Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. P., V. M., M. M. ir J. M. ieškinį atsakovams A. S. ir S. S. dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutarties panaikinimo, trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai, patikslinę reikalavimus, prašė panaikinti 2007-03-16 sudarytą Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį, Notarinio registro Nr. 8-3006; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovams J. P., V. M., M. M., J. M. ir atsakovams A. S. ir S. S. bendrąja daline nuosavybės teise priklauso 0,1018 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtame žemės sklype yra negyvenamoji patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, pagalbinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, mišrus pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, ir kelio servitutas. Kadangi ieškovams nuosavybės teise priklauso dalis statinio, esančio anksčiau nurodytame žemės sklype, jie, pasinaudoję Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 str. 5 d. ir Nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260, suteikta teise, 2008-11-26 bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo atitinkamas šios žemės sklypo dalis. Ieškovai, siekdami išsiaiškinti žemės sklypo bendraturčių dalis ir nustatyti jų naudojimo tvarką, kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kurį gavo 2015-12-01. Iš pateikto išrašo duomenų ieškovai sužinojo, kad nurodyto žemės sklypo bendraturčiai sudarė susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos – 2007-06-16 Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį patvirtino notaras, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartimi nustatyta, kad bendrasavininkiai S. S., A. B. ir R. A. B., atstovaujami E. S., ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos L. K., susitarė dėl žemės sklypo dalių, kuriomis bendraturčiai disponuos atskirai nuo kitų bendraturčių, ir kuriomis naudosis bendrai. Sutartis sudaryta nesilaikant tokio pobūdžio sutarčių sudarymą reglamentuojančių teisės normų ir ja susitarta dėl sąlygų, kurios prieštarauja imperatyviems įstatymų reikalavimams. Ginčo susitarimo dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos šalys nesudarė sąlygų suinteresuotiems asmenims (pastatų savininkams, tarp jų ir ieškovams) patiems ar per atstovus dalyvauti žemės sklypo naudojimosi tvarkos projekto svarstymo procese: nepateikė projekto susipažinti ir nesuteikė sąlygų išreikšti savo nuomonę dėl naudojimosi tvarkos. Pažymėjo, jog ginčo sutartis pažeidžia ieškovų teisėtus interesus, nes ja nustatytos žemės sklypo dalys, kuriomis bendraturčiai turi disponuoti atskirai, yra nelygiavertės pagal funkcinę paskirtį. Žemės sklypo dalys, kuriomis ieškovai disponuotų atskirai, yra užstatytos pastatais, o tai reiškia, kad ši sklypo dalis yra riboto naudojimo tvarkos, ieškovai negali įgyvendinti nuosavybės teisės pilna apimtimi, jų nuosavybės teisė į žemės sklypo dalis yra iš esmės suvaržyta. Ginčijama 2007-03-16 sutartis sudarymo metu prieštaravo imperatyvioms CK 4.75, 4.81 straipsnių ir kitoms normoms. Atsakovas A. S. atsiliepime prašė ieškovų ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad naudojimosi žemės sklypu sutarties sudarymo metu žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkais buvo S. S., A. B. ir jo sutuoktinė R. A. B. bei Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos. Būtent šie asmenys ir sudarė ginčo sutartį, nuspręsdami, kaip bus naudojamasi žemės sklypo konkrečiomis dalimis. Nei vienas iš ieškovų nebuvo nurodyto žemės sklypo bendraturčiu ir neturėjo teisės aktuose įtvirtintos teisės spręsti dėl kitiems asmenims priklausančio daikto naudojimosi tvarkos. Ieškovų teiginys, esą sutartis yra ydinga dėl to, kad ieškovams tenka statiniais užstatyta ploto dalis, yra klaidingas, nes žemės sklypo dalys, kuriomis disponuoja ieškovai, yra užstatytos ieškovams priklausančiais statiniais. Atsakovė S. S. pateiktame atsiliepime prašė ieškovų ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atliekant sklypo matavimus, pasirašant ginčo sutartį dalyvavo visi teisėti žemės sklypo savininkai. Pasirašyta sutartis visiems bendraturčiams užtikrina realias galimybes disponuoti bendru žemės sklypu proporcingai pagal turimą nuosavybės dalį. Pažymėjo, jog žemės sklypo dalys, kuriomis disponuoja ieškovai, yra užstatytos ieškovams priklausančiais statiniais. Faktinis naudojimasis visais pastatais, priklausančiais ieškovams, yra optimalus ir nepažeidžia ieškovų interesų, nėra jokių prielaidų konfliktui juos eksploatuojant. Nurodė, kad ieškovai, ginčo sutarties parengimo ir sudarymo metu nebūdami žemės sklypo savininkais, negalėjo būti sutarties šalimi ir neturėjo teisės spręsti dėl kitiems asmenims priklausančio turto naudojimosi tvarkos. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktame atsiliepime prašė teismo spręsti dėl ieškinio pagrįstumo atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodė, kad sudarant su ieškovais valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis prie sutarties buvo pridėtas jų perkamo žemės sklypo planas, todėl nesutiktina su ieškovų teiginiu, esą įsigyjant žemės sklypo dalį ieškovai nebuvo supažindinti su įsigyjama žemės sklypo dalimi. Iš pateikto žemės sklypo plano duomenų ieškovai taip pat galėjo sužinoti ir jiems priklausančias žemės sklypo dalis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-12-13 sprendimu ieškinį atmetė; civilinę bylą dalyje pagal ieškovų M. M. ir J. M. ieškinį atsakovams A. S. ir S. S. nutraukė CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu.Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovams 2008-11-26 sudarant valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis buvo žinoma arba turėjo būti žinoma apie 2007-03-16 susitarimą dėl naudojimosi nurodytu žemės sklypu tvarkos nustatymo, tačiau tada jie pretenzijų neturėjo. Vadovaudamasis CK 4.81 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad ieškovams po 2007-03-16 susitarimo sudarymo 2008-11-26 patiems pasirašius valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, ginčijamas susitarimas jiems yra privalomas.Teismas ieškovų argumentus, kad jiems priskirta žemės sklypo dalis yra užstatyta pastatais laikė deklaratyviais ir neįrodytais, nes ieškovai nepateikė duomenų, kad jiems priskirtoje žemės sklypo dalyje yra ir atsakovams priklausančių statinių ar jų dalių, ar kad apskaičiuojant atsakovams tenkančių žemės sklypo dalių plotus, nebuvo įskaičiuotas atsakovų statiniais užstatytas žemės sklypas.Teismas konstatavo, kad 2007-03-16 sudarant susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo valstybę atstovaujanti institucija nepažeidė ieškovų, tuo metu buvusių žemės sklypo naudotojų, teisių, atitinkamai nebuvo pažeista visų žemės sklypo naudotojų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra, o vien formalus nepranešimas apie rengiamą naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą nesąlygoja išvados sandorį pripažinti negaliojančiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė J. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-13 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovų ieškovams bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 2007-03-16 sudarydama su atsakovais žemės sklypo naudojimosi tvarkos sutartį, žinojo, kad ieškovai J. P. ir V. M. yra pateikę prašymus (pateikė 2006-09-06) dėl savo sklypo dalių pirkimo iš Lietuvos valstybės, todėl ir juos privalėjo vertinti kaip bendrasavininkus bei gauti jų sutikimą dėl tokios naudojimosi tvarkos. Kadangi į ginčijamą sandorį nebuvo įtraukti ieškovai J. P., V. M., M. M. ir J. M., ginčijamuoju sandoriu buvo pažeista imperatyviai CK 4.80 str. nustatyta subjektinė visų bendrasavininkų teisė susitarti dėl naudojimosi žemės sklypu, kadangi ginčijamame sandoryje dalyvavo ne visi sklypo bendrasavininkai ir naudotojai (kurių teisės prilyginamos bendrasavininkams).Atsakovė S. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:Ieškovei J. P. 2008-11-26 sudarant valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, buvo žinoma arba turėjo būti žinoma apie 2007-03-16 susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tačiau pirkdama žemės sklypą pretenzijų nepareiškė. Sutinkamai su CK 4.81 str. 2 d. nuostata, jeigu bendraturčiai susitaria dėl naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos, atsižvelgdami į savo dalį, ir tokią sutartį patvirtina notaras ir įregistruoja ją viešame registre, kitiems asmenims, įgyjantiems nuosavybę vėliau, pasirašytoji sutartis yra privaloma. Žemės sklypų naudotojų teisės, taip pat ir apeliantės (ieškovės) teisės bei teisėti interesai nebuvo pažeisti. Atsakovas A. S. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantės J. P. atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:

