Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-11-03 · Civilinė byla Nr. 2A-2420-467/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-03
Bylos Nr.
2A-2420-467/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-28114-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski, Alma Urbanavičienė
Ieškovas
BUAB „AV Capital“
Atsakovas
A. Z.
Trečiasis asmuo
M. N.
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2420-467/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28114-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1.; 45.1; 126.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „AV Capital“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „AV Capital“ ieškinį atsakovui A. Z. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo - M. N..

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „AV Capital“ 2013 m. rugpjūčio 27 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti ieškovo BUAB „AV Capital“ ir atsakovo A. Z. 2012 m. rugsėjo 6 d. sudarytą transporto priemonės Volvo S60, valstybinis numeris GBP558, pirkimo pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikyti dvišalę restituciją ir grąžinti natūra ieškovui BUAB „AV Capital“ transporto priemonę Volvo S60, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , o atsakovui A. Z. priteisti jo sumokėtą už transporto priemonę sumą – 15 000 Lt; jeigu perleisto pagal šią sutartį turto – transporto priemonės – grąžinimas natūra neįmanomas, priteisti iš atsakovo A. Z. ieškovo BUAB „AV Capital“ naudai skirtumą tarp transporto priemonės rinkos vertės ir atsakovo A. Z. pagal sutartį sumokėtos sumos – 8780 Lt, priteisti ieškovo BUAB „AV Capital” naudai 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad transporto priemonė buvo parduota už mažesnę kainą nei rinkos vertė. Automobilis turėjo kainuoti apie 23 780 Lt, o ne 15 000 Lt. Todėl ieškovas prašė sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ab initio nuo jo sudarymo momento. Atsakovas, įsigydamas automobilį ir nepasidomėdamas įmonės finansine padėtimi, pažeidė bendrovės ir bendrovės kreditorių interesus.

Atsiliepimas

Atsakovas A. Z. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra visų CK 6.66 straipsnyje numatytų sąlygų. Parduoto automobilio kaina atitiko rinkos kainą, be to automobilis buvo su defektais. Atsakovas surado naują pirkėją, kuriam automobilis buvo parduotas už tą pačią sumą kaip ir atsakovui. Nesutiko, kad automobilio vertė buvo 23 780 Lt. Sandorio sudarymo metu atsakovas buvo sąžiningas, todėl ieškinys nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui A. Z. iš ieškovo BUAB „AV Capital“ 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad yra kai kurios aplinkybės, sudarančios pagrindą sandorį ginčyti, t.y. ieškovas, kaip bankroto administratorius, turi neginčijamą reikalavimo teisę reikšti tokį ieškinį; ginčijamas sandoris gali pažeisti kreditorių interesus (patenkinus ieškinio reikalavimus kreditorių interesai galimai būtų apginti, nes įmonei būtų grąžintos lėšos, kurios teisės aktų nustatyta tvarka proporcingai būtų paskirstytos kreditoriams); trečiasis asmuo neturėjo pareigos šio sandorio sudaryti. Tačiau teismas sutiko su atsakovo ir jo atstovo paaiškinimais, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovą buvus nesąžiningu. Atsakovas nedalyvavo įmonės valdyme, nebuvo susijęs su įmone, nežinojo, kad ieškovo finansinė būklė bloga, ieškovas turi daug įsipareigojimų kreditoriams. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo. Ieškovas rėmėsi tik tuo, kad pirkimo kaina buvo mažesnė, nei kad ieškovas manė, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2012 m. rugsėjo 6 d., o BUAB „AV Capital“ 2012 m. rugpjūčio 24 d. inventorizacijos aktu transporto priemonė buvo įvertinta 17 200 Lt. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepaneigė atsakovo argumentų, jog automobilis buvo su defektais. Automobilis buvo parduotas 2012 m. gruodžio 6 d., t.y po trijų mėnesių beveik už tą pačią kainą, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tai buvo reali rinkos kaina.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 6 d. papildomu sprendimu netenkino atsakovo A. Z. pareiškimo dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB „AV Capital“ prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas nepagristai padarė išvadą, jog byloje nenustatyta viena iš būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – atsakovo nesąžiningumo. Atsakovui transporto priemonė parduota už 15 000 Lt, kai tokios transporto priemonės vidutinė kaina Lietuvos Respublikoje 2012 m. rugsėjo mėnesį (sandorio sudarymo metu) buvo 23 780 Lt. Ši vidutinė kaina nustatyta naudojantis VšĮ „Emprekis“ turima duomenų baze, kurioje esančia informacija yra naudojamasi oficialiai, nustatant transporto priemonių kainas Lietuvoje. Teismas nepagrįstai sprendė, kad automobilio rinkos kaina nebuvo 23 780 Lt, atsižvelgiant į 2012-08-24 ieškovo inventorizacijos aktą, nes minimas aktas neparodo tikros automobilio rinkos vertės, kadangi jame nurodoma automobilio vertė pagal buhalterijos duomenis, t.y. tokia automobilio vertė, už kiek šis automobilis buvo įsigytas. Inventorizacijos akte automobilio buhalterinė vertė nurodyta 17 200 Lt, būtent tiek, už kiek šis automobilis buvo įsigytas. Ieškovas vertėsi automobilių prekyba, joks juridinis asmuo, užsiimantis automobilių prekyba, įsigijęs automobilį pardavimui, niekuomet jo neparduotų tokia pačia kaina, kaip įsigijo, kadangi už tai visiškai negautų jokio pelno ir veikla būtų betikslė, nuostolinga, prieštarautų juridinio asmens įstatams. Atsakovas nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, kad sandorio sudarymo metu automobilio būklė buvo prastesnė nei įprastai tokio automobilio ar kad jis turėjo kažkokių itin didelių gedimų, jog jo kainą būtų galima sumažinti net trečdaliu. 2012-08-24 inventorizacijos akte prie ginčijamu sandoriu perleisto automobilio pastabų grafoje nėra nurodyta jokių pastabų apie automobilio defektus. Atsakovas įgijo daug vertingesnę transporto priemonę, nei už ją realiai sumokėjo, todėl atsakovas žinojo arba turėjo žinoti, jog toks sandoris pažeidžia ieškovo interesus. Tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, nesuponuoja, jog jis gali elgtis civiliniuose santykiuose neatsakingai ir visuomet likti sąžiningas. Juo labiau, kad atsakovas turi individualią įmonę, kurios vykdoma veikla susijusi su transporto priemonėmis - jų remontu, priežiūra. Veikdamas automobilių priežiūros versle atsakovas itin gerai nusimano apie transporto priemonių kainas ir dėl to puikiai suprato, kad ginčijamu sandoriu įsigyja automobilį daug pigiau, negu yra reali jo rinkos vertė. Atsakovo vykdoma veikla įrodo jo nesąžiningumą.

Atsiliepimas

Atsakovas A. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog priešingai, nei teigia ieškovas, automobilis Volvo S60, kuris atsakovo įgytas už 15 000 Lt, buvo ne 2006 m. gamybos, o 2004 m. ir ieškovo įsigytas už 17 200 Lt. Ieškovo 2012-08-24 inventorizacijos akte nurodyta automobilio vidutinė rinkos kaina 17 000 Lt. Ieškovas vadovaujasi VšĮ „Emprekis“ interneto tinklapio archyvo išrašu, tačiau šis išrašas nepatvirtina, kad ginčo automobilis neturėjo defektų ir kokia buvo jo tikroji vertė bei kaina pardavimo metu. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ginčo automobilio vertė buvo būtent 23 780 Lt. Byloje pateikta UAB „Auremas“ 2012-09-06 sąmata Nr. 290 apie automobiliui reikalingą remontą, patvirtina ir automobilio techninę būklę ginčo sandorio sudarymo metu, ir tai viena iš daugelio aplinkybių įtakojusių automobilio kainą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad automobilis buvo be defektų, o atsakovas pateikė įrodymus, kad jie buvo, ir tai lėmė kainos nustatymą. Būtent atsakovas nukentėjęs šioje situacijoje, nes įsigijo daiktą su defektais, o remontas reikalavo didesnių investicijų nei nurodė pardavėjas. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad teismui nebuvo jokio pagrindo atsakovo veiksmus vertinti kaip nesąžiningus, nes, priešingu atveju, ieškovui būtų sudaryta galimybė nepagrįstai praturtėti. Atsakovas niekada nėra užsiiminėjęs prekyba automobiliais ir tai, jog veikdamas automobilių priežiūros versle, itin gerai nusimano apie transporto priemonių kainas, ieškovas grindžia tik prielaidomis ir savo nuomone. Be prekybos automobiliais ieškovas vertėsi ir automobilių nuoma, o tai rodo, kad ieškovo valdomi automobiliai buvo intensyviai eksploatuojami, kas patvirtina, jog automobilio Volvo S60 vertė ginčo sandorio sudarymo metu, atitiko realią rinkos kainą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 314 straipsnio tvarka apeliacinės instancijos teismas priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – duomenis apie atsakovo A. Z. individualią įmonę bei jos vykdomą veiklą (b.l. 129-134).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Ieškovo BUAB „AV Capital“ ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo yra grindžiamas actio Pauliana instituto normų taikymu. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tame tarpe - ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „AV Capital“ ir atsakovas A. Z. 2012 m. rugsėjo 6 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui transporto priemonę – automobilį Volvo, S 60 už 15 000 Lt (b.l. 6). Transporto priemonės pardavimo ir perdavimo atsakovui faktą patvirtina ieškovo išrašyta ir abiejų sutarties šalių pasirašyta PVM sąskaita-faktūra serija AV Nr. 054 (b.l. 7). Dėl aplinkybės, jog pirkėjas (atsakovas A. Z.) pirkimo-pardavimo sutartyje ir PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytą pardavimo kainą sumokėjo, byloje ginčas nekilo. Po to, kai Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi ieškovui UAB „AV Capital“ buvo iškelta bankroto byla, bendrovės bankroto administratoriumi paskirtas M. K. (CPK 179 str. 3 d.), ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, šalių 2012 m. rugsėjo 6 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį prašo pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskiriamos tokios būtinos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamojo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas ir kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas BUAB „AV Capital“ ieškinį dėl 2012 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, konstatavo, jog nėra visų CK 6.66 straipsnyje nurodytų sąlygų, o būtent: kad ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo. Ieškovas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos, kadangi, ieškovo teigimu, ginčijamu