Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-01-14 · Civilinė byla Nr. e2A-29-653/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-25Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-14Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-14
Bylos Nr.
e2A-29-653/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05886-2018-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Barkauskas, Andrius Ignotas
Ieškovas
E. B.
Atsakovas
Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcijai prie LR aplinkos ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-29-653/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05886-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2020 m. sausio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų J. Š. (pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Ignoto, Alvydo Barkausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcijai prie LR aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Edmijara“, UAB „Sevalga“, R. T. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: panaikinti atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. gegužės 8 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) kaip neteisėtą ir nepagrįstą, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti ieškovo prašymą dėl 2017 m. gegužės 8 d. ir spręsti dėl privalomojo nurodymo (ne)surašymo; atnaujinti terminą apskųsti atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. gegužės 8 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), jei šis terminas praleistas dėl to, kad ieškovas kreipėsi dėl nurodymų panaikinimo administracine tvarka į atsakovą, o vėliau į administracinį teismą; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017-10-25 kreipėsi į atsakovą su prašymu panaikinti 2017-05-08 privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), nes paaiškėjo naujos aplinkybės, kad ieškovui nurodyta nugriauti stoginė buvo pastatyta 1968 m. kartu su parduotuvės pastatu 1968 m., o už sklypo ribų atsidūrė dėl netikslumų formuojant žemės sklypą. Ieškovas teigia, kad nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog ginčo statinys yra pastatytas po 2017 m. jau galiojant LR statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkto redakcijai, kad kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) arba besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, jeigu tokie sutikimai (susitarimai) privalomi pagal teisės aktų reikalavimus. Atsakovas 2017-12-18 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) visiškai neišnagrinėjo ieškovo prašymo, todėl skundžiamas atsakymas turi būti naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, o atsakovas įpareigotinas išnagrinėti ieškovo prašymą pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Atsakovė) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad 2017-03-14 atlikusi patikrinimą žemės sklype (2017-03-14 faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovė nustatė, kad „Prie pastato pastatytas statinys – stoginė. Schemoje pažymėtas taškais 27, 28, 33, 34. Stoginė metalinių konstrukcijų, apkalta skarda, stogas – šiferis <...>. Stoginės ilgis 6,15 m, plotis 2,30 m, aukštis 3,60 m [toliau – stoginė]. Kadangi žemės sklypo ribos nepaženklintos riboženkliais, nustatyti, ar statiniai patenka į valstybinę žemę nepavyko“. Atitinkamai Nacionalinė žemės tarnyba, 2017-04-12 atlikusi žemės sklypo naudojimo kontrolę, tą pačią dieną surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir sudarė matavimo duomenų, nustatytų patikrinus žemės sklypą, schemą, o apie patikrinimo rezultatus 2017-04-24 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo Inspekciją, jog „<...> Žemės sklypo naudojimo kontrolės metu nustatyta, kad <...> valstybinė žemė, kurioje nėra suformuotų žemės sklypų, esanti šalia Žemės sklypo, yra užimta statiniais“ ir informavo, kad „<...> Skyrius sutikimų statyti laisvoje valstybinėje žemėje, kurioje nėra suformuotų žemės sklypų, esančioje prie Žemės sklypo, statinius nėra išdavęs“.

3. Atsakovė, 2017-10-25 gavusi ieškovo 2017-10-23 raštą „Prašymas panaikinti nurodymą arba pratęsti įvykdymo terminą“ (toliau – 2017-10-23 prašymas), kuriuo Inspekcijos buvo prašoma panaikinti privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), „ir klausimą dėl statinių pašalinimo spręsti iš naujo, o jei panaikinti nėra pagrindo, prašome atidėti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminą iki bus išspręstas pareiškėjų prašymas dėl leidimo palikti terasą ir stoginę dabartinėje vietoje“, 2017-12-18 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prašymo panaikinti privalomąjį nurodymą arba pratęsti įvykdymo terminą“ (toliau – skundžiamas sprendimas) atsakė, jog „E. B. 2017-03-09 pateikė Departamentui raštiškus paaiškinimus, kuriuose patvirtino, kad jie yra <...> stoginės naudotojai. Jokių kitų dokumentų dėl šių statinių statybos Departamentui nepateikta. <...>. 2017-12-15 sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo termino pratęsimo terminai pratęsti iki 2018-02-08“. Atsakovė nurodo, jog privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, ko ir prašė ieškovas 2017-10-23 prašymu, buvo pratęstas iki 2018-02-08. Ir tai reiškia, jog ieškovo 2017-10-23 prašymas buvo patenkintas. Taigi nesuprantama, kaip skundžiamu sprendimu tariamai yra pažeidžiamos ieškovo teisės, jeigu iš esmės jo prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą buvo tenkintas.

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kokiu pagrindu ir kada buvo vykdoma stoginės statyba. Nurodė, jog NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinis, jokių sutikimų statyti ginčo stoginę nėra išdavusi.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. T. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau žodinio bylos nagrinėjimo metu (2018-09-05 teismo posėdyje) nurodė, kad palaiko ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktas 2018 m. vasario 23 d., todėl konstatavo, kad ieškovas yra praleidęs 1 (vieno) mėnesio ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl šių individualių administracinių aktų ginčijimo. Pažymėjo, kad terminas dėl skundžiamo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo, kuris ieškovui įteiktas 2017-12-20, panaikinimo praleistas daugiau kaip 1 (vieną) mėnesį (ieškinys galėjo būti paduotas iki 2018-01-20), o terminas dėl privalomojo nurodymo panaikinimo – atitinkamai daugiau nei 8 (aštuonis) (ieškinys galėjo būti paduotas iki 2017-06-08). Teismo vertinimu, terminas privalomajam nurodymui apskųsti yra praleistas dėl nepateisinamų priežasčių ir negali būti atnaujinamas, nes praėjo itin ilgas laiko tarpas nuo skundžiamo sprendimo priėmimo. Dėl termino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimui apskųsti, teismas sprendė, kad šis terminas gali būti atnaujinamas atsižvelgiant į tai, kad ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą pakankamai operatyviai nuo skundžiamo sprendimo priėmimo.

8. Konstatavus, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą individualiam administraciniam aktui (privalomajam nurodymui) ginčyti ir atitinkamai, nesant pagrindo atnaujinti šį terminą, ieškovo ieškinio reikalavimas dėl privalomojo nurodymo ginčijimo atmetė. Tačiau teismas, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, specifines šios bylos aplinkybes, bei tai, kad kitas skundžiamas aktas bus vertinimas iš esmės, remdamasis teisingumo ir protingumo principais, sprendė, jog šiuo atveju tikslinga papildomai pasisakyti ir dėl privalomojo nurodymo galiojimo iš esmės.

9. Teismas pažymėjo, jog ieškovas, ginčydamas 2017 m. gegužės 8 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) iš esmės nurodo du argumentus: (i) ginčo stoginė buvo pastatyta 1968 m. ir tuo metu nebuvo reikalingas joks leidimas tokiai statybai; (ii) ieškovas nėra ginčo stoginės naudotojas, todėl negali būti įpareigotas ją nugriauti.

10. Teismas, remdamasis Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ (Žin., 1958, Nr. 23-114; neteko galios 1981 m. kovo 16 d.), kuriuo buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaimo vietovėse gali būti pradėta vykdyti tik gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (VSARK) organų leidimą, sprendė, jog ginčo stoginės statybai 1968 metais, priešingai nei nurodo ieškovas, vis dėlto buvo privalomas Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto organų leidimas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas kartu su ieškiniu nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių stoginės statybos teisėtumą, taip pat jokių dokumentų, kad ieškovas teisės aktų nustatytais pagrindais valdytų valstybinę žemę, kurioje yra pastatyta stoginė.

