- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-04
- Bylos Nr.
- 2A-1479/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00634-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- UAB ,,IUSTUS TITULUS”
- Atsakovas
- G. N., V. N., A. D. G., A. G., D. K.
- Trečiasis asmuo
- Marijampolės
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB ,,IUSTUS TITULUS” apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas dalinai, civilinėje byloje Nr. 2-1061-259/2012 pagal ieškovo UAB „IUSTUS TITULUS” ir ieškovo bankrutavusios G. N. individualios įmonės, atstovaujamos ieškovo UAB „IUSTUS TITULUS”, ieškinį atsakovams G. N., V. N., A. D. G., A. G., D. K., tretiesiems asmenims Marijampolės 6-ojo notaro biuro notarei L. R., AB „Swedbank” dėl neteisėtų veiksmų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „IUSTUS TITULUS” ir ieškovas bankrutavusi G. N. individuali įmonė, atstovaujama ieškovo UAB „IUSTUS TITULUS”, patikslintu ieškiniu prašė:
1) Civilinio kodekso 6.66 str. pagrindu pripažinti negaliojančiomis:
a) tarp G. N. bei V. N. ir D. K. sudarytus 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 10432 ir 2008-11-26 perdavimo-priėmimo aktą dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);
b) tarp D. K. ir A. D. G. bei A. G. sudarytus 2010-08-20 pirkimo-pardavimo sutartį ir 2010-08-20 perdavimo-priėmimo aktą dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);
c) taikyti restituciją ne natūra - palikti A. D. G. bei A. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) ir priteisti ieškovui solidariai iš A. D. G., A. G. ir D. K. 9 086,56 Lt bankrutavusios G. N. IĮ skolai padengti;
2) pripažinti negaliojančiomis (niekinėms) tarp G. N. ir A. D. G. bei A. G. sudarytus 2008-10-30 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 9563 bei 2008-10-30 perdavimo-priėmimo aktą dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir taikyti vienašališką restituciją natūra - pripažinti G. N. nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);
3) priteisti iš atsakovų D. K., A. D. G., A. G. ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, jog pradinis kreditorius UAB „Daivera” vykdė ūkines operacijas su G. N. IĮ ir pastaroji liko skolinga UAB „Daivera” 9 086,56 Lt. Kauno apygardos teismui 2009-02-23 nutartimi iškėlus G. N. IĮ restruktūrizavimo bylą, o vėliau 2009-09-07 nutartimi iškėlus G. N. IĮ bankroto bylą, UAB „Daivera” pareiškė 9 086,56 Lt kreditorinį reikalavimą, kuris 2010-02-04 nutartimi buvo patvirtintas G. N. IĮ bankroto byloje. Patvirtintą 9 086,56 Lt reikalavimą UAB „Daivera” 2011-02-24 reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui UAB „IUSTUS TITULUS”.
Ieškovo nuomone, siekiant apginti jo, kaip kreditoriaus interesus, yra pagrindas pripažinti 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią G. ir V. N. perleido D. K. nuosavybėn turtą - žemės sklypus ir statinius (duomenys neskelbtini), ir po to sekusią 2010-08-20 pirkimo-pardavimo sutartį dėl to paties turto perleidimo sutuoktiniams G., negaliojančiomis Civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu. Pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais, pakaktų turto ieškovo reikalavimui padengti. Ieškovas nurodė, jog yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos:
1) ieškovas turi neabejotiną ir galiojantį reikalavimą 9 086,56 Lt sumai - jis teismo patvirtintas G. N. IĮ bankroto byloje;
2) 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sutartis pažeidžia ieškovo interesus, kadangi perleidžiant turtą su skolininku susijusiems asmenims už nepagrįstai mažą kainą, buvo sumažintas skolininkų mokumas, turto, kurio sąskaita galima būtų tenkinti kreditorių reikalavimus, apimtis;
3) G. ir V. N. 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sutarties neprivalėjo sudaryti, nes nesiekė jokių sąžiningų ir realių teisėtų tikslų;
4-5) panaudotos sandorių schemos, kai iš pradžių turtas perleidžiamas pagal formalius požymius nesusijusiam asmeniui, o po tam tikro laiko - kontroliuojamiems/susijusiems asmenims, rodo tiek pardavėjų, tiek trečiųjų asmenų (D. K. ir G.) nesąžiningumą. Nesąžiningumas šiuo atveju dar ir preziumuojamas pagal Civilinio kodekso 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes A. D. G. yra turtą perleidusių G. N. ir V. N. dukra, ir Civilinio kodekso 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame numatyta nesąžiningumo prezumpcija, kai parduoto turto vertė viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (nagrinėjamu atveju jo nebuvo);
6) 2010-08-20 pirkimo-pardavimo sutartis tarp D. K. ir G. atskleidė paslėptą nesąžiningumo aplinkybę ir sudaro pagrindą reikšti actio Pauliana ieškinį nuo šios datos. Be to, pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį bankroto administratorius turi pareigą patikrinti visus per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius dėl turto, kuris galimai turėjo būti perduotas į bankroto bylą kreditorių reikalavimams tenkinti. Kol administratorius nagrinėja tokius sandorius, kreditorius neturi pagrindo reikšti reikalavimo actio Pauliana instituto pagrindu, t. y. teigti, kad atitinkami sandoriai pažeidžia tik jo teises (CK 6.66 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius nepateikė jokios ataskaitos apie vykdomus sandorių patikrinimus, kuriuos jis privalėjo atlikti, ir tik iš 2011-04-07 rašto pagal ieškovo 2011-03-16 paklausimą tapo aišku, kad bankroto administratorius net nesiruošia tokio patikrinimo daryti, ieškovui tik po minėto patvirtinimo atsirado pagrindas ir teisė ginti savo teises savarankiškai - reikšti actio Pauliana ieškinį. Šis raštas gautas 2011-04-11, todėl nuo šios dienos ir skaičiuotinas vienerių metų ieškinio senaties terminas;
7) atsižvelgdamas į tai, kad buvo panaikinta turto hipoteka, perleisto turto vertė kelis kartus didesnė už kreditoriaus reikalavimą, dabartiniai turto savininkai tikėtina turi interesą išlaikyti nuosavybės teisę į tą turtą, o kreditoriaus teisių gynimui nebūtina taikyti restituciją natūra, ieškovas prašė taikyti restituciją, priteisiant jam piniginį ekvivalentą iš nesąžiningai turtą gavusių asmenų - sutuoktinių G. ir D. K., turto nuosavybės teisę paliekant dabartiniams turto savininkams, t. y. netaikant restitucijos natūra. Ieškovas prašė priteisti sumas iš sutuoktinių G. ir D. K. solidariai, kadangi jie veikė bendrai ir tokie jų veiksmai sukėlė ieškovui neigiamas pasekmes.
Ieškinyje nurodoma, jog bankrutavusios G. N. įmonės bankroto administratoriui neatliekant Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos ginčyti bankrutavusios įmonės ir jos savininkų sudarytus sandorius ir tuo pažeidžiant kreditorių interesus (jų neginant), ieškovas Civilinio kodekso 6.68 straipsnio pagrindu reiškia netiesioginį ieškinį, ginčydamas sandorius, kuriais bankrutavusios G. N. įmonės savininkai sutuoktiniai N. perleido dalį savo nekilnojamojo turto sutuoktiniams G. Ieškovas 2008-10-30 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 9563 bei 2008-10-30 perdavimo-priėmimo aktą dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ginčijo Civilinio kodekso 1.81 straipsnio (kaip prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei) ir 1.86 straipsnio (kaip tariamas sandoris) pagrindu. Sutuoktiniai N. neturėjo tikslo parduoti turtą, gautus pinigus panaudoti savo įsipareigojimams vykdyti, o jį perleido formaliai ir susijusiems asmenims, kad išsaugotų turto kontrolę ir tik dėl akių patvirtino pinigų sumokėjimo (gavimo) faktą. Dėl šių aplinkybių, taip pat dėl to, kad sandoriai pripažintini negaliojančiais ir Civilinio kodekso 1.81 straipsnio pagrindu, restitucija turi būti taikoma natūra ir vienašalė, t. y. turtas turi būti grąžinamas sutuoktinių N. nuosavybėn, o pirkėjams pagal sandorius jokie grąžinti pinigai nepriteistini.
Ieškovo nuomone, sutuoktinių N. nesąžiningumą ir tikslus nuslėpti nuo kreditorių turtą patvirtina ir aplinkybė, jog G. N. IĮ bankroto bylos iškėlimo metu jų nuosavybėje liko tik tas turtas, kurio nebuvo galima niekam perleisti dėl nustatytų apribojimų - hipotekos banko naudai
Atsiliepimas
Bankrutavusios G. N. įmonės administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras” atsiliepimu į patikslintą ieškinį su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovo netiesioginis ieškinys dėl 2008-10-30 sutarties pripažinimo negaliojančia iš esmės savo turiniu yra actio Pauliana ieškinys, kadangi: 1) netiesioginiu ieškiniu kreditorius siekia priverstinai įgyvendinti skolininko turimą vykdytiną turtinę teisę į skolininko skolininką, o actio Pauliana ieškiniu kreditorius siekia nuginčyti skolininko sudarytą sandorį, kurio sudaryti jis neprivalėjo ir dėl kurio jis tapo nemokus ar jo mokumas sumažėjo - šiuo atveju ieškovas netiesioginiu ieškiniu siekia pasekmių, kurios kiltų reiškiant actio Pauliana ieškinį, t. y. būtent nuginčyti sandorį - 2008-10-30 sutartį bei vienašalės restitucijos, kad šia sutartimi G. perleistas turtas būtų grąžintas G. N., t. y. kad būtų atkurta skolininko galimybė patenkinti ieškovo, kaip kreditoriaus bankroto byloje, finansinį reikalavimą, o ne priverstinai įgyvendinti skolininko turtinę teisę, kurios apskritai nėra; 2) ieškinyje nurodomi 2008-10-30 sutarties negaliojimo argumentai iš esmės yra skirti pagrįsti aplinkybes, sudarančias actio Pauliana ieškinio pagrindą: įrodinėjamas A. D. G., A. G. ir G. N. nesąžiningumas Civilinio kodekso 6.67 straipsnio pagrindu, kuriame įtvirtintos sandorio, pažeidžiančio kreditoriaus teises, šalių nesąžiningumo prezumpcijos, kai toks sandoris ginčijamas actio Pauliana ieškiniu.
Ginčijama 2008-10-30 sutartis taip pat nelaikytina tariamu sandoriu ar sandoriu, kuris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2008-10-30 sutartis buvo sudaryta, siekiant nuslėpti sutarties turtą nuo bankrutavusios įmonės kreditorių, o kiekviena bankrutuojančios įmonės prieš bankroto bylos iškėlimą sudaryta sutartis, kuria įmonės turtas perleidžiamas tretiesiems asmenims, negali būti savaime visada laikoma kaip sutartis, siekiant nuslėpti įmonės turtą nuo įmonės kreditorių.
Administratorius taip pat nesutiko su ieškovo prašomu restitucijos būdu bei atkreipė dėmesį, jog, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, ieškovo reikalavimas priteisti kompensaciją vien tik jam pažeidžia kitų bankrutavusios įmonės kreditorių teises, kadangi tais atvejais, kai actio Pauliana pareiškiamas bankroto byloje, skolininko turtas ar jo vertė išieškoma ne tiesiogiai ieškinį pareiškusiam kreditoriui, o grąžinama į skolininko bendrą turto masę ir naudojama atsiskaityti su visais kreditoriais. Todėl ieškovo reikalavimas taikyti restituciją ne natūra, o pakeisti ją kompensacija, pripažinus 2008-11-26 ir 2010-08-20 sutartis negaliojančiomis, yra nepagrįstas, neteisėtas, pažeidžia kitų G. N. IĮ kreditorių interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino dalinai. Pripažino negaliojančiomis (niekinėmis) tarp G. N. ir A. D. G. bei A. G. sudarytus 2008-10-30 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 9563 bei 2008-10-30 perdavimo-priėmimo aktą dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Taikė restituciją natūra - pripažino G. N. nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė G. N. iš UAB „IUSTUS TITULUS” 1 333,33 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų. Priteisė UAB „IUSTUS TITULUS” iš G. N. 757,66 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš UAB „IUSTUS TITULUS” 136,78 Lt turėtų išlaidų. Priteisė valstybei iš G. N. 68,39 Lt turėtų išlaidų.
Dėl ieškovo reikalavimo panaikinti 2008-10-30 pirkimo-pardavimo sandorį
Teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę ginčyti individualios įmonės savininko 2008-10-30 sudarytą nekilnojamojo turto - 9 ha ploto žemės sklypo perleidimo sandorį Civilinio kodekso 6.68 str. numatyta tvarka. Ieškovas ieškinyje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumą įrodinėjo keliais pagrindais, t. y. kad, pasak jo, ginčijamas sandoris yra negaliojantis Civilinio kodekso 1.81 str. (kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei) pagrindu ir Civilinio kodekso 1.86 str. (kaip tariamas sandoris) pagrindu. Teismas laikė įrodytu, jog G. N. 2008-10-30 pirkimo-pardavimo sutartį su G. sudarė, siekiant nuslėpti perleidžiamą turtą nuo bankrutavusios įmonės kreditorių, nesąžiningai veikiant kartu su susijusiais asmenimis. Esant šioms aplinkybėms, sandorį pripažino negaliojančiu Civilinio kodekso 1.81 str. 1 d. pagrindu. Ieškovas siūlė minėtą pirkimo-pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu ir Civilinio kodekso 1.86 str. pagrindu kaip sudarytą neketinant sukurti teisinių pasekmių. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės ieškovas neįrodė. Nagrinėjamu atveju taikytinos Civilinio kodekso 1.81 str. 2 d. nuostatos, nes sudarančios sandorį šalys žinojo ir suvokė, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl pripažino G. N. nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), netaikant abišalės restitucijos, t. y. negrąžinant kitai sandorio šaliai iš G. N. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos pinigų sumos (CK 1.81 str. 2 d., 6.145 str.).
Dėl ieškovo pareikšto ieškinio dalies dėl 2008-11-26 ir 2010-08-20 pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais
Teismas sprendė, kad šioje dalyje ieškovo ieškinys yra atmestinas, nes ieškovas praleido įstatymo nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas konstatavo, kad Kauno apygardos teismo 2009-09-07 nutartimi G. N. IĮ iškelta bankroto byla. Pirminis kreditorius UAB „Daivera” pareiškė 9 086,56 Lt kreditorinį reikalavimą G. N. IĮ bankroto byloje, kuris Kauno apygardos teismo 2010-02-04 nutartimi buvo patvirtintas. UAB „Daivera” apie 2008-11-26 sandorį turėjo sužinoti pirmojo kreditorių susirinkimo 2010-01-28 metu. UAB „Daivera” per įstatymo nustatytą 1 metų terminą 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sandorio neginčijo. UAB „Daivera” 2011-02-24 reikalavimo perleidimo sutartimi 9 086,56 Lt kreditorinį reikalavimą perleido ieškovui UAB „IUSTUS TITULUS”. Teismas pažymėjo, kad naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių ir pareigų, negu jų turėjo ankstesnysis kreditorius. 2010-01-28 diena laikytina ieškinio senaties termino pradžia, kuris ginčyti 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sutartį baigėsi 2011-01-29 dieną, o ieškinys teismui pateiktas 2011-05-10 dieną. Nagrinėjant bylą teisme ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau motyvų prašymui pagrįsti nenurodė. Kadangi ieškovas nenurodė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, teismas sprendė, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, todėl tokiu atveju yra pagrindas atmesti ieškovo reikalavimą pripažinti minėtą sandorį negaliojančiu, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.66 str. Teismas, spręsdamas ieškinį dalyje dėl 2010-08-20 pirkimo-pardavimo sutarties ir tos pat dienos turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais Civilinio kodekso 6.66 str. pagrindu, sprendė, kad ši ieškinio dalis nepagrįsta, nes neįrodyta. Ieškovas neturi galiojančios reikalavimo teisės nei į K., nei į pirkėjus G. Ieškovas nepateikė duomenų, kad šis sandoris pažeidė jo teises, nepateikė įrodymų, kad sutarties šalys buvo nesąžiningos, o ieškovo reikalavimas priteisti jo kreditorinio reikalavimo sumą iš ginčijamos sutarties dalyvių nėra nukreiptas į prašomą panaikinti sandorį. Teismas vertino, kad ieškovas neįrodė visumos būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, todėl jo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą (CK 6.66 str., CPK 178 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB „IUSTUS TITULUS” apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą pakeisti - panaikinti dalį, kuria ieškinys atmestas ir tenkinti ieškovo ieškinį visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog ieškinio senaties terminas ginčyti 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sutartį prasidėjo nuo 2010-01-28 - bankrutavusios G. N. IĮ pirmojo kreditorių susirinkimo, kurio metu ieškovas turėjo sužinoti apie sudarytą sutartį, ir pasibaigė 2011-01-29, o byloje nagrinėtą 2011-05-10 pareikštą ieškinį laikė paduotu praleidus ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirminio sandorio metu Turtas buvo apsunkintas hipoteka Swedbank, AB naudai, ir šis sandoris buvo sudarytas, esant minėto banko sutikimui su sąlyga, kad ne mažesnė kaip 120 000 Lt kainos dalis bus sumokėta bankui užtikrintos prievolės įvykdymui. Kaip vėliau byloje paaiškėjo iš naujai surinktų įrodymų ir pačios D. K. paaiškinimų teismo posėdžio metu, tie sumokėti hipotekos kreditoriui Swedbank, AB 120 000 Lt iš tikrųjų buvo G. N. pinigai ir G. N. juos pervedė į atsakovės D. K. sąskaitą banke prieš pat jai darant atsiskaitymo pavedimą pagal pirmą sandorį, t. y. D. K. iš G. N. gautus pinigus panaudojo panaikinti apribojimus G. N. turtui ir tuo pačiu sudaryti sąlygas formaliai pakeisti savininką į formaliai su juo nesusijusį. D. K. dar teigė, kad tokiu būdu ji atgavo iš G. N. skolą (t. y. perleistas turtas buvo kaip ir skolos grąžinimas, nes ji neva sutiko turtą įsigyti, jei G. N. jai grąžins 120 000 Lt skolą), tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. D. K. teismo posėdžio metu taip pat pripažino, kad ji nebuvo tokia jau nepriklausoma pirkėja ir dėl kitos priežasties - ji pažįstama su V. N. dar nuo studijų laikų ir apie galimybę įsigyti turtą sužinojo būtent iš jos. Pažymėtina, kad D. K. yra licencijuota bankroto administratorė, o tai reiškia, kad ji turi žinoti visas subtilybes dėl sandorių nuginčijimo bankroto bylose, įskaitant ir actio Pauliana ieškinio senaties termino buvimą, jo skaičiavimą.
Taigi, antruoju vėlesniu sandoriu, sudarytu 2010-08-20 - iš esmės lygiai po vienerių metų nuo skolininko G. N. IĮ bankroto bylos iškėlimo Kauno apygardos teismo 2009-09-07 nutartimi bei žinant, kad bankrutavusios G. N. IĮ 2010-01-28 pirmojo kreditorių susirinkimo metu nebuvo iškeltas klausimas dėl pirminio sandorio, susirinkimo nutarimų niekas neskundė teismui, t. y. įsitikinus, kad atsakovai gali jaustis teisiškai maksimaliai saugūs, D. K. už tą pačią 120 000 Lt kainą turtą parduoda G. (V. N. tėvams) - iš tikrųjų perleidžia turtą N. dispozicijon kaip ir visas ankstesnis turtas, kuriuo jie galėjo disponuoti. Vėlesnis sandoris jau sudarytas mažiau slepiamomis sąlygomis - atsiskaitymas nurodomas kaip įvykęs grynais pinigais, G. pasirinkti kaip iš pirmos vaizdo nesusiję su N. asmenys, nes dėl santuokos V. N. seniai buvo pasikeitusi ankstesnę G. pavardę (ji aplinkiniams nebuvo žinoma arba buvo pamiršta) ir tokiomis aplinkybėmis jų tarpusavio sąsajas įmanoma pastebėti tik N. privatų gyvenimą žinojusiems kreditoriams, t. y. su jais susijusiems.
Faktą, kad pirminis ir vėlesnis sandoris turėjo vieną sumanymą ir galutinį tikslą - nuslėpti turtą nuo kreditorių ir jį iki reikiamo momento laikyti artimųjų vardu, patvirtina ne tik aukščiau išdėstytos aplinkybės, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai: dėl turto vertinimo (kai turto vertinimo ataskaitoje fiksuojamos kitokios geresnės turto savybės negu pateikiama oficialiuose duomenyse); dėl turto kainos nustatymo (kai kaina nustatoma ne pagal rinkos vertę, o pagal hipotekos kreditoriui mokėtiną (įsipareigojimų jam) sumą); dėl informacijos sandoriams su turtu nepateikimo (atsakovai nuslėpė statybos leidimo faktą, jo specialiai neregistravo Nekilnojamojo turto registre kaip ir jo pagrindu padarytų turto pagerinimų, nors tai buvo privaloma pagal Statybos įstatymo 34 str., o turto faktiniai duomenys neatitiko formalių, nors sandorių dokumentuose jų šalys klaidingai tvirtina tokių skirtumų neesant); dėl turto naudojimo (nors D. K. nurodė, kad turtą įsigijo asmeniniams poreikiams, tačiau duomenys apie elektros energijos sunaudojimą, elektros energijos skaitliuko keitimo aplinkybės rodo, kad turtu ir toliau rūpinosi N., t. y. jie išliko faktiniais turto savininkais); dėl turto duomenų fiksavimo Nekilnojamojo turto registre (nors D. K. nurodė, kad apie statybos leidimą nieko nežinojo, pagal jį jokių statybos darbų neatliko, tačiau iš karto po vėlesniojo sandorio nuosavybės teisę įgijus G. buvo fiksuoti nauji nekilnojamojo turto duomenys, atitinkantys statybos leidimo sąlygas, t. y. tas sandoris sudarytas 2010-08-20, o kadastriniai matavimai padaryti 2010-10-18, tačiau pateikti registruoti Nekilnojamojo turto registrui tik 2011-11-18).
Išdėstytos aplinkybės yra esminės konstatuoti ne tik ginčijamus sandorius sudariusių asmenų, bet ir bankroto bylos administratoriaus nesąžiningus, neteisėtus veiksmus, kurie ieškovui ne tik nesudarė sąlygų sužinoti visas sandorių aplinkybes, bet sudarė kliūtis tą informaciją gauti, jai tapti prieinama, veiksmai buvo nukreipti prieš kreditorius.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad N. nesąžiningumą ir tikslą nuslėpti turtą patvirtinta ir tai, kad jie turto perleidimo sandorius ir hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymą atliko savo pinigais, nors prievolės bankui įvykdymo terminas nebuvo suėjęs, o jie žinojo, kad jų individuali įmonė turi kreditorių, kuriems įsipareigojimai pradelsti.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „IUSTUS TITULUS” taip pat skunde teigia, kad didžioji dalis atsakovų vengė duoti parodymus tiesiogiai teisme, nors buvo matyti, kad jų teiginiai nėra išsamūs, parodymais prieštaringi ir nenuoseklūs, taip pat vertintina kaip atsakovų nesąžiningumo įrodymas.
Toliau apeliaciniame skunde ieškovas UAB „IUSTUS TITULUS” dėsto savo poziciją dėl ieškinio senaties skaičiavimo pradžios ir laiko, kad nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas ginčyti 2008-11-26 dienos sandorį.
Šalies argumentai
Dėl restitucijos apeliantas skunde nurodo, kad restitucija nėra savarankiškas reikalavimas ir jis taikomas nepriklausomai nuo to, ar dėl jos suformuluotas ieškovo prašymas - ji visada taikoma teismo iniciatyva ir pagal teismo nustatytas aplinkybes. Ieškovas nurodo, kad ieškinyje pateikė savo restitucijos taikymo būdą, kur siūlo restituciją taikyti piniginiu ekvivalentu, kas ieškovo nuomone, visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus ir teismų praktiką dėl jų taikymo, t. y. iš atsakovų solidariai priteisti ieškovui UAB „IUSTUS TITULUS” jam neįvykdyto reikalavimo sumą - 9 086,56 Lt, o dabartiniams turto savininkams nuosavybės teisę į jį pripažinti teismo sprendimu dėl restitucijos natūra neteikimo.
Atsakovė D. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas G. N. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Ieškovas bankrutuojanti G. N. ĮI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį (actio Pauliana) dėl 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sutarties ir 2008-11-26 perdavimo-priėmimo akto (2 t. b. l. 110-120) bei 2010-08-20 pirkimo-pardavimo sutarties ir 2010-08-20 turto perdavimo akto (2 t. b. l. 102-109) pripažinimo negaliojančiais atmetė, nes konstatavo, jog yra praleistas įstatymo leidėjo nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar kreditorius UAB „IUSTUS TITULUS“ praleido terminą pareikšti ieškinį CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka ir, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas nustatė senaties termino pradžią.
Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą apginti jo teises. Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustatančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta, jog apie sandorį, galimai pažeidžiantį bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, UAB „Daivera“ (kreditorius, kurio reikalavimo teises bankroto byloje perėmė ieškovas) turėjo sužinoti pirmojo kreditorių susirinkimo 2010-01-28 metu. Kaip matyti iš bankroto bylos duomenų LITEKO UAB „Daivera“ kreditorinis reikalavimas G. N. IĮ bankroto byloje buvo patvirtintas 2009-12-10 nutartimi, tačiau UAB „Daivera“ nedalyvavo pirmajame G. N. IĮ kreditorių susirinkime 2010-01-28. Sprendžiant dėl ieškovo kaip UAB „Daivera“ teisių perėmėjo galimybės apie ginčijamus sandorius sužinoti jau pirmojo kreditorių susirinkimo metu būtina įvertinti informacijos, kuri buvo gauta ar galėjo būti gauta susirinkimo metu turinį. Į pirmojo G. N. IĮ kreditorių susirinkimo 2010-01-28 darbotvarkę buvo įtrauktas klausimas dėl administratoriaus veiklos ataskaitos ir jos patvirtinimo. Svarstant šį klausimą administratoriaus įgaliotas asmuo A. V. pateikė informaciją ir apie bankrutuojančios G. N. įmonės savininkui G. N. ir jo sutuoktinei jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir apie pinigines lėšas, esančias bankuose (t. 1 b. l. 27-28). Informacijos apie G. N. ir jo sutuoktinės sudarytus sandorius dėl turėto turto perleidimo iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo pateikta. Pažymėtina, kad net ir pateikus tokią informaciją, ji galėjo būti nepakankama nuspręsti, kad sudaryti sandoriai pažeidžia kreditorių interesus, kadangi vienas iš ginčijamų sandorių buvo sudarytas 2010-08-20, t. y. jau įvykus pirmajam kreditorių susirinkimui, be to pirmojo kreditorių susirinkimo metu galėjo būti neįmanoma nustatyti ar individualios įmonės savininkui kilo subsidiari atsakomybė (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).
CK 6.66 straipsnyje, reglamentuojančiame kreditoriaus teisę pareikšti ieškinį (actio Pauliana), nustatyta, kad terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį; šia nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013). Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013).
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, 2010-01-28 pirmojo kreditorių susirinkimo metu suteikta informacija apie G. N. ir jo sutuoktinei priklausantį bendrosios jungtinės nuosavybės teise turtą, nebuvo pakankama spręsti, kad iki bankroto bylos iškėlimo sudaryti turto perleidimo sandoriai pažeidžia ar gali pažeisti kreditorių teises, be to kreditorius įgyja reikalavimo teisę į individualios įmonės savininką tada, kai jo reikalavimams patenkinti neužtenka individualios įmonės turto (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios kreditoriams ginčyti G. N. ir D. K. sudarytą 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sutartį ir 2008-11-26 perdavimo- priėmimo aktą (2 t. b.l. 110-120) ir D. K. bei A. G. ir A. D. G. sudarytus 2010-08-20 pirkimo-pardavimo sutartį ir 2010-08-20 turto perdavimo aktą (2 t. b.l. 102-109), teismas mano, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga turi būti nustatoma, atsižvelgiant į sudarytų sandorių sudarymo aplinkybes. Ieškovas savo ieškinį dėl minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais iš esmės grindė aplinkybėmis, susijusiomis su tuo, jog Kauno apygardos teismo 2010-02-07 nutartimi nuspręsta G. N. IĮ likviduoti dėl bankroto, t. y. konstatuota, kad įmonė neturi pakankamai turto padengti visų kreditorių reikalavimams, pirkimo-pardavimo sandoriai buvo sudaromi siekiant ne realiai parduoti turtą, o tik perleisti kontroliuojamo/susijusio asmens nuosavybėn, kad nebuvo sumokėti jokie pinigai pagal pasirašytas pirkimo-pardavimo sutartis ir pan. Nors apie tai, kad su kreditoriais nebus pilnai atsiskaityta iš individualios įmonės turto kreditoriams tapo žinoma Kauno apygardos teismui priėmus 2010-02-07 nutartį, tačiau visa informacija apie galimus kreditoriaus teises pažeidžiančius sudarytus įmonės savininko sandorius jam galėjo tapti žinoma tik surinkus pakankamai duomenų apie tokius sandorius (juos sudariusius asmenis, kainą, atsiskaitymus ir pan.). Teismas konstatuoja, kad tik įvertinus visų sudarytų sandorių seką, atsiskaitymo su G. N. hipotekiniu kreditoriumi „Swedbank“ AB aplinkybes, tai, kad vėlesniu sandoriu 2010-08-20 turtas buvo perleistas susijusiems asmenims (G. N. sutuoktinės V. N. tėvams), kreditoriui galėjo tapti žinoma, kad sudaryti sandoriai pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismo nuomone, anksčiausias momentas, kada kreditoriui galėjo tapti žinoma apie sudarytus ginčijamus sandorius, kaip pažeidžiančius jo interesus – 2010-08-20 sandorio sudarymo data. Byloje nustačius, jog ieškovas į teismą dėl minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais kreipėsi 2011 m. gegužės 10 d., nėra pagrindo konstatuoti, kad jis praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 straipsnio 3 dalis).
Svarstant klausimą dėl ieškinio senaties termino eigos byloje, kurioje ginčijami individualios įmonės savininko sudaryti sandoriai kaip pažeidžiantys bankrutuojančios individualios įmonės kreditorių interesus, svarbu įvertinti ir kaip bankrutuojančios individualios įmonės administratorius įgyvendino jam pavestas funkcijas. Vadovaujantis Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, o tuo atveju, kai prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str. 4 d.). Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratoriui tenka pareiga patikrinti per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo teisme įmonės sudarytus sandorius, ir esant įtarimui dėl jų neatitikties įstatymų reikalavimams ar prieštaravimo įmonės ir jos kreditorių interesams, pareikšti ieškinius dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Bankroto administratoriui pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 19 punktą taip pat suteikta teisė, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, neatlygintinai gauti duomenis iš institucijų, kurios teisės aktų nustatyta tvarka registruoja turtą (vertybinius popierius), apie jos savininko (savininkų) vardu registruotą turtą (vertybinius popierius), iš bankų, kitų kredito įstaigų ir draudimo įmonių – apie jų turimas arba priklausančias gauti pinigų sumas (ĮBĮ redakcija galiojanti nuo 2010-11-23). Pagal įstatymą (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas) laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Taip yra siekiama apginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises ir interesus. Iškėlus tokią civilinę bylą įmonės administratorius atstovauja įmonei teisme ir gina visų kreditorių, taip pat ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 9, 14 punktai). Ši nuostata, atsižvelgiant į individualios įmonės bankroto proceso ypatumus neturi būti aiškinama izoliuotai nuo bankroto administratoriaus teisės patikrinti ir tokios įmonės savininko sudarytus sandorius. Taigi individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą ir įmonės turto nepakankant kreditorių reikalavimams patenkinti, įmonės administratorius turi teisę ginčyti ne tik pačios įmonės, bet ir jos savininko sandorius, turinčius įtakos atsiskaitymams su kreditoriais (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Tokios įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad bankroto administratorius tuo atveju, kai bankrutuojančios įmonės turto nepakanka visų kreditorių reikalavimams patenkinti, taip pat turi imtis priemonių, kad nustatyti tiek įmonės turtą, tiek įmonės savininko turtą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas ir gautos piniginės lėšos panaudotos visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti. Šioje byloje bankroto administratorius nurodė, jog, jo nuomone, Įmonių bankroto įstatymas nenumato, jog administratorius tikrina bankrutuojančios įmonės savininkų sudarytus sandorius (t. 1, b. l. 20). Bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriams ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui. Bankroto instituto paskirtis ir tikslai, neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų bankroto ypatumai lemia individualios įmonės bankroto administratoriaus pareigą tuo atveju, kai jis turi pakankamai duomenų apie individualios įmonės savininko kryptingą elgesį mažinant turtą įmonės finansinių sunkumų kontekste (nepakankant lėšų atsiskaityti su kreditoriais), kreiptis į teismą dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Šioje byloje reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pareiškė kreditorius, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog ir bankroto administratoriui ginčijant individualios įmonės savininko sudarytus turto perleidimo sandorius ieškinio senaties termino pradžios momentas būtų apibrėžtas taip pat, t. y. vertinant kada bankroto administratorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises. Todėl kreditoriaus, pareiškusio ieškinį actio Pauliana pagrindu, kuriuo iš esmės siekiama apginti tiek bankrutuojančios įmonės, tiek visų įmonės kreditorių interesus, padėtis negali būti blogesnė nei tokį patį reikalavimą teisme pareiškus bankroto administratoriui.
Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes bei siekiant užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir ieškovo, bankrutuojančios įmonės kreditorių teises bei galimybes ginti savo pažeistus interesus, ir sudaryti prielaidas išsamiai ištirti visas actio Pauliana taikymo sąlygas ir teisingai išspręsti ginčą iš esmės, pripažįstama, jog ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sutarties (2 t. b. l. 110-120) ir 2010-08-20 pirkimo-pardavimo sutarties ir 2010-08-20 turto perdavimo akto (2 t. b. l. 102-109) pripažinimo negaliojančiais nebuvo praleistas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas. Kadangi pirmosios instancijos teismas likusių sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu sąlygų nenagrinėjo, o apeliacinės instancijos teisme tų sąlygų nustatinėjimas reikštų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos tvarka visa apimtimi, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).
Bylą gražinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalies punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą dalyje dėl tarp G. N. bei V. N. ir D. K. sudarytų 2008-11-26 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 10432 ir 2008-11-26 perdavimo-priėmimo akto, tarp D. K. ir A. D. G. bei A. G. sudarytų 2010-08-20 pirkimo-pardavimo sutarties ir 2010-08-20 perdavimo-priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais, restitucijos dėl šių sandorių taikymo, panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.