Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Ž. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. spalio 30 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo G. Ž. ieškinį atsakovei A. Ž. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo G. Ž. ieškinį atsakovei A. Ž. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo.

2. Ieškovas pateiktu ieškiniu taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nustatyti šalių nepilnamečio vaiko G. Ž. gyvenamąją vietą su tėvu, ieškovu G. Ž.; priteisti iš atsakovės A. Ž. nepilnamečiui vaikui G. Ž. laikiną išlaikymą periodinėmis išmokomis po 180 Eur kas mėnesį nuo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo, pavedant priteistą išlaikymo sumą uzufrukto teise tvarkyti ieškovui.

3. Nurodė, kad su atsakove sūnui šiuo metu gyvenimo sąlygos yra netinkamos, sūnus išreiškia norą gyventi su ieškovu, nurodo, kad su mama jo emocinė būklė ir nuotaika yra labai bloga, prilyginama 0 balų iš 10, be to, sūnus gyvendamas pas mamą turi suicidinių minčių, jis pas mamą nesijaučia saugus, o atsakovė visais būdais trukdo sūnui bendrauti su ieškovu ir juo rūpintis.

4. Pabrėžė, kad toks laikinas situacijos sureguliavimas atitinka tiek vaiko norą, tiek jo interesus augti saugioje ir jam tinkamoje aplinkoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Skundžiama 2025 m. spalio 30 d. nutartimi Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai ieškovo prašymą tenkino ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nepilnamečio vaiko G. Ž. gyvenamąją vietą nustatė kartu su jo tėvu ieškovu G. Ž., priteisė iš atsakovės A. Ž. laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui G. Ž. periodinėmis išmokomis po 180 Eur kas mėnesį nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos; priteisto išlaikymo tvarkymą uzufrukto teise pavedė ieškovui G. Ž..

6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino tai, kad socialinio darbuotojo darbui su šeima/atvejo vadybininko 2025 m. rugsėjo 26 d. atvejo aprašyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog buvo domėtasi, ar vaikas norėtų grįžti pas mamą, tačiau vaikinas išsakė, kad ne, kad su mama daugiau nei būti, nei jos akyse matyti nenori; vaikas išreiškė norą būti su tėčiu, su kuriuo jaučiasi saugiai. Kartu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad 2025 m. spalio 17 d. paaiškinime G. Ž. nurodė, kad nori būti pas tėvą, kadangi pas jį jaučiasi gerai ir ramiai.

7. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šalių nepilnamečiui vaikui G. Ž. išreiškus norą gyventi pas tėvą, nėra jokio pagrindo nenustatyti vaiko laikinos gyvenamosios vietos su tėvu, nes šalių nepilnametis sūnus jau gyvena su tėvu, kuris jam užtikrina tinkamas gyvenimo sąlygas, kurias būtina užtikrinti iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, o tai atitiks nepilnamečio vaiko interesus.

8. Nustatydamas lakino išlaikymo dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šalių turtinę bei finansinę padėtį (ieškovas gauna apie 1 050 Eur darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, turi registruotą transporto priemonę, nuosavybės teise jam priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas su kitais statiniais, o atsakovė niekur nedirba, jos vardu registruotų transporto priemonių neturi), į nepilnamečio vaiko amžių, jo, kaip augančio ir fiziškai besivystančio asmens poreikių kitimą bei apimtį ir sprendė, kad 180 Eur laikino išlaikymo sumos priteisimas iš atsakovės yra pagrįstas ir tinkamas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Atskiruoju skundu atsakovė prašo skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

9.1. Apeliantė nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nepritaikius jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Be to, šiuo atveju nebuvo nustatytų jokių aplinkybių, kad sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos su atsakove buvimas kenkia nepilnamečio vaiko interesams.

9.2. Pabrėžia, kad nuo sūnaus gimimo ji faktiškai užtikrina visas motinos pareigas, tarp jų, taip pat tarp sūnaus ir jo sesers yra susiformavęs glaudus ryšys, tinkama disciplina ir priežiūra, tačiau pastaruoju metu dėl ieškovo elgesio manipuliuojant bei darant emocinį spaudimą nukenčia vaiko emocinė būsena.

9.3. Apeliantė pastebi, kad iki šiol ieškovas nesidomėjo sūnaus ugdymu, sveikata, kasdieniniais poreikiais, o paskutiniu metu egzistuojantis ieškovo domėjimasis sūnumi yra susijęs su nenoru mokėti laikiną išlaikymą bei siekiu gauti neįgalumo pašalpą.

9.4. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino esminės aplinkybės – vaiko specialiųjų poreikių ir sveikatos būklės. Sūnus turi protinę negalią, emocijų ir elgesio sutrikimų, todėl bet koks sprendimas dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo turi būti priimtas atsižvelgiant į jo specifinius ugdymo, priežiūros ir emocinės gerovės poreikius. Teismas nutartyje nepateikė jokių motyvų, kurie pagrįstų, kad vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu atitiks nepilnamečio vaiko interesus, taip pat neatsižvelgė į tai, kad vien sūnaus paaiškinimai negali būti pakankamu pagrindu jo laikinai gyvenamajai vietai nustatyti.

9.5. Atskirajame skunde taip pat pažymima, jog grįžęs iš susitikimų su tėvu, sūnus būna padidėjusio dirglumo, piktas, atsisako laikytis namuose nusistovėjusios tvarkos, o tai rodo neigiamą susitikimų poveikį jo emocinei būklei. Teismas neįvertino, ar vaiko paaiškinimai buvo išreikšti sąmoningai, suprantant galimas pasekmes, atsižvelgiant į jo amžių, raidos lygį ir specialiuosius poreikius.

9.6. Be to, gydytojų rekomendacija („Tėvams atsižvelgti į vaiko norus“) (ieškinio priedas – (duomenys neskelbtini) – Stacionaro epikrizė) yra tik rekomendacinio pobūdžio ir negali turėti lemiamos reikšmės nustatant vaiko gyvenamąją vietą, ypač kai vaikas turi protinę negalią ir negeba aiškiai suvokti bei reikšti savo norų.

9.7. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad vaikui suicidinių minčių kyla nepriklausomai nuo vietos, kurioje jis gyvena, o be to ieškovas yra naudojęs fizinį smurtą prieš vaikus, dukrą vadina nederamais epitetais. Tai patvirtina, kad nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ieškovu nėra saugu šalių nepilnamečiam vaikui.

9.8. Aplinkybė, kad atsakovė niekur nedirba yra sąlygota išimtinai vaikų poreikių užtikrinimo, o ne jos nenoro dirbti. Tačiau tai tik papildomai patvirtina, kad ji objektyviai gali atliepti neįgalių vaikų poreikius ir tam turi pakankamai įgūdžių ir patirties, priešingai nei ieškovas.

10. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

10.1. Ieškovas nurodo, kad kartu su ieškiniu pateikė rašytinius įrodymus – Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-500-649/2025 kopiją, Socialinio darbuotojo darbui su šeima / atvejo vadybininko surašytus atvejų aprašymus, ieškovo ir vaiko tarpusavio susirašinėjimo medžiagą, duomenis apie sūnui teiktas med. paslaugas iš e.sveikata.lt portalo bei sūnaus G. Ž. raštu išdėstytą nuomonę, iš kurių matyti, jog šalių sūnus ne tik, kad aiškiai išsako norą gyventi su tėčiu, tačiau taip pat nurodo, kad su mama jo emocinė būklė ir nuotaika yra labai bloga, prilyginama 0 balų iš 10, be to sūnus, gyvendamas pas mamą turi suicidinių minčių, jis pas mamą nesijaučia saugus, o be to, atsakovė visais būdais trukdo sūnui bendrauti su tėčiu ir neleidžia tėčiui sūnumi rūpintis, tad laikinosios apsaugos priemonės – nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymas atitinka tiek vaiko norą, tiek jo interesus augti saugioje ir jam tinkamoje aplinkoje.

10.2. Pabrėžia, jog Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-500-649/2025, kuris turi prejudicinę galią, nustatyta, kad atsakovė, stengdamasi sudaryti kuo mažesnes galimybes ieškovui bendrauti su vaikais, nurodo įvairias priežastis – vaikų neįgalumus, vaikų nenorą, tėvystės įgūdžių stoką, psichologinį smurtą prieš vaikus, nesirūpinimą vaikais ir pan., atsakovė nusiteikusi negeranoriškai, manipuliuoja vaikais, trukdo ieškovui bendrauti su vaikais, elgiasi taip, lyg vaikai būtų tik jos vienos ir tik ji viena turi teisę spręsti, kaip vaikus auginti ir auklėti, visos atsakovės nurodomos priežastys yra nepagrįstos objektyviais duomenimis ir deklaratyvios. Be to, teismas pažymėjo, jog atsakovė nevykdo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių nustatytos ieškovo bendravimo su vaikais tvarkos, iš Skyriaus išvadų matyti, kad Skyriaus darbuotojams atsakovė ne kartą yra nurodžiusi, kad nevykdys ir teismo sprendimo, kad savo vaikus auklės, kaip norės.