11. Kitas ieškovo argumentas dėl ginčijamo privalomojo nurodymo panaikinimo yra tai, kad atsakovas nenustatė ir neįrodė, kad ieškovas yra ginčo stoginės naudotojas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš byloje surinktų rašytinių įrodymų galima daryti pagrįstą išvadą, kad iki nagrinėjamos bylos pradžios ieškovas aiškiai buvo išreiškęs valią savo raštais, kad laiko save ginčo stoginės naudotoju. Dėl to atsakovas pagrįstai surašė ginčijamą privalomąjį nurodymą būtent ieškovo atžvilgiu ir pagrįstai įpareigojo ieškovą nugriauti ginčo stoginę.

12. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo - įpareigoti atsakovę tinkamai išnagrinėti 2017-10-23 prašymą, sprendė, jog atsakovė tinkamai išnagrinėjo ieškovo prašymą, todėl naikinti skundžiamo sprendimo ir įpareigoti atsakovę tinkamai išnagrinėti šį prašymą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl šį ieškovo reikalavimą taip pat atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą kaip visiškai nepagrįstą, priimti byloje naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Ieškovo teigimu pirmos instancijos teismas neįvertino, jog byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog ginčo stoginė yra pastatyta po 2017 m. jau galiojant LR statybos įstatymo 14 str. 1 d. 13 p. redakcijai, kad kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) arba besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, jeigu tokie sutikimai (susitarimai) privalomo pagal teisės aktų reikalavimus. Ieškovas nurodo, kad ginčo terasa buvo pastatyta 1968 m., o iki 2010-10-01 tokiems nesudėtingiems statiniams apskritai nereikėjo tokio sutikimo. Be to, atsakovė neturi jokių duomenų (CPK 178 str.), kad ginčo stoginė buvo pradėta statyti nuo 2010-10-01 galiojant 23 straipsnio 1 d. 5 p. redakcijai, kad tais atvejais, kai šios dalies 1-4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, - šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai ir 25 p. redakcijai, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų.

13.2. Taip pat atsakovė nepateikė į bylą jokių duomenų, kad ginčo stoginė buvo pradėta statyti po 2014-01-01, galiojant LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 d. 5 p. redakcijai, kad tais atvejais, kai šios dalies 1-4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, - šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai ir 25 d. redakcijai, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Šios nuostatos netaikomos statybos valstybinėje žemėje abejais, taip pat kai rašytinį sutikimą privaloma gauti iš valstybinės žemės patikėtinio.

13.3. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą nugriauti ginčo stoginę, kadangi valdymo teisė neatsiranda ir negali atsirasti tik iš ieškovo vienašalės valios, o ieškovas apskritai nėra priskirtinas prie asmenų, kurie gali būti įpareigoti pašalinti neteisėtos statybos padarinius, nes atsakovas turėjo spręsti, ar yra daugiau stoginės naudotojų, taip pat nustatyti stoginės statytoją ir žemės sklypo savininką, ir spręsti dėl visų šių asmenų atsakomybės Statybos įstatymo 28 str. 1 d. nustatyta prioritetine tvarka, pradedant nuo statytojo, o ne visą atsakomybę pasirinktinai ir šališkai suversti tik ieškovui. Pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas patenka į asmenų, kuriuos atsakovas ir (arba) teismas gali įpareigoti šalinti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, ratą. Ieškovas nėra ginčo stoginės statytojas, nėra ginčo stoginės savininkas, nėra ginčo stoginės valdytojas ir naudotojas, taip pat nėra žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatyti ginčo stoginė, savininkas, valdytojas ar naudotojas.

13.4. Apelianto nuomone, ginčo nurodymas yra naikintinas, nes neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Skundžiamame nurodyme nėra nurodyti teisės aktų, kuriais remiantis buvo priimtas šis individualus administracinis aktas, pavadinimai bei straipsniai.

13.5. Nekilnojamojo turto registro duomenimis ieškovo asmeninė nuosavybė į ginčo stoginę nėra įregistruota, todėl ji laikytina parduotuvės pastato (duomenys neskelbtini) priklausiniu, skirta aptarnauti visų pastato bendraturčių, įskaitant ieškovą, patalpas - atvežti ir iškrauti prekes. Minėtas parduotuvės pastatas priklauso ne tik ieškovui, bet ir kitiems asmenims. Ieškovas nurodo, jog teismas šioje byloje nenustatė, kam priklauso 1968 m. statyta rampa su stogeliu (ginčo stoginė), todėl neatskleidė bylos esmės.

