Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Artūro Bužavo ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Tomo Vildžiūno apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, M. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

R. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš M. P. priteista 3 357,03 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam R. K. atmesta.

Iš M. P. nukentėjusiajam R. K. priteista 550 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai iš M. P. priteista 37,60 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. P. nuteistas už tai, kad 2020 m. birželio 23 d. apie 22.00 val. viešoje vietoje, prie VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), tyčia iš chuliganiškų paskatų, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tai yra sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam R. K. į veidą, nuo ko nukentėjusysis griuvo ant žemės, tuo padarė jam kraujosruvas kairės akies vokuose, po jungine, kairėje apatinio žandikaulio vainikinės ataugos, skruostikaulio lūžius, kairės pusės viršutinių dantų 5-7 alveolinės ataugos lūžį, tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. K. sveikatą.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

10. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje surinktais įrodymais, taip pat įvertinęs prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, nepritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad M. P. nukentėjusįjį nesunkiai sužalojo iš chuliganiškų paskatų, bei argumentams, kuriais ši išvada yra grindžiama, ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai inkriminavo M. P. chuliganiškas paskatas ir dėl to be pagrindo nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, šiuo atveju M. P. veika buvo tinkamai kvalifikuota būtent pirminiame, t. y. prokuroro suformuotame kaltinime, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal naują jam teisme pareikštą kaltinimą, kadangi netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Šiame kontekste visiškai pritartina prokuroro pozicijai, kad apylinkės teismas, spręsdamas, ar M. P. veiksmuose yra veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos, neanalizavo visumos byloje surinktų įrodymų, nepagrįstai suteikė prioritetą nukentėjusiojo ir liudytojais apklaustų jo sutuoktinės bei pažįstamų asmenų parodymams, kurie apie tarp sutuoktinių R. Ž. ir N. Ž. kilusį konfliktą, jo intensyvumą yra skirtingi.

11. Iš nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų A. R., I. K., R. Ž. ir N. Ž. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad įvykio dieną, t. y. 2020 m. birželio 23 d., (duomenys neskelbtini) vyko Joninių šventė. Į ją nuteistasis buvo atvykęs su draugu A. R., o nukentėjusysis kartu su sutuoktine I. K. bei draugais R. Ž. ir N. Ž.. Jau apsilankę šventės vietoje, nuteistasis su draugu grįžo prie netoliese esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje priparkuoto automobilio. M. P. apklausiamas teisme teigė, kad įsėdęs į automobilį ir šiek tiek pavažiavęs į priekį, pamatė netoliese abejų rankų delnais per veidą mušamą moterį, po ko išlipo iš transporto priemonės, pradėjo eiti link mušamos moters, ir, garsiai sušukdamas, paklausė kodėl taip elgiamasi. Tuo metu pamatė, kad nukentėjusysis tiesia ranką link jo, ketindamas jam sugriebti už gerklės, todėl, to nelaukdamas, pats sudavė vyrui smūgį į veido sritį. M. P. taip pat nurodė, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, todėl buvo sunku nuspėti ką jis ketino daryti. Tokias pačias aplinkybes nuteistasis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, jis taip pat nurodė, kad smūgį sudavė ne moterį mušusiam asmeniui, o kitam vyrui, kuris reaguodamas į M. P. klausimą, kodėl yra mušama moteris, atsakė necenzūriniais žodžiais ir pradėjo link jo eiti. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, M. P. patvirtino, kad jo parodymai apie tai, kad moterį mušė ne nukentėjusysis, o kitas asmuo, yra teisingi. Tai, kad netoliese buvę vyras ir moteris tarpusavyje konfliktavo ne tik žodžiu, patvirtino ir A. R.. Tiesa, šis liudytojas nenurodė, kad moteris buvo mušama, suduodant jai smūgius delnais į veidą, tačiau tvirtino, kad R. Ž. N. Ž. stumdė, ką pamatęs M. P. nuėjo pasižiūrėti kas vyksta, kai jis pats tuo tarpu liko prie automobilio, kur vaizdą jam užstojo medžiai, todėl kas vyko toliau jis nematė. Liudytojas A. R. taip pat parodė, kad asmenys buvo neadekvatūs, neblaivūs, garsiai rėkė.

14. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. P. kumščiu smūgiavo ne tam asmeniui, kuris konfliktavo su moterimi, tačiau vien tai šiuo atveju nepatvirtina, kad jis veikė iš chuliganiškų paskatų. Apylinkės teismas pažymėjo, jog nuteistasis net nesigilino, kas vyksta įvykio vietoje, o tiesiog prisiartinęs prie nukentėjusiojo, jam sudavė smūgį. Darydamas pastarąją išvadą žemesnės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į nuteistojo parodymus apie tai, kad, jam priartėjus prie nukentėjusiojo, R. K. ištiesė link jo rankas, dėl ko M. P. pasirodė, kad nukentėjusysis ketina griebti jam už kaklo. Nors nukentėjusysis kategoriškai neigė, jog tiesė rankas link nuteistojo, ketindamas šiam suimti už kaklo, tačiau pažymėtina, jog jis patvirtino, kad savo rankas buvo pakėlęs, tik nurodė daręs tai kitu tikslu – norėdamas parodyti, kad jokia moteris nėra mušama. Paminėtina ir tai, kad M. P. nurodė, jog nukentėjusysis buvo neblaivus, todėl buvo sunku nuspėti ką jis ketino daryti. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam įvykio vietoje buvo nustatytas 1,40 promilių girtumas. Nors pritartina apylinkės teismui, kad nukentėjusiojo veiksmai - vien rankų ištiesimas link nuteistojo – pastarajam nekėlė tokios grėsmės, jog jam būtų reikėję gintis nuo R. K. prieš jį panaudojant fizinį smurtą, taigi, M. P., galimai pernelyg susijaudinęs dėl to, kad yra smurtaujama prieš moterį, į susiklosčiusią situaciją sureagavo neadekvačiai, tačiau taip pat akivaizdu, jog jo nusikalstamus veiksmus šiuo atveju lėmė ne aiškus žmogaus ar visuomenės negerbimas, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimas, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, o konkreti priežastis. Jis pats, be jokios pateisinamos priežasties arba kaip pretekstą panaudojant mažareikšmę dingstį, prie įvykio vietoje buvusio nukentėjusiojo ar jo draugų įžeidžiančiai nekibo, o į tarp N. Ž. bei R. Ž. vykstantį konfliktą įsikišo tik dėl to, kad norėjo apginti moterį, prieš kurią galimai buvo smurtaujama. Byloje taip pat nebuvo paneigta nuteistojo versija, kad neblaivaus ir agresyviai nusiteikusio nukentėjusiojo veiksmus jis suprato kaip pasikėsinimą į jo paties sveikatą, ir būtent dėl šios priežasties kumščiu sudavė R. K. į veidą. Taigi, smurtinius M. P. veiksmus šiuo atveju sąlygojo labai aiški ir nuteistajam atrodžiusi gana svari asmeninė priežastis, kuri pagal savo turinį nelaikytina mažareikšme. Vien tai, kad ne pats nukentėjusysis, o kitas asmuo - R. Ž. - galimai smurtavo prieš N. Ž., kurią M. P. norėjo apginti, bei tai, kad teisei priešingą pavojingą elgesį M. P. pasirinko neišsiaiškinęs tikrųjų R. K. ketinimų, taip pat prieš tai nepabendravęs su konflikto dalyviais ir neįsitikinęs, ar prieš moterį iš tiesų buvo naudojamas fizinis smurtas, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, neduoda pagrindo M. P. veiksmų vertinti kaip padarytų iš chuliganiškų paskatų.

15. Apibendrinant visa, kas išdėstyta aukščiau, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs M. P. veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl nuteistojo veika šiame apygardos teismo nuosprendyje kvalifikuotina kaip ir buvo kvalifikuota prokuroro kaltinamajame akte - kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Taip kvalifikuojant M. P. veiką, iš naujo turėtų būti sprendžiamas ir jam skirtinos bausmės klausimas. Tačiau šiuo atveju nuteistojo gynėjo skundu, be kita ko, yra prašoma taikyti M. P. atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatas, t. y. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, ir baudžiamąją bylą nutraukti. Todėl visų pirma teisėjų kolegija pasisako šiuo klausimu.

Dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo

16. Kaip jau minėta, pagrindinis nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo reikalavimas yra atleisti M. P. nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarymą (tenkinus prokuroro prašymą ir perkvalifikavus nuteistojo veiką – už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymą), BK 38 straipsnio pagrindu (jam ir nukentėjusiajam susitaikius) ir baudžiamąją bylą nutraukti.

17. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma. Jei kaltininkas neatitinka bent vienos nurodytos sąlygos, jo atžvilgiu BK 38 straipsnis negali būti taikomas. Taip pat šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, bei asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri metai (BK 38 straipsnio 2 dalis).

18. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas galimybės atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu nesvarstė, kadangi nuteistasis su nukentėjusiuoju susitaikęs nebuvo, taip pat nebuvo atlyginęs jam padarytos žalos ar susitaręs dėl jos atlyginimo. Kartu su apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas pateikė 2021 m. kovo 8 d. susitarimą dėl kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo bei žalos atlyginimo, kuriuo R. K. ir M. P. pareiškė, kad yra susitaikę ir susitarę dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis R. K. patvirtino, jog 2021 m. kovo 8 d. susitarime dėl kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo bei žalos atlyginimo pateikta informacija yra teisinga, jis ir M. P. yra susitarę dėl žalos atlyginimo dalimis, susitaikę, dalį žalos nuteistasis jau yra atlyginęs. Aptarti duomenys rodo, jog nuteistasis M. P. atitinka BK 38 straipsnio 2 ir 3 punktuose numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjusysis susitaiko, sąlygas. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi BK 38 straipsnio 2 dalyje įvirtintą teisinį reglamentavimą, pagal kurį, vadovaujantis BK 38 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri metai, sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio tikslo vertinti kitų BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjusysis susitaiko, sąlygų, t. y. sąlygų, nustatytų BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte (kaltininkas pripažino padaręs nusikalstamą veiką) ir 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte (yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų).

19. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariate 2015 m. lapkričio 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nuteistojo M. P. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro 2016 m. birželio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas M. P. atžvilgiu buvo nutrauktas BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu jam su nukentėjusiuoju susitaikius. Minėtas nutarimas buvo patvirtintas 2016 m. birželio 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos sprendimu. Kadangi nuo susitaikymo dienos iki naujos nusikalstamos veikos, kuri, pagal skundžiamu nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybes, buvo padaryta 2020 m. birželio 23 d., yra praėję mažiau nei ketveri metai, tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą ir atleisti M. P. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra teisinio pagrindo, toks sprendimas akivaizdžiai prieštarautų imperatyvioms teisės normoms, t. y. BK 38 straipsnio 2 daliai.

20. Tačiau, teisėjų kolegija, sprendžia, jog šiuo atveju M. P. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 39 straipsnio nuostatomis. BK 39 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, 2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

21. Šiuo Kauno apygardos teismo nuosprendžiu M. P. veika buvo perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta griežčiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, todėl, vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 dalimi, M. P. padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkiems tyčiniams nusikaltimams. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nei viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taip pat jis laikomas padariusiu nusikalstamą veiką pirmą kartą, kadangi praeityje jo atžvilgiu nebuvo priimta nei vieno apkaltinamojo nuosprendžio. Taigi, sąlygos numatytos, BK 39 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 punkte, yra pilnai išpildytos. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja dvi tokio pobūdžio aplinkybės – kaltininkas prisipažino baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

22. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi, kad tokia pati situacija ateityje nepasikartotų. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje bylose Nr. 2K-7-107/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-139/2015).

23. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nurodė, kad jis kaltu prisipažino tik iš dalies, ikiteisminio tyrimo metu bei teisme davė skirtingus parodymus, viso proceso metu nebuvo nuoširdus. Šią išvadą apylinkės teismas grindė tuo, kad į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams M. P. apskritai neigė sužalojęs R. K., tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu, nors ir pripažino sudavęs smūgį bei teigė, kad suprato, jog smogė asmeniui, kuris nedalyvavo konflikte su moterimi, tačiau paaiškino, kad smogė dėl to, kad pastarasis norėjo jam suimti už kaklo, o teisiamojo posėdžio metu pradžioje tvirtino, kad nukentėjusiajam smogė, gindamas moterį, prieš kurią jis smurtavo, vėliau, pagarsinus jo parodymus, pripažino smogęs šalia buvusiam asmeniui, ne konflikto dalyviui. Apygardos teismo nuomone, nurodytų motyvų pagrindu apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, dėl ko nebuvo pripažinta ir jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Visų pirma pažymėtina, jog į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams teikiami kaltininko paaiškinimai apskritai neturėtų būti vertinami, sprendžiant, ar asmuo atsitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą sąlygą. Aktualūs yra tik tiek parodymai, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, kaltininkui jau suteiktus įtariamojo, o vėliau ir kaltinamojo statusą procese, įteikus pranešimą apie įtarimą ar kaltinamąjį aktą, t. y. kai asmuo yra aiškiai supažindinamas kuo yra įtariamas ar kaltinamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis jau pirmosios jo, kaip įtariamojo apklausos metu, pripažino, kad sudavė smūgį nukentėjusiajam, taip pat tai, kad tokiu būdu galėjo jį sužaloti. Savo kaltės jis neneigė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tik nesutiko, kad nukentėjusįjį nesunkiai sužalojo iš chuliganiškų paskatų. Teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, jis nurodė, kad nukentėjusiajam smogė, pamanęs, kad šis ketina sugriebti jam už kaklo. Kaip jau buvo konstatuota anksčiau, byloje nebuvo paneigta M. P. versija, kad nukentėjusiojo veiksmus (gestikuliavimą rankomis) jis suprato kaip pasikėsinimą į jį patį, dėl ko ir sudavė kumščiu R. K. į veidą. Todėl vien ta aplinkybė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad smogė nukentėjusiajam dėl to, kad pastarasis norėjo jam suimti už kaklo, nereiškia, jog nuteistasis savo kaltės visiškai nepripažino. Visiškai nepagrįstai apylinkės teismas vertino ir tą aplinkybę, kad teisiamojo posėdžio metu M. P. pradžioje tvirtino, kad nukentėjusiajam smogė, gindamas moterį, prieš kurią jis smurtavo. Manytina, jog dėl šios aplinkybės jis nuoširdžiai suklydo, kadangi pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nuteistasis iš karto nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra tikslesni ir prašė jais vadovautis, t. y. pripažino smogęs šalia buvusiam asmeniui, o ne konflikto dalyviui. Kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme M. P. pripažino kaltinime nurodytu metu, vietoje ir būdu smurtavęs prieš nukentėjusįjį, neginčijo nukentėjusiajam konstatuoto sveikatos sužalojimo mąsto ar priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, konstatuotina, kad jo pozicija dėl kaltės pripažinimo viso proceso metu buvo nuosekli. Apklausiamas įtariamuoju M. P. taip pat nurodė, kad jis supranta, jog analizuojamoje situacijoje turėjo pasielgti kitaip – kviesti policijos pareigūnus, o ne pats imtis konkrečių veiksmų. Tai rodo, jog jis savo veiksmus kritiškai įvertino dar ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat nurodė, kad jis neteisina savo poelgio, kad turėjo pasirinkti kitą elgesio modelį – ne pats kištis į vykstantį konfliktą, o kviesti už tai atsakingas tarnybas, teigė, jog gailisi. Pažymėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu nuteistasis neginčijo nukentėjusiajam padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) dydžio, kas rodo, jog jis nemenkina savo nusikaltimu sukeltų pasekmių. Be to, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis patvirtino, kad M. P. yra atlyginęs žymią jam priteistos turtinės ir neturtinės žalos dalį, kas taip pat patvirtina, jog nuteistojo išreikštas gailėjimasis nėra deklaratyvus, kad juo siekiama ne vien sušvelninti savo teisinę atsakomybę, o nuteistasis iš tiesų kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi, kad būtų sušvelnintos dėl jų kilusios pasekmės. Esant šioms aplinkybėms, abejoti nuteistojo prisipažinimo ir gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo nuoširdumu teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl pripažįsta aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, lengvinančia M. P. atsakomybę.

24. Tuo tarpu BK 59 straipsnio 1dalies 3 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal teismų praktiką pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, Nr. 2K-211/2014, Nr. 2K-560/2014). Tačiau, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tačiau tokiu atveju atlygintos žalos dalis turi sudaryti žymią dalį padarytos ir priteistos žalos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2007, 2K-420/2007, 2K-9-697/2017).

