- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-23
- Bylos Nr.
- I-5299-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06056-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Pravieniškių pataisos namų
- Advokatai
- Viktoras Lavrinovičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjui V. K., pareiškėjo V. K. atstovui advokatui Viktorui Lavrinovičiui (Viktor Lavrinovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų -atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2015 m. gruodžio 21 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų -atvirosios kolonijos, 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–4).
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-317/2011 (toliau – ir nuosprendis Nr. 1-14-317/2011) pareiškėjas nuteistas 4 m. laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-377/2011 (toliau – ir nuosprendis Nr. 1A-377/2011) jį pakeitė: panaikino nuosprendžio dalį, kurioje pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 209 straipsnį ir šią bylos dalį nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nuosprendyje Nr. 1-14-317/2011 paskirtą bausmę sušvelnino iki 3 m. ir 6 mėn.
Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-493/2012 (toliau – ir nuosprendis Nr. 1-58-493/2012) pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas 3 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausme, o bausmę subendrinus pagal nuosprendį Nr. 1-14-317/2011, paskirta 5 m. laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-278-240/2012 (toliau – ir nuosprendis Nr. 1-278-240/2012) pareiškėjui paskirta 5 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose (laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos). Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-646-582/2012 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir paskyrė galutinę 6 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, nustatęs, kad į bausmės laiką įskaičiuojamas laikas, atliktas pagal nuosprendį Nr. 1-58-493/2012. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265/2013 pareiškėjo kasacinį skundą atmetė.
2.2. Taigi, pareiškėjas 2011 m. balandžio 11 d. buvo atvežtas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) (3 valdybą) atlikti laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas, tik pareigūnams jį suėmus, nurodė, kad yra buvęs teisėsaugos kontrolės pareigūnas bei saugojęs ir konvojavęs nuteistuosius, pageidauja atlikti laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN), Sniego g., Vilniuje, savo prašymą pakartojo ir atvežtas į Pravieniškių PK-AK, tačiau niekas nekreipė dėmesio. Pareiškėjas pats ėmė rinkti informaciją, kurią prašė siųsti jam ir Pravieniškių PK-AK 3 valdybai. Krašto apsaugos archyvas 2011 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. AP-401 informavo, jog informacijos suteikti negali, pasiūlė kreiptis į Lietuvos Kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės Vilniaus regiono karo prievolės ir komplektavimo skyrių (toliau – ir Skyrius) ir Lietuvos ypatingąjį archyvą. Skyriaus Vilniaus teritorinis poskyris 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. IS-361 informavo pareiškėją, jog esančiuose archyviniuose dokumentuose duomenų apie jo tarnybą sovietinėje armijoje nėra, pasiūlė kreiptis į Lietuvos ypatingąjį archyvą ar per Lietuvos Respublikos atstovybę Maskvoje į Rusijos federacijos gynybos ministerijos Centrinį archyvą. Lietuvos ypatingasis archyvas 2011 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. P2-4577 informavo, jog reikia papildomai sumokėti. Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje 2012 m. liepos 31 d. rašte Nr. 5.1.4-2097 (toliau – ir raštas Nr. 5.1.4-2097) informavo, jog sovietinėje armijoje pareiškėjas buvo teisėsaugos kontrolės pareigūnas, saugojęs ir konvojavęs nuteistuosius.
2.3. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) rašte Nr. 2S-5453 (toliau – ir raštas Nr. 2S-5453) informavo, kad nėra pagrindo pareiškėją perkelti toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2 (pareiškėjo atsiųstuose dokumentuose nėra jokios informacijos apie tai, kokiame dalinyje jis tarnavo ir kokias funkcijas vykdė). Pažymėtina, kad Departamentas turėjo didesnes galimybes pasitikslinti aktualius duomenis (archyvinėse įstaigose ir kt.) ir įsitikinti pareiškėjo prašymo pagrįstumu. Pareiškėjas dėl šio sprendimo pateikė 2013 m. lapkričio 27 d. skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija) ir praėjus mažiau kaip mėnesiui po skundo pateikimo pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus PN (Sniego g.).
2.4. Pareiškėjas sovietinės kariuomenės vidaus reikalų kariuomenėje tarnavo ne savo valia, tai buvo privalomoji karinė tarnyba. Pravieniškių PN-AK aplinkybės apie pareiškėjo tarnybą kažkokiu būdu paaiškėjo tarp kalinčių asmenų, dėl to jis jautėsi labai nesaugus. Pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuota dauguma pareiškėjo sužalojimų (kiti nefiksuoti, nes jis nesikreipė – bijojo, kad kils dar didesnė kitų kalinių agresija), taip pat pareiškėjas labai daug kartų prašė psichologo ir psichiatro pagalbos, nes dėl didžiulės įtampos buvo sunku išlikti objektyviu ir nesivelti į rezgamus kivirčus.
Be to, pareiškėją 2011 m. balandžio 11 d. suėmus teismo salėje, po devynių dienų gimė duktė. Sutuoktinė nedirbo, nes prižiūrėjo vaiką, kitos dvi mergaitės buvo paauglės, vyresnioji mėgino save pati išlaikyti, o vidurinioji turėjo daug psichologinių problemų (pareiškėjas suimtas ilgam laikui, gimė dar viena sesutė, mama (pareiškėjo sutuoktinė) nedirbo, pareiškėjo gyvybei gresia pavojus), todėl lankėsi pas psichologus, jai diagnozuoti potrauminis streso sutrikimas, nervinis tikas, centrinės nervų sistemos nusilpimas, miego sutrikimas. Sutuoktinė, gimus vaikui, susirgo depresija: reikėjo rūpintis ne tik vaikais, jiems padėti psichologiškai išgyventi sunkų laikotarpį, bet ir jaudinosi dėl pareiškėjo, jo gyvybės ir sveikatos, nes ji žinojo apie incidentus, susijusius su pareiškėju, apie kitiems kaliniams iškeltas baudžiamąsias bylas, apie pareiškėjo nesaugumą.
2.5. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kokią išgyvenimo situaciją, bejėgiškumą tarp kitų kalinamųjų patyrė dėl savo sveikatos ir gyvybės, kiek įdėjo pastangų, kad atliktų laisvės atėmimo bausmę atitinkamoje įstaigoje, į tai, kaip institucijos ir pareigūnai ignoravo jo informaciją, raštus / prašymus ir teiginius, dėl ko buvo iškilusi grėsmė jo gyvybei, ką iškentėjo jo artimieji, taip pat vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą – 1 000 000 Eur.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 74–78, 106–110).
1. Remiantis skunde nurodytomis aplinkybėmis, žala pareiškėjui galimai kilo ne dėl Departamento administracijos veiksmų. Departamentas išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. spalio 16 d. prašymą dėl jo perkėlimo tolimesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus PN, pateikė atsakymą rašte Nr. 2S-5453 ir nurodė, kad pagal Departamento direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakyme Nr. 57 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos 105 punktą nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismą prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, konvojuojami į jiems skirtus pataisos namus tik įstaigos administracijai pateikus Departamento direktoriui motyvuotą išvadą bei pažymą apie darbo arba tarnybos vietą; išvadą tvirtina Departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, patvirtintos išvados pagrindu Departamentas išduoda paskyrą konvojuoti. Sprendimą, į kurią pataisos įstaigą paskirti asmenį atlikti bausmę, priima kardomojo kalinimo vietos administracija. Priimdama sprendimą, kardomojo kalinimo vietos administracija vadovaujasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65 straipsniu ir Departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakyme Nr. 4/07-71 patvirtintomis Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2011 m. gegužės 2 d. buvo etapuotas bausmę atlikti į Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas šio kardomojo kalinimo vietos sprendimo, kuris iš esmės pareiškėjui sukėlė šiame ginče kilusias pasekmes, teisės aktuose nustatyta tvarka neskundė, t. y. nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatytos bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (žr. administracinę bylą Nr. A442-330/2008) ir atsižvelgus į byloje kilusio ginčo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne raštas Nr. 2S-5453, bet kardomojo kalinimo vietos administracijos sprendimas siųsti pareiškėją paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti į Pravieniškių PN-AK ir laikymo sąlygos minėtoje įstaigoje.
Taigi, Departamentas šioje byloje laikytinas trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
2. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir PĮVV taisyklės), pagal kurių 72.2 punktą, kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, jos direktorius pateikia Departamentui po 3 egzempliorius jo pasirašytos motyvuotos išvados ir nuteistojo charakteristikos, išvadą tvirtina Departamento direktorius / jį pavaduojantis pareigūnas / Departamento direktoriaus pavaduotojas, o patvirtintos išvados pagrindu išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą.
Departamento direktorius 2013 m. gruodžio 16 d. patvirtino Pravieniškių PN-AK 2013 m. gruodžio 5 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 35(2)-119 „Dėl nuteistojo V. K. perkėlimo iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos antrosios valdybos į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2“ (toliau – ir Išvada), patvirtintos išvados pagrindu Departamentas išdavė 2013 m. gruodžio 19 d. paskyrą Nr. (103)-1S-4222 „Nuteistojo perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą“ (toliau – ir Paskyra), ją vykdant, pareiškėjas 2013 m. gruodžio 20 d. konvojuotas iš Pravieniškių PN-AK į kitą laisvės atėmimo vietos įstaigą, o į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g, 2, Vilnius, atvyko 2013 m. gruodžio 27 d.
3. Pravieniškių PN-AK yra specifinė įstaiga, kurios tikslas – vykdyti laisvės atėmimo bausme, savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, Pravieniškių PN-AK nuostatais. Pravieniškių PN-AK administracija žino įstaigoje laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius, todėl pati objektyviai ir kompetentingai gali spręsti klausimus, susijusius su nuteistųjų laikymu, izoliavimu, taip pat poreikiu perkelti nuteistąjį tolesnei bausmei atlikti į kitą pataisos įstaigą.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas deklaratyviai teigia apie jam Pravieniškių PN-AK galimai kilusius nepatogumus ir grėsmes, nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Remiantis LVAT praktika, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas daryti loginę išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas; įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
6. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį kyla esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktuose nustatytų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir samprotavimais apie savo išgyvenimus. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pagal galiojančius teisės aktus žalai kilti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą (žr. ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
7. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, jų negynė, nes pagal LVAT praktiką asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jeigu jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme) (administracinė byla Nr. A146-1527/2012). Skundas teismui dėl žalos atlyginimo pateiktas praėjus daugiau kaip 4 m. nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios.
Remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (civilinė byla Nr. 3K-7-2/2008), pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, praleidęs ieškinio senaties terminą, t. y. pareiškėjas praleido ieškinio senatį būtent dėl turtinio pobūdžio reikalavimo, atsirandančio dėl neturtinio pobūdžio vertybių pažeidimo. Ieškinio senaties instituto tikslas – užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir sudaryti realią galimybę pažeistą teisę apginti, palengvinti įrodinėjimo procesą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta Departamentas prašome taikyti senatį.
III
Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, nes argumentai dėl neturtinės žalos kilimo yra nepagrįsti, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 140–143, 144–147).
1. Sprendimą, į kurią pataisos įstaigą paskirti asmenį atlikti bausmę, priima kardomojo kalinimo vietos administracija, vadovaudamasi BVK 65 straipsniu ir Taisyklėmis. Pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2011 nu gegužės 2 d. konvojuotas bausmę atlikti į Pravieniškių PN-AK 3 valdybą, bet kardomojo kalinimo vietos sprendimo, kuris iš esmės, pareiškėjui sukėlė šiame ginče kilusias pasekmes, teisės aktuose nustatyta tvarka neskundė.
Šalies argumentai
2. Pravieniškių PN-AK administracija tik 2013 m. gruodžio 5 d. gavo pareiškėjo prašymą Nr. 37(2)-1083 dėl perkėlimo į Vilniaus PN (Sniego g. 2), kur laisvės atėmimo bausmę atlieka teisėsaugos pareigūnai, prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad 1988 m.–1990 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje, turėjo vyresniojo seržanto laipsnį, buvo II (laipsnio) kinologas, jo pareigos buvo konvojuoti ir saugoti nuteistuosius, taip pat nurodė, kad visą šią informaciją žino nuteistieji, dėl to jis patiria didelį spaudimą, jį nuteistieji vadina „mentu“. Pateikus paklausimą 2013 m. lapkričio 28 d. elektroniniu paštu iš Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje gautas patvirtinimas, kad pareiškėjas kreipėsi dėl karinės tarnybos patvirtinimo ir gavo atsakymą iš Rusijos Federacijos karinio archyvo. Rusijos Federacijos karinio archyvo pažymoje Nr. 156719 nurodyta, kad V. K., gim. (duomenys neskelbtini), atliko tarnybą sovietinėje armijoje 1988 m.–1990 m. buvo kinologu-instruktoriumi, turėjo vyresniojo seržanto laipsnį. Vadovaujantis Taisyklių 5 punktu ir paklausimu, Išvadoje pasiūlyta pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK 2 valdybos perkelti į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, jos pagrindu Departamentas 2013 m. gruodžio 19 d. išdavė Paskyrą. Vykdant Paskyrą, pareiškėjas 2013 m. gruodžio 20 d. konvojuotas iš Pravieniškių PN-AK į kita laisvės atėmimo vietų įstaigą, o į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, pareiškėjas atvyko 2013 m. gruodžio 27 d.
Taigi, pareiškėjas buvo paskirtas į konkrečią pataisos įstaigą, vadovaujantis nurodytų teisės aktų reikalavimais bei įvertinus objektyviai egzistavusias tokio skyrimo aplinkybes.
3. Žala, kilusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius visas būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas, o šiuo atveju Iš neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė, byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar kad dėl jų veikimo / neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų, tai patvirtina ir LVAT praktika, pagal kurią nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, o būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais skundžiamos valdžios institucijos veiksmais (neveikimu). Be to, pagal teismų praktiką, siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, buvo tęstinė; neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs ir yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo mastais (LVAT administracinė byla Nr. A556-95/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-337/2006).
Be to, pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą (nuostolius), konkretų jos dydį privalo įrodyti pareiškėjas, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kyla būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (administracinės bylos Nr. A4-180/2007, Nr. A525-3063/2011).
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė pareiškėjui žalos, argumentai dėl jam tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymuose įtvirtintą asmens teisę į žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas.
IV
1. Teismo posėdyje pareiškėjas V. K. ir pareiškėjo atstovas advokatas Viktoras Lavrinovičius (Viktor Lavrinovič) (2016 m. balandžio 19 d. atstovavimo sutartis (b. l. 158)) rėmėsi pareiškėjo skunde nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismo posėdyje liudytojas J. M., be kita ko, paaiškino: jis dirba Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus direktoriaus budinčiuoju padėjėju; realiai pareiškėją prisimena tik iš veido; kiek pamena, 2011 m. dirbo Vidaus tyrimų skyriaus (toliau – ir VTS) vyr. inspektoriumi; nepamena, ar po kratų VTS pirmo pažintinio pokalbio metu jis apklausė pareiškėją: įstaigoje tuo metu buvo 1 000–1 200 asmenų, be to, tai vyko daugiau kaip prieš 5 m.; apie pareiškėjo statusą negali komentuoti, žino, kad jis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, bet negali pasakyti / nepamena nei kokiam būriui priklausė pareiškėjas, nei kiek kartų jis matė pareiškėją, be to, viskas turi būti užfiksuota dokumentuose (asmens byloje).
