Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Simonos Dementavičienės ir Tomo Ridiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-12204-1138/2024, pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovui V. V. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo byloje – J. T..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribas, nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

16. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti tokius įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Akcentuotina ir tai, kad naujų įrodymų priėmimas yra išimtinė apeliacinės instancijos teismo diskrecijos teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

17. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas naujas įrodymas (1996 m. rugpjūčio 6 d. sudaryta Valstybei priklausančių melioracijos įrenginių panaudos sutartis) neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad nurodyta sutartis buvo sudaryta su ankstesne (tuo metu – vienintele) ginčo Žemės sklypo savininke, t. y. J. V.. Duomenų, kad jos nuostatos tapo privalomos J. V. teisių perėmėjui (atsakovui) ar kitiems ginčo Žemės sklypo bendraturčiams (pradžioje – UAB (duomenys neskelbtini), o šiuo metu – ieškovei) byloje nėra. NTR duomenys liudija ir tai, kad Žemės sklypui nuo 2019 m. gruodžio 19 d. yra nustatytos ir taikomos melioruotos žemės ir melioracijos statinių apsaugos zonos pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog 1996 m. rugpjūčio 6 d. sudaryta Valstybei priklausančių melioracijos įrenginių panaudos sutartis nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo išsprendimui nebėra aktuali ir reikšminga. Todėl nenustačius objektyvaus poreikio ir pakankamo teisinio pagrindo, apeliacinės instancijos teismas atsisako prie bylos prijungti atsakovo kartu su apeliacinius skundu pateiktą tokį naują įrodymą (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylai išnagrinėti reikšmingų faktinių aplinkybių

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad NTR yra įregistruotas ginčo žemės sklypas, t. y. 6,79 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu: (duomenys neskelbtini).

19. Ginčo Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, žemės ūkio naudmenų (ariamos žemės) plotas – 4,6405 ha, miško žemės plotas – 2,1795 ha.

20. Istoriniai bylos duomenys liudija, kad ginčo Žemės sklypas asmeninės nuosavybės teise priklausė J. V. pagal 1995 m. birželio 16 d. Apskrities valdytojo įsakymą Nr. 125.

23. Atsakovas V. V. 489/679 dalies ginčo Žemės sklypo savininku tapo 2016 m. balandžio 11 d. išduoto Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. LG-2424 pagrindu (po J. V. mirties).

Dėl apeliacijos objekto

Dėl ginčo esmės

30. Kasacinio teismo praktikoje dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto naudojimo yra nurodoma, kad naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai. Nors, nustačius tokią naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017).

31. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, jo savybių, statybos techninių reglamentų reikalavimų, kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).

32. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Kartu pažymėtina ir tai, kad neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, inter alia (iš lot. be kita ko), nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).

33. Teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų; priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).

34. Nagrinėjamu atveju NTR duomenimis nustatyta, kad ginčo Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Bylos duomenys neginčijamai liudija ir tai, kad Žemės sklypas yra taisyklingos stačiakampio formos, susidedantis iš dviejų aiškiai išskirtų zonų – ariamos žemės zonos (46 105 kv. m) ir miško žemės zonos (21 795 kv. m). Tiek ariama žemė, tiek miško žemė taip pat iš esmės sudaro taisyklingus stačiakampio formos plotus – ariama žemė užimą kairiąją ir centrinę Žemės sklypo dalį, miško žemė užimą dešinę Žemės sklypo dalį. Žemės sklypą iš visų pusių supa kiti žemės sklypai, jokio kelio ar kito suformuoto aiškaus privažiavimo į Žemės sklypą nei iš vienos pusės nėra.

35. Byloje pateiktas ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) liudija, kad ieškovė I. R. nuo 2015 m. kovo 31 d. vykdo žemės ūkio veiką. 2024 m. gegužės 13 d. Varžytinių aktu Nr. 1 iš bankrutavusios UAB (duomenys neskelbtini) ji įsigijo idealiąją ginčo Žemės sklypo dalį (t. y. 190/679) ir tapo jo bendraturte. Kitam ginčo Žemės sklypo bendraturčiui V. V. priklauso 489/679 idealiosios jo dalys.

