Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko), Vidmanto Mylės ir Virginijos Žindulienės,

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovei pagal įstatymą R. V. ir gynėjui advokatui Valdui Kairiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovės pagal įstatymą R. V. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 4 d. nutarties, kuria J. V. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (3 veikos), 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, 284 straipsnyje (3 veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje, ir nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje; nukentėjusiojo Z. B. civilinį ieškinį nutarta atmesti; DVD-R diską su vaizdo įrašu pridėtą prie bylos viršelio, teismo nutarčiai įsiteisėjus, nutarta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

11.1. Apeliaciniame skunde J. V. atstovė pagal įstatymą R. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Pirmosios instancijos teismas perkvalifikavo J. V. padarytą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnį, tai yra į sunkesnę nusikalstamą veiką, kas pagal įstatymus ir teismų praktiką neleistina. Teismas pripažino J. V. padarius veiką, dėl kurios jis nebuvo kaltinamas, ir tokiu būdu pažeidė esmines BPK nuostatas, numatytas BPK 255 straipsnyje, leidžiančias nagrinėti bylą tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

13. Teismo posėdžio metu asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovė pagal įstatymą R. V. ir gynėjas advokatas Valdas Kairys prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Violeta Rudžianskienė prašė atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovės pagal įstatymą R. V. apeliacinį skundą ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 4 d. nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

14. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

16. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

17. BPK 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. V. padarius Baudžiamojo kodekso uždraustas veikas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nukentėjusiuosius K. B., Z. B., R. F., G. G., V. M., L. U., L. Ž., liudytoją V. J., išklausė eksperčių R. D. ir D. P. paaiškinimus, taip pat ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, rėmėsi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus eksperčių teismo vaikų ir paauglių psichiatrės R. D. ir teismo vaikų ir paauglių psichologės D. P. pateiktų Teismo psichiatrijos ekspertizės aktų Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas J. V. baudžiamąją bylą ir vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skundžiamoje nutartyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu įrodyta, kad J. V., būdamas nepakaltinamas, padarė jam inkriminuotas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Tačiau kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs byloje surinktų įrodymus, nepagrįstai padarė išvadą, kad J. V. jam inkriminuotas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė tyčia, nes remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, kaltės ir jos formos klausimai nesprendžiami, kai asmuo yra nepakaltinamas (BK 17 straipsnis).

18. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą priverčiamosios medicinos priemonės taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BPK 392 straipsnio 1 dalis). BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą. Šie ypatumai lemia tai, kad minėtų priemonių taikymo procese įrodinėtinos aplinkybės, kaip nustatyta BPK 395 straipsnyje, yra: 1) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo; 4) koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to; 5) įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdis ir dydis. Taigi, kitaip nei sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo klausimus, nepakaltinamo asmens kaltės forma, rūšis BK 15, 16 straipsnių prasme nenustatoma ir negali būti nustatyta, tai kartu ir nėra baudžiamosios bylos dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo įrodinėjimo dalykas. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2009, 2K-385-222/2018). Remiantis tuo, kas išdėstyta, iš pirmosios instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies šalintina aplinkybė, kad J. V. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė tyčia. Skundžiama teismo nutartis šioje dalyje keistina BPK 328 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu.

19. Apeliaciniame skunde asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovė pagal įstatymą R. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas J. V. padarytas veikas iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnį, tai yra iš lengvesnės į sunkesnę nusikalstamą veiką, ir pripažindamas J. V. padarius veiką, dėl kurios jis nebuvo kaltinamas, pažeidė BPK 255 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255 ir 256 straipsniuose. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

21. Kaip matyti iš bylos medžiagos, baudžiamąją bylą su nutarimu perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo perdavus į teismą J. V. buvo inkriminuotos iš viso devynios veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, 187 straipsnio 3 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje (penkios veikos), 187 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą 2020 m. vasario 19 d. teisiamojo posėdžio metu nagrinėjimo teisme dalyviams pranešė, kad paaiškėjus kai kurioms faktinėms veikų aplinkybėms gali būti keičiama J. V. inkriminuotų veikų kvalifikacija, tai yra nukentėjusiųjų V. M. ir L. U. atžvilgiu padarytų veikų, kvalifikuotų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kvalifikacija gali būti keičiama, nurodant, kad padarytos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje. Taigi pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu nagrinėjimo teisme dalyviams pranešė apie J. V. inkriminuotų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų galimą perkvalifikavimą, taip užtikrindamas šių asmenų teisę žinoti apie galimą veikų kvalifikacijos pakeitimą teisme. Pirmosios instancijos teismas taip pat išsiaiškino, ar proceso dalyviams reikalinga pertrauka pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos J. V. teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes J. V. veikos, padarytos nukentėjusiųjų V. M. ir L. U. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismo perkvalifikuotos pagal BK 284 straipsnį pagrįstai, todėl keisti skundžiamą nutartį šioje dalyje nėra pagrindo.

23. Kaip jau minėta, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus eksperčių pateiktuose Teismo psichiatrijos ekspertizės aktuose Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. V. negali adekvačiai suprasti bylai reikšmingų aplinkybių, negali duoti adekvačių parodymų bei dalyvauti teismo posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsiaiškinti dėl galimybės nepakenkiant asmens sveikatai ir interesams teismo posėdyje apklausti asmenį, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. ir tikslingumo skirti jam kompleksinę teismo psichiatrijos ekspertizę, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi nutarė į teismo posėdį kviesti ir apklausti specialių žinių vaikų ir paauglių psichiatrijos, psichikos sveikatos srityse turintį vaikų ir paauglių psichiatrą D. P., kuris 2018 m. balandžio 20 d. yra surašęs ekspertinę nuomonę dėl J. V. nustatyto raidos sutrikimo - vaikystės autizmo F84.0 (3 t., b. l. 50-52), ir šioje byloje teismo psichiatrijos ekspertizes atlikusią ekspertę – teismo vaikų ir paauglių psichiatrę R. D..

24. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertė R. D. paaiškino, kad J. V. dėl savo psichikos būsenos (dėl vidutinio protinio atsilikimo ir negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti) negalėtų būti visavertis proceso dalyvis ir jo apklausti ji nerekomenduoja, nes papildomas apklausinėjimas, jo kvietimas į apklausą tik pablogintų jo psichikos būseną. Pagrindinis dalykas, dėl kurio J. V. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, yra vidutinis protinis atsilikimas su išreikštais elgesio sutrikimais, reikalingais dėmesio ar gydymo. J. V. nustatytas protinis atsilikimas yra kartu su autizmu, todėl nėra galimybės atsieti juos vieną nuo kito. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktuose Nr. (duomenys neskelbtini) rekomendacija J. V. taikyti priverstinį stacionarinį gydymą (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje vaikų ir paauglių skyriuje pateikta įvertinus jo socialinį pavojingumą. Lietuvoje kol kas nėra kitos specializuotos priverstinio medicininio stebėjimo įstaigos vaikams, padariusiems nusikalstamas veikas ir turintiems autizmo sutrikimus bei vidutinį protinį atsilikimą. (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje yra vaikų ir moterų skyrius, atskirai nuo vyrų skyriaus ir ši specializuota ligoninė užtikrina gydymo sąlygas, reabilitaciją, psichologo paslaugas. Ambulatorinis gydymas J. V. nebūtų tinkamas, nes jo socialinis pavojingumas stiprėja. Jis ambulatoriškai jau buvo gydytas, lankydavosi pas gydytoją, būdavo patalpinamas į psichiatrijos ligonines, tačiau, kaip matyti iš medicininių kortelių įrašų, J. V. elgesys nesikeičia, vaistai vartojami ne visada nuosekliai, tėvai ne visus vaistus skiria pagal paskyrimus, su sūnumi neužsiima, sūnų vieną išleidžia į miestą.

25. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausiamas specialistas D. P. nurodė, kad 2018 m. balandžio 20 d. jis teikė savo ekspertinę nuomonę (3 t., b. l. 50-52) ir dabar lieka prie savo nuomonės, kad J. V. nėra gavęs ir iki šiol negauna kokybiškų paslaugų, tokiu būdu pažeidžiant jo teises, jį diskriminuojant, jam nebuvo teikiama tęstinė pagalba, dėl kurios jam būtų padedama socializuotis. Specialisto nuomone, pirmiausia, J. V. turi gauti kompleksinę pagalbą ten, kur jis gyvena. Asmenų, kurie turi autizmo sutrikimą, psichika labai jautriai reaguoja į bet kokius suvaržymus, todėl nerekomenduoja jo patalpinti į specialią psichiatrijos ligoninę, nes jo būklė ten esant negerės. 2018 m. balandžio 20 d. duodamas ekspertinę nuomonę, jis su vaiku nebendravo, rėmėsi tik jo ligos istorija. Nagrinėjamu atveju rekomenduoja J. V. kompleksinę pagalbą dalyvaujant multidisciplininei specialistų komandai ir nuosekliai padedant bei patenkinant šio žmogaus individualius poreikius. (duomenys neskelbtini) tokia pagalba nebus teikiama, nes Lietuvoje tokia pagalba neteikiama. J. V. turėtų gyventi ten, kur ir gyvena, su tėvais, ir jam turi būti teikiama kompleksinė pagalba.

26. Atsižvelgdami į apeliacinės instancijos teismo posėdyje vaikų ir paauglių psichiatro D. P. ir teismo vaikų ir paauglių psichiatrės R. D. pateiktus paaiškinimus, kad dėl apklausos teismo posėdyje gali pablogėti J. V. psichinė būklė, asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovė pagal įstatymą R. V. ir jo gynėjas advokatas atsisakė savo prašymo ir sutiko, kad J. V. nebūtų apklausiamas teismo posėdyje, tačiau išreiškė kitą prašymą – apeliacinės instancijos teisme apklausti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovę pagal įstatymą R. V..

27. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme R. V. nurodė, kad asmuo, pripažintas nepakaltinamu, J. V., yra jos sūnus. Sūnus mėgsta kuistis po šiukšliadėžes, jam patinka visokie baldai ir jis nueina į tą naudotų baldų parduotuvę. Būdavo tokių dalykų, kad pasisavindavo kažkokias detales, bet jas grąžindavo, o paskui tiesiog su parduotuvės šeimininku nepavyko susitarti gražiuoju. Keletą žalų atlygino, grąžino kai kuriuos daiktus. Dėl smurto atvejų liudytoja nurodė, kad J. V. perduodavo mokykloms, kitiems socialiniams, atsakingiems darbuotojams, jis būdavo su tais darbuotojais, kurie turėtų jį prižiūrėti ir žinoti, kaip su juo dirbti. Mokykloje smurto apraiškos jau buvo stebimos prieš trejus metus, bet mokykla nesiėmė jokios iniciatyvos tai problemai spręsti – kai sūnus smurtaudavo, visą laiką grąžindavo jį tėvams namo. Jie (tėvai) tikrai stengės integruoti sūnų į visuomenę. Dėl kelnių nusimovimo ji neįžvelgia labai didelio nusikaltimo. Sūnui yra padidėjęs seksualumas, tačiau gal jis savo elgesiu reikalauja dėmesio. Žmonių apkabinimas yra susijęs su jo švelnumu. Jis nuo mažens buvo mielas, švelnus vaikas, ir dabar, kai reikia išsiskirti, išeidamas į mokyklą apkabina, einant miegoti apsikabina, dažnai būna, kad pribėga ir apsikabina. Kai jie gulėjo (duomenys neskelbtini) ligoninėje, gydytojai nebežinojo, ką daryti dėl vaistų, nes vaistai jau buvo visi išbandyti, jie nuolat buvo keičiami, todėl gydytoja pasiūlė kitos rūšies raminančius vaistus. Po šitos bylos buvo padaryta naujų panašaus pobūdžio veikų, nes jie iki šiol negauna pagalbos. Kiekvieno smurto atveju buvo kreiptasi į savivaldybę, kad jiems būtų teikiama pagalba. Namuose tėvas, brolis užsiima su J. meistravimu, namuose jis dirba namų ruošos darbus, plauna indus, pasidaro sumuštinį, iššluoja grindis, pasikloja lovą, nusiprausia. Dabar sūnus vartoja vaistus, gydosi pas savo psichiatrę.