25. Šioje baudžiamojoje byloje civilinius ieškinius buvo pateikę du subjektai – nukentėjusysis bei Kauno teritorinė ligonių kasa. Skundžiamu nuosprendžiu R. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš M. P. priteista 3 357,03 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai iš M. P. priteista 37,60 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti. Kartu su apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas teismui pateikė mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad jis turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos šiuo metu yra visiškai atlyginęs – 2021 m. kovo 15 d. atliktas 37,60 Eur pavedimas į Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT21 7300 0100 0248 4333. Taip pat, kaip jau buvo minėta ir anksčiau, kartu su apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas pateikė ir 2021 m. kovo 8 d. susitarimą dėl kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo bei žalos atlyginimo. Šiame susitarime nurodyta, jog jo pasirašymo metu M. P. atlygina R. K. 3 500 Eur žalos, o likusią apylinkės teismo priteistą žalos dalį įsipareigoja atlyginti dalimis iki 2021 m. liepos 10 d., 2021 m. balandžio 10 d. pervedant 732,03 Eur, o vėliau kas mėnesį pervedant po 725 Eur. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris vyko 2021 m. birželio 17 d., nukentėjusysis patvirtino, kad nuteistasis vykdo savo įsipareigojimus pagal susitarimą ir yra nepervedęs jam tik tos pinigų sumos, kurią turi pervesti iki 2021 m. liepos 10 d. Taigi, įvertinus paminėto susitarimo turinį bei nukentėjusiojo parodymus, nustatyta, kad 2021 m. birželio 17 d. nuteistasis nukentėjusiajam iš skundžiamu nuosprendžiu priteistos 5 875,03 Eur sumos turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, buvo atlyginęs net 5 343,03 Eur. Tokią atlygintos žalos dalį teisėjų kolegija laiko žymia ir, įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, pripažįsta M. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

26. Taigi, byloje nustatytos visos būtinos sąlygos atleisti M. P. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog egzistuoja BK 39 straipsnyje numatytų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas BPK 327 straipsnio 2 punkto pagrindu ir baudžiamoji byla M. P. atžvilgiu nutraukta.

27. Pažymėtina, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 ir 2 dalys). Atsižvelgusi į tai, kad M. P. padarė smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, tačiau, veikdamas spontaniškai ir impulsyviai, kad anksčiau jis nusikaltimų žmogaus sveikatai nėra įvykdęs, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslams pasiekti pakanka paskirti M. P. BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Dėl proceso išlaidų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

28. Nukentėjusiojo R. K. atstovas advokatas Valdas Kersnauskas 2021 m. birželio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu pateikė prašymą priteisti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Jis taip pat pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad R. K. advokatui Valdui Kersnauskui sumokėjo viso 200 Eur už jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

29. Teismas pažymi, kad viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Dėl to nukentėjusiojo turėtos išlaidos dėl atstovo advokato dalyvavimo dalyvaujant apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi būti apmokėtos. Įvertinus tai, kad nukentėjusiojo atstovas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, turėjo jam pasiruošti, susipažįstant su apeliacinių skundų turiniu, taip pat į teismo posėdį atvyko iš Ukmergės, taigi, turi būti atsižvelgiama ir į kelionės išlaidas bei laiko joje sąnaudas, daroma išvada, kad prašomos priteisti procesinės išlaidos yra proporcingos ir priteistinos iš M. P. nukentėjusiajam R. K..

30. Kauno apygardos teisme dar iki bylos baudžiamosios bylos nagrinėjimo paskirtame teismo posėdyje dienos taip pat buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (12.33 Mr) PT-2841. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį M. P., sudaro 111,06 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei. Tačiau dar iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis sudarė teisinės pagalbos sutartį su advokatu Tomu Vildžiūnu. Būtent šis advokatas, o ne Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos centrinio koordinatoriaus parinkta ir Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutartimi nuteistajam paskirta gynėja – advokatė Marytė Vietaitė, gynė M. P. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Advokatė Marytė Vietaitė į apygardos teisme vykusį teismo posėdį neatvyko, jokių teisinių paslaugų M. P. nesuteikė ir kitu būdu. Dėl šios priežasties Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš M. P. paliekamas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Artūro Bužavo ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Tomo Vildžiūno apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. vasario 22 d. nuosprendį, kuriuo M. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nubaustas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bei kuriuo, vadovaujantis BK 75 straipsniu, M. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 39 straipsniu, M. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už padarymą nusikalstamos veikos numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamąją bylą M. P. nutraukti.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirti M. P. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL, t. y. 500 Eur (penkių šimtų eurų) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Priteisti iš M. P. nukentėjusiajam R. K. 200 Eur (du šimtus eurų) išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Palikti nenagrinėtą Valstybės teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti iš M. P. valstybės naudai 111,06 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.