Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovėms K. G. , advokatei I. M. ,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos atstovei D. M. ,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinės sąjunga, dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo, grąžinimo į pirmesnį darbą, neturtinės žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė prašo atnaujinti vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ieškiniui pateikti; pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu; grąžinti ieškovę į pirmesnį - vyresniojo socialinių išmokų specialisto darbą Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje; priteisti ieškovės naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos; priteisti iš atsakovės ieškovei 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas skaičiuojamas nuo priteistų sumų šioje byloje nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b.l. 3-9).

Ieškinyje, teismo posėdžio metu ieškovė L. S. (dalyvavo 2016-12-14 ir 2017-01-01 teismo posėdžiuose), jos atstovas advokatas J. S. nurodė, kad ieškovės atleidimas iš darbo yra neteisėtas, todėl ieškinį palaiko ir prašo jį tenkinti visa apimtimi. Vienas iš argumentų pripažinti atleidimą neteisėtų yra tai, kad atsakovė įspėjime dėl atleidimo iš darbo nenurodė konkrečios atleidimo priežasties. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad ieškovė yra Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos narė ir revizijos komisijos narė. Ieškovė buvo suklaidinta atsakovės, kadangi buvo įtraukta į viešai skelbiamą darbuotojų sąrašą, kurį buvo numatoma palikti po struktūrinių pertvarkymų. Taip atsakovė pažeidė jos teisę įrodinėti, kad ji yra socialiai pažeidžiamesnis asmuo už kitus darbuotojus. Atsakovė neatliko jokio darbuotojų kvalifikacijos vertinimo ir lyginimo. Nei viename iš atsakovės dokumentų nėra nurodytos konkrečios vyresniųjų socialinių išmokų specialistų atleidimo priežastys, kurios šiuo atveju ieškovės manymu, buvo ekonominės. Atsakovė savo atsiliepime nurodė, kad vyresniųjų socialinių išmokų specialistų pareigybių skaičius buvo sumažintas dėl to, kad sumažėjus gyventojų skaičiui mieste sumažėjo ir darbo krūvis, todėl ir privalėjo įrodyti faktą, kad egzistavo ekonominės priežastys ir dėl to reikėjo atleisti ieškovę. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015-11-05 sprendime dėl didžiausio leistino darbuotojų skaičiaus, sprendime dėl naujos struktūros, aiškinamajame rašte nurodyta, kad struktūrinių pertvarkymų vienas iš tikslų - išlaidų mažinimas. 2015-11-24 aiškinamajame rašte nenurodomos konkrečios vyresniųjų socialinių išmokų specialistų pareigybių mažinimo priežastys. Struktūrinis pertvarkymas nenulėmė vyresniųjų socialinių išmokų specialistų skaičiaus sumažėjimo, nes jie tęsė darbą naujame skyriuje. Ieškovės darbo vieta faktiškai nebuvo panaikinta. Darbo optimizavimas po vyresniųjų socialinių išmokų specialistų atleidimo neįvyko, tai leidžia abejoti tuo, jog ekonominės priežastys atleisti specialistus apskritai egzistavo.

Ieškovė įstaigoje dirbo daugiau nei 10 metų, todėl jos darbo stažas suteikė jai pirmenybės teisę likti darbe prieš kitus darbuotojus. Atsakovė suskirstė darbuotojus pagal išsilavinimo kriterijų. Ieškovė nepateko į darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, sąrašą. Kvalifikacija buvo vertinama tik išsilavinimo aspektu. Vyresniųjų socialinių išmokų specialistų darbo krūvio vertinimas nebuvo atliekamas. Atsakovė nepagrindė, jog vien išsilavinimo kriterijus įrodo ieškovės žemesnę kvalifikaciją lyginant su šiais darbuotojais - V. J. , S. J. , R. M. , D. P. ir R. Š. . Paminėtų asmenų kvalifikacija nebuvo aukštesnė už ieškovės kvalifikaciją. Tokie neteisėti atsakovės veiksmai lėmė ieškovės emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus. Ieškovei dėl atleidimo pablogėjo sveikata, ieškovei širdies ligos, krūtinės angina, diagnozuota baigiantis 2016 m., ir tai yra susiję su atleidimu iš darbo. Sveikatos problemos prasidėjo 2016 m. vasarą, dėl streso, išgyvenimų, patirtų dėl neteisėto atleidimo. Nurodė, kad vieno mėnesio senaties terminas buvo praleistas nežymiai ir dėl svarbių priežasčių, todėl prašo jį atnaujinti. Ieškovė siekė laiku apginti savo teises, tačiau buvo suklaidinta atstovo advokato, kuris turėjo ginti jos interesus ir suteikti teisinę pagalbą.

Atsakovė su ieškiniu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., b.l. 76-81).

Atsiliepime, atsakovės atstovės teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė buvo atleista, atsižvelgiant į 2015 metų Vidaus reikalų ministerijos parengtas rekomendacijas ir įgyvendinant Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nutarta sumažinti didžiausią leistiną darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis savivaldybės administracijoje, skaičių. Pabrėžė, kad atsakovė neprivalėjo įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą nurodyti priežastis dėl ko ieškovė atleidžiama, kadangi įstatyme nėra įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai įspėjimo turiniui. Ieškovei laisvos darbo vietos nesiūlytos, nes jo kvalifikacija nei vienos iš laisvų darbo vietų reikalavimų neatitiko. Be to atsakovė niekada laisvų darbo vietų neslėpė, jos buvo skelbtos viešame atsakovės internetiniame puslapyje. Atkreipė dėmesį, kad revizijos komisijos, kaip valdymo organo, profesinės sąjungos įstatai neapibrėžia. Be to, L. S. prašymą tapti profesinės sąjungos nare pateikė tik 2016-04-27, kai 2016-04-26 atsakovė jau buvo gavusi sutikimą iš profesinės sąjungos komiteto dėl ieškovės atleidimo. Revizijos komisijos nare ieškovė tapo 2016-05-03, t. y. jau po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą įteikimo.

Ieškinys pateiktas praleidus vieno mėnesio ieškinio senatį, kadangi ieškovė su 2016-08-19 įsakymu susipažino 2016-08-19, prašo jį taikyti ir ieškinį atmesti.

Teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, šis reikalavimas negalėtų būti tenkintas, nes ieškovės pareigybė neegzistuoja, gražinimas į pareigas yra objektyviai neįmanomas. Atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovė yra atleista dėl struktūrinių pertvarkymų. Struktūrinių pertvarkymų realumą patvirtina tai, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą pakeisti struktūrą ir sumažino didžiausią leistiną darbuotojų skaičių. Buvo atleisti 29 darbuotojai. Apie šiuos atleistus darbuotojus buvo pranešta teritorinei darbo biržai. Ieškovės pirmumo teisė likti dirbti pažeista nebuvo.

Kvalifikacija buvo vertinta pasirenkant kriterijų - aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Lyginant su paliktomis dirbti darbuotojomis, ieškovė negalėjo dirbti individualiai, savarankiškai priimti sprendimų, jos darbo rezultatai buvo prastesni, aptarnautų klientų skaičius mažesnis nei kitų darbuotojų. Ieškinyje ieškovė, teigė kad turi teisę darbe pasilikti, nes ji yra profesinės sąjungos revizijos narė, tačiau tokią teisę turi tik profesinės sąjungos atstovaujamuosiuose organuose esantys darbuotojai. Nėra pagrindo priteisti iš atsakovės neturtinę žalą, nes iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad įvairius tyrimus (dėl galvos skausmo, svaigimo ir kitų nusiskundimų) ieškovė pradėjo darytis dar nuo 2001 metų. Tai įrodo, kad ieškovė su sveikata problemų turėjo ir anksčiau. Darbdavys neatliko jokių veiksmų, kad ieškovė patirtų kažkokias neigiamas emocijas, todėl nesutinka su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinė sąjunga pateikė atsiliepimą, kuriuo ieškinį palaiko (3 t., b.l. 17-19).

