Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-3905-342/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-05-30
Bylos Nr.: I-3905-342/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00172-2019-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas: V. S.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I-3905-342/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00172-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 20.5.1; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 30 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

2019 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1 - 8) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, jog laikotarpiu nuo 2018-11-13 iki 2019-02-18 periodiškai buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovės atstovas) areštinėje (toliau – ir Areštinė), šiurkščiai pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimus.

Teigia, jog nuo 2018-11-13 iki 2018-11-29 būnant Areštinės kamerose Nr. 11,12,13, kurios buvo keturvietės, vienam asmeniui laisvo 5 kv. m. ploto neužteko, buvo sunku judėti, kilo konfliktai. Pažymi, kad dalį kamerų ploto užėmė inventorius ir baldai. Mano, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) naujausią praktiką (2016-10-20 sprendimas byloje M. prieš Kroatiją) iš bendro kameros ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo plotas ir atsižvelgta į baldų užimamą plotą. Akcentuoja, kad nurodytoje EŽTT byloje konstatuota, kad kai asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. kameros ploto, yra preziumuojamas Konvencijos 3 str. pažeidimas. Teigia, kad atsakovės atstovas neužtikrino teisės aktuose numatyto 5 kv. m. ploto vienam asmeniui. Tvirtina, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Akcentuoja, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas, jo įrengimas neatitiko nustatytų reikalavimų. Teigia, kad kamerose lovos girgždėjo, buvo surūdijusios, todėl bandant užmigti pabusdavo nuo triukšmo, girgždesio. Nurodo, kad oro vėdinimo sistema skleidė per didelius garsus. Pažymi, kad nebuvo apžiūrėtas bendrosios praktikos slaugytojo ar daktaro, nebuvo suteikta pirmoji medicininė pagalba, į prašymus nebuvo reaguojama. Akcentuoja, kad negavo tinkamo maitinimo. Taip pat nurodo, kad nuo 2018-12-17 iki 2018-12-19 buvo patalpintas į kamerą Nr.8, kurios plotas buvo per mažas; kameroje turėjo miegoti prie tualeto, kuris pilnai nėra uždengtas. Teigia, kad minėtu laikotarpiu nebuvo apžiūrėtas medicinos darbuotojo, kentė skrandžio ir danties skausmus; negavo maitinimo, kuris paskirtas pagal ligą. Nurodo, kad nuo 2019-01-21 iki 2019-01-24 buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurioje atėmus inventorių, plotas buvo per mažas; kameroje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teigia, kad atvykstant nebuvo duotas reikiamas maitinimas, davė sausą davinį, kuris netiko pagal paskirtą maisto racioną. Nurodo, kad nuo 2019-02-13 iki 2019-02-18 kalinimo sąlygos prilygo kankinimui. Paaiškina, kad atvykus gavo sausą maisto davinį, kuris neatitinka pareiškėjo maisto raciono. Dėl nurodytų aplinkybių reikšdamas pretenzijas nuo 2019-02-13 paskelbė neterminuotą bado akciją. Pažymi, kad bado akcija susijusi ir su minkštojo inventoriaus išdavimu – pagalvės ir antklodės laikomos nehigieniškomis sąlygomis. Teigia, kad ant pagalvių neįmanoma išsimiegoti. Taip pat tvirtina, kad Klaipėdos AVPK areštinės viršininko elgesys buvo ironiškas, pašiepiantis. Nurodo, kad sanitarinis mazgas 19 kameroje įrengtas priešais duris, todėl buvo pažeistas privatumas, jautėsi nuolat stebimas. Akcentuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad kamerose nebuvo radijo taško bei sistemos kabelinei televizijai; apšvietimas buvo per ryškus, nuo jo skaudėjo galvą; elektros rozetės buvo atjungtos; tualetai buvo metaliniai, be dangčių. Dėl skunde nurodytų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį pažeminimą, pasityčiojimą, kuris tiesiogiai buvo nukreiptas į pareiškėją.

Pareiškėjas 2019-03-25 raštu „Skundo papildymas” (b. l. 74 – 76) paaiškina, kad papildomas jo kankinimas vyko 2019-02-26 – 2019-02-28 dienomis. Nurodo, kad minėtu laikotarpiu buvo patalpintas į 19 kamerą, kurioje einant į tualetą jautėsi stebimas pareigūnų. Pažymi, kad Areštinės pareigūnai žino, kad jam yra paskirtas dietinis maitinimas. Teigia, kad kreipėsi į prokuratūrą dėl Areštinės viršininko veiksmų.

Atsiliepimas

Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaiko skundą bei nesutinka su atsiliepimu iš esmės skunde bei 2019-03-25 rašte „Skundo papildymas” išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu.

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 36 – 40) su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas areštinėje visada buvo laikomas nepažeidžiant nustatyto policijos areštinės kameroje minimalaus gyvenamojo ploto tenkančio vienam laikomam asmeniui dydžio – 5 kv. m. neįskaitant sanitarinio mazgo į bendrą gyvenamąjį plotą. Teigia, kad pareiškėjas su rūkančiais asmenimis buvo laikomas jam pageidaujant, nes jis teigė, kad yra rūkantis, o nuo 2019-02-13 iki 2019-02-18 pareiškėjas buvo laikomas su nerūkančiais asmenimis, kadangi teigė, kad neberūko. Tvirtina, kad areštinės kamerose įrengtos 170 cm sanitarinio mazgo atskiriamosios pertvaros su 120 cm varstomomis durimis, metaliniai unitazai ir oro ventiliacijos sistema. Pažymi, kad užtikrina pasivaikščiojimų organizavimą areštinėje. Akcentuoja, kad areštinės kameros įrengtos 2015 m., jos yra tinkamos naudojimui ir tai patvirtina patikrinimo aktai. Nurodo, kad areštinės kamerose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, taip pat yra galimybė patalpas išsivėdinti per langus. Teigia, kad nėra gavusi pareiškėjo prašymų būti apžiūrėtam medicinos darbuotojo. Teigia, kad pareiškėjo apžiūra buvo nukelta į kitą dieną, apžiūros metu sveikatos sutrikimų nenustatyta, jokių pasekmių dėl sveikatos būklės nekilo ir žala negalėjo būti padaryta. Teigia, kad pareiškėjas buvo konvojuotas į areštinę ir jam duoti sausi daviniai; dietinis maitinimas yra užsakomas tik po konvojuojamų asmenų atvykimo, susipažinus su jų asmens byla. Tvirtina, kad minkštasis inventorius laikomas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad kamerų dirbtinė apšvieta yra ne mažesnė nei 200 lx. Teigia, kad teisės aktuose nėra nustatyti lizdai televizijos antenoms.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą, laiką ir būdą pranešta tinkamai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėtina atsakovės atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Dėl viešosios atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (minėta, toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (minėta, toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Dėl minimalaus ploto dydžio neužtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai Areštinės kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).

EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).

EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13, byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017-04-03 įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės, aktuali akto redakcija galiojanti nuo 2018-10-24) 58 punktu, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m.(sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš esmės tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A2711-520/2015 ir kt.).

Iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2019-03-15 tarnybinio pranešimo (b. l. 41 - 43) turinio matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-11-13 iki 2018-11-15 buvo laikomas kameroje Nr. 13, kurios plotas 27,75 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 4; laikotarpiu nuo 2018-11-15 iki 2018-11-15 buvo laikomas kameroje Nr. 14, kurios plotas 22,33 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 4; laikotarpiu nuo 2018-11-15 iki 2018-11-29 buvo laikomas kameroje Nr. 11, kurios plotas 22,06 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 4; laikotarpiu nuo 2018-12-17 iki 2018-12-19 buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 11,50 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,42 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 2; laikotarpiu nuo 2019-01-21 iki 2019-01-24 buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas 14,50 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 2; laikotarpiu nuo 2019-02-13 iki 2019-02-18 buvo laikomas kameroje Nr. 19, kurios plotas 7,24 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,35 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 1. Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie jo laikymo Areštinėje laikotarpius bei kamerų, kuriose buvo laikomas numerius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Atsakovės atstovo nurodyti laikotarpiai bei kamerų numeriai iš esmės sutampa su pareiškėjo nurodytais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali.

Atlikus aritmetinius paskaičiavimus (iš Areštinės kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą bei gautą plotą padalinus iš asmenų skaičiaus kameroje), teismas konstatuoja, kad pareiškėjo laikymo Areštinėje laikotarpiais, pareiškėjui teko nuo 5,0175 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Kadangi atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2018-11-13 iki 2018-11-29, nuo 2018-12-17 iki 2018-12-19, nuo 2019-01-21 iki 2019-01-24, nuo 2019-02-13 iki 2019-02-18) buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma – daugiau kaip 5 kv. m. (Taisyklių 58 punktas), todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 straipsnis).

Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Darytina išvada, kad nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto pažeidimu.

Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis

Pareiškėjas tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2018-11-13 iki 2018-11-29 buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2017-11-01 iki 2019-01-01) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau - ir HN 134:2015) 7 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Be kita ko, LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3803-575/2018; 2016-09-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016; 2016-04-14 nutartį administracinėje byloje ir kt.). Apibendrinus, darytina išvada, jog teisinis reguliavimas ir LVAT praktika įpareigoja atsakovės atstovą užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Iš pareiškėjo kortelių išrašų Nr. 30-02070-18 (b. l. 44) ir Nr. 30-02083-18 (b. l. 45 -46) matyti, kad konvojavus pareiškėją į Areštinę, 2018-11-13, 2018-11-15, 2018-12-17 bei 2019-01-21 vykusių pirminių apžiūrų metu pareiškėjas pareigūnams nurodė, kad yra rūkantis, o tik 2019-02-13 apžiūros metu pareiškėjas nurodė, kad nerūko. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo išreiškęs žodžiu ar raštu norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs nusiskundimų dėl to, jog yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis jo skunde nurodytą laikotarpį (nuo 2018-11-13 iki 2018-11-29). Be kita ko, pareiškėjas neteikia argumentų ir įrodymų, kad 2019-02-13 apžiūros metu nurodžius, kad nerūko, jis buvo patalpintas į kamerą su rūkančiais asmenimis. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad atsakovės atstovo pareigūnų veiksmų neteisėtumo nenustatyta.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas teigia, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas, jo įrengimas neatitiko nustatytų reikalavimų, sanitarinis mazgas kameroje Nr. 19 įrengtas priešais duris, todėl buvo pažeistas privatumas, jautėsi nuolat stebimas.

EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie viršytos priimtinos kentėjimo ribos, be kita ko, priskirtina galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99); 2001-04-19 sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), ir kt.). EŽTT praktikoje nurodyta, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., EŽTT 2009-03-12 sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 2007-11-15 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 2012-05-10 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., EŽTT 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015-12-15 sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); taip pat LVAT 2018-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018). Taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų.

LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., LVAT 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018, 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., LVAT 2015-07-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Todėl vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, atsižvelgtina ir į tai, ar atsakovas pagrindė (nepagrindė), jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas tuo laikotarpiu, bei ar buvo kitų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą ir pan., net jei sanitariniai mazgai ir yra įrengti kamerų kampuose bei jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017). Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-756/2017). Tais, atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies yra atskirta tiek pertvara, tiek varstomomis durimis, pripažįstama, jog pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Areštinės kamerose yra įrengtos 170 cm sanitarinio mazgo atskiriamosios pertvaros su 120 cm varstomomis durimis, metaliniai unitazai ir sanitarinio mazgo ventiliacijos sistema. Nurodytas aplinkybes patvirtina 2019-03-15 tarnybinis pranešimas (b. l. 41 – 43). Minėtame pranešime taip pat nurodyta, kad kamerų sanitariniuose mazguose įrengtas grindinis šildymas, todėl klozetas yra kameros temperatūros. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) 2018-08-27 patikrinimo akto (b. l. 53 – 54) matyti, kad tikrinant vieną iš Areštinės kamerų, tikrinimo metu pažeidimų, tame tarpe susijusių ir su sanitariniu mazgu, nenustatyta. Pažymėtina, kad pareiškėjas į bylą pateikė NVSC Klaipėdos departamento raštą „Dėl informacijos pateikimo” (b. l. 12), iš kurio matyti, kad pareiškėjas teikė skundą dėl Areštinės kamerų Nr. 8, 11, 12,13. Iš aptariamo rašto matyti, kad pareiškėjas dėl sanitarinių mazgų įrengimo, privatumo pažeidimų nesiskundė. Pareiškėjas iš esmės nepaneigė atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie sanitarinių mazgų įrengimą kamerose, t. y., kad kamerose yra įrengtos 170 cm sanitarinio mazgo atskiriamosios pertvaros su 120 cm varstomomis durimis, metaliniai unitazai ir sanitarinio mazgo ventiliacijos sistema. Įvertinus Areštinės sanitarinio mazgo įrengimą - sanitarinio mazgo zona atskirta nuo likusios kameros dalies pertvara ir varstomomis durimis - konstatuotina, jog pareiškėjo privatumas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

Dėl higienos normų ir inventoriaus

Pareiškėjas teigia, kad kamerose lovos girgždėjo, buvo surūdijusios, oro vėdinimo sistema skleidė per didelius garsus, pagalvės ir antklodės buvo laikomos nehigieniškomis sąlygomis, ant pagalvių neįmanoma išsimiegoti, kamerose nebuvo radijo taško bei sistemos kabelinei televizijai; apšvietimas buvo per ryškus; elektros rozetės buvo atjungtos; tualetai buvo metaliniai, be dangčių.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas.

LVAT ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., LVAT 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017-01-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

Pažymėtina, kad Klaipėdos AVPK areštinė, esanti adresu Kauno g. 6, Klaipėda, yra naujai pastatyta, o jos atitikimą teisės aktų nuostatoms patvirtina 2015-12-22 pridavimo eksploatacijai aktas Nr. 30-IL-16783 (b. l. 64 - 64). Be to, iš NVSC 2018-01-29 patikrinimo akto (b. l. 50 - 52) matyti, kad patikrinus Areštinės gyvenamąsias patalpas Nr. 8, 11, 12, 13 oro temperatūra ir judėjimo greitis atitiko HN 134:2015 reikalavimus; HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. NVSC 2018-08-27 patikrinimo aktas (b. l. 53 – 54) patvirtina, kad tikrinant vieną iš Areštinės kamerų, tikrinimo metu pažeidimų, susijusių su lovos būkle, sanitariniais įrenginiais, antklodėmis, lovų skalbiniais, lovų čiužiniais, pagalvėmis, nenustatyta. NVSC 2018-09-19 patikrinimo aktas (b. l. 55 - 56) patvirtina, kad patikrinus Areštinės kameras Nr. 6, 16, 17, 18, 19, 20, pažymėta, kad visose Areštinės kamerose, kurių yra 39, yra natūralus ir dirbtinis apšvietimas, sudaryta galimybė gyvenamąsias patalpas išsivėdinti, patalpose yra mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Minėto patikrinimo išvada – HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Iš pareiškėjo pateikto NVSC Klaipėdos departamento rašto (b. l. 12) matyti, kad patikrinus pareiškėjo skundo argumentus dėl Areštinės kamerų Nr. 8, 11, 12, 13 nustatyta, kad visose patalpose yra natūrali ir dirbtinė apšvieta, sudaryta galimybė gyvenamąsias patalpas išsivėdinti, patalpose yra mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema; oro temperatūra ir judėjimo greitis atitiko HN 134:2015 nustatytus dydžius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo radijo taško bei sistemos kabelinei televizijai, tačiau nenurodo, kokias teisės aktų nuostatas pažeidžia nurodytos aplinkybės bei kokią žalą tai sukėlė pareiškėjui, kuo ji pasireiškė. Be kita ko, pareiškėjas nekonkretizuoja aplinkybių dėl to, jog pagalvės ir antklodės galimai buvo nešvarios, neatitiko kitų higienos normų reikalavimų, t. y. pareiškėjas neteikia konkrečių argumentų, kad konkrečiu laikotarpiu pagalvės ir antklodės buvo nešvarios, kada tai buvo ir pan., o tik išreiškia abejonę, kad patalynė laikoma neaiškiomis sąlygomis.

Vadovaujantis pareiškėjo skundo argumentais ir aptartuose patikrinimų aktuose nurodytomis išvadomis konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai, jog ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normų reikalavimus yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo skundai Areštinei dėl kalinimo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis būrų pasitvirtinę. Kitų suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimų byloje nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis” Konvencijos 3 straipsnio prasme. Be kita ko, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl prastų gyvenimo sąlygų pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų ar kreipėsi į administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais, kas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo dvasinės bei fizinės būklės jo nurodyti pažeidimai stipriai nepaveikė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų (baldų, inventoriaus bei daiktų (lovos, elektros rozečių, tualetų unitazų, pagalvės ir antklodės), oro vėdinimo sistemos, apšvietimo, radijo taško bei sistemos kabelinei televizijai) Areštinėje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Dėl medicininės apžiūros

Pareiškėjas teigia, kad atvykus į Areštinę nebuvo apžiūrėtas bendrosios praktikos slaugytojo ar daktaro, jam nebuvo suteikta pirmoji medicininė pagalba, į prašymus nebuvo reaguojama.

Taisyklių 51 punkte nustatyta, kad Areštinės bendruomenės slaugytojas atlieka funkcijas, numatytas Lietuvos medicinos normoje MN 129:2004 „Teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punktas (kabinetas)”, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-01-19 įsakymu Nr. V-8. Policijos areštinėje nesant bendruomenės slaugytojo pareigybės, asmens sveikatos priežiūrai įgyvendinti yra sudaromos sutartys su valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje yra kaupiama informacija apie policijos areštinėje laikomų areštantų apžiūras ir jiems suteiktą medicinos pagalbą (Taisyklių 57 punktas).

Iš pareiškėjo kortelės išrašo (b. l. 47 – 49) matyti, kad 2018-11-15 18:46 val., 2018-11-16 09:39 val., 2018-11-17 09:33 val., 2018-11-18 10:54 val., 2018-11-19 09:42 val., 2018-11-20 09:55 val., 2018-11-21 12:56 val., 2018-11-27 10:16 val., 2018-11-28 09:41 val. 2018-11-29 08:19 val., 2018-12-18 09:25 val., 2019-01-21 18:04 val., 2019-01-22 09:57 val., 2019-01-22 10:40 val., 2019-01-23 09:43 val., 2019-01-24 08:02 val., 2019-02-13 18:12 val., 2019-02-14 10:26 val., 2019-02-15 08:44 val., 2019-02-15 09:59 val., 2019-02-15 11:04 val., 2019-02-15 12:36 val., 2019-02-16 09:45 val., 2019-02-17 10:38 val. buvo atliktos pareiškėjo medicininės apžiūros, o 2019-02-18 09:54 val. pareiškėjas nuo apžiūros atsisakė. Pažymėtina, jog Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašte „Dėl skundo” (b. l. 11) konstatuota, jog pareiškėjo skundas dėl medicinos darbuotojo apžiūros laikytinas pagrįstu, nes per teisės aktuose nustatytą laiko tarpą bendruomenės slaugytojas pareiškėjo neapžiūrėjo. Kita vertus, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad dėl anksčiau nurodyto pažeidimo patyrė žalą. Pareiškėjas neteikia argumentų, o nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl to, jog pirminė apžiūra buvo atlikta per ilgesnį nei 24 val. laiko tarpą nuo pareiškėjo pristatymo dienos, pareiškėjui buvo kilusios tam tikros neigiamos pasekmės. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra įrodyta viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – žala, todėl neturtinė žala negali būti konstatuota.

Dėl maitinimo

Pareiškėjas nurodo, kad negavo tinkamo maitinimo. Teigia, kad atvykus į Areštinę nebuvo duotas reikiamas maitinimas – buvo duotas sausas davinys, kuris netiko pagal pareiškėjui paskirtą maisto racioną. Pažymi, jog dėl nurodytų aplinkybių reikšdamas pretenzijas nuo 2019-02-13 paskelbė neterminuotą bado akciją.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pažymėtina, kad būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).

Taisyklių 62 punkte įtvirtinta, kad areštinėse laikomiems areštantams taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos fiziologinės mitybos normos. Pagal Taisyklių 63 punktą areštantai maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų); valgiaraštį sudaro maistą tiekianti įmonė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytomis fiziologinėmis mitybos normomis. Karštas maistas turi būti patiekiamas ne vėliau kaip per 2 valandas nuo jo paruošimo, įskaitant ir pristatymo laiką; areštantams, kurie negali pavalgyti laiku, šiltas (pašildytas) maistas patiekiamas atskirai (Taisyklių 64 punktas).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos direktorius 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintose „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse” (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios taikytinos ir maisto tiekimui areštinėse laikomiems asmenims, nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei. Vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. LVAT yra išaiškinęs, kad nurodytos Maitinimo organizavimo taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas esant gydytojo(ų) specialisto(ų) išvadai (žr., pvz., LVAT 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015).

Pažymėtina, kad ginčo tarp šalių dėl to, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo paskirtas dietinis maitinimas, nėra. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą neneigė, kad pareiškėjui 2018-12-17, 2019-01-21, 2019-02-13 buvo duoti sausi daviniai. Tačiau atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjas į Areštinę iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo konvojuotas 19:10 val., 17:47 val., 17:52 val.; vakarienė areštantams išduodama – nuo 17 val. iki 18 val., o užsakoma apie 15:30 val. Atsakovės atstovas pažymi, kad apie paskirtą dietinį maitinimą areštantams Areštinės pareigūnai gali sužinoti tik susipažinę su asmens byla, su kuria galima susipažinti tik areštantui atvykus į areštinę. Įvertinus pareiškėjo bei atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad sausas davinys pareiškėjui buvo duotas dėl to, kad maistas vakarienei Areštinėje užsakomas anksčiau nei Pareiškėjas į Areštinę buvo konvojuotas, o užsakant maistą pareiškėjo atstovas neturėjo duomenų (t. y. asmens bylos) apie pareiškėjui paskirtą dietinį maitinimą. Teismas neturi abejonių, kad atsakovės atstovas sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo teisės į dietinį maitinimą, jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo aspektu, esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, atsakovės atstovo pareigūnų veiksmuose teisės aktų pažeidimų nenustatyta.

Dėl atsakovės atstovo veiksmų

Pareiškėjas tvirtina, kad Areštinės viršininko elgesys buvo ironiškas bei pašiepiantis. Dėl šių pareiškėjo teiginių, pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. nenurodo, kada nurodyti veiksmai vyko, neteikia įrodymų (pvz., liudytojų, girdėjusių nurodytas aplinkybes raštų, pavardžių ir pan.), patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes ir pan. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo Areštinės viršininko elgesio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl neturtinės žalos dydžio

Pareiškėjas teigia, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį pažeminimą, pasityčiojimą, kuris tiesiogiai buvo nukreiptas į pareiškėją.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo bei atsakovės atstovo paaiškinimus, nagrinėjamos bylos medžiagą, teisės aktus bei teismų praktiką, konstatuoja, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei žalos, t. y. nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. Prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.; LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė