- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-29
- Bylos Nr.
- e2A-824-803/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19263-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Pareiškėjas
- O. Č.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonė „Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. Č. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: valstybės įmonė „Turto bankas“ ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja teismo prašė nustatyti, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra gyvenamasis namas (toliau – namas). Pagal Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) duomenis namo savininkė yra F. T.. Tačiau F. T. mirė (duomenys neskelbtini). F. T. nebuvo vienintelis asmuo, kuris gyveno name ir prisidėjo prie jo išlaikymo bei priežiūros. Aplinkybė, kad VĮ „Turto bankas“ tokį ilgą laikotarpį nesikreipė dėl F. T. palikimo perėjimo valstybei, patvirtina, kad namas iki šiol yra valdomas ir naudojamas. Namų knygoje, kuri pradėta pildyti nuo 1957 m., nurodyta, kad name gyvena F. T., taip pat pareiškėjos senelė J. R., pareiškėjos motina V. G. ir pati pareiškėja. Šie įrodymai patvirtina, kad F. T. buvo suteikusi teisę gyventi name pareiškėjai, taip pat pareiškėjos motinai ir senelei. Tokia faktiškai nusistovėjusi gyvenimo tvarka tęsėsi dešimtmečius.
2. Pareiškėja nuo 1991 m. rugsėjo 16 d. yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą name. Be to, name gyveno pareiškėjos vaikai. Tiek pareiškėja, tiek jos motina ir senelė visą laiką išlaikė namą ir jį prižiūrėjo. Tinkamą namo išlaikymą ir priežiūrą patvirtina ir tai, kad po F. T. mirties dėl namo, kaip palikimo, perėjimo valstybei VĮ „Turto bankas“ nesikreipė. VĮ „Registrų centras“ nėra duomenų apie F. T. šeimos sudėtį. Po F. T. mirties praėjo net 39 metai, tačiau niekas nesikreipė dėl palikimo, atsiradusio po jos mirties, priėmimo ir nereiškė jokių pretenzijų į namą. Žemės sklypas, kuriame stovi namas, nėra suformuotas. Namas neįrašytas į Vilniaus mieste esančių statinių, kurie neturi savininko ar savininkas nežinomas, sąrašą.
3. Pareiškėja yra vienintelis asmuo, kuris savo lėšomis prižiūri namą ir tvarko aplinką, elgiasi kaip daikto savininkė. Pareiškėja siekia atlikti namo remonto darbus, tačiau nebūdama turto savininke, ji neturi galimybės gauti remonto darbams reikalingo leidimo. Yra visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti. Pareiškėja niekada nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į namą. Namas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, taip pat nebuvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu. Nors NTR namo savininke yra nurodyta F. T., tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad NTR duomenys yra netikslūs, nes miręs asmuo negali būti turto savininku. Namas buvo pareiškėjos senelės, pareiškėjos motinos ir pačios pareiškėjos gyvenamoji vieta. Pareiškėjai visą gyvenimą buvo sudaryta teisė gyventi šiame name. Todėl pripažintina, kad pareiškėjos teisė valdyti namą prasidėjo teisėtai, joks kitas asmuo neturi daugiau teisių į gyvenamąjį namą, nei pareiškėja. Pareiškėja gyvenamąjį namą valdo atvirai, nepertraukiamai ir daugiau negu dešimt metų.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ nesutiko su pareiškimu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra sąlygų, būtinų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuojamas tik tuomet, jei daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu. NTR duomenimis namas viešajame registre įregistruotas kito asmens, t. y. F. T., vardu. Namas turi savininką, t. y. nuosavybės teisė į turtą yra įregistruota. Asmuo žinodamas, kad jo valdomas turtas priklauso kitam asmeniui, nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažintas sąžiningu kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju. Pareiškimas neatitinka taip pat ir asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, nes šiuo atveju asmuo, žinantis, kad jo valdomas daiktas turi savininką, vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turtą. Teisiškai reikšminga aplinkybė, kad nesant įstatyminių F. T. įpėdinių, toks turtas vertintinas kaip bešeimininkis ir perduotinas paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu valstybei. Pareiškėja, nebūdama įstatymine įpėdine, galėtų pretenduoti į turtą, jeigu F. T. galiojančiu testamentu jį būtų palikusi pareiškėjai.
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NTŽ) nesutiko su pareiškimu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra sąlygų, būtinų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuojamas tik tuomet, jei daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos. Vilniaus valstybinė notarinė kontora (duomenys neskelbtini), po F. T. mirties, išdavė paveldėjimo teisės liudijimą valstybei, kuriai atstovavo Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Finansų skyrius. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublika paveldėjo F. T. turtą. Taigi namas turi savininką, o tokio turto perėmimas įgyjama senatimi negalimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjos O. Č. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
7. Teismas nustatė, kad tiek pagal palikėjos mirties dieną galiojusios 1964 metų redakcijos Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 568–569 straipsnius, tiek pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.3 straipsnio 1 dalį palikimas atsiranda, palikėjui mirus. Nagrinėjamu atveju palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjos F. T. (J.) mirties momentas – (duomenys neskelbtini).
8. 1964 m. CK 593 straipsnyje nustatyta, kad paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei: 1) jeigu turtas testamentu paliktas valstybei; 2) jeigu palikėjas neturi nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių ir nėra kitų įpėdinių, nurodytų šio kodekso 573 straipsnio dalyje; 3) jeigu nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo; 4) jeigu iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (1964 m. CK 572 ir 575 straipsniai).
9. VĮ „Registrų centras“ Gyventojų registre nėra duomenų apie namo savininkės F. T. šeimos sudėtį. Po F. T. mirties notaro biure buvo užvesta turto paveldėjimo byla. Byloje nėra duomenų apie tai, kad palikėjos įpėdiniai per 1964 m. CK nustatytą terminą būtų priėmę palikimą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad turtas būtų paliktas testamentu. Byloje esantys (duomenys neskelbtini) pažymėjimai, namų knyga nesudaro pagrindo daryti kitokios išvados šioje konkrečioje byloje, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Vilniaus regioninio valstybės archyvo pateikti dokumentai patvirtina, kad po aptariamų pažymėjimų išdavimo tuo metu valstybę atstovavusi institucija Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Finansų skyrius kreipėsi į notarą su prašymu išduoti valstybei F. T. namo paveldėjimo teisės liudijimą, nes įpėdinių pareiškimo dėl paveldėjimo nėra pristatyta.
10. Vilniaus valstybinė notarinė kontora, remdamasi 1964 m. CK 593 straipsniu, (duomenys neskelbtini) išdavė valstybei, kuriai tuo metu atstovavo Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Finansų skyrius, paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame nurodyta, kad būtent valstybė paveldėjo palikėjai F. T. priklausiusį turtą – namą. Liudijime taip pat nurodyta, kad liudijimas įregistruotas registre, Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų apie šio liudijimo negaliojimą.
11. Nepriklausomai nuo to, kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Dėl to kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas.
12. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas vis tiek pereina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).
13. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. CK 4.70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Nagrinėjamoje byloje nėra visų sąlygų, kurioms esant galėtų būti konstatuojamas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas.
14. Būtent valstybei įstatymo pagrindu perėjo palikėjos F. T. palikimas. Valstybei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame aiškiai nurodyta, kad būtent valstybė paveldėjo gyvenamąjį namą. Dėl to namas turi savininkę – valstybę. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad valstybė prarado nuosavybę.
15. Teisių registracija viešajame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją. Pagal savo teisinę reikšmę tokia registracija negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre, nėra pagrindas vertinti, kad toks turtas nebėra valstybės nuosavybė. Todėl vien tik aplinkybė, kad pagal NTR duomenis F. T. namas nėra įregistruotas valstybės vardu, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad namas nepriklauso valstybei.
16. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Todėl pareiškėjos įrodinėjamos aplinkybės, kad ji rūpinasi namu ir niekas nepareiškė į jį pretenzijų, nepaneigia valstybės nuosavybės fakto, o pagrindžia tam tikrų institucijų neapdairumą ir nerūpestingumą, valdant valstybinį turtą, kas savaime nelaikytina valstybės nuosavybės į namą praradimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
17. Pareiškėja O. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą tenkinti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Buvusios namo savininkės F. T. palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964 m. CK. Tačiau ginčo teisiniams santykiams iš esmės taikytinas ir CK 1.5 straipsnis, apibrėžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti du palikimo priėmimo būdai: įpėdinis faktiškai pradeda valdyti turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pagal teismų praktiką, įpėdiniui atlikus faktinius palikimo priėmimo veiksmus, kyla teisinė pasekmė – jam atsiranda nuosavybės teisė į palikimą, jis įgyja teisę įforminti nuosavybę įstatymų nustatyta tvarka ir ginti ją nuo pažeidimų teisme.
17.2. Teismas nepagrįstai nekonstatavo, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą, įgyjama priimant palikimą ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nenustatyta terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas.