Atsiliepime, teismo posėdžio metu profesinės sąjungos pirmininkė D. M. nurodė, kad dėl ieškovės L. S. darbo Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje neturėjo galimybės derėtis ir diskutuoti. 2016-04-26 raštas Nr. D2-179 profesinei sąjungai, kuriame buvo minima L. S. pavardė, buvo pateiktas tik 2016-04-26. Ieškovė buvo suklaidinta dėl jos teisių įgyvendinimo ir laiku kreipimosi į teismą. Mano, kad ieškinio senaties terminas ieškovei turėtų būti atnaujintas. Pažymėjo, kad profesinė sąjunga neturėjo galimybės žinoti apie ieškovės vyro neįgalumą ir priėmė sprendimą dėl sutikimo atleisti, kurį vėliau dėl paaiškėjusių aplinkybių atsiėmė.

Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo (duomenys neskelbtini). iki (duomenys neskelbtini) dirbo Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje (toliau – Savivaldybės administracija). L. S. nepertraukiamasis darbo stažas įstaigoje (duomenys neskelbtini) (atleidimo dienai - (duomenys neskelbtini)) (1 t., b.l. 10-12, 96-102, 152, 2 t. b.l. 152). Nuo (duomenys neskelbtini) L. S. dirbo Socialinės paramos skyriuje, pažymų apie šeimos pajamas išdavimo socialine darbuotoja. Nuo (duomenys neskelbtini) pakeistas pareigų pavadinimas į socialinių išmokų (kompensacijų) specialistės, o nuo ieškovė dirbo (duomenys neskelbtini) vyresniąją socialinių išmokų specialiste (1 t., b.l. 96-101). Su ieškove buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, kuri nutraukta (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 129 straipsniu (1 t., b.l. 102). Ginčo dėl ieškovės nepertraukiamojo darbo stažo trukmės Savivaldybės administracijoje nėra. Ieškovė L. S. nuo (duomenys neskelbtini) yra Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos (toliau - profesinė sąjunga) narė, o nuo (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos revizijos komisijos narė (1 t., b.l 72). L. S. yra baigusi socialinio darbo studijų krypties socialinio darbo neuniversitetinių studijų programą ir yra įgijusi socialinio darbo profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją (1 t., b.l. 64-65). Byloje pateikti duomenys, kad 2015 m. L. S. aktyviai kėlė kvalifikaciją ir dalyvavo trejuose seminaruose, kurie truko 40 akademinių valandų (1 t., b.l. 73-75). Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje galioja kolektyvinė sutartis sudaryta tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos (1 t., b.l. 30-41).

Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba) 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1-296, buvo sumažintas didžiausias leistinas Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš Savivaldybės biudžeto skaičius, nuo 270 iki 245, bei patvirtinta nauja Savivaldybės administracijos struktūra (1 t., b.l. 82-92 b. l.). (duomenys neskelbtini) ieškovei įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą, kuriuo atsakovė įspėjo ieškovę, jog nuo (duomenys neskelbtini) bus naikinama Panevėžio miesto savivaldybės socialinės paramos skyriaus vyresniojo socialinių išmokų specialisto pareigybė ir (duomenys neskelbtini) numatoma nutraukti su ja neterminuotą darbo sutartį, pagal DK 129 straipsnį – dėl struktūrinių pertvarkymų. Atsakovė įspėjime taip pat nurodė, kad visą įspėjimo laikotarpį ieškovei bus siūlomos visos laisvos pareigos pagal darbo sutartį, jei ieškovė atitiks pareigybei keliamus reikalavimus ir sutiks užimti pareigas (1 t., b. l. 95). Taip pat atsakovė informavo, kad atleidimo dieną ieškovei bus išmokėtas priklausantis darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, bei vadovaujantis DK 140 str. 1 d. 5 p. bus išmokėta 5 mėnesių vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kuri bus mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Savivaldybės administracijos direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. AP-349 „Dėl L. S. atleidimo iš pareigų“, ieškovė (duomenys neskelbtini) buvo atleista iš pareigų pagal DK 129 straipsnį (1 t., b. l. 93).

Ieškovė atleidimo iš darbo neteisėtumą iš esmės grindžia šiais argumentais: realūs darbovietės struktūriniai pertvarkymai nebuvo atlikti, o ji buvo atleista dėl ekonominių priežasčių, kurių egzistavimo darbdavys neįrodė; atsakovė įspėjime dėl atleidimo iš darbo nenurodė konkrečios atleidimo priežasties; atsakovė suklaidino ieškovę, nurodydama, kad ji nėra atleidžiamų darbuotojų sąraše, ir taip pažeidė jos teisę įrodinėti, kad ji yra socialiai pažeidžiamesnis asmuo už kitus darbuotojus; buvo pažeista ieškovės pirmumo teisė būti paliktai darbe; ieškovei nebuvo pasiūlytos kitos laisvos pareigos. Ieškovė taip pat prašo atnaujinti vieno mėnesio senaties terminą ieškiniui pateikti.

Dėl ieškinio senaties termino

DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei darbuotojas nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Pagal DK 27 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį teisme. Ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareikšti DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo dienos. Vadinasi, įstatymo leidėjas šioje teisės normoje, kuri laikytina specialia norma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 1.127 straipsnio (reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą) atžvilgiu (DK 27 str. 5 d.), įtvirtino objektyvų ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijų – atitinkamo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo diena.

Byloje ginčo dėl aplinkybių, kad ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi vieno mėnesio senaties terminą nėra. Tačiau ieškovė prašo atnaujinti šį terminą ir nurodo, kad jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pagal DK 297 straipsnio 1 dalį darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, sutrumpintas vieno mėnesio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą. Byloje nekilo ginčas, kad ieškovė su (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. AP-349 (1 t., b. l. 93) susipažino (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 103), todėl vieno mėnesio ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą prasidėjo (duomenys neskelbtini), t. y. kitą dieną po įsakymo gavimo, ir baigėsi (duomenys neskelbtini). Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2016-10-10, tai yra jau praleidusi vieno mėnesio senaties terminą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (profesinės sąjungos pirmininkės 2016-09-30 pranešimo, susirašinėjimo elektroniniu paštu su dr. N. K. (1 t., 49-51, 56-57)), ieškovės, jo atstovo, profesinės sąjungos pirmininkės paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė sužinojusi apie galimą savo teisių pažeidimą ėmėsi jų gynimo priemonių, tačiau buvo suklaidinta. Ieškovė L. S. nurodė, kad į profesinę sąjungą teisinės pagalbos kreipėsi nedelsiant po įspėjimo apie atleidimą įteikimo (t.y. po 2016-04-28), tikslios datos nurodyti negalėjo. Nurodė, kad profesinė sąjunga žadėjo suteikti pagalbą, užtikrino, kad ieškinys bus laiku pateiktas teismui. Šias aplinkybes patvirtino ir profesinės sąjungos pirmininkė D. M. .

Ieškinio senaties termino pasibaigimas gali būti pagrindas atsisakyti taikyti teisminę pažeistos asmens teisės gynybą ar ją taikyti proporcingai, o ne maksimaliai ir visapusiškai. Šiuo atveju nagrinėjama darbo byla, kurioje sprendžiami darbuotojo teisių pažeidimo klausimai. Ieškovė nurodė, kad su advokatu J. S. susitiko 2016-09-28, o ieškinys teismui buvo pateiktas 2016-10-10. Įvertinus visumą aptartų aplinkybių, taip pat tai, kad terminas praleistas nežymiai, ieškovės prašymas tenkintinas ir vieno mėnesio senaties terminas yra atnaujintinas.

Byloje pateiktos D. M. mobiliojo telefono sąskaitų išklotinės (1 t., b.l. 52-55) nei patvirtinta, nei paneigia aplinkybes dėl ieškovės siekio ginti savo pažeistas teises, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl Savivaldybės administracijos struktūrinių pertvarkymų

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 129 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis su darbuotoju gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato DK ir kiti įstatymai. Įmonės (įstaigos) struktūriniai pertvarkymai gali būti atliekami labai įvairiai: pakeičiant įmonės vidinę struktūrą, jungiant kelis padalinius arba kažkuriuos padalinius panaikinant, atsisakant nereikalingų funkcijų arba jas naujai perskirstant, sumažinant darbuotojų skaičių ir pan. Paprastai tokio pobūdžio pertvarkymų vienas iš tikslų, taupyti racionalizuojant įmonės (įstaigos) padalinių ir darbuotojų funkcijas, jų skaičių ar veiklos sritis.

Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Struktūriniai pertvarkymai turi būti įforminti atitinkamo darbdavio valdymo organo sprendimu ir jis turi būti realiai vykdomas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylą nagrinėjantis teismas neturi vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgaliotas nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu; ar jie yra realūs ir nėra fiktyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2012).

Taigi struktūriniai pertvarkymai laikomi realiais, kai po pertvarkymų iš viso nebeatliekamos atleidžiamo iš darbo darbuotojo funkcijos, taip pat ir tuomet, kai nebeatliekama dalis funkcijų, ar jų atlikimui reikalingas mažesnis darbuotojų skaičius.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 10 punktą, išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra savivaldybės administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, didžiausio leistino valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymas. Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybės administracijos direktorius organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių ir savivaldybės administracijos filialų – seniūnijų veiklos nuostatus, tvirtina savivaldybės administracijos, seniūnijų metinius veiklos planus ir kitus strateginio planavimo dokumentų įgyvendinimą detalizuojančius dokumentus ir kontroliuoja jų įgyvendinimą, atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje (Vietos savivaldos įstatymas 29 straipsnio 8 dalies 3 punktas). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 6 punktą, savivaldybės administracijos direktorius įstatymų nustatyta tvarka, skiria į pareigas ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus ir kitus savivaldybės administracijos darbuotojus, atlieka kitas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo valdymo funkcijas.

Byloje nustatyta, kad Savivaldybės administracijos struktūriniai pertvarkymai buvo atliekami remiantis Savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1-296, kuriuo buvo sumažintas didžiausias leistinas Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš Savivaldybės biudžeto skaičius nuo 270 iki 245, bei patvirtinta nauja Savivaldybės administracijos struktūra (1 t., b.l. 82-92 b. l.). Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. A-1274 „Dėl savivaldybės administracijos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių ir tarnybinių atlyginimų koeficientų 2016 metų sąrašo patvirtinimo“ ir 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. AP-619 „Dėl savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų 2016 metų pareigybių vardinio sąrašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas ir valstybės tarnautojų vardinis sąrašas (1 t., b.l. 121-125). Šis sąrašas galiojo iki (duomenys neskelbtini) imtinai, t.y. iki įsigaliojo nauja Savivaldybės administracijos struktūra. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-04-26 įsakymu Nr. A-431 „Dėl savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių, tarnybinių atlyginimų koeficientų sąrašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių, tarnybinių atlyginimų koeficientų sąrašas (numatyta 241 pareigybė, o pagal Savivaldybės tarybos sprendimą leistinas didžiausias skaičius 245), kuris įsigaliojo nuo (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 134-140). Naujojoje Savivaldybės administracijos struktūroje buvo sumažintas skyrių skaičius. Vietoje Kultūros paveldo ir architektūros skyriaus įsteigtas Teritorijų planavimo ir architektūros skyrius. Panaikinti Ekologijose, Miesto ūkio, Statybos ir statinių skyriai, ir vietoje jų įsteigtas vienas Miesto infrastruktūros skyrius. Įsteigtas Miesto plėtros skyrius, kuriam iš dalies perduotos naikinamo Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus funkcijos. Pakeistas Informacinės plėtros skyriaus pavadinimas į E. plėtros skyrių. Panaikinti Kanceliarijos, Personalo, Ūkio ir eksploatavimo skyriai, vyriausiojo darbų saugos specialisto pareigybė ir įsteigtas Vidaus administravimo skyrius, su Dokumentų valdymo ir Ūkio ir eksploatavimo poskyriais. Įkurtas Strateginio planavimo, investicijų ir biudžeto skyrius su Investicijų projektų poskyriu, vietoje buvusių Finansų ir biudžeto ir Investicijų skyrių. Panaikinti Teisės ir viešosios tvarkos bei Kontrolės skyriai ir įsteigtas vienas Teisės ir viešosios tvarkos skyrius. Panaikinti Užsienio ryšių ir Ryšių su visuomene skyriai ir įsteigtas Komunikacijos skyrius. Panaikintas Švietimo skyrius ir vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybė. Struktūriniai pertvarkymai nebuvo vykdomi septyniuose skyriuose: Centralizuoto vidaus audito, Buhalterinės apskaitos, Viešųjų pirkimų, Civilinės metrikacijos, Kultūros ir meno, Sporto, Vaiko teisių apsaugos (1 t., b.l. 82-92). Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, kuriame dirbo ieškovė, pasikeitus Savivaldybės administracijos struktūrai, buvo panaikintas ir įsteigtas Socialinių reikalų skyrius. Socialinės paramos skyriaus funkcijos perėjo naujai įsteigtiems poskyriams - Socialinių išmokų ir Socialinių paslaugų. Taip pat buvo įsteigtas Socialinių reikalų skyriaus Sveikatos poskyris, vietoje buvusio Sveikatos skyriaus. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės pareigybė ir iš esmės nepasikeitusios funkcijos, naujai patvirtintame Socialinių reikalų skyriaus Socialinių išmokų poskyryje išliko. Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyryje buvo įsteigtos 20 vyresniųjų socialinių išmokų specialistų pareigybių, vietoje buvusių 26 (1 t., b.l. 132, 134-140). Teismas pažymi, kad pareigybės aprašymo pakeitimai, tokie kaip skyriaus pavadinimo pakeitimas ar numatytas atskaitingumas poskyrio vedėjui nevertintini kaip esminiai (2 t., b.l. 57-58, 68-69).

Iš atsakovės atstovių paaiškinimų, 2015-11-24 aiškinamojo rašto nustatyta, kad vykdant Savivaldybės administracijos struktūros pertvarkymą buvo siekiama įgyvendinti šiuos tikslus: prioritetinių veiklos sričių išsiskyrimo, valdymo efektyvumo ir veiklos kokybės, funkcinių ryšių pagrįstumo bei valdymo išlaidų, įskaitant užmokesčiui ir valstybiniam socialiniam draudimui, mažinimo (1 t., b.l. 84-88). Savivaldybės administracijos struktūroje buvo sumažintas skyrių skaičius nuo 26 (1 t., b.l. 127-131) iki 17 (1 t., b.l. 135-140), taip pat įsteigtos trys pareigybės neįeinančios į struktūrinių padalinių sudėtį. Savivaldybės administracijos direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. A-963 ir 2016-09-09 įsakymu Nr. A-969 buvo įsteigtos papildomos trys savivaldybės administracijos projektų vadovų pareigybės (1 t., b.l. 141-147).

Ieškovės atstovas nurodo, kad šiuo atveju ieškovės atleidimas buvo ne dėl struktūrinių pertvarkymų, o dėl ekonominių priežasčių, kurių atsakovė neįrodė. Teismas su šiais argumentais nesutinka. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad darbdaviui ekonominis būtinumas ir jo turtinis interesas yra išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų už tokį darbo krūvį, kurio, atsižvelgiant į darbdavio veiklos specifiką ir pas jį įvykusius šios veiklos ekonominių, teisinių ir kitų aplinkybių pasikeitimas, realiai nebereikia įstaigos veiklos tikslams bei rezultatams pasiekti. Atsakovės atstovės, liudytojai V. M. , Socialinių reikalų skyriaus vedėjas, ir Z. R. , Socialinių išmokų poskyrio vedėja, nurodė, kad mažėjant gyventojų, sumažėjo ir socialinių išmokų gavėjų, sumažėjo aptarnaujamų interesantų. Darbo krūvis padidėja tik esant norminių teisės pakeitimams, kuriuos reikia skubiai įgyvendinti arba dėl tam tikrų kitų objektyvių priežasčių (darbuotojų ligos, atostogų metu). Byloje nėra duomenų leidžiančių daryti išvadą, kad sumažinus vyresniųjų socialinių išmokų specialistų pareigybių skaičių, likusių darbuotojų krūvis neproporcingai išaugo. Byloje pateikti duomenys, kad darbuotojams teko dirbti savaitgaliais to nepatvirtina, nes kaip matyti iš bylos medžiagos savaitgaliais darbuotojams yra tekę dirbti ir anksčiau (b.l. 3 t., b.l. 38-60).

