- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-27
- Bylos Nr.
- e2S-1326-803/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17758-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Krinona“
- Kategorijos
- 3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Krinona“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Mediashop“ dėl prekių priteisimo ir išreikalavimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Krinona“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi su ieškiniu, prašydama išreikalauti iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Mediashop“ (toliau – atsakovė) realizuotų (perparduotų) prekių, išvardintų prekių sąraše (ieškinio priedas Nr. 3), pardavimo dokumentus, priteisti ir išreikalauti iš atsakovės ieškovės naudai prekes, nurodytas prekių sąraše (ieškinio priedas Nr. 3), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nepranešus atsakovei apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, areštuoti pas atsakovę esančias prekes, uždraudžiant atsakovei šiomis prekėmis disponuoti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, todėl areštavo prekes pagal sąrašą, uždrausdamas atsakovei šiomis prekėmis disponuoti.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė išdėstė ieškinio reikalavimus pagrindžiančias faktines aplinkybes, pridėjo jas pagrindžiančius įrodymus, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nebuvo pagrindo spręsti, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Pažymėjo, kad šioje proceso stadijoje teismas nesprendžia įrodymų pakankamumo klausimo ir nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo iš esmės, o tik preliminariai įvertina, ar reiškiami reikalavimai galėtų būti patenkinti. Darė išvadą, jog tai sudaro pagrindą konstatuoti egzistuojant pirmąją sąlygą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – spręsti, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą.
5. Teismas pažymėjo, jog tokio pobūdžio bylose reikia įvertinti ir grėsmę ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ir tai, ar ieškovė pagrindė būtinybę skubiai imtis jos teises galbūt pažeidžiančių veiksmų uždraudimo. Teismas sutiko su ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, tai yra, jog nesiėmus prašomos laikinosios apsaugos priemonės, o atsakovei pardavus prekes, tokie atsakovės veiksmai padarytų galimai ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymą neįmanomu. Teismo vertinimu, atsakovei pardavus prekes, kurios galimai yra ieškovės nuosavybė, ieškinys netektų prasmės, o ieškovė patirtų reikšmingos žalos. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė pagrindė grėsmę, kad būsimas teismo sprendimas, jeigu jis būtų palankus ieškovei, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali likti neįvykdytas. Atsižvelgęs į tai darė išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
6. Pasisakydamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo, pirmosios instancijos teismas teigė, kad galėjo įsitikinti prašomų suvaržymų proporcingumu, kadangi nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovės patirta žala būtų didesnė nei tie neigiami padariniai, kurie galėtų kilti atsakovei pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir teismui ieškinį atmetus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti; netenkinus atskirojo skundo pirmojo prašymo, tenkinti alternatyvųjį prašymą – pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį, areštuojant atsakovės žinioje esančias prekes pagal sąrašą, esantį ieškinio priedu Nr. 6, uždraudžiant šias prekes perleisti tretiesiems asmenims. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui; teismas nenustatė duomenų apie atsakovės nesąžiningumą. Manytina, kad nėra grėsmės, jog galimai ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
7.2. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į juridinių asmenų nemokumą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką. Atsakovė negali savo nuožiūra disponuoti bankrutuojančios bendrovės turtu, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju nėra tikslingas.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Teismas skundžiamoje nutartyje taip pat neatsižvelgė ir į Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, pagal kurią, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningą (neteisėtą) ketinimą perleisti ar kitaip suvaržyti jai priklausantį turtą, t. y. ieškovė nepagrindė teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Būtent ieškovei teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.
7.4. Pirmosios instancijos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas yra per didelis, kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos didesne apimtimi, nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti; teismas areštavo prekes, kuriomis atsakovė nedisponuoja.
7.5. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principų, kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos didesne apimtimi, nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
7.6. Nustačius, kad ieškovės ieškinio suma, už kurią sumokėtas žyminis mokestis, yra 2 049,66 Eur (prašomų išreikalauti prekių vertė), teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštą prekėms, kurių vertė yra 38 507,87 Eur, kadangi tokiu būdu laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos didesne apimtimi, nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
Žemesnės instancijos teismas
7.7. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė pagrįstai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas turėtų būti sumažintas, t. y. areštuojant prekes, nurodytas ieškinio priede Nr. 6, kurių bendra vertė yra 2 049,66 Eur.
Atsiliepimas
8. Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. ieškovė pareiškė ieškinį, siekdama atgauti jai nuosavybės teise priklausantį turtą (prekes) iš atsakovės, kurias atsakovės administratorius siekia parduoti kaip bankrutuojančios bendrovės turtą.
