Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei N. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. P. ir A. P. skundą atsakovui VĮ Registrų centro Marijampolės filialui ir VĮ Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei miškų tarnybai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atstovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad teritorinis registratorius pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nes sprendimo nepagrindė objektyviais duomenimis (faktais). Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys apie žemės sklypą neatitinka faktinės situacijos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotoje žemės sklypo kadastrinių matavimų byloje esančių duomenų ir pabrėžia, kad Lietuvos Apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas procesinius sprendimus priėmė jau po to, kai 2013 m. birželio 3 d. buvo nustatyti bei išviešinti nauji kadastro duomenys, kurie iki šios dienos nesikeitė. Registro tvarkytojas neturi teisės aiškintis teismų sprendimų motyvų ir atsako tik už tai, kad duomenys iš pateiktų dokumentų būtų teisingai perkelti į Nekilnojamojo turto registrą. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybinės žemės patikėjimo teisės patikėtinis, taip pat nesikreipė į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės išregistravimo. Nei žemės sklypo ribos, nei miško žemės plotas (5,7741 ha), esantis žemės sklype nuo 2014 m. gegužės 26 d. priimtos Lietuvos Apeliacinio teismo nutarties Nr.2A-620/2014 nepasikeitė, duomenis iš šios teismo nutarties VĮ Registrų centro Marijampolės filialas į Nekilnojamojo turto registrą perkėlė teisingai. Šio fakto pareiškėjas A. P. neginčija.