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta konstatuotina, kad Savivaldybės administracijos struktūriniai pertvarkymai yra įforminti kompetentingo organo sprendimu. Atsakovės struktūros pakeitimai realūs, jais buvo siekiama optimizuoti Savivaldybės administracijos darbą, buvo perskirstytos padalinių funkcijos, sumažintas pareigybių skaičius, todėl teismo vertinimu, jų negalima laikyti fiktyviais.

Dėl tinkamo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą.

Ieškovė teigimu, atsakovės įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo, neatitiko DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kadangi įspėjimas nebuvo informatyvus, jame nėra nurodyta priežastis dėl, kurios ieškovė yra atleidžiama, t.y. ar ji buvo atleista dėl pareigybės panaikinimo ar dėl etatų mažinimo. Ieškovei nebuvo suteikta jokios konkrečios informacijos, kaip bus vykdomi struktūriniai pertvarkymai, kodėl naikinama jos pareigybė, kokios kuriamos naujos pareigybės, kaip bus siūlomos laisvos darbo vietos. Ieškovė buvo klaidinama atsakovės, nes visada buvo darbuotojų, turinčių pasilikti dirbti po reorganizacijos, sąraše ir šis sąrašas buvo skelbiamas viešai.

DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nutraukti neterminuotą darbo sutartį darbdavio iniciatyva galima, prieš tai darbuotoją atitinkamai įspėjus ir jeigu darbuotojo negalima perkelti į kitą darbą. Šios dvi sąlygos privalomos atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį. DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkte, reglamentuojamas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinys – įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta: 1) atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 2) atleidimo iš darbo data; 3) atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka.

Įspėjimo tikslas atleidžiant darbuotoją dėl įmonėje vykdomų struktūrinių pertvarkymų yra suteikti jam informacijos apie tai, kokio masto, kokių padalinių ir nuo kada atliekami pertvarkymai bei kita darbuotojo teisėms įgyvendinti ir prireikus ginti nuo pažeidimų reikalinga informacija. Pagal ją darbuotojas turi turėti galimybę sužinoti, patikrinti ir įsitikinti, kad pertvarkymai yra realiai vykdomi ir yra tikroji jo atleidimo iš darbo prielaida. Įspėjime turi būti detaliai nurodyta, kokio masto ir kokias struktūras bei kitus darbuotojus apima pertvarkymai. Iš šių duomenų darbuotojas turi turėti galimybę spręsti ir įsitikinti, kad pirmiau nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs. Ši informacija reikalinga darbuotojui įgyvendinant jo teises dėl galimybių būti perkeltam į kitą darbą, naudotis pirmumo teise atleidžiant iš darbo, tikintis gauti atsilaisvinančias ar naujai sukuriamas pertvarkymo metu darbo vietas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008, Teismų praktika Nr. 29).

(duomenys neskelbtini) įteiktu įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą, L. S. buvo įspėta, kad (duomenys neskelbtini) pradės veikti nauja Savivaldybės administracijos struktūra, su naujai įsteigtais, sujungtais struktūriniais padaliniais. Nuo (duomenys neskelbtini) bus naikinama Socialinės paramos skyriaus vyresniojo socialinių išmokų specialisto pareigybė. Nesant ieškovės kvalifikaciją atitinkančių pareigų ar nesutikus užimti pasiūlytų pareigų su ieškove (duomenys neskelbtini) bus nutraukta darbo sutartis, pagal DK 129 straipsnį – darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Pažymėta, kad Savivaldybės administracijoje vykdomi struktūriniai pertvarkymai vadovaujantis Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1-296, kuriuo buvo nustatytas didžiausias leistinas valstybės tarnautojų ir darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartį skaičius, 2016 m. balandžio 26 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-431, kuriuo buvo patvirtintas savivaldybės administracijos pareigybių sąrašas. Ieškovė taip pat buvo informuota, kad įspėjimo laikotarpiu, atsiradus laisvoms pareigoms pagal darbo sutartį, jos bus pasiūlytos ir ji galės jas užimti jei atitiks pareigybei keliamus reikalavimus. Įspėjimo laikotarpiu ieškovei suteikiama 10 proc. laisvo nuo darbo laiko naujos darbo paieškoms (1 t., b.l. 95).

Teismo vertinimu ieškovei įteiktas įspėjimas buvo neinformatyvus ir neatitiko DK 130 straipsnio dalies 1 punkto reikalavimų. Įspėjime nurodytas tik abstraktus vykdomų struktūrinių pertvarkymų faktas ir įspėjimas apie galimą darbo sutarties nutraukimą. Atsakovė įspėjimu neatskleidė ieškovei atleidimo iš darbo priežasčių ir aplinkybių, o abstraktūs įspėjimo pirmoje pastraipoje išdėstyti motyvai negali būti pripažįstami tomis svarbiomis aplinkybėmis, susijusiomis su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, elgesiu darbe, kurias numato DK 129 straipsnio 2 dalyje. Įspėjime nebuvo nurodyta, kodėl ieškovė, būdama darbingo amžiaus, turtinti ilgametę patirtį įstaigoje, didesnį nei 10 metų darbo stažą, turinti aukštesnįjį neuniversitetinį išsilavinimą negali ar yra netinkama eiti Savivaldybės administracijos struktūroje kitų pareigų. L. S. įteikto įspėjimo turinys nepagrindžia aplinkybės, kad nurodyta atleidimo iš darbo priežastis yra pagrindas atleisti būtent ieškovę, o ne kitus darbuotojus.

Kartu pažymėtina, kad vien įspėjimo dėl atleidimo iš darbo turinio pažeidimai nesudaro savarankiško pagrindo pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu.

Atsakovė nurodo, kad apie struktūrinius pertvarkymus darbuotojai buvo informuoti paskelbiant informaciją viešai - Savivaldybės administracijos interneto tinklalapyje, todėl ieškovei nebuvo trukdoma gauti visą informaciją. Darbuotojų sąrašas, kuris buvo skelbiamas viešai ir kuriame buvo ir ieškovės pavardė, buvo tik preliminarus ir tai buvo projektas. Ši aplinkybė buvo pažymėta ir išviešinta kartu su sąrašu, todėl atsakovė nepažeidė jokių teisėtų ieškovės lūkesčių. Ieškovė turėjo suvokti, kad šis sąrašas yra tik projektas ir jis gali kisti. Teismas su šiais argumentais sutinka. Nors ieškovė ir yra silpnesnioji ginčo šalis, tačiau teismui pateiktas sąrašas, kuriame yra ir ieškovės pavardė yra atspausdintas 2016-03-18, t.y. dar iki įspėjimo dėl numatomo darbo sutarties nutraukimo įteikimo ieškovei (1 t. 13-28 b.l.). Nors sąraše buvo pažymėti darbuotojai, kuriems bus siūlomos tos pačios arba žemesnės kategorijos pareigos (1 t., 28 b.l.), o tarp numatomų atleisti darbuotojų, ar darbuotojų, kuriems bus siūlomos kitos pareigos ieškovės nebuvo, tačiau išviešinus šį sąrašą buvo pažymėta ir tai, kad tai yra projektas, ir kad galimos tam tikros korekcijos. Ieškovei įspėjimas buvo įteiktas prieš keturis mėnesius iki darbo sutarties nutraukimo, todėl 2016 m. kovo mėn. sąrašo projekto paskelbimas apie numatomus atleisti darbuotojus, neturėjo sukelti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių ieškovei, ir dėl to jos teisės pažeistos nebuvo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė vedė derybas su profesine sąjunga ir turėjo jos sutikimą dėl ieškovės L. S. atleidimo (1 t., b.l.106-109, 2 t., b.l. 73-74, b.l. 80-92). Bylos nagrinėjimo metu profesinės sąjungos pirmininkė D. M. nurodė, kad neturėjo galimybės derėtis dėl ieškovės palikimo dirbti, tačiau įvertinus bylos nagrinėjimo teisme metu surinktus duomenis, atšaukė sutikimą. Atsižvelgiant į tai, kad sutikimas atšauktas jau po darbo sutarties nutraukimo (3 t., b.l. 20-21), ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės ginčo sprendimui, nes atsakovė nepažeidė DK 134 straipsnio ir DK 47 straipsnio reikalavimų, numatančių darbdaviui pareigą konsultuotis su darbuotojų atstovais ir turėti profesinės sąjungos sutikimą atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį.

Pagal DK 130¹ straipsnio 3 dalies nuostatas, apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą darbdavys be kita ko, raštu privalo pranešti ir teritorinei darbo biržai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, pasibaigus konsultacijoms su darbuotojų atstovais ir ne vėliau, kaip prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą. DK 130¹ straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis negali būti nutraukiama pažeidus pareigą pranešti teritorinei darbo biržai apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą ar pareigą konsultuotis su darbuotojų atstovais.

Teritorinę Panevėžio darbo biržą 2016 m. balandžio 27 d. pranešimu atsakovė informavo, kad Savivaldybės administracijoje yra 270 darbuotojų, iš jų dėl struktūrinių pertvarkymų 29 numatoma atleisti laikotarpiu nuo 2016-05-01 iki 2016-09-01. Įspėjimas apie atleidimą ieškovei buvo įteiktas 2016 m. balandžio 28 d. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad atsakovė laikėsi DK 130¹ straipsnyje įtvirtintų reikalavimų (2 t., b.l. 146).

Dėl darbdavio pareigos siūlyti laisvą darbo vietą

DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo jo sutikimu perkelti į kitą darbą. Ši nuostata reiškia, jog darbdavys privalo per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, t. y. iki pat atleidimo iš darbo dienos, ieškoti galimybės darbuotoją perkelti į kitą darbą.

Kitą darbą, turėdamas galimybę, darbdavys turi pasiūlyti, atsižvelgdamas į atleidžiamo darbuotojo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes; jeigu tokio darbo nėra, darbdavys turėtų siūlyti kurią nors iš esamų laisvų darbo vietų, kurioje darbuotojas galėtų dirbti pagal savo gebėjimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2008).

(duomenys neskelbtini) ieškovei įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą (1 t., b.l. 95). Pareiga siūlyti kitą darbą atsiranda nuo įspėjimo momento, todėl po 2016-04-28 DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu, atsakovei atsirado pareiga svarstyti ir ieškoti galimybės perkelti ieškovę jos sutikimu į kitą darbą. Šią pareigą darbdavys realizuoja informuodamas darbuotoją apie esamas laisvas darbo vietas, pasiūlydamas kitą darbą, jeigu tokia galimybė yra, ir, darbuotojui sutikus būti perkeltam į kitą konkretų darbą, perkeldamas jį į kitą darbą. Kadangi įstatymas nustato, kad darbuotojo atleidimas iš darbo galimas tik esant sąlygai – jei darbuotojo negalima perkelti jo sutikimu į kitą darbą, darytina išvada, kad šią pareigą darbdavys privalo realizuoti per visą darbuotojo įspėjimo laikotarpį iki pat darbuotojo faktinio atleidimo iš darbo ir esant bet kokiai galimybei. Pareiga pasiūlyti kitą darbą apima visą darbdavio organizacinę struktūrą.

Bylos duomenys nepatvirtina, kad buvo pas atsakovę laisvų darbo vietų, kad ieškovė galėjo dirbti neužimtose pas atsakovę darbo pareigose, kad atsakovė turėjo realią galimybę siūlyti ieškovei kitą darbą. Kaip aukščiau minėta atsakovė turėjo pareigą siūlyti ieškovei kitą darbą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 93-95). Šiuo laikotarpiu Savivaldybės administracijoje buvo laisvos vyriausiojo techninės priežiūros inžinieriaus, vyriausiojo inžinieriaus, sąmatininko pareigybės, t. y. pareigybės darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį (1 t., 110-111, 113-120). Šiuo laikotarpiu į darbą Savivaldybės administracijoje buvo priimti du darbuotojai dirbantys pagal darbo sutartis: Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausiasis architektūros ir miesto planavimo specialistas (terminuota darbo sutartis iki 2017-12-31), kvalifikacinis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą meno studijų srities architektūros krypties išsilavinimą (2 t., b.l. 37, 43-45), ir 0,5 etato projektų vadovas, terminuota darbo sutartis iki 2017-12-31 (kvalifikacinis reikalavimas – turėti ne mažesnę kaip vienerių metų projektų įgyvendinimo patirtį, 2 t., b.l. 37, 46-47). Taip pat buvo laisva viešųjų pirkimų vyriausiojo viešųjų pirkimų specialisto pareigybė, kuriai buvo keliamas kvalifikacinis reikalavimas turėti ne mažesnę kaip vienerių metų darbo patirtį viešųjų pirkimų srityje (2 t., b.l. 37, 49-50). Pagrindo išvadai, kad ieškovė atitiko kvalifikacinius reikalavimus keliamus šioms pareigybėms nėra. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad informacija apie turimas laisvas darbo vietas atleidžiamam darbuotojui gali būti pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo paskelbimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2014). Atsakovė 2016-08-09 informavo elektroniniu paštu ieškovę, kad visos esamos ir būsimos (nuo (duomenys neskelbtini)) laisvos vietos skelbiamos viešai Savivaldybės administracijos interneto svetainėje (1 t., b.l. 111). Socialinės paramos skyriuje buvusios laisvos gyvenimo sąlygų įvertinimo specialisto ir vyriausiojo visuomenei naudingos veiklos koordinatoriaus pareigybės panaikintos įsigaliojus naujai struktūrai (2 t., b.l. 37, 135-140). Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuoti, kad darbdavys pažeidė pareigą siūlyti ieškovei kitą darbą įspėjimo laikotarpiu, negalima.

Dėl DK 135 straipsnyje numatytų darbuotojo garantijų

Iki struktūrinių pertvarkymų Savivaldybės administracijoje dirbo 26 vyresnieji socialinių išmokų specialistai, po pertvarkos – 20 (1 t., b.l.148-152). Kaip jau buvo minėta bylos medžiaga patvirtina, kad po struktūrinių pertvarkymų ieškovės vykdytos funkcijos liko. Ir jos iš esmės liko nepakitusios.

Iš byloje pateiktų pareigybių aprašymų, ieškovės paaiškinimų, liudytojų Z. R. , Socialinių reikalų skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vedėjos, ir V. M. , Socialinių reikalų skyriaus vedėjo, parodymų matyti, kad ieškovė dirbo vyresniojo socialinių išmokų specialisto pareigose, kurių paskirtis yra socialinių išmokų teikimo vykdymas. Visų socialinių išmokų specialistų funkcijos iš esmės buvo vienodos. Liudytoja Z. R. paaiškino, kad ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į darbuotojų gebėjimą bendrauti, gebėti paaiškinti ar asmuo turi teisę gauti prašomą paramą, šias pareigas užimantis asmuo taip pat turėjo gebėti dirbti kompiuteriu su specialia programa. Ieškovės pagrindinė funkcija buvo prašymų priėmimas ir informacijos teikimas. Ieškovė tinkamai bendraudavo su klientais, sugebėdavo taikyti teisės aktus, sudėtingesniais atvejais kreipdavosi į vyriausiąją specialistę. Ieškovės darbas su programomis buvo tinkamas, be priekaištų. Ieškovę L. S. liudytojai apibūdino kaip malonią, paslaugę, užjaučiančią, suprantančią, mandagią, galinčią dirbti komandoje.

Pagal DK 129 straipsnio 4 dalį, darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

DK 135 str. 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose numatyta darbuotojo pirmenybė ją turintiems darbuotojams kvalifikacijos kriterijaus pagrindu taikoma tiek prieš kitus tos pačios specialybės darbuotojus, turinčius pirmenybės teisę pagal šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktus, tiek ir prieš pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti neturinčius tos pačios specialybės darbuotojus. Kai, mažinant darbuotojų skaičių, būti palikti dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, kurių kvalifikacija yra vienoda, tai dirbti turėtų būti paliekamas labiau socialiai pažeidžiamas darbuotojas. Pagal suformuotą teisminę praktiką ir Kasacinio teismo išaiškinimus, ginčą nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją (nagrinėjamu atveju ieškovę) iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 straipsnio reikalavimai, turi nustatyti: a) ar ieškovė turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį DK 135 str. 1 dalies punktą; b) ar kiti atitinkami darbuotojai, palikti dirbti įstaigoje, turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) DK 135 straipsnio 1 dalies punktą ar jos neturėjo; d) ar ieškovei turėjo būti taikoma jos turima pirmenybė ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus.

Pažymėtina, kad DK 129 straipsnio 4 dalyje numatytos garantijos darbuotojui taikomos pirmiau nei įtvirtintos DK 135 straipsnio 2-5 punktuose. Bylos duomenys patvirtina, kad šios vyresniosios socialinių išmokų specialistės - D. P. (augina du vaikus iki 14 m. amžiaus), S. S. (nustatytas neįgalumas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)), R. B. (iki pensijos liko mažiau nei (duomenys neskelbtini) metai), D. B. (augina vaiką iki 14 m. amžiaus), J. C. (nustatytas neįgalumas), S. K. (iki pensijos mažiau kaip (duomenys neskelbtini) metai), A. M. (augina vaiką iki 14 m. amžiaus), R. T. (augina vaiką iki 14 m. amžiaus), E. Š. (augina du vaikus iki 14 m. amžiaus), J. Ž. (augina vaiką iki 14 m. amžiaus), D. T. (iki pensijos liko mažiau kaip (duomenys neskelbtini) metai), J. T. (augina du vaikus iki 14 m. amžiaus), pirmumo teisę likti darbe turėjo pagal DK 129 straipsnio 4 dalį, t.y. su jomis darbo sutartis galėjo būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus (1 t., b.l.148-151, 2 t., b.l. 153-159, 177-181).

Remiantis DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius. Analogiškos nuostatos įtvirtintos kolektyvinės sutarties sudarytos tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos 57.2 punkte (1 t., b.l. 38). Tokia pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją (DK 135 str. 2 d.).

Pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybės teisės taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, palyginti su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija. Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 daliai taikyti, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2011). Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-631/2005).

Byloje yra nustatyta, kad L. S. turi didesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą atsakovės darbovietėje, todėl aktualus tampa ieškovės kvalifikacijos vertinimas ir lyginimas su kitų tos pačios specialybės (pareigybės) darbuotojų, dirbančių toje įstaigoje, kvalifikacija (DK 135 str.).

Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad taikant DK 135 straipsnio 2 dalį, darbdavys, vertindamas darbuotojo kvalifikaciją, turi diskreciją parinkti kriterijus, kurie, darbdavio manymu, geriausiai atspindi darbuotojo tinkamumą pareigoms. Ši darbdavio diskrecija nėra neribota, nes parenkami kriterijai turi nepažeisti imperatyviųjų teisės normų, turi būti susiję su darbuotojo atliekamomis funkcijomis, jie negali būti diskriminaciniai ar savavališkai nustatyti, o kilus ginčui darbdavys turi pagrįsti, kodėl atitinkamas kriterijus yra reikšmingas darbuotojo kvalifikacijai įvertinti, kaip jis susijęs su atitinkamoms pareigoms keliamais reikalavimais, kodėl kvalifikacinį kriterijų atitinkantis darbuotojas yra labiau tinkamas pareigoms nei tokio kvalifikacinio kriterijaus neatitinkantis darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2013).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad iš likusių dirbti vyresniųjų socialinių išmokų specialistų, kuriems netaikomos DK 129 straipsnio 4 dalies garantijos, visi yra įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą, išskyrus R. R. (1 t., b.l. 148-151). Kaip jau minėta ieškovės išsilavinimas yra aukštasis neuniversitetinis. Bylos duomenimis 2015 m. ji aktyviai kėlė kvalifikaciją ir dalyvavo 40 akademinių valandų seminaruose (1 t., b.l. 73-75). Atsakovė, ieškovės profesinę kvalifikaciją pripažino žemesne nei kitų vyresniųjų socialinių išmokų specialistų, vadovaudamasis tuo, kad jos išsilavinimas yra aukštasis neuniversitetinis, o kitų specialistų – aukštasis universitetinis. Teismas pažymi, kad vien šio kriterijaus pagrindu konstatuoti, kad ieškovės kvalifikacija yra žemesnė nepakanka, nes kaip jau minėta darbuotojo kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui. Nors atsakovė atsiliepime nurodė, kad buvo atsižvelgiama į visų darbuotojų kvalifikaciją, kuri apėmė ne tik išsilavinimą, bet ir praktinius įgūdžius, patirtį, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad išsilavinimo kriterijus buvo vienintelis kriterijus, pagal kurį atsakovė vertino vyresniųjų socialinių išmokų specialistų kvalifikaciją.

Atsakovė byloje turėjo pateikti įrodymus, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kokie kvalifikacijos reikalavimai buvo keliami vyresniesiems socialinių išmokų specialistams, kokia buvo ieškovės kvalifikacija, ir jei ieškovės buvo kvalifikacija tokia pati, kaip ir kitų specialistų, tai dėl kokių priežasčių jai nebuvo taikoma pirmenybė likti darbe, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė turi daugiau kaip 10 metų nepertrauktą darbo stažą toje darbovietėje.

Atsakovė nurodė, kad ji vadovavosi DK 135 straipsniu, spręsdama dėl pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas etatų skaičius, kad prioritetas išlaikyti darbo vietą buvo suteiktas asmenims, kurie atitiko DK 135 straipsnio reikalavimus, kad likusių dirbti specialistų kvalifikacija buvo aukštesnė už ieškovės turimą kvalifikaciją, nes likę darbuotojai yra įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą, jų geresni darbo rodikliai. Su tokias atsakovės argumentais teismas nesutinka.

Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad vyresnieji socialinių išmokų specialistai privalėjo turėti būtent aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Priešingai, byloje pateikti pareigybių aprašymai (pareigybės aprašymas patvirtintas 2014 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. A273 ir nauja pareigybės aprašymo redakcija patvirtinta 2016 m. balandžio 27 įsakymu Nr. A-438) nustato, kad vyresnysis socialinių išmokų specialistas privalo turėti aukštąjį arba aukštesnįjį išslavinimą. Pareigybės aprašyme nėra numatyta, kad asmuo dirbantis šiose pareigose privalo turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą (pareigybės aprašymų 2.2 punktai, 2 t., b.l. 57, 68). Liudytoja Z. R. paaiškino, kad jos nuomone darbuotojas, kuris turi aukštąjį universitetinį išsislavinimą, yra aukštesnės kvalifikacijos, nei darbuotojas, kuris tokio išsilavinimo neturi, tačiau liudytojas V. M. , Socialinių reikalų skyriaus vedėjas, parodė priešingai, kad aukštasis universitetinis išsilavinimas ne visada atspindi darbo kokybę. Liudytoja Z. R. taip pat pripažino, kad nustačius, jog ieškovės išsilavinimas yra aukštasis neuniversitetinis, remiantis kitais kriterijais ieškovė su kitais darbuotojais nebebuvo vertinama ir lyginama. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodė, kad aukštojo universitetinio išsilavinimo kriterijus buvo reikšmingas ieškovės pareigoms vykdyti (CPK 12 str., 178 str.).

Atsakovės atstovės nurodė, kad nors S. J. turėjo mažesnį darbo stažą savivaldybės administracijoje, tačiau turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, yra iniciatyvi, imli darbuotoja, gebanti dirbti savarankiškai ir priimti savarankiškai sprendimus, ruošti ir derinti savivaldybės teisės aktų projektus, todėl jai buvo pavesta atlikti papildomas užduotis (2 t., b.l. 170). Taip šią darbuotoją apibūdino ir liudytojai Z. R. ir V. M. . Tačiau atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad ieškovės turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti vyresniojo socialinių išmokų specialisto pareigose, buvo žemesnio lygio nei kitų darbuotojų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės kvalifikacija buvo žemesnė nei V. Z. , S. J. , R. M. , D. P. , R. R. ir R. Š. . Byloje nustatyta, kad atsakovė darbuotojų socialinio pažeidžiamumo nevertino. Įrodymų kad minėtos darbuotojos būtų labiau pažeidžiamios socialiai nei ieškovė taip pat nėra. Pažymėtina, kad ieškovės sutuoktinis neįgalus, nustatytas 50 proc. darbingumas (2 t., b.l. 136-138). D. P. , gim. (duomenys neskelbtini), dirba nuo (duomenys neskelbtini), t. y. darbuotoja, kuri neturėjo pirmenybės teisės pagal DK 135 str. 1 d. 3 p., nes jos darbo stažas buvo mažesnis nei 10 m. (2 t., b.l. 150). Aplinkybė, kurią nurodė liudytojas V. M. , kad anksčiau D. P. dirbo valstybės tarnautojos pareigose, neįrodo, kad jos kvalifikacija aukštesnė nei ieškovės.

Teismas atmeta atsakovės atstovių argumentus, kad darbuotojos, kurios yra paliktos dirbti, geriau susitvarko su darbo krūviu, jos aptarnauja daugiau klientų, dirba individualiai, priešingai nei ieškovė. Įrodymų patvirtinančių šias aplinkybes byloje nėra (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Atsakovės pateiktos darbo krūvio lentelės neatspindi realaus vyresniųjų socialinių išmokų specialistų darbo krūvio. L. V. M. ir Z. R. patvirtino, kad specialistai be klientų aptarnavimo taip pat dar pildo ir surašo buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktus (pareigybių aprašymų 4.7 ir atitinkamai 5.7 punktai, 2 t., b.l. 57, 69 ). Tokių atvejų specialistai turi vykti pas gyventojus ir klientų neaptarnauja. Duomenų kiek buvo surašyta tokių aktų ir kaip tai atsispindi specialistų darbo krūvyje, byloje nėra. Tokių duomenų atsakovė neteikė. Be to liudytoja Z. R. taip pat paaiškino, kad L. S. pagrindinė funkcija buvo aptarnauti klientus. Vienu metu tas pats specialistas neatlieka dviejų funkcijų, t.y. prašymų priėmimo ir sprendimų ruošimo. Sprendimo paruošimas, jei pašalpa bus skiriama vienam asmeniui, gali užtrukti tik 15 min., o jei pašalpa skiriama šeimai, laikotarpis yra žymiai ilgesnis. Priimant sprendimą dėl ieškovės atleidimo aptarnautų klientų skaičius, vyresniųjų specialistų socialinėms išmokoms darbo krūvis taip pat nebuvo vertinamas. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teigti, kad kitos vyresniųjų socialinių išmokų specialistės dirbo sparčiau ir geriau nei ieškovė, negalima. Duomenų, kad atsakovė būtų turėjusi kokių nors priekaištų ar nusiskundimų dėl ieškovės vykdytų pareigų, byloje nėra. Ieškovės tiesioginė vadovė Z. R. apklausta liudytoja, 2017-01-04 teismo posėdžio metu ieškovę apibūdino kaip sugebančią bendrauti, gebančią taikyti teisės aktus. Pažymėjo, kad dėl jos neturėjo jokių nusiskundimų. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. M. . Be to liudytoja Z. R. parodė, kad socialinių išmokų teikimas yra komandinis darbas, kurį ieškovė atliko tinkamai.

Tai, jog darbuotojas turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą ar kelis išsilavinimus, neįrodo, kad vien dėl šios aplinkybės jų kvalifikacija, kaip vyresniųjų socialinių išmokų specialistų, yra aukštesnė. Atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad ieškovės turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti vyresniojo socialinių išmokų specialisto darbą, buvo žemesnio lygio nei kitų darbuotojų užimančių šias pareigas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės kaip vyresniosios socialinių išmokų specialistės kvalifikacija buvo žemesnė nei V. Z. , R. M. , S. J. , D. P. , R. R. , R. Š. . Duomenų, kad šių vyresniųjų socialinių išmokų specialisčių kvalifikacija būtų aukštesnė ir jos būtų labiau socialiai pažeidžiama nei ieškovė nėra. Tokių įrodymų atsakovė teismui nepateikė (CPK 12 str., 178 str.).

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovė netinkamai įvertino vyresniųjų socialinių išmokų specialistų kvalifikaciją, lygindama ją tik pagal išsislavinimo kriterijų.

Atsakovė teigė, kad darbdavys turi diskrecijos teisę pasirinkti su kuriuo iš darbuotojų darbo teisinius santykius. Teismas su šiais teiginiais nesutinka. V. Z. , R. M. , S. J. , R. R. , R. Š. , darbo stažas didesnis nei 10 m, kaip ir ieškovės L. S. Visos šios darbuotojos turėjo pirmumo teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsakovės atstovės nurodė, kad R. R. išsilavinimas vienodas kaip ir ieškovės, tačiau darbo patirtis (stažas) didesnė (24 m., 1 t., b.l. 150), todėl jos kvalifikacija aukštesnė. Pažymėtina, kad R. M. ir R. Š. darbo stažai Savivaldybės administracijoje (ir Socialinės paramos skyriuje) mažesni nei ieškovės, o D. P. ir S. J. darbo stažai mažesni nei 10 metų. Taigi atsakovė nepagrindė, kad vertindama kvalifikaciją taikė ir darbo stažo trukmę Savivaldybės administracijoje kriterijų, laikant, kad darbuotojo turinčio didesnį darbo stažą, kvalifikacija yra aukštesnė. Kaip jau minėta tik tada, kai darbuotojų kvalifikacija ir socialinis pažeidžiamumas yra vienodi, darbdavys šiuo aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš jų tęsti darbo santykius, o kurį atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Kai, mažinant darbuotojų skaičių, būti palikti dirbti konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, kurių kvalifikacija yra vienoda, tai dirbti paliekamas labiau socialiai pažeidžiamas darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2012).

Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį su ieškove, pažeidė DK 135 straipsnio nuostatas, todėl ieškovės atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu.

DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas darbo teisės subjektų lygybės principas; šis įpareigoja tiek darbdavį, tiek darbuotoją bendradarbiauti, siekti, kad, vykdant darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, šalių veiksmai kiek galima labiau atitiktų abiejų sutarties šalių interesus ir pagrįstus lūkesčius. Taigi informacijos apie sutuoktinio neįgalumą pateikimas darbdaviui yra darbuotojo (ieškovės) pareiga, kurią ji privalo vykdyti ir yra už tai atsakingas. Šie duomenys buvo pateikti tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovė visiškai nevertino darbuotojų socialinio pažeidžiamo, taip pat įvertinus aplinkybes dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo turinio pažeidimus, tai, kad sprendžiant klausimą dėl darbuotojų atleidimo, kai kurių jų, atsakovė prašė pateikti papildomus dokumentus (liudytoja Z. R. parodė, kad tik jai paprašius L. P. pateikė diplomą apie įgytą išsilavinimą), duomenų apie sutuoktinio neįgalumą pateikimas tik bylos nagrinėjimo teisme metu, nepašalina atsakovės padarytų DK 135 straipsnio pažeidimų atleidžiant ieškovę.

Dėl ieškovės grąžinimo į darbą

Pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, naikintinas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymas Nr. AP-349 „Dėl L. S. atleidimo iš pareigų“ (1 t., b. l. 93).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimą sprendžiant dėl darbuotojo grąžinimo į pirmesnį darbą teisiškai nereikšminga, ar ginčo nagrinėjimo teisme metu darbdavio įstaigoje pagal jos vidinį struktūrinį sutvarkymą egzistuoja atitinkamas etatas ar net darbo funkcijos, ar vietoje atleisto iš darbo darbuotojo yra įdarbintas kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012).

Atsakovės teigimu, ieškovė negali būti grąžinta į darbą, kadangi neišliko jos pareigybė, o laisvų pareigybių nėra. Teismas pažymi, kad darbdavio (administracijos direktoriaus) diskrecija yra pareigybių keitimas, sukūrimas, jų steigimas ar naikinimas, todėl darytina išvada, kad net ir panaikinus ieškovės pareigybę, ieškovė pagal savo kvalifikaciją gali būti grąžinta į atsakovės struktūrą.

Atsakovė nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti, jog ieškovė dėl savo dalykinių, profesinių, kvalifikacinių savybių negali būti grąžinamas į darbą (CPK 12, 178 str.). Pažymėtina, kad pati L. S. neįžvelgia kliūčių jos grąžinimui į darbą. Byloje duomenų, kad grąžinus darbuotoją į darbą jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, nėra.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, ieškovės reikalavimas dėl grąžinimo į darbą tenkintinas (DK 300 str. 3 d.).

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo

Pagal DK 300 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Minėta įstatymo nuostata siekiama darbuotojui kompensuoti jo turėtus praradimus.

Ieškovės mėnesinis vidutinis darbo užmokestis – 659,19 Eur (neatskaičius mokesčių), vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis 31,39 Eur (neatskaičius mokesčių) (1 t., b.l. 112). Ginčo dėl šių sumų byloje nėra.

Byloje nėra duomenų, kad ieškovė po jos atleidimo buvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje, dėl to nėra pagrindo mažinti priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Atleidžiant ieškovę, jai turėjo būti išmokėta penkių mėnesių jos gauto vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Išeitinė išmoka pradėta mokėti praėjus mėnesiui po atleidimo ir mokama lygiomis dalimis (1 t., b.l. 93). Ieškovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos ((duomenys neskelbtini)) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos ((duomenys neskelbtini)) imtinai. Taigi ieškovei priteistina suma už 5 mėnesius ir 18 darbo dienų (už (duomenys neskelbtini)) sudaro 3 860,97 Eur (659,19 Eur x 5 mėn. + 31,39 Eur x 18 d. d.). Byloje nesant konkrečių duomenų ar ieškovei jau yra išmokėta išeitinė kompensacija už visus penkis mėnesius (2 t., b.l. 39-41), teismas nurodo, kad iš 3860,97 Eur sumos išskaičiuotina atsakovės ieškovei išmokėta išeitinė išmoka. Be to, ieškovei iš atsakovės priteistinas vidutinis darbo užmokestis po 31,39 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio procesinio sprendimo įvykdymo dienos, pradedant skaičiuoti šį terminą kitą dieną nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir pagrindais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. Neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama.

Bylos duomenimis ieškovė dėl neteisto atleidimo iš darbo patyrė didelius išgyvenimus, jai pablogėjo sveikata. Šias aplinkybes, be ieškovės paaiškinimų, patvirtina byloje pateiki medicininiai dokumentai (2 t., b.l. 117-135, 3 t. b.l. 68-75). Ieškovė patvirtino ir tai, kad atleidimas iš darbo nulėmė nenaudingas pasekmes ieškovės šeimai, nes ieškovė neteko nuolatinių pajamų, o jos sutuoktinis yra neįgalus, nedirba (2 t., b.l.136-138). Ieškovė turi kreditinių įsipareigojimų - būsto paskolą (2 t. b.l. 139-141). Ieškovė tikėjosi tinkamo darbo sutarties vykdymo ir nuolatinių pajamų už ieškovės atliekamą darbą. Ilgas ieškovės darbo atsakovės įmonėje laikotarpis patvirtina, kad darbo santykiai Savivaldybės administracijoje ieškovei buvo itin reikšmingi.

Nustatant neturtinės žalos dydį yra reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, t. y. darbo santykių trukmė (iki atleidimo ieškovė pas atsakovę išdirbo ilgą laikotarpį – daugiau nei 12 metų), turėtos darbuotojo nuobaudos (nepateikta duomenų, kad ieškovė būtų buvusi bausta drausminėmis nuobaudomis), taip pat darbuotojo teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai (ieškovė atleista tinkamai neįvertinus jos kvalifikacijos, gebėjimų, socialinio pažeidžiamumo), pažeistų teisių apgynimas teismo sprendimu (atleidimą pripažinus neteisėtu ieškovė grąžintina į darbą), tai, kad ieškovės atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, t. y. neturi įtakos jos reputacijai, nesudaro kliūčių konkuruoti darbo rinkoje, nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, byloje pateiktus duomenis apie ieškovės sveikatos būklės pablogėjimą, įvertinus visumą aptartų aplinkybių, į formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, ieškovei priteistina 250 Eur neturtinė žala. Didesnės patirtos neturtinės žalos teismo vertinimu ieškovė neįrodė (CPK 12 str., 178 str., DK 250 str.).

Dėl 5 procentų procesinių palūkanų

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojamas nuo priteistų sumų šioje byloje nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai asmens reikalavimas priteisti patirtus nuostolius yra kilęs iš darbo teisinių santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK teisės normos, galimybės priteisti 5 procentų metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nėra. CK 6.37 straipsnis netaikomas darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas dėl 5 proc. procesinių metinių palūkanų priteisimo atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 įsakymas Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, nuostatose (toliau – Rekomendacijos).

Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl žyminis mokestis – 61 Eur (už reikalavimą dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos prieisimo), valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 83 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 1 p., 5 p., 8 p.).

Ieškovės interesams byloje pagal 2016 m. lapkričio 22 d. atstovavimo sutartį atstovavo advokatas J. S. (2 t., b.l. 93). Ieškovė patyrė 1520 Eur atstovavimo išlaidų (2 t., b.l. 95-100, 3 t., b.l. 9-14, 119-121). Advokatui, už ieškovės, kuri yra Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos narė, atstovavimą teisme, dalį išlaidų – 300 Eur už ieškinio parengimą, sumokėjo ne ji pati, o profesinė sąjunga. Atsižvelgiant į Kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015-04-29 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015), tai, kad trečiasis asmuo Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinė sąjunga nereiškė prašymo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, spręstinas klausimas ir dėl šių išlaidų atlyginimo ieškovei.

Teismas vadovaudamasis CPK 93 straipsniu ir atsižvelgdamas į Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius, į ieškovės atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas, į bylos pobūdį, sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, teismo posėdžių skaičių ir trukmę (10 val. 45 min.), vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nors reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra tenkintas iš dalies, o reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestas, mano, kad šis bylinėjimosi išlaidų dydis nėra per didelis, yra pagrįstas, todėl jis priteistinas ieškovei.

Iš atsakovės taip pat priteistina 14 Eur pašto išlaidų valstybei (1 t., b.l. 2, 2 t., b.l. 2, 3 t., b.l. 3 CPK 96 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265, 268-269, 270 ir 307 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovės L. S. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) darbo sutarties nutraukimą su atsakove Panevėžio miesto savivaldybės administracija, kodas 288724610, pagal DK 129 straipsnį, neteisėtu.

Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (duomenys neskelbtini)įsakymą Nr. AP-349 „Dėl L. S. atleidimo iš pareigų“ ir grąžinti ieškovę L. S. į pirmesnį vyresniojo socialinių išmokų specialisto darbą.

Įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, kodas 288724610, sumokėti ieškovei L. S. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) vidutinį darbo užmokestį - 3 860,97 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt eurų 97 ct) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos ((duomenys neskelbtini)) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2017-02-27) neatskaičius mokesčių, išskaitant iš šios sumos ieškovei L. S. išmokėtą išeitinę išmoką.

Priteisti ieškovei L. S. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) vidutinį darbo užmokestį po 31,39 Eur (trisdešimt vieną eurą 39 ct) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio procesinio sprendimo įvykdymo dienos, pradedant skaičiuoti šį terminą kitą dieną nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos (2017-02-28) iš atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, kodas 288724610.

Priteisti ieškovei L. S. , a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, kodas 288724610, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1520 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų dvidešimties eurų) teisinės pagalbos išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, kodas 288724610, 14 Eur (keturiolika eurų) pašto išlaidų ir 61 Eur (šešiasdešimt vieno euro) žyminį mokestį, įmokos kodas 5660, į valstybės pajamas.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio miesto apylinkės teismą.