Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos HEINRICH N. CLAUSEN GmbH & Co. KG prašymą dėl Vokietijos arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2018 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Nr. V 16/2017, 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. birželio 24 d. sprendimų byloje Nr. B 1/2018 bei Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo byloje Nr. 6 Sch 11/19 pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Biogrūdai“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ir priimtas nagrinėti pareiškėjos HEINRICH N. CLAUSEN GmbH & Co. KG patikslintas prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2018 m. birželio 14 d. sprendimą byloje Nr. V 16/2017 ir 2019 m. balandžio 17 d. bei 2019 m. birželio 24 d. sprendimus byloje Nr. B 1/2018 bei Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą byloje Nr. 6 Sch 11/19, kuriais pareiškėjai iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Biogrūdai“ priteista 144 230 Eur žala, 24 389,88 Eur teisinių paslaugų išlaidos, iš viso – 168 619,88 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašyme pareiškėja nurodo:

1.1. Vokietijos arbitražo teismas prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2018 m. birželio 14 d. sprendimu byloje Nr. V 16/2017 priteisė iš suinteresuoto asmens pareiškėjos naudai 144 230 Eur žalą bei 14 617,60 Eur išlaidas.

1.2. 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu byloje Nr. B 1/2018 Vokietijos arbitražo teismas prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos, atmesdamas suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, taip pat tenkino pareiškėjos reikalavimą bei įpareigojo sumokėti pareiškėjai 144 230 Eur žalą bei arbitražo pirmosios instancijos procese patirtas 14 617,60 Eur išlaidas.

1.3. 2019 m. birželio 24 d. sprendimu byloje Nr. B 1/2018 arbitražo teismas pakoregavo 2019 m. balandžio 17 d. arbitražo teismo sprendimo dalį dėl apeliacinio proceso išlaidų bei nurodė, kad suinteresuotas asmuo privalo atlyginti pareiškėjai papildomas 9 772,28 Eur dydžio išlaidas, kurias pareiškėja patyrė arbitražo procese.

1.4. 2019 m. rugsėjo 4 d. Hanzos Aukštesnysis žemės teismas, apeliacine tvarka peržiūrėjęs 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. birželio 24 d. arbitražo teismo sprendimus, priėmė sprendimą byloje Nr. 6 Sch 11/19, kuriuo paliko galioti nurodytus arbitražo teismo sprendimus ir paskelbė juos vykdytinais.

1.5. Pareiškėjos vertinimu, šiuo atveju neegzistuoja 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Niujorko konvencija) V straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintas atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo teismo sprendimą pagrindas, t. y. prašomi pripažinti ir leisti vykdyti sprendimai nepažeidžia viešosios tvarkos. Anot pareiškėjos, prieštaravimas viešajai tvarkai turi būti akivaizdus ir nustatomas pakartotinai nevertinant arbitražo teismo sprendime nustatytų aplinkybių, be to, turėtų būti nustatyta, kad sprendimo pripažinimas pažeistų pačias fundamentaliausias tarptautiniu mastu pripažįstamas vertybes ar moralės principus. Tačiau to suinteresuotas asmuo neįrodė.

1.6. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai nurodo argumentus dėl 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo (toliau – ir Vienos konvencija) pažeidimo ir acquis communautaire (Bendrijos teisynas) nesilaikymo. Šalys neturėjo jokios prievolės sudaryti rašytinę sutartį ar ją patvirtinti raštu. Todėl suinteresuoto asmens teiginiai dėl Vienos konvencijos pažeidimo nėra teisiškai pagrįsti ir, esant teismo sprendimui, teisiškai nereikšmingi. Analogiškai ir pagal Lietuvos teisę šalys neturi jokios prievolės sudaryti rašytinę sutartį ar ją patvirtinti raštu. Dar daugiau – sutarties sudarymo klausimas yra iš esmės fakto klausimas, kuris kiekvienu atveju vertinamas teismo / arbitražo atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, todėl negali būti nagrinėjami šiame procese.

1.7. Suinteresuotas asmuo neteisingai nurodo, kad buvo nepagrįstai taikyta Vokietijos teisė ir nemotyvuotas tokios teisės pasirinkimas. Sprendimuose buvo išsamiai išanalizuotas sutarčių sudarymas, įskaitant ir tai, kad abiejose sutartyse numatytas Vokietijoje taikomų Vieningų sąlygų taikymas, kuris yra įprastas tarptautinėje prekyboje ir anksčiau buvo šalių taikytas. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 3 straipsnis leidžia šalims susitarti dėl taikytinos teisės. Taigi akivaizdu, jog sprendimai neprieštaravo viešajai tvarkai. Tokiais argumentais suinteresuotas asmuo tik siekia, kad būtų paneigti sprendimai jau išnagrinėtoje byloje. Tačiau tai nėra sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti tikslas bei paskirtis.