28. Apeliaciniame skunde asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovė pagal įstatymą R. V. abejoja byloje Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus eksperčių teismo vaikų ir paauglių psichiatrės R. D. ir teismo vaikų ir paauglių psichologės D. P. atliktų ekspertizių išvadomis, nes, apeliantės nuomone, ekspertizės atliktos neišsamiai ir neturinčių specialios kompetencijos autizmo srityje specialisčių.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J. V. psichinės būklės (pakaltinamumo) baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu ir šiuo metu klausimą, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus eksperčių teismo vaikų ir paauglių psichiatrės R. D. ir teismo vaikų ir paauglių psichologės D. P. pateiktų Teismo psichiatrijos ekspertizės aktų Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, kad: 1) J. V. nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu: 2019 m. liepos 16 d. ir 2019 m. rugsėjo 9 d., 2019 m. rugsėjo 27 d. ir 2019 m. rugsėjo 28 d. konstatuojami vaikystės autizmas F84.0 ir vidutinis protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo F71.1, dėl kurių šių veikų padarymo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; 2) šiuo metu J. V. konstatuojamas vaikystės autizmas F84.0 ir vidutinis protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo F71.1, dėl kurių jis šiuo metu negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; 3) J. V. negali adekvačiai suprasti bylai reikšmingų aplinkybių, negali duoti adekvačių parodymų bei dalyvauti teismo posėdyje; 4) J. V. dėl jo socialinio pavojingumo rekomenduojamas priverstinis stacionarinis gydymas (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje vaikų ir paauglių skyriuje (3 t., b. l. 71-79; 95-102). Nagrinėjamu atveju tyrimą atlikusios ekspertės vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, J. V. medicininius dokumentus bei paties tiriamojo J. V. psichikos būklę. Pirmosios instancijos teismas vertino ir teismo posėdyje apklaustų eksperčių R. D. ir D. P. paaiškinimus, kuriais jos patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizių aktų išvadas, kad J. V. nustatytas vaikystės autizmas ir vidutinis protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo, dėl kurių jis tiek byloje nagrinėjamų veikų padarymo metu, tiek ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartus objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog J. V. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė būdamas nepakaltinamu, todėl jam privaloma skirti priverčiamąją medicinos priemonę. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus eksperčių pateiktų Teismo psichiatrijos ekspertizės aktų Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, ir ekspertizę atlikusių eksperčių teismo vaikų ir paauglių psichiatrės R. D. ir teismo vaikų ir paauglių psichologės D. P. kompetencija, kvalifikacija ir jų turimomis specialiomis žiniomis bei tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jų nurodytomis aplinkybėmis apie J. V. psichinę būklę, todėl apeliacinės instancijos teisme apklausti specialistus J. R. ir R. K., paskirti J. V. kompleksinę psichiatrinę teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti specialistams D. P., J. R. ir R. K., kaip to apeliaciniu skundu prašo J. V. atstovė pagal įstatymą, nėra pagrindo. Be to, specialistas D. P. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jis nesutiktų su kitais J. V. atstovės pagal įstatymą R. V. nurodytais specialistais (J. R. ir R. K.) atlikti kompleksinę ekspertizę dėl J. V. gydymo, nes jis nėra teismo psichiatrijos ekspertas, ekspertizių neatlieka, todėl nenorėtų dalyvauti individualaus atvejo ekspertizėje.

30. BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad jei įrodyta, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką asmuo padarė būdamas nepakaltinamas, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Remdamasis Teismo psichiatrijos ekspertizių išvadomis ir eksperčių paaiškinimais, teismas padarė teisingą išvadą, kad J. V. yra būtina skirti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka J. V. diagnozuotų psichikos sutrikimų sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.

31. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio, 6 straipsnio ir 9 straipsnio nuostatas, Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo, prie kurių yra prisijungusi ir Lietuvos Respublika, nuostatas, kurios nustato neįgaliųjų teisių apsaugos standartus, nes teismo sprendimo uždaryti nepilnameti J. V. į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę jokiu būdu negalima laikyti veiksmu, atitinkančiu prioritetinius vaiko interesus, užtikrinančiu didžiausias galimybes vaikui sveikai vystytis, ir negalima konstatuoti, kad teismo nutartimi taikytas priverstinis vaiko atskyrimas nuo tėvų yra būtinas vaiko interesams. Teisėjų kolegija sutinka, kad J. V. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11 ir 44 straipsnių nuostatų. Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama užtikrinti pavojingas veikas padariusių asmenų sveikatos apsaugą, gydymą ir kitus gyvybiškai svarbius interesus. Kartu minėtomis priemonėmis norima apsaugoti visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų.

32. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas J. V. atžvilgiu nepagrįstai netaikė BK 98 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes J. V. padarytų veikų pavojingumas akivaizdžiai nebuvo toks didelis, kad būtų buvusi būtinybė taikyti priverstinį stacionarinį stebėjimą. J. V. fizinį smurtą naudojo išimtinai prieš socialinius darbuotojus, kurie buvo neapmokyti dirbti su autizmu sergančiais asmenimis, menkai apgadino svetimą turtą, atliko lytinio pobūdžio veiksmus K. B. bei apkabinimo veiksmus R. F. atžvilgiu, tai yra nesukėlė didelio pavojaus aplinkiniams. Tačiau šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybes leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad J. V. padarytos veikos yra pavojingos, jis taip pat yra socialiai pavojingas, todėl byloje yra pagrindas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Pažymėtina, kad pati apeliantė apklausiama apeliacinės instancijos posėdyje nurodė, kad po šioje byloje nagrinėjamų veikų J. V. padarė naujų panašaus pobūdžio veikų. Be to, apeliacinio skundo argumentai, kad organizacijos, kurios yra atsakingos už turinčio psichinę negalią J. V. priežiūrą ir stebėjimą, nesiėmė jokių veiksmų, kad skirti J. V. specialiai apmokytą asmeninį asistentą ir tokiu būdu sudarė sąlygas nusikalstamoms veikoms įvykti, nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju kaltę dėl įvykdytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų perkelti institucijoms.

33. J. V. atstovės pagal įstatymą teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pažeidė Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatas bei specialisčių ekspertizės akte nurodytas rekomendacijas dėl jo socialinio pavojingumo J. V. priverstinai gydyti VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje vaikų ir paauglių skyriuje, nes skundžiama nutartimi nutarė J. V. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, tai yra kartu su suaugusiais pacientais. Apeliantės manymu, teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę, nepasidomėjo, kas laukia neįgalaus nepilnamečio psichiatrijos ligoninėje, nes VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje nepilnamečių arba paauglių skyriaus nėra. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir pažymi, kad, priešingai nei nurodo apeliantė, VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje yra Moterų ir vaikų spec. stebėjimo sveikatos priežiūros skyrius. Tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausiama ekspertė R. D., ir prokurorė Violeta Rudžianskienė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat domėjosi šiuo klausimu ir iš VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės administracijos gavo patvirtinimą, kad šioje ligoninėje nepilnamečiai vaikai nėra laikomi kartu su suaugusiaisiais asmenimis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, kad J. V. šioje ligoninėje negaus tinkamo gydymo, pritaikyto būtent nepilnamečiams.

34. Apeliaciniame skunde asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovė pagal įstatymą R. V. nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes nei vienas iš J. V. gynėjo advokato pagrįstų prašymų nebuvo tenkintas, o prokuroro prašymai visi be išimties buvo tenkinami. Teisėjų kolegija atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, tai yra nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-976/2017). Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-122/2011, 2K-354/2013).

35. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjęs teismas būtų buvęs subjektyviai šališkas. Duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą byla, nenurodė ir apeliantė. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. gynėjo prašymų netenkinimas nėra pagrindas manyti, kad teisėjas turėjo išankstinį nusistatymą byloje ir buvo šališkas. Pažymėtina, kad spręsdamas prašymus teismas atsižvelgia į tai, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Iš teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, kad 2020 m. vasario 14 d. teisiamojo posėdžio metu asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. gynėjas advokatas teismui nurodė, kad nukentėjusysis Z. B. kitiems nukentėjusiesiems prokuroro akivaizdoje demonstravo surinktus duomenis apie J. V. sveikatos būklę iš mobilaus ryšio telefono, atskleidė jo ligos požymius, tokiu būdu bandė formuoti nukentėjusiesiems išankstinę nuomonę, bandė juos paveikti, todėl gynėjas teismo prašė daryti pertrauką ir prokurorui suteikti galimybę užtikrinti, kad vaizdai, esantys nukentėjusiojo telefone, būtų išsaugoti, šį telefoną paimant galimiems tolimesniems ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti dėl asmens duomenų neteisėto rinkimo ir galimo poveikio darymo liudytojams. Teismas, įvertinęs proceso dalyvių poziciją, atmetė šį gynėjo prašymą kaip visiškai nesusijusį su byla ir nurodė, kad gynėjas po teisiamojo posėdžio gali pats kreiptis į atitinkamas institucijas, jeigu teisės buvo pažeistos. J. V. gynėjas advokatas pirmosios instancijos teisme suabejojęs byloje atliktų teismo psichiatrijos ekspertizių pagrįstumu prašė apklausti specialistą D. P., tačiau teismas šį prašymą atmetė nurodydamas, kad ekspertizės aktų neaiškumai gali būti šalinami užduodant klausimus ekspertams (4 t., b. l. 88, 89). 2020 m. vasario 19 d. teisiamojo posėdžio metu asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. gynėjas advokatas teismui pateikė prašymą prijungti prie bylos jo iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos gautus dokumentus, patvirtinančius, kad iš darbuotojų, teikiančių paslaugas J. V., nebuvo reikalaujama specialiųjų žinių, specialios kvalifikacijos, tačiau teismas atmetė šį gynėjo prašymą ir nutarė neprijungti pateiktų dokumentų prie bylos, nes jie nėra su ja susiję (4 t., b. l. 108). Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. gynėjo advokato pateikti prašymai buvo apsvarstyti ir motyvuotai atmesti. Be to, apeliacinio proceso metu apeliantė ar asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. gynėjas advokatas galėjo iš naujo šiuos prašymus pareikšti ir tuo pasinaudojo iš naujo pareikšdami dalį tų pačių prašymų, kurie apeliacinės instancijos teisme buvo patenkinti. Taigi teisėjų kolegija pagal pateiktus apeliantės argumentus neturi pagrindo pripažinti teismo šališkumo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektais.

36. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nukrypo nuo teismų praktikos, taikant priverčiamąsias medicinos priemones (Kauno apylinkės teismas nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-1572-240/2014 pilnamečiam asmeniui, padariusiam analogiško sunkumo nusikalstamą veiką, vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis - pagal gyvenamąją vietą). Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, tai yra precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228-895/2018, 2K-321-303/2018 ir kt.). Apeliaciniame skunde cituojamas teismų praktikos pavyzdys nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas, nes šioje byloje nustatytos aplinkybės nėra tapačios bylos, kuria remiasi apeliantė, aplinkybėms ar labai į ją panašios.

37. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, išvadą, jog J. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas ir kad nei veikų padarymo metu, nei šiuo metu jis negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad BPK XXIX skyriuje įtvirtintos priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą reglamentuojančios normos J. V. atžvilgiu buvo pritaikytos tinkamai, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas skundžiamą nutartį teismas laikėsi BPK 400, 401 straipsnio reikalavimų, išsprendė visus klausimus, kurie yra svarbūs priimant sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, tenkinti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovės pagal įstatymą R. V. apeliacinį skundą, keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 4 d. nutartį, kaip to apeliaciniu skundu prašo J. V. atstovė pagal įstatymą, nėra pagrindo. Todėl asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovės pagal įstatymą R. V. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovės pagal įstatymą R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 4 d. nutartį:

iš nutarties aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad J. V. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė tyčia.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.