Dėl pareiškėjo reiškiamo reikalavimo įpareigoti panaikinti Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 8.1. punktą, žymą - draudimą perleisti nuosavybės teisę paaiškina, kad Registro įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas išregistruojamas, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad juridinis faktas pasibaigė. Įregistruoti juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, išregistruojami atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše panaikinant žymą. Registro įstatymo 4 dalyje nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimo tvarką nustato Registro nuostatai. Registro nuostatų 100 punkte nurodyta, kad juridiniai faktai išregistruojami ir žymos Nekilnojamojo turto registre panaikinamos gavus įgaliotos institucijos ar suinteresuoto asmens prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus, patvirtinančius, kad įregistruotas juridinis faktas pasibaigęs arba pasikeitęs. 2016 m. sausio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-42-701/2016 nurodyta, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis). CPK 150 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad antstolis, įvykdęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje pabaigą. Iki šio dienos VĮ Registro centro Marijampolės filialas nėra gavęs iš antstolio pranešimo apie laikinųjų apsaugos priemonių pasibaigimą.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir motyvus teigia, jog VĮ Registrų centro Marijampolės filialas, priimdamas sprendimą Nr.(2070/06)MAR6-178 „Dėl daiktinių teisių ir žymos registravimo“ nepažeidė įstatymų reikalavimų, sprendimą priėmė vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 29 straipsnio 7 punktu, todėl pareiškėjo A. P. skundą prašo atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė su skundu nesutinka. Nurodo, jog pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) ginčo žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teises priklauso Lietuvos Respublikai - 400/724263 dalis ir pareiškėjui A. P. - 723863/724263 dalis. Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas - Lietuvos Respublikai yra Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-620/2014. Nacionalinės žemės tarnybos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyrius 2014 m. liepos 12 d. raštu Nr. 20SD-(14.20.7.)-3803 kreipėsi į VĮ Registrų centro Marijampolės filialą su prašymu vykdant Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-620/2014 išregistruoti A. P. nuosavybės teisę Į 0,0400 ha dalį valstybinės reikšmės miško, esančio 72,4263 ha ploto žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę į 0,0400 ha valstybinės reikšmės miško dalį 72,4263 ha ploto žemės sklype.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad po Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-620/2014 priėmimo, faktinės aplinkybės iš esmės pasikeitė, t. y. po naujai atliktų pareiškėjui priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų, pasikeitė žemės sklypo plotas ir ribos, dėl ko žemės sklype nebeliko valstybinės reikšmės miškų plotų. Pabrėžia, kad pareiškėjui priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų byla buvo parengta dar 2013 m. birželio 28 d. ir Nekilnojamojo turto registre registruota 2013 m. rugsėjo 17 d., t. y. iki Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-620/2014 priėmimo. Akcentuoja, jog 2017 m. spalio 6 d. parengus naują ginčo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylą nei žemės sklypo plotas, nei žemės sklypo ribos nekito. Tai patvirtina byloje pateikti 2013 m. birželio 28 d. ir 2017 m. spalio 6 d. ginčo žemės sklypo planai. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 1 d. 2 p. teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis yra vienas iš daiktinių teisių Į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo pagrindas. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 1 d. nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai numatyti CK 4.47 str. Pareiškėjo A. P. nuosavybės teisė į 0,0400 ha dalį ginčo žemės sklypo, esančio 72,4263 ha ploto žemės sklype, buvo išregistruota, o Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į šią dalį buvo įregistruota teismo nutarties pagrindu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str. 1 d. įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinės žemės tarnybos atstovės nuomone, atsakovas pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į dalį - 0,04 žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Valstybės įmonės registro centro Marijampolės filialo sprendimo, kuriuo atsisakyta atlikti registro duomenų taisymą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui A. P. ir Lietuvos Respublikai pagal nekilnojamojo turto registro duomenis dalinės nuosavybės teise priklauso 72,4263 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui A. P. priklauso 72,3863 ha minėto žemės sklypo, o Lietuvos Respublikai – 0,04 ha. Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į minėtą žemės sklypą (jo dalį) buvo įregistruota Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties Nr. 2A-620/2014 pagrindu. Šioje teismo nutartyje buvo konstatuota, kad Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. spalio 17 d. pažyma Nr. 28095 ir 2011 m. liepos 14 d Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas Nr. 26763 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,04 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Atsižvelgiant į tai, teismas taikė restituciją ir natūra grąžino Lietuvos Respublikos valstybei 0,04 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį A. P. priklausančiame 72,4263 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Be to, 2016 m. sausio 15 d. Aukščiausiojo teismo nutarties Nr. 3K-3-42-701/2016 pagrindu į 400/724263 žemės sklypo dalį įregistruota žyma – draudimas perleisti nuosavybės teisę. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. birželio 3 d. dieną buvo atlikti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) kadastriniai matavimai, kurių metu buvo nustatyta, kad gautas matuojamo žemės sklypo plotas viršijo nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 23 str. nustatytą maksimalią leistiną (ribinę) ploto 0,6788 ha paklaidą. Todėl A. P. priklausančio žemės sklypo riba buvo pakeista, išlaikant leistiną sklypo plotą bei paliekant laisvą valstybinę žemę. 2017 m. spalio 6 d. buvo parengta nauja Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, kuria buvo patikslinti 72,4263 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) kadastro duomenys. 2017 m. lapkričio 23 d. matininko 2017 m. spalio 6 d. parengta Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypo savininkas A. P. 2017 m. gruodžio 15 d. VĮ “Registrų centras” Marijampolės filialui pateikė prašymą, kuriuo prašė nekilnojamojo turto registre pakeisti (patikslinti) 72,4263 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis: patikslinti žemės sklypo žymas apie nuosavybės teises, nurodant, kad žemės sklypo savininkas yra tik A. P. bei panaikinant žymą “draudimas perleisti nuosavybės teisę”. VĮ “Registrų centras” Marijampolės filialas 2017 m. gruodžio 21 d. skundžiamu sprendimu dėl daiktinių teisių ir žymos registravimo Nr. (2070/06)MAR6-178 netenkino A. P., atstovaujamo įgalioto asmens A. Š., prašymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą ir išregistruoti žymą. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė VĮ “Registrų centro” Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2018 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. cspr-1-61 teritorinio registratoriaus priimto sprendimą paliko nepakeistą, nurodydama, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog pasibaigė Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į 400/72463 dalis žemės sklypo bei kad neliko draudimo perleisti nuosavybės teisę.

Pareiškėjas ginčija šiuos sprendimus, teigdamas, kad pagal VĮ “Registrų centre” įregistruotus kadastro duomenis 0,04 ha valstybinės reikšmės miško dalis dėl pasikeitusių žemės ribų tiesiog nebepatenka į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, todėl nekilnojamojo turto registre nurodyti jo žemės sklypo registro duomenys nebeatitinka faktinės situacijos (realybės), prieštarauja kadastrinių matavimų byloje esantiems duomenims, be to, skundžiami sprendimai nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), todėl neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VŠĮ) 8 straipsnio nuostatų.

Žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę reglamentuoja 1996 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – ir Registro įstatymas) ir Nekilnojamojo turto registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 (toliau – ir Nuostatai).

Pagal Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys ir tokių registro duomenų teisingumas užtikrinamas ir nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad teritoriniai registratoriai tvarko nekilnojamojo turto registrą, įregistruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra negalimas. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registro paskirtis – duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir CK 4.262 straipsnyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio, jam įstatymas nesuteikia teisės vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose. Pažymėtina, jog nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijos apsiriboja vien tik duomenų apie nekilnojamąjį daiktą, daiktinių teisių į juos, jų suvaržymų bei kitų juridinių faktų perkėlimu iš registro tvarkytojui pateiktų dokumentų į jo tvarkomą registrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1312/2014; 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2976/2012; 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3130/2011). Taigi teismine tvarka nekilnojamojo turto registratoriaus sprendimai dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų (žymų) įregistravimo (išregistravimo) nekilnojamojo turto registre gali būti ginčijami tik dėl to, kad nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai buvo įregistruoti be pagrindo (pvz. nesant dokumento, kurio pagrindu šie duomenys galėjo būti įrašyti į nekilnojamojo turto registrą; įrašant į nekilnojamojo turto registrą duomenis, kurių nėra dokumente, kuris buvo pagrindas atlikti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimą ir pan.) arba pažeidžiant nustatytą tvarką. (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1764/2014).

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas išregistruojamas, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad juridinis faktas pasibaigė. (Registro įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Registro įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimo tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Nuostatų 69 punkte nurodyta, kad daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas. Nuostatų 100 punkte nustatyta juridinių faktų išregistravimo tvarka. Įregistruoti juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, išregistruojami atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše panaikinant žymą. Darytina išvada, kad juridinis faktas gali būti išregistruojamas tik esant įstatyme numatytam teisiniam pagrindui, patvirtinančiam jo pasibaigimą, o tokio dokumento nesant, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, kaip viešojo administravimo subjektas, negali priimti jokio savarankiško sprendimo dėl juridinio fakto pasibaigimo ir jo išregistravimo.

Administracinių teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad civilines teises ir pareigas sukuria civiliniai sandoriai ar kiti juridiniai faktai, su kuriais civilinė teisė sieja civilinių teisių ir pareigų atsiradimą, o įregistravimo ar išregistravimo Nekilnojamojo turto registre aktais pagal registro tvarkytojui pateiktus dokumentus yra tik užfiksuojama esanti civilinių teisinių santykių būklė ir atliekamas tokio pobūdžio informacijos oficialus paviešinimas (Administracinės bylos Nr. AS442-589/2010, A442-2253/2011, A502-2872/2011, A602-2629/2012) .

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės siekia, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti, jo nuomone, netikslūs bei faktinės situacijos neatitinkantys duomenys apie nuosavybės teises būtų patikslinti ir ištaisyti, nurodant, jog 72,4263 ha žemės sklypo savininkas tik A. P..

Registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, jog į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Taigi pagal šias Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas duomenys Nekilnojamojo turto registre gali būti ištaisyti tik dviem atvejais: kai Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kai, įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, yra padaromos techninės klaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1262/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3287-602/2015). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio pagrindu dėl klaidingai įrašytų duomenų ištaisymo, jei ginčo duomenų neatitikimas registro tvarkytojui pateiktiems dokumentams buvo akivaizdus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-492/2017). Nekilnojamojo turto registro klaidų taisymas - išskirtinė procedūra, taikoma išimtinais atvejais, kai visiškai nekyla abejonių dėl grynai techninio pobūdžio klaidų buvimo. Minėtos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek teismas galėtų pareiškėjo reikalavimus pripažinti pagrįstais ir juos tenkinti tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kad įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, buvo padarytos techninės klaidos, nekeičiant atsakovo priimtų sprendimų dėl įregistravimo bei dokumentų, kurių pagrindu registracija atlikta. Ginčo atveju sąlygų taisyti duomenis Nekilnojamojo turto registre nėra. Pareiškėjas A. P. nepateikė jokių Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę panaikinančių dokumentų. Nagrinėjamu atveju taip pat nepateiktas joks dokumentas, patvirtinantis įregistruotos žymos dėl draudimo perleisti nuosavybės teisę pasibaigimą.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant juridinius faktus patikrinti jų registravimo pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, kaip ir kiti viešojo administravimo subjektai, negali keisti Nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų, savo priimtų sprendimų, kitaip vertindamas tuos dokumentus, kurie buvo pagrindas padaryti pirminį įrašą (ginčo atveju - Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties Nr. 2A-620/2014).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje yra įtvirtinti daiktinių teisių registravimo nekilnojamojo turto registre pagrindai. Šiame straipsnyje nustatyta, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui - turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nustato, kad kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą.

Pareiškėjo A. P. nuosavybės teisė į 0,0400 ha dalį ginčo žemės sklypo, esančio 72,4263 ha ploto žemės sklype, buvo išregistruota, o Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į šią dalį buvo įregistruota teismo nutarties pagrindu (Registro įstatymo 22 str. 2 p.). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str. 1 d. įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą grindžia nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje parengtu žemės planu, pagal kurį Lietuvos Respublikai priklausantis 0.04 ha valstybinės reikšmės miško plotas nebepatenka į jam priklausančio žemės sklypo ribas, taip pat šias aplinkybes patvirtinančiomis Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. balandžio 5 d. pažyma Nr. 64867 bei šios tarnybos 2017 m. rugsėjo 12 d. pažyma Nr. R6-5317.

Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą rinkinys. (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Šios įstatymo nuostatos patvirtina, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla nėra dokumentas, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme patvirtinantis daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą ar pasibaigimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-502/2015 2017 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-543-442/2017). Taigi nagrinėjamu atveju kadastriniai duomenys, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra pagrindas sprendžiant dėl daiktinių teisių registravimo (išregistravimo) nekilnojamojo turto registre. Kolegijos vertinimu, valstybinės miškų tarnybos pažymos taip pat nėra tas dokumentas (teisinis pagrindas), patvirtinantis, jog ginčo atveju pasibaigė Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į 400/72463 žemės sklypą. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjui priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų byla buvo parengta dar 2013 m. birželio 28 d. ir Nekilnojamojo turto registre registruota 2013 m. rugsėjo 17 d., t. y. iki Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-620/2014 priėmimo. 2017 m. spalio 6 d. pareiškėjo parengtoje naujoje ginčo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byloje nei žemės sklypo plotas, nei žemės sklypo ribos nekito. Tai patvirtina byloje pateikti 2013 m. birželio 28 d. ir 2017 m. spalio 6 d. ginčo žemės sklypo planai.

Minėta, jog nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, savaip aiškindamas, interpretuodamas arba kitaip vertindamas tų dokumentų (ginčo atveju – teismo sprendimo), kurie buvo pagrindas padaryti pirminį įrašą, turinį, jo teisėtumą ir atsako tik už tai, kad duomenys iš pateiktų dokumentų būtų teisingai perkelti į Nekilnojamojo turto registrą.

VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; 2 dalyje – jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka; o 3 dalyje – kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjams keliant klausimą, ar sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, darytina išvada, jog ginčijamuose sprendimuose tiesiogiai pateikta aiški informacija, iš kurios yra pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu jie priimti, yra nurodytas teisinis pagrindimas. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ginčo atveju registro tvarkytojas, vykdydamas savo funkcijas ir remdamasis konkrečiais teisės aktais, individualų administracinį aktą tinkamai motyvavo, pagrindė objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis). Kolegijos vertinimu, pareiškėjas, įstatymų nustatyta tvarka realizuodamas teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, iš skundžiamo sprendimo turinio, jame nurodyto teisinio pagrindo suvokė sprendimo faktines ir teisines priežastis.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatavus, kad dokumentai, kurių pagrindu įregistruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į 400/724263 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kurių pagrindu įregistruota žyma „draudimas perleisti nuosavybės teisę“ nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ir pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės pasibaigimą bei kad neliko draudimo perleisti nuosavybės teisę, darytina išvada, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjų atstovo prašymo, todėl pareiškėjų skundas dėl sprendimų panaikinimo ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti reikalavime nurodytus veiksmus, nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.