10.3. Atsakovė atskirajame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios bent jau leistų kelti prielaidas, kad ieškovas netinkamai rūpinasi sūnumi ar netinkamai jį auklėja, kad jam sudaro netinkamas gyvenimo sąlygas. Ieškovas šiuo metu tinkamai rūpinasi sūnumi ir užtikrina visas sąlygas jam vystytis ir tobulėti.

10.4. Nors atsakovė teigia, jog ieškovas neturi socialinių įgūdžių auklėti ir prižiūrėti vaiką, tačiau tokius teiginius atsakovė ieškovo atžvilgiu išsako nuolatos, siekdama eliminuoti ieškovą kaip tėvą iš vaikų gyvenimo. Tai, kaip ir jos nurodomos aplinkybės dėl ieškovo naudoto smurto prieš vaikus, yra nepagrįsti teiginiai, niekuo nesusiję su realybe. Atsakovė tokiu būdu tik stengiasi sumenkinti vaiko nuomonę, tačiau vaiko nuomonė, sprendžiant su juo susijusius klausimus yra svarbi ir teismas turi į ją atsižvelgti, juo labiau, kad nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, jog vaiko nuomonė prieštarautų vaiko interesams.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus – gydytojų įrašų duomenis apie nepilnamečio sūnaus nusiskundimus, anamnezes, diagnozes ir gydymą, taip pat Rekomendacijos dėl specialiosios pagalbos priemonių pažymos foto nuotrauką, Sprendimo dėl atsakovės duomenų įrašymo į asmens, slaugančio asmenį su negalia, registrą foto nuotrauką, Pažymos apie atsakovės registravimą Užimtumo tarnyboje foto nuotrauką, Sprendimo dėl A. Ž. neįgalumo lygio foto nuotrauką.

13. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

14. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręsti byloje kylantys klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatant nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo bei laikino išlaikymo priteisimo, taip pat į tai, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, remiantis CPK nuostatomis, priešinga šalis iš esmės neturi galimybės pateikti atsiliepimo bei įrodymų dėl pareikšto prašymo, priima atsakovės pateiktus naujus įrodymus ir sprendžia, kad jų priėmimas nepažeis šalių lygiateisiškumo principo, taip pat nepagrįstai neapribos procesinių teisių, tačiau užtikrins visapusiškų duomenų apie šalių nepilnamečio vaiko padėtį buvimą nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas yra susijęs su jo interesų užtikrinimu.

Dėl ginčo esmės

15. Nagrinėjamu atveju, apeliacijos objektas – nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, o iš atsakovės priteistas laikinas išlaikymas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Atskirajame skunde apeliantė kelia tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, tiek įrodymų pakankamumo klausimus ir vertina, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat neatsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesus bei specialiuosius poreikius, netinkamai vertino įrodymus.

Dėl gyvenamosios vietos nustatymo

17. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įvertinus tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie, tikėtina, gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą, kiekvienu konkrečiu atveju, prieš parenkant taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį ir taikymo mastą, visada yra įvertinama konkretaus ieškinio rūšis, materialinio reikalavimo, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pobūdis. Pažymėtina ir tai, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

18. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

19. Kita vertus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

20. Pagal CK 3.65 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 2 punktą, teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų.

21. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio, teismas, nutardamas laikinai nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ieškovu, iš esmės vertino esminį ir tiesioginį įrodymą, susijusį su nepilnamečio asmens interesais – paties vaiko socialiniam darbuotojui išsakytą poziciją, jog jis nenori grįžti gyventi pas atsakovę.

22. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju buvo įvertinta būtent paties nepilnamečio vaiko nuomonė. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, susijusius su tuo, kad šalių nepilnametis sūnus, nors ir turi specialiųjų poreikių, tačiau lanko ugdymo įstaigą, yra sulaukęs 16 metų amžiaus, taip pat pats dėsto poziciją gydytojams bei socialiniams darbuotojams, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, tinkamai vertino byloje esančius duomenis bei darė pagrįstą išvadą.

23. Priešingų išvadų neleidžia daryti ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su neva laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nebuvimu, tikrųjų nepilnamečio vaiko poreikių ir interesų nenustatymu bei gydytojų išvadų rekomendaciniu pobūdžiu.

