Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-475-544/2017

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė Proceso Nr. 2-08-3-07580-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.3.; 1.3.2.9.5.; 1.3.7.2.4.;1.3.2.9.9.; 1.3.9.2.2.; 2.1.5.1.3.11.; 2.1.5.4.; 3.1.7.6.; 3.4.1.7.;

3.3.1.18.3.

2017 m. birželio 13 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Birutės Jonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo ir 2017 m. kovo 1 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1818-940/2017 pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini), dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo, grąžinimo į pirmesnį darbą, neturtinės žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ieškiniui pateikti; pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu; grąžinti į (duomenys neskelbtini) darbą pas atsakovę; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos; priteisti 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog egzistavo svarbios ekonominės priežastys su ja nutraukti darbo sutartį Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnio 1 dalies pagrindu. 2015 m. lapkričio 24 d. aiškinamajame rašte bei kituose atsakovės pateiktuose dokumentuose nenurodytos konkrečios svarbios (duomenys neskelbtini) pareigybių mažinimo priežastys. Ieškovės nuomone, tos priežastys buvo ekonominės ir jas atsakovė turėjo įrodyti. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) 2015 m. lapkričio 5 d. sprendime dėl didžiausio leistino darbuotojų skaičiaus, sprendime dėl naujos struktūros, aiškinamajame rašte nurodyta, kad struktūrinių pertvarkymų vienas iš tikslų – išlaidų mažinimas. Struktūrinis pertvarkymas nenulėmė (duomenys neskelbtini) specialistų skaičiaus sumažėjimo, nes jie tęsė darbą naujame skyriuje. Ieškovės darbo vieta faktiškai nebuvo panaikinta. Darbo optimizavimas po (duomenys neskelbtini) atleidimo neįvyko. Paaiškino, jog ieškovės atleidimas iš darbo yra neteisėtas, kadangi įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą neatitiko įstatymo reikalavimų, jame nebuvo nurodyta konkreti atleidimo iš darbo priežastis. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad ieškovė yra (duomenys neskelbtini) narė ir revizijos komisijos narė. Be to, buvo suklaidinta atsakovės, kadangi buvo įtraukta į viešai skelbiamą sąrašą darbuotojų, kuriuos numatoma palikti po struktūrinių pertvarkymų. Mano, kad atsakovė pažeidė jos teisę įrodinėti, jog ji yra socialiai labiau pažeidžiamas asmuo už kitus darbuotojus. Nurodė, kad atsakovė, spręsdama kuriuos darbuotojus palikti darbe, neatliko tinkamo visų (duomenys neskelbtini) specialistų skyriaus darbuotojų kvalifikacijos vertinimo ir lyginimo. Tvirtina, jog jos kvalifikacija nebuvo žemesnė už kitų skyriaus darbuotojų, o, kadangi pas atsakovę nepertraukiamai dirbo daugiau nei 10 metų, tai turėjo pirmenybės teisę likti darbe prieš kitus darbuotojus. Kadangi atsakovė darbuotojų kvalifikaciją vertino tik pagal išsilavinimo kriterijų, darbo krūvio vertinimas nebuvo atliekamas, ji nepateko į darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, sąrašą, todėl nepagrįstai buvo pripažinta turinčia žemesnę kvalifikaciją. Mano, kad atsakovė nepagrindė, jog vien išsilavinimo kriterijus įrodo ieškovės žemesnę kvalifikaciją lyginant su kitais (duomenys neskelbtini) specialistais. Kadangi neteisėti atsakovės veiksmai atleidžiant iš darbo lėmė ieškovės emocinį sukrėtimą, stresą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tai sveikatos pablogėjimas 2016 metų vasarą, diagnozuotos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) yra susiję su atleidimu iš darbo. Todėl atsakovė turi atlyginti patirtą neturtinę žalą. Nors vieno mėnesio terminą nuo dokumento įteikimo dienos kreiptis į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo praleido, tačiau prašo jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nes buvo suklaidinta, o terminą paleido nežymiai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu ir papildomu sprendimu pripažino, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujino, ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovės L. S. darbo sutarties nutraukimą su atsakove (duomenys neskelbtini) pagal DK 129 straipsnį neteisėtu; panaikino atsakovės (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl L. S. atleidimo iš pareigų“, grąžino ieškovę į pirmesnį (duomenys neskelbtini) darbą; įpareigojo atsakovę sumokėti ieškovei 3860,97 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos ((duomenys neskelbtini)) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2017 n, vasario 27 d.) neatskaičius mokesčių, išskaitant iš šios sumos ieškovei išmokėtą išeitinę išmoką; priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį po 31,39 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio procesinio sprendimo įvykdymo dienos; priteisė iš atsakovės ieškovei 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 1520 Eur teisinės pagalbos išlaidų, valstybei - žyminį mokestį, o kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis (profesinės sąjungos pirmininkės 2016 m. rugsėjo 30 d. pranešimą, susirašinėjimą elektroniniu paštu su dr. N. K., ieškovės, jo atstovo, profesinės sąjungos pirmininkės