Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens bankrutavusios individualios įmonės ,,Onyksta“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-420-613/2020 pagal ieškovės B. J. ieškinį atsakovui R. C. (R. C.) dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, tretieji asmenys – Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė V. J. M., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, uždaroji akcinė bendrovė „Apsaugos komanda“, antstolė V. D., akcinė bendrovė Telia Lietuva, uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“, bankrutavusi individuali įmonė „Onyksta“, uždaroji akcinė bendrovė „Inkomlita“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, šioje byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo

15. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis).

16. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Specialūs kreditoriaus teisių gynimo būdai nustatyti atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

17. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio (kraštutinę) priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008 ir kt.).

18. Taigi, jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

19. 2011 m. liepos 27 d. tarp šalių buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria B. J. ir A. J. pardavė, o R. C. nupirko 67/100 dalis negyvenamosios patalpos – parduotuvės su bistro baru, esančios (duomenys neskelbtini). Pagal sutarties 3.2 punktą šalių susitarimu patalpos (daiktas) parduodamas už 300 000 Lt, kurie mokami tokia tvarka ir terminais: 210 000 Lt pirkėjas įsipareigoja pervesti į pardavėjos B. J. banko sąskaitą iki 2018 m. birželio 20 d., pervedant 2 500 Lt kiekvieną mėnesį iki kito mėnesio 20 dienos (3.2.1 papunktis). 90 000 Lt pirkėjas įsipareigoja pervesti į pardavėjos B. J. banko sąskaitą iki 2018 m. liepos 30 d. (3.2.2 papunktis).

20. Pagal sutarties 7.5.1 papunktį pardavėjai turi teisę prieš 5 dienas raštu įspėję pirkėją pirma laiko nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo, jeigu: pirkėjas nevykdo ar netinkamai vykdo mokėjimų tvarkos reikalavimus ilgiau nei 30 dienų. Jei pirkėjas pažeidžia mokėjimų tvarkos sąlygas daugiau negu 30 kalendorinių dienų iš eilės ir sutartis yra nutraukiama, pirkėjas turi sumokėti visas pagal šią sutartį nesumokėtas ir likusias eilines įmokas bei kitas įmokas. Jei pirkėjas nevykdo šio pardavėjų reikalavimo, už kiekvieną uždelstą dieną skaičiuojami delspinigiai nuo visos reikalaujamos sumokėti sumos po 0,2 procento per dieną (7.3 punktas).

21. 2011 m. rugpjūčio 3 d. šalių susitarimu, be kita ko, pakeistas 2011 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties 7.3 punktas, jį išdėstant taip: jei pirkėjas pažeidžia mokėjimų tvarkos sąlygas daugiau negu 30 kalendorinių dienų iš eilės ir sutartis yra nutraukiama, pirkėjas turi sumokėti visas pagal šią sutartį nesumokėtas ir likusias eilines įmokas bei kitas įmokas. Jei pirkėjas nevykdo šio pardavėjų reikalavimo, už kiekvieną uždelstą dieną skaičiuojami delspinigiai nuo visos reikalaujamos sumokėti sumos po 0,2 procento per dieną. Šalys susitaria, kad jeigu pirkėjas pažeidžia mokėjimo sąlygas daugiau nei 30 kalendorinių dienų iš eilės ir sutartis nutraukiama, pagal šią sutartį pardavėjams iki šios sutarties nutraukimo sumokėti pinigai lieka pardavėjams kaip bauda pirkėjui už sutarties prievolių nevykdymą.

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė B. J. pagrįstai pasinaudojo savo pažeistų teisių gynimo būdu – sutarties nutraukimo teise. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirkėjas R. C. už patalpas pagal pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjai yra sumokėjęs tik dalį kainos – 210 000 Lt, likusi dalis – 90 000 Lt iki šiol nėra sumokta, t. y. pažeista atsiskaitymo tvarka, kuri nustatyta sutarties 3.2.2 papunktyje. Nurodytas pažeidimas pagal pirkimo–pardavimo sutarties 7.5.1 papunktį, kaip minėta, leido ieškovei vienašališkai nutraukti sutartį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad nurodyta sutarties sąlyga (sutarties nutraukimo pagrindas) būtų neteisėta ar nesąžininga. Teisės aktai nedraudžia šalims susitarti dėl sutarties nutraukimo, vienai iš šalių pažeidus prievolės vykdymo terminą. Priešingai, sutarčių teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad pavėluotas prievolės vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, o tokio pažeidimo, neretai pripažįstamo esminiu, įtaka tolesniam sutarties vykdymui priklauso nuo termino praleidimo reikšmės ir įtakos šalių interesų pusiausvyrai. Dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo pasekmių spręstina pagal prievolių esmę, šalių elgesį, konkrečias aplinkybes, su kuriomis siejamas termino praleidimas, kiek ilgai terminas praleistas ir pan. Jeigu termino praleidimas per se (savaime) yra esminis sutarties pažeidimas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, apie tai nustatyta tvarka informuodama kitą sutarties šalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2010, kt.).

23. Ginčo sutartis sudaryta 2011 m. liepos 27 d. notarine tvarka, atsakovas R. C., sudarydamas sutartį, veikė verslo interesais (susitarta dėl komercinių patalpų pirkimo), todėl suprato sutarties esmę ir jos nevykdymo teisines pasekmes. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties esmę, sandorio šalies – pardavėjo pagrindinis interesas yra laiku gauti sutartą parduodamo daikto kainą. Nagrinėjamu atveju beveik trečdalis 2011 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nustatytos kainos (90 000 Lt) nėra sumokėta. Atsakovas R. C. šią savo prievolę delsia įvykdyti daugiau nei dvejus metus (prievolės įvykdymo terminas suėjo 2018 m. liepos 30 d.). Bylos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovo įsipareigojimas nebus vykdomas ir ateityje. Kaip nustatyta, R. C. turi asmeninių pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, tačiau neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, t. y. faktiškai nemokus.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo ir jų gynimo būdų

24. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau, individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už savo įmonės skolas.

25. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi IĮ „Onyksta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Tamtamas“. 2018 m. birželio 11 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. sausio 13 d. nutartimi leido įmonės bankroto administratorei nukreipti išieškojimą į asmeninį R. C. turtą, neviršijant kreditorinių reikalavimų sumos. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-478-553/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartį pakeitė – leido teisės aktų nustatyta tvarka bankroto administratorei UAB „Tamtamas“ nukreipti išieškojimą į BIĮ „Onyksta“ savininko R. C. turimą turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad BIĮ „Onyksta“ bankroto byloje teismų procesiniais sprendimais leista nukreipti išieškojimą į asmeninį įmonės savininko – atsakovo R. C. turtą, įskaitant turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, neleidžia sutikti su bankroto administratorės skundo argumentais, kad 2011 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas pažeidžia BIĮ „Onyksta“ ir (ar) atsakovo R. C. kreditorių teises.

27. CK 6.393 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, kuris turi būti įformintas CK 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Pagal CK 6.398 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo. Pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 ir 7.2 punktus nuosavybės teisė į daiktą pereina pardavėjui perdavus daiktą pirkėjui ir surašius jo priėmimo–perdavimo aktą, kurį pasirašo abi šalys; nuosavybės teisė pereina pirkėjui tik po sutarties sąlygų visiško ir tinkamo įvykdymo.

28. Kaip minėta, atsakovas R. C. tinkamai neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, t. y. visos sutarties kainos pardavėjams nesumokėjo. Byloje nustatyta, kad patalpos pirkėjui (atsakovui) nebuvo perduotos ir priėmimo–perdavimo aktas nesudarytas. Taigi, pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalies, CK 6.398 straipsnio 1 dalies normas ir minėtas 2011 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, atsakovas R. C. nėra įgijęs nuosavybės teisės į patalpas (jų dalis). Šią išvadą pagrindžia ir byloje esantys Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašai, kiti bylos duomenys, pagal kuriuos patalpų nuosavybės teisė priklausė A. J., po šio asmens mirties – B. J. Taigi 2011 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas neturi esminės reikšmės atsakovo R. C. turtinei padėčiai, atitinkamai atsakovo ir BIĮ „Onyksta“ kreditorių turtinėms teisėms. Ginčo sutarties šalių turtinė padėtis, buvusi iki sutarties nutraukimo inicijavimo, faktiškai nesikeičia, t. y. net ir nenutraukus sutarties, atsakovas, neįvykdęs sutarties sąlygų (visiškai neatsiskaitęs), negali įgyti nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Atitinkamai BIĮ „Onyksta“ ir atsakovo kreditorių reikalavimų patenkinimas negali būti nukreiptas į tokį svetimą turtą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas norėtų ir turėtų galimybę visiškai atsiskaityti pagal sutartį su ieškove.

29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarties nutraukimas – kreditoriaus (sutarties šalies) teisių gynimo būdas, tačiau turi būti paisoma ir skolininko (sutartį pažeidusio asmens) interesų. Skolininko teisės ginamos nustatant nutraukimo sąlygas, tvarką bei nutraukimo padarinius. Jeigu sutarties nutraukimo sąlygos nustatytos sutartyje, jų teisėtumas skolininko iniciatyva gali būti patikrinamas taikant įvairias teisines priemones, tokias kaip sandorio negaliojimas, sutarties atsisakymas esant esminei šalių nelygybei, sutarties pakeitimas ar nutraukimas kitais pagrindais bei kitomis teisinėmis priemonėmis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (šios nutarties 16 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Pažymėtina, kad viena iš esminių įmonių bankroto procedūros savybių yra ta, kad nuo bankroto bylos iškėlimo įmonės valdymas pereina teismo paskirtam bankroto administratoriui. Bankroto administratorius, be kita ko, gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, imasi priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų. Bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriams ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui. Bankroto instituto paskirtis ir tikslai, neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų bankroto ypatumai lemia individualios įmonės bankroto administratoriaus pareigą tuo atveju, kai jis turi pakankamai duomenų apie individualios įmonės savininko kryptingą elgesį mažinant turtą įmonės finansinių sunkumų kontekste (nepakankant lėšų atsiskaityti su kreditoriais), kreiptis į teismą dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, t. y. ginčyti individualios įmonės savininko sudarytus sandorius (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1479/2013, kt.).

31. Minėta, kad pagal 2011 m. rugpjūčio 3 d. šalių susitarimu pakeistą pirkimo–pardavimo sutarties 7.3 punktą pirkėjui pažeidus mokėjimo sąlygas ir sutartį nutraukus, pagal sutartį pardavėjams sumokėti pinigai laikomi bauda pirkėjui ir lieka pardavėjams. Taigi pagal nurodytą sutarties nuostatą, atsakovo R. C. sumokėta 210 000 Lt patalpų kainos dalis pripažįstama sutartinėmis netesybomis, kurios ieškovės atžvilgiu jau yra įvykdytos (sumokėtos). Pagal šios nutarties 29 punkte nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, sutarties nutraukimo sąlygos, įskaitant sutartinių netesybų dydį, sutarties nutraukimo klausimą nagrinėjančio teismo gali būti patikrintos skolininko (sutartį pažeidusio asmens) iniciatyva, taikant įvairias teisines priemones. Atsakovas R. C. su ieškiniu – sutarties nutraukimu sutiko. Apeliantė, atstovaujama bankroto administratorės, kuri taip pat turi galimybę ginčyti 2011 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį ar jos sąlygas (šios nutarties 30 punkte nurodyta teismų praktika), su sutarties nutraukimu nesutiko, tačiau nepareiškė jokių savarankiškų reikalavimų, kurie sudarytų pagrindą teismui peržiūrėti sutarties nutraukimo sąlygų teisėtumą. Apeliantė BIĮ „Onyksta“ nurodė, kad nutraukus sutartį ieškovei lieka tiek patalpos, tiek už jas atsakovo sumokėta kainos dalis, tačiau pirmosios instancijos teisme nepareiškė reikalavimo sumažinti sutartines netesybas ar nuo jų atleisti, leisti atsakovui atsisakyti sutarties, esant esminei šalių nelygybei, ir susigrąžinti sumokėtas lėšas, pratęsti mokėjimo terminą ir leisti įvykdyti sutartį bei perimti patalpas, pan. Vien bendro pobūdžio teiginiai apie kreditorių teisių pažeidimą, bankroto administratorei konkrečiomis teisinėmis priemonės nesiekiant jų apginti, negali riboti ieškovės teisės nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos sutartyje. Teismas, nesant suinteresuotos šalies pareikšto atskiro reikalavimo (ieškinio ar priešieškinio), savo iniciatyva negali parinkti ir taikyti išvardintų teisių gynimo būdų. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį.

32. Atskirai pažymėtina, kad kitose bylose pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – apribota R. C. turtinė teisė pagal 2011 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį taip pat nesudaro kliūčių nutraukti sutartį. Nagrinėjamu atveju sutartis nutraukta vienašališkai, ieškovės B. J. iniciatyva, todėl atsakovo R. C. sutikimas nutraukti sutartį nebuvo reikalingas. Atsakovas iš esmės jokiomis turtinėmis teisėmis pagal pirkimo–pardavimo sutartį savarankiškai nedisponavo, t. y. nutraukiant sutartį, jokių teisių neatsisakė ir neperleido. Svarbu ir tai, kad dispozityvusis civilinės teisės reguliavimo metodas sutartį pažeidusio asmens neįpareigoja teisinėmis priemonėmis ginčyti sutarties nutraukimo sąlygas.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino nagrinėjamam klausimui aktualias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl trečiojo asmens BIĮ „Onyksta“ apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Apeliacinį skundą atmetus, trečiasis asmuo BIĮ „Onyksta“ neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nepateikė duomenų apie savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas byloje nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.