24. Kaip pagrįstai pažymima atsiliepime į atskirąjį skundą, Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2025 m. balandžio 30 d. sprendime, priimtame dėl ieškovo pareikšto ieškinio dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygos pakeitimo ir skyriumi gyvenančio ieškovo (vaikų tėvo) bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, teismas be kitų išvadų yra nurodęs ir tai, kad iš institucijų išvadų matyti, jog atsakovė nusiteikusi negeranoriškai, manipuliuoja vaikais, trukdo ieškovui bendrauti su vaikais, elgiasi taip, lyg vaikai būtų tik jos vienos ir tik ji viena turi teisę spręsti kaip vaikus auginti ir auklėti. Kartu aptariamame sprendime teismas taip pat yra nurodęs, jog nėra jokių duomenų, leidžiančių vertinti, kad tėvo bendravimas su vaikais būtų pakenkęs vaikų interesams, taip pat nėra jokių duomenų, kad didesnis ieškovo bendravimas su vaikais nedalyvaujant atsakovei galėtų kenkti vaikų interesams ar kad vaikai būtų išreiškę nenorą būti su ieškovu.

25. Taigi, dar 2025 m. balandžio mėnesį buvo nustatytos aplinkybės, jog nėra jokių duomenų, kad ieškovo bendravimas su vaikais pažeistų jų interesus. Tačiau aplinkybė, jog vaikams nėra užtikrinamas pilnavertis bendravimas su abiem tėvais, leidžia spręsti, kad tokiu būdu žala nepilnamečių vaikų interesams gali būti padaryta.

26. Nagrinėjamoje byloje kartu su ieškiniu pateikti duomenys apie ieškovo kreipimąsi į socialinius darbuotojus dėl atsakovės ir po 2025 m. balandžio 30 d. teismo sprendimo priėmimo sudaromas kliūtis ieškovui tinkamai bendrauti su nepilnamečiu sūnumi, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino egzistuojantį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą siekiant laikino ginčo situacijos sureguliavimo bei nepilnamečio šalių sūnaus interesų užtikrinimo.

27. Vertinant atskirojo skundo argumentus sutiktina su apeliante, jog nepilnamečio vaiko dėstomos aplinkybės bei išreikšta nuomonė ne visuomet sutampa su jo geriausiais interesais, tačiau šiuo konkrečiu atveju byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad ieškovas negeba rūpintis nepilnamečiu vaiku, nesudaro jam tinkamų gyvenimo sąlygų, kelia grėsmę jo interesams.

28. Vien atsakovės vertinimas, kad ieškovas, kaip vaiko tėvas nėra tiek laiko rūpinęsis vaiku, kiek ji, atsižvelgiant į pirmiau aptartą tėvų lygių teisių ir pareigų principą, nagrinėjamoje byloje esančius duomenis bei Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2025 m. balandžio 30 d. sprendime nurodytas aplinkybes, nesudaro pagrindo pripažinti, kad šalių nepilnamečio sūnaus reiškiama nuomonė prieštarauja jo geriausiems interesams, o ieškovas negeba užtikrinti vaiko interesų ar kelia jam grėsmę.

29. Šiuo atveju papildomai pastebėtina, jog iš pačios atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktos šalių nepilnamečio vaiko gydytojos 2025 m. spalio 30 d. užfiksuotų aplinkybių matyti, jog jai, tiesiogiai bendraujant su šalių nepilnamečiu vaiku, jis nurodė, kad tėvai pykstasi, mama „šneka nesąmones apie tėvą“, neleidžia su juo susitikti, o jis su mama ir sese nesutaria.

30. Taigi, kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai papildomai pagrindžia pirmosios instancijos teismo vertintos šalių nepilnamečio sūnaus nuomonės nuoseklumą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis nepilnamečio vaiko nuomone ir ja nesivadovauti. Atsakovė, pabrėždama gydytojų išvados rekomendacinį pobūdį dėl atsižvelgimo į šalių sūnaus nuomonę, nepateikė jokių konkrečių duomenų, susijusių su vaiko nuomonės ir interesų tarpusavio prieštaringumu, išskyrus savo subjektyvų vertinimą.

31. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su galimu atsakovės netinkamu elgesiu užtikrinat ieškovo ir šalių nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarkos laikymąsi, taip pat vaiko išreikšta pozicija dėl nesutarimo su mama bei sese, atmeta ir atsakovės argumentus, jog laikinas nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymas kartu su ieškovu iš esmės pažeis sūnaus interesus dėl jo stiprių ryšių su sese. Kita vertus, tėvų pareiga yra užtikrinti tinkamą ir visapusišką nepilnamečio vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų bei sudaryti tinkamas sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais, o brolio ir sesers bendravimas yra galimas ir jiems gyvenant atskirai, juo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų apie itin glaudų ir stiprų brolio ir sesers ryšį, kuris turi esminę reikšmę nepilnamečio šalių sūnaus emocinei būklei ar interesams.

32. Nors atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes padaryti esminiai procesiniai ir faktiniai pažeidimai: neįvertinta nepilnamečio vaiko emocinė, fizinė ir socialinė gerovė bei jo specialieji poreikiai, buities sąlygos, neįvertintas ieškovo gebėjimas tinkamai rūpintis vaiku, nesilaikyta teismo pareigos užtikrinti visapusišką prašymo ištyrimą ir nutarties priėmimą vadovaujantis vaiko geriausiais interesais, taip pat pažeisti pagrindiniai vaiko teisių apsaugos principai ir CPK nuostatos dėl objektyvumo bei aplinkybių išsamumo, tačiau jokie konkretūs pažeidimai nustatyti ir įrodyti nebuvo, apeliantė neteikė jokių duomenų apie tai, kad vaiko interesai gali būti pažeidžiami, kad ieškovas neturi jokių relių galimybių laikinai rūpintis šalių nepilnamečiu vaiku, o taip pat nepagrindė nurodomų pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, kurių turinys nebuvo konkretizuotas.

33. Atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartimi teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną šalių nepilnamečio sūnaus gyvenimą kartu su ieškovu iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Dėl laikino išlaikymo

34. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, susijusią su laikino išlaikymo priteisimu, pažymi, kad CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių priemonių yra laikinas išlaikymo priteisimas vaikui (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Tai yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta vaiko interesams civilinės bylos nagrinėjimo metu apsaugoti, nes vaiko išlaikymas iš esmės skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti, tuo tarpu civilinės bylos, kurioje sprendžiamas išlaikymo vaikui priteisimo klausimas (santuokos nutraukimo, tėvystės nustatymo ir kt.), nagrinėjimas gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaiko interesai turi būti apsaugoti.

35. Orientacinis kriterijus, sprendžiant dėl laikino išlaikymo vaikui priteisimo, yra minimalus mėnesinės algos (toliau – MMA) dydis. Tačiau pagrindinis kriterijus, apskaičiuojant nepilnamečiui vaikui reikalingą išlaikymo dydį, yra vaiko poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturi visų reikšmingų duomenų apie vaiko poreikius, tėvų finansines galimybes teikti vaikams išlaikymą, taigi, laikino išlaikymo dydžio klausimą išsprendžia vadovaudamasis tuo metu byloje esančiais duomenimis. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo iš esmės, todėl laikino išlaikymo priteisimas bylos nagrinėjimo metu nereiškia, kad vaiko išlaikymo dydžio už tą laikotarpį kausimas jau yra išspręstas. Taigi, kai procesiniu sprendimu, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, nustatoma galutinė mokėtina išlaikymo suma, teismas perskaičiuoja mokėtiną išlaikymą, atsižvelgdamas į priteistos ir laikino išlaikymo sumos skirtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-288-378/2017).

36. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

37. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog teismas, nustatydamas laikino išlaidymo dydį šalių nepilnamečiam sūnui, įvertino tiek šalių gaunamas pajamas, tiek nepilnamečio vaiko amžių bei poreikius ir sprendė, kad 180 Eur išlaikymo suma yra pakankama nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimui šiame bylos nagrinėjimo etape.

38. Atskiruoju skundu apeliantė nustatytos laikino išlaikymo sumos dydžio iš esmės neginčija, taip pat nenurodo, jog 180 Eur suma, kiekvieno iš tėvų skirtina nepilnamečiam vaikui, yra pernelyg didelė ar viršijanti jo poreikius. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad skundžiama nutartimi nustatyta laikino išlaikymo suma yra per didelė.

39. Vertinant atsakovės galimybes teikti pirmosios instancijos teismo nustatytą laikiną išlaikymą, pastebėtina, jog nors atsakovė niekur nedirba ir kito registruoto turto neturi, tačiau iki skundžiamos nutarties priėmimo abiejų šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ja. Taigi, ji faktiškai teikė abiem vaikams išlaikymą. Be to, vienam iš nepilnamečių vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, nors ir laikinai gyvenant su kitu iš tėvų, atsakovei atsiranda didesnės galimybės rasti tinkamą užimtumo formą.

40. Apibendrindamas pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, dėl ko iš atsakovės priteistas laikino išlaikymo dydis yra pagrįstas ir tinkamas.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

42. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties apeliantės atskirojo skundo motyvais, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į konkrečios situacijos specifiką, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.