36. Bendratučiams gera valia nesutarus dėl naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarkos, ieškovė pareikštu ieškiniu prašė ją nustatyti teismo tvarka ir tai padaryti pagal jos iniciatyva parengtą Planą. Pagal jį ieškovei ir atsakovui yra paskiriamos naudotis tiksliai jų turimas idealiąsias dalis atitinkančios realiosios ginčo Žemės sklypo dalys (19 000 kv. m / 48 900 kv. m), abi sudarančios taisyklingus stačiakampius, į ieškovei ir atsakovui paskiriamas naudotis Žemės sklypo dalis patenka tiek ariama žemė, tiek miško žemė. Atsakovas byloje pateikė savo iniciatyva parengtą naudojimosi Žemės sklypu tvarkos projektą, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) planą. Pagal jį ieškovei ir atsakovui taip pat yra paskiriamos naudotis tiksliai jų turimas idealiąsias dalis atitinkančios realiosios ginčo Žemės sklypo dalys (19 000 kv. m / 48 900 kv. m), kurios abi taip pat sudaro taisyklingus stačiakampius, tačiau ieškovės naudojimui paskiriamą Žemės sklypo dalį sudaro išimtinai tik miško žemė, o į atsakovo naudojimui paskiriamą Žemės sklypo dalį patenka iš esmės visa dirbama žemė kartu su dalimi miško žemės.

37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovės ieškinį ir naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarką nustatė pagal jos iniciatyva parengtą Planą. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, jog ieškovės pateiktas Planas atitinka tiek racionalumo, tiek ir patogumo naudotis Žemės sklypu kriterijus, o atsakovas neįrodė, kad Planu siūloma tvarka yra neprotinga ar kad ją nustačius, Žemės sklypo naudojimosi ar priežiūros kaštai neproporcingai išaugs. Kartu teismas atmetė atsakovo siūlytą naudojimosi ginčo Žemės sklypu variantą pagal UAB (duomenys neskelbtini) planą, konstatavęs tai, kad jis parengtas atsižvelgiant tik į tarp ankstesnių ginčo Žemės sklypo bendraturčių buvusį neformalų susitarimą dėl naudojimosi Žemės sklypu, kuris nebuvo išviešintas, ieškovei apie jį nebuvo žinoma ir kuris pažeidžia ieškovės teises.

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį ir kaip netinkamą atmesdamas atsakovo pateiktą naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarkos nustatymo projektą (t. y. UAB (duomenys neskelbtini) planą) tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, o atsakovo pateikto apeliacinio skundo argumentai neleidžia daryti kitokių išvadų, nei kad padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

39. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ypač akcentavo aplinkybę, kad tarp buvusių Žemės sklypo bendraturčių buvo sudarytas faktinis susitarimas dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos, pagal kurį UAB (duomenys neskelbtini), iš kurios 190/679 dalį Žemės sklypo ir įsigijo ieškovė, naudojosi tik ta ginčo Žemės sklypo dalimi, kurioje yra miško žemė. Kad sprendžiant klausimą dėl naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarkos nustatymo, privalo būti atsižvelgta į tokį buvusių bendraturčių faktinį susitarimą, nors jis ir nebuvo įregistruotas NTR, atsakovas vėl kartoja ir pateiktame apeliaciniame skunde.

40. Bendraturčiai turi teisę tarpusavyje sudarytą susitarimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo patvirtinti notariškai ir įregistruoti jį viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Pažymėtina, kad sudarytas susitarimas, nepriklausomai nuo jo formos, yra privalomas susitariantiems bendraturčiams, tačiau, pasikeitus kuriam nors iš susitarusių bendraturčių, jis naujajam bendraturčiui privalomos galios nebeturi, jei nebuvo laikytasi CK 4.81 straipsnio 2 dalies reikalavimų susitarimo formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009).

