Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, fizinio asmens bankroto administratoriumi paskirti E. G., laikotarpiu nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos patvirtinti pareiškėjo išlaidų sąmatą bendrai 920,00 Eur sumai per mėnesį, reikalingą pareiškėjo būtiniems poreikiams tenkinti, nustatyti 4 mėnesių terminą mokumo atkūrimo planui pateikti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl sąlygų fizinio asmens bankroto bylai iškelti

16. Taigi, nemokumas – tai nesugebėjimas, neturėjimas iš ko mokėti už tai, kas įsipareigota.

21. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų paprastai atspindi pareiškėjo išsilavinimas, patirtis, nemokumo būklės kilimo aplinkybės ir veiksmai ar neveikimas, kurių jis ėmėsi situacijai pagerinti. Objektyvųjį kriterijų atspindi pareiškėjo (ne)atlikti ar galėję būti atlikti veiksmai per įstatymo nustatytą laikotarpį, t. y. trejus metus iki fizinio asmens kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/2020, 22 punktas).

22. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

23. Nesąžiningais veiksmais sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo kasacinio teismo praktikoje pripažįstami, pavyzdžiui, turto slėpimas nuo kreditorių (vengimas įregistruoti turtą skolininko vardu, jo perleidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017, 21 punktas), turto neįregistravimas, nenurodymas pareiškime iškelti bankroto bylą bei nepateikimas (ar pateikimas neteisingų) duomenų apie darbą, ūkinę veiklą, gaunamas išmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, 25–27 punktai).

24. Taigi skolininko sąžiningumas yra vertinamas individualiai, kiekvienu atveju vertinant subjektyvųjį ir objektyvųjį elementą, kurių visuma leidžia nuspręsti, ar asmuo laikytinas sąžiningu. Taip pat asmens pasyvumas, nesiekimas vykdyti skolinių įsipareigojimų, sudarymas sąlygų jiems didėti gali būti laikomi nesuderinamais su sąžiningumo reikalavimu ir yra laikytini atskiru (savarankišku) FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021, 44 punktas).

25. Vertinant fizinio asmens sąžiningumą, kaip fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygą, taikytinas sąžiningumo vertinimas gali priklausyti nuo aplinkybių, susijusių su skolininko vykdyta veikla ir skolų kilme (skolos susidarė iš fizinio asmens kaip verslininko veiklos ar vartojimo), skolininko galimybėmis atsiskaityti su kreditoriais bei dedamomis pastangomis tai padaryti ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021, 44, 47 punktai). Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Nesąžiningumas gali būti suprantamas kaip neveikimas, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra jo deklaruojamoje nemokumo padėtyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, 23 punktas).

26. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo taisyklę: pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad: 1) pareiškėjas tapo nemokus per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo ir 2) pareiškėjo nemokumo priežastis yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyti nesąžiningi veiksmai. Kai fizinis asmuo tapo nemokus dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų nesąžiningų veiksmų, o jų atlikimo laikas ir fizinio asmens tapimo nemokaus laikas nesutampa, tai laikas, kada buvo atlikti nesąžiningi veiksmai (per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo ar anksčiau), nėra teisiškai reikšmingas juridinis faktas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymui, tačiau šie veiksmai turi būti esminė asmens tapimo nemokaus priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022, 41 punktas).

28. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo elgesį šiuo laikotarpiu įvertino sąžiningumo aspektu, esant skolininko neteisėtų veiksmų ir nemokumo laiko nesutapimui, todėl aplinkybė, jog neteisėti veiksmai galėjo būti atlikti anksčiau nei prieš trejus metus iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, neturėtų sudaryti sąlygas nesąžiningam asmeniui bankrutuoti. Dėl to atmestini atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos duomenis ir neatsižvelgė į pareiškėjo nurodomas aplinkybes apie nemokumo kilimo momentą.

30. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

31. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų įrodymų, jų įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių, o teismo išvados išplaukia iš įrodymų visumos vertinimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Teismo vertinimu, pareiškėjas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Minėta, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius) kitokia pareiškėjo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik pareiškėjo nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

32. Nors pareiškėjas teigė, jog pateikė visus duomenis, susijusius su jo gaunamomis pajamomis, o teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė visų duomenų apie savo pajamas, lėšas bei lėšų šaltinius, nenurodė, kokių būtent dokumentų teismui trūko, todėl netinkamai vertino įrodymus, tačiau su tokiais argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti.

33. Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas buvo aktyvus ir siekdamas tinkamai nustatyti visas bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nemokumo kilimo priežastimis ir nemokumo atsiradimo pradžia, 2023 m. rugsėjo 5 d. posėdį atidėjo, pasiūlymas pareiškėjui pateikti papildomus įrodymus apie nemokumo priežastis, apie jo turtinę padėtį nemokumo susidarymo laikotarpiu, t. y. kokias pajamas pareiškėjas gavo, kokį turtą turėjo nemokumo susidarymo laikotarpiu. Taigi, teismas siekė nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, buvo aktyvus, tačiau pareiškėjas savo teisėmis nepasinaudojo. Pareiškėjas pateikė mokesčių mokėtojo deklaracijas už 2020 m. – 2022 m., išrašą apie turėtas transporto priemones su istorija, mokėjimo nurodymą bei medicininius dokumentus, tačiau šie dokumentai neįrodė nei pareiškėjo gaunamų pajamų nemokumo susidarymo laikotarpiu, nei paties nemokumo kilimo momento.

34. Pažymėtina, kad sąmoningas vengimas atskleisti teismui tikrąją reikalų padėtį, t. y. visos reikalingos medžiagos nepateikimas, vengimas atskleisti aplinkybes, susijusias su skolų kreditoriams atsiradimu, skolininko pareigų vykdymu, melagingų faktų nurodymas ir kt., trukdo teismui nustatyti tikrąją faktinę situaciją, neleidžia objektyviai jos įvertinti arba užkerta kelią teisingam teisiniam kvalifikavimui. Taigi asmeniui nevykdant pareigos bendradarbiauti, teismas remiasi esama bylos medžiaga ir gali atsirasti pagrindas pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis remdamasis asmuo prašo iškelti bankroto bylą (CPK 185 straipsnis)( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nepateikus visų jo nurodomas faktines aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino byloje esančius duomenų ir pagal jų visumą padarė išvadas, jog pareiškėjas apskritai neatskleidė jo pajamų, pragyvenimo šaltinio nurodytu nemokumo momentu.

35. Nors pareiškėjas teigia, jog pirmos instancijos teismas nevertino situacijos, susidariusios nuo 2015 m., kada prasidėjo pareiškėjo nemokumas, nevertino aplinkybių, dėl ko jis nesugebėjo ir nesugeba grąžinti skolų, tačiau su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti. Nors pareiškėjas teigia, jog jo nemokumo momentas prasidėjo 2015 m. paaiškino, kad pareiškėjo motina susirgo ir jam reikėjo ją slaugyti, todėl neturėjo laiko uždirbti pajamų ir apmokėti kreditus, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta. Priešingai, iš medicininių dokumentų matyti, jog A. A. 2002 m. buvo operuojama dėl (duomenys neskelbtini), 2017 m. jai taikyta (duomenys neskelbtini), 2018 m. balandį, 2019 m. operuota dėl (duomenys neskelbtini). Taigi, iš šių duomenų spręstina, jog pareiškėjo motinos sveikatos būklė pablogėjo jau pareiškėjui turint kreditorinių įsipareigojimų bei juos išieškant priverstine tvarka, taigi motinos sveikatos būklė neturėjo įtakos pareiškėjo įsipareigojimų nevykdymui.

36. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kokia veikla pareiškėjas užsiėmė anksčiau, iki pradėdamas vykdyti individualią veiklą, kokio dydžio pajamas gavo ir kaip jas panaudojo. Pareiškėjas nurodė, kad prekybos transporto priemonėmis veiklą vykdė per įmonę UAB „Almart“, nesutiko su teismo išvadomis, jog nepateikė įrodymų apie turėtą įmonę UAB „Almert“. Iš į bylą pateikto Juridinių asmenų registro išrašo matyti, jog pareiškėjas buvo UAB „Almert“ vadovas nuo 2012 m. balandžio 20 d., bendrovės veiklos rūšis: didmeninė ir mažmeninė prekyba. Taip pat pateiktas VĮ „Regitra“ transporto priemonių registro išrašas, iš kurio matyti, kad laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2014 m. pareiškėjas nuosavybės teise įgijo 6 transporto priemones. Įvertinus pateiktus duomenis, konstatuotina, jog šie nepagrindžia pareiškėjo nurodomų nemokumo priežasčių, nepagrindžia nemokumo atsiradimo laikotarpio, nepatvirtina pareiškėjo gaunamų pajamų dydžio. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kokias pajamas pareiškėjas gavo, būdamas UAB „Almert“ vadovu bei akcininku, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galimybė nustatyti pareiškėjo nemokumo momentą bei patikrinti, ar pareiškėjas tapo nemokiu dėl objektyvių aplinkybių, o ne dėl savo nesąžiningų veiksmų.

37. Tai pat atmestini argumentai, jog pareiškėjas negalėjo susirasti darbo dėl turimų skolų, o vėliau ir dėl Covid-19 pandemijos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, jog būtų ieškojęs darbo, siekdamas vykdyti kreditorinius įsipareigojimus. Taip pat pastebėtina, jog pareiškėjas nemokumo momentą sieja su 2015 m., tuo tarpu Covid-19 pandemija kilo tik 2019 m., taigi šios nurodytos aplinkybės niekaip neįtakojo pareiškėjo nemokumo.

38. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog negalėjo mokėti skolų kreditoriams ne dėl to, jog nenorėjo, o dėl to, jog trūko lėšų, pradėjo vykdyti individualią veiklą, teikdamas pavėžėjimo paslaugas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė duomenis, jog vykdė individualią veiką, iš jos gavo pajamų, tačiau, jo teigimu, lėšų nepakako vykdyti finansinius įsipareigojimus. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir nenurodė aplinkybių, jog būtų ieškojęs geriau apmokamo ar papildomo darbo, siekdamas grąžinti kreditorinius įsipareigojimus. Priešingai, pareiškėjas atsiskaitymams atsidarė „Monese“ banko sąskaitą, kurioje esančių piniginių lėšų areštui Lietuvos antstolių sistema nepritaikyta. Nors nurodė, jog „Monese“ sąskaita buvo atidaryta ne su tikslu slėpti lėšas ir nemokėti kreditoriams, o dėl to, kad pareiškėjui pradėjus vykdyti pavėžėjimo veiklą, jam buvo būtina turėti sąskaitą, kitos sąskaitos jis atsidaryti negalėjo dėl turimų skolų, tačiau, teismo vertinimu, šie pareiškėjo veiksmai yra akivaizdžiai apgalvoti, sąmoningi, nukreipti į siekį gaunamomis lėšomis naudotis savo nuožiūra, nevaržomai, apeinant ir nepaisant antstolių kontorose vykdomų priverstinių skolų išieškojimų jo atžvilgiu.

39. Iš minėtos sąskaitos išrašo nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d. į sąskaitą pareiškėjas gavo 38 081,17 Eur. Iš minėtų piniginių lėšų pareiškėjas tenkino tik savo poreikius, su kreditoriais neatsiskaitinėjo. Taigi, pareiškėjas gaudamas kas mėnesį pajamas, galėdamas dalį lėšų skirti kreditorių reikalavimų padengimui, to nedarė, kas leidžia manyti, jog nurodyta sąskaita buvo atidaryta tikslingai. Pareiškėjas patvirtino, jog jo mėnesinės pajamos yra apie 1 058 Eur, taigi, yra pakankamos, siekiant padengti bent dalį įsipareigojimų, sumažinant skolų dydį. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė duomenų, kad siekė įvykdyti įsipareigojimus turimiems kreditoriams geruoju, dėdamas tam pastangas, apribodamas savo asmenines išlaidas ar ieškodamas geriau apmokamo darbo. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į kreditorius dėl įsiskolinimų grąžinimo sąlygų ir terminų suderinimo. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, todėl spręstina, jog pareiškėjas tapo nemokus ne dėl pareiškime nurodomų aplinkybių 2015 m., tačiau dėl nuoseklaus ilgamečio pasyvaus elgesio, sistemingai vengiant vykdyti įsipareigojimus kreditoriams ir didinant įsiskolinimus.

40. Atmestini ir atskirojo skundo argumentai, jog teismas nevertino, kad nuo gaunamų pajamų jis turėjo mokėti mokesčius, kadangi kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikto rašto, pareiškėjas pagal iki 2023 m. sausio 23 d. pateiktas mokesčių deklaracijas, kitus mokesčių apskaičiavimo dokumentus ir kitais turimais duomenimis skolingas 929,07 Eur valstybės, savivaldybių biudžetams ir valstybės pinigų fondams bei turi nepriemoką 2 245,71 Eur, kuri atidėta / išdėstyta pagal mokestinės paskolos sutartį. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjas privalomų mokesčių nemoka, taip dar labiau didindamas savo finansinių įsipareigojimus.

41. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, per pareiškėjo nurodomą laikotarpį nuo nemokumo būklės atsiradimo iki pareiškimo dėl bankroto bylos teisme priėmimo, pareiškėjas nedėjo pastangų atsiskaityti su kreditoriais, teikė prioritetą tik vienam kreditoriui - pareiškėjas 2015 metais visiškai atsiskaitė su vienu iš kreditorių – T. M., sumokėdamas jam 1 709,34 Eur skolą ir 867,13 Eur palūkanų. Pareiškėjas nurodė, jog stengėsi atsiskaityti ir su kitu kreditoriumi – pagal galimybes skolą mokėjo kreditoriui S. B., tačiau tokių duomenų byloje nėra. Iš pareiškėjo pateiktos „Monese“ banko sąskaitos matyti, jog banko pavedimu pareiškėjas šiam skolininkui nėra grąžinęs lėšų, antstolio G. P. pažymoje nurodyta, jog kontoroje yra vykdoma vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2016 m. balandžio 1 d. Panevėžio rajono 3-ojo notaro biuro notaro P. D. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 921,87 Eur palūkanų išieškojimo iš skolininko A. A., išieškotojui S. B. Šiai dienai vykdomosios bylos skolos likučius sudaro 921,87 Eur skolos, ir 187,07 Eur vykdomosios bylos vykdymo išlaidų. Byloje pateiktas 2023 m. balandžio 24 d. mokėjimo pavedimas, kuriuo pareiškėjas S. B. pervedė 100 Eur, tačiau iš pavedimo nėra aišku, kokiu tikslu ši suma pervesta. Net ir vertinant, jog tai buvo dalinis skolos grąžinimas, įvertinus skolos laikotarpį, pavienis atliktas mokėjimas, prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, nepatvirtina, jog pareiškėjas stengėsi grąžinti skolas ir kitiems kreditoriams, nes tai turėtų būti sistemingos pastangos. Taigi daroma išvada, jog byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų mėginęs atsiskaityti ar bendradarbiauti su kitais kreditoriais ir išieškojimą vykdančiais antstoliais. Pareiškėjas neatsiskaitinėjo su kitais kreditoriais vykdymo procesuose, dėl ko turimi įsiskolinimai tik didėja.

42. Pareiškime pareiškėjas nurodė, jog planuojamos pajamos per mėnesį yra 1 100 Eur, tuo tarpu jo poreikių tenkinimui bankroto proceso metu reikalinga per mėnesį 920 Eur. Taigi iš gaunamų pajamų pareiškėjas kreditorinių reikalavimų tenkinimui skirtų labai mažą dalį. Toks pareiškėjo pasyvumas, neieškant geriau apmokamo darbo, nekeičiant ir nekeliant kvalifikacijos, turint tiek skolų, iš esmės vertintinas kritiškai ir net sietinas su sąmoningu neveikimu, norint išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ir siekiant teisme bankroto procese iš esmės tik skolų nurašymo, įvertinus, jog iš gaunamų pakankamų pajamų, beveik visas skiria savo asmeninių poreikių tenkinimui ir tik labai mažą dalį – skolų grąžinimui.

43. Atsižvelgiant į FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymo paskirtį, tam, kad asmuo galėtų bankrutuoti ir nusimesti skolų naštą, jis turi sąžiningai bendradarbiaudamas su kreditoriais siekti bent dalinio savo skolų padengimo ir tik vėlesnio galimo atleidimo nuo likusios skolų dalies. Bankroto byla gali būti keliama tik tuomet, kai skolininkas visomis jam prieinamomis priemonėmis siekia bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ėmėsi realių pastangų, siekdamas mažinti turimus skolinius įsipareigojimus kreditoriams, tai yra byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs susitarti su kreditoriais dėl skolų vykdymo išdėstymo, atidėjimo ar modifikavimo.

44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors asmens gaunamos pajamos paprastai negali būti tiesiogiai siejamos su jo sąžiningumu, nes jos priklauso nuo objektyvių veiksnių – bankrutuoti siekiančio fizinio asmens sveikatos būklės, gebėjimų, profesijos ir jos paklausos rinkoje, tačiau byloje nėra jokių reikšmingų duomenų apie pareiškėjo finansinę būklę ir jo gaunamas pajamas, šių lėšų panaudojimą tiek nuo 2008 m., tiek nuo 2015 m. Vien tai, kad pareiškėjas nurodė, jog negalėjo dirbti, nes prižiūrėjo sergančią motiną, o vėliau buvo sunku susirasti darbą dėl turimų skolų ir Covid-19 pandemijos, negali būti traktuojama kaip pakankamai svari priežastis pripažinti pareiškėjo veiksmus sąžiningais, nes byloje nepateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas dirbo ar ieškojo darbo. Be to, pareiškėjas paskutinius tris metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo disponavo piniginėmis lėšomis, sudarančiomis 38 081,17 Eur, tačiau jas laikė „Monese“ banko sąskaitoje, taip sąmoningai vengdamas išieškojimo kreditorių naudai, minėtu laikotarpiu gaudamas pakankamas pajamas, pareiškėjas gera valia skolų nedengė ir nesiėmė jokių veiksmų skoloms grąžinti, o tai laikytina jo, kaip skolininko, nesąžiningu elgesiu.

45. Pažymėtina, jog pareiškėjas, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, turi įrodyti savo teiginių apie buvusią ir esamą finansinę padėtį pagrįstumą. Remiantis suformuota teismų praktika, teismas spręsdamas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, turi vertinti ar pareiškėjas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas, įvertinęs visus bylos duomenis, padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjas nenurodė visų duomenų apie gaunamas pajamas. Dėl to spręstina, kad pareiškėjo turtinė padėtis neatitinka nemokumo būsenos FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme.

46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi, byloje yra nustatytos aplinkybes, patvirtinančias nesąžiningą pareiškėjo elgesį (sąmoningą neveikimą), iš esmės lėmusį pareiškėjo nemokumą, t. y. priežastinį ryšį tarp pareiškėjo veiksmų (neveikimo) ir negalėjimo atsiskaityti su savo kreditoriais, todėl pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies reguliavimas, kuris yra skirtas tik sąžiningų asmenų mokumo atkūrimo klausimams spręsti iškeliant bankroto bylą.

47. Pirmos instancijos teismui nustačius, jog pareiškėjo turtinė padėtis neatitinka nemokumo būsenos FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, taip pat, nustačius, jog yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatytas pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jis pagrįstai nevertino ir netyrė aplinkybių ar pareiškėjas yra pajėgus grąžinti 178 228,43 Eur įsiskolinimą.

48. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

49. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi suformuota teismų praktika, tinkamai įvertino pareiškėjo sąžiningumo kriterijų ir dėl to pagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais. Todėl laikytina, jog skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti jos atskirojo skundo argumentais nėra jokio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.