1.8. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai argumentuoja, neva žalos dydis nėra nustatytas. Prašomi pripažinti ir leisti vykdyti sprendimai yra motyvuoti, yra pateikiamas žalos apskaičiavimas ir pagrindimas. Suinteresuotas asmuo tik bando iš naujo spręsti ginčą, tačiau šioje stadijoje tai nėra galima ir įmanoma, taip pat tai nėra sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti tikslas bei paskirtis.

1.9. Suinteresuoto asmens argumentai dėl to, jog tariamai arbitrai buvo šališki ir buvo pažeistos sąžiningo proceso taisyklės, visiškai nepagrįsti. Jokių objektyvių tą patvirtinančių įrodymų suinteresuotas asmuo nepateikia.

1.10. Pareiškėjos teigimu, nėra ir kitų Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Be kita ko, viso arbitražo metu suinteresuotas asmuo neginčijo arbitražo jurisdikcijos bei sudėties, todėl laikytina, kad arbitražinis susitarimas tarp šalių galioja.

2. Suinteresuotas asmuo UAB „Biogrūdai“ atsiliepime į pareiškėjos patikslintą prašymą prašo pareiškėjos prašymo dalį dėl Vokietijos Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo byloje Nr. 6 Sch 11/19 pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje palikti nenagrinėtą ir šią bylos dalį nutraukti; likusią prašymo dalį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Vokietijos Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimas negali būti pripažįstamas ir jo vykdymas negali būti leidžiamas Lietuvos Respublikoje, nes toks klausimas apskritai nenagrinėtinas Lietuvos teisme tiek pagal Europos Sąjungos teisės aktus, kadangi Vokietijos Hanzos Aukštesnysis žemės teismas nėra arbitražo teismas, o yra Vokietijos bendrosios kompetencijos teismas, tiek dėl to, kad tokio sprendimo pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikoje iš esmės nesukurtų jokių teisinių padarinių.

2.2. Vokietijos aukštesniojo arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2019 m. balandžio 17 d. sprendimas ir 2019 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Nr. B 1/2018 galėtų būti pripažinti ir leisti vykdyti tik ta apimtimi, kuria iš suinteresuoto asmens buvo priteistos bylinėjimosi apeliaciniame arbitražo procese išlaidos, tuo tarpu 2019 m. balandžio 17 d. arbitražo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas suinteresuoto asmens apeliacinis skundas dėl 2018 m. birželio 14 d. arbitražo sprendimo, negali būti pripažįstama ir vykdoma, kadangi toks Lietuvos teismo sprendimas nesukurtų jokių teisių ir pareigų šios bylos šalims.

2.3. Priešingai nei nustatyta Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) 41 straipsnio 4 dalyje, Vokietijoje priimtas arbitražo sprendimas pats savaime nėra vykdytinas dokumentas. Tam, kad Vokietijoje priimtas arbitražo sprendimas galėtų būti vykdomas, suinteresuota šalis turi pateikti atitinkamą prašymą Vokietijos aukštesniajam teismui (vok. Oberlandesgericht), kuris, patikrinęs, ar nėra pagrindų atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą vykdytinu, jį paskelbia vykdytinu arba atsisako paskelbti jį tokiu. Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2018 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Nr. V 16/2017 nėra vykdytinas (pareiškėja nepateikė jokių šio sprendimo vykdytinumo įrodymų) ir negali būti vykdomas valstybėje, kurioje jis priimtas (Vokietijoje), šis arbitražo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 813 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų ir negali būti skelbiamas vykdytinu Lietuvoje net ir jį pripažinus.

2.4. Suinteresuoto asmens nuomone, egzistuoja Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nurodytas pagrindas Lietuvos teismui atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti prašomus pripažinti ir leisti vykdyti Vokietijos arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2018 m. birželio 14 d. sprendimą byloje Nr. V 16/2017, Vokietijos aukštesniojo arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. birželio 24 d. sprendimus byloje Nr. B 1/2018 (toliau kartu – ir Arbitražo sprendimai), t. y. Arbitražo sprendimų pripažinimas ir leidimas vykdyti prieštarautų viešajai tvarkai.

