Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 2, 9, 11 p. laisvės atėmimu penkiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. gegužės 12 d. iki 2010 m. vasario 22 d. laikas.

Iš A. B. priteista nukentėjusiajam G. L. 2833 Lt turtinei ir 50000 Lt neturinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 15 d., apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, J. L. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, tyčia rankomis ir kojomis sudavė mažiausiai 11 kartų nukentėjusiajai J. L. į galvą bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, abiejuose žanduose, kaktoje ir smakre, dvi muštines žaizdas abiejose lūpose, kraujosruvą liežuvio viršūnėje, kraujosruvas kaktos minkštuosiuose audiniuose ir nubrozdinimus abiejose blauzdose, o po to, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, t. y., siekdamas nekliudomai pagrobti svetimą turtą, suėmęs nukentėjusiosios J. L., kuri dėl jo panaudoto smurto bei senyvo amžiaus buvo bejėgiškos būklės ir negalėjo aktyviai pasipriešinti, kaklą viena ranka jį spaudė, tuo padarydamas skydinės kremzlės dešinio rago lūžimą, kraujosruvas liežuvio šaknyje, ties paliežuvio kaulu ir dešinės skydinės kremzlės rage, dėl ko nuo uždusimo J. L. mirė, o po to jis pagrobė svetimą turtą, bendros 3613 Lt vertės, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 2, 9, 11 p.

Nuosprendyje nenurodyta kokį nusikaltimą apeliantas norėjo nuslėpti. Apeliantas teigia, kad jis suvokė nukentėjusiąją esant visiškai normalios būsenos ir galinčią apie apeliantą pranešti policijai. Šios aplinkybės negali būti laikomos kito nusikaltimo slėpimu.

Teismas nepagrįstai vertino tik jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir nekreipė dėmesio į lengvinančias. Tik apeliantas padėjo išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką. Dėl abejotinų nusikaltimo aplinkybių, apelianto neadekvataus elgesio bei negalėjimo prisiminti įvykio aplinkybių pirmosios instancijos teisme jam turėjo būti skirtina teismo psichiatrijos ekspertizė bei nustatyta ar nusikalstamos veikos metu ir šiuo metu jis galėjo ir gali pilnai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusysis prašė skundą atmesti, o prokuroras – tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas teismas apeliacinio proceso metu turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šio straipsnio 4 d. nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai.

Apeliantas skunde prašo kvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 129 str. 1 d., t. y. ginčija jo padarytos veikos juridinį vertinimą pagal BK 129 str. 2 d. 2, 9 ir 11 p. Taip pat prašo sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti galima tik iš dalies.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., kai nužudomas asmuo, kuris dėl fizinių, ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui.

Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio ir pan. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą ir tada, kai nužudomas nukentėjęs asmuo, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininkų panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų, jei sumanymas nužudyti kilo po to, kai nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės po tokio smurto ar kitokių veiksmų panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 13 p.).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji buvo senyvo amžiaus (gimusi 1919 m.) (t. 1, b. l. 122), dėl silpnos sveikatos nuolat prižiūrima sūnaus (t. 1, b. l. 110-114; t. 3, b. l. 24). Be to, ir pats A. B. nurodė, kad dėl jo pavartoto smurto – suduotų smūgių į veidą, nukentėjusioji nukrito ant žemės ir prarado sąmonę. Tuo laiku - kol jis nukentėjusiąją nutempė į kitą kambarį ir paguldė ant lovos - ji sąmonės neatgavo. Pastebėjęs, kad nukentėjusioji sujudėjo, jis prispaudė ant veido pagalvę ir ją laikė tol, kol nukentėjusioji neberodė jokių gyvybės ženklų, t. y. jis suprato, kad nužudo (uždusindamas) dėl jo pavartoto smurto be sąmonės esančią nukentėjusiąją (t. 2, b. l. 85-86, 88-90, 95; t. 3, b. l. 24). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, A. B. nukentėjusiosios nužudymo metu suvokė, kad pastaroji tiek dėl senyvo amžiaus, tiek dėl jo pavartoto smurto buvo bejėgiškos būklės.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiąją buvus bejėgiškos būklės (dėl senyvo amžiaus, silpnos sveikatos ir jos atžvilgiu panaudoto smurto buvus be sąmonės), dėl ko ji negalėjo gintis ir aktyviai pasipriešinti). Šis sprendimas neprieštarauja aukščiau paminėto Senato nutarimo nuostatoms bei suformuotai teismų praktikai kasacinėse bylose Nr. 2K-98/2009, 2K-196/2008.

Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojimas, tarp jų ir neteisėtai, ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Jei sumanymas užvaldyti turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas nužudė nukentėjusįjį, veika kvalifikuojama pagal BK 129 str. 1 d. (jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojančių požymių) ir 178 str. ar kitus BK straipsnius. Nužudymas, padarytas plėšimo ar turto prievartavimo metu, kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir atitinkamas BK 180 ar 181 str. dalis priklausomai nuo kvalifikuojamųjų požymių ar pagal kitus BK straipsnius, jei veikos padarytos dėl savanaudiškų paskatų (aukščiau paminėto Senato nutarimo 20 p.).

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad pas nukentėjusiąją ėjo tikslu pagrobti kompaktinių diskų leistuvą („DVD grotuvą“) ir kitus vertingus daiktus, t. y. turėdamas savanaudiškas paskatas (t. 2, b. l. 85-86, 88-90, 95; t. 3, b. l. 24). Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantas su nukentėjusiąja buvo kaimynai, sutarė gerai, kartais jis jai padėdavo sutvarkyti kiemą ir jokių kitų priežasčių nužudyti J. L. neturėjo. Tai pripažįsta ir pats apeliantas (t. 2, b. l. 85-86, 97-98). Iš to seka, kad jis nukentėjusiąją norėjo nužudyti dėl savanaudiškų paskatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nužudymo, ir šį savo ketinimą realizavo.

Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas A. B. nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų yra pagrįstas, neprieštarauja aukščiau paminėto Senato nutarimo nuostatoms bei suformuotai teismų praktikai kasacinėse bylose Nr. 2K-371/2008, 2K-232/2009, 2K-178/2009, 2K-536/2008, 2K-356/2009.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, nuteistojo A. B. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 129 str. 2 d. 11 p., netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl žemesnės instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 str. 1 p.).

Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. tik nustačius tokį tikslą (siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą), kuris yra būtinas šios nužudymo sudėtis požymis. Toks tikslas yra tada, kai iki nužudymo teisėsaugos institucijai arba nėra, arba, kaltininko manymu, dar nėra žinoma apie kitą nusikaltimą, kurį kaltininkas siekė nuslėpti. Pažymėtina, kad tokiais atvejais kitas nusikaltimas kvalifikuojamas atskirai (aukščiau paminėto Senato nutarimo 22 p.).

Tiek ikiteisminio tyrimo metu pranešimuose apie įtarimą (t. 2, b. l. 84, 93-94) tiek kaltinamajame akte (t. 2, b. l. 152) nurodyta, kad A. B. tyčia nužudė nukentėjusiąją „...dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą...“ bei „...siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, t. y. siekdamas nekliudomai pagrobti svetimą turtą...“. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. B. nukentėjusiosios turtą užvaldė tik nužudęs J. L.. Iš paminėtų procesinių dokumentų turinio seka, kad juose nėra nurodyta kokį A. B. padarė kitą nusikaltimą, aprašytą Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, kurį siekdamas nuslėpti, nužudė nukentėjusiąją. Tai reiškia, kad nuteistajam A. B. tokia veika – kito nusikaltimo padarymas, kurį jis siekė nuslėpti nužudydamas J. L. – ikiteisminio tyrimo metu nebuvo inkriminuota.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas A. B. pagal BK 129 str. 2 d. 11 p., tik formaliai paminėjo, kad jis nukentėjusiąją J. L. nužudė „siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, t. y. siekdamas nekliudomai pagrobti svetimą turtą“. Taigi, teismas taip pat nenurodė kokią kitą nusikalstamą veiką, A. B. padarė ar rengėsi daryti, kurią siekdamas nuslėpti jis nužudė nukentėjusiąją.

