- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-97-497/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05368-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Kaltinamasis
- B. B.
- Advokatai
- Sergejus Milovas
- Kategorijos
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5 -ojo skyriaus prokuroro Mariaus Zupkausko (toliau ir – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo B. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. B. B. buvo kaltinamas tuo, kad jog sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: jis 2023 m. vasario 11 d., apie 18.25 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,00 prom. girtumas), be jokio pagrindo tyčia abiem rankomis stipriai sugriebė savo žmoną I. B. už pečių ir tyčia ją pastūmė, dėl ko ji atsitrenkė į buto duris, o po to, supratęs, kad ji iškvietė policiją, tyčia sudavė vieną kartą kumščiu jai į krūtinę, tokiais savo smurtiniais veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais B. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 15 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. Pripažinti, kad B. B. padarė I. B. atžvilgiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio tvarka pripažinus, jog jo padaryta veika dėl veiksmų pobūdžio ir jai padarytos žalos dydžio yra mažareikšmė. Paskirti B. B. baudžiamojo poveikio priemones – 20 MGL įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis) ir įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72² straipsnis), nustatant šių baudžiamojo poveikio priemonių įvykdymo terminą per 9 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
2.1. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad be nukentėjusiosios I. B. parodymų nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, jog kaltinamasis B. B. naudojo prieš ją tyčinį fizinį smurtą ir ji dėl to patyrė fizinį skausmą, o jos parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, neatitinkantys kitų ištirtų įrodymų. Prokuroro teigimu, tokios teismo padarytos išvados visiškai neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas, selektyviai ir galimai su išankstiniu nusistatymu vertindamas įrodymus, kai be pakankamo pagrindo atmetami nukentėjusiojo asmens parodymai, o už teisingus priimami kaltinamo asmens parodymai, grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
2.2. Skunde nurodoma kasacinio teismo praktika dėl įrodymų vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais svarbias bylos aplinkybes, pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, įsitikinus jų patikimumu, o ne prielaidomis ir spėjimais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K-476/2013, 2K- 540/2013 ir kt.). Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).
Šalies argumentai
2.3. Teismas šioje byloje laikė nustatyta, kad tarp B. buvo tik 1 fizinis kontaktas - pastūmimas, kuris buvo sąlygotas galimai netyčinių girto B. B. veiksmų, tinkamai savęs nekoordinuojant, todėl nelaikytinas nusikalstamu. Gi pagal I. B. parodymus buvo 2 tyčiniai smurto epizodai, kurių metu jai buvo sukeltas pakankamai stiprus fizinis skausmas - pirma buvo tyčinis stiprus paėmimas už pečių ir pastūmimas prie buto durų (3 balų skausmas), kai B. B. grįžo namo girtas, o po to buvo tyčinis smūgis kumščiu į krūtinę prie jos kambario durų (5 balų skausmas), kai ji iškvietė policiją. Tokius parodymus I. B. davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Jos parodymai yra pakankamai nuoseklūs ir jokių esminių prieštaravimų juose nėra. Jie iš esmės atitinka kitus byloje esančius įrodymus, neskaitant B. B. parodymų, kurie vertinti kritiškai.
2.4. Teismo nuomone, I. B. parodymai kelia abejonių pirmiausia dėl to, kad Bendrojo pagalbos centro (toliau ir – BPC) operatorei ji nieko nepasakė apie tai, jog B. B. ją paėmė už pečių ir pastūmė, o dėl to ji pajuto fizinį skausmą. Prokuroro vertinimu, tokia išvada neatitinka faktinių aplinkybių. I. B. aiškiai pasakė, kad girtas vyras bando sukelti muštynes. Vadinasi, tarp jų vyko ne tik žodinis konfliktas, bet buvo ir tam tikras fizinis kontaktas. Tokie jos parodymai neabejotinai gali apimti ir paėmimą už pečių su pastūmimu, nes tai dar nėra muštynės, t. y. smūgių sudavimas, tačiau preziumuoja tokią galimybę ateityje. BK 140 straipsnio sudėtyje yra alternatyvi smurto forma „kitaip smurtaudamas“ (pvz. pastūmimas). Kad I. B. nepasakė operatorei apie tai, kad ji pajuto fizinį skausmą, paaiškintina labai paprastai tuo, kad to jos nebuvo paklausta. I. B. po neteisėtų smurtinių B. B. veiksmų turėjo jausti šoką, todėl jai svarbiausia buvo kuo skubiau gauti pagalbą, o ne smulkiai pasakoti savo gyvenimo istoriją, įskaitant įvykio aplinkybių smulkmenas. BPC yra skirta skubios pagalbos užtikrinimui, o aplinkybių nustatymui – apklausa ir kiti reikiami proceso veiksmai.