11.1. Ginčo sutarties sudarymo momentu žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturčiais buvo S. S., A. B. ir jo sutuoktinė R. A. B. bei Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos. Būtent šie asmenys ir sudarė ginčo sutartį, nuspręsdami, kaip bus naudojamasi žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), konkrečiomis dalimis. Nei vienas iš ieškovų nebuvo žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendraturčiu ir CK 4.81 straipsnio prasme neturėjo teisės spręsti dėl kitiems asmenims priklausančio daikto naudojimo tvarkos. Įstatymas taip pat nenumato, kad į sutarties sąlygų nustatymo procesą daikto bendraturčiams būtų privalu įtraukti kitų nekilnojamųjų daiktų savininkus. Vien ta aplinkybė, jog ginčo sutarties šalys nesudarė sąlygų ieškovams, kaip statinių ir jų dalių, esančių žemės sklype, savininkams dalyvauti žemės sklypo naudojimosi tvarkos projekto svarstymo procese, per se nesudaro pagrindo ginčo sutartį kvalifikuoti kaip niekinį sandorį, kuris prieštarauja CK 4.80 straipsnio nuostatoms ir nusipelno būti panaikintas.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodo šiuos argumentus: Žemės sklypo naudojimosi tvarka yra sudaroma tarp žemės sklypo bendraturčių. Sudarant ginčijamą susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo valstybę atstovavusi institucija, tuometė Vilniaus apskrities viršininko administracija, nepažeidė apeliantų, tuo metu buvusių žemės sklypo naudotojų, teisių, taip pat nebuvo pažeisti visų žemės sklypo naudotojų teisės ir teisėti interesai, jų pusiausvyra. Be to, ieškovė, būdama teisėta ginčo žemės sklypo dalies naudotoja, 2008-11-26 realizavo įstatymu jai suteiktą teisę įsigyti šio žemės sklypo dalį be aukciono.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).Byloje nustatyta, jog 2007-03-16 S. S., A. B. (dabartinė pavardė S.), Renata A. B. ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, pasirašė Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį, kuria buvo nustatyta žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčio 0,1018 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka. Ieškovai, manydami, kad minėtas 2007-03-16 susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarkos nustatymo, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kreipėsi į teismą dėl 2007-03-16 Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutarties pripažinimo negaliojančia.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-12-13 sprendimu ieškinį atmetė. Sprendimą teismas motyvavo tuo, kad sudarant 2007-03-16 susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo valstybę atstovaujanti institucija nepažeidė ieškovų, tuo metu buvusių žemės sklypo naudotojų, teisių, atitinkamai nebuvo pažeista visų žemės sklypo naudotojų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė J. P. skunde nurodo, jog Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 2007-03-16 sudarydama su atsakovais Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį, ieškovus J. P. ir V. M. privalėjo vertinti kaip bendrasavininkus bei gauti jų sutikimą dėl tokios naudojimosi tvarkos. Kadangi į ginčijamą sandorį ieškovai nebuvo įtraukti, nebuvo gautas jų sutikimas, ginčijamuoju sandoriu buvo pažeista imperatyviai CK 4.80 str. nustatyta subjektinė visų bendrasavininkų teisė susitarti dėl naudojimosi žemės sklypu, nes ginčijamame sandoryje dalyvavo ne visi sklypo bendrasavininkai ir naudotojai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į nurodytas CK nuostatas, darytina išvada, jog įstatymas teisę susitarti dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos numato tik to daikto bendraturčiams. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė (apeliantė) J. P. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį sudarė ir nuosavybės teisę į valstybinės žemės sklypo dalį įgijo 2008-11-26. Taigi, ieškovė ginčijamos Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutarties, kuria buvo nustatyta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka, sudarymo metu (2007-03-16) nebuvo ginčo sklypo bendraturte. Ginčo susitarimo sudarymo metu ieškovė buvo valstybinės žemės sklypo naudotoja. Ieškovės, kaip valstybinės žemės sklypo dalies naudotojos, teisės išvestinės iš žemės sklypo savininko – valstybės, dalyvavusios susitarime dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo, teisių. Tokiu atveju atsakovų susitarimui ieškovės, kaip teisėtos valstybinės žemės naudotojos, sutikimas ir jos dalyvavimas sudarant minėtą susitarimą nebuvo reikalingas. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2014).Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad valstybė, dalyvaudama susitarime dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo su kitais žemės bendraturčiais, negali nepaisyti butų ir kitų statinių savininkų teisių, kurios kilo iš įstatymo – teisės į teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio žemės sklypo, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nuomą arba teisės įsigyti tokią žemę nuosavybėn be aukciono (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šių teisių įgyvendinimas pagal nurodytą teisinį reglamentavimą neatskiriamas nuo poreikio statiniui eksploatuoti vertinimo, o tai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti tokio susitarimo tarp žemės