- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-01
- Bylos Nr.
- 2-20-959/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-01194-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sergej Lebedev
- Ieškovas
- L. V.
- Atsakovas
- L. M.
- Advokatai
- Vanda Laukevičienė
- Kategorijos
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovui L. V. bei jo atstovei I. A., atsakovei L. M. bei jos atstovei advokatei Vandai Laukevičienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. V. ieškinį atsakovei L. M. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo bei atsakovės L. M. priešieškinį ieškovui L. V. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė nustatyti šalių nepilnamečio vaiko A. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su juo, priteisti iš atsakovės vaikui išlaikymą nekilnojamuoju turtu, paskirti ieškovą vaikui skirto išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise, priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti šalių nepilnamečio vaiko A. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš ieškovo vaikui išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200,00 Lt nuo 2013-05-01 iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, vaikui skirtų lėšų tvarkytoja paskirti atsakovę.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas.
Bylos rašytine medžiaga, šalių paaiškinimais bei liudytojų parodymais nustatyta, kad šalys yra A. V. gim. (duomenys neskelbtini), tėvai (1 t., 9-10 b. l.); šiuo metu A. V. gyvena su atsakove; tiek ieškovas, tiek atsakovė dirba ir gauna pajamas, darbe charakterizuojami teigiamai (1 t., 13-15 b. l.); atsakovei nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas bei kitas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., 107-128 b. l.); ieškovui nuosavybės teise priklauso 3 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., 86-92).
Iš liudytojos J. B. parodymų matyti, jog ji nuo 2013 metų rudens gyvena su ieškovu, konfliktų namuose nebūna, santykiai su A. V. normalūs, iki šių metų birželio mėnesio A. V. kartą per savaitę lankydavosi pas ieškovą.
Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
CK 3.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, gimė vaikas susituokusiems ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tai reiškia, kad net ir nesusituokę ar negyvendami kartu, tėvai privalo susitarti dėl tėvų valdžios įgyvendinimo savo vaikams sąlygų ir yra vienodai atsakingi už vaiko auklėjimą ir tinkamų jo raidos sąlygų sudarymą. Visi su vaikų auklėjimu susiję klausimai sprendžiami bendru tėvų sutarimu. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis). Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. B. v. E. B. , bylos Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. v. M. M. , bylos Nr. 3K-3-269/2013).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2014, yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. S. v. V. S. , bylos Nr. 3K-3-41/2010; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. B. v. E. B. , bylos Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. v. M. M. , bylos Nr. 3K-3-269/2013). Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. B. v. E. B. , bylos Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M. , bylos Nr. 3K-3-269/2013). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusiųjų kasdienių rūpesčių ir pan..
Byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su bet kuriuo iš tėvų iš esmės atitiktų vaiko interesus: tiek ieškovas, tiek atsakovė yra dirbantys ir darbdavių charakterizuojami teigiamai (2 t., 23-25, 29 b. l.), abu turi nuosavas gyvenamąsias patalpas (1 t., 86-93, 107-128 b. l.), kuriose sūnui A. V. skirti atskiri kambariai ir sudarytos tinkamos sąlygos gyventi bei mokytis, abiejų turtinė padėtis yra panaši, abu sūnumi rūpinasi, nėra jam abejingi, vienodai stengiasi pagerinti savo gyvenamąją aplinką bei gyvenimo būdą, prisiderinti prie vaiko poreikių ir norų (tiek ieškovas, tiek atsakovė nutraukė santykius su buvusiais sugyventiniais, kurie sūnui nepatiko), su abiem tėvais vaiko santykiai yra saugūs, šilti ir tvirti (2 t., 2-7 b. l.). Tačiau, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, jog A. V. interesus labiausiai atitiktų jo gyvenamosios vietos nustatymas kartu su motina, ieškove L. M.. Tokią išvadą teismas daro remdamasis šiais įrodymais:
nepilnamečio liudytojo A. V. parodymais, iš kurių matyti, kad jis norėtų gyventi su mama labiau nei su tėčiu, su mama jam yra geriau, pas mamą jis gyvena jau kelis mėnesius, mamos gaminamas maistas yra skanesnis, mokymosi rezultatai gyvenant pas ją yra geresni;
teismo psichologijos ekspertizės aktas (2 t., 2-7 b. l.), iš kurio matyti, kad šiuo metu vaikui reikalingiausias asmuo – mama, berniuko santykis su tėvu yra konfliktiškas, ambivalentiškas (vyrauja prieštaringi jam jausmai) (2 t., 5 b. l.); A. ir tėčio tarpusavio ryšys tvirtas, saugus, orientuotas į fizinio gerbūvio užtikrinimą, tačiau jų tarpusavio santykis yra emociškai šaltas, berniukas patiria dėmesio iš tėvo deficitą, jo draugijoje jaučiasi suvaržytas, neskatina su juo pokalbio; A. ir mamos santykis yra tvirtas, saugus, berniukas jaučiasi laisviau, berniukas siekia jos pripažinimo, teigiamo dėmesio, jautriai reaguoja į kritiškas mamos pastabas, nori, kad ji būtų aktyvesnė, ragina bendrauti; savo pasirinkimą gyventi su mama A. grindžia tuo, jog iš jos gauna daugiau dėmesio, nei iš tėvo, kuris dėmesio emocine prasme sūnui beveik neskiria; emocine prasme tėvo santykis su sūnumi yra šaltas, o su mama – šiltesnis (2 t., 6-7 b. l.);
Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės posėdžio metu pateikta išvada, jog A. V. interesus labiausiai atitiktų gyvenimas kartu su motina.
Ieškovo atstovė akcentavo geresnes ieškovo buities ir materialines sąlygas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vieno iš tėvų geresnės materialinės sąlygos, kai antrojo jos taip pat pakankamos, negali turėti lemiamos reikšmės; svarbu yra tai, kad kito iš tėvų atitinkamai materialiai remiamas vaikas galėtų deramai augti ir tobulėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. v. M. M. , bylos Nr. 3K-3-269/2013). Nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kad ieškovo materialinės sąlygos ir galimybės gali būti vertinamos kaip geresnės už atsakovės, vis dėlto ši aplinkybė negali turėti lemiamos reikšmės, kadangi atsakovės sąlygos yra pakankamos vaikui augti ir tobulėti, ką įrodo ir paties A. V. parodymai.
Vienodai neigiamai vertintini tiek konfliktai, kurie tebevyksta atsakovės namuose, tiek ieškovo nepastovumas santykiuose su moterimis. Iš ekspertizės akto turinio matyti, jog jos atlikimo metu nepilnametis A. V. paminėjo net keturias ieškovo sugyventines: I., L., A. bei J. (2 t., 6 b. l.). Tai reiškia, jog trejų metų laikotarpyje ieškovas turėjo artimų santykių ir gyveno su penkiomis moterimis, įskaitant atsakovę. Toks ieškovo gyvenimo būdas – žalingas pavyzdys besiformuojančiai jo sūnaus (bręstančio vyro) asmenybei, neigiamai apibūdina ieškovo dorovines savybes. Be to, nuolatinė sugyventinių kaita ieškovo namuose kuria nestabilią, nesaugią aplinką vaikui, verčia jį megzti laikinus artimus santykius su neartimais suaugusiais žmonėmis. Žalingi vaikui yra ir atsakovės konfliktai su sugyventiniu. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog abi šalys turi keisti savo požiūrį į artimus santykius su gyvenimo partneriais, minėtos aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste pačios savaime nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti vienos iš bylos šalių socialinės aplinkos išskirtinį pranašumą priešingos šalies atžvilgiu.
Spręsdamas šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, teismas taip pat atsižvelgia į aplinkybę, jog A. V. jau kurį laiką gyvena su atsakove saugioje ir įprastoje aplinkoje. Staigus gyvenamosios aplinkos pakeitimas prievarta, prieš jo paties valią perkeliant jį gyventi su tėvu, gali padaryti žalingą poveikį vaikui, pažeisti jo teisę į ramią ir saugią aplinką.
Todėl, remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, teismas sprendžia, jog atsakovės priešieškinis dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra pagrįstas ir tenkintinas.
Dėl išlaikymo priteisimo.
Nustačius vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, spręstinas ir išlaikymo vaikui priteisimo klausimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Tėvų atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes nustatyta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Ši teisės aktuose įtvirtinta abiejų tėvų (tiek gyvenančio kartu su vaiku, tiek atskirai nuo jo) pareiga materialiai išlaikyti vaikus yra vienoda, jos vykdymo tvarka detalizuota CK trečiosios knygos antrame skirsnyje.
Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis). CK 3.155 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga prižiūrėti vaikus iki pilnametystės apima visus šeimos santykius. Abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Materialinis išlaikymas išieškomas iš visų rūšių pajamų ir yra vaiko nuosavybė, kurią tvarko abu ar vienas iš tėvų uzufrukto teise (CK 3.185 straipsnis). Tėvų prievolė išlaikyti vaikus yra turtinė asmeninė (lot. intuitu personae), todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti.
Priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytinas atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., byla Nr. 3K-3-259/2004).
Ieškovės prašomas priteisti išlaikymo dydis – 200,00 Lt – neviršija CK 6.461 straipsnio 2 dalyje nustatytos vieno mėnesio išlaikymo vertės (1 MMA), todėl laikytinas protingu. Be to, byloje nėra ginčo dėl išlaikymo dydžio. Tačiau atsakovė prašo priteisti išlaikymą sūnui nuo 2013-05-01. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu šalių vaikas kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, gyveno tai pas ieškovą, tai pas atsakovę, laiko, kad nagrinėjamu atveju tiksliai nustatyti laikotarpius, už kuriuos iš ieškovo turėtų būti priteistas išlaikymas vaikui, nėra galimybės, todėl teisingiausia būtų jį priteisti nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. (CPK 96 str. 2 d.). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 96 str. 5 d.).
Nepaisant to, kad ieškovo ieškinys yra netenkintinas, įvertinus tai, jog ieškovas, pateikdamas ieškinį, veikė savo nepilnamečio vaiko interesais, siekdamas užtikrinti geresnes sūnaus gyvenimo sąlygas, kas iš esmės yra sveikintina, bei atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė ir nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo priėmimo daug bylai reikšmingų aplinkybių pasikeitė, teismas laiko, kad bylinėjimosi išlaidų, nuo kurių atsakovė yra atleista, priteisimas iš ieškovo valstybei prieštarautų teisingumo principui, reikštų tam tikrą ieškovo baudimą už jo kilnius ketinimus, gali neigiamai paveikti ieškovo turtinę padėtį, kuri daro įtaką ir jo nepilnamečio sūnaus interesams, todėl bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo valstybei nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270, 271, 282 400-407 straipsniais, teismas
nusprendė:
Ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.
Nustatyti nepilnamečio vaiko A. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakove L. M..
Priteisti iš ieškovo L. V. jo nepilnamečiam vaikui A. V., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200,00 Lt (du šimtus litų 00 ct) nuo 2014-08-01 iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.
A. V. skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti atsakovę L. M..
Bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo valstybei nepriteisti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.