- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-04
- Bylos Nr.
- e2A-535-186/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16092-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro
- Ieškovas
- Lietuvos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5193-803/2016 pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės ieškinį dėl netesybų priteisimo iš atsakovo Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologinių mokslų centro, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „Teksnija“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė Lietuvos kariuomenė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologinių mokslų centro minimalią ieškovės nuostolių atlyginimo sumą (netesybas) 64 777,91 Eur ir 5 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad dėl 2014 m. lapkričio 10 d. šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. KPS-412 netinkamo vykdymo ieškovė patyrė nuostolių. Atsakovas sutartimi įsipareigojo pristatyti lauko uniformos komplektus per 6 mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo (iki 2015 m. gegužės 14 d.). Atsakovas prekes pristatė vėluodamas, pirmąją 150 vienetų lauko uniformos drėgnam orui komplektų partiją pristatė pasibaigus sutartyje numatytam terminui, nors tuo metu jau turėjo būti pristatytos visos prekės pagal sutartį. Atsakovas prekes pristatė atskirais etapais iki 2015 m. rugsėjo 11 d., bendrai vėlavimas truko apie 4 mėnesius. Netinkamą prievolės įvykdymą pripažįsta ir pats atsakovas, nes 2015 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. SR-4600-750 „Dėl priskaičiuotų delspinigių sumažinimo“ kreipėsi į Lietuvos kariuomenę, prašydamas sumažinti 2015 m. spalio 21 d. sąskaitoje faktūroje FTT Nr. 1547 nurodytos sumos dydį iki 32 388,98 Eur sumos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 32 388,96 Eur minimalių nuostolių atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė iš ieškovės 1 260 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui ir 413 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui UAB „Teksnija“, o iš atsakovo 351 Eur žyminio mokesčio išlaidų valstybei bei 413 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui UAB „Teksnija“. Teismas sprendė, kad ieškovė, 2016 m. gegužės 6 d. pateikusi pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, nepraleido šešių mėnesių sutrumpinto ieškinio senaties termino reikalavimams pareikšti. Apie tai, kad nebus vykdoma prievolė sumokėti sutartines netesybas ieškovei galėjo paaiškėti nuo tada, kai baigėsi terminas 2015 m. spalio 21 d. išrašytai sąskaitai faktūrai apmokėti (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad ši pagrįstai tikėjosi prievolės įvykdymo, ką patvirtino ir atsakovo kreipimasis ieškovę, prašant sumažinti minimalius sutartus nuostolius. Kadangi atsakovas ne atsisakė mokėti sutartas netesybas, o prašė jas sumažinti, ieškovė turėjo pagrįstų lūkesčių susitarti dėl delspinigių sumokėjimo geranoriškai, nesikreipiant į teismą. Teismas nustatė, kad šalių sudarytas susitarimas dėl netesybų atitinka įstatymo reikalavimą dėl jo rašytinės formos, delspinigiai apskaičiuoti neperžengiant sutrumpinto senaties termino ribų pagal galiojančios sutarties sąlygas, 0,1 procento delspinigiai buvo nustatyti šalių valia. Teismo vertinimu, ribotas tiekėjų, dalyvavusių viešame konkurse, skaičius savaime neatleidžia atsakovo nuo sutartinių netesybų mokėjimo už prievolės įvykdymo termino pažeidimą. Atsakovas rinkoje veikia ne vienerius metus ir žinojo, kad dar per pirmąjį 2013 m. gaminių tiekimą, reikės pirkti specialius audinius. Įvertinęs sutarties kainą (3 400 000 Lt) teismas sprendė, kad 0,1 procento delspinigių dydis nėra akivaizdžiai prieštaraujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovo teiginiai dėl ieškovės vidinės veiklos organizavimo negali paneigti sutarties neįvykdymo fakto ir ieškovei sukeltų nepatogumų dėl pavėluoto prekių pristatymo. Savaime aišku, kad institucija vykdo pirkimus ir nustato sutartimis terminus, atsižvelgdama į žmogiškuosius išteklius, turimus darbuotojus ir jiems galimų skirti darbų apimtis, planuojamas pavesti užduotis per protingus terminus bei buvo aiškiai nurodžiusi, kad aprūpinimas uniformomis vyksta pagal konkretų planą, o ne pagal situaciją. Įvertinęs ieškovės, kaip karinės organizacijos, veiklos