41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės pripažino tarp ankstesnių ginčo Žemės sklypo bendraturčių buvus faktiniam susitarimui dėl naudojimosi juo tvarkos, pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) naudojosi Žemės sklypo dalimi, kurioje buvo miškas. Pažymėtina, kad ieškovė nurodytos aplinkybės byloje net ir neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tokio buvusių Žemės sklypo bendraturčių neformalaus susitarimo, pažymi tai, kad remiantis jau anksčiau minėta CK 4.81 straipsnio 2 dalimi, byloje nesant jokių duomenų, jog toks susitarimas buvo patvirtintas notarine tvarka ir teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas NTR (t. y. išviešintas), jis netapo privalomas naujajam ginčo Žemės sklypo bendraturčiui – ieškovei. NTR išrašas neginčijamai liudija, kad Žemės sklypas yra vientisas, naudojimosi juo tvarka nėra nustatyta, kitų daiktinių teisių į jį neįregistruota, o ginčo šalims yra nustatytos tik idealiosios dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje (ieškovei – 190/679; atsakovui – 489/679). Atkreiptinas dėmesys, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2011 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš J. V. įsigijo ne realiąją, apibrėžtą ir individualizuotą, o taip pat idealiąją ginčo Žemės sklypo dalį. Sudarant minėtą pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo apibrėžta, kuri konkrečiai Žemės sklypo dalis pereina pirkėjo nuosavybėn, taip pat nebuvo nustatyta kaip toliau jau nebe vienas savininkas, o savininkų daugetas (du bendraturčiai) naudotis Žemės sklypu. Bylos medžiaga leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tai padaryta nebuvo, nes ginčo Žemės sklypo dalies perleidimo sandoris buvo sudaromas tarp artimų ir susijusių asmenų – pardavėja J. V. buvo viena iš pirkėjos UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų, o kiti minėtos įmonės akcininkai (V. V., A. V., I. V.) buvo J. V. artimi šeimos nariai. Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad tarp artimai susijusių asmenų (buvusių Žemės sklypo bendraturčių), sudarytas neformalus ir neišviešintas (t. y. nuo trečiųjų asmenų paslėptas) susitarimas, kaip faktiškai bus naudojamasi ginčo Žemės sklypu, nesaisto ir negali saistyti naujo Žemės sklypo bendraturčio. Kaip jau buvo minėta, ieškovė yra ūkininkė, vykdanti žemės ūkio veiklą, todėl nagrinėjamu atveju yra akivaizdus jos interesas įsigytą 190/679 dalį ginčo Žemės sklypo (kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio) ir naudoti pagal nurodytą tikslinę paskirtį. Tai, kad ankstesnis bendraturtis (UAB (duomenys neskelbtini)) ginčo Žemės sklypo dalį buvo įsigijęs dėl kitų interesų (t. y. norėdamas parduoti Žemės sklype augantį mišką), nagrinėjamu atveju jokios faktinės ar teisinės reikšmės neturi.

42. Apeliaciniame skunde yra teigiama, kad nustačius ieškovės prašomą naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarką pagal Planą, taip neva bus pažeistos trečiojo asmens J. T. teisės, kuris atsakovui priklausančia Žemės sklypo dalimi (4,89 ha) naudojasi 2023 m. balandžio 5 d. sudarytos Panaudos sutarties pagrindu, kurios galiojimo terminas yra 5 metai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėta Panaudos sutartimi trečiajam asmeniui naudotis buvo perduota atsakovui priklausanti idealioji (489/679) Žemės sklypo dalis, kuri nebuvo jokiu būdu ar forma šalių apibrėžta ir individualizuota. Pagal skundžiamu sprendimu patvirtintą naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarką, atsakovui atitenkanti (paskirta) naudotis realioji Žemės sklypo dalis (48 900 kv. m arba 4,89 ha) visiškai atitinka idealiąją jo dalį. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismui nustačius naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarką pagal Planą, trečiajam asmeniui Panaudos sutartimi perduotos naudotis Žemės sklypo dalies plotas nepasikeitė (nesumažėjo), todėl jokio jo teisių pažeidimo, nagrinėjamu atveju konstatuoti nėra pagrindo – J. T. ir toliau galės naudotis analogiško dydžio (48 900 kv. m arba 4,89 ha), tik jau individualizuota (aiškiai ir konkrečiai apibrėžta) ginčo Žemės sklypo dalimi. Jeigu pasikeitusios aplinkybės jo netenkins, trečiasis asmuo turės teisę nutraukti Panaudos sutartį, kadangi CK 6.642 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ko kita nenustato sutartis, panaudos gavėjęs turi teisę bet kada nutraukti terminuotą panaudos sutartį, įspėjęs kitą šalį apie numatomą sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį. Nagrinėjamu atveju byloje pateiktoje Panaudos sutartyje, kitokių jos nutraukimo prieš terminą sąlygų (nei yra įtvirtinta minėto CK 6.642 straipsnio 2 dalyje) numatyta nėra, kaip kad nėra numatyta jokių neigiamų pasekmių (sankcijų) už analogiškus veiksmus. Be to, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad nagrinėjamu atveju trečiojo asmens interesai neturi būti iškelti aukščiau ieškovės (dalies ginčo Žemės sklypo savininkės) interesų.

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nedaro jokios reikšmingos įtakos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

44. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad jam paskirtoje naudotis Žemės sklypo dalyje esančios ariamos žemės ir miško žemės santykis nėra proporcingas lyginant su ieškovei paskirtos naudotis Žemės sklypo dalyje liekančios ariamos žemės ir miško žemės santykiu. Susipažinęs su byloje ieškovės pateiktu Planu, pagal kurį pirmosios instancijos teismas ir nustatė naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarką, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su tuo, kad galimai ariamos žemės ir miško žemės proporcijos ieškovei paskirtoje naudotis Žemės sklypo dalyje yra kiek geresnės nei atsakovui paskirtoje naudotis jo dalyje. Tačiau kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 32 punkte, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, nustatyti tokią naudojimosi tvarką, pagal kurią visiems bendraturčiams naudotis atitektų visiškai identiškos pagal savo naudingąsias savybes arba vienodo vertingumo daikto dalys, praktikoje ne visada galima. Todėl nagrinėjamu atveju nurodytas nukrypimas (kurio procentine išraiška pats atsakovas net nėra apskaičiavęs ir detalizavęs savo apeliaciniame skunde) yra toleruotinas, ypač atsižvelgiant į tai, kad iš esmės didžioji dalis ariamos žemės vis vien patenka į Žemės sklypo dalį, kuri yra paskirta naudotis išimtinai atsakovui.

45. Atmestini ir apelianto argumentai, susiję su tuo, kad nustačius naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarką pagal Planą, jam bus apsunkintas patekimas į naudoti paskirtą jo dalį, kadangi tai jis galės padaryti tik per ieškovei paskirtą naudotis Žemės sklypo dalį. Pažymėtina, kad nei ieškovės pateiktame Plane, nei atsakovo pateiktame UAB (duomenys neskelbtini) plane nėra pažymėtas joks kelias ar kitokios formos privažiavimas į Žemės sklypą. NTR duomenys liudija, kad Žemės sklypui (kaip viešpataujančiam daiktui) nėra nustatytas ir joks kelio servitutas. Ginčo Žemės sklypas iš visų pusių ribojasi su kitais valstybei ar privatiems asmenims priklausančiais žemės sklypais, kas leidžia daryti išvadą, kad patekti į jį fiziškai galima tik per greta esančius žemės sklypus. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarka niekaip neapriboja atsakovo galimybių patekti į jam paskirtą naudotis Žemės sklypo dalį, kadangi kaip ir ieškovė, jis tai galės padaryti tik panaudodamas gretimai esančiais žemės sklypais. Apeliacinio skundo argumentai, kad į paskirtą naudotis ginčo Žemės sklypo dalį atsakovas neva negalės pateikti dėl melioracijos griovių bei miško, nagrinėjamu atveju nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

46. Apeliacinės instancijos teismas teisiškai nepagrįstais laiko ir atsakovo pateikto apeliacinio skundo teiginius, kuriais apeliuojama į tai, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarka pažeidžia Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies ir 5 straipsnio 6 dalies nuostatas.

47. Atkreiptinas dėmesys, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalis numato, kad privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė į dalis neskaidoma, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 ha, išskyrus numatytas keturias išimtis, t. y. (1) kai atidalijama bendraturčių valdoma privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė, jeigu šie sklypai buvo suformuoti atkuriant nuosavybės teises asmenims bendrosios nuosavybės teise pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą; (2) kai atidalijama privati miško valda, kurioje yra žemės ūkio naudmenos, atidalijant šias žemės ūkio naudmenas; (3) kai atidalijama privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė, kurioje yra teisėtai pastatytas pastatas arba pastatas kartu su jo priklausiniais, NTR įregistruotas atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu), formuojant atskirus žemės sklypus – miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą, kuris formuojamas pastatui arba pastatui kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu), eksploatuoti; (4) kai atidalijama privati miško valda buvusiai sodybai atstatyti). Taigi, Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostatos reglamentuoja draudimo atidalinti miško žemės plotus iš bendrosios dalinės nuosavybės atvejus, kuomet vyksta naujų (savarankiškų) nekilnojamojo turto objektų formavimas. Kadangi minėta teisės norma nėra skirta reguliuoti naudojimosi miško žeme tvarkos nustatymo klausimus, ji nagrinėjamoje civilinėje byloje, priešingai nei kad teigia apeliantas, laikytina nereikšminga ir netaikytina.

48. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarkos, jam atsirado pareiga atkurti ir rūpintis UAB (duomenys neskelbtini) iškirstu mišku, o tai yra nesąžininga ir neteisinga. Pažymėtina, kad Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalis numato, kad privačius miškus atkuria, tvarko ir naudoja privačių miškų savininkai, laikydamiesi nurodyto įstatymo, taip pat Vyriausybės ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos, atsižvelgiant į privačių miškų savininkų organizacijų siūlymus, tvirtinamų Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų ir kitų miškų ūkio veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Taigi, minėtos teisės normos reikalavimai taikytini visiems privačių miškų savininkams. Kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 30 punkte, nustačius konkrečią naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu nustačius naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką pagal Planą, Žemės sklypo (kurio dalį sudaro ir miško žemė) bendrasavininkais toliau išliko abi ginčo šalys – ieškovė ir atsakovas, o tai reiškia, kad jie abu privalo tinkamai laikytis ir Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies reikalavimų, nepriklausomai nuo to, didesnė ar mažesnė miško žemės dalis pateko į jiems paskirtas naudotis Žemės sklypo dalis. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, kad NTR duomenimis, miško žemė ginčo Žemės sklype užimą 2,1795 ha plotą, kai asmeniškai ieškovei priklausanti Žemės sklypo dalis yra tik 1,90 ha dydžio. Todėl net pasirinkus atsakovo siūlytą naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarkos nustatymo variantą pagal UAB (duomenys neskelbtini) planą, jo naudojimui vis viena būtų buvusi paskirta reikšminga miško žemės dalis ir jis jokiomis aplinkybėmis neišvengtų pareigos laikytis Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatų.

49. Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, nepaminėti šioje nutartyje, nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

50. Apibendrindamas visus šioje nutartyje nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė reikšmingas bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nepažeidė jokių įrodymų vertinimo taisyklių, taip pat nenukrypo ir nuo aktualios kasacinio teismo praktikos. Skundžiamu teismo sprendimu patvirtinta naudojimosi ginčo Žemės sklypu tvarka atitinka teisėtumo, proporcingumo, naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo kriterijus, ja bendraturčiams paskirtos naudotis Žemės sklypo dalys naudingumo ir vertingumo prasme yra iš esmės identiškos, paskirtų naudoti plotų ribos aiškios ir taisyklingų konfigūracijų, galimybės į juos patekti – vienodos. Todėl teisiškai pagrįsto Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo naikinti ar keisti byloje pateikto apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

52. Atmetus apelianto (atsakovo) pateiktą apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos.

53. Bylos duomenys liudija, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 968 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokatės Karinos Račkauskienės teisinei pagalbai apmokėti (2025 m. sausio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 11/2025). Atmetus byloje pateiktą apeliacinį skundą, nurodytos bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteistinos iš apelianto, t. y. atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

54. Teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, apeliacinės instancijos teisme, valstybė nepatyrė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 968 (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) Eur.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.