Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-688-267/2012 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl konstitucinių teisių pažeidimo pripažinimo ir trukdymo realizuoti teises į gynybą baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-813/2009 bei žalos atlyginimo, tretieji asmenys Vilniaus apygardos teismas, teisėjos A. U., N. C. ir A. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismo sprendimas negalioja dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, nes teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus bei sprendime nėra motyvų ar sutrumpintų motyvų, dėl kurių neišspręsti visi pareikšti reikalavimai ar reikalavimai atmesti (CPK 329 str. 2 d. 4 p., 7 p.). Taip pat sprendime neišspręstas reikalavimas dėl apelianto teisės į teisingos informacijos gavimą pažeidimo pripažinimo. Sprendime pasisakoma tik dėl trečiojo asmens Vilniaus apygardos teismo veiksmų vertinimo, tačiau visiškai nepasisakyta dėl trečiųjų asmenų teisėjų A. U., N. C. ir A. K. veiksmų, kuriais tyčia buvo vilkinamas civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 nagrinėjimas bei pažeidžiamos apelianto teisės gauti teisingą informaciją apie šios civilinės bylos nagrinėjimo eigą. Dėl teisėjos A. K. nerūpestingumo ir neatidumo 2010 m. birželio 10 d. nutartyje apeliantui buvo neteisingai nurodytas civilinės bylos numeris. Dėl teismo neteisėtų veiksmų apeliantas teikiant patikslintą ieškinį nurodė klaidingą bylos numerį, todėl teismas nepagrįstai kaltino jį neatidumu, nerūpestingumu bei nesidomėjimu bylos eiga. Vilniaus apygardos teismo teisėja A. U. tyčia neteikė apeliantui informacijos apie civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 eigą, tyčia atsiųsta teisėjos N. C. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-3826-104/2010, taip vilkinant civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 nagrinėjimą. Todėl pripažintini neteisėti Vilniaus apygardos teismo ir teisėjų A. U. ir N. C. veiksmai bei kaltė dėl nerūpestingumo ir neatidumo. Sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas nevilkino civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 nagrinėjimo. Apelianto teigimu, šią aplinkybę patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis, kuria panaikinta neteisėta teisėjos A. K. 2010 m. birželio 27 d. nutartis. Sprendime netinkamai taikomas ir aiškinamas CK 6.248, 6.272 straipsniai, nes pažeidžiama Konstitucijos 29, 30, 109 straipsniai, CK 6.271 straipsniai bei Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo nuostatos, kurių pagrindu grindžiami ieškinio reikalavimai. Apelianto teigimu, CK 6.248 straipsnyje nustatyta atsakomybė ir nesant tyčinei teisėjo kaltei, nes kaltė gali būti padaryta ir dėl neatsargumo. Be to, Lietuvos valstybė privalo atsakyti už savo valdžios institucijų neteisėtus veiksmus net nesant kaltės (CK 6.271 str.). Sprendimu pažeistas CPK 21 straipsnis, nes sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Šiaulių apygardos teismas ir teisėja D. B.. Apeliantas nurodo, kad jis prašė išspręsti klausimą dėl jo dalyvavimo pripažinimo būtinu, tačiau toks prašymas atmestas. Taip pat neišreikalauta trečiųjų asmenų atsiliepimų į ieškinį. Teismas bylą išnagrinėjo formaliai, todėl sprendimas yra naikintinas.

Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Apeliantas, teikdamas procesinius dokumentus dėl ieškinio trūkumų šalinimo, nurodė ne tą bylos numerį ir teismas, kuriame nagrinėjamos kelios to paties ieškovo iškeltos bylos, suklydo registruodamas procesinius dokumentus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismo veiksmai buvo tyčinis siekis vilkinti civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 nagrinėjimą. Apeliantas pats netinkamai realizavo savo procesines teises ir netinkamai vykdė savo procesines pareigas. Tai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Be to, vėliau minėta klaida buvo ištaisyta ir patikslintas ieškinys priimtas, kas negalėjo sukelti apeliantui neigiamų pasekmių.

Pirmosios instancijos teismas išsprendė ir išnagrinėjo visus ieškinyje nurodytus reikalavimus ir tinkamai aiškino bei pritaikė CK 6.248, 6.272 straipsnius ir kitas teisės normas. Apelianto nurodyti apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėto ir pagrįsto sprendimo. Sprendime teisingai konstatuota, kad nenustačius trečiųjų asmenų kaltės, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio 2 dalis, nebuvo pagrindo tenkinti ieškovo pareikšto ieškinio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t.y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, bei į tai, kad apeliantas nenurodė jokių argumentų dėl žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktus, tai yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai – sprendime nėra motyvų (sutrumpintų motyvų), dėl kurių neišspręsti visi pareikšti reikalavimai ar reikalavimai atmesti. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Apeliantas ieškiniu prašė pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos A. U., N. C. ir A. K. tyčia pažeidė apelianto teises civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 nagrinėjimo metu bei priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 300 650 Lt už padarytą turtinę ir neturtinę žalą dėl paminėtų trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų šioje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs jų kaltės nebuvimą, ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtų veiksmų pripažinimas (pirmasis ieškinio reikalavimas) apskritai nėra savarankiškas materialinis reikalavimas, jis yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kurią konstatavus bei esant nustatytoms kitoms CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytoms sąlygoms spręstina dėl žalos atlyginimo iš atsakovo. Dėl šios priežasties nelaikytinas pagrįstu apelianto argumentas, kad teismas nepasisakė dėl visų pareikštų reikalavimų ir yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad sprendime nėra motyvų ar sutrumpintų motyvų, dėl kurių neišspręsti visi pareikšti reikalavimai ar reikalavimai atmesti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Galima su jais sutikti arba nesutikti, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra be motyvų. Taigi, negalima pripažinti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad civilinę bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Šiaulių apygardos teismas ir teisėja D. B., nes atmestas prašymas dėl apelianto dalyvavimo pripažinimo būtinu bei neišreikalauta trečiųjų asmenų atsiliepimų į ieškinį. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo nušalinimo klausimas nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad apeliantas nepateikė duomenų, kurie galėtų įrodyti Šiaulių apygardos teismo teisėjų suinteresuotumą bylos baigtimi (t. 1, b.l. 99-101). Pirmosios instancijos teismas priėmė protokolinę nutartį bylą nagrinėti be neatvykusių asmenų, kas per se nereiškia bylą nagrinėjančios teisėjos šališkumo, juo labiau, kai pats apeliantas buvo prašęs nagrinėti bylą jam nedalyvaujant ir neteikė prašymo pripažinti jo dalyvavimą būtinu (t. 3, b.l. 13, 24-25). Todėl atmestinas argumentas dėl teisėjos šališkumo tuo pagrindu, kad apelianto dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu. Dėl trečiųjų asmenų atsiliepimų į ieškinį neišreikalavimo pažymėtina tai, kad atsiliepimą į ieškinį privalo pateikti atsakovas, o tretieji asmenys tik turi tokią teisę (CPK 142 str. 1 d.), bet neprivalo teikti atsiliepimo. Esant šioms aplinkybėms, apelianto argumentas dėl skundžiamą sprendimą priėmusio teismo ir teisėjo šališkumo atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 12 str., 178 str.).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir žalos fakto įrodytumo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino CK 6.248, 6.271, 6.272 straipsnius. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Tačiau ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

Kaip minėta, apeliantas ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė: 1) pripažinti, kad trečiasis asmuo Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos A. U., N. C. ir A. K. tyčia pažeidė apelianto teises civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 nagrinėjimo metu; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 300 650 Lt turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų toje civilinėje byloje. Apeliantas ieškininius reikalavimus grindžia minėtų asmenų neteisėtais veiksmais, kurie pasireiškė civilinėje byloje Nr. 2-6131-619/2010 klaidingu civilinės bylos numerio suteikimu, ieškinio priėmimo ir bylos išnagrinėjimo vilkinimu bei tikslios informacijos apie minėtos civilinės bylos eigą nesuteikimu. Taigi, iš esmės yra pareikštas vienas materialinis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, nes reikalavimas dėl apelianto nurodomų pažeidimų pripažinimo, minėta, vertintinas kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas. Todėl vertintina, ar civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 nagrinėjimo metu buvo pažeistos apelianto teisės, o jei jo teisės buvo pažeistos – ar pažeidimas lėmė apelianto nurodomos patirtos turtinės bei neturtinės žalos atsiradimą.

Byloje nustatyta, kad apeliantui 2010 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teismui pateikus ieškinį, 2010 m. birželio 10 d. nutartimi nustatytas terminas jo trūkumams pašalinti (civilinė byla Nr. 2-6131-619/2010, teisėja A. K.) (t. 1, b.l. 9). Apeliantas, šalindamas ieškinio trūkumus, pateikė patikslintą ieškinį, kuris kartu su kitais apelianto teikiamais procesiniais dokumentais pateko į kitą civilinę bylą Nr. 2-3826-104/2010 (teisėja N. C.). Konstatavus ieškinio trūkumų nepašalinimą civilinėje byloje Nr. 2-6131-619/2010, Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 23 d. nutartimi ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (t. 2, b.l. 16). Tačiau vėliau, paaiškėjus aplinkybėms, kad apeliantas siekė pašalinti 2010 m. birželio 10 d. nutartyje nustatytus trūkumus, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 20 d. nutartimi panaikino 2010 m. liepos 23 d. nutartį ir pakartotinai pasiūlė pašalinti pareikšto ieškinio trūkumus (t. 1, b.l. 17). Apeliantui trūkumų nepašalinus, 2011 m. birželio 27 d. nutartimi ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (t. 1, b.l. 20). Pastaroji nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi panaikinta ir ieškinio priėmimo klausimas perduotas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (t. 2, b.l. 84-86). Ieškinys buvo priimtas, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu apelianto ieškinį atmetė.

Taigi, byloje iš esmės nekyla ginčo dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartyje padarytos rašymo apsirikimo klaidos, nurodant neteisingą civilinės bylos Nr. 2-6163-619/2010 vietoje Nr. 2-6131-619/2010 (t. 1, b.l. 9). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši teismo klaida iš tikrųjų sukėlė painiavą tiek apeliantui, tiek Vilniaus apygardos teismui, nes dėl jos apeliantas, šalindamas 2010 m. birželio 10 d. nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus, pateiktame patikslintame ieškinyje nurodė klaidingą civilinės bylos numerį, dėl ko apelianto teikiami procesiniai dokumentai iš pradžių nepateko į civilinę bylą Nr. 2-6131-619/2010, o Vilniaus apygardos teismas dėl šios priežasties negalėjo suteikti apeliantui tikslios informacijos apie šios bylos eigą, nes apeliantas teiravosi apie bylą Nr. 2-6163-619/2010. Vertinant paminėtas aplinkybes bei teismo veiksmus, pasireiškusius klaidingu civilinės bylos numerio nurodymu bei informacijos apeliantui apie civilinės bylos eigą suteikimu, nagrinėtina, ar tokio pobūdžio trečiųjų asmenų veiksmais apeliantui galėjo būti/buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala bei ar tarp šių veiksmų ir patirtos apelianto nurodomos žalos yra priežastinis ryšys.

Kaip minėta, valstybė atlygina žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK 6.272 str.), tačiau patirtos žalos faktą ir dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad ją patyrė – šiuo atveju apeliantas (CPK 178 str.). Apeliantas nurodo, kad jam buvo suvaržytos teisės ir trukdoma veiksmingai įgyvendinti savo procesines teises, t.y. padarytas nebegalimas jo teisių į gynybą realizavimas Lietuvos Aukščiausiame Teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-831/2009, dėl ko apeliantui padaryta 200 650 Lt turtinė žala, kurią įrodo ieškinys, civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 eiga ir medžiaga. Be to, apelianto teigimu, jam padaryta 100 000 Lt neturtinė žala, kurią pagrindžia baudžiamosios bylos Nr. 1-15-831/2009 eiga ir medžiaga. Tačiau, visų pirma, apelianto nurodytos civilinės ir baudžiamosios bylų eigos ir medžiagos savaime negali būti vertinamos kaip įrodymai, patvirtinantys apelianto patirtą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Juo labiau, kad civilinėje byloje Nr. 2-6131-619/2010 apelianto ieškinys netenkintas, o baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-831/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi apelianto kasacinis skundas atmestas (t. 1, b.l. 31-33). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje pasisakė ir dėl apelianto ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-6131-619/2010 nurodomų Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjų veiksmų, kuriuos iš esmės laikė nešališkais. Antra, apeliantas neįrodė, kokią įtaką turi civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 išnagrinėjimas minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimui ir kokiu būdu dėl to jam buvo padaryta turtinė bei neturtinė žala. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos pagrįsta išvada, kad aplinkybės, susijusios su civiline byla Nr. 2-6131-619/2010, nesutrukdė nei apeliantui gintis baudžiamojoje byloje, nei kasacinės instancijos teismui priimti galutinę ir neskundžiamą nutartį.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pats apeliantas iš dalies nebuvo apdairus ir rūpestingas proceso dalyvis. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartis, kurioje nurodytas neteisingas civilinės bylos numeris, apeliantui buvo išsiųsta 2010 m. birželio 11 d. lydraščiu, kuriame nurodytas teisingas bylos numeris (t. 2, b.l. 8). Tai, kad šį lydraštį su nutartimi apeliantas gavo, patvirtina byloje esantys AB Lietuvos paštas raštai (t. 2, b.l. 10, 13). Pastebėtina, kad vėliau - Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartyje, kuria apelianto ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, civilinės bylos numeris nurodytas teisingas (t. 2, b.l. 16). Taigi, neteisingas civilinės bylos numeris buvo nurodytas tik viename procesiniame dokumente – 2010 m. birželio 10 d. nutartyje. Apeliantas, gavęs minėtą nutartį kartu su lydraščiu, kuriame nurodytas teisingas civilinės bylos numeris, būdamas apdairus ir rūpestingas proceso dalyvis, galėjo pasitikslinti nagrinėjamos civilinės bylos numerį. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į pirmosios instancijos teismo nurodytą aplinkybę, kad be civilinės bylos Nr. 2-6131-619/2010 Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamos dar šešios civilinės bylos pagal apelianto ieškinius dėl jo teisių pažeidimo. Nėra pagrindo manyti, kad kokios nors priežastys sąlygotų teismo (teisėjos A. U.) sąmoningą (ne)veikimą neteikiant apeliantui informacijos apie būtent šios civilinės bylos nagrinėjimą ar jos vilkinimą, juo labiau, kai pagal apelianto reiškiamus pareiškimus informacija buvo teikiama, tik jos turinį lėmė pareiškimuose nurodomas klaidingas civilinės bylos numeris. Ieškinio priėmimo trukmės aspektu pažymėtina tai, kad 2010 m. liepos 23 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti ieškinį nepašalinus trūkumų, buvo siunčiama tuo pačiu adresu kaip ir 2010 m. birželio 10 d. nutartis. Tačiau jei pastarąją nutartį apeliantas buvo pats atsiėmęs pašte, tai 2010 m. liepos 23 d. nutartis, kurioje bei ant siuntos voko nurodytas teisingas bylos numeris, buvo kelis kartus siųsta tuo pačiu adresu, bet apeliantui nebuvo įteikta dėl to, kad jis jos neatsiėmė (t. 2, b.l. 16-23), o jis pats dėl bylos eigos į apygardos teismą kreipėsi tik 2011 m. balandžio mėn. Iš šių aplinkybių matyti, kad būtent pastarosios aplinkybės, faktiškai priklausiusios nuo apelianto veiksmų, lėmė tam tikrą bylos eigos neapibrėžtumo laikotarpį. Vėliau minėta teismo klaida buvo ištaisyta – apelianto pareikštas patikslintas ieškinys buvo priimtas ir išnagrinėtas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto ieškinyje nurodomos aplinkybės, kad dėl trečiųjų asmenų kaltės jam buvo sudaryti nepatogumai, bylos Nr. 2-6131-619/2010 nagrinėjimas užtruko taip pat neteikia pagrindo konstatuoti įrodytu neturtinės žalos atsiradimo faktą (CPK 178 str.). Galima būtų sutikti, kad rašymo klaidos padarymas, užtrukęs ieškinio priėmimo klausimas galėjo sukelti apeliantui tam tikrus nepatogumus. Tačiau, jau minėta, kad iš dalies prie to prisidėjo ir apelianto neatidumas, be to, apskritai neturtinės žalos atsiradimas siejamas su ne bet kokiu asmeniui padarytu neigiamu poveikiu, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas faktiškai nepateikė įrodymų, jog dėl Vilniaus apygardos teismo padarytos rašymo apsirikimo klaidos, jam teiktos informacijos jis patyrė tokio laipsnio išgyvenimus ar nepatogumus, kurie turėtų būti įvertinami pinigine išraiška, apelianto ieškinyje nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio.

Kaip minėta, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tik tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.246 str. - 6.249 str.). Nagrinėjamu atveju nenustačius apelianto patirtos žalos fakto, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.