paaiškinimus) bei tai, kad ieškinys teismui buvo pateiktas praėjus kiek daugiau nei 10 dienų nuo ieškovės susitikimo su advokatu, sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą. Spręsdamas dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) struktūriniai pertvarkymai yra įforminti kompetentingo organo sprendimu, jais buvo siekiama optimizuoti atsakovės administracijos darbą, buvo perskirstytos padalinių funkcijos, sumažintas pareigybių skaičius, todėl struktūros pakeitimai buvo realūs ir jų negalima laikyti fiktyviais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovei įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą buvo neinformatyvus ir neatitiko DK 130 straipsnio dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi jame nurodytas tik abstraktus vykdomų struktūrinių pertvarkymų faktas, bet neatskleistos atleidimo iš darbo priežastys ir aplinkybės, nenurodyta, kodėl būtent ieškovę numatoma atleisti iš darbo. Tačiau teismas sprendė, jog vien įspėjimo dėl atleidimo iš darbo turinio pažeidimai nesudaro savarankiško pagrindo pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu.Teismo nuomone, sąrašo projekto apie numatomus atleisti darbuotojus paskelbimas 2016 m. kovo mėnesį iki ieškovės įspėjimo dėl numatomo atleidimo iš darbo neturėjo sukelti jai pagrįstų ir teisėtų lūkesčių ir dėl to jos teisės pažeistos nebuvo. Ieškovei įspėjimas buvo įteiktas prieš keturis mėnesius iki darbo sutarties nutraukimo. Atsakovė, atleisdama darbuotojus, laikėsi ir DK 130¹ straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad pas atsakovę buvo laisvų darbo vietų, kurias po įspėjimo įteikimo iki atleidimo iš darbo dienos atsakovė galėjo pasiūlyti ieškovei ir kurias ieškovė galėjo užimti pagal savo kvalifikaciją. Taigi teismas padarė išvadą, kad atsakovė nepažeidė pareigos siūlyti ieškovei kitą darbą. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien tik tai, jog atsakovė turi aukštąjį neuniversitetinė išsilavinimą, nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti, kad jos kvalifikacija yra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių pas atsakovę, kvalifikaciją, nes darbuotojo kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui. Šiuo atveju atsakovė nepagrindė, kad, vertindama kvalifikaciją, taikė ir darbo stažo trukmės (duomenys neskelbtini) kriterijų, laikant, kad darbuotojo turinčio didesnį darbo stažą, kvalifikacija yra aukštesnė. Kadangi išsilavinimo kriterijus buvo vienintelis, pagal kurį atsakovė vertino (duomenys neskelbtini)specialistų kvalifikaciją, teismas pripažino, kad toks kvalifikacijos nustatymas nebuvo tinkamas. Kadangi atsakovė neįrodė, kad šie specialistai pagal pareigybių aprašymus privalėjo turėti būtent aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir kad ieškovės turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti (duomenys neskelbtini) specialisto pareigose, buvo žemesnio lygio nei kitų darbuotojų, tai, atsižvelgęs ir į byloje apklaustų liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė neįrodė, kad aukštojo universitetinio išsilavinimo kriterijus buvo reikšmingas ieškovės pareigoms vykdyti. Todėl teismas pripažino, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės kvalifikacija buvo žemesnė nei V. Z., S. J., R. M., D. P., R. R. ir R. Š.. D. P. buvo darbuotoja, kuri neturėjo pirmenybės teisės pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes jos darbo stažas pas atsakovę buvo mažesnis nei 10 metų. Byloje nustatyta, kad atsakovė darbuotojų socialinio pažeidžiamumo nevertino. Įrodymų, kad minėtos darbuotojos būtų labiau socialiai pažeidžiamos nei ieškovė (neįgalus, turintis 50 proc. darbingumą sutuoktinis), nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė netinkamai įvertino (duomenys neskelbtini) specialistų kvalifikaciją, nes vertino ją tik pagal išsislavinimo kriterijų, pažeidė DK 135 straipsnio nuostatas, todėl ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė pažeidė pareigą pateikti atsakovei duomenis apie sutuoktinio neįgalumą, tačiau tai nepašalina atsakovės atsakomybės dėl padarytų DK 135 straipsnio pažeidimų atleidžiant ieškovę iš darbo, be to, atsakovė vis tiek nevertino darbuotojų socialinio pažeidžiamo, nepateikė tinkamo turinio įspėjimo apie atleidimą iš darbo, pateikti papildomus dokumentus prašė tik kai kurių darbuotojų. Pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas panaikino (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl L. S. atleidimo iš pareigų“. Byloje nesant duomenų, kad ieškovę grąžinus į darbą jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kad ieškovė dėl savo dalykinių, profesinių, kvalifikacinių savybių negali būti grąžinta į darbą, teismas grąžino ieškovę į darbą pas atsakovę, priteisė 3860,97 Eur išmoką už priverstinės pravaikštos laiką (iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą išeitinės išmokos dalį), vidutinį darbo užmokestį po 31,39 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio procesinio sprendimo įvykdymo dienos, pradedant skaičiuoti šį terminą kitą dieną nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos.Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nustatyta, jog ieškovė dėl neteisto atleidimo iš darbo patyrė didelius išgyvenimus, pablogėjo sveikata. Nustatydamas 250 Eur neturtinės žalos dydį, teismas įvertino daugiau nei 12 metų darbo santykių trukmę, duomenų apie drausminių nuobaudų taikymą nebuvimą, bylos aplinkybes ir padarinius, pažeistų teisių apgynimą teismo sprendimu grąžinus į darbą, nediskredituojantį atleidimo pagrindą, duomenis apie ieškovės sveikatos būklės pablogėjimą, formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose.Atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, netinkamai įvertino įrodymus ir nustatė bylos aplinkybes, todėl padarė neteisingas išvadas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės nurodytos aplinkybės yra svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą jį atnaujinti. Mano, kad niekas netrukdė ieškovei asmeniškai kreiptis pas advokatą ir laiku pateikti teismui ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir ji to nepadarė tik todėl, jog aplaidžiai tikėjosi, kad tai už ją padarys profesinė sąjunga. Informacija apie tai, jog profesinė sąjunga visiems darbuotojams ieškinių neparuoš, ieškovė sužinojo dar iki ieškinio senaties termino suėjimo, o apie numatomą atleidimą informacija buvo pateikta daugiau kaip prieš penkis mėnesius. Susirašinėjimo su advokatu N. K. turinys taip pat nepatvirtina, kad ieškovė buvo suklaidinta ar kad jai buvo pažadėta paruošti procesinius dokumentus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą atnaujino atsižvelgdamas tik į ieškovės interesus. Atsakovė tvirtina, kad spręsdama klausimą dėl darbuotojų atleidimo vertino ne tik jų išsilavinimo pobūdį, tačiau ir patirtį, gebėjimą dirbti atitinkamose pareigose, darbo rezultatus, o šiuos kriterijus pagrindė rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino netinkamai. Dėl DK 135 straipsnyje numatytų garantijų apeliaciniame skunde nurodoma, jog kitos darbuotojos, išskyrus ieškovę ir R. R., turėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą, darbuotojos V. Z., S. J., R. R. turėjo dvigubai didesnį darbo stažą, nei ieškovė, todėl jų kvalifikacija buvo pripažinta aukštesne ir dėl to buvo nuspręsta jų neatleisti. Nagrinėjamu atveju ieškovės kvalifikacija buvo vertinama ir lyginama su neturinčių pirmumo teisės S. J. ir D. P. kvalifikacija, tačiau pastarųjų darbuotojų kvalifikacija buvo aukštesnė, kadangi jų išsilavinimas universitetinis, jos iniciatyvesnės, imlesnės, gebančios dirbti ir priimti sprendimus savarankiškai, jų darbo rezultatai yra geresni ir tą patvirtina (duomenys neskelbtini) darbo su klientais ataskaita už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. Apeliaciniame skunde tai pat nurodoma, jog ieškovė sugebėjo dirbti tik komandinį darbą, jai sunku buvo priimti individualius sprendimus ir tą patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Ieškovė atleidimo iš darbo procese nebuvo rūpestinga ir sąžininga, kadangi duomenis apie kvalifikacijos kėlimą seminarų metu bei sutuoktinio negalią pateikė ne atsakovei, o teismui, nors darbuotojams buvo nurodyta pateikti papildomus dokumentus, kurie leistų įvertinti papildomus duomenis apie numatomus atleisti darbuotojus. Ieškovei minėtų duomenų nepateikus laiku, jos objektyviai (socialinis pažeidžiamumas) pažeista teisė neturėtų būti ginama. Kadangi su ieškove darbo sutartis nutraukta pagrįstai, neturtinė žala ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą ieškovei priteisti be pagrindo. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė elgėsi nesąžiningai ir darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, ieškovės reputacijai nėra pakenkta, neturtinė žala bet kuriuo atveju neturėjo būti priteista.Apeliantės nuomone, teismas, nustatydamas ir priteisdamas šalių turtėtas bylinėjimosi išlaidas, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir, nors ieškinys buvo patenkintas iš dalies bei nekonstatuota, kad atsakovės procesinis elgesys buvo netinkamas, visiškai nevertino atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų ir jų iš ieškovės nepriteisė proporcingai atmestų reikalavimų daliai. Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes atsakovė tik pateikia sau palankų byloje esančių įrodymų vertinimą, kuris prieštarauja CPK 185 straipsnio nuostatoms. Kartu pabrėžia, jog apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad ieškovė pagal dalykines savybes, darbo patirtį, gebėjimą vykdyti jai pavestas darbo funkcijas buvo žemesnės kvalifikacijos už kitas skyriaus darbuotojas, yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir paneigti pačios atsakovės darbuotojų parodymais. Atsakovė neįrodė, jog darbuotojai buvo įpareigoti pateikti dokumentus, leidžiančius spręsti dėl jų socialinio pažeidžiamumo bei neįrodė, jog ieškinio senaties atnaujinimas nepagrįstas ir motyvuotas, neatitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo, šalių interesų pusiausvyros principų ir pažeidžia jos teises. Mano, kad neturtinė žala priteista pagrįstai, o bylinėjimosi išlaidos paskirstytos teisingai. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ieškovės veiksmai buvo nesąžiningi. Byloje buvo įrodyta, jog iš darbo buvo atleista neteisėtai, dėl ko susirgo (duomenys neskelbtini) liga. Kartu ieškovė vertina, jog aplinkybė, kad nebuvo patenkintas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, nesudaro pagrindo mažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas, kadangi esminiai reikalavimai yra patenkinti. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės naudai buvo pradėti teisiniai veiksmai rengiant ieškinį. Todėl ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, jog jos teisės ir teisėti interesai bus apginti laiku ir kvalifikuotai, juo labiau, kad ieškovė buvo aktyvi siekdama ginti savo pažeistas teises. Kartu atsiliepime pabrėžiama, kad ieškinio senaties terminas yra atnaujintas pagrįstai, o atsakovė neįrodė, kad ieškovės kvalifikacija buvo žemesnė už kitų darbuotojų. Pažymima, jog profesinė sąjunga neturėjo galimybės diskutuoti su atsakove konsultacijų metu, kadangi pirminiuose atsakovės pateiktuose raštuose ieškovė nebuvo įrašyta kaip numatomas atleisti iš darbo asmuo. Dėl šios aplinkybės ieškovės kvalifikacija apskritai nebuvo lyginta su kitų darbuotojų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, keičiamos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta. Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuriomis nutarta pripažinti, kad senaties terminas kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu praleistas dėl svarbių priežasčių ir kad yra pagrindas jį atnaujinti, kad ieškovės atleidimas iš darbo pas atsakovę DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtas dėl pažeistos ieškovės pirmenybės teisės likti darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius (DK 135 straipsnis), kad yra pagrindas priteisti iš atsakovės neturtinę žalą ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei kad nėra pagrindo atsakovei iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik atsakovė ir ji neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išvadų apie tai, kad atsakovės vykdyti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, kad ieškovės įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinys nėra pakankamas pagrindas ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, kad atsakovė tinkamai įvykdė pareigą siūlyti ieškovei laisvą darbo vietą viso įspėjimo laikotarpiu, kad atsakovė nepažeidė DK 47, 134 straipsniuose numatytų pareigų konsultuotis su darbuotojų atstovais ir turėti profesinės sąjungos sutikimą atleidžiant darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnį, kad yra sąlygos ir nėra kliūčių grąžinti ieškovę į tą patį darbą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo priteisti ieškovei 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą. Kadangi šios pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytas bylos aplinkybes, yra pagrįstos ir motyvuotos, teisėjų kolegija su jomis sutinka ir išsamiau dėl jų nepasisako. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutarta pas atsakovė vykdyti struktūrinius pertvarkymus, buvo sumažintas didžiausias leistinas (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš (duomenys neskelbtini) biudžeto, skaičius nuo 270 iki 245, patvirtinta nauja (duomenys neskelbtini) struktūra, perskirstytos padalinių funkcijos, optimizuotas administracijos darbas (1 t., b. l. 82 – 92). Ieškovė L. S. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), jos nepertraukiamasis jos darbo stažas atleidimo dieną ((duomenys neskelbtini)) buvo 12 metų 5 mėnesiai ir 23 dienos (1 t., b. l. 10 – 12, 13 – 14, 96 – 102, 152). Ieškovė pagal byloje esančius duomenis yra baigusi (duomenys neskelbtini) studijų krypties (duomenys neskelbtini) neuniversitetinių studijų programą ir yra įgijusi (duomenys neskelbtini) profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir (duomenys neskelbtini) profesinę kvalifikaciją (1 t., b. l. 64 – 65); 2015 metais kėlė kvalifikaciją ir dalyvavo trejuose seminaruose (1 t., b. l. 73 – 75). (duomenys neskelbtini) ieškovei įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą dėl struktūrinių pertvarkymų pagal DK 129 straipsnį, kuriuo atsakovė įspėjo ieškovę, jog nuo (duomenys neskelbtini) bus naikinama (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybė ir (duomenys neskelbtini) numatoma nutraukti su ja neterminuotą darbo sutartį. Atsakovė įspėjime taip pat nurodė, kad visą įspėjimo laikotarpį ieškovei bus siūlomos visos laisvos pareigos pagal darbo sutartį, jei ieškovė atitiks pareigybei keliamus reikalavimus ir sutiks užimti pareigas (1 t., b. l. 95). Byloje nustatyta, kad nuo įspėjimo pradžios iki atleidimo iš darbo laisvų darbų vietų, kurias pagal savo kvalifikaciją galėjo užimti ieškovė, pas atsakovę nebuvo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ieškovė yra (duomenys neskelbtini) sąjungos (toliau – profesinė sąjunga) narė, o nuo (duomenys neskelbtini) – profesinės sąjungos revizijos komisijos narė (1 t., b. l 72). (duomenys neskelbtini) atsakovė gavo (duomenys neskelbtini) sutikimą dėl ieškovės atleidimo iš (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) darbo (1 t., 106-109). Atsakovės (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl L. S. atleidimo iš pareigų“, kuris jai įteiktas tą pačią dieną, ieškovė nuo (duomenys neskelbtini) buvo atleista iš pareigų pagal DK 129 straipsnį (1 t., b. l. 93). 2016 m. spalio 10 d. ieškovė pateikė teismui ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą (1 t., b. l. 3).

Dėl ieškinio senaties

Vienas esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovė neįrodė objektyvių ir svarbių priežasčių, realiai sutrukdžiusių jai laiku kreiptis teisminės gynybos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-154/2007; kt.). Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, kad teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; kt.). Vieno mėnesio terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2005). Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2009). Praleisto termino taikymas ir jo atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009).Skundžiamame procesiniame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė į teismą su ieškiniu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu kreipėsi praleidusi vieno mėnesio senaties terminą. Teismas padarė išvadą, kad senaties terminas praleistas nežymiai ir dėl svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas jį atnaujinti. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog byloje nebuvo nustatytų objektyvių ir nuo ieškovės valios nepriklausiusių svarbių ieškinio senaties terminio praleidimo priežasčių, todėl nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Iš byloje esančių įrodymų (ieškovės L. S. paaiškinimų, profesinės sąjungos pirmininkės D. M. parodymų ir jos 2016 m. rugsėjo 30 d. pranešimo bei susirašinėjimo elektroniniu paštu su advokatu N. K. (1 t., b. l. 49 – 51, 56 – 57, 3 t., b. l. 22 – 29 b. l.) nustatyta, kad ieškovė turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, jog jos teisės bus ginamos profesinės sąjungos pasamdyto advokato pagalba. Iš šių įrodymų matyti, kad teisinė pagalba ieškovei buvo pradėta teikti profesinei sąjungai sutarus su advokatu N. K. dėl ieškinio parengimo, kad šiuo tikslu minėtas advokatas buvo pateikęs klausimyną ieškovei ir kitiems darbuotojams, kad profesinė sąjunga žadėjo apmokėti už teisines paslaugas advokatui. Iš profesinės sąjungos pirmininkės pranešimo bei elektroninio susirašinėjimo su advokatu turinio taip pat matyti, jog Valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų profesinės sąjungos pirmininkė I. P. žadėjo padengti atleistų darbuotojų išlaidas ir reikalavo nebendrauti su kitais advokatais (1 t., b. l. 49). Kartu pažymėtina ir tai, jog advokato N. K. D. M. atsiųsti klausimai, adresuoti atleistiems darbuotojams, buvo konkretūs, skirti kiekvieno atleisto darbuotojo individualioms sąlygoms ir padėčiai nustatyti. Todėl daroma išvada, kad tokios aplinkybės leido ieškovei tikėtis realaus ir savalaikio jos galimai pažeistų teisių gynimo tarpininkaujant profesinės sąjungos pasamdytam advokatui. Nors apeliantė su teismo išvadomis nesutinka, tačiau vien tvirtinimas, kad ieškovė buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, nepaneigia 36 nutarties punkte išdėstytų įrodymų visuma nustatytų aplinkybių. Tai, kad apie atleidimą iš darbo ieškovė sužinojo prieš įsakymo dėl atleidimo iš darbo priėmimą, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, nekeičia išdėstyto vertinimo, kadangi vieno mėnesio ieškinio termino pradžia siejama ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais, o konkretaus dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimu bei faktiniu darbo netekimu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vieno mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu skaičiavo nuo įsakymo dėl atleidimo iš darbo gavimo dienos, t. y. nuo (duomenys neskelbtini). Nors DK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, jis per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą, tačiau iš šios teisės normos matyti, kad ji skirta tiems atvejams, kai atleidimą patvirtinantis dokumentas darbuotojui įteikiamas po faktinio darbo sutarties nutraukimo. Šiuo atveju atleidimą iš darbo patvirtinantis įsakymas ieškovei buvo įteiktas iš anksto, iki atleidimo likus beveik dviem savaitėms. Iki faktinio atleidimo iš darbo dienos ((duomenys neskelbtini)) galėjo pasikeisti aplinkybės, darbo sutartis galėjo baigtis kitu pagrindu ir pan. Todėl šiuo atveju DK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo (duomenys neskelbtini) ir baigėsi (duomenys neskelbtini) Kadangi ieškovė ieškinį pateikė 2016 m. spalio 10 d., tai teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai (9 dienomis), yra teisinga. Įvertinus visas nutarties 34 – 38 punktuose išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad nežymiai dėl svarbių priežasčių praleistas ieškinio senaties terminas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, esminiai nepažeidžia atsakovės teisių bei negriauna teisinių santykių stabilumo.

Dėl ieškovės kvalifikacijos vertinimo ir vidutinio darbo užmokesčio

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė, nutraukdama darbo sutartį su ieškove, pažeidė DK 135 straipsnio reikalavimus, netinkamai, nes tik pagal išsilavinimo kriterijų, įvertino ieškovės kvalifikaciją, netaikė ieškovei pirmenybės teisės likti darbe dėl to, kad ji turi ne mažesnį kaip 10 metų nepertraukiamą darbo stažą pas atsakovę ir pagal labiau socialiai pažeidžiamo asmens kriterijų. Teisėjų kolegija su tokiomis teismo išvadomis sutinka. Pirmiausia pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas dėl to, jog (duomenys neskelbtini): D. P. (augina du vaikus iki 14 m. amžiaus), S. S. (nustatytas neįgalumas nuo 2015-08-28 iki 2017-10-08), R. B. (iki pensijos liko mažiau nei 5 metai), D. B. (augina vaiką iki 14 m. amžiaus), J. C. (nustatytas neįgalumas), S. K. (iki pensijos mažiau kaip 5 metai), A. M. (augina vaiką iki 14 m. amžiaus), R. T. (augina vaiką iki 14 m. amžiaus), E. Š. (augina du vaikus iki 14 m. amžiaus), J. Ž. (augina vaiką iki 14 m. amžiaus), D. T. (iki pensijos liko mažiau kaip 5 metai), J. T. (augina du vaikus iki 14 m. amžiaus) turėjo pirmumo teisę likti darbe pagal DK 129 straipsnio 4 dalį, dėl ko su jomis darbo sutartis galėjo būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Esminis ginčas nagrinėjamu atveju yra tas, ar atsakovė, vertindama likusių dirbti pas atsakovę tos pačios specialybės darbuotojų, išskyrus darbuotojus, kurie turi pirmenybę likti darbe pagal DK 129 straipsnio 4 dalį, kvalifikaciją, tinkamai įvertino jų kvalifikaciją ir ar rėmėsi ne tik atitinkamo išsilavinimo turėjimo kriterijumi. Remiantis DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius. Tokia pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją (DK 135 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta ir neginčijama, kad ieškovė turėjo didesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą pas atsakovę, todėl yra aktualus ieškovės kvalifikacijos vertinimas ir jos lyginimas su kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių pas atsakovę, kvalifikacija. Kasacinio teismo praktikoje papildomos kvalifikacijos klausimu laikomasi pozicijos, kad pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybės teisės taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, palyginti su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija. Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 daliai taikyti, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-631/2005). Todėl teismas, taikydamas DK 135 straipsnio 2 dalį, turi lyginamuoju aspektu įvertinti įmonėje dirbančių tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikaciją.Likusios dirbti (duomenys neskelbtini), kurioms netaikomos DK 129 straipsnio 4 dalies garantijos, yra S. J., V. Z., S. J., R. M., D. P., R. R. ir R. Š.. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, jų, išskyrus R. R., išsilavinimas yra aukštasis universitetinis. Ieškovės ir R. R. išsilavinimas yra aukštasis neuniversitetinis (1 t., b. l. 148 – 151). Ieškovė 2015 m. aktyviai kėlė kvalifikaciją ir dalyvavo 40 akademinių valandų seminaruose (1 t., b. l. 73 – 75). Darbuotojų S. J. ir D. P. nepertraukiamas darbo stažas pas atsakovę buvo mažesnis nei 10 metų, darbuotojų R. M., R. Š. nepertraukiamas darbo stažas pas atsakovė buvo ilgesnis kaip 10 metų, tačiau trumpesnis nei ieškovės. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, o to iš esmės neginčija ir apeliantė, jog ji darbuotojų socialinio pažeidžiamumo nevertino. Įrodymų, kad minėtos darbuotojos būtų labiau socialiai pažeidžiamos nei ieškovė, nėra. Taikant DK 135 straipsnio 2 dalį, darbdavys, vertindamas darbuotojo kvalifikaciją, turi teisę parinkti susijusius su darbuotojo atliekamomis funkcijomis kriterijus, kurie, jo manymu, geriausiai atspindi darbuotojo tinkamumą pareigoms, o kilus ginčui turi pagrįsti, kodėl atitinkamas kriterijus yra reikšmingas darbuotojo kvalifikacijai įvertinti, kaip jis susijęs su atitinkamoms pareigoms keliamais reikalavimais, kodėl kvalifikacinį kriterijų atitinkantis darbuotojas yra labiau tinkamas pareigoms nei tokio kvalifikacinio kriterijaus neatitinkantis darbuotojas. Nustatytų kriterijų taikymas vertinant darbuotojų kvalifikaciją turi remtis objektyviais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog ieškovės turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti (duomenys neskelbtini) specialisto pareigose, buvo žemesnio lygio nei kitų darbuotojų. Apeliaciniu skundu atsakovė tvirtina, kad vertindama darbuotojų kvalifikaciją atsižvelgė ne tik į darbuotojų išsilavinimą, bet ir į jų patirtį, gebėjimą dirbti bei darbo rezultatus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ji šių aplinkybių neįrodė. Liudytoja Z. R. nurodė, kad, sprendžiant dėl ieškovės atleidimo, buvo vertinamas tik ieškovės išsilavinimas, o atsakovo pateiktos darbo su klientais ataskaitos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. nebuvo vertintos. Liudytojas V. M., buvęs ieškovės tiesioginis vadovas, parodė, kad tuo metu, kai ieškovė buvo atleista, jis nedirbo ir jos kvalifikacijos nevertino. Pažymėtina, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog iš anksto buvo nustačiusi susijusius su darbuotojo atliekamomis funkcijomis kriterijus, pagal kuriuos vertins darbuotojų, kuriuos ruošiamasi atleisti iš darbo, kvalifikaciją. Pastebėtina ir tai, jog kartu su atsiliepimu pateiktoje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) sąraše nėra numatytų jokių kvalifikacijos kriterijų, išskyrus išsilavinimą ir stažą, o apeliantės nurodomos ataskaitos, turinčios patvirtinti žemesnę ieškovės kvalifikaciją, buvo rengtos (2016 m. gruodžio 1 d., 2 t., b. l. 147 – 150) po ieškovės atleidimo iš darbo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad jos darbo funkcijos neapsiribojo klientų aptarnavimu bei įrašų tvarkymu. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog atsakovės pateiktos darbo krūvio lentelės neatspindi realaus (duomenys neskelbtini) darbo krūvio, kadangi neatskleistos priežastys, dėl kokių priežasčių darbuotojų atliktų darbų sudėtis ir apimtys nevienodi ar panašūs. Taigi aptarti ir apeliaciniame skunde nurodomi duomenys neleidžia pagrįstai spręsti, kad vertinant ieškovės kvalifikaciją buvo vertinami ir kiti objektyvūs kvalifikacijos vertinimo kriterijai ir nebuvo apsiribota vien išsilavinimo kriterijumi. Esant šioms išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovei neįrodžius, kad ieškovės kvalifikacija nebuvo žemesnė už kitų (duomenys neskelbtini) skyriaus tos pačios specialybės darbuotojų, jai nepagrįstai netaikytos DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies nuostatos, kadangi dalis vienodą išsilavinimą su ieškove turinčių darbe paliktų darbuotojų neturėjo 10 metų nepertraukiamo darbo stažo pas atsakovę (S. J. ir D. P.), o kartu ir DK įtvirtintos teisės į pirmenybę būti paliktam darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius (CPK 178 straipsnis). Turėjo būti svarstoma, ar tokios pirmenybės ieškovė neturėjo ir prieš R. M. ir R. Š., turinčias pas atsakovę 10 metų, bet trumpesnį nei turi ieškovė, nepertraukiamą darbo stažą pas atsakovę, nes atsakovė, atleisdama ieškovę iš darbo, nevertino jos socialinio pažeidžiamumo. Apeliaciniame skunde atsakovė pabrėžia, jog ieškovė nebuvo sąžininga ir nepateikė duomenų apie kvalifikacijos kėlimą bei kad jos vyras yra tik iš dalies darbingas (1 t., b. l. 73 – 75, 2 t., b. l. 136). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nepaneigia virš išdėstytų išvadų dėl netinkamo ieškovės kvalifikacijos įvertinimo ir nesudaro pagrindo netenkinti ieškovės ieškinio. Atsakovė į bylą nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovei buvo nurodyta pateikti darbdaviui įrodymus apie savo didesnį socialinį pažeidžiamumą. Nustačius, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovė L. S. atleista iš darbo pažeidžiant nustatytą tvarką (DK 135 straipsnis), apeliantės argumentai dėl nepagrįsto vidutinio darbo užmokesčio priteisimo yra neaktualūs ir plačiau nagrinėjami. Pagal DK 300 straipsnio reikalavimus pirmosios instancijos teismas ieškovei visiškai pagrįstai priteisė 3 860,97 Eur (659,19 Eur x 5 mėn. + 31,39 Eur x 18 d. d.), išskaičiuojant išmokėtą išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už 5 mėnesius ir 18 darbo dienų (už 2017 m. vasario mėn.) bei vidutinį darbo užmokestį po 31,39 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki teismo procesinio sprendimo įvykdymo dienos. Kartu kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl neturtinės žalos

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė 250 Eur. Apeliantė tvirtina, kad neturtinė žala ieškovei iš viso neturėjo būti priteista. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutinka.DK 250 straipsnyje numatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. CK 6.250 straipsnyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (1 dalis). Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais <...> Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Darbdavio neteisėtų veiksmų konstatavimas ir ieškovo atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimas bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaitymo laiką priteisimas yra pakankami ieškovo pažeistoms teisėms apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Be to, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, tam tikrais atvejais, kai padaryta neturtinė žala nežymi (ieškovo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, neturintis įtakos jo reputacijai, nesudarantis kliūčių konkuruoti darbo rinkoje, nelemiantis neigiamos aplinkinių nuomonės), teisės pažeidimo pripažinimo faktas (atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu priteisiant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką) atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-2/2008; Nr. 3K-3-400/2008; 3K-3-59/2014). Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, vertinamos šios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės: darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2006).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad ieškovė dėl neteisto atleidimo iš darbo patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, jautė nerimą dėl finansinio stabilumo, kadangi sutuoktinis yra neįgalus ir nedirba, turi finansinių įsipareigojimų (2 t., b. l. 117 – 35, 139-141, 3 t. b. l. 68 – 75). Nors ieškovės stažas pas atsakovę buvo daugiau nei 12 metų, ji nebuvo bausta drausminėmis nuobaudomis, tačiau atleista iš darbo nediskredituojančiais pagrindais, o suklydus taikant teisės normas dėl darbuotojų kvalifikacijos vertinimo, atleidimo iš darbo pagrindas neturėjo įtakos reputacijai, nesudarė kliūčių konkuruoti darbo rinkoje, nelėmė neigiamos aplinkinių nuomonės, pati ieškovė darbdaviui savalaikiai nepateikė įrodymų apie galimą socialinį pažeidžiamumą, keltą kvalifikaciją, praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, dėl ko padidėjo iš atsakovės priteisiama piniginės kompensacijos suma, o, pripažinus atleidimą neteisėtu, ji yra grąžinta į pirmesnį darbą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nebuvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą. Dėl šių aplinkybių ir motyvų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, tai šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šioje byloje ieškinys buvo patenkintas iš dalies, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių ir valstybei turėjo būti nustatytos ir paskirstytos pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 3 dalies, 98 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl 61 Eur žyminis mokestis už reikalavimus dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos priteisimo valstybei priteisė iš atsakovės. Kartu teismas sprendė, jog, vadovaujantis CPK 93 straipsniu, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, o taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakyme Nr.1R-77 „Dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius, į ieškovės atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas, į bylos pobūdį, sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, teismo posėdžių skaičių ir trukmę ieškovės turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti dydis nėra per didelis, yra pagrįstas, todėl išlaidos pilnai priteistinos iš atsakovės, nors reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra tenkintas iš dalies, o reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo - atmestas. Teisėjų kolegija pagrįstais vertina apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį iš dalies, turėjo paskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ir atmestų materialinių reikalavimų daliai. Todėl teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo šalims ir valstybei keičiama (CPK326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ieškovė buvo pareiškusi reikalavimus atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ją į pirmesnį darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, priteisti neturtinę žalą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Skundžiamu sprendimu reikalavimas dėl 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo buvo atmestas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo – sumažintas. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, tenkinamas apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės ir reikalavimas šioje dalyje atmetamas bei keičiamas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, todėl atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje atmestų ieškinio reikalavimų dalis sudaro apie 30 procentų, nes pagrįstai pripažinti ieškovės reikalavimai atnaujinti ieškinio senaties terminą, atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, priteisti vidutinė darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, grąžinti į pirmesnį darbą, tačiau atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo bei procesinių palūkanų priteisimo. Pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 1520 Eur, o atsakovė – 910 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šių išlaidų dydžiai, atsižvelgiant į nagrinėjamos civilinės bylos specifiką, apimtį, trukmę bei teisinių klausimų sudėtingumą, vertinami pagrįstais, jie neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių advokato (advokato padėjėjo) atlyginimo už teiktas teisines paslaugas dydžių. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkinamas apie 70 procentų, iš atsakovės ieškovei priteistina 1064 Eur, o iš ieškovės atsakovei –273 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų minėtų išlaidų. Įskaičius priteisiamas sumas, iš atsakovės ieškovei priteisiama 791 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme. Valstybei iš atsakovės priteisiama 41 Eur žyminio mokesčio ir 10 Eur, iš ieškovės – 4 Eur, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 280 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šių išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas. Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas apie 50 procentų, tai ieškovei iš atsakovės priteisiama 140 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), priteista 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

Pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), priteista 1520 Eur teisinės pagalbos išlaidų, ir šias išlaidas sumažinti iki 791 Eur.

Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei ir į valstybės pajamas iš atsakovės (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), priteisti 10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 41 Eur žyminio mokesčio, iš ieškovės L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 4 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (mokesčio gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir 2017 m. kovo 1 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), 140 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.