- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-24
- Bylos Nr.
- e2-18094-592/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12478-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Igoris Kasimovas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos priteisimo, priimdamas sprendimą už akių.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 300 Eur negrąžintą kreditą, 49,85 palūkanų, 24,96 proc. metinių palūkanų nuo kreipimosi į teismą iki visiško kredito grąžinimo, 81 Eur administravimo mokestį, 9,90 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodo, kad 2018 m. rugpjūčio 3 d. d. tarp pradinio kreditoriaus AB „BnP Finance“ ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. BOB-dzxj8jdp, kuria atsakovui buvo suteiktas 300 Eur vartojimo kreditas 300 mėnesių laikotarpiui, atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti 129,12 Eur palūkanų bei 81 Eur administravimo mokestį. Nurodo, kad 2018 m. liepos 31 d. pradinis kreditorius su ieškove pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį ir Bylų priėmimo – perdavimo akto Nr. 11 pagrindu 2019 m. vasario 28 d. pradinis kreditorius perdavė ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo skolą.
Atsakovui ieškinio, jo priedų kopija ir teismo pranešimas įteikti CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovės prašymui, teismas priima sprendimą už akių.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 3 d. d. tarp pradinio kreditoriaus AB „BnP Finance“ ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (toliau – Sutartis) Nr. BOB-dzxj8jdp, kuria atsakovui buvo suteiktas 300 Eur vartojimo kreditas 36 mėnesių laikotarpiui, atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą – 129,12 Eur palūkanas (metinė palūkanų norma: 24,96 proc.) ir 81 Eur administravimo mokestį. 2019 m. sausio 2 d. pradinis kreditorius AB „BnP Finance“ Sutartį nutraukė.
2018 m. liepos 31 d. reikalavimo perleidimo sutarties ir Bylų priėmimo – perdavimo akto Nr. 11 pagrindu 2019 m. vasario 28 d. pradinis kreditorius perdavė ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo skolą. Apie reikalavimo perleidimą atsakovui pranešta elektroniniu paštu išsiuntus jam 2019 m. kovo 1 d. pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo. Ieškovės teigimu, atsakovas prievolės nevykdo. Atsakovo įsiskolinimas ieškovei sudaro 300 Eur negrąžintas vartojimo kreditas, 49,85 Eur palūkanų, 24,96 proc. metinių palūkanų nuo kreipimosi į teismą iki visiško kredito grąžinimo, 81 Eur administravimo mokestis, 9,90 Eur delspinigių. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas sumokėjo ieškovei susidariusį įsiskolinimą, nėra (CPK 178 straipsnis.).
CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apie reikalavimo perleidimą atsakovui pranešta 2019 m. kovo 1 d. pranešimu, t. y. tinkamai. Papildomai pažymėtina, jog kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).
Pagal CK 6.881 straipsnį kredito gavėjas privalo grąžinti kreditoriui gautą sumą ir mokėti palūkanas. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškove atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), vadovaujantis CK 6.881 straipsnio 1 dalimi, 6.38 straipsnio 1 dalimi, ieškovės naudai iš atsakovo priteistina 300 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 49,85 Eur palūkanų (40,19 Eur iki reikalavimo perleidimo sutarties bei 9,66 Eur palūkanų nuo reikalavimo perleidimo sutarties iki kreipimosi į teismą) iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. balandžio 24 d.) bei 24,96 proc. metinių palūkanų (Sutarties specialiosios sąlygos) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (300 Eur) nuo kreipimosi į teismą - 2019 m. balandžio 24 d. - iki visiško kredito grąžinimo.
Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.228¹ straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.
CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Nesąžiningų sąlygų kontrolė, pirma, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).
Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2017 m. gegužės 16 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-916/2018)
Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, ir, vartotojas (atsakovas), būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turėjo ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas (ieškovė) sutarties sąlygų pagrindu, akivaizdu, kad įgijo nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją (atsakovą). Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, todėl remiantis išdėstytu, taip pat įvertinus ir tai, jog atsakovei prašomo priteisti administravimo mokesčio paskirtis ir apskaičiavimo tvarka nėra aiški, todėl visiškai neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, teismas Vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl administravimo mokesčių atsakovui taikymo pripažįsta nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis, o reikalavimą dėl tokių mokesčių priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.
Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vartojimo kredito sutartimi (6.2 punktu) atsakovas įsipareigojo pažeidęs prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku, vartojimo kredito davėjas turi teisę taikyti 0,05 procento dydžio netesybas nuo visos pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 9,90 Eur delspinigių tenkintinas iš dalies, t.y. ieškovei priteisiama 8 Eur delspinigių suma, paskaičiuota nuo negrąžinto kredito dalies ir palūkanų dalies (9,90 Eur - (81 Eur administravimo mokestis x 0,05 proc. x 47 d). Reikalavimas dėl 1,90 Eur delspinigių sumos, apskaičiuotos nuo administravimo mokesčio, atmetamas kaip nepagrįstas, nes pati sutarties sąlyga dėl administravimo mokesčio pripažinta negaliojanti.
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 357,85 Eur sumą nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 81 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 6 Eur žyminio mokesčio (8 Eur x 81 proc.) ir 98 Eur už advokato pagalbą (121 Eur x 81 proc.), į valstybės biudžetą – 3 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (3,72 Eur x 81 proc.) (CPK 88, 93, 96, 98 straipsniai ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 11 07 įsakymu Nr. 1R-261/ 1K-355).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 279, 285-288, 307 straipsniais,
nusprendžia:
Patenkinti ieškinį iš dalies.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“, j. a. k. 302528679, iš atsakovo A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) negrąžinto vartojimo kredito, 49,85 Eur (keturiasdešimt devynis eurus 85 ct) palūkanų, 24,96 proc. metinių palūkanų už negrąžintą vartojimo kreditą (300 Eur) nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki visiško kredito grąžinimo, 8 Eur (aštuonis eurus) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 357,85 Eur sumą nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 104 Eur (vieną šimtą keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 3 Eur (tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Atmesti kitą ieškinio dalį.
Išaiškinti atsakovui, kad per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos jis turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo.
Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine ar kasacine tvarka.
Ieškovė turi teisę per 20 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.