13.6. Pirmos instancijos teismas neįvertino, kad atsakovė, nurodydama ieškovui nugriauti ginčo statinius, neįvertino, kad ieškovas šiuo metu siekia tapti ginčo sklypo bendraturčiu ir ištaisyti sklypo formavimo metu padarytas klaidas, kai dalis 1968 m. statytos ginčo stoginės atsidūrė už sklypo ribų. Taip patvirtina ieškovo pateikti prašymai Nacionalinei žemės tarnybai dėl žemės sklypo pardavimo ir skundai dėl šios procedūros vilkinimo, taip pat prašymas dėl sklypo ribų koregavimo.

13.7. Apeliantas taip pat nurodė, kad bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teismas nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-524-861/2018, kurioje teismas 2018-04-30 sprendimu nustatė, kad ginčo stoginės statytojai yra R. T., E. B., J., L. ir UAB “Sevalga” ir kuriuos įpareigojo nugriauti metalinių konstrukcijų priestatus, privalėjo sustabdyti bylą CPK 163 str. 3 d. pagrindu.

Atsiliepimas

14. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino byloje pateiktus ir surinktus įrodymus, atliko taikytinos teisės normų analizę, nepažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, kaip nurodo apeliantas. Pažymi, kad tiek privalomasis nurodymas, tiek ir 2017-12-18 raštas yra pagrįsti bei priimti remiantis galiojančiais teisės aktais bei apelianto 2017-03-09 paaiškinimu, taip pat gavus informaciją iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, o šiuose atsakovės administraciniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės nepaneigtos kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

14.2. Atsakovė, atsikirsdama į apeliacinio skundo argumentus dėl tariamai pažeistų įrodymų vertinimo ir rungimosi principų, papildomai pažymi, jog „Nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka neteisėta, todėl jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo metu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-138/2013; 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008).

Šalies argumentai

14.3. Apelianto nurodytos aplinkybės nepagrindžia, jog privalomasis nurodymas turėtų būti panaikintas bent vienu ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, t. y. apeliantas neįrodė, kad privalomasis nurodymas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir nenurodė, kokiems teisės aktams, apelianto nuomone, šis administracinis sprendimas prieštarauja bei juos pažeidžia. Taip pat apeliantas neįrodo, kad atsakovė negalėjo ir neturėjo teisės priimti privalomojo nurodymo, kaip ir neįrodė, jog priimant šį sprendimą tariamai buvo pažeistos jo priėmimo procedūros. Todėl, teismas pagrįstai, teisėtai, nurodydamas motyvus, atmetė ieškinį ir privalomojo nurodymo nepanaikino.

14.4. Apeliaciniame skunde apeliantas ne tik, kad nenurodo jokio skundžiamo sprendimo neteisėtumo bei jo panaikinimo pagrindo, bet apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog siekia įteisinti stoginę, tačiau teismas šių aplinkybių, pasak apelianto, nevertino. Ta aplinkybė, kad apeliantas tariamai siekia įteisinti stoginės statybą ir šį siekį nurodė/ išreiškė tik apeliaciniame skunde, atsakovė manymu, niekaip neįrodo skundžiamo sprendimo neteisėtumo, nes ši aplinkybė apskritai net nebuvo žinoma teismui bylos nagrinėjimo metu ir teismas net negalėjo skundžiamame sprendime dėl to pasisakyti. Kita vertus, ši aplinkybė, t. y. siekis įteisinti stoginės statybą, tik patvirtina skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes pats apeliantas nurodo, jog neva „Žemės nuosavybės įforminimo vilkinimas yra esminė kliūtis ieškovui gauti statybą leidžiantį dokumentą“. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad „<...> ieškovas kartu su ieškiniu nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių stoginės statybos teisėtumą, taip pat jokių dokumentų, kad ieškovas teisės aktų nustatytais pagrindais valdytų valstybinę žemę, kurioje yra pastatyta stoginė“.