2.5. Prokuroro vertinimu, teismo išvada, kad I. B. parodymai nepatikimi ir dėl to, kad pagal policijos pareigūnų „bodycam“ vaizdo įrašus ji pareigūnams nepasakė, kad B. B. prieš ją smurtavo, taip pat neatitinka bylos aplinkybių. Įraše yra užfiksuota, kad I. B. vienam iš pareigūnų pasakė apie smūgį. Taip pat teismas kažkodėl neaptarė to, kad B. B. net ir prie pareigūnų elgėsi I. B. atžvilgiu pakankamai agresyviai, ją keikė ir įžeidinėjo. Akivaizdu, kad nesant šalia svetimų asmenų, tuo labiau turinčių administracinių įgaliojimų, B. B. galėjo elgtis I. B. atžvilgiu kur kas blogiau, kas tik patvirtina I. B. parodymus.
2.6. Teismas kažkodėl ypatingą reikšmę suteikė policijos pareigūno A. M. parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu. Pasak teismo, šiam liudytojui susidarė įspūdis, kad nors I. B. pasakojo apie smūgį, iš tiesų B. neturėjo tikslo specialiai užpulti ir sužaloti, o tai nutiko „iš eigos“, „norėjo praleisti, bet nepraleido ir užkliudė“. Pirma, A. M. kalbėjo ne apie smūgį, o apie pastūmimą. Antra, A. M. prisiminė ne visą iškvietimo eigą, o tik daugiausiai nereikšmingas nuotrupas, pavyzdžiui. tai, kad B. B. dėl girtumo bandė išeiti su I. B. batais. Taigi, vadovautis šio pareigūno nuomone, nepagrįsta išsamiais parodymais, būtų mažų mažiausia neatsakinga, o kai atsakomybės gali išvengti kaltas asmuo – ir neteisėta. Įvertinus A. M. darbo pobūdį ir nuo įvykio iki jo apklausos teisme praėjusį laiką, tikėtina, kad jis gali maišyti nagrinėjamo įvykio aplinkybes su kito panašaus įvykio aplinkybėmis. Prokuratūros nuomone, teismas, liudytojui nepamenant įvykio aplinkybių, galėjo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir jais nustatyta tvarka vadovautis.
2.7. Teismo nuomone, tai kad I. B., gavusi užduotį, nenuvyko pas teismo med. ekspertus irgi patvirtina, kad smūgio į krūtinę galimai nebuvo. Prokuroras akcentuoja, kad B. B. kaltinamas ne sužalojimo padarymu, o fizinio skausmo sukėlimu, todėl specialisto išvada jo veiksmų kvalifikacijai įtakos neturi. Aplinkybės, dėl kurių I. B. nesikreipė dėl sveikatos sutrikdymo masto ir mechanizmo nustatymo, esminės reikšmės šioje byloje neturi. Nemažai aukų, nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje priima tik dalinę pagalbą arba jos visiškai nesikreipia. Būtent ir dėl to įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti, kad kaltininkas negalėtų išvengti atsakomybės, numatė iš esmės tapačią baudžiamąją atsakomybę ne tik už fizinių sužalojimų sukėlimą, bet ir už fizinio skausmo sukėlimą, kai sužalojimo faktas nenustatytas. Kita vertus, bet kuriame teismo medicinos veikale nurodyta, kad ne visi skausmingi fiziniai kontaktai palieka fizinius kūno sužalojimus.
2.8. B. B. kaltės nepripažino ir parodė, kad jis girtas turėjo namuose konfliktą su I. B., tačiau jos tikrai nemušė. Jis galėjo ją netyčia pastumti, kai ji veržėsi pas į kambarį, o jis norėjo išeiti, tačiau ji neleido. Kumščiu smūgio jis jai nesudavė. Šie B. B. parodymai, prokuroro nuomone, vienareikšmiškai vertintini kritiškai, nes jie ne tik neatitinka aptartų nuoseklių I. B. parodymų, bet ir prieštarauja sveikai logikai. Būtų pakankamai keista, kad moteris, nenorėdama bendrauti su girtu agresyviai nusiteikusiu vyru, provokuotų konfliktą ir bandytų lįsti į jo kambarį, kad išsiaiškintų santykius. Akivaizdu, kad tai, įvertinus ankstesnius galimus smurto atvejus, keltų neabejotiną pavojų jos sveikatai ar net gyvybei, todėl toks hipotetinis elgesys laikytinas labai mažai tikėtinu.
2.9. Turimi įrodymai, vertinant tiek juos atskirai, tiek ir kaip visumą, leidžia daryti kategorišką išvadą, jog būtent I. B. parodymai yra teisingi. Tokią išvadą pagrindžia ir I. B. parodymų nuoširdumas. Siekdama pakenkti B. B., ji galėjo melagingai nurodyti 10 ar 15 smūgių, kas neabejotinai būtų jai patogiau įrodinėjimo ir bausmės atžvilgiu, tačiau ji pasirinko papasakoti tiesą.
2.10. Remiantis I. B. parodymais, kuriuos patvirtina ir papildo kiti aptarti įrodymai, nevertinant nereikšmingų duomenų, taip pat atmetant B. B. parodymus, kaip nepagrįstą gynybinę versiją, laikytina nustatyta, kad B. B. padarė I. B. atžvilgiu jos nurodytus smurtinius veiksmus. B. B. buvo supykęs dėl to, kad I. B. išreiškė nepasitenkinimą jo girtumu, o po to iškvietė policiją, todėl jo veiksmai neginčytinai vertintini kaip aiškiai tyčiniai. Tyčią parodo ir tai, kad B. B. buvo paėmęs I. B. už pečių, o tik po to pastūmė. Toks poelgis reikalauja koordinuoto sumanymo ir niekaip negali būti paaiškinamas teismo padaryta prielaida, kad B. B. galimai girtas netyčia užkabino I. B.. Smūgis, suduodamas kumščiu į kito asmens kūną, parodo, kad smūgiuojantysis turėjo aiškų tikslą turėti kontaktą su nukentėjusiojo kūnu specifinėje vietoje. Kitaip tariant, jis norėjo taip veikti ir taip veikė.
2.11. B. B., turėjo ir galėjo suvokti, kad jo veiksmai gali sukelti I. B. fizinį skausmą, tačiau vis vien atliko jos atžvilgiu nurodytus smurtinius veiksmus. Taigi jis, net ir nenorėdamas sukelti skausmą, vis vien smurtavo, todėl jo veiksmuose yra mažų mažiausia netiesioginė tyčia. Tokios tyčios visiškai pakanka baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kilti.
2.12. Teismo sprendimas B. B. atžvilgiu turi būti teisingas. Paskyrus bausmę, to pasiekti nepavyktų. B. B. veiksmai I. B. atžvilgiu, nors ir formaliai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau jie buvo trumpalaikiai, mažai intensyvūs, o jais padaryta žala buvo pakankamai nedidelė. Skunde nurodoma, kad tokiais atvejais aktuali teisminė praktika teismams palieka iš esmės 2 procesinių sprendimų variantus. Pirma, galima laikyti, kad kaltinamojo veiksmai, nors formaliai ir atitinka nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau jie nėra pasiekę tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų laikomi nusikalstamais (BPK 3 straipsnio l dalies l punktas – nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių). Antra, gali būti taikomas BK 37 straipsnis (veikos mažareikšmiškumas). Prokuroro vertinimu, pirmasis sprendimo variantas šiuo atveju netinka, nes I. B. atžvilgiu buvo smurtaujama vieno įvykio metu mažiausiai 2 kartus. Akivaizdu, kad kiekvieno fizinio kontakto metu galėjo būti juntamas fizinis skausmas. Pagal I. B. parodymus smurtas intensyvėjo. Skausmo lygis pakilo nuo 3 balų iki 5 balų. Vadinasi, jis buvo pakankamai stiprus. Antras smurtinis epizodas buvo smūgis į krūtinę, kur yra daug gyvybiškai svarbių organų ir skausminių taškų. Be to, įvykis buvo namuose, todėl I. B. nedėvėjo daug drabužių, kurie būtų galėję ženkliai sumažinti smūgio skausminį poveikį. I. B. yra garbaus amžiaus, dėl kurio juntamas skausmas paprastai tik intensyvėja. Taigi, patirtas skausmas buvo tikras ir pakankamas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
2.13. Nors B. B. elgesys buvo neteisėtas ir nepateisinamas, yra visi pagrindai ir sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio tvarka. Šis sprendimo variantas buvo siūlomas kaip alternatyvus pirmos instancijos teismui, tačiau apie jį nuosprendyje nepasisakyta. Įvertinus tai, kad B. B. padarė nusikalstamą veiką šeimos nario atžvilgiu, siekiant užtikrinti naujų nusikalstamų veikų prevenciją, taip pat siekiant, kad būtų išsklaidyta galimo nebaudžiamumo iliuzija, jam turi būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – 20 MGL įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant šių baudžiamojo poveikio priemonių įvykdymo terminą per 9 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti B. B. kaip nepadariusį jam inkriminuoto nusikaltimo ir prašo pripažinti jį kaltu, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, išklausiusi apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytus proceso dalyvių argumentus ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai B. B. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek tarpusavyje, o nuosprendyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, detaliai motyvavo kodėl vadovaujasi vienais įrodymais ir atmeta kitus. Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dar kartą jų nekartoja, toliau dėl jų pasisakydama apeliacinio skundo argumentų ribose.
7. Nagrinėjamu atveju B. B. kaltę pagal pateiktą kaltinimą iš esmės patvirtina tik nukentėjusiosios I. B. parodymai. Prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad turimi įrodymai, vertinant tiek juos atskirai, tiek ir kaip visumą, leidžia daryti kategorišką išvadą, jog I. B. parodymai yra teisingi.
8. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji I. B. nurodė, kad vyras abejomis rankomis stipriai suėmė ją už pečių. Tuo metu ji jautė didelį fizinį skausmą. Po to jis ją pastūmė, ko pasėkoje ji dešinės pusės ranka trenkėsi į duris bei vėl pajuto didelį fizinį skausmą. Ji, matydama, jog su savo vyru negalės susikalbėti, o jis pats niekaip nenurimo, nuėjo koridoriumi iki savo kambario bei jame užsidarė. Jos vyras nenurimo, keikė ją necenzūriniais žodžiais bei atėjo į jos kambarį. Ji išsigando, jog jis ims ją mušti, todėl išstūmė vyrą į koridorių ir užrėmė koja kambario duris. Po to ji mobilaus ryšio telefonu paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 bei paprašė policijos pagalbos. Tai išgirdęs, vyras ėmė brautis pas ją į kambarį, o ji norėjo iš kambario išeiti, kad atrakintų buto duris. Tuo metu vyras tarpduryje smogė jai vieną kartą dešinės rankos kumščiu į krūtinę. Ji pajuto didelį fizinį skausmą (1 t. b. l. 2).
9. Bylą nagrinėjant teisme apklausta nukentėjusioji I. B. nurodė, kad B. B. į butą užėjo su riksmais, ji norėjo uždaryti buto duris, o jis ją paėmė už pečių ir atstūmė. Buvo naudota fizinė jėga. Tuomet ji nuėjo į kitą kambarį. Nenorėjo kviesti policijos, bet kaltinamasis pradėjo eiti į kambarį, kuriame ji buvo. Ji pradėjo kaltinamąjį stumti iš kambario, nes su girtu ji neturi apie ką šnekėti, matė, kokiame stovyje jis buvo, žinojo, kad jis kauks, staugs, todėl iškvietė policiją. Ji laikė savo kambario duris, kad kaltinamasis neįeitų į jį, tuomet pagalvojo, kad buto durys uždarytos ir policija negalės įeiti, todėl ji atsidarė savo kambario duris, sutuoktinis pamatė, kad ji išeina iš kambario ir jai kumščiu trenkė į krūtinę, juto fizinį skausmą, kurį galėtų įvertinti 5 balais. Kai jis jai smogė, ji iškart instinktyviai atsitraukė ir uždarė kambario duris, dėl to jai mažiau skaudėjo. Atsakydama į klausimus, nukentėjusioji nurodė, kad iš viso tą vakarą ji iš savo vyro patyrė du smurto veiksmus, kai jis ją pastūmė – patyrė fizinį skausmą, kurį vertina 3 balais, ir kai jai trenkė į krūtinę kumščiu. (1t. b. l.145-147)
10. Iš policijos registruojamų įvykių pažymos nustatyta, kad 2023 m. vasario 11 d., 18.38 val. BPC gautas I. B. pranešimas apie tai, jog jos neblaivus vyras konfliktuoja, nori ją sumušti. Remiantis kitų objektu apžiūros protokolu, buvo apžiūrėtas pranešėjos skambučio BPC garso įrašas. “Girtas vyras atėjo, bando sukelti, kaip čia pasakyti, muštynes. <...>. Nesumušė, bando jis čia. <...>. Nu tai nori sukelti muštynes, lenda muštis prie manęs“ (t. 1, b. l. 21, 108). Taigi, I. B. kviesdama policiją nenurodė nei kad prieš ją jau panaudotas smurtas, nei, kad ji dėl smurto patyrė fizinį skausmą. Priešingai, ji BPC operatorei patvirtino, kad jos nesumušė, tik turi tokį ketinimą. Nors prokuroras tvirtina, kad apie smurtą operatorei nukentėjusioji nenurodė, nes apie tai jos nebuvo paklausta ir ji jautė šoką, tačiau tai prieštarauja BPC garso įrašo apžiūros protokole užfiksuotiems duomenims, remiantis kuriais, nukentėjusioji frazę „nesumušė, bando jisai čia“ pasakė atsakydama į operatorės klausimą „sumušė?“. Remiantis teisme duotais nukentėjusiosios parodymais, dėl fizinio smurto, kurį patyrė iki policijos iškvietimo, ji juto skausmą, kurio intensyvumą vertina 3 balais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks nukentėjusiosios pozicijos nenuoseklumas, negali būti pateisinamas prokuroro minėtomis priežastimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pirmosios instancijos teisme atsakydama į klausimus pati nukentėjusioji nurodė, kad BPC operatorei neužsiminė apie fizinį smurtą, nes iki skambučio tarp jos ir sutuoktinio muštynių nebuvo, o ji tiesiog nenorėjo laukti, kada ją sumuš (1 t. b. l 146.). Tokiu būdu, pačios nukentėjusiosios duoti parodymai atsakant į teismo klausimus, paneigia kaltinime nurodytas aplinkybes apie B. B. naudotą smurtą iki policijos kvietimo ir patvirtina, kad policiją ji kvietė tik bijodama tokio smurto.
11. Kaip matyti iš pareigūno dėvima kamera nufilmuoto vaizdo įrašo „2023_0211_185703_015“, nukentėjusioji atvykusiems pareigūnams nurodė, kad jos vyras grįžęs į namus pradėjo „koliotis“ ir bandė sukelti muštynes. Nukentėjusioji taip pat nurodė, jog vyras stumdėsi ir pareigūnui parodė jos telefonu darytą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kad B. B. priėjęs prie nukentėjusiosios iš jos rankų bando išmušti ar atimti telefoną, kuriuo ji tuo metu filmavo B. B.. Pareigūnams pasiteiravus ar dar kažkas įvyko, nukentėjusioji nurodė, jog tuomet ji iškvietė policiją, vyras tą išgirdo, atsisėdo ir apsiramino. Minėti duomenys patvirtina, kad atvykus pareigūnams, I. B. iš pat pradžių nieko neminėjo apie patirtą smurtą, tik nurodė, kad išgirdęs apie iškviestą policiją, B. B. atsisėdo ir nurimo. Tai paneigia nukentėjusiosios parodymus, jog iškvietus policiją, B. B. trenkė jai smūgį į krūtinę. Nors vaizdo įraše „2023_0211_190204_016“ yra užfiksuota, kad I. B. vienam iš pareigūnų pasakė apie smūgį, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apie suduotą smūgį į krūtinę nukentėjusioji prisiminė tik pareigūnui pildant dokumentus. Policjos dėvima kamera nėra užfiksuota, kada ir kokiomis aplinkybėmis, kokių jai užduotų klausimų pasėkoje nukentėjusioji vis dėl to apsisprendė, kad fizinis smurtas prieš ją buvo panaudotas ir kad jis vis dėl to patyrė fizinį skausmą. Gi iki tol iš jos nupasakotų, vaizdo įraše „2023_0211_185703_015“ užfiksuotų aplinkybių galima suprasti, kad policijos kvietimo priežastimi buvo neblaivaus išteisintojo užgauliojimai ir jo įkyrumas.
12. Nors skunde nurodoma, kad aplinkybės, dėl kurių I. B. nesikreipė dėl sveikatos sutrikdymo masto ir mechanizmo nustatymo, esminės reikšmės šioje byloje neturi, nes B. B. kaltinamas fizinio skausmo sukėlimu, visgi toks nukentėjusios elgesys taip pat kelia abejonių jos parodymų patikimumu. Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausta I. B. nurodė, kad į teismo medicinos ekspertizę buvo užregistravusi, tačiau į apžiūrą nuvykusi nebuvo. Po įvykio iš karto buvo atsiradęs paraudimas ant krūtinės, bet vėliau jis išnyko. Jokių mėlynių ar kitokių žymių sužalojimų jai padaryta nebuvo (1 t. b. l. 32-33). Teisme atsakydama į prokurorės klausimus nukentėjusioji nurodė, kad pareigūnai buvo jai išdavę siuntimą į medicinos apžiūrą, tačiau nuėjus pirmąją dieną paaiškėjo, kad ji paėmė tik vieną iš dviejų jai duotų lapelių ir jai pasakė, kad tą dieną jos neapžiūrės, o kitą dieną nenuėjo, nes pirmąją dieną dėl slidaus kelio vos atėjo prie to instituto. Atsakydama į teismo klausimus, patvirtino, kad anksčiau yra gavusi nukreipimą į medicininę apžiūrą ir buvo kelis kartus nuėjusi ( t. 1 b. l. 147). Aptarti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji į medicininę apžiūrą vyko ne pirmą kartą ir tvarka jai buvo gerai žinoma. Nors I. B. papildomos ikiteisminio tyrimo apklausos metu teigė, kad jokių žymių sužalojimų jai padaryta nebuvo, visgi minėtos apklausos metu taip pat nurodė, kad iš karto po įvykio buvo atsiradęs paraudimas ant krūtinės. Duodama parodymus teisme ji nurodė, kad dėl smūgio į krūtinę jai buvo sukeltas pakankamai stiprus fizinis skausmas (skausmą įvertino 5 balais). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji jau anksčiau yra dalyvavusi medicininėse apžiūrose sužalojimams nustatyti, teismo nuomonė, nėra pateisinamų nukentėjusiosios nevykimo į medicininę apžiūrą priežasčių. Be to, jos ikiteisminio tyrimo ir teisme duoti parodymai šioje dalyje prieštaringi. Iš aukščiau aptartų jos parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad apskritai į medicininę apžiūrą nevyko ir apie tai, kad pamiršo dalį dokumentų, neminėjo. Gi remiantis teisme duotais parodymais, ji buvo nuvykusi, tačiau įstaigos darbuotojai atsisakė atlikti apžiūrą dėl to, kad ji neturėjo tam būtino dokumento, o kitą dieną nusprendė nevykti, nes buvo slidu.
13. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas ypatingą reikšmę suteikė policijos pareigūno A. M. parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka ir pažymi, kad šie parodymai buvo vertinti visumoje su kitais duomenimis, nesuteikiant jiems didesnės įrodomosios reikšmės nei kitiems parodymams. Be to, momentas (smurto paminėjimas tik pildant dokumentus) užfiksuotas jau aptartuose vaizdo įrašuose „2023_0211_185703_015“ ir „2023_0211_190204_016“, kurie tiksliai atspindi visą nukentėjusiosios ir policijos pareigūnų bendravimo eigą.
14. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. M. nurodė, kad atvykus nurodytu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), juos pasitiko nukentėjusioji, kaip vėliau paaiškėjo - I. B., kuri paaiškino, kad 2023 m. vasario 11 d., apie 18.20 val., į namus grįžo jos neblaivus vyras B. B., sukėlė konfliktą bei smurtavo jos atžvilgiu. Jis nepamena, ar ant nukentėjusiosios kūno buvo akivaizdžių sužalojimų. Moteris minėjo, kad policiją kviečia dėl vyro elgesio ne pirmą kartą. B. B. buvo akivaizdžiai neblaivus, dėl įvykio nieko neaiškino, vartojo daug keiksmažodžių (1t. b. l. 112-113). Taigi, liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, dalyje dėl smurtavimo taip pat pakankamai abstraktūs. Juose nėra detalizuojamas nukentėjusiosios liudytojui nurodytas smurto pobūdis, momentas, smūgių skaičius ir kt. Todėl liudytojo A. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu iš esmės nieko neprideda prie jo parodymų teisme. Vien abstrakti aplinkybė, jog nukentėjusioji nurodė, kad B. B. smurtavo, atsižvelgus į aukščiau išanalizuotus įrodymus, nėra pakankama kaltinimui pagrįsti.
15. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019). Ikiteisminio tyrimo metu B. B. nurodė, kad jam būnant kambaryje, į jo kambarį užėjo sutuoktinė ir pradėjo reikšti jam priekaištus, kad jis namo grįžo būdamas neblaivus. Jis konfliktuoti visai nenorėjo, tik jai pasakė, kad eitų į savo kambarį ir jam čia netriukšmautų, tačiau sutuoktinė, stovėdama tarpduryje, toliau reiškė savo nepasitenkinimą ir priekaištus. Jis atsistojo ir uždarė kambario duris galimai tuo metu, kai jis uždarė duris, tos durys atsitrenkė į sutuoktinę, tačiau jis jokio tikslo jos sužaloti ar kitaip jai pakenkti neturėjo. Jis tiesiog norėjo ramybės (1 t. b. l. 78). Iš esmės identiškus parodymus davė ir pirmosios instancijos teisme, nurodydamas, kad, galėjo pastumti nukentėjusiąją, bet jai netrenkė ir tikrai jos nemušė. Nukentėjusioji brovėsi į jo kambarį, reiškė priekaištus, tuomet ir galėjo ją netyčia pastumti ar prispausti, bet tikrai nesudavė kumščiu (1 t. b. l. 145). Iš pareigūnų prie kūno dėvimų vaizdo kameromis darytų vaizdo įrašų „2023_0211_185703_015“, „2023_0211_190204_016“, matyti, kad nukentėjusioji iki atvykstant policijos pareigūnams, išteisintąjį filmavo, pastarasis išties mojavo ranka, bandydamas išmušti iš nukentėjusiosios telefoną, atvykus pareigūnams elgėsi ramiai, tačiau liepus vykti kartu sudirgo, ėmė įžeidinėti nukentėjusiąją dėl jos tautybės. Todėl neatmestina, kad iki atvykstant policijos pareigūnams, tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios buvo fizinis kontaktas. Tačiau nepakanka duomenų, kurie pagrįstų, kad fizinis kontaktas, jei jis iš tiesų įvyko, buvo nulemtas B. B. tyčios sukelti fizinį skausmą ir buvo tokio intensyvumo ir pobūdžio, kad sukeltų nukentėjusiajai fizinį skausmą.
16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 15 d. išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
17. 2024 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos teisme gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. sausio 25 d. pažyma Nr. APD-2024-00938 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 137,50 Eur, už B. B. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.
18. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme.
19. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).Taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (pvz. kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris atmetamas. Remiantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas. Atsižvelgdamas į tai, kad B. B. neturėjo gynėjo, Vilniaus apygardos teismas kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius B. B. parinko gynėją Sergejų Milovą, kuris Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 28 d. nutartimi ir buvo paskirta jo gynėju advokatu. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo išteisintojo valios. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, iš B. B. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5 -ojo skyriaus prokuroro Mariaus Zupkausko apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų, kurias sudaro 137,50 Eur, iš B. B. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.