- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-29
- Bylos Nr.
- eA-776-624/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02952-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- E. B.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos (trečiasis suinteresuotas asmuo E. B.) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, ir atsakovas) Socialinės paramos skyriaus 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 52479 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti socialinę pašalpą laikotarpiui nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis); 2) įpareigoti atsakovą Administraciją nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.; 3) priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos 2021 m. lapkričio 10 d. - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką; 4) priteisti iš Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
2. Pareiškėjas, be kita ko, prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje bei Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1, 2 ir 5–25 straipsniai ta apimtimi, kuria įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nusistatyto sutuoktinių turto teisinio režimo sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) ir 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims (nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka), 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymas, kuris nenumato šeimai ar atskiram šeimos nariui galimybės prie gaunamų pajamų konsoliduoti neigiamus pajamų srautus iš nuostolingos ūkininko ūkio veiklos, nors ūkininkas (-ė) (kaip šiuo atveju yra ir pareiškėjo sutuoktinė E. B.) yra fiziniai asmenys (žr., Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 3 dalis ir kita), t. y. priešingai negu Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims (nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka), 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį – neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė skirti pareiškėjui socialinę pašalpą laikotarpiui nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas skunde nurodė, kad po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo jam buvo atkurtas (suteiktas) bedarbio statusas. Tačiau šiuo metu pareiškėjui bedarbio pašalpa nėra skirta ir nėra mokama. Jis yra registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau pastaroji nė vienos tinkamos darbo vietos jam nepasiūlė. Nuo 2019 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui nutrauktas kasmėnesinės socialinės išmokos mokėjimas (125 Eur). Atsakovas tai pat atsisakė apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Dėl socialinės pašalpos nemokėjimo minėtais laikotarpiais taip pat vyksta teisminiai ginčai.
4. Pareiškėjas patvirtino, jog 2019 m. spalio 10 d. sudarė santuoką su E. B. bei nurodė, jog yra sudaryta vedybų sutartis, pagal kurią nustatytas bet kokio turto visiško atskirumo režimas. Sutuoktinė nesutinka ir neduoda leidimo tikrinti jokių jos asmens duomenų, kadangi tam nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjui Kauno miesto savivaldybė 2021 m. spalio 15 d. išdavė pažymą, kad jis yra pateikęs visus reikalingus dokumentus, tačiau Socialinės paramos skyrius vis tiek reikalauja, kad jis pateiktų duomenis ir apie sutuoktinę. Socialinės paramos skyrius 2021 m. lapkričio 16 d. ginčijamu sprendimu atsisakė skirti socialinę pašalpą, kadangi laiku nebuvo pateikti reikalingi dokumentai apie sutuoktinę, jos užimtumą ar veiklos pobūdį. Pareiškėjo teigimu, sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
5. Pareiškėjas pažymėjo, jog jo sutuoktinė šiuo metu gyvena ne Kauno mieste, todėl nesuprantama formuluotė „<...> bendrai gyvenantiems asmenims <...>“. Sprendimas taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, kadangi negalima nustatyti tokio reguliavimo, kad nepasiturintis asmuo būtų paliktas be lėšų ir valstybės pagalbos, iš jo buvo atimta nuosavybė – socialinės išmokos už 2021 m. spalio - gruodžio mėn.
6. Pareiškėjo įsitikinimu, Įstatymas diskriminuoja ir suvaržo asmenų teisę sudaryti santuoką nustatant atskirus (savarankiškus) turto režimus, kas pažeidžia Konstituciją ir tarptautinius teisės aktus, todėl šiuo atveju būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo nuomone, būtina kreiptis ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Konstitucijoje ir ES Chartijoje nustatytų klausimų – nediskriminavimo principo, vaiko teisių apsaugos, kad šeimai be teisinės ir ekonominės apsaugos būtų užtikrinama ir socialinė apsauga, kad socialinė parama būtų teikiama bent jau tokia apimtimi, kad būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos nepasiturintiems piliečiams. Nors socialinė politika priklauso pasidalijamai kompetencijai, o socialinės apsaugos teisinis reguliavimas didžiąja dalimi priklauso valstybių narių kompetencijai, tačiau Lietuvos Respublikos pasirinktas teisinis reguliavimas gali prieštarauti ES steigimo sutarčių pagrindinėms nuostatoms.
7. Pareiškėjas manė, kad dėl atsakovės veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, pažeminimą, todėl jam atlygintina neturtinė žala – 100 000 Eur ir 6 proc. palūkanos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Administracijos Socialinės paramos skyrius ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., kadangi pareiškėjas nepateikė Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje numatytų reikalingų dokumentų apie sutuoktinę, jos užimtumą ar veiklos pobūdį.