8.2. šalys prekių prikimo–pardavimo sutartimi sulygo, kad nuosavybės teisė į prekes pirkėjui (bankrutuojančiai bendrovei) pereina tik pilnai už jas atsiskaičius. Ši sutartis buvo įregistruota viešame registre kaip turto pirkimo išsimokėtinai sutartis. Sutartimi šalys taip pat sulygo, kad prekes, už kurias pirkėjas neatsiskaitė, pirkėjas privalo grąžinti pardavėjui, t. y. ieškovei. Taigi pas atsakovę esančios prekės nuosavybės teise priklauso ne atsakovei, o ieškovei, todėl bankroto administratorius nepagrįstai jų negrąžina.
8.3. yra pagrįsta grėsmė, jog galimai ieškovei palankus teismo sprendimas gali būti nevykdomas ar iš viso neįmanomas įvykdyti, kadangi ginčo prekių gali nelikti, jas, pavyzdžiui, pardavus, kitaip perleidus arba praradus netinkamai saugant. Pažymėtina, jog pagal ieškovės duomenis, prekių buvo už daugiau kaip 38 000 eurų, o administratorius pateikė duomenis, kad jų liko tik už sumą, kuri kiek didesnė kaip 2 000 eurų.
8.4. sandėliuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), peržiūrėjus į plėveles įsuktas paletes, su ant jų sukrautomis prekėmis, pastebėta prekių, kurių nėra sąraše Nr. 6, todėl prekių galimai yra mažiau negu išvardyta sąraše Nr. 3, tačiau tikėtina, kad yra daugiau, negu nurodyta sąraše Nr. 6. Be to, ieškovei tapo žinoma, kad bankroto administratorius nurodė, jog galimai ginčo prekių, t. y. prekių, kurias atsakovei tiekė ieškovė, ir kurios galimai yra ieškovės nuosavybė, atsirado ir daugiau, todėl egzistuoja prielaida, kad prekių sąrašas Nr. 6, kurį parengė UAB „Maža kaina“, yra netikslus, ir kad ginčo prekių yra daugiau.
8.5. administratorius jau buvo pasiūlęs kreditoriams balsuoti dėl visų perpardavimui skirtų prekių pardavimo, šis sprendimas buvo apskųstas, ir teismas nustatė, jog administratorius neturėjo teisės spręsti šio klausimo ir šios aplinkybės buvo konstatuotos teismo. Tol, kol nėra teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ginčo prekių, nuosavybės teise priklausančių ieškovei, apsaugai, administratorius jomis disponuoja savo nuožiūra, tame tarpe ir organizuoja įvairius pardavimus, neatsižvelgdamas į kreditorių pretenzijas, todėl teismo pritaikytos apsaugos priemonės yra būtinos, siekiant apsaugoti ieškiniu reikalaujamas priteisti prekes kuo didesne apimtimi.
8.6. siekiant apsaugoti ieškovės nuosavybės teisę į jos turtą kiek įmanoma maksimalia apimtimi bei šiai dienai neturint tikslesnių duomenų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas nelaikytinas per dideliu ar neproporcingu, todėl skundžiama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliktina nepakeista.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – 2020 m. liepos 2 d. sandėliuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), darytas fotografijas ir antstolės R. P. 2020 m. liepos 3 d. turto aprašą.
10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
11. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti juos veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ar paneigti pateiktus atsikirtimus, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentracija pirmosios instancijos teisme, kuriame kiekvienas proceso dalyvis turi pareigą rūpintis ne tik greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus.
12. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).
13. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs, kad ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą pateikti nauji įrodymai yra gauti vėliau nei buvo pateiktas ieškinys pirmosios instancijos teismui, šie nauji įrodymai turi reikšmės nagrinėjant atskirojo skundo argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo masto ir proporcingumo, o naujų įrodymų priėmimas neužvilkins proceso, priima ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus naujus įrodymus.
Dėl bylos esmės
14. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
15. Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, susijusi su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, pasisako tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
16. Kaip minėta, antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-400-302/2020).
17. Pirmosios instancijos teismas grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą motyvavo tuo, kad atsakovei pardavus prekes, kurios galimai yra ieškovės nuosavybė, ieškinys netektų prasmės, o ieškovė patirtų reikšmingos žalos.
18. Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningą (neteisėtą) ketinimą perleisti ar kitaip suvaržyti jai priklausantį turtą, t. y. ieškovė nepagrindė teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, nors pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka ieškovei, ir pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl atsakovės nesąžiningumo, neįvertino duomenų, nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
19. Sutinkant su atskirojo skundo argumentu dėl ieškovės pareigos įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, pažymima, kad pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik tuomet, kai jų taikymo prašantis asmuo pateikia bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 195- 943/2018). Be to, atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra siekiama, kad galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir (ar) nepasidarytų nebeįmanomas, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 675- 943/2020).
20. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad iš esmės ieškovė neįvykdė savo pareigos įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Iš ieškinyje dėstomų aplinkybių, pakartotų atsiliepime į atskirąjį skundą, matyti, kad ieškovė nurodė, jog ieškovė ir atsakovė prekių prikimo-pardavimo sutartimi sulygo, kad nuosavybės teisė į prekes atsakovei pereina tik visiškai už jas atsiskaičius. Nurodė, kad ši sutartis buvo įregistruota viešame registre kaip turto pirkimo išsimokėtinai sutartis. Iš išdėstytų ieškovės aplinkybių konstatuotina, jog ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo, kad ginčo objektu tapusios prekės nebūtų perleistos.
21. Taigi, pirma, išnagrinėjus bylą iš esmės yra tikimybė, kad bus išspręsta dėl ginčo prekių nuosavybės teisės. Antra, perleidus ginčo prekes, iškiltų grėsmė galimam ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymui. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, taigi bankroto procese gali būti realizuojamas tik bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise priklausantis turtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-897-241/2020). Atsižvelgiant į nurodytą, pažymima, jog ir ginčo atveju atsakovės bankroto administratorius neturi teisės realizuoti atsakovei nuosavybės teise nepriklausančio turto.
22. Nėra pagrindo sutikti ir su atskirojo skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto byloje esančių duomenų, atsakovės sąžiningumo vertinimo.
23. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 253/2010).
24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje pateikti įrodymai visapusiškai įvertinami tik nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą. Ginčo atveju, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ginčo bylos iš esmės ir skundžiama nutartimi sprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertina byloje esančių įrodymų iš esmės, ir vertina tik duomenis bei nurodytas aplinkybes, reikšmingas tinkamam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui.
25. Priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovei pardavus prekes, kurios galimai yra ieškovės nuosavybė, ieškinys netektų prasmės, o ieškovė patirtų žalos. Iš to sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai preliminariai pasisakė ieškovės veiksmų, nurodytų aplinkybių kontekste. Pažymėtina, kad nutarties motyvai nebūtinai turi visiškai sutapti su procesiniame dokumente išdėstytomis aplinkybėmis ir reikalavimais, todėl ir šiuo atveju konstatuotina, kad pažodinio ieškinyje nurodytų aplinkybių citavimo neatlikimas nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
26. Atsakovė atskirajame skunde taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Atsižvelgiant į nurodytą, pažymima, kad konkrečios nuorodos į formuojamą teismų praktiką nepateikimas procesiniame sprendime dar nesuponuoja išvados, kad buvo pažeistos aukštesnės instancijos teismo praktikoje suformuotos taisyklės atitinkamais klausimais. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, paremtą teisės aktų aiškinimu ir aplinkybių vertinimu. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė nuorodos į Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje suformuoti išaiškinimai dėl abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, matyti, jog iš esmės suformuota praktika šiuo klausimu buvo vadovautasi, kadangi iš visumos pirmosios instancijos teismo motyvų spręstina, jog teismas pasisakė visais klausimais, aktualiais sprendžiant laikinųjų apsaugos taikymo priemonių sąlygų egzistavimą.
27. Nėra pagrindo sutikti ir su atskirojo skundo argumentu, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas yra neproporcingas.
28. Pasisakant dėl taikytų laikinųjų apsaugos masto, pažymėtina, kad ieškovė reikalauja grąžinti neparduotas prekes, ir reikalavimas bus tikslinamas po to, kai administratorius pateiks duomenis apie prekių likučius. Taigi ginčas dėl sutartinių santykių vykdymo yra parengiamojoje stadijoje, todėl gavus tikslius duomenis apie ginčo objektą apeliantė galės kreiptis į teismą, prašydama pakeisti taikytus apribojimus.
29. Laikinųjų apsaugos priemonių mastą apibrėžia CPK 145 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad teismas gali panaudoti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui užtikrinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-221/2009). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-48/2010; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1498-302/2016).
30. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo masto ir proporcingumo, nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovės patirta žala būtų didesnė nei tie neigiami padariniai, kurie galėtų kilti atsakovei pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir teismui ieškinį atmetus. Atsakovė atskiruoju skundu nepagrindė, dėl ko pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, jos vertinimu, yra iš tiesų per didelis, ir nurodė tik deklaratyvius teiginius dėl ieškovės pateikto ieškinio 2 049,66 Eur sumos. Be to, iš ieškovės kartu su atsiliepimu pateiktų naujų įrodymų (2020 m. liepos 2 d. sandėlyje darytos fotografijos, 2020 m. liepos 3 d. antstolės R. P. turto aprašas) matyti, kad sandėliuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), yra prekių, kurių nėra atsakovės akcentuojamame sąraše Nr. 6 (akivaizdžiai didesnis prekių kiekis), todėl sutiktina su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad prekių galimai yra mažiau negu išvardyta sąraše Nr. 3, tačiau tikėtina, kad yra daugiau, negu nurodyta sąraše Nr. 6. Taigi šios aplinkybės bus tiriamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
31. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.