specifiką, teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad karių aprūpinimas naujomis uniformomis tapo apsunkintas bei sprendė, kad ji įrodė patirtų nuostolių faktą (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad jeigu atsakovas galėjo pasirašyti sutarties sąlygą dėl netesybų taikymo, tai laikyta, kad tokiai prievolei egzistavo tiek teisinis pagrindas, tiek faktinis pagrindas pagal atsakovo vykdomos veiklos pobūdį, o subjektui gaunančiam pajamas iš ūkinės veiklos ir veikiančiam civiliniuose santykiuose negali būti taikomos išimtys, nesant tam teisinio pagrindo. Atmetęs atsakovo argumentus, kad netesybos yra neprotingai didelės, teismas vis tik sprendė, kad teisingumo principas įpareigoja atsižvelgti į tai, jog atsakovas dalį įsipareigojimų įvykdė nepažeisdamas sutarties sąlygų. Be to, paaiškėjus aplinkybei dėl negalėjimo įvykdyti sutartį, atsakovas kreipėsi į ieškovę prašydamas pratęsti pirkimo–pardavimo sutarties terminą, kas patvirtina, kad atsakovas stengėsi prievolę vykdyti nors iš dalies. Todėl teismas sprendė, kad egzistuoja pagrindas mažinti netesybas. Šalių susirašinėjimas įrodo, kad atsakovas lygosi dėl netesybų sumos sumažinimo per pusę, t. y. iki 32 388,96 Eur. Todėl įvertinęs tai, kad sutartimi buvo sulygta dėl 0,1 procentų dydžio delspinigių nuo nepristatytų prekių vertės už kiekvieną pavėluotą dieną, o atsakovas visas prekes pristatė jau po sutartyje numatyto termino, teismas sprendė, kad 0,05 proc. delspinigių dydis yra teisingas, atitinkantis šalių interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į pirkimo sumą (984 708,06 Eur), todėl iš atsakovo priteisė 32 388,96 Eur ieškovės minimalių nuostolių atlyginimą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).Teismas, nustatęs, kad ieškinys patenkintas 50 proc., bylinėjimosi išlaidas priteisė proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kadangi UAB „Teksnija“ už teisines paslaugas sumokėjo 826 eurų, teismas nurodė, kad iš ieškovės ir atsakovo UAB „Teksnija“ naudai priteistina po 413 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologinių mokslų centras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:Teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino ieškovo pareikštam reikalavimui dėl delspinigių priteisimo pradžios momentą, netinkamai įvertino šio reikalavimo pagrindą ir nepagrįstai sprendė, jog ieškovė 2016 m. gegužės 6 d., pateikdama pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, nepažeidė CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtinto ieškinio senaties termino. Ieškinio reikalavimo pagrindą (teisių pažeidimą) sudaro ne delspinigių nesumokėjimo iki ieškovės 2015 m. spalio 21 d. sąskaitoje faktūroje nustatyto termino (2015 m. lapkričio 6 d.) faktas, bet prekių nepateikimas laiku. Taigi ieškinio senaties terminas prasidėjo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d. ir baigėsi praėjus šešių mėnesių terminui skaičiuojant jį nuo kiekvienos tęstinio pažeidimo dienos. Nesutikimas su netesybų dydžiu negali būti vertinimas kaip prievolės pripažinimas. Teismas nepagrįstai laikė, kad šalys iki kreipimosi į teismą susitarė dėl 32 388,96 Eur sumos. 2016 m. gegužės 5 d. el. laišką teismas be jokio pagrindo įvertino kaip šalių susitarimą dėl 32 388, 96 Eur sumos. Be to, 32 388,96 Eur delspinigių suma yra aiškiai per didelė (neprotinga). Teismas netaikė esminio kriterijus sprendžiant dėl netesybų mažinimo – netesybų santykio su nuostoliais, neanalizavo, taip pat netinkamai vertino kitus kriterijus nustatant ar netesybos palyginus nuostoliais nėra pernelyg didelės ir nepagrįstos. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dėl pavėluotai pristatytų uniformų ji patyrė nuostolių. Atsakovas uniformų komplektus drėgnam orui pateikinėjo atskiromis partijomis nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d., tačiau jos nebuvo naudojamos pagal paskirtį dėl netinkamu oro sąlygų (per šilto oro), o likusi dalis – 380 vnt. lauko uniformų komplektu buvo pateikta 2015 m. rugsėjo 11 d.. t.y. iš esmės tinkamu uniformoms naudoti metu. Teismas netinkamai įvertino atsakovo statusą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas yra valstybinis mokslinių tyrimų institutas, kurio teisinė forma – biudžetinė įstaiga, viešasis juridinis asmuo, vykdantis valstybei, visuomenei, tarptautiniam bendradarbiavimui ar ūkio subjektams svarbius ilgalaikius įstatuose nustatytų krypčių mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą. Atsakovas veikia ne komerciniam tikslui ir negali būti prilyginamas verslo subjektui, besiverčiančiam ūkine komercine veikla. Netesybų sumos, sudarančios 32 388,96 Eur sumokėjimas itin sutrikdytų atsakovo veikląTeismas neatsižvelgė į sutarties tikslą, tikruosius sutarties šalių ketinimus, faktines bylos aplinkybes. Audinius siuvimui turėjo pateikti trečiasis asmuo UAB „Teksnija“, kurie buvo gauti likus mažiau nei mėnesiui iki sutarties su ieškove pabaigos, Nors atsakovas kreipėsi į ieškovę prašydamas pratęsti lauko uniformos komplektų drėgnam orui pirkimo – pardavimo sutarties terminą, tačiau ieškovė atsisakė tai padaryti. Atsakovas buvo geranoriškas ir siekė jog jo pagamintos prekės atitiktų aukščiausios kokybės standartus. Atsakovas, vykdydamas sutartį bendradarbiavo su ieškove, visą sutartyje nustatytą uniformų kiekį pristatė (sutartį įvykdė visiškai), o ieškovė dėl pavėluoto uniformų pristatymo nepatyrė jokių nuostolių. Ieškovei priteistos 32 388,96 Eur dydžio netesybos atlieka ne kompensuojamąją, o baudimo funkciją, suteikia jai galimybę nepagrįstai praturtėti bei pasipelnyti atsakovo sąskaita. Todėl apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, apeliantas prašo atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes, priteistą netesybų sumą mažinti vadovaujantis įprasta verslo bei teismų praktika iki 0,02 proc. nuo nepristatytų uniformų vertės už kiekvieną uždelstą dieną, kas sudarytų 12 955,58 Eur sumą. Teismas, priteisdamas UAB „Teksnija“ bylinėjimosi išlaidas ir iš atsakovo netinkamai aiškino ir taikė CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimus. UAB „Teksnija“ dalyvavo trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje, o bylinėjimosi išlaidas prašo priteisti iš ieškovės.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė Lietuvos kariuomenė prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido. Atsakovui pažeidus pagrindę prievolę ir nustatytu terminu nepristačius prekių, kilo sutartinė atsakomybė ir ieškovei atsirado teisė reikalauti iš anksto sutartų minimalių nuostolių. Tačiau ši teisė dar nebuvo pažeista, nes atsirado tik objektinė teisė reikalauti iš šalių iš anksto sutartų minimalių nuostolių. Teismas pagrįstai aiškino, kad ieškinio senaties terminas siejamas su paaiškėjimo apie teisės pažeidimą momentu (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškovė apie jos teisių pažeidimą gauti netesybas sužinojo po sąskaitoje faktūroje nurodyto termino iki kurio turėjo būti sumokėtos netesybos, tačiau nebuvo sumokėtos (po 2015 m. lapkričio 6 d. ). Be to, akivaizdu, kad atsakovo aiškiai pareikštas prašymas sumažinti netesybas tuo pačiu reiškia, kad atsakovas pripažino pagrindinės prievolės pažeidimo faktą. Todėl ieškinio senaties terminą nutraukė ir skolininko veiksmai, kuriais jis pripažino prievolę (CK 1.130 straipsnio 2 dalis).Ieškovė bylos nagrinėjimo metu aiškiai įrodė patirtus nepatogumus, suvaržymus, dėl ko ji negalėjo tinkamai vykdyti savo funkcijų, o teismo priteista 32 399,98 Eur delspinigių suma nėra aiškiai per didelė (neprotinga). Ieškovė dėl netinkamo sutarties vykdymo patyrė suvaržymus, lauko uniformos, kurios buvo įsigyjamos ginčo sutartimi, buvo reikalingos ne tik privalomosios pradinės karo tarnybos karių aprūpinimui, bet ir 2014 m. lapkričio 1 d. pradėjusių Lietuvoje veikti nacionalinės Greitojo reagavimo pajėgų, kurioms priskirti kariai turėjo būti aprūpinami pirmiausiai, todėl tuo metu, kai uniformos turėjo būti pristatytos, buvo itin svarbu jas gauti laiku, kadangi tuo laikotarpiu stipriai pasikeitus geopolitinei situacijai, Lietuvos kariuomenė turėjo imtis priemonių nacionaliniam saugumui užtikrinti. Aplinkybė, kad atsakovo pasitelkta UAB „Teksnija“ netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus nėra pagrindas atsakovui netaikyti ginčo šalių sudarytoje sutartyje numatytų minimalių sutartų nuostolių. Atsakovas, sudarydamas sutartį su Lietuvos kariuomene, turėjo tinkamai įvertinti savo pajėgumus. Nors atsakovas yra biudžetinė įstaiga, tačiau jo įstatuose yra deklaruojama, kad lėšų šaltiniu yra ir pajamos gautos iš ūkinės veiklos. Atsakovas dalyvaudamasis viešojo pirkimo konkurse ir sudaręs viešojo pirkimo sutartį vertėsi ūkine veikla, todėl privalo atsakyti pagal prievoles kylančias iš sutarties. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2016 taip pat pažymėjo, kad nors atsakovas yra biudžetinė įstaiga, viešasis juridinis asmuo, pagal įstatus – ne pelno siekianti organizacija, tačiau jis nėra vien iš biudžeto lėšų išlaikoma organizacija, o vienas iš jo pajamų šaltinių – lėšos, gautos iš ūkinės, mokslinės veiklos, taip pat už teikiamas paslaugas. Atsakovas nepagrįstai vertina, kad minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties faktinės aplinkybės nėra identiškos su nagrinėja byla, kadangi abiejose bylose yra nagrinėjamas biudžetinės įstaigos atsakomybės klausimas pagal sutartį, sudarytą su Lietuvos kariuomene.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl prašomų priteisti delspinigių dydžio teisėtumo ir pagrįstumo, pagrindo juos mažinti kaip neprotingai didelius, sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo pagrindų bei keliamas byloje dalyvavusio trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. CPK 320 straipsnio nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo visus reikšmingus tam konkrečiam ginčui išspręsti faktinius aspektus, ar juos tinkamai teisiškai kvalifikavo ir ar ginčą išsprendė teisingai. Nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar poreikio peržengti skundų ribas, teisėjų kolegija įvertina apeliacinio skundo bei atsiliepimo į juos argumentus.
Dėl faktinių aplinkybių
Lietuvos kariuomenė (pirkėja) ir Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centras (pardavėjas – toliau ir apeliantas) 2014 m. lapkričio 10 d. pasirašė prekių viešojo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria apeliantas įsipareigojo ne vėliau kaip per 60 dienų po sutarties įsigaliojimo suderinti su pirkėja ir patvirtinti prekės darbinį etaloną bei per 6 mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo datos pristatyti sutarties reikalavimus atitinkančias prekes – 2 000 vnt. lauko uniformos komplekto striukių drėgnam orui (margintų Lietuvos kariuomenės slepiamuoju (miško) piešiniu) bei 2 000 vnt. lauko uniformos komplekto kelnių drėgnam orui (margintų Lietuvos kariuomenės slepiamuoju (miško) piešiniu). Sutartis įsigaliojo 2014 m. lapkričio 14 d., apeliantui pateikus AB „Swedbank“ sutarties įvykdymo garantiją (sutarties 12.1 punktas), todėl apeliantas lauko uniformos komplektus turėjo pristatyti iki 2015 m. gegužės 14 d. (per 6 mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo), o darbinį etaloną suderinti ir patvirtinti per 60 dienų nuo sutarties įsigaliojimo. Darbinis etalonas suderintas sutartyje numatytais terminais, tačiau prekių pateikimo terminas buvo praleistas: apeliantas pirmąją 150 vnt. lauko uniformos drėgnam orui komplektų partiją pristatė pasibaigus sutartyje numatytam terminui, t. y. 2015 m. gegužės 15 d., kai šiuo laiku jau turėjo būti pristatytos visos prekės pagal sutartį, o paskutinę prekių partiją apeliantas pateikė 2015 m. rugsėjo 11 d., t. y. pažeidęs sutarties įvykdymo terminą apie 4 mėnesius.Šalių sudarytos viešojo pirkimo–pardavimo sutarties 9.1.5 punkte nustatyta, kad pavėlavęs pristatyti prekes per sutarties specialiojoje dalyje nurodytą terminą, pardavėjas moka pirkėjai 0,1 procento dydžio nuo nepristatytų prekių vertės už kiekvieną uždelstą dieną šalių iš anksto sutartus minimalius nuostolius, kurių sumokėjimas neatleidžia pardavėjo nuo pareigos atlyginti visus pirkėjos patirtus nuostolius pardavėjui nevykdant arba netinkamai vykdant sutartį. Šalių iš anksto sutartus minimalius nuostolius pardavėjas įsipareigoja sumokėti ne vėliau kaip per sąskaitoje faktūroje ar pareikalavime nurodytą terminą (9.1.5 punktas). Taigi sutartimi šalių valia už sutarties įvykdymo termino praleidimą buvo nustatyta netesybų rūšis – delspinigiai ir prievolės sumokėti delspinigius įvykdymo terminas – ne vėliau kaip per sąskaitoje faktūroje ar pareikalavime nurodytą terminą. Minėta, kad paskutinė prekių partija ieškovei buvo pristatyta 2015 m. rugsėjo 11 d., o ,2015 m. spalio 21 d. ieškovė minėto 9.1.5 pagrindu apeliantui išrašė ir pareikalavo iki 2015 m. lapkričio6 d. apmokėti sąskaitą faktūrą, kurios suma 64 777,91 Eur. Apeliantas 2015 m. lapkričio 16 d. raštu kreipėsi į ieškovę ir prašė delspinigių dydį sumažinti iki 32 388,96 Eur, o 2016 m. sausio 12 d. raštu siūlė netesybų sumokėjimo klausimą išspręsti po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų savo situacija ir fabula panašioje civilinėje byloje, kurioje dalyvauja UAB „Teksnija“ bei kelia delspinigių dydžio sumažinimo klausimus. Tačiau ieškovė 2016 m. gegužės 6 d. kreipėsi į teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą dėl 64 7771,91 Eur netesybų sumos priteisimo.
Dėl byloje nagrinėjamam ieškinio reikalavimui taikytinos ieškinio senaties
Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl delspinigių priteisimo, be kita ko, skundžiamas, ir savarankišku pagrindu – argumentuojant, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti delspinigius, netinkamai taikė CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl netesybų (delspinigių) išieškoti. Anot apelianto, ieškovė reikalavimą dėl delspinigių priteisimo pareiškusi 2016 m. gegužės 6 d., praleido sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl ieškinys atmestinas. Ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje nustatytam laikotarpiui) atskirai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2014). Be to, delspinigius priteisti galima tik už laikotarpį iki pagrindinės prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2000).Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas nevisiškai pagrįstai teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog pagrindinė prievolė ieškovei buvo visiškai įvykdyta 2015 m. rugsėjo 11 d., reikalavimas dėl delspinigių priteisimo turėjo būti pareikštas per šešis mėnesius – iki 2016 m. kovo 11 d. (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Minėta, kad šalių sudarytos sutarties 9.1.5 punktas apelianto pareigą mokėti delspinigius besąlygiškai siejo ne su prievolės įvykdymo termino praleidimu, o šiuo klausimu numatė papildomą ieškovės pareikalavimą apeliantui, o taip pat nustatė terminą per kurį jis turi būti įvykdytas. Tai reiškia, kad šalių valia sutartimi buvo nustatytas ir prievolės sumokėti netesybas įvykdymo terminas – ne vėliau kaip per sąskaitoje faktūroje ar pareikalavime nurodytą terminą.Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis kriterijus). Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 2-5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų eigos pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tuo atveju, kai įstatymai numato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino eigos pradžia. Kai įstatymai ieškinio senaties termino eigos pradžią susieja su objektyviais įvykiais (objektyvusis kriterijus), aplinkybė, kad apie pažeistas teises asmuo realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2010)Šios bylos kontekste aktualu, kad CK 1.127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, jeigu prievolei įvykdyti buvo nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Minėta, kad ši teisės norma įtvirtina CK 1.127 straipsnio 1 dalyje suformuluotos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklės išimtį. Apeliantas šioje byloje reiškia reikalavimą dėl prievolės sumokėti netesybas įvykdymo, kuriai šalių sutartimi buvo nustatytas įvykdymo terminas (ne vėliau kaip per sąskaitoje faktūroje ar pareikalavime nurodytą terminą). Taigi šiam apelianto reikalavimui ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti nustatoma būtent pagal CK 1.127 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad sąskaitą faktūrą dėl delspinigių (paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 14 d. – nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo iki 2015 m. rugsėjo 11 d. – visos prievolės įvykdymo) sumokėjimo ieškovė apeliantui išrašė 2015 m. spalio 21 d. ir nurodė ją apmokėti iki 2015 m. lapkričio 6 d. Dėl to darytina išvada, kad byloje pareikštam ieškinio reikalavimui priteisti delspinigius (atsižvelgiant į aplinkybę, kad 2015 m. lapkričio 7 d. buvo šeštadienis, CPK 1.121 straipsnio 2 dalis) ieškinio senaties terminas prasidėjo 2015 m. lapkričio 9 d. (CK 1.118 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 2 dalis). Taigi nors bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas, tačiau nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, nepagrįstai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai ieškovės reikalavimui priteisti netesybas ieškinio senaties termino pradžią susiejo su subjektyviuoju ieškovės suvokimu apie jos pažeistą teisę gauti netesybas (delspinigius).
