos iš dalies, toks teisinis reglamentavimas grindžiamas įstatyme įtvirtintais reikalavimais įgyvendinant civilines teises laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, protingai ir teisingai bei draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Atsisakymas taikyti restituciją šiuo atveju reikštų atsisakymą ginti teises asmens, kuris jomis piktnaudžiavo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-660/2013).

25. Tariamo sandorio pagrindas, įvertinus juo siekiamą tikslą, gali būti susijęs ir su CK 1.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu kitu sandorio negaliojimo pagrindu, o būtent, kai sandoris pripažįstamas niekiniu dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei. Kaip pažymima teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis Nr. 3K‑3-30/2006), įstatymas neatskleidžia viešosios tvarkos ar geros moralės turinio, jis (turinys) yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis Nr. 3K-3-26/2014).

26. Kaip minėta šios nutarties 18 punkte, Sutartis Nr. 1 buvo sudaryta tam, jog ieškovas nusprendė nutraukti ryšius su savo sugyventine J. A. (dabar K.), su kuria ieškovas turėjo bendrą vaiką. Šias aplinkybes patvirtino tiek ieškovas, tiek atsakovai Ž. J. bei R. J. Be to, atsakovė R. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovo paprašyti sutiko padėti bei sudaryti Sutartį Nr. 1 tam, kad ieškovas galėtų išvengti antstolių skolų išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie Sutarties Nr. 1 šalių veiksmai laikytini nesąžiningais, o jų tikslai neabejotinai prieštarauja gerai moralei, todėl darytina išvada, jog Sutarties Nr. 1 šalys piktnaudžiavo savo subjektinėmis teisėmis, todėl šiuo atveju Sutarties Nr. 1 šalių teisės neginamos ir restitucija netaikoma (CK 1.81 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 3 dalis).

27. Nors apeliantas teigia, kad trečiasis asmuo J. K. neturėjo jokių bendrosios dalinės nuosavybės teisių į dar 2001 metais ieškovo įgytą turtą, o tai, kad ieškovas įsivaizdavo (klaidingai manė), jog J. K. gali turėti teisę į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas, perrašydamas nekilnojamąjį turtą savo draugo vardu, apgavo minėtą trečiąjį asmenį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius skundo argumentus kaip nepagrįstus. Akcentuotina, jog trečiojo asmens teisės į ginčo turtą nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Vien tai, kad 2001 m. spalio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovas asmeninės nuosavybės teise įsigijo ginčo nekilnojamuosius daiktus, dar nereiškia, jog trečiasis asmuo J. K. neturėjo visiškai jokių teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą. Ieškovas patvirtino, kad gyveno kartu su trečiuoju asmeniu, susilaukė vaiko, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Sutartimi Nr. 1 nebuvo pažeistos trečiojo asmens J. K. teisės.

28. Be to, net ir nustačius aplinkybes, jog J. K. neturi teisių į ginčo turtą, šios aplinkybės iš esmės nekeistų sudaryto sandorio tikslų, t. y. apgauti trečiąjį asmenį, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog Sutartimi Nr. 1 nebuvo pažeistos trečiojo asmens J. K. teisės, todėl minėta sutartis negali būti pripažinta prieštaraujanti gerai moralei, atmestinas kaip nepagrįstas.

30. Akcentuotina, jog teismo posėdžio metu apklausta atsakovė R. J. nurodė, kad, be kita ko, Sutartis Nr. 1 buvo sudaryta tam, kad ieškovas galėtų išvengti antstolių skolų išieškojimo. Šiuo atveju svarbu pažymėti, jog ieškovas neneigia aplinkybių, jog 2015 metais (t. y. Sutarties Nr. 1 sudarymo metu) turėjo skolų, tačiau teigia, jog tuo metu jo skolos nebuvo itin didelės, todėl manė, kad išieškojimas iš skolininkui priklausančio paskutinio būsto nėra galimas. Kaip teisingai savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas V. L., Sutarties Nr. 1 sudarymo laikotarpiu galiojusioje CPK 663 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija du tūkstančius trisdešimt eurų. Kaip matyti, ieškovas pripažįsta aplinkybes, jog minėtu laikotarpiu turėjo skolų, tačiau nors ir teigia, jog jo skolos nebuvo itin didelės, tačiau objektyvių įrodymų, jog jo skolos neviršija įstatyme nustatyto 2 030 Eur dydžio, į bylą nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Sutarties Nr. 1 šalys minėta sutartimi siekė apgaulės būdu apsaugoti ieškovui priklausantį turtą taip išvengiant ieškovo turimų skolų išieškojimo, taip pat nesant duomenų, jog jo turimos skolos neviršija civilinio proceso įstatyme nustatytos 2 030 Eur sumos, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, jog išieškojimas iš ieškovui priklausančio turto nebuvo galimas, atmestini kaip nepagrįsti.

31. Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas, jog sandoris tarp ieškovo ir atsakovų J. buvo tariamas, iš esmės pripažino, jog vėlesnis sandoris tarp atsakovų J. ir V. L. buvo apsimestinis. Teigia, kad tikroji Sutarties Nr. 2 šalių valia buvo ne perleisti ginčo turtą atsakovo V. L. nuosavybėn, o sukurti regimą teisinį pagrindą perduoti ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą atsakovui, šį turtą įkeisti už paskolą iki atskiro ieškovo nurodymo jį grąžinti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Tai reiškia, jog ieškovas teigdamas, kad Sutartis Nr. 2 buvo sudaryta tik dėl akių, t. y. Sutartis Nr. 2 buvo apsimestinis sandoris, privalo įrodyti, kad Sutarties Nr. 2 šalys nesiekė sukurti pirkimo–pardavimo sutarties teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, taip pat šalių teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus, konstatuoja, jog ieškovas, be savo paaiškinimų, į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad sutartis Nr. 2 buvo apsimestinis sandoris.

32. Priešingai, teismo posėdžio metu atsakovai R. J. ir Ž. J. (pardavėjai) teismui patvirtino, jog jie neturi jokių pretenzijų atsakovui V. L. (pirkėjui) dėl Sutarties Nr. 2 kilusių pasekmių, tai yra neturi pretenzijų dėl parduoto turto kainos, atliktų mokėjimų ir kt. Teismo posėdžio metu R. Jo. ir Ž. J. (pardavėjai) ir V. L. (pirkėjas) patvirtino, jog jie nesijaučia nei apgauti, nei nukentėję dėl Sutarties Nr. 2 sudarymo ir iš to kilusių pasekmių. Visos šios sutarties Nr. 2 šalys neturi jokio tikslo bei materialinio suinteresuotumo ginčyti Sutartį Nr. 2. Dar daugiau, Šilalės rajono notarų biuro notarė V. S., kuri tvirtino Sutartį Nr. 2, nurodė, kad pardavėjai pateikė visus būtinus dokumentus, taip pat ir 2019 m. spalio 21 d. sodininkų bendrijos pažymą, kad R. J. ir Ž. J. bendrijai neskolingi. Pažymoje jie buvo įvardyti kaip bendrijos nariai. Pateikė 2015 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1498), žemės sklypo planą bei pastato energinio naudingumo sertifikatą, t. y. pardavėjai turėjo visus nuosavybės dokumentus kaip ir priklauso savininkams. Akcentavo, kad nei iš pateiktų dokumentų, nei iš šalių elgesio nebuvo galima net įtarti, kad jie būtų iš anksto susitarę apgauti notarą ir sudaryti tariamą ar apsimestinį sandorį. Be to, atkreipė dėmesį, jog sandorio šalys, pasirašydamos sutartį, patvirtino ir garantavo, kad „sutartis nėra sudaryta tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), sutartimi nesiekiama pridengti kitą sandorį“ (sutarties 7.3.2. punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos anksčiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog Sutartis Nr. 2 buvo sudaryta tinkamai ir jokių kitų tikslų šia sutartimi nebuvo siekiama.

33. CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu. Šioje teismų taikytoje normoje reglamentuojama situacija, kai tretieji asmenys įgyja teises apsimestinio sandorio pagrindu – ja siekiama apsaugoti sąžiningų asmenų teises, kurias jie įgyja pagal kitą sandorį iš asmens, kuriam tos teisės nepriklauso arba priklauso kitokios apimties (turinio), nežinodami, kad sandoris fiktyvus. Visų neigiamų padarinių rizika tokiu atveju perkeliama apsimestinio sandorio šalims. Kasacinio teismo praktikoje pasisakant dėl CK 1.87 straipsnio 3 dalies taikymo, pažymėta, kad į šios normos taikymo sritį patenka atvejai, kai asmuo įgyja turtą nuosavybės teise arba galimybę jį naudoti ar valdyti kitais pagrindais; apsimestinio sandorio objektu esantis turtas įkeičiamas; kitaip disponuojama turtu arba įgyjama iš apsimestinio sandorio objektu kylančių ar su juo susijusių teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-177/2014).

34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas V. L. žinojo, kad ieškovo bei atsakovų R. J. ir Ž. J. sudaryta Sutartis Nr. 1 buvo apsimestinis sandoris. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas pats nurodė, jog bendrauti su atsakovu V. L. pradėjo po to, kai buvo sudaryta Sutartis Nr. 1, taip pat byloje apklausti atsakovai R. J. ir Ž. J. patvirtino, jog iki Sutarties Nr. 2 sudarymo dienos atsakovo V. L. nepažinojo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovas V. L. nežinojo ir negalėjo žinoti Sutarties Nr. 1 sudarymo aplinkybių bei tai, kad minėtas sandoris buvo sudarytas dėl akių, nesiekiant pirkimo–pardavimo sutarties pasekmių. Tai reiškia, jog atsakovas V. L., sudarydamas Sutartį Nr. 2, veikė sąžiningai, todėl laikytinas sąžiningu įgijėju. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, jog Sutartis Nr. 2 buvo apsimestinis sandoris.

35. Pagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovai J. nebuvo tikrieji nekilnojamojo turto savininkai, tačiau kaip jau buvo anksčiau konstatuota nutartyje atsakovas V. L. nežinojo ir negalėjo žinoti Sutarties Nr. 1 sudarymo aplinkybių. Esant nurodytoms aplinkybėms, kad Sutartis Nr. 1 buvo sudaryta dėl akių, nesiekiant pirkimo – pardavimo sutarties pasekmių, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog toks sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento, tačiau Sutarties Nr. 1 šalių teisės neginamos ir restitucija netaikoma, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad ir Sutartis Nr. 2 yra apsimestinė. Ieškovas apie sudaromą sutartį Nr. 2 žinojo, suvedė atsakovą V. L. su J. (tarpininkavo), elgėsi nesąžiningai, neinformavo nei V. L., nei notarės apie Sutarties Nr. 1 sudarymo aplinkybes, pasiekė to, ko norėjo, t. y. Sutarties Nr. 2 sudarymo, todėl turi prisiimti iš to kilusias pasekmes. Juolab, kad ieškovas atsakovui V. L. pretenzijas dėl turto grąžinimo pradėjo reikšti tik po to, kai V. L. sudegusį namą iš asmeninių lėšų pradėjo atstatinėti. Toks ieškovo elgesys taip pat patvirtina jo nesąžiningumą.

36. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti šalių argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).

Dėl bylos baigties

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris pakeistinas, konstatuojant, jog Sutartis Nr. 1 yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39. Sprendžiant klausimą dėl ieškovo reikštų reikalavimų tenkinimo apimties, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors reikalavimas dėl 2015 m. balandžio 3 d. pirkimo– pardavimo sutarties Nr. 1498 pripažinimo negaliojančia yra tenkintas, tačiau įvertinus tai, kad nustačius minėtos sutarties šalių nesąžiningumą buvo atsisakyta ginti šalių teises (CK 1.81 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 3 dalis) bei sutarties negaliojimo pasekmės (restitucija) nebuvo taikytos, darytina išvada, jog ieškinys bei apeliacinis skundas iš esmės yra atmetamas. Akcentuotina, kad minėtu atveju apeliacinės instancijos teismas iš dalies pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą eliminavo iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymo leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatytus sąžiningo elgesio principus.

40. Atsakovas V. L. pateikė prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kartu su prašymu į bylą buvo pateikti patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai, t. y. 2021 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaita faktūra Serija ir Nr. ADV-2021/1181, kurioje nurodyta mokėtina suma sudaro 1 530,65 Eur, bei 2021 m. lapkričio 29 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo atsakovas V. L. sumokėjo advokatui 1 530,65 Eur sumą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, konstatuoja, kad atsakovo V. L. prašoma priteisti 1 530,65 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl iš ieškovo atsakovui V. L. priteistina 1 530,65 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

41. Trečiasis asmuo Ergo Insurance Se Lietuvos filialas pateikė prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kartu su prašymu į bylą buvo pateikti patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai, t. y. 2021 m. gruodžio 17 d. PVM sąskaita faktūra, Serija BER ir Nr. 2008653, kurioje nurodyta, kad apmokėta avansu suma sudaro 707,85 Eur, bei 2021 m. gruodžio 8 d. avansinio mokėjimo pavedimas. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, konstatuoja, kad trečiojo asmens prašoma priteisti 707,85 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl iš ieškovo trečiajam asmeniui priteistina 707,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

42. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

43. Kitų prašymų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

2015 m. balandžio 3 d. Klaipėdos miesto 11-ojo notarų biuro notarės V. K. patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1498, kurios pagrindu ieškovas A. J. už 5 000 Eur pardavė nekilnojamuosius daiktus – 0,0600 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinius – pastatą sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje ,, (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), atsakovams Ž. J. ir R. J., pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Restitucijos netaikyti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. L. iš ieškovo A. J. 1 530,65 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti trečiajam asmeniui Ergo Insurance Se Lietuvos filialui iš ieškovo A. J. 707,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.