Vertinant skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, galima spėti, kad pirmosios instancijos teismas A. B. pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. nuteisė už tai, kad jis siekė nuslėpti rengiamą svetimo turto pagrobimą (vagystę), t. y. nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 1 ar 2 d. Tačiau baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. kyla tik tada, kai siekiama nuslėpti rengiamą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (aukščiau paminėto Senato nutarimo 22 p.). Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 1 d. ar šio straipsnio 2 d., prie tokių nepriskiriamos (BK 11 str.).

Taigi, paminėtuose procesiniuose dokumentuos išdėstytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės eliminuoja galimybę A. B. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 str. 2 d. 11 p.

Pažymėtina ir tai, kad iki nužudymo susiformavęs kaltininko siekimas užvaldyti nukentėjusiosios turtą yra būtent ta teisiškai reikšminga aplinkybė, įgalinanti nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. Kolegijos nuomone, šis iki nužudymo susiformavęs siekimas užvaldyti svetimą turtą ir jo realizavimas po nužudymo A. B. pareikšto kaltinimo ribose negali būti tuo pačiu metu vertinamas ir kaip kito kvalifikuoto nužudymo sudėties (BK 129 str. 2 d. 11 p.) būtinasis požymis.

Teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 25) prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 str. nuostatomis, neprašė pakeisti kaltinimo teisme bei A. B. veiką kvalifikuoti ir pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį (BK 178 ar 180 str.). Taigi, paminėtas trūkumas nebuvo pašalintas ir pirmosios instancijos teisme teisminio proceso metu.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal BPK 320 str. 4 d. nuostatas, to daryti neturi teisinio pagrindo. Todėl kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad A. B. nepagrįstai inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 129 str. 2 d. 11 p. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Kolegijai nekelia abejonių teismo psichiatrijos specialisto 2010 m. sausio 19 d. išvada (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad A. B. atlikti teismo psichiatrinę ekspertizę nereikalinga (t. 2, b. l. 128). Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės (neraštingumas, emocinė būklė ir elgesys pirmosios instancijos teisme) nėra tos aplinkybės, kuriomis vadovaujantis būtų tikslinga skirti nuteistajam teismo psichiatrijos ekspertizę. Todėl tenkinti šį apelianto prašymą nėra pagrindo.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pripažino A. B. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir, skirdamas nuteistajam bausmę, į ją atsižvelgė. Kolegija sutinka su šiais teismo motyvais ir dar kartą jų neaptarinėja.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam A. B. laisvės atėmimo bausmę, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė. Teismas tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas tyčinis labai sunkus, sukėlęs neatstatomas pasekmes, nusikaltimas) ir nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, oficialiai nedirbantis). Skundžiamu nuosprendžiu yra nustatyta po vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią (BK 50 str. 1 d. 2 p.) ir sunkinančią (BK 60 str. 1 d. 9 p.) aplinkybę. Tačiau šiuo nuosprendžiu perkvalifikavus A. B. nusikalstamą veiką, t. y. sumažinus nužudymą kvalifikuojančių požymių skaičių, yra pagrindas tenkinti apelianto prašymą ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant nežymiai didesnį už sankcijos vidurkį. Didesnė už sankcijos vidurkį bausmė skirtina nustačius nužudymą kvalifikuojančius du požymius, t. y. didesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, bei neigiamą nuteistojo asmenybę. Kolegijos nuomone, tokia bausmė neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo A. B. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 2, 9 ir 11 p. perkvalifikuoti į BK 129 str. 2 d. 2 ir 9 p. bei paskirti jam keturiolikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.