Dėl sutartinių netesybų mažinimo dydžio
Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, taip pat jos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis).Tačiau atvejai, kuomet netesybos (bauda, delspinigiai) yra neprotingai didelės, taip pat kai skolininkas įvykdė dalį prievolės, pripažįstami savarankiškais pagrindais leidžiančiais teismui sumažinti netesybų sumą (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).Apelianto manymu, net ir sumažinta netesybų suma pirmosios instancijos teismo iš jo priteista nepagrįstai. Tokį nesutikimą apeliantas grindžia tuo, kad, pirma, teismas nepagrįstai apelianto poziciją įvertino kaip sutikimą sumokėti mažesnę netesybų sumą (32 388,98 Eur), antra, netesybų suma yra akivaizdžiai per didelė (neprotinga) dėl neįvertinto netesybų santykio su nuostoliais, kurių dydžio, be kita ko, ieškovė byloje neįrodė; netinkamai įvertinto apelianto, kaip juridinio asmens, statuso ir galimų jam padarinių atlyginus ieškovei netesybas bei neįvertintų šalių sudarytos sutarties vykdymo faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija, nenustatė teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, sumažindamas ieškovės reikalaujamas netesybas nuo 64 777,91 Eur iki 32 388,96 Eur, motyvavo, kodėl ši netesybų suma laikytina protingo dydžio. Nėra pagrindo konstatuoti, kad mažindamas netesybas iki 32 388,96 Eur pirmosios instancijos teismas išimtinę reikšmę suteikė būtent šalių ikiteisminėms deryboms dėl netesybų dydžio, kurių metu buvo sulygta kaip tik dėl tokios jų sumos (32 388,96 Eur). Kaip matyti pirmosios instancijos teismas analizavo visus kriterijus, reikšmingus netesybų nustatymo sumai, tarp kurių ir šalių sutartimi sulygtas netesybų dydis (0,1 proc., 9.1.5 punktas), visos sutarties kaina / viešojo pirkimo suma (3 400 000 Lt / 984 708,06 Eur), ieškovės nuostolių dėl laiku neįvykdytos sutartinės prievolės specifiką, laiku įvykdytos prievolės dalis ir kt. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad mažindamas netesybas pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį ir (ar) nesivadovavo teismine praktika, suformuota šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais. Pasisakydama dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su ieškovės nuostolių dydžio nustatymu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013). Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, į faktines bylos aplinkybes, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012 ir kt.).Kasacinis teismas, plėtodamas savo praktiką dėl netesybų mažinimo sąlygų, taip pat suformavo tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: jei procese dėl tiekėjų sutartinės atsakomybės pastarieji pareiškia argumentuotus prieštaravimus arba teismas savo iniciatyva sprendžia netesybų mažinimo klausimą, perkančiosios organizacijos, įrodinėdamos priteistinų netesybų santykį su realiai patirtais nuostoliais, gali įrodinėti ne tik tiesioginę ekonominę praradimų, negautų pajamų ar papildomų išlaidų vertę, bet ir nurodyti kitokio pobūdžio nepatogumus, suvaržymus ir kt., kurių finansinė vertė, jų nuomone, atitinka apskaičiuotų netesybų dydį. Teismas dėl tokių įrodymų sprendžia pagal bendruosius civilinės teisės principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), atsižvelgdamas į atitinkamų bylos aplinkybių visumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016, 40 punktą). Sutiktina su ieškovės argumentais, kad atsižvelgiant į jos organizacinę struktūrą, karių aprūpinimą privalu organizuoti iš anksto, prioritetiškai skirstant karius į grupes (pavyzdžiui, greitojo reagavimo pajėgų karių, kurie kilus grėsmei turėtų būti pasirengę reaguoti nuo 2 val. iki 24 val., uniforma, skirta drėgnam orui, yra vienintelė ir turi būti dėvima nepriklausomai nuo oro temperatūros). Taigi dėl netinkamo apelianto įsipareigojimų vykdymo dalis kariuomenės atitinkamą laiką nebuvo tinkamai aprūpinta lauko uniformomis ir ekipuote, reikalinga jos funkcijų vykdymui. Minėtą aplinkybę patvirtina Lietuvos kariuomenės vado 2015 m. balandžio 17 d. įsakymas, kuriuo Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos vadui organizuojant karių aprūpinimą įsakyta nustatyti, kad nauja lauko uniformos apranga ir ekipuote gali būti aprūpinami tik naujai (2015 m.) priimti profesinės karo tarnybos kariai ir kariai savanoriai, taip pat kariai vykstantys atlikti tarnybos į tarptautinės operacijos rajonus. Greitojo reagavimo pajėgų kariai, Lietuvos karo akademijos kariūnai ir jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose dalyvaujantys kariai, pagal teisės aktuose nustatytas aprūpinimo apranga normas ir sąlygas. Lietuvos kariuomenės vadas taip pat įsakė kitiems tikrosios karo tarnybos kariams aprūpinimą nauja lauko uniformos apranga ir ekipuote 2015 m. organizuoti tik tuomet, kai bus priimti sprendimai ir sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys dėl Lietuvos kariuomenei reikalingo papildomo lauko uniformos aprangos ir ekipuotės įsigijimo bei bus užtikrintas nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą 2015 m. atliksiančių karių aprūpinimas lauko uniformos apranga ir ekipuote. Vadinasi, ieškovė negalėjo vykdyti savo funkcijų visa apimtimi, taip pat negalėjo atlikti ir kito pirkimo dėl naujų prekių įsigijimo. Dėl to buvo pažeisti ne tik ieškovės kaip perkančiosios organizacijos interesai tiesiogiai tiek materialine, tiek patikimumo prasme, bet ir realiai susilpnintas visuomenės saugumas.Atsakant į apeliacinio skundo teiginius, jog byloje nepateikta duomenų, liudijančių realius ieškovės nuostolius, paminėtinas ir toks kasacinio teismo išaiškinimas, kad viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose dėl jų specifikos, inter alia (liet. „be kita ko“), susijusios su unikaliais pirkimo objektais (prekėmis, paslaugomis ar darbais), kurie paprastai nenaudojami komerciniais tikslais, kreditorėms (perkančiosioms organizacijoms), jei atsakovai (tiekėjai) pareikštų prieštaravimus (ar pats teismas savo iniciatyva pradėtų nagrinėti šį klausimą), neretai būtų pernelyg sunku ar apskritai neįmanoma tiksliai įrodyti pagal viešojo pirkimo sutartį apskaičiuotų netesybų santykį su kilusiais realiais nuostoliais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016, 39 punktą). Taigi apelianto argumentai, kad byloje nėra identifikuotas ieškovės nuostolių dydis šioje ginčo situacijoje laikytini teisiškai nereikšmingais.Dar vienas esminis kriterijus, kuriuo vadovaujamasi sprendžiant netesybų mažinimo klausimą, tai – sutarties šalis siejantis teisinių santykių pobūdis. Ir kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad svarbu įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012). Aktualioje kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labiau ribotas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).Apeliantas visiškai nepagrįstai siekia suabsoliutinti savo, kaip juridinio asmens, teisinę formą – biudžetinė įstaiga bei įstatuose keliamus tikslus. Tai, kad apeliantas yra specialaus statuso subjektas, savaime nelemia netesybų pagal byloje pareikštą reikalavimą negalimumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šios konkrečios situacijos aplinkybes, pasisakydamas dėl kasacinio teismo praktikoje jau esamų išaiškinimų, susijusių su apelianto statusu ir dalyvavimo komerciniuose santykiuose bei atsakomybės teisiniai pagrindais, t. y., kad nors Fizinių ir technologinių mokslų centras yra biudžetinė įstaiga, viešasis juridinis asmuo, pagal įstatus – ne pelno siekianti organizacija, tačiau jis nėra vien iš biudžeto lėšų išlaikoma organizacija, o vienas iš šio atsakovo pajamų šaltinių – lėšos, gautos iš ūkinės, mokslinės veiklos, taip pat už teikiamas paslaugas, o įsipareigojimas pasiūti 1 000 vienetų lauko uniformų komplektų susijęs su jo ūkine veikla (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016, 55 punktą). Vien apelianto nesutikimas su teismo atliktu paminėtų aplinkybių vertinimu ir teigimas, kad minėta kasacinio teismo nutartis buvo priimta ne analogiškų faktinių aplinkybių byloje, nėra pagrindas kitokiam apelianto statuso vertinimui sutartinių netesybų mažinimo kontekste. Juolab kad ir paties apelianto pozicija šiuo klausimu nėra visiškai nuosekli. Antai, kaip matyti iš jo 2016 m. sausio 12 d. rašto Nr. SR-4600-28, adresuoto ieškovei, apeliantas prašė ieškovės netesybų apmokėjimo klausimą spręsti po to, kai bus priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016, kadangi, apeliantas tuo metu vertino, kad esant šių bylų panašumui būtų tikslinga vadovautis šios bylos kasacinio teismo išaiškinimais. Pripažintina, ir tai, kad gindamas savo poziciją, apeliantas nepagrįstai remiasi argumentais dėl UAB „Teksnija“ nesavalaikio prievolės įvykdymo, susijusio su audinių, reikalingų prekių (uniformų) pagaminimui, pateikimu. Nedraudžiama pasitelkti kitus asmenis prievolei įvykdyti, tačiau įstatyme reglamentuota, kad skolininkas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, atsako kreditoriui, kai prievolė neįvykdyta dėl šių trečiųjų asmenų kaltės, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato, kad toks trečiasis asmuo atsako tiesiogiai (CK 6.257 straipsnis). 2014 m. lapkričio 10 d. prekių viešojo pirkimo–pardavimo sutarties turinys ir sąlygos neteikia pagrindo laikyti, kad šalys būtų susitarusios riboti apelianto civilinę atsakomybę tuo aspektu, kiek prekių pateikimo / pagaminimo procesas buvo perduotas (patikėtas) kitiems asmenims. Minėta, kad pagal CK 6.257 straipsnį už pasitelkto trečiojo asmens kaltę atsako skolininkas. Skolininko pasitelkto trečiojo asmens kaltė yra skolininko kaltė, šiuo atveju – apelianto. Taigi nagrinėjamoje byloje UAB „Teksnija“ veiksmų taip pat nėra pagrindo vertinti, kaip vieno iš kriterijų, į kurį būtų pagrindas atsižvelgti sprendžiant netesybų sumos sumažinimo klausimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad sutartis buvo įvykdyta, praleidus prekių pristatymo terminus, o taip pat vadovaudamasi šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principais, sprendžia, kad netesybų sumą sumažinti dar daugiau, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
Byloje nėra ginčo dėl ieškovės ir apelianto patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tačiau apeliaciniu skundu keliamas byloje dalyvavusio trečiojo asmens – UAB „Teksnija“ patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas visas trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai tiek iš ieškovės, tiek ir iš apelianto, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, nesivadovavo bendraisiais teisės principais. Apeliantas nurodo, kad UAB „Teksnija“ civilinėje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, apelianto pusėje, todėl nėra pagrindo trečiojo asmens UAB „Teksnija“ bylinėjimosi išlaidas priteisti iš apelianto, jos gali būti priteistos tik iš ieškovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl trečiojo asmens UAB „Teksnija“ interesų ir procesinės pozicijos nesudaro pagrindo spręsti dėl trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju būtent apelianto prašymu 2016 m. spalio 6 d. nutartimi UAB „Teksnija“ buvo byloje įtraukta dalyvauti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, apelianto pusėje. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas, tarp jų ir teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinio reikalavimus patenkinus iš dalies, pirmosios instancijos teismas pagrįstai trečiojo asmens UAB „Teksnija“ bylinėjimosi išlaidas paskirstė ieškovei ir atsakovui proporcingai patenkintų / atmestų reikalavimų dalims (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tokios pat pozicijos laikymąsi ir teisminėje praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį byloje Nr. 2A-1074-241/2016).Sprendime konstatuota, kad ieškovės ieškinys patenkintas 50 procentų ir atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens UAB „Teksnija“ patirtas bylinėjimosi išlaidas – 826 Eur, priteisė iš ieškovės – 413 Eur ir apelianto – 413 Eur (826 Eur x 50 proc.). Taigi pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą sprendė atsižvelgdamas į proceso materialinį teisinį rezultatą, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi dalyvaujančių byloje asmenų piktnaudžiavimo procesu požymių, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir konstatuoja, kad bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos teisingai.Apeliacinį skundą atmetus, apeliacinės instancijos teisme apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos (2 160 Eur), dėl kurių apmokėjimo prašymas šios instancijos teismui pateiktas 2017 m. rugsėjo 11 d., neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.