Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5494-394/2013 pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovei G. K., tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų J. K., Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, E. P., dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė visų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti. Atkreipė dėmesį, kad ji nėra tinkama atsakovė šioje civilinėje byloje, nes tarpusavyje ginčijasi ieškovas su savo seserimi Z. J., kuri ir sumažino L. kapavietę. Pagrįsta teismo išvada, jog ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir L. kapavietei galimai padarytos žalos, taip pat neįrodė ir L. kapavietei padarytos žalos dydžio, ieškiniui pagrįsti pateikė tik fotonuotraukas ir savo padarytus paskaičiavimus. Be to, ieškovas praleido trijų metų ieškinio senaties terminą. J. L. lokalinė sąmata neįrodo, kad apeliantas už savo lėšas sutvarkė L. kapavietę ir dėl to patyrė realias išlaidas. Be to, apeliantas turėjo galimybę pateikti šį įrodymą anksčiau, todėl su apeliaciniu skundu pateikė nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir iš pateiktų byloje įrodymų matyti, kad ginčas kilo dėl Šiaulių rajone, Micaičių kaimo kapinėse įrengtos L. šeimos kapavietės sumažinimo. Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos pateikti raštai įrodo, kad šią kapavietę prižiūri velionių L. dukra E. P., ieškovas J. L. ir trečiasis asmuo Z. J., vienintelio kapo prižiūrėtojo seniūnija nustatyti negali, nes nėra išlikusio Micaičių kapinių laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnalo.

Atsakovas šalia L. kapavietės 2009 metais įrengė kapavietę, kuri tuščia. Šiaulių rajono savivaldybės administracija pateikė duomenis iš kurių matyti, kad Kuršėnų kaimiškoji seniūnija nėra ieškovui išdavusi leidimo laidoti ir įrengti kapavietę, apie Jono ir G. K. kapavietėje palaidotus asmenis kapinių priežiūros žurnale įrašų nėra. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kuršėnų kaimiškoji seniūnija 2013-09-26 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodyta, kad G. K. be leidimo įsirengė kapavietę šalia J. L. kapavietės, nesilaikydama Kapinių tvarkymo taisyklių ir tuo pažeidė LR ATPK 162¹ str. 1 d., už ką atsakovė G. K. yra 2013-09-26 sumokėjusi 25,00 Lt dydžio baudą (b.l.63).

Byloje vertinant rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, trečiųjų asmenų ir liudytojų parodymus nustatyta, kad L. kapavietę sumažino prižiūrintis asmuo Z. J., nes nebebuvo kam tvarkyti L. kapo. Rašytinis įrodymas – E. P.sutikimas patvirtina, kad šie veiksmai atlikti turint kito kapus prižiūrinčio asmens sutikimą.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad kapavietės sumažinimo darbus atliko Z. J. su savo šeimos nariais, jie išardė ir perkėlė bortus, nugriovė šoninius stulpus, ant kurių laikėsi metalinės grandinės, kurių jau nebebuvo, kapavietę sumažino iš kiekvienos pusės apie 10-15 cm, o K. savo kapavietę įsirengė šalia, tuščioje vietoje, o už tai, kad E. P. leido sumažinti L. kapą, K. mokėjo Z. J. 300,00 Lt, kuriuos ši perdavusi E. P..

Apelianto įsitikinimu, teismo sprendimas nėra pagrįstas, nes teismas sprendimą ieškovo atžvilgiu priėmė išsamiai neįvertinęs susidariusios situacijos. Teigiama, kad yra esminių netikslumų, neatsižvelgta į kapavietės sutvarkymo sąmatą, neišsiaiškinta kur panaudoti visi pinigai už leidimą sumažinti kapavietę, nesidomėta kiek realiai buvo sumažinta kapavietė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą pažymėta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai ieškinį atmetė. Teismo nuomone, vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti keičiamas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, šiuo aspektu naujų, apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas.

Dėl LR CK 6.246 str. 1 d., Kapinių tvarkymo taisyklių 20 p. taikymo

Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai taikė LR CK 6.246 str. 1 d., privalėjo taikyti Kapinių tvarkymo taisyklių 20 p., privalėjo vertinti kapinių priežiūros taisyklių pažeidimą, atsižvelgiant ir į Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos įvertinimą, kad atsakovės įrengta kapavietė be leidimo, tai yra neteisėtai.

Teismas pažymi, kad LR CK 6.246 str. 1 d. yra įtvirtintas vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, straipsnyje teigiama, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pasak apelianto, Šiaulių apylinkės teismas klaidingai taikė šį straipsnį 2013 m. lapkričio 19 d. sprendime. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo teiginiu nesutinka, nes apeliantas nepagrįstai remiasi viena iš atsakomybės kilimo sąlygų, neatsižvelgdamas į faktą, kad civilinei atsakomybei atsirasti yra būtina sąlygų visuma t.y. priežastinis ryšys tarp neteisėtų asmens veiksmų ir žalos padarymo, žalos faktas, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246 – 6.249 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo tai, kad atsakovės G. K. veiksmai įsirengiant kapavietę pripažinti neteisėtais, tačiau ieškovas neįrodė, jog atsakovė šiais savo veiksmais padarė žalą būtent ieškovui, sugadino jo prižiūrimą kapavietę, neįrodė, kad G. K. atžvilgiu būtų galima taikyti civilinę atsakomybę.

Pažymėtina, kad apelianto įrodinėjamas žalos dydis, kaip ir pateikta žalos paskaičiavimo sąmata, nėra reikšminga atsakovės G. K. atžvilgiu pareikštam ieškinio reikalavimui. Tokią išvadą suponuoja tai, kad apeliantas neįrodė kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo t.y. priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir galimos žalos padarymo, žalos atsiradimo fakto, atsakovės kaltės ne administracinio teisės pažeidimo aspektu, bet dėl galimos žalos fakto. Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkte nurodoma, kad atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmuo privalo pašalinti pažeidimus ar atlyginti žalą, kuriuos jis, įrengdamas kapo paminklą, antkapį ar atlikdamas kitus kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūros darbus, padarė kapinėms, kitoms kapavietėms ar kolumbariumo nišoms, kolumbariumui ar kitiems statiniams. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti, pagrįstai nagrinėjamoje byloje netaikė įstatyme numatytos pareigos.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Apeliantas mano, kad teismas neturėjo taikyti LR CK 1.125 str. 8 d. numatyto ieškinio senaties termino, nes turėjo atsižvelgti į atsakovės padarytą nusižengimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus. Teismo vertinimu, J. L. apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai taikytos ieškinio senaties yra nepagrįsti, šią bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Bylos duomenimis nustatyta, kad sužinojęs apie senelių kapavietės sumažinimą 2009 metų rudenį, ieškovas teisminės gynybos kreipėsi tik 2013 m. birželio 19 d., t.y. praleidęs LR CK 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-536/2010; ir kt.). Remdamasi išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaujantis CPK 88, 92 straipsniais, iš šalių proporcingai jų atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos valstybei su procesinių dokumentų siuntimu susijusios išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad CPK 93, 98 straipsnių pagrindu bei vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl priteistinų atstovavimo išlaidų, atsakovės teisinės pagalbos išlaidų mažinti ar jų nepriteisti nėra pagrindo (CK 1.5. straipsnis, CPK 93 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.