17.3. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad namas yra gyvenamasis namas, todėl sprendžiant dėl gyvenamojo namo, kaip palikimo priėmimo būdo, vadovaujantis kasacinės instancijos teismo praktika, pakanka nustatyti, kad įpėdinis po palikėjo mirties ir toliau gyveno tame name. Namų knyga patvirtina, kad J. R. (pareiškėjos senelė) name gyveno tiek iki F. T. mirties, tiek ir po jos. Taigi J. R., kaip įpėdinė palikimą (namą) priėmė, pradėdama faktiškai jį valdyti.
17.4. Visa F. T. paveldėjimo bylos medžiaga nėra išlikusi, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) Vilniaus tarpmiestinės techninės inventorizacijos biuras pareiškėjos senelei J. R. išdavė registracijos pažymėjimą Nr. 33, kuris skirtas pristatyti į notarinę kontorą. Tą pačią dieną pareiškėjos senelei J. R. buvo išduotas pažymėjimas paveldėjimo sutarčiai sudaryti. Dviejų skirtingų institucijų dokumentų pareiškėjos senelei išdavimas reiškia, kad ne tik buvo nustatyta, jog J. R. yra F. T. įpėdinė, bet ir leidžia teigti, kad J. R. atliko ir aktyvius veiksmus, siekdama priimti palikimą. Jei J. R. nebūtų pateikusi rašytinio pareiškimo dėl F. T. palikimo priėmimo, jokie dokumentai J. R. nebūtų išduoti.
17.5. Aplinkybė, kad per 4 dešimtmečius dalis dokumentų galėjo būti prarasti, ir, kad šiuo metu nebėra galimybės išsiaiškinti dėl kokių priežasčių J. R. dokumentai nebuvo pristatyti į notarinę kontorą paveldėjimo sutarčiai sudaryti (ir ar tikrai nebuvo pristatyti), nepaneigia fakto, kad F. T. palikimas buvo priimtas, pradėjus jį faktiškai valdyti. Teismas netinkamai įvertino (duomenys neskelbtini) Vilniaus tarpmiestinės techninės inventorizacijos biuro pareiškėjos senelei išduotą registracijos pažymėjimą Nr. 33 ir (duomenys neskelbtini) pažymėjimą paveldėjimo sutarčiai sudaryti, todėl byloje nebuvo nustatyta reikšminga faktinė aplinkybė, kad F. T. palikimas buvo priimtas, t. y. bylos esmė liko visiškai neatskleista.
17.6. Teismas nepagrįstai suabsoliutino (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo reikšmę. Pagal (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą namas turėjo tapti Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos nuosavybe. Tačiau teismo sprendimo analizė leidžia teigti, kad namas tapo Lietuvos Respublikos nuosavybe. Kokio teisinio santykio pasekmėje teorinė namo nuosavybės teisė iš vienos valstybės perėjo kitai valstybei, teismo sprendime nenurodyta. Taip pat nebuvo atlikti jokie paveldėto namo įtraukimo į valstybės paveldėto turto apskaitą veiksmai. Aplinkybė, kad per daugiau nei 4 dešimtmečius jokia valstybė neatliko veiksmų, susijusių su palikimo priėmimu, patvirtina, kad palikimą priėmė namo savininkės įpėdiniai, o pats (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimas nesukėlė nei faktinių, nei teisinių padarinių ir tiesiog turėjo būti panaikintas.
17.7. Pareiškėjos senelei faktiškai, o galimai ir juridiškai, priėmus F. T. palikimą, teisinės pasekmės kilo – atsirado J. R. teisė į palikimą. Aplinkybė, kad pareiškėjos senelė galimai nesikreipė į notarinę kontorą dėl paveldėjimo sutarties sudarymo (arba kreipėsi, tačiau tai patvirtinantys įrodymai neišliko), nekeičia fakto, kad palikimas buvo priimtas. 1964 m. CK 593 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo. Šiuo atveju nustatytina, kad pareiškėjos senelė priėmė palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti. Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis). Dėl to teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad palikėjos įpėdiniai per 1964 m. CK nustatytą terminą būtų priėmę palikimą, yra klaidinga.
17.8. Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į jau pareiškėjos senelės priimtą ir jai priklausantį palikimą, prieštarauja ne tik imperatyvioms įstatymo normoms, bet ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Dėl to minėtą paveldėjimo teisės liudijimą teismas ex officio turėjo pripažinti negaliojančiu ab initio.
17.9. Teismas, spręsdamas, kad namas tapo valstybės nuosavybė, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014, nes nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. F. T. mirė (duomenys neskelbtini), todėl po jos mirties atsiradusiems paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinos 1964 m. CK normos. Cituotoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje paveldėjimo teisiniai santykiai atsirado jau galiojant 2000 m. CK. Spręsdamas toje byloje kilusį ginčą, teismas išimtinai taikė ir aiškino 2000 m. CK penktos knygos normas, kurios nėra aktualios nagrinėjamos bylos atveju.
Atsiliepimas
18. Atsiliepimu į pareiškėjos O. Č. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra visų būtinų sąlygų įgyjamosios senaties fakto nustatymui. Pareiškėja pateikė NTR išrašą, patvirtinantį, kad namas nuosavybės teise priklauso F. T.. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuojamas tik tuomet, jei daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu. Namas turi savininką, t. y. nuosavybės teisė į namą jau yra įregistruota. Tai, kad pareiškimas yra nepagrįstas ir atmestinas, patvirtina ir teismų praktika.
18.2. Asmuo, žinodamas, kad jo valdomas turtas priklauso kitam asmeniui, negali būti pripažintas sąžiningu kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į kito asmens nuosavybę, o teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti. Kitu atveju tokio pareiškimo tenkinimas neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turtą. Toks asmens, valdančio svetimą turtą, elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu.
18.3. Teisiškai reikšminga aplinkybė, kad nesant įstatyminių F. T. įpėdinių, toks turtas vertintinas kaip bešeimininkis ir perduotinas paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu valstybei. Pareiškėja, nebūdama įstatymine įpėdine, galėtų pretenduoti į turtą, esant vienintelei sąlygai, jeigu F. T. galiojančiu testamentu jį būtų palikusi pareiškėjai. Toks aiškinimas atitinka teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintose Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse (toliau – Taisyklės).
18.4. Taisyklėse nustatyta, kad valstybei perduotino (taip pat ir valstybės paveldėto) nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą pagal Taisyklių nuostatas vykdo valstybės įmonė Turto bankas. Valstybei paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina tik tokiais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu, palikėjas neturi įpėdiniu nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja nenurodo absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Atsiliepimu į pareiškėjos O. Č. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą plikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. 1964 m. CK 593 straipsnyje yra išvardintos palikimo perėjimo valstybei sąlygos, pagal kurias paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu turtas testamentu paliktas valstybei, palikėjas neturi nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Teismas nustatė, kad Gyventojų registre nėra duomenų apie namo savininkės F. T. šeimos sudėtį, t. y. nėra įstatyminių įpėdinių, taip pat nėra testamentinių įpėdinių.
19.2. Teismas savo sprendime nurodė, kad po F. T. mirties notaro biure buvo užvesta turto paveldėjimo byla. Byloje nėra duomenų apie tai, kad palikėjos įpėdiniai (jeigu tokie buvo) per 1964 m. CK nustatytą terminą būtų priėmę palikimą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad turtas būtų paliktas testamentu. Vilniaus valstybinė notarinė kontora, remdamasi 1964 m. CK 593 straipsniu, (duomenys neskelbtini) išdavė valstybei paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame nurodyta, kad būtent valstybė paveldėjo palikėjai F. T. priklausiusį namą. Šiame liudijime taip pat nurodyta, kad liudijimas įregistruotas registre, byloje nėra jokių duomenų apie šio liudijimo negaliojimą.
19.3. Teismas, tik visapusiškai išnagrinėjęs bylą, nusprendė, kad Vilniaus valstybinė notarinė kontora, remdamasi 1964 m. CK 593 straipsniu, (duomenys neskelbtini) teisėtai išdavė valstybei, kuriai tuo metu atstovavo Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Finansų skyrius, paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame nurodyta, kad būtent valstybė paveldėjo palikėjai F. T. priklausiusių turtą, ir atmetė pareiškėjos prašymą dėl įgyjamosios senaties nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
20. Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą – pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
21. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad NTR yra įregistruotas 1932 m. statytas gyvenamasis namas, kurio savininke nurodyta F. T., gimusi (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė į namą įregistruota pagal 1949 m. lapkričio 23 d. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 22 (el. b., failas 1, l. 9). Namo savininke nurodyta F. T. (J.) mirė (duomenys neskelbtini) (el.b., failas 1, l. 109–121). Žemės sklypas, kuriame pastatytas namas, nėra suformuotas (el.b., failas 1, l. 105–107). Namas neįrašytas į Vilniaus mieste esančių statinių, kurie neturi savininko ar savininkas nežinomas, sąrašą (el.b., failas 1, l. 45–73; 78).
22. Namų knyga, kurioje buvo įrašomi asmenys, gyvenantys name, pradėta pildyti nuo 1957 m. gruodžio mėnesio. Šioje knygoje namo savininke nurodyta F. T. (J.) ir kiti name gyvenę gyventojai: J. T., V. A., A. R., J. R., J. R., V. S., O. G. (Č.) (el. b., failas 1, l. 13–27; 31-40). Gyventojų registro duomenys patvirtina, kad P. G., gimusi (duomenys neskelbtini), buvo J. R. motina (el.b., failas 1, l. 28). J. R. (mirė (duomenys neskelbtini)) dukra buvo V. G. (mirė (duomenys neskelbtini)), kuri buvo pareiškėjos motina (el.b., failas 1, l. 29-30).
23. Vilniaus regioninis valstybės archyvas pateikė Vilniaus pirmosios notarinės kontoros dokumentų fonde, (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimų ir dokumentų, kuriais remiantis jie išduoti, byloje esantį paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, sudarytą (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), po F. T. mirties, ir prie jo esančių visų dokumentų lapų kopijas (el.b., failas 1, l. 109-121). Šiuos dokumentus sudaro: 1) Lietuvos TSR Vilniaus miesto tarybų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Finansų skyriaus (duomenys neskelbtini) prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Valstybinės notarinės kontoros viršininkui išduoti mirusios F. T. namo paveldėjimo liudijimą, kadangi įpėdinių pareiškimo dėl paveldėjimo nėra pristatyta; 2) F. T. mirties liudijimas; 3) Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro (duomenys neskelbtini) registracijos pažymėjimas 33, išduotas J. R.; 4) LTSR-KŪM RTIB tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro (duomenys neskelbtini) pažymėjimas Nr. 34 nurodyta, išduotas J. R.; 4) namų knyga; 5) (duomenys neskelbtini) Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriame nurodyta, kad V. T., Vilniaus valstybinės notarų kontoros, notarė, patvirtina, kad, remiantis Lietuvos TSR civilinio kodekso 593 straipsniu, F. T., mirusios (duomenys neskelbtini), turtas pagal paveldėjimo teisę pereina valstybei, kuriai atstovauja Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Finansų skyrius; paveldimą turtą sudaro namas, liudijimas įregistruotas registre Nr. (duomenys neskelbtini), liudijime nurodyta, kad jis turi būti įregistruotas Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure.
24. Gyventojų registre nėra duomenų apie F. T. (J.) šeimos sudėtį, vaikus, taip pat nėra duomenų apie F. T. ir P. G. giminystės ryšį ir jų tėvus (el. b., failas 1, l. 10–11; 43; 74). Pareiškėja Gyventojų registre gyvenamąją vietą name deklaravo nuo 1991 m. rugsėjo 16 d., name gyveno ir jos vaikai (el.b., failas 1, l. 41). Pareiškėja faktiškai gyvena name, prižiūri ir moka visas jo išlaikymo išlaidas (l.b., failas 1, l. 82-102). Dėl to pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti, kad ji įgijo nuosavybės teisę į namą pagal įgyjamąją senatį.
Dėl pareiškėjos teisės įgyti namą pagal įgyjamąją senatį pagrindų
25. Daikto įgijimo pagal įgyjamąją senatį pagrindus reglamentuoja CK 4.68-4.71 straipsniai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
26. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
28. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė tik į tuos daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso nuosavybės teise. Vadinasi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso ne tik nuosavybės teise, bet ir kitu teisiniu pagrindu, kuris yra pakankamas pripažinti, kad valstybė arba savivaldybė turi daugiausia teisių į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).
29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo, nes pareiškėja neįrodė vienos iš būtinų konstatuoti namo įgijimą pagal įgyjamąją senatį faktą sąlygų, kad namas nepriklauso valstybei ar savivaldybei (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Byloje esantys duomenys patvirtina neginčytinas faktines aplinkybes, kad namas nuosavybės teise priklausė F. T. iki jos mirties (duomenys neskelbtini). Po F. T. mirties Nekilnojamojo turto registre kitų asmenų nuosavybės teisės į namą nebuvo registruotos. Duomenų, kad pareiškėja ar jos senelė J. R. būtų F. T. įstatyminės įpėdinės, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad F. T. būtų sudariusi testamentą, kuriuo namas būtų paliktas pareiškėjos senelei. Tuo tarpu notaro (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas patvirtina, kad pagal 1964 CK 593 straipsnį F. T. turtas, kartu ir namas, pagal paveldėjimo teisę perėjo valstybei. Taigi namas po F. T. (teisėtos namo savininkės) mirties teisėtai perėjo ir dabar priklauso valstybei. Dėl to pareiškėja negali įgyti namo pagal įgyjamąją senatį reglamentuojančias teisės normas.
30. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
31. Pareiškėja apeliaciniame skunde cituoja kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus bylose, kuriose nebuvo sprendžiamas nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi įgijimo fakto pripažinimas, bet buvo ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas ar sprendžiamas klausimas dėl palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008; 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2010). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėja nebuvo pareiškusi reikalavimo pripažinti notaro išduoto (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo negaliojančiu, neprašė nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos senelė priėmė F. T. palikimą.
32. Apeliaciniame skunde pareiškėja, nurodydama, kad teismas turėjo ex officio pripažinti (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu ab initio, ir teigdama, kad pareiškėjos senelė priėmė F. T. palikimą, pradėdama jį valdyti, faktiškai kelia naujus reikalavimus ir remiasi naujomis aplinkybėmis, kurių apeliaciniame procese nurodyti ir reikšti nebegalima (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).
33. Pareiškėja buvo pateikusi teismui Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro (duomenys neskelbtini) registracijos pažymėjimą 33, kuriame nurodyta, kad šis pažymėjimas išduotas J. R., patvirtinant, kad namas, remiantis Tarybų rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1974 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 22, buvo registruotas F. T. asmeninės nuosavybės teise; pažyma duota pristatyti į notarinę kontorą, inventorizacijos byla Nr. (duomenys neskelbtini) (el.b., failas 1, l. 76). LTSR-KŪM RTIB tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro (duomenys neskelbtini) pažymėjime Nr. 34 nurodyta, kad pažymėjimas išduotas J. R. pateikti valstybinei notarinei kontorai paveldėjimo sutarčiai įforminti. Pažymėjime nurodyti namo, kurio savininke buvo F. T., duomenys ir jo kaina (el.b., failas 1, l. 77).
34. Byloje taip pat yra Lietuvos TSR Vilniaus miesto tarybų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Finansų skyriaus (duomenys neskelbtini) prašymas Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas Vilniaus miesto Valstybinės notarinės kontoros viršininkui, išduoti mirusios F. T. namo paveldėjimo liudijimą, kadangi įpėdinių pareiškimo dėl paveldėjimo nėra pristatyta (el.b., failas 1, l. 109-121). Minėtas dokumentas patvirtina, kad niekas iš galimų F. T. įpėdinių per 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą nepateikė notarui pareiškimo apie palikimo priėmimą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad J. R. (duomenys neskelbtini) išduoti pažymėjimai besąlygiškai patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimas yra negaliojantis.
35. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad J. R. būtų F. T. įstatymine įpėdine, tuo tarpu duomenų, kad F. T. būtų sudariusi testamentą, nėra. Gyventojų registre nėra duomenų apie F. T. (J.) šeimos sudėtį, vaikus, taip pat nėra duomenų apie F. T. ir P. G. giminystės ryšį ir jų tėvus (el. b., failas 1, l. 10–11; 43; 74). Pareiškėjai išaiškintina, kad ji galinti pasinaudoti CPK 444-448 straipsniuose įtvirtintu bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo institutu ir teikti teismui pareiškimą dėl jos senelės J. R., prosenelės P. G. ir F. T. giminystės ryšio nustatymo, taip pat palikimo priėmimo fakto nustatymo bei ginčyti (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą ginčo teisenos tvarka. Tačiau vien tik prielaidos, kad J. R. galėjo būti įstatyminė F. T. įpėdinė (galimai dukterėčia) ar faktiškai priėmė palikimą, pradėjusi namą valdyti, negali būti pagrindu nuosavybės teisės į namą įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti, kai yra nenuginčytu notaro pavirtintu ir registre registruotu (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimu patvirtintas nuosavybės teisių į namą perėjimas valstybei.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai, nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo ištirtus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
39. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliaciniame procese, neatlyginamos. Suinteresuoti asmenys duomenų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese nepaskirstytinos.
40. Apeliacinės instancijos teisme procesinių dokumentų siuntimo išlaidų nėra, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 37, 38 straipsniais, 325 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja
nutaria:
Netenkinti pareiškėjos O. Č. apeliacinio skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.