- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-885-232/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14167-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- AB „LESTO“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- N. B., V. Š.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „LESTO“ patikslintą ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims N. B., V. Š. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovo AB „LESTO“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 1 466,55 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas tiekė elektros energiją butui, adresu Baravykų g., Vilniuje (toliau tekste ginčo butas). Ginčo butas nuosavybės teise priklauso atsakovui. Atsakovo atstovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2012-01-20 raštu informavo ieškovą, kad pagrindinė buto nuomininkė yra N. B., taip pat ginčo bute, gyvenamąją vietą yra deklaravę – V. Š., F. B., D. F., D. B., A. F., tačiau nepateikė įrodymų, kad minėti asmenys gyveno bute skolos susidarymo laikotarpiu. Nors elektros energijos pirkimo – pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi, tačiau paslaugomis naudojosi atsakovo bute gyvenantys asmenys, todėl pripažintina, kad tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto savininko, konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis. Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011-07-14 iki 2011-09-12 butui buvo tiekiama elektros energija, už kurią nebuvo atsiskaityta, todėl susidarė 1 446,65 Lt įsiskolinimas. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-02-11 įsakymu (toliau tekste Taisyklės) Nr. 1-38, 96 punkte numatyta, kad tuo atveju, jei su tiekėju nebuvo sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija savininkas. Ieškovas teigė, kad jis įsipareigojimą tiekti elektros energiją vykdė tinkamai, tačiau už patiektą elektros energiją nebuvo atsiskaityta.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas yra ginčo buto, savininkas. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008-05-28 sprendimu Nr. 1-474 perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Nurodė, kad ieškovas pripažįsta, jog jam yra žinomi tiesioginiai elektros energijos vartotojai N. B. ir V. Š., todėl konstatuotina, kad prievoliniais – sutartiniais santykiais bei konkliudentiniais veiksmais su ieškovu yra susiję būtent minėti asmenys, ir tik jie yra tinkami atsakovai šioje byloje. Pažymėjo, kad atsakovas nesinaudojo elektros energija ir nėra konkliudentiniais veiksmais sudaręs sutarties su ieškovu, dėl ko nėra tinkamas atsakovas ir neturi pareigos atsiskaityti už bute sunaudotą elektros energiją. Prašė pakeisti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę į tinkamus atsakovus – N. B. ir V. Š..
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui iš atsakovo 1 466,55 Lt skolą už elektros energiją, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos 2012-10-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 74 Lt bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 13,51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad tarp šalių byloje nekyla ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2010-09-02 iki 2011-09-12 už ginčo butui, tiektą elektros energiją nebuvo sumokėta ir susidarė 1 466,55 Lt skola, tarp šalių kylo ginčas dėl to, kuriam asmeniui – atsakovui kaip buto savininkui ar tretiesiems asmenims kaip buto nuomininkams – kyla pareiga sumokėti už elektros energiją. Teismas nurodė, jog rašytinė sutartis dėl elektros energijos pirkimo nebuvo sudaryta, todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis dėl elektros energijos ginčo butui tiekimo buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 2 dalis, 6.383 straipsnio 1, 2 dalys) – tiekiant elektrą bute energiją naudojantiems įrenginiams per tinklą, prijungtą prie energijos tiekimo įmonės tinklo. Taisyklių 96 punktu numatančiu, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Teismų praktikoje laikomasi šios nuostatos aiškinimo, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju visais atvejais, kai su elektros energijos tiekėju nėra sudaryta rašytinė sutartis arba neįmanoma nustatyti vartotojo. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui, kaip buto savininkui, kyla pareiga sumokėti 1 466,55 Lt įsiskolinimą už butui tiektą elektros energiją ir ieškinį tenkino.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (atsakovas) Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-11 sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas. CK 6.384 straipsnio 1 dalis reglamentuoja situaciją – sutarties sudarymą konkliudentiniais veiksmais – kai vartotojas yra fizinis asmuo. Ši norma nieko nepasisako dėl sutarties konkliudentiniais veiksmais, kai įrenginių, prijungtų prie energijos tiekimo tinklų savininkas yra juridinis asmuo. Teismo išvada, kad atsakovas – būdamas juridiniu asmeniu – konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį su ieškovu nepagrįsta, neatitinka CK 6.384 straipsnio turinio ir iš to negali būti kildinama nei tiesioginė, nei išvestinė atsakovo atsakomybė. Neteisinga ir nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovui gali būti taikomos Energetikos įstatymo nuostatos dėl buitinio vartotojo ir atitinkamai kildinama atsakomybė. Akivaizdu, jog Vilniaus miesto savivaldybė ar ją atstovaujanti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ neatitinka įstatymo buitiniam vartotojui keliamų kriterijų, atitinkamai ir teismo motyvacinės dalies išvados dėl buitiniams vartotojams taikomų Taisyklių privalomumo atsakovui, yra nepagrįstos. Pažymėjo, jog teismo sprendimo priėmimo metu paslaugų vartotojai buvo žinomi, būtent jie yra buitiniai vartotojai elektros energijos įstatymo prasme, dėl ko tik jie yra ir gali būti tinkamais atsakovais. Pažymėjo ir tai, jog Taisyklėse nieko nepasisakoma dėl nuomos sutarčių registracijos ir to taikymo prieš trečiuosius asmenis sprendžiant atsakomybės subjekto klausimą. Todėl teismas nepagrįstai atsakovo atsakomybę susiejo su nuomos sutarties neįregistravimu pagal bendrąsias CK 6.579 straipsnio nuostatas, taikydamas specialiąsias normas – Taisykles, kurios atsakomybės nesieja su nuomos sutarties registracija viešame registre. Būtent pagal taisyklių 96 punktą yra žinomas vartotojas t.y. tretieji asmenys. Pažymėjo ir tai, jog teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, kad teismų praktika dėl prievolės atsiskaityti už sunaudotą energiją nėra vienareikšmė. LAT civilinės bylos Nr.3K-3-3/2008 ir 3K-3-280/2009 bei jose suformuota praktika negalėjo būti taikoma, kadangi nutartyse aptariami šilumos tiekimo klausimai, o tai yra skirtinga specifinė, kitokia veiklos sritis nei elektros energijos tiekimas, dėl ko bylų faktinės aplinkybės nėra nei analogiškos, nei iš esmės panašios. Teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo taikyti CK 6.259 straipsnio 3 dalį, mažinant atsakovo atsakomybę arba išvis jį atleisti nuo atsakomybės, kadangi ieškovui, kaip pelno siekiančiam juridiniam asmeniui, įstatymai kelia didesnius atidumo ir rūpestingumo standartus. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų reiškęs pretenzijas atsakovui ar tiesioginiams vartotojams, nors tokias pretenzijas, reikalavimus turėjo reikšti kas mėnesį. Ieškovui nežinant, kas yra galutinis vartotojas, ieškovas negali būti laikomas rūpestingu ir atidžiu šeimininku.
Atsiliepimas
Ieškovas AB „Lesto“ atsiliepimu prašė apelianto apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog Taisyklės patvirtintos vykdant Energetikos įstatymą, tikslu detalizuoti įstatymo normas, vadovaujantis Taisyklių 96 punktu, atsakovas, kaip patalpų savininkas, turi atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją. Pažymėjo, jog ieškovas nebuvo sudaręs elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su trečiaisiais asmenimis. Apie galimai faktinius ginčo buto naudotojus ieškovas nežinojo ir žinoti negalėjo. Buto nuomos sutartis Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota, todėl atsakovas neturėjo teisės ja remtis prieš ieškovą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, analogiškose bylose jau yra susiformavusi teismų praktika. Teismai pažymi, jog savininkas yra atsakingas už tai, kad būtų tinkamai atsiskaitoma už elektros energiją, sunaudotą jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde įvardijamų aplinkybių ir argumentų.