2.5. Vokietijos arbitražas priteisė nuostolius pagal suinteresuoto asmens nepasirašytas sutartis, pritaikęs specifinį Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje žinomą teisės institutą, kuomet rašytinės sutartys laikomis sudarytomis, jeigu kita šalis nedelsiant nepateikia prieštaravimo dėl išsiųstos sutarties, tačiau šio instituto taikymas neatitinka 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo (toliau – ir Vienos konvencija). Pagal Vienos konvenciją būtų nuspręsta, kad nepasirašyta rašytinė sutartis negali būti laikoma sudaryta, todėl nuostolių priteisimas pagal neakceptuotą sutartį pažeidžia Vienos konvenciją ir, atitinkamai, Lietuvos viešąją tvarką. Tiek Vokietija, tiek Lietuva ratifikuodamos Vienos konvenciją įsipareigojo jos laikytis ir ją taikyti. Sprendimai, priimti pažeidžiant Lietuvoje ratifikuotą Vienos konvenciją, negali būti pripažįstami ir vykdomi Lietuvoje.

2.6. Netaikydamas Europos Sąjungos teisės, kuri sudaro sudėtinę Lietuvos teisinės sistemos ir Vokietijos teisinės sistemos dalį, ir, vietoje to, taikydamas Vokietijos teisę nesant šalių sutarimo ir niekaip nemotyvuodamas tokio teisės pasirinkimo, taip pat apskritai neanalizuodamas ir nenustatydamas sutarties sudarymo klausimo pagal visuotinai pripažįstamas taisykles, Vokietijos arbitražas iš esmės pažeidė tiek Vokietijos, tiek Lietuvos teisę.

2.7. Atitinkamų Arbitražo sprendimų pripažinimas ir vykdymas Lietuvoje iš esmės pažeistų viešąją tvarką, kadangi tokiu atveju Lietuvoje būtų pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti sprendimas dėl nuostolių išieškojimo pagal sutartį nenustačius paties sutarties sudarymo fakto. Net jei būtų laikoma, kad sutarties sudarymo faktas buvo nustatytas pagal Vokietijos teisę, Arbitražo sprendimų pripažinimas ir vykdymas Lietuvoje iš esmės pažeistų viešąją tvarką vien dėl to, kad toks nustatymas (ir apskritai ginčo išsprendimas) buvo atliktas pagal teisę, dėl kurios taikymo šalys nesusitarė. Teisės taikymas nesant šalių aiškaus sutarimo dėl konkrečios teisės taikymo ir nesant pagrindo taikyti tokią teisę pagal tarptautinius teisės aktus (Vienos konvenciją, Roma I, kt.) iš esmės pažeidžia suinteresuoto asmens teisėtus lūkesčius ir teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą, o tokiu teisės taikymu paremti Arbitražo sprendimai pažeidžia fundamentalius ir aiškius teisingumo ir sąžiningumo principus.

2.8. Vokietijos aukštesniojo arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo byloje Nr. B 1/2018 (2019 m. birželio 24 d. redakcija) pripažinimas ir vykdymas Lietuvoje (įskaitant dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo) prieštarautų viešajai tvarkai ne tik dėl to, kad Aukštesnysis arbitražas taip pat nesilaikė Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės reikalavimų, taikė Vokietijos, o ne Lietuvos teisę, ir nenustatė net paties sutarties sudarymo fakto pagal taikytiną Lietuvos teisę, bet ir dėl to, kad Aukštesnysis arbitražas neištaisė galimai tokią pačią pirmojo arbitražo padarytą akivaizdžią teisės taikymo klaidą.

2.9. Arbitražai priteisė žalos atlyginimą net nenustatę žalos fakto ir nesant jokių įrodymų dėl pareiškėjos patirtos žalos fakto, todėl pareiškėjos naudai priteista 144 230 Eur suma (ir ieškinio tenkinimo pagrindu priteistos bylinėjimosi išlaidos) gali būti laikoma tik nepagrįstu pareiškėjos praturtėjimu suinteresuoto asmens sąskaita, ir tokių Arbitražo sprendimų pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvoje iš esmės prieštarautų viešajai tvarkai.

2.10. Arbitražo procesų metu nebuvo suteikta galimybė apklausti ir pasisakyti suinteresuoto asmens vadovui, nors R. B., su kuriuo pareiškėja vykdė susirašinėjimą, nurodė, kad sutarčių, dėl kurių vykdymo kilo ginčas, suinteresuoto asmens vadovui jis nepersiuntė ir su ja nederino. Esant tokioms aplinkybėms, arbitražas negalėjo tinkamai ir nešališkai išnagrinėti bylos be suinteresuoto asmens vadovo dalyvavimo bei paaiškinimų, ir tokio proceso metu priimti Arbitražo sprendimai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais.