bendraturčių dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo sudarymą, kuris nepažeistų įstatymu ginamų statinių (butų) savininkų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2014). Taigi, iš aukščiau nurodyto kasacinio teismo išaiškinimo bei suformuotos praktikos, darytina išvada, jog nors šiuo atveju atsakovų susitarimui dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, ieškovės, kaip teisėtos valstybinės žemės naudotojos, sutikimas nebuvo reikalingas, tačiau valstybė, žinodama, kad ant ginčo žemės sklypo yra ir ieškovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – statiniai, sudarydama susitarimą dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo su kitais žemės bendraturčiais, turėjo pareigą apsaugoti ieškovės, kaip minėto nekilnojamojo turto savininkės, teisę į teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio žemės sklypo, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nuomą arba teisę įsigyti tokią žemę nuosavybėn be aukciono (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kaip jau byloje nustatyta, ieškovė J. P. 2008-11-26 sudarė valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, tokiu būdu ji realizavo įstatymu jai suteiktą teisę įsigyti žemę nuosavybėn be aukciono. Apeliantė neginčija jai parduoto valstybinės žemės sklypo ploto, taip pat sutinka, kad jai parduoto žemės sklypo dalis yra proporcinga valdomų statinių daliai. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog valstybė savo pareigą užtikrinti ieškovės, kaip statinių, esančių ant ginčo žemės sklypo, savininkės, teises ir teisėtus interesus Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte, 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo taikymo aspektu, įvykdė tinkamai, ieškovės teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo. Ieškovės argumentas, jog Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 2007-03-16 sudarydama su atsakovais žemės sklypo naudojimosi sutartį, žinojo, kad ieškovai J. P. ir V. M. yra pateikę prašymus dėl savo sklypo dalių pirkimo iš Lietuvos valstybės, todėl ir juos privalėjo vertinti kaip bendrasavininkus, bei gauti jų sutikimą dėl tokio naudojimosi tvarkos patvirtinimo, atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog ieškovė nuosavybės teisę į valstybinės žemės sklypo dalį įgijo 2008-11-26 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, pagrindu. Būtent nuo šios sutarties sudarymo ir pasirašymo momento ieškovei perėjo nuosavybės teisė į parduodamą žemės sklypo dalį (Sutarties 10 punktas), t. y. ieškovė valstybinės žemės sklypo dalies bendraturte tapo 2008-11-26. Sudarant 2007-03-16 ginčo sutartį, ieškovė buvo tik valstybinės žemės sklypo naudotoja. Ta aplinkybė, jog ginčijamos 2007-03-16 sutarties sudarymo metu ieškovai J. P. ir V. M. buvo pateikę prašymus dėl savo sklypo dalių pirkimo iš Lietuvos valstybės, neturi reikšmės, nes tokio prašymo padavimu nuosavybės teisės į turtą neįgyjamos ir turto bendraturčiu netampama. Kaip jau šioje byloje konstatuota, nei ieškovės, kaip valstybinės žemės naudotojos, sutikimas sudaryti Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį, nei jos dalyvavimas sudarant minėtą sutartį, nebuvo reikalingas.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog ginčijama 2007-03-16 Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartis imperatyvioms įstatymo nuostatoms neprieštarauja, ieškovės teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį atmetė pagrįstai.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovės apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-13 sprendimą nepakeistą.Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo netenkinant, apeliantės (ieškovės) turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos. Atsakovų S. S. ir A. S. turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (apeliantės).Atsakovė S. S. prašo priteisti iš apeliantės 400 Eur, o atsakovas A. S. – 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų parengiant ir surašant atsiliepimus į apeliacinį skundą. Atsakovai pateikė dokumentus, pagrindžiančius išlaidų už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimus į apeliacinį skundą sumokėjimą. Atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą patvirtintų maksimalių dydžių (Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), todėl atsakovams iš ieškovės (apeliantės) priteisiamos visos jų turėtos atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimo išlaidos. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400,00 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovui A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100,00 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme.