Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams Ž. B., G. Š., trečiasis asmuo V. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Nagrinėjamu atveju apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys G. Š. atžvilgiu buvo atmestas ir pastarajam iš apelianto buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos – 200,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

9. Byloje kilo ginčas dėl neapdraustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonės savininko ir jos valdytojo atsakomybės.

Faktinės bylos aplinkybės

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. liepos 2 d., (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo Ž. B., vairavusio transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu. Transporto priemonės techniniu apžiūros protokolu bei fotonuotraukomis užfiksuoti transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimai. Automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), remontas kainavo 892,00 Eur. ADB „GJENSIDIGE“, veikdama ieškovo vardu, apmokėjo automobilio remonto kainą 892,00 Eur. Ieškovas kompensavo ADB „GJENSIDIGE“ išmokėtą 892,00 Eur draudimo išmoką. 2019 m. liepos 7 d. ieškovas pateikė pretenzijas Ž. B. ir G. Š. dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka. Bendraatsakoviai į pretenziją nereagavo ir geranoriškai skolos neatlygino. 2019-07-02 VĮ ,,Regitra‘‘ informacijoje automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininku nurodytas V. P..

Dėl G. Š. atsakomybės

11. Apeliantas nurodo, kad biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo (šiuo atveju – Ž. B.) arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį (šiuo atveju – nustatytas (remiantis byloje surinktais įrodymais) transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas – G. Š.), grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.

12. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas, o jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau - lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Remiantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieškovas (draudikų biuras) moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, ieškovas išmokėjęs draudimo išmoką TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais - ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

13. 2019-07-02 VĮ ,,Regitra‘‘ informacijoje apie transporto priemonę automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininku nurodytas V. P.. Remiantis Policijos įstaigos (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) PK 2019-07-03 Eismo įvykio informacija ginčo automobilio savininkas yra V. P. a/k (duomenys neskelbtini). Į bylą yra pateiktas 2017-09-30 transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties kopija, tačiau atsakovas G. Š. byloje įrodinėja, kad nėra transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas ir niekada juo nebuvo – ieškinio prieduose pateiktos transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties 2017-09-30 nepildė, nepasirašė ir tokio sandorio nesudarė.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininkas yra V. P. ir tai patvirtina 2019-07-03 (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) PK eismo įvykio informacija. V. P. nurodė, kad turi 2017-09-30 sudarytos transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties originalą, tačiau jo taip ir nepateikė teismui. Teismas darė išvadą, kad ieškovas savo reikalavimus grindė 2017-09-30 pirkimo-pardavimo sutarties kopija, nebūdamas įsitikinęs kas tikrasis transporto priemonės savininkas. Pažymėjo, jog ieškovo pateiktą 2017-09-30 transporto priemonės pirkimo –pardavimo sutartį negali pripažinti įrodymu. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys atsakovui G. Š. pareikštas nepagrįstai.

15. Apeliantas nurodo, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės teigia, kad tam tikras aplinkybes turi įrodyti tas proceso dalyvis, kuris tas aplinkybes kontroliavo ir gali turėti įrodymus joms patvirtinti (šiuo atveju – byloje pateiktos transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties šalys - V. P. ir G. Š.). Pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkėlė biurui, t. y. pasisakė, kad ne G. Š. turėjo įrodyti savo teiginį, jog sutartis yra suklastota, o būtent Biuras (net ne sutartį pateikęs V. P.) turėjo įrodyti, kad pateikta sutartis nėra suklastota. Tokiu būdu teismas sukūrė situaciją, kuomet biuras turėjo įrodinėti aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti, ir nepagrįstai atsisakė vertinti sutartį – nepripažino jos įrodymu.

16. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

17. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas nurodytas V. P. (2019-07-02 VĮ ,,Regitra‘‘ informacija, Policijos įstaigos (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) PK 2019-07-03 Eismo įvykio informacija).

18. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodomuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Nagrinėjamu atveju 2019-07-02 VĮ ,,Regitra‘‘ informacijoje apie transporto priemonę automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininku nurodytas V. P..

19. Ieškovas ir trečiasis asmuo į bylą pateikė 2017-09-30 transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, kurioje nurodyta, kad minėtas automobilis parduotas atsakovui G. Š.. Atsakovas G. Š. byloje įrodinėja, kad nėra transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas ir niekada juo nebuvo, byloje 2021-02-05 buvo pateikęs prašymą dėl rašysenos ekspertizės skyrimo.

20. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis Nr. 3K-3-54/2011).

21. Nagrinėjamu atveju į bylą pateikta tik 2017-09-30 transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties kopija. Kai nėra dokumento originalo, tai patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę neįmanoma. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomoji reikšmė priskirta teismo diskrecijai, kuri įgyvendinama teismui įvertinus, ar yra kitų kopijos sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2013).

22. Pažymėtina, kad atsakovas Ž. B. nedalyvavo bylos nagrinėjime, į bylą įtrauktas trečiuoju asmeniu V. P., teismui pareikalavus pateikti sutarties originalą, į teismo posėdžius nevyko, sutarties originalo nepateikė. Dėl šių priežasčių jam buvo skirta 200,00 eurų bauda, tačiau sutarties originalas teismui taip ir nebuvo pateiktas.

23. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vertintina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, byloje nesant dokumento originalo, patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę neįmanoma. Taip pat pagrįstai ieškovo pateiktą 2017-09-30 transporto priemonės pirkimo –pardavimo sutartį nepripažino tinkamu įrodymu. Nepagrįstais vertinti apelianto argumentai, kad nagrinėjamu atveju nei biuras, nei teismas neturėjo ir neturi jokio teisinio pagrindo abejoti pateiktos sutarties tikrumu. Iš esmės nagrinėjamu atveju nenuginčyti 2019-07-02 VĮ ,,Regitra‘‘ duomenys. Taip pat nepakanka byloje įrodymų, kad būtų galima daryti išvadą, kad transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas G. Š., todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys atsakovui G. Š. pareikštas nepagrįstai.

24. Apeliantas teigia, kad jeigu pirmosios instancijos teismas manė, jog sutartis yra suklastota, turėjo pasiūlyti sutarties šalims pateikti jos sudarymo aplinkybes/galimą suklastojimo faktą patvirtinančius įrodymus; pats kreiptis į prokurorą, dėl nesuprantamų priežasčių teismas neatliko nei vieno iš paminėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo trečiąjį asmenį V. P. pateikti 2017-09-30 transporto priemonės pirkimo –pardavimo sutarties originalą, tačiau jis taip ir nebuvo pateiktas. Atsakovas G. Š. byloje įrodinėjo, kad nėra transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas ir niekada juo nebuvo, 2017-09-30 transporto priemonės pirkimo –pardavimo sutarties nesudarė ir nepasirašė. Ekspertizės byloje skirti nėra galimybės, kadangi nėra pateiktas sutarties originalas. Sutarties originalą įpareigoti pateikti atsakovą G. Š. nėra pagrindo, kadangi jis teigia, jog tokios sutarties nėra sudaręs. Pažymėtina, jog neįmanoma įrodinėti aplinkybių, kurių objektyviai šalis negali įrodyti.

25. CPK 300 straipsnio 1 dalis numato, kad bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėjus, jog byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokuratūrai. Apeliacinės instancijos vertinimu, šioje byloje nėra tikslių duomenų apie BK nustatytų nusikalstamų veikų požymius, todėl nepagrįstais vertinti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į prokurorą. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas turi galimybę ir pats kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, jei mano, kad jo teisės buvo pažeistos ar jo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika.

26. Apeliantas teigia, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovo atsakovui G. Š. bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog biuras, pateikdamas ieškinį ir G. Š., atliko netinkamus procesinius veiksmus. Tik tuo atveju, jeigu G. Š. būtų pateikęs savo teiginius pagrindžiančius įrodymus ir teismas būtų pasiūlęs biurui pakeisti netinkamą bendraatsakovį tinkamu, tačiau biuras to nebūtų padaręs, vėliau G. Š. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Biuro pagrįstumas abejonių nekeltų.

27. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 45 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, arba pagal ieškinį turėtų atsakyti ir kitas atsakovas, turi pasiūlyti ieškovui pakeisti pradinį atsakovą tinkamu arba nurodyti antrąjį atsakovą ir paaiškinti netinkamos šalies nepakeitimo tinkama procesines pasekmes. Tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas ar antrojo atsakovo įtraukimas į bylą gali įvykti tik sutinkant ieškovui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-916/2019; 2021 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-165-1075/2021). Būtent ieškovas disponuoja procesine teise pasirinkti atsakovą.

28. Nagrinėjamu atveju nors teismas nepasiūlė ieškovui pakeisti atsakovą, tačiau byloje nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininkas yra V. P. ir V. P. įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu. Ieškovas iš bylos duomenų matė, kad atsakovas G. Š. įrodinėjo, jog nėra transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas ir niekada juo nebuvo, 2017-09-30 sutarties nepildė, nepasirašė ir tokio sandorio nesudarė. Byloje nėra pateikta sutarties originalo - tik kopija. Atsiliepime į ieškinį ieškovui buvo pasiūlyta atsakovą G. Š. pakeisti tinkamu atsakovu – V. P., todėl ieškovas turėjo galimybę pagal byloje esančius duomenis spręsti dėl atsakovo pakeitimo, net ir nesant teismo siūlymui.

29. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju, atmetus ieškovo ieškinio dalį dėl reikalavimų atsakovui G. Š., pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovo atsakovui G. Š. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, byloje esant duomenims, kad transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas yra V. P., ieškovas turi teisę reikšti ieškinį ir V. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

31. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

32. Atsakovas G. Š. yra įsitikinęs, kad ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, todėl prašo ieškovo veiksmus įvertinti CPK 95 straipsnio požiūriu.

33. CPK 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta pareiga šalims procesinėmis teisėmis naudotis tinkamai, sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu. CPK 95 straipsnyje yra įtvirtinti du savarankiški atsakomybės už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis taikymo pagrindai: nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (apeliacinio ar kasacinio skundo, prašymo atnaujinti procesą, kito procesinio dokumento) pateikimas ir sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017) Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

35. Sprendžiant dėl CPK 95 straipsnio ir jame nurodytų sankcijų byloje dalyvaujančiam asmeniui taikymo turi būti įvertintas šio asmens procesinis elgesys – asmens veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-684/2020).

36. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodo ieškovo piktnaudžiavimo procesu pavyzdžių, tiesiog teigia, jog yra įsitikinęs, kad ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmuo, kurio tesės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, t. y. įgyvendino savo teises teikti ieškinį. Vėliau, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, dėl jos pateikė apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad šalies teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių. Asmens teisė į apeliaciją yra ypatingai svarbi teisė, siekiant teisingo teismo sprendimo, todėl vertintina, kad ieškovas įgyvendino savo teises teikti apeliacinį skundą.

37. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas yra nesąžiningas, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, minėtomis teisėmis akivaizdžiai naudojosi ne pagal jų paskirtį, todėl nėra pagrindo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes toks piktnaudžiavimas nagrinėjamu atveju nėra nustatytas.

Dėl procesinės bylos baigties

38. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, vadovaujantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

40. Atsakovas G. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie jo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.