Teismo posėdyje liudytojas V. L., be kita ko, paaiškino: jis dirba Pravieniškių PN-AK 3 (duomenys neskelbtini); pareiškėją, buvusį nuteistąjį, iš matymo prisimena, kiek pamena, jis dirbo med. dalyje stacionare sanitaru; lyg ir kalbėjo su pareiškėju, kad pareiškėjas dirbo lyg ir pareigūnu, bet tiksliai nepamena, taip pat nepamena, nuo kada tai žinojo, kada pareiškėjas atvyko į Pravieniškių PN-AK, kiek kartų apie tai kalbėjo; dėl pareiškėjo konfliktų (incidentų) su kitais nuteistaisiais, pareiškėjo sumušimų nežino, negali pasakyti; negali pasakyti, ar kiti kaliniai žinojo, jog pareiškėjas – buvęs pareigūnas.Teismo posėdyje liudytojas E. B., be kita ko, paaiškino: jis dirba Pravieniškių PN-AK 2 (duomenys neskelbtini); pareiškėją kažkur matęs; kiekvieną dieną kalba maždaug su 30 žmonių, todėl nepamena, kas, kada, ką sakė, be to, gauna daug dokumentų, todėl nepamena, kas, kokius dokumentus pateikia; nekomentuos 5 m.–6 m. įvykių, nes neatsimena; pareiškėjas buvo med. dalyje.
5. Teismo posėdyje liudytojas D. G., be kita ko, paaiškino: dirba Pravieniškių PN-AK (duomenys neskelbtini); pareiškėją iš veido prisimena; 2011 m. gegužės mėn., kiek pamena, buvo 3 sektoriaus viršininku; įstaigos tarnybų / skyrių pareigūnai kalbasi su kiekvienu nuteistuoju, fiksuojami tie duomenys, kuriuos pateikia ir pasako nuteistieji; Pravieniškių PN-AK pareigūnai neturi galimybės patikrinti nuteistojo buvusių darboviečių; nepamena, ar žinojo apie pareiškėjo buvusį statusą, ar buvo pateikta kokia nors pažyma / dokumentai; su pareiškėju, pareiškėjui atvykus į įstaigą, nebendravo, tai atliko kiti pareigūnai; visi pareiškėjo teikti dokumentai, perkėlimo dokumentai turi būti asmens byloje, joje viskas fiksuojama, taip pat ir duomenys, kiek kartų pareiškėjas kreipėsi dėl perkėlimo; tuo metu įstaigoje buvo 3 000 nuteistųjų ir 700 darbuotojų; nepamena, į kokį būrį buvo paskirtas pareiškėjas, pamena, kad pareiškėjas buvo Sveikatos priežiūros tarnyboje (toliau – ir SPT); dėl pareiškėjo sumušimų negali pasakyti, nes nepamena, taip pat negali pasakyti, ar būna dažni sumušimai / incidentai SPT: per metus įstaigoje būna apie 180 ikiteisminių tyrimų, todėl reikia žiūrėti faktus ir statistiką; buvo atvejų, kai nuteistieji kreipėsi dėl perkėlimo į Sniego g.; tuo atveju, jeigu nuteistasis kreipiasi dėl perkėlimo, renkama informacija, rengiama tarnybinė išvada.
6. Teismo posėdyje liudytoja E. L., be kita ko, paaiškino: ji dirba Pravieniškių PN-AK (duomenys neskelbtini); pareiškėją pažįsta, jis dirbo SPT sanitaru, kada ir kiek laiko – nepamena, pamena, kad dirbo gerai, berods, rašė jam paskatinimą; pareiškėjas, prieš išeidamas, prašė jam padėti, susitikti su Kriminalinės žvalgybos tarnybos (anksčiau – VTS) pareigūnais; sanitaras valo patalpas, juo gali būti bet kuris asmuo, sanitarus įdarbina Ūkio skyrius, administracija sprendžia, kas dirbs, bet atrankos darbui procedūros nežino; SPT sanitarai gyvena ne būriuose, o atskirose patalpose, nakvoja SPT, jos nuomone, tokios sąlygos geresnės, mažiau žmonių; apskritai tarp nuteistųjų būna nesusipratimai, tiksliai negali pasakyti, ar buvo kokie įvykiai su pareiškėju; nepamena, ar pareiškėjui buvo teikta pagalba dėl sumušimų.
7. Teismo posėdyje liudytojas D. S., be kita ko, paaiškino: ji dirba Pravieniškių PN-AK (duomenys neskelbtini); pareiškėją žino, jį matė prieš 4 m.–5 m., jis dirbo SPT sanitaru, kiek laiko, nežino, bet daugiau negu mėnesį ar du; ji nežinojo, kuo pareiškėjas dirbo iki pateikimo į Pravieniškių PN-AK, jis nesakė, ji nepamena; nežino, kur pareiškėjas dirbo Pravieniškių PN-AK iki darbo SPT; SPT yra nedidelė: 2 palatos pacientams ir keletas kabinetų; kažką prisimena, žino apie pareiškėjo nurodytą, berods, 2011 m. rugsėjo mėn. atvejį, kad pareiškėjas buvo vežamas į kitą medicinos įstaigą dėl prakirstos ausies susiuvimo, bet ar jį vežė, nepamena; ar po grįžimo iš kitos medicinos įstaigos pareiškėjas buvo paguldytas į Pravieniškių PN-AK SPT, neatsimena; nežino, kas įstaigoje nusprendžia, jog vienas ar kitas nuteistasis dirbs sanitaru; apie tai, ar kiti nuteistieji žinojo apie pareiškėjo kitokį statusą, nežino, neatsimena; apie pareiškėjo nurodytą jo sumušimą 2013 m. po jo perkėlimo iš sanitarų į 1 būrį nežino, nepamena.
Teismo posėdyje liudytoja R. B., be kita ko, paaiškino: ji dirba Pravieniškių PN-AK (duomenys neskelbtini), dirba 3 sektoriuje; pareiškėjas dirbo SPT sanitaru tikrai daugiau kaip metus; ji nežinojo, kokį darbą pareiškėjas dirbo iki jo patekimo į Pravieniškių PN-AK; pareiškėjo konfliktų su kitais nuteistaisiais SPT nebuvo, o kitur, būryje, buvo kažkas atsitikę, gal 2012 m., nepamena, bet pamena, kad ji pareiškėjui SPT perrišo ausį (nepamena, ar dešinę, ar kairę), tai įvyko prieš pareiškėją paskiriant dirbti sanitaru; dėl pareiškėjo vežimo į kitą medicinos įstaigą nieko negali pasakyti, nes tą pamainą nedirbo; pareiškėjas niekam nepasakojo, kad yra buvęs pareigūnas, tad VTS pareigūnai to negalėjo žinoti; apie pareiškėjo sumušimą 2013 m., t. y. po to, kai pareiškėjas buvo perkeltas iš sanitarų, nežino.Teismo posėdyje liudytojas B. S., be kita ko, paaiškino: jis dirba Pravieniškių PN-AK (duomenys neskelbtini); jis pamena pareiškėją, bet nieko ypatingo apie jį negali pasakyti, nepamena; nepamena, ar dažnai bendraudavo su pareiškėju; visiems kaliniams sudaryta vienoda galimybė pasikalbėti su psichiatru; kaliniai jo, kaip gydytojo psichiatro, kabinete lankosi dažnai, vieni kreipiasi dėl rimtų problemų, kiti – dėl menamų, tik vaistų gauti; jis anamnezėje įrašo tai, ką sako pacientas (nuteistasis), jie skundžiasi prievartavimais, pinigų atėmimais ir pan., bet ar tai tikras faktas, ar ne – nežinia; pareiškėjas, berods, dirbo 3 sektoriuje sanitaru; nežino, kur pareiškėjas dirbo, prieš patekdamas į Pravieniškių PN-AK; kalėjime viskas įmanoma ir viskas neįmanoma, todėl nežino, ar kiti kaliniai galėjo žinoti apie tai, kad pareiškėjas – buvęs pareigūnas.Teismo posėdyje liudytojas E. J., be kita ko, paaiškino: dirbo Pravieniškių PN-AK (duomenys neskelbtini), 2012 m. išėjo į pensiją; pareiškėją prisimena; pareiškėjas jam pasakė, kad yra buvęs pareigūnas 2011 m.; jo darbas buvo lydėti nuteistuosius, taip pat ir pareiškėją, ten, kur reikia (pavyzdžiui, pavalgyti, pas medikus), jis skyrė pareiškėjui didesnį dėmesį lydėjimo metu; jo nuomone, kiti nuteistieji apie tai, kad pareiškėjas – buvęs pareigūnas, žinojo, tokia informacija tokioje įstaigoje greitai pasklinda ir tokie nuteistieji nepageidaujami, juos reikia labai saugoti; neprisimena, kada pareiškėjas atvyko į Pravieniškių PN-AK; tol, kol jis dirbo įstaigoje, pareiškėjas nebuvo užpultas / nebuvo incidentų, susijusių su pareiškėju; pareiškėjui buvo skiriamas dėmesys, t. y. jis nebuvo paskirtas į zoną, administracija iš esmės žinojo, kad pareiškėjas – buvęs pareigūnas, tačiau kažkokių veiksmų nesiėmė, tik jie, apsaugos darbuotojai, saugojo, skyrė daugiau dėmesio; tai, kad kiti žinojo, jog pareiškėjas – buvęs pareigūnas, nebuvo labai gerai, pareiškėjas jau galėjo ir nebūti čia, teisme, su juo galėjo fiziškai susidoroti, nes tokių atvejų įstaigoje buvo, taip pat buvo ir atvejų, kai nuteistieji, buvę pareigūnai, pasikardavo, nes neturėjo kitos išeities; iš esmės SPT nėra saugesnių sąlygų, tiesiog ten nedaug asmenų, patalpos rakinamos; prižiūrėtojams, t. y. ir jam, buvo nurodoma dažniau pažiūrėti SPT, apeiti kas valandą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendyje Nr. 1-14-317/2011 pareiškėjas nuteistas 4 m. laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose (nuosprendyje nuspręsta bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo pagal šį nuosprendį dienos, o paskirtą kardomąją priemonę pakeisti į suėmimą, suimant teismo posėdžių salėje); Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl nuosprendžio Nr. 1-14-317/2011, 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendyje Nr. 1A-377/2011 panaikino nuosprendžio dalį ir šią bylos dalį nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, paskirtą bausmę sušvelnino iki 3 m. ir 6 mėn. (b. l. 18–26).
Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-493/2012 pareiškėjas nubaustas 3 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausme, o bausmę subendrinus pagal nuosprendį Nr. 1-14-317/2011, paskirta galutinė 5 m. laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose (b. l. 28–32).
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendyje Nr. 1-278-240/2012) pareiškėjui paskirta, subendrinus paskirtas bausmes, 5 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose (laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos); Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-646-582/2012 pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir paskirta subendrinta 2 m. laisvės atėmimo bausmė, o pridėjus dalį nuosprendyje Nr. 1-58-493/2012 paskirtos 5 m. laisvės atėmimo bausmės paskirta galutinę 6 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė (į bausmės laiką įskaičiuojamas laikas, atliktas pagal nuosprendį Nr. 1-58-493/2012); Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265/2013 pareiškėjo kasacinį skundą atmetė (b. l. 33–47).
2. Pareiškėjas pagal nuosprendį Nr. 1-14-317/2011 buvo suimtas 2011 m. balandžio 11 d. teismo posėdžių salėje (b. l. 18–21), o 2011 m. gegužės 2 d. konvojuotas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Pravieniškių PN-AK 3 valdybą (duomenys (b. l. 101–104, 133–136)).
3. Krašto apsaugos archyvas prie Krašto apsaugos ministerijos 2011 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. AP-401 informavo pareiškėją, jog pažymos apie jo tarnybą armijoje išduoti negali, nurodė, kad atsakymą pateiks Lietuvos Kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės Vilniaus regiono karo prievolės ir komplektavimo skyrius ir Lietuvos ypatingasis archyvas, pasiūlė, nesant Lietuvoje duomenų, kreiptis į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje (b. l. 52). Skyriaus Vilniaus teritorinis poskyris 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. IS-361 informavo pareiškėją, jog esančiuose archyviniuose dokumentuose duomenų apie jo tarnybą sovietinėje armijoje nėra, pasiūlė kreiptis į Lietuvos ypatingąjį archyvą ar per Lietuvos Respublikos atstovybę Maskvoje į Rusijos federacijos gynybos ministerijos Centrinį archyvą (b. l. 48). Lietuvos ypatingasis archyvas 2011 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. P2-4577, be kita ko, informavo, kad nepakanka informacijos dokumentų paieškai, todėl prašė užpildyti prašymo formą, nurodė, kad informacijos pateikimas yra mokama paslauga (b. l. 49). Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje su 2012 m. liepos 31 d. raštu Nr. 5.1.4-2097 persiuntė pareiškėjui pažymą, gautą iš Rusijos Federacijos kompetentingų institucijų (b. l. 50).
4. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. spalio 16 d. pranešimą-prašymą dėl skubaus perkėlimo į Vilniaus PN (Sniego g. 2) (pranešime-prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad yra buvęs teisėsaugos pareigūnas, labai ilgą laiką patiria nežmonišką, nepakeliamą vidinę, dvasinę įtampą, taip pat skausmą, orumo pažeminimą, jaučia realią didelę grėsmę saugumui, sveikatai ir gyvybei, jam sunku atlaikyti spaudimą, kančios pataisos įstaigoje tik didėja; su pranešimu-prašymu pateikė Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2012 m. liepos 31 d. raštą Nr. 5.1.4-2097 su juo siųstą Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos pažymą) (b. l. 91–92, 113–114), 2013 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. 2S-5453 „Dėl perkėlimo į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2“, be kita ko, nurodė, kad: pagal Departamento direktoriaus 2002 m, gegužės 6 d. įsakyme Nr. 57 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos 105 punktą nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai konvojuojami į jiems skirtus pataisos namus tik įstaigos administracijai pateikus Departamento direktoriui motyvuotą išvadą bei pažymą apie darbo arba tarnybos vietą, šią išvadą tvirtina Departamento direktorius / jį pavaduojantis pareigūnas, o patvirtintos išvados pagrindu Departamentas išduoda paskyrą konvojuoti; pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nėra jokios informacijos apie tai, kokiame dalinyje jis tarnavo ir kokias funkcijas vykdė, pagal šiuos dokumentus Departamentas negali pareiškėjo priskirti teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams ir perkelti jį toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2., nėra pagrindo; gavus pažymą apie pareiškėjo tarnybą, bus sprendžiamas klausimas dėl jo perkėlimo į Vilniaus PN; kilus pavojui dėl pareiškėjo sveikatos ar gyvybės, jis privalo kreiptis į Pravieniškių PN-AK 2 valdybos administraciją, kuri imsis priemonių jo saugumui užtikrinti (b. l. 53, 97, 129).
5. Pareiškėjas pateikė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai 2013 m. lapkričio 27 d. skundą, kuriame prašė panaikinti raštą Nr. 2S-5453, pareiškėjo prašymą išspręsti iš esmės arba perduoti jį Departamentui nagrinėti iš naujo (b. l. 54–55, 80–83, 112–115). Šis skundas su 2012 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 9R-2208 (AG-384/02-2013) išsiųstas Departamentui dėl atsiliepimo pateikimo (b. l. 79, 111). Komisija 2013 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. 3R-438 (AG-384/02-2013) pripažino, kad pareiškėjo 2013 m. lapkričio 27 d. skundas jai nežinybingas ir bylą nutraukė (b. l. 87–90, 119–122).
6. Pravieniškių PN-AK pareigūnas pagal elektroniniu paštu 2013 m. lapkričio 28 d. siųstą paklausimą (nes pareiškėjas pateikė įstaigos administracijai Rusijos Federacijos pažymą su raštu Nr. 5.1.4-2097) gavo tą pačią dieną Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje atsakymą elektroniniu paštu, kad pareiškėjas kreipėsi į ambasadą dėl karinės tarnybos fakto patvirtinimo ir gavo atsakymą iš Rusijos Federacijos centrinio karinio archyvo (b. l. 152).
7. Pareiškėjas pateikė Pravieniškių PN-AK direktoriui 2013 m. gruodžio 5 d. prašymą perkelti pareiškėją į Vilniaus PN (Sniego g. 2), nes jis 1988 m.–1990 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje, pareigos apėmė viešosios tvarkos užtikrinimą, taip pat nuteistųjų saugojimą ir konvojavimą, o nuteistieji žino šias aplinkybes, dėl to jis patiria didelį spaudimą, jį vadina „mentu“ (b. l. 151).
8. Pravieniškių PN-AK direktorius, išnagrinėjęs surinktą dokumentinę medžiagą dėl pareiškėjo perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK 2 valdybos į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, 2013 m. gruodžio 5 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 35(2)-119 „Dėl nuteistojo V. K. perkėlimo iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos antrosios valdybos į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2“ pasiūlė perkelti pareiškėją į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2 (b. l. 99–100, 131–132). Išvadoje, be kita ko, nurodyta: Pravieniškių PN-AK 2 valdyboje laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas kreipėsi su prašymu perkelti jį į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, kur bausmę atlieka teisėsaugos pareigūnai; 2013 m. lapkričio 28 d. elektroniniu paštu iš Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos federacijoje gautas patvirtinimas, kad pareiškėjas kreipėsi į ambasadą dėl karinės tarnybos patvirtinimo ir gavo atsakymą iš Rusijos Federacijos karinio archyvo, Rusijos Federacijos karinio archyvo pažymoje Nr. 156719 nurodyta, kad V. K., gim. (duomenys neskelbtini), atliko tarnybą sovietinėje armijoje 1988 m.–1990 m. kinologu instruktoriumi, turėjo vyresniojo seržanto laipsnį; vadovaujantis Taisyklių 1.5 punktu ir siekiant užtikrinti tinkamą pareiškėjo saugumą, jis turi būti perkeltas į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2.
Departamento direktorius Išvadą patvirtino 2013 m. gruodžio 16 d. (b. l. 99–100, 131–132).
9. Departamento išduotoje 2013 m. gruodžio 19 d. paskyroje Nr. (103)-1S-4222 „Nuteistojo perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą“ nurodyta, kad pareiškėjas perkeliamas toliau laisvės atėmimo bausmę atlikti į Vilniaus PN atskirą sektorių (Sniego g. 2) (b. l. 98, 130).
10. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 20 d. konvojuotas iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, o iš jo 2013 m. gruodžio 27 d. – į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g, 2, Vilniuje (duomenys (b. l. 101–104, 133–136)).
11. Remiantis įrašais pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje: pareiškėjui 2013 m. sausio 11 d. pablogėjo sveikata, jis jautėsi pervargęs, labiau nervingas, sutriko miegas, negali užmigti, nepailsi, niekas neįdomu, pareiškėjui diagnozuotas lengvas depresijos epizodas, paskirti vaistai (b. l. 8); 2013 m. kovo 15 d. skundėsi :sukilusiais nervais“, blogu miegu, paskirti vaistai, 2013 m. kovo 19 d. skundėsi nervine įtampa dėl bylos, blogu miegu, diagnozuoti adaptacijos sutrikimai (F43.2), paskirti vaistai (b. l. 9); 2013 m. kovo 24 d. dėl adaptacijos sutrikimų paskirti vaistai, 2013 m. balandžio 3 d. nustatyta, kad labai jaudinasi dėl gyvenimo kalint, ryškiai depresiškas (b. l. 11); 2013 m. balandžio 3 d. 22.10 val. skundėsi, kad buvo sumuštas apžiūrėjus nustatyta, kad yra nedidelis nubrozdinimas viršugalvyje (apie 1 cm), nedidelė kraujosruva po dešine akimi, paraudimas kakle, ties Adomo obuoliu, patinęs dešinės veido pusės žandikaulis (b. l. 12), 2013 m. balandžio 12 d. skundėsi liekamaisiais reiškiniais, tačiau vykti į ligoninę atsisakė (b. l. 13–14); 2015 m. balandžio 14 d. ryte (5.30 val. ir 7.00 val.) kreipėsi dėl skausmų po to, kai, pasak pareiškėjo, jį 2013 m. balandžio 13 d. apie 24.00 val. sumušė kiti nuteistieji (b. l. 14); 2013 m. balandžio 15 d. atsisakė vykti į ligoninę (b. l. 15); 2013 m. birželio 10 d. skundėsi nerimu, nemiga, baime dėl ateities, dėl šeimos, nervina tai, kad prarado sanitaro darbą, nuotaika visada prislėgta, kartais verksminga, tačiau nustatyta, kad medikamentinis gydymas nereikalingas (b. l. 16); 2013 m. liepos 11 d. skundėsi nerimu, baime, padidėjusia vidine įtampa, nurodė, kad sunkiai užmiega, dažnai prabunda, išsigąsta (b. l. 17) (b. l. 5–17).
12. Pareiškėjo sutuoktinei V. K. 2011 m. balandžio mėn. diagnozuota pogimdyminė depresija, adaptacijos sutrikimas, reakcija į stiprų stresą, nurodyta, kad namuose reikalingas artimųjų palaikymas (VšĮ Kauno klinikų medicinos dokumentų išrašas (b. l. 61)); 2011 m. rugpjūčio mėn. 25 d. – 2011 m. rugsėjo 8 d. diagnozuota vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas, kaip atsirandantis postnataliniu periodu (F32.10) (VšĮ Kauno klinikų išrašas iš medicininių dokumentų (b. l. 62)); 2011 m. lapkričio 7 d., 2012 m. kovo 14 d., 2013 m. gegužės 29 d. nustatytas vidutinio sunkumo depresijos epizodas (VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos išrašai iš medicininių dokumentų (b. l. 67, 64 ,66)).
Remiantis VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos 2011 m. lapkričio 7 d. ir 2012 m. vasario 9 d. išrašais iš medicininių dokumentų, pareiškėjo dukrai K. K. nustatyta: potrauminio streso sutrikimas, centrinės nervų sistemos nusilpimas, nerviniai tikai, nuo 2011 m. balandžio mėn. ji išgyveno stiprų ūmų stresą – išsiskyrimą su tėčiu, viena iš rekomendacijų – koreguoti šeimyninę-psichosocialinę situaciją (b. l. 68, 69). Remiantis VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos 2013 m. gegužės 31 d. išrašu iš medicininių dokumentų, pareiškėjo dukrai K. K. nustatyta: potrauminio streso sutrikimas, centrinės nervų sistemos nusilpimas, miego sutrikimas, nervinis tikas (b. l. 70). Remiantis VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos 2013 m. birželio 6 d. raštu Nr. (1.16)5-4 (adresatas – advokatas), K. K. nuo 2013 m. balandžio 2 d. suteiktos 7 psichologo konsultacijos dėl nepasitikėjimo savimi, uždarumo, vidinių išgyvenimų apie šeimos narius; psichologinių problemų priežastys yra ankstesnių ir dabartinių gyvenimo aplinkybių pasekmė (b. l. 65).
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. K. prašo teismą priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašymas grindžiamas tuo, kad jis, kaip buvęs pareigūnas, nepagrįstai buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nors turėjo būti kalinamas Vilniaus pataisos namuose, Sniego g., Vilniuje.
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkinamas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
3. Teismas pabrėžia, kad sprendimą, į kurią pataisos įstaigą paskirti asmenį atlikti bausmę, priima kardomojo kalinimo vietos administracija (šioje administracinėje byloje priėmė Kauno tardymo izoliatoriaus administracija). Priimdama sprendimą 2011 m., kardomojo kalinimo vietos administracija vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 65 straipsniu ir tuo metu galiojusiomis Departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakyme Nr. 4/07-71 patvirtintomis Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklėmis. Pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2011 m. gegužės 2 d. buvo etapuotas bausmę atlikti į Pravieniškių PN-AK (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2 punktą). Pareiškėjas šio kardomojo kalinimo vietos sprendimo, kuris iš esmės pareiškėjui sukėlė šiame ginče kilusias pasekmes, teisės aktuose nustatyta tvarka neskundė, t. y. nesilaikė Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatytos bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos, todėl Kalėjimų departamentas dėl pareiškėjo V. K. siuntimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją nesprendė (nes Kalėjimo departamento patvirtintų Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių 1.5 punkte buvo nustatyta, jog į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, skiriami vyrai, kurie buvo arba šiuo metu yra valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose); taigi, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Vadinasi, pareiškėjo reikalavimas neturinę žalą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atmestinas kaip nepagrįstas.
4. Kitaip vertintinas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos. Byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo laikomas nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2, 10 punktus). Dar daugiau, liudytojų parodymais (žr. šio sprendimo nustatomosios dalies IV skyriaus 3, 10 punktus) nustatyta, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija žinojo, jog pareiškėjas sakė, kad yra buvęs pareigūnas. Nors liudytojai J. M., E. B. ir D. G. paaiškino, kad nepamena, jog pareiškėjas sakė, kad yra buvęs pareigūnas, tačiau priešingai irgi neteigė. Dar daugiau, byloje yra Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos išvada (b. l. 99–100), patvirtinanti, kad pareiškėjas 1988 m.–1990 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje. Vadinasi, pareiškėjas su Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracijos žinia, kaip buvęs pareigūnas, neteisėtai buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d., t. y. pažeidžiant tuo metu galiojusio teisės akto – Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakyme Nr. 4/07-71 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių 1.5 punkto reikalavimus. Taigi, šioje administracinėje byloje yra visiškai įrodyta Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracijos neteisėta veika. Tokia pat pozicija iš esmės analogiškose bylose pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-235-602/2015 bei 2016 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-507-525/2016.
Vertindamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas atsižvelgia į pažeidimo trukmę – 32 mėnesius, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią patyrė nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d., atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 21 d. (žr. voką (b. l. 71)), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), tačiau įvertindamas, kad pareiškėjo sužeidimai buvo mažareikšmiai, nes net posėdžio metu pareiškėjas tiksliai neatsiminė, kuri ausis buvo sužalota, be to, nenustačius, ar pareiškėjas pats susižalojo ar kitas asmuo jį sužalojo, ypač įvertindamas liudytojų E. J. (žr. šio sprendimo nustatomosios dalies IV skyriaus 10 punktą), paaiškinusio, kad pareiškėjui Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo nesaugu, liudytojo B. S. (žr. šio sprendimo nustatomosios dalies IV skyriaus 9 punktą) paaiškinimus, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje yra įtempta aplinka, pareiškėjo išgyvenimus, susijusius su šeima, tai, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas ilgą laiką buvo laikomas saugesnėje aplinkoje, t. y. Sveikatos priežiūros tarnyboje (žr. E. L., D. S., R. B. paaiškinimus (šio sprendimo nustatomosios dalies IV skyriaus 6, 7, 8 punktai)), tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, tolimesniam paskirtos bausmės vykdymui pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, kad pareiškėjui priteistina 1 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-235-602/2015 bei 2016 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-507-525/2016 pateiktus neturtinės žalos dydžio vertinimus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.