Atsiliepimas

15. Trečiasis asmuo, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus ir surinktus įrodymus, atliko taikytinos teisės normų analizę, nepažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės. Pritaria atsakovės išsakytai pozicijai, jog apeliantas buvo aiškiai išreiškęs valią, kad laiko save ginčo stoginės statytoju. Negana to, apeliantas nenurodo nei vieno iš administracinio akto panaikinimo pagrindų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

17. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas teiginiais dėl privalomojo nurodymo tariamo neteisėtumo bei nepagrįstumo.

18. Apeliantas laikosi pozicijos, kad ginčo stoginė yra priskirtina prie nesudėtingų statinių, kuriems stoginės statybos 1968 m. metu nebuvo privalomas nei statybos leidimas, nei žemės savininko sutikimas, todėl apeliantui negali būti taikomas nuo 2017-01-01 galiojantis LR statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punktas. Statybos teisėtumas turėjo būti vertinamas pagal teisės aktų reikalavimus, galiojusius statybos darbų pradžios metu. Taigi, apelianto įsitikinimu, ginčo objektas jau stovėjo 2017 metais, nes tai patvirtina apelianto pateiktos aplinkybės apie tai, kad 2000 m. varžytynių metu įsigijus pastato dalį jis jau buvo su ginčo stogine, todėl laiko, kad ginčo statinys buvo pastatytas teisėtai, jam nebuvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas bei sklypo bendraturčių sutikimas. Pirmosios instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutiko ir teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo vertinimui iš esmės pritaria.

19. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo stoginės statybai 1968 metais, priešingai nei nurodė apeliantas, buvo privalomas Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto organų leidimas. Teismas pažymėjo, kad apeliantas kartu su ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių stoginės statybos teisėtumą, taip pat jokių dokumentų, kad apeliantas teisės aktų nustatytais pagrindais valdytų valstybinę žemę, kurioje yra pastatyta stoginė.

20. Atsižvelgiant į byloje nustatytus faktinius duomenis, netgi, jei ir laikyti, kad ginčo priestatas – stoginė buvo pastatyta kartu su pagrindiniu pastatu, vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958-12-13 nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“, bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose, miesto gyvenvietėse ir kaimo vietovėje galėjo būti pradėta tik gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto organų leidimą, o apeliantas nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinio statybos teisėtumą. Be to, Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 1970, Nr. 4–25) patvirtintoje Instrukcijoje buvo nurodyta, kad gyvenamųjų namų ir visuomeninės paskirties pastatų, esančių miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, teisinis registravimas yra privalomas, išvardyti būtini dokumentai, kuriuos reikia pateikti teisiškai registruojant pastatus, nustatyta pastatų įregistravimo ir pažymų apie įregistruotus statinius išdavimo savininkams tvarka. Teisinio pastatų registravimo tuometės Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos 2 punkte c–d papunkčiuose taip pat nustatyta, kad teisiškai turi būti registruojami pastatai, priklausantys kooperatyvams ir visuomeninėms organizacijoms, taip pat gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams bei atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise. Statiniai, esantys žemės sklypuose, skirtuose gyvenamųjų pastatų statybai, taip pat turėjo būti registruojami Instrukcijoje nustatyta tvarka. Tuo tarpu, apeliantas nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių stoginės statybos teisėtumą, taip pat jokių dokumentų, kad teisės aktų nustatytais pagrindais valdytų žemės sklypą, kuriame yra ginčo objektas - stoginė. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad apeliantas, 2000 m. varžytynių metu įsigydamas pastato dalį su ginčo stogine neturėjo statytojo teisės kaip tokios, įrodymų pagrindžiančių statinio teisėtumą taip pat nepateikė, todėl ginčo statinys negali būti laikomas pastatytas teisėtai.

21. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo jį nugriauti ginčo objektą – stoginę. Apeliantas nurodo, kad jis nėra ginčo terasos statytojas arba naudotojas, todėl negali būti įpareigotas nugriauti statinį, kurio nestatė ir kuris jam nepriklauso.

22. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo apeliantas, taikytinos ne Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos (dabar 33 straipsnis), o Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 11 straipsnio 6 dalis, pagal kurias už savavališką ar neteisėtą statybą yra atsakingas statytojas, o jeigu jo nėra – statinio ar dalies savininkas, valdytojas ar naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka ar neteisėta statyba, savininkas, valdytojas ar naudotojas.

23. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apelianto tiesioginius interesus dėl ginčo stoginės naudojimosi atspindi byloje pateikti raštai „Dėl prašymo panaikinti privalomąjį nurodymą arba pratęsti įvykdymo terminą“, taip pat apelianto pateikti Departamentui raštiški paaiškinimai, kuriuose patvirtino, kad jis yra stoginės naudotojas ir pan. Kaip tvirtina bylos duomenys, apeliantas, viena vertus, apskritai neigia esantis ginčo statinio naudotojas, kita vertus, siekia įteisinti stoginės statybą kaip jos naudotojas, todėl sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog apelianto siekis įteisinti stoginės statybą tik patvirtina skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Tokia prieštaringa apelianto pozicija vertinama apelianto nenaudai. Tokiu būdu, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto atžvilgiu surašytas ginčijamas privalomasis nurodymas teisėtas ir pagrįstas.

24. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teismas nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-524-861/2018, kurioje teismas 2018-04-30 sprendimu nustatė, kad ginčo stoginės statytojai yra R. T., E. B., J., L. ir UAB “Sevalga” ir kuriuos įpareigojo nugriauti metalinių konstrukcijų priestatus, teismas savo iniciatyva privalėjo sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą CPK 163 str. 3 d. pagrindu. Apeliaciniame skunde apeliantas tik deklaratyviais teiginiais nurodo, kad minėtų asmenų neįtraukimas į bylą yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, bet konkrečių duomenų kaip teismo sprendimas gali įtakoti apelianto teises bei pareigas, nepateikia. Be to, tretieji asmenys UAB „Edmijara“, UAB „Sevalga“, R. T. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, buvo įtraukti į šios bylos nagrinėjimą, dėl ko, galėjo reikšti reikalavimus, atsikirtimus ar paaiškinimus. J. L. neįtraukimas į šios bylos nagrinėjimą nesudarė pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą dėl vykusio teisminio ginčo kitoje jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-5513-592/2019. Dėl nurodyto apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad ne visi bendrasavininkai įtraukti į bylos nagrinėjimą atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas yra ginčo objekto – stoginės faktinis naudotojas, prilyginamas statinio statytojui, kuriam kyla pareiga nugriauti neteisėtai pastatytą ginčo statinį.

25. Pažymėtina, jog teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (CPK 163 str. 3 p.). Šis privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje ryšys, tačiau nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nekonstatuotinos. Taigi, pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos sustabdymą, nepažeidė ir pagrįstai nagrinėjamos bylos nestabdė.

26. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog įsiteisėjusiajame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-30 sprendime civilinėje byloje Nr. e2-524-861/2018 konstatuota, kad apeliantas taip pat pripažintinas ginčo statinio naudotoju, kas tik patvirtina aplinkybę, kad ginčijamo privalomojo nurodymo priėmimo metu apeliantas faktiškai naudojosi ginčo statiniu (CPK 178, 185 straipsniai). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog apeliantas turi vykdyti privalomąjį nurodymą, priimtu sprendimu nepaneigė ir kitose išnagrinėtose bylose, kuriuose ginčijami inspekcijos nurodymai nugriauti ginčo pastatus ir inspekcija yra pareiškusi įpareigojimus nugriauti ginčo pastatus konkretiems asmenims, priimamų sprendimų.

27. Nei ginčijamų teisės aktų priėmimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas nesirėmė aplinkybe, jog siekia įteisinti ginčo pastatą. Priešingai, nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad ne jis yra šio pastato statytojas ar naudotojas. Be to, ir kartu su apeliaciniu skundu apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jam yra suteikta teisė valdyti valstybinę žemę, kurioje pastatytas ginčo statinys. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad šiuo atveju ieškovo ginčijami atsakovo sprendimai yra neteisėti.

28. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

29. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jelena ŠiškinaAndrius IgnotasAlvydas Barkauskas