sandoriu turtas buvo perleistas už žymiai mažesnę kainą nei jo vertė. Todėl ieškovas tvirtina, kad ginčo sandorio šalių nesąžiningumas preziumuotinas CK 6.67 straipsnio 4 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės paneigia šalių nesąžiningumo prezumpciją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Byloje nustatyta, kad atsakovui 2012 m. rugsėjo 6 d. parduoto lengvojo automobilio Volvo S60 kaina 15 000 Lt atitiko to automobilio faktinę realią rinkos vertę, kadangi ieškovo 2012 m. rugpjūčio 24 d. inventorizacijos apraše ginčo automobilio vertė nurodyta 17 200 Lt (b.l. 30-31), o 2012 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi automobilis parduotas už 15 000 Lt (b.l. 6). Atsakovas 2012 m. gruodžio 6 d., praėjus 3 mėnesiams nuo automobilio įsigijimo, pardavė jį trečiajam asmeniui M. N. už tą pačią įsigijimo kainą – 15 000 Lt (b.l. 22). Tuo tarpu ieškovo į bylą pateikta VšĮ „Emprekis“ vidutinės transporto priemonės kainos Lietuvoje nustatymo pažyma (b.l. 4), kurioje vidutinė tokio tipo lengvojo automobilio kaina nurodyta 23 780 Lt, ginčo sandorio kainos pagrįstumo nepaneigia (CPK 185 str.), kadangi ginčo automobilio Volvo S60 techniniai parametrai bei VšĮ „Emprekis“ pažymoje išdėstyti tokių transporto priemonių duomenys nėra visiškai identiški (b.l. 4, 42). Be to konkrečios transporto priemonės kaina, ypač tuo atveju, kai parduodamas naudotas (eksploatuotas) automobilis, priklauso nuo daugelio aplinkybių, susijusių tiek su automobilio gamybos parametrais, tiek su jo faktine technine būkle. Aplinkybę apie analogiškų lengvųjų automobilių kainų skirtumus patvirtina ir atsakovo byloje pateikti viešojoje erdvėje platinami transporto priemonių skelbimai (b.l. 24-27). Taigi ieškovas, būdamas ginčo automobilio savininku, turėjo teisę savo nuožiūra nustatyti jo pardavimo kainą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas įsigijo jau ne naują, o 8 metų senumo automobilį Volvo, S 60 (2004 m. gamybos), todėl atsakovo nurodytos aplinkybės apie įsigyto automobilio defektus, kurias atsakovas grindė UAB „Aurema“ sąmata apie automobilio remontą ir V. P. IĮ pažyma apie atliktus remonto darbus (b.l. 39-41), tikėtinai egzistavo (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Faktas, kad atsakovas turi individualią įmonę, kurios vykdoma veikla yra susijusi su transporto priemonių priežiūra ir remontu, pats savaime nereiškia, jog atsakovas, įsigydamas naudotą automobilį iš ieškovo, buvo nesąžiningas. Be to, kaip jau minėta, iš ieškovo įsigytą automobilį atsakovas po 6 mėnesių perleido naujam pirkėjui už tą pačią įsigijimo kainą - 15 000 Lt. Todėl, byloje nesant kitų duomenų, kurie pagrįstų automobilio pardavimo kainą pardavimo (ginčo sandorio) metu, yra pagrindo teigti, jog 2012 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šalių sulygta kaina atitiko automobilio faktinę rinkos vertę, dėl ko pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė actio Pauliana instituto ir nesąžiningumo prezumpciją reglamentuojančias teisės normas. Teismo sprendimas atmesti ieškinį yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Pažymėtina, jog kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Pripažinus apeliacinį skundą nepagrįstu, išspręstinas atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme kompensavimo klausimas (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jis patyrė 800 Lt išlaidų už advokato teisines paslaugas (b.l. 47, 142). Minėta išlaidų suma yra ne didesnė nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos primininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl ji priteistina iš ieškovo (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo BUAB „AV Capital“ 800 (aštuonis šimtus) litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo A. Z. naudai.

Teisėjai Romualda JanovičienėAndžej MaciejevskiAlma Urbanavičienė