Byloje nustatyta, kad šalys neginčija faktinių aplinkybių jog butas priklauso atsakovui, kuris savo ruožtu yra perdavęs patikėjimo teise į ginčo butą valdyti atsakovo atstovui byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Ginčo butas pagal 2002 03 13, 2008 02 13 nuomos sutartis buvo išnuomotas trečiajam asmeniui N. B. (F.) (b.l. 23-25) jame taip pat gyvenamąją vietą buvo deklaravę pagrindinės nuomininkės šeimos nariai. 2012 05 31 įsiteisėjusius Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu nuomos sutartis nutraukta, nuspręstą iškeldinti N. B. su šeimos nariais iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (b.l. 26-32). Ieškovas su nuomininke nebuvo sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties. Skola už ginčo butui tiektą energiją sudaro 1446,65 Lt Apeliantas savo skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, kadangi pagal CK 6.384 straipsnio nuostatas energijos tiekimo sutartis gali būti sudaroma konkliudentiniais veiksmais tik su vartotoju fiziniu asmeniu, buitiniu vartotoju, tuo tarpu atsakovas yra juridinis asmuo ir negali būti apibūdinamas kaip buitinis vartotojas, todėl jam negali būti taikomos taisyklės nustatančios buitinio vartotojo santykius su energijos tiekėju, taip pat nurodė jog teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika (toliau tekste LAT arba Kasacinis teismas), kurioje aptariami ne elektros energijos, bet pvz. šilumos tiekimo klausimai. Kasacinis teismas 2013 03 20 nutartyje civilinėje byloja Nr. 3K-3-163/2013, kurios faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, yra išsamiai išaiškinęs teisinio reguliavimo mechanizmą santykiuose tarp elektros energijos tiekėjo, tiekusio elektros energiją į gyvenamąjį būstą, tokio socialinio būsto savininko ir nuomininkų dėl tiekiamos energijos apmokėjimo. Kasacinis teismas nurodė jog elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos, kuriose energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas), tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimo nepateikta ir Elektros energetikos įstatyme. Todėl LAT nurodė jog sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Taisyklėse. Todėl pirmosios istancijos teismo nuoroda, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja ne tik CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, bet ir specialiosios, būtent elektros energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą pagrįstai rėmėsi ir Elektros energetikos įstatymo 7 straipsniu, numatančiu įgaliojimus Energetikos ministerijai nustatyti buitinių vartotojų su tiekėjais sudaromų elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, tvirtinti Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles. Taip pat teisingai nurodė jog ginčui spręsti taikytina Taisyklių patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 redakcija. Nurodė, jog nors Taisyklių 18 punkte ir numatyta, kad tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti elektros pirkimo-pardavimo sutartį ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Tačiau Taisyklių 96 punktas numato, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Taigi, ši speciali teisės norma aiškiai nurodė jog savininkas atsiskaito abiem atvejais tiek tada kai vartotojo (šiuo atveju nuomininko) negalima nustatyti, tiek tada kai tarp vartotojo ir elektros energijos tiekėjo nėra sudaryta sutartis dėl elektros energijos tiekimo. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje yra pažymėjęs, kad tokia nuostata ir jos aiškinimas nereiškia, jog nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Tokia jo pareiga gali kilti iš nuomos sutarties ir nuomos santykių, tačiau nagrinėjamoje byloje analizuojami ne nuomininko ir nuomotojo (būsto savininko) tarpusavio atsiskaitymo santykiai, bet elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių, t. y. elektros energijos tiekėjo bei vartotojo, santykiai. Šių santykių dalyvis (elektros energijos pirkėjas) yra būsto savininkas; nuomininkas elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu gali tapti sudaręs rašytinę sutartį su elektros energijos tiekėju.
Apeliantas pagrįstai nurodo jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Kasacinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose ieškovas dėl skolų išieškojimo buvo Vilniaus energija ir ginčai buvo kilę iš šilumos tiekimo santykių. Tai bylos Nr. 3K-3-3/2008 ir 3K-3-280/2009, ir kitomis kasacinėmis nutartimis, kuriose analizuoti šilumos energijos tiekimo bei atsiskaitymo klausimai, tačiau vien dėl to nėra pagrindo naikinti ar keisti iš esmės pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame tinkamai įvertinti pateikti įrodymai ir pritaikytos materialinės teisės normos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.