2.11. Be to, iš pateikto 2017 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolo matyti, kad dar net nepradėjus bylą nagrinėti iš esmės paskirti arbitrai nebuvo nešališki, išreiškė ne tik savo išankstinį nusistatymą ginčo klausimu, bet ir nurodė, ką ir kaip ieškovas privalėjo įrodinėti šioje byloje. Tokie arbitražo veiksmai grubiai pažeidžia arbitrų nešališkumo, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus, kurie neabejotinai yra esminiai procesinės teisės bei teisingumo principai. Atitinkamai, tiek tokio proceso metu priimtų arbitražo sprendimų, tiek prašomų pripažinti ir vykdyti Lietuvoje Vokietijos aukštesniojo arbitražo 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. birželio 24 d. sprendimų, kuriais tokie arbitražo sprendimai nebuvo panaikinti, pripažinimas ir vykdymas Lietuvoje iš esmės prieštarautų viešajai tvarkai.

2.12. Pareiškėja inicijavo elektroninę bylą pateikdama prašomų pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo ir Vokietijos teismo sprendimų skanuotas kopijas, patvirtintas jas pateikusios advokatės. Toks pateikimas neatitinka KAĮ 51 straipsnio 2 dalies ir Niujorko konvencijos IV straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi Lietuvos teismui turi būti pateikti arbitražo sprendimų originalai arba tinkamai patvirtinti jų nuorašai.

2.13. Pareiškėja, prašydama pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvoje Arbitražo sprendimus, privalo kartu su prašymu pateikti tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens sudarytą rašytinį susitarimą dėl arbitražo, kaip jis suprantamas pagal Konvencijos II straipsnį, tačiau jokio rašytinio susitarimo pareiškėja nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

3. Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įgyja res judicata (įsiteisėjęs teismo sprendimas) galią ir gali būti vykdomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 809 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) 51 straipsnio 4 dalis).

4. Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražo teismų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) (CPK 810 straipsnio 6 dalis, KAĮ 51 straipsnio 1 dalis).

5. Tiek pagal galiojančias CPK ir KAĮ nuostatas, tiek pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014; 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą remiantis Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-96-381/2020, 8 punktas).

6. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimas, todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-96-381/2020; 2021 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-18-516/2021).

7. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, dėl kurių buvimo teismas turi spręsti ex officio (savo iniciatyva), t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011).

8. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo UAB „Biogrūdai“ prašo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Vokietijos arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos sprendimus Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nurodytu pagrindu, t. y. sprendimų pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Atsižvelgdamas į tai, teismas Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

9. Prieš atlikdamas prašomų pripažinti arbitražo sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai vertinimą, teismas pasisako dėl kai kurių kitų suinteresuoto asmens atsiliepimo argumentų.

10. Pirma, teismas sutinka su suinteresuoto asmens argumentu, kad pareiškėjos prašomas pripažinti Vokietijos Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimas negali būti pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvoje objektas nei pagal Niujorko konvenciją, nes Vokietijos Hanzos Aukštesnysis žemės teismas nėra arbitražas, nei pagal kitus teisės aktus.

11. Viena vertus, suinteresuotas asmuo nepagrįstai nagrinėjamu atveju apeliuoja į 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas) taikymą, nes šio reglamento preambulės 12 punkte paaiškinta, kad šis reglamentas neturėtų būti taikomas jokiam ieškiniui ar šalutiniam procesui, susijusiam visų pirma su arbitražo teismo formavimu, arbitrų įgaliojimais, arbitražo procedūros eiga ar bet kuriais kitais tokios procedūros aspektais, taip pat jokiam ieškiniui ar teismo sprendimui dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, peržiūros, apskundimo, pripažinimo ar vykdymo. Kita vertus, suinteresuotas asmuo teisingai nurodo, kad Vokietijos Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo pripažinimas Lietuvoje iš esmės nesukurtų jokių teisinių padarinių.

12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad užsienyje priimti arbitražo sprendimai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiami vykdyti 1958 m. Niujorko konvencijoje nustatyta tvarka. Arbitražo vietos teismo sprendimas, priimtas atitinkamos valstybės teisės aktuose nustatyta tvarka peržiūrint arbitražo sprendimą, nėra pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje objektas, todėl prašymą dėl tokio užsienio teismo sprendimo pripažinimo atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-469/2020, 22 punktas).

13. Kadangi Vokietijos Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimu buvo atmestas suinteresuoto asmens prašymas panaikinti Vokietijos aukštesniojo arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą byloje Nr. B 1/2018 (2019 m. birželio 24 d. redakcija) bei 2019 m. balandžio 17 d. arbitražo sprendimas, pakoreguotas 2019 m. birželio 24 d. arbitražo sprendimu, paskelbtas vykdytinu, susiklosčiusi situacija iš esmės atitinka tą, kurią vertino kasacinis teismas pirmiau nurodytoje byloje. Todėl, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, civilinės bylos dalis dėl Vokietijos Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvoje nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

14. Antra, suinteresuotas asmuo teigia, kad, pripažinus ir leidus vykdyti Vokietijos aukštesniojo arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. birželio 24 d. sprendimus byloje Nr. B 1/2018, galėtų būti pripažinta ir leista vykdyti tik ta sprendimų dalis, kuria iš suinteresuoto asmens yra priteistos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame arbitražo procese, o 2019 m. balandžio 17 d. arbitražo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas suinteresuoto asmens apeliacinis skundas dėl 2018 m. birželio 14 d. arbitražo sprendimo, negali būti pripažįstama ir vykdoma, kadangi toks Lietuvos teismo sprendimas nesukurtų jokių teisių ir pareigų šios bylos šalims. Šio argumento kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į pareiškėjos pareikšto prašymo dalyką, iš kurio matyti, kad pareiškėja prašo pripažinti minėtus arbitražo sprendimus tiek, kiek jais iš suinteresuoto asmens priteistos tam tikros piniginės sumos, konkrečiai: 144 230 Eur žala, 24 389,88 Eur teisinių paslaugų išlaidos, iš viso – 168 619,88 Eur. Todėl nurodytą suinteresuoto asmens argumentą teismas vertina kaip formalų ir iš esmės neturintį jokios teisinės reikšmės atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktą prašymą.

15. Trečia, suinteresuotas asmuo, remdamasis Vokietijos teise, teigia, kad tam, jog Vokietijoje priimtas arbitražo sprendimas galėtų būti vykdomas, suinteresuota šalis turi pateikti atitinkamą prašymą Vokietijos aukštesniajam teismui, kuris, patikrinęs, ar nėra pagrindų atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą vykdytinu, jį paskelbia vykdytinu arba atsisako paskelbti jį tokiu. Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2018 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Nr. V 16/2017 nėra vykdytinas (pareiškėja nepateikė jokių šio sprendimo vykdytinumo įrodymų) ir negali būti vykdomas valstybėje, kurioje jis priimtas (Vokietijoje), šis arbitražo sprendimas, anot suinteresuoto asmens, neatitinka CPK 813 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų ir negali būti skelbiamas vykdytinu Lietuvoje net ir jį pripažinus. Šių suinteresuoto asmens argumentų kontekste apeliacinės instancijos teismas pastebi tam tikrą suinteresuoto asmens procesinį nenuoseklumą.

16. Argumentuodamas, kad Vokietijos Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimas, kuriuo 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. birželio 24 d. arbitražo sprendimai paskelbti vykdytini, negali būti pripažįstamas ir vykdomas Lietuvoje, suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad šis teismo sprendimas nesukūrė ir negali sukurti jokių teisių ir pareigų bylos šalims Lietuvoje; Vokietijos teismas vertino priimtą arbitražo sprendimą pagal jo atitiktį Vokietijos viešajai teisei ir neturėjo jokios jurisdikcijos ir nesprendė dėl arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvoje; tik Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi teisę spręsti dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje, o Vokietijos teismo sprendimas dėl arbitražo teismo sprendimo vykdymo Vokietijoje objektyviai negali būti vykdomas Lietuvoje (atsiliepimo į patikslintą prašymą 11–12 punktai). Tuo tarpu dėl Vokietijos arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2018 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Nr. V 16/2017 suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad, pareiškėjai nepateikus dėl nurodyto arbitražo sprendimo priimto atitinkamo Vokietijos teismo sprendimo, šis arbitražo sprendimas negali būti leidžiamas vykdyti Lietuvoje.

17. Atsižvelgdamas į tai, kad, kaip ir nurodo suinteresuotas asmuo, dėl leidimo vykdyti užsienio arbitražo sprendimą Lietuvoje sprendžia Lietuvos teismai, o suinteresuotas asmuo neprašė taikyti Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje nustatytų atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą pagrindų, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad suinteresuoto asmens argumentai nesudaro kliūčių spręsti dėl Vokietijos arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2018 m. birželio 14 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tiek teismui gavus ieškinį dėl ginčo, dėl kurio sudarytas arbitražinis susitarimas (t. y. teismui ieškinio priėmimo stadijoje sprendžiant dėl savo jurisdikcijos), tiek sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, teismo atliekamas teisinis vertinimas pradedamas nuo prezumpcijos, jog, atitinkamai, arbitražinis susitarimas yra galiojantis, o arbitražo sprendimas – vykdytinas. Minėtos prezumpcijos gali būti paneigiamos 1958 m. Niujorko konvencijoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015; 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2017).

Dėl užsienio arbitražo sprendimų atitikties viešajai tvarkai pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą

18. Pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą valstybės narės teismas ex officio gali atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo teismo sprendimą, kai arbitražo teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.

19. Nors minėtoje nuostatoje sąvoka „viešoji tvarka“ vartojama šalies, kurioje siekiama pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo teismo sprendimą, kontekste, tačiau nuosekliai formuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sąvoka „viešoji tvarka“ turėtų būti suprantama ir aiškinama siauriau – kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006; kt.).

20. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje dėl užsienio arbitražo teismo sprendimų pripažinimo yra pažymėjęs, kad ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti laikomas pakankamu pagrindu atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-421/2015; kt.).

21. Atitikties viešajai tvarkai vertinimo kriterijaus ribos formuluojamos siaurai ne tik kasacinio teismo, bet ir užsienio valstybių aukščiausiųjų teismų praktikoje. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai gali būti laikomi tik tokie arbitražo teismo sprendimai, kurie pažeidžia fundamentalius ir aiškius teisingumo ir sąžiningumo principus, pagrindines moralės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015).

22. Užsienio teismų praktikoje prieštaraujančiais viešajai tvarkai laikyti tokie užsienio arbitražų sprendimai, kuriuose arbitražo teismas priėmė sprendimą dėl šalių teisių ir pareigų, kylančių iš sutarties, kurios tikslas yra neteisėtas (pavyzdžiui, prekių gabenimas kontrabanda), taip pat tais atvejais, kai iš arbitražo teismo sprendimo aiškiai matyti, kad abi sutarties šalys ar viena iš šalių elgėsi priešingai tarptautinei viešajai tvarkai (pavyzdžiui, vykdė savo veiklą apgaule, papirkdama valstybės pareigūnus, siekdama neteisėtai pasinaudoti ar pasinaudodama užsienio valstybės diplomatinių ryšių kanalais). Kitaip tariant, prieštaraujančiais viešajai tvarkai laikyti tokie arbitražo teismo sprendimai, kai iš paties sprendimo akivaizdu, kad šalys sudarė sutartį ir veikė neteisėtais tikslais, o tokie šalių ketinimai ir veiksmai negali būti ginami (žr., pvz., Jungtinės Karalystės apeliacinio teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Solemany prieš Solemany). Tai, kad viešajai tvarkai prieštarautų arbitražo teismo sprendimai, kuriuose sprendžiama dėl šalių teisių ir pareigų, kylančių iš neteisėtos sutarties, arba kai iš arbitražo teismo sprendimo aiškiai matyti neteisėta šalių veikla, tokia kaip pareigūnų papirkinėjimas ar kitokios korupcijos apraiškos, sutiko ir kitų užsienio valstybių teismai (žr., pvz., Paryžiaus apeliacinio teismo 1994 m. sprendimą byloje European Gas Turbines SA prieš Westman International Ltd., Tailando Aukščiausiojo Teismo sprendimą byloje Nr. 7277/2549.). Kanados teismuose palaikomas toks viešosios tvarkos Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto prasme aiškinimas – viešoji tvarka, kaip ji suprantama Niujorko konvencijoje ir daugelyje kitų tarptautinių sutarčių, apima esminius materialiosios ir proceso teisės bei teisingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).

23. Iš pirmiau pateiktų teisinių išaiškinimų akivaizdu, kad nė vienas iš suinteresuoto asmens argumentų, susijusių su šalių santykių teisiniu kvalifikavimu, taikytinos teisės ir reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu, nėra tokio lygio (pobūdžio), kad patvirtintų prieštaravimą viešajai tvarkai, kaip ji suprantama Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto prasme.

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad užsienio valstybių arbitražo teismų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia tik konkrečių 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Todėl sprendžiant dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 straipsnio 4 dalis, 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-421/2015). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad iš Niujorko konvencijos teksto matyti, jog nenustatyta galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimo turinio netgi tada, kai padaryta fakto ar teisės taikymo klaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-421/2015).

25. Kaip teisingai nurodo pareiškėja, suinteresuotas asmuo, teigdamas, kad arbitražo byloje buvo netinkamai nustatytas sutarties sudarymo faktas, pažeista Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo, nepagrįstai netaikytas 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“), žalos atlyginimas priteistas nenustačius paties žalos fakto (pažymėtina, kad atitinkami arbitražo sprendimai dėl žalos priteisimo yra motyvuoti, o ar pakankamai, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas), iš esmės ginčija arbitražo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą (siekia iš naujo įvertinti arbitražo bylos faktines ir teisines aplinkybes), kuris, kaip minėta, šiame procese negali būti tikrinamas, atitinkamai teismas dėl šių suinteresuoto asmens argumentų plačiau nepasisako.

26. Lygiai taip pat, kaip neleistiną šiame procese, teismas vertina suinteresuoto asmens argumentą, kad arbitražo metu nebuvo suteikta galimybė apklausti ir pasisakyti suinteresuoto asmens vadovui, dėl ko, anot suinteresuoto asmens, arbitražas negalėjo tinkamai ir nešališkai išnagrinėti bylos. Suinteresuotas asmuo teigia, kad dėl nurodytos priežasties arbitražo sprendimai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, taigi pats patvirtina, kad šiuo argumentu kvestionuoja arbitražo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

27. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens argumentai taip pat nepatvirtina arbitrų šališkumo, kaip pagrindo, remiantis prieštaravimo viešajai tvarkai išlyga, nepripažinti arbitražo sprendimų. Anot suinteresuoto asmens, dar net nepradėjus bylą nagrinėti iš esmės paskirti arbitrai išreiškė ne tik savo išankstinį nusistatymą ginčo klausimu, bet ir nurodė, ką ir kaip ieškovas privalėjo įrodinėti šioje byloje. Vis dėlto, kaip teisingai nurodo pareiškėja, nagrinėjamu atveju yra teisiškai reikšmingas kontekstas, kuriame arbitrai išreiškė suinteresuoto asmens nurodomus teiginius, o pastarasis neleidžia spręsti apie arbitrų šališkumą, būtent, ginčo teiginiai išsakyti arbitrams pateikus pasiūlymą šalims sudaryti taikos sutartį ir tik „su sąlyga, jei arbitražo teismas pritartų abiejų sutarčių sudarymui ir įsigaliojimui“. Be to, pareiškėja pagrįstai pažymi, kad arbitrų šališkumo klausimą (kadangi kalbama apie pirmąjį sprendimą priėmusius arbitrus) suinteresuotas asmuo galėjo kelti tolesnėse arbitražo sprendimo ginčijimo stadijose, tačiau nenurodė, kad šia teise būtų pasinaudojęs ar negalėjęs pasinaudoti.

28. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nenustatė Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinto atsisakymo pripažinti arbitražo sprendimus pagrindo.

29. Teismas taip pat nenustatė ir kito, Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinto arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindo, t. y. kad šalių ginčo objektas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalėjo būti arbitražo nagrinėjimo dalykas.

Dėl kitų suinteresuoto asmens argumentų

30. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja, inicijavusi elektroninę bylą, pateikė prašomų pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo ir Vokietijos teismo sprendimų skanuotas kopijas, patvirtintas jas pateikusios advokatės, o toks pateikimas, suinteresuoto asmens nuomone, neatitinka KAĮ 51 straipsnio 2 dalies ir Niujorko konvencijos IV straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi Lietuvos teismui turi būti pateikti arbitražo sprendimų originalai arba tinkamai patvirtinti jų nuorašai. Be to, pareiškėja nepateikė jokio šalių sudaryto rašytinio arbitražinio susitarimo. Teismas šiuos argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

31. Dėl pirmo suinteresuoto asmens iškelto klausimo teismų praktikoje yra pasisakyta, kad civilinėje byloje, kuri vedama elektroniniu formatu, originalūs dokumentai neteikiami, nebent teismas to pareikalauja. Dokumento skaitmeninė kopija – neskaitmeniniu formatu užfiksuotas dokumento turinys, informacinių technologijų priemonėmis perkeltas į skaitmeninį formatą (Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2019 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. VE-68 „Dėl Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. V-118 „Dėl dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.7 papunktis). Kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 „Dėl Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo patvirtinimo“ nėra nustatyta speciali originalių dokumentų skaitmeninių kopijų tvirtinimo (ar pateikimo) tvarka, todėl tokiais atvejais preziumuotina, kad teikiama skaitmeninė kopija yra atlikta iš originalaus dokumento ir laikytina tinkamai pateiktu dokumentu CPK prasme (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-78-407/2021, 13 punktas). Kadangi nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo netvirtina, kad pateiktos arbitražo ir teismo sprendimų skaitmeninės kopijos neatitinka originalų, teismas neturi pagrindo spręsti, jog šioje civilinėje byloje, kuri vedama elektroniniu formatu, egzistuoja objektyvus poreikis pareikalauti iš pareiškėjos pateikti dokumentų originalus.

32. Antra, arbitražo teisėje pripažįstamas ne vienas arbitražinio susitarimo sudarymo patvirtinimo būdas, pavyzdžiui, kaip nurodo pareiškėja, pagal KAĮ 10 straipsnio 2 dalies 4 punktą, arbitražinis susitarimas sudaromas raštu ir laikomas galiojančiu, jeigu šalys apsikeičia ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena šalis tvirtina, o kita šalis neneigia, kad jos sudarė arbitražinį susitarimą. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo dalyvavo viso arbitražo proceso metu, arbitražo jurisdikcijos bei sudėties neginčijo, teismas neturi pagrindo abejoti arbitražinio susitarimo tarp šalių buvimo faktu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

33. Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjos prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2018 m. birželio 14 d. sprendimą byloje Nr. V 16/2017 ir 2019 m. balandžio 17 d. bei 2019 m. birželio 24 d. sprendimus byloje Nr. B 1/2018, kuriais pareiškėjai iš suinteresuoto asmens priteista 144 230 Eur žala, 24 389,88 Eur teisinių paslaugų išlaidos, iš viso – 168 619,88 Eur, tenkinamas. Civilinės bylos dalis dėl prašymo pripažinti ir leisti vykdyti Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą byloje Nr. 6 Sch 11/19 nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

34. Nors vienas iš pareiškėjos prašymų pripažintas kaip nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, tačiau galutinis bylos rezultatas yra iš esmės toks, kokio prašė pareiškėja, todėl teismas sprendžia, kad nutartis priimta pareiškėjos naudai, ir atitinkamai pagal tai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

35. Pareiškėja pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad patyrė 3 635 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš jų 2 542,50 Eur teisinės pagalbos išlaidas ir 1 092,50 Eur vertimo išlaidas. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 20 d. redakcija) 8.2, 8.17 papunkčiuose numatytus maksimalius priteistino užmokesčio dydžius, sprendžia, kad pareiškėjos išlaidos teisinei pagalbai neviršija rekomenduojamo dydžio. Išlaidos dokumentų vertimams taip pat laikytinos būtinomis ir pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas), todėl pareiškėjai iš suinteresuoto asmens iš viso priteisiama 3 635 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 811¹, 813 straipsniais, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2018 m. birželio 14 d. sprendimą byloje Nr. V 16/2017, kuriuo pareiškėjai HEINRICH N. CLAUSEN GmbH & Co. KG iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Biogrūdai“ priteista 144 230 Eur (vieno šimto keturiasdešimt keturių tūkstančių dviejų šimtų trisdešimt eurų) suma bei 14 617,60 Eur (keturiolika tūkstančių šeši šimtai septyniolika eurų, 60 ct) arbitražo proceso išlaidos, taip pat Vokietijos aukštesniojo arbitražo teismo prie Hamburgo biržos grūdų prekybininkų asociacijos 2019 m. balandžio 17 d. bei 2019 m. birželio 24 d. sprendimus byloje Nr. B 1/2018, kuriais pareiškėjai HEINRICH N. CLAUSEN GmbH & Co. KG iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Biogrūdai“ priteistos 9 772,28 Eur (devyni tūkstančiai septyni šimtai septyniasdešimt du eurai, 28 ct) arbitražo proceso išlaidos.

Civilinės bylos dalį dėl prašymo pripažinti ir leisti vykdyti Hanzos Aukštesniojo žemės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą byloje Nr. 6 Sch 11/19 nutraukti.

Priteisti pareiškėjai HEINRICH N. CLAUSEN GmbH & Co. KG iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Biogrūdai“ 3 635 Eur (trijų tūkstančių šešių šimtų trisdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.