10. Atsakovas paaiškino, kad šiuo atveju Administracija, spręsdama socialinės pašalpos skyrimo klausimą pareiškėjui, privalėjo surinkti duomenis ne tik apie pareiškėjo, bet ir apie jo sutuoktinės E. B. materialinę padėtį tam, kad būtų galima įvertinti, ar pagal gaunamas pajamas bei turtą pareiškėjui priklauso socialinė pašalpa. Pareiškėjas pats tokių duomenų neteikė ir nesutiko, jog būtų renkami duomenys apie jo sutuoktinės materialinę padėtį. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat nedavė sutikimo Administracijai tikrinti duomenis apie jos materialinę padėtį. Anot atsakovo, pareiškėjas siekia, kad sprendžiant dėl socialinės pašalpos skyrimo, būtų vertinama tik jo vieno materialinė padėtis, kad jam negali būti taikoma sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“, nes jo sutuoktinė gyvena kitame mieste.
11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendrai gyvenantys asmenys yra sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.
12. Atsakovas manė, kad pareiškėjas ir E. B. 2019 m. rugsėjo 23 d. yra sudarę ikivedybinę sutartį, kuria susitarė, jog kiekvienos šalies turtas yra asmeninė tos šalies nuosavybė. Pareiškėjas ir E. B. 2019 m. spalio 10 d. susituokė. Jų sudaryta ikivedybinė sutartis įsigaliojo nuo santuokos įregistravimo dienos ir ikivedybinės sutarties nuostatos taikytinos nustatant sutuoktinių turto režimą. Vedybų sutarties esmė – sutuoktinių teisė savo nuožiūra tarpusavyje nustatyti kitokį savo turto teisinį režimą nei numatyta įstatyme. Tačiau vedybų sutartis (ikivedybinė ar povedybinė) nepaneigia šeimos sampratos ir nepakeičia fakto, kad pareiškėjas yra susituokęs bei neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos teikti valstybės institucijoms teisingą ir išsamią informaciją apie savo šeimos turtinę padėtį. Pareiškėjas privalėjo pateikti duomenis ne tik apie savo, bet ir apie sutuoktinės materialinę padėtį. Nesant tokių duomenų ir pareiškėjui neįrodžius, jog jis atitinka Įstatyme numatytus kriterijus socialinei pašalpai gauti, nebuvo teisinio pagrindo skirti jam socialinę pašalpą.
13. Atsakovas pažymėjo, jog Administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nėra jais padarytos žalos bei priežastinio ryšio tarp veiksmų ir žalos, taigi nėra būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
14. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo prašymai kreiptis į ESTT ir Konstitucinį Teismą nėra grindžiami tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai ar Europos Sąjungos teisės aktams, todėl pareiškėjo prašymai yra nepagrįsti. Teismas į Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, o pareiškėjo pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Be to, byloje nagrinėjamas ginčas išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjo nurodytais klausimais.
II.
15. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. birželio 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. S. skundą kaip nepagrįstą.
16. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 52479, kuriuo pareiškėjui nuspręsta neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d., kadangi laiku nebuvo pateikti reikalingi dokumentai, pagrįstumo ir teisėtumo. Taip pat byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui dėl sprendimo kilusią neturtinę žalą (bei 6 proc. palūkanas) ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už ginčo laikotarpį.
17. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui Administracijos darbuotoja nurodė pateikti trūkstamus dokumentus, t. y. pareiškėjo žmonos darbo užmokestį, vedybinę sutartį, žemės nuomos dokumentus, žemės ir pasėlių deklaraciją. Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bei 20 straipsnio 2 dalį, darė išvadą, kad pareiškėjas privalėjo pateikti trūkstamus dokumentus, tačiau to sąmoningai nepadarė. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas suprato, kokius dokumentus būtina pateikti, kadangi nurodė, jog jie, jo teigimu, yra pertekliniai duomenys ir jų nepateikė, t. y. neįvykdė imperatyvių nuostatų, siekiant gauti socialinę paramą. Pareiškėjas nurodė, jog jo sutuoktinė nesutinka ir neduoda leidimo tikrinti jokių jos asmens duomenų, kadangi tam nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
18. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad Administracijos prašyti duomenys yra pertekliniai bei tarp jo ir sutuoktinės buvo sudaryta vedybinė sutartis, pagal kurią visas turtas yra atskiras ir pažymėjo, kad Įstatymas tokių išlygų nenumato, o pati ikivedybinė sutartis negali prieštarauti imperatyviems teisės aktams (aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams, įstatymams). Taip pat teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog nepasiturintys asmenys yra paliekami be lėšų pragyvenimui, kadangi bylai aktualus Įstatymas ir nustato lėšų (piniginės paramos) teikimo tokiems asmenims mechanizmą. Teismo vertinimu, jeigu atsakovas būtų tenkinęs pareiškėjo prašymą ir paskyręs jam piniginę kompensaciją, būtų pažeidęs imperatyvias Įstatymo nuostatas, todėl šiuo atveju ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra jokio teisinio pagrindo.
19. Teismo vertinimu, pripažinus, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už ginčo laikotarpį bei priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos – 2021 m. lapkričio 10 d. - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką.
20. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju, kadangi nebuvo nustatyta atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų kaip vienos iš žalos atsiradimo sąlygų, teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
21. Teismas netinkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar teisės normų konstitucingumą, pažymėdamas, kad teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytino teisės akto turinį ir pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
22. Taip pat teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT su prašymu (-ais) priimti prejudicinį (- ius) sprendimą (-us) šioje administracinėje byloje, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamas ginčas yra išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu. Teismas konstatavo, jog aplinkybės, kokios susiklostė šioje byloje, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą skunde nurodytais ar kitais klausimais.
III.
23. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai nustatė teisines ir faktines bylos aplinkybes, padarė esminius proceso ir materialinės teisės pažeidimus, nesilaikė Europos Sąjungos teisės viršenybės principo, netinkamai taikė nacionalinę teisę ir teismų praktiką.
25. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo šiuos, jo nuomone, reikšmingus klausimus: 1) Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (toliau – ir BDAR) pažeidimą (-us) dėl neteisėtai tvarkytų asmens duomenų, kurių tvarkymas pagal nacionalinę teisę neatitinka ir nesusietas su BDAR sąlygomis bei jas paaiškinančiomis konstatuojamosiomis dalimis. Byloje nėra atliktas išsamus patikrinimas, ar išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp įvairių atitinkamu atveju nagrinėjamų interesų, bei visapusiškas proporcingumo nagrinėjimas, kaip tai yra pabrėžiama ESTT praktikoje; 2) byloje pateikiamas situacijos vertinimas rodo fragmentišką ir formalų požiūrį į kriterijus, pagal kuriuos D. S. sutuoktinę E. B. bandyta priskirti viešiesiems asmenims. Byloje neatsižvelgta į LVAT precedentuose suformuluotus kriterijus bei tarptautinių teismų praktiką, kuriais remiantis yra aiškinama įstatymuose įtvirtinta privataus fizinio asmens sąvoka ir privataus gyvenimo neliečiamumas. Byloje išvis nevertinta ir neatsižvelgta į tai, kaip tai turėtų būti aiškinama, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją; 3) skundą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios patikros, ar nėra pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvės ir kitų konstitucinių vertybių (privataus gyvenimo neliečiamumas) pusiausvyra. Minėtos išsamios patikros nebuvimas apima ir būtinumą papildomai išnagrinėti klausimus, ar nėra pažeidžiama minėtų vertybių, kaip jos yra apibrėžiamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kaip antai teisės į privatų gyvenimą, teisės į privataus fizinio asmens duomenų apsaugą, teisės į nuosavybės neliečiamumą ir laisvą asmenų judėjimą, pusiausvyra.
26. Pareiškėjas mano, kad Administracija be jokių objektyvių įrodymų darė prezumpciją, kad pareiškėjas gyvena su savo sutuoktine. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu grubiai pažeidžiama jo Europos Sąjungos garantuojama pamatinė laisvė – privataus fizinio asmens teisė laisvai judėti ir vykdyti veiklą Europos Sąjungos erdvėje.
27. Pareiškėjas pabrėžia, kad Kauno miesto savivaldybės sprendimuose nepasisakyta dėl mokesčių administratoriaus sutuoktinių D. S. ir E. B. turto ir gaunamų pajamų bei turimų išlaidų traktavimo atskirai ir kodėl Savivaldybė Įstatymą iškėlė aukščiau už mokesčių administravimo įstatymus ir tarptautinius susitarimus ir konvencijas, Konstitucijos, ES teisės aktus ir teisinį reguliavimą, kuris tiesiogiai taikomas ir Lietuvoje bei įstatymo galią turinčią iki šiol galiojančią ikivedybinę sutartį. Mokesčių administratorius, kuriam vieninteliam tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai paveda ir nustato pareigą tvarkyti ir registruoti privačių fizinių asmenų turtą yra atskyręs D. S. ir E. B. turtą, pajamas ir įsipareigojimus. Pareiškėjo nuomone, be jokio teisinio pagrindo savivaldybė procesiniuose dokumentuose aiškina, kad vedybų sutarties juridinė galia ir mokesčių administratoriaus priimti teisiniai sprendimai dėl sutuoktinių D. S. ir E. B. turto atskirumo yra žemesnės juridinės galios negu Įstatymo normos.
28. Pareiškėjas pabrėžia, kad E. B. nuo pat gimimo gyvena Tauragės rajone ir priklauso Tauragės rajono savivaldybei. Net teoriškai Kauno miesto savivaldybė pagal dabar galiojantį konstitucinį reguliavimą neturi jokios teisės kištis į Tauragės rajono savivaldybės reikalus, įskaitant socialinės pašalpos mokėjimą. Kauno miesto savivaldybė pagal dabar galiojančius net nacionalinius teisės aktus, net tik kad negali prašyti kitoje savivaldybėje gyvenančio asmens duomenų ir dokumentų, bet dar juos ir vertinti.
29. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas sprendime nepasisakė: dėl įstatymo galią turinčios iki šiol galiojančios ikivedybinės sutarties, kurią yra sudarė pareiškėjas su E. B.; kad dar 2020 m. sausio 3 d. Kauno miesto Šilainių seniūnijoje, tarp atsakovo ir D. S. įvyko konfliktas, nes D. S. nesutiko leisti tikrinti sutuoktinės E. B. asmeninių duomenų; mokesčių administratoriaus pozicijos dėl turto, pajamų ir įsipareigojimų atskirumo; Administracija nepagrįstai preziumuoja, kad sutuoktiniai gyvena kartu; Administracija patvirtino, kad asmeniškai pareiškėjas yra pateikęs yra/buvo pateikęs visus reikalingus dokumentus ir duomenis socialinės išmokos skyrimui.
30. Pareiškėjas tvirtina, kad jo santuokos su ikivedybine sutartimi sudarymas nekeitė jo situacijos pagal Įstatymo nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
31. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nesprendė klausimų susijusių su privaloma pareiga valstybių narių teismams tiesiogiai taikyti ES teisę. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nacionalinės teisės normos akivaizdžiai prieštarauja ir ES teisei. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju be jokio teisinio pagrindo nesirėmė net ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarime „Dėl teisės į socialinį būstą“, kuris turi Konstitucijos galią, Konstitucinio teismo pateiktu išaiškinimu. Teismas supriešino ir ignoravo Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijoje įtvirtintas vertybes teisę į privatų ir šeimos gyvenimą (7 straipsnis), teisę į nuosavybę (17 straipsnis), lygybę prieš įstatymą (20 straipsnis), socialinę apsaugą ir socialinę paramą (34 straipsnis), judėjimo ir apsigyvenimo laisvę (45 straipsnis), teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą (47 straipsnis), teisę į gynybą ir kt. (48 straipsnis) ir kt. su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis teisę į socialinę paramą (Konstitucijos 52 straipsnis) ir teisę į žmogaus orumą ir privatų gyvenimą, be jokio teisinio pagrindo netaikė Chartijos nuostatų.
32. Pareiškėjas akcentuoja, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimai neskirti D. S. socialinės pašalpos, akivaizdžiai pažeidžia ir konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinį atsakingo valstybės valdymo principą, taip pat ir konstitucinį teisėtų lūkesčių principą.
33. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo savarankiško reikalavimo – priteisti neturtinę žalą – buvo apsiribota išvada, kad netenkinus prašymo priteisti socialinę pašalpą, nėra pagrindo priteisti ir neturtinės žalos. Kauno miesto savivaldybei dar nuo 2020 m. pradžios tyčia registruose nenurodant D. S. kaip socialiai remtino asmens, D. S. nuo 2020 m. pradžios negauna ir kasmėnesinės socialinės studento stipendijos iš Valstybės studijų fondo (toliau – VSF), dėl ko patyrė dar ir turtinės žalos.
Šalies argumentai
34. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą lemia aplinkybės, kad buvo nukryptą nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, dėl nepagrįsto Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos netaikymo tiesiogiai Lietuvoje, dėl nepagrįsto Konstitucinio Teismo jurisprudencijos netaikymo, kuri turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos galią ir privalo būti taikoma tiesiogiai Lietuvoje, dėl nepagrįsto Europos Sąjungos teisės netaikymo, dėl Europos Sąjungos teisės viršenybės ir jos nepagrįsto netaikymo tiesiogiai Lietuvoje, įskaitant Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos teisės normų, dėl Teisingumo Teismo sprendimuose įtvirtintos ir pabrėžtos nacionalinių teismų pareigos atsisakyti taikyti teisės aktą, prieštaraujantį Europos Bendrijos teisei, net jei tokios teisės nacionaliniams teismams nesuteikė vidaus teisės aktai.
35. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė dėl prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
36. Pareiškėjo įsitikinimu, nacionalinių administracinių teismų praktiką dėl socialinių pašalpų imtasi formuoti klaidinga linkme, pažeidžiant pagrindines žmogaus teises, bei nukrypstant nuo pagrindinių valstybės ir valstybės teisinės apsaugos funkcijų – apsaugoti labiausiai pažeidžiamą socialinę grupę nepasiturinčių asmenų ir teikti būtiną piniginę paramą tiems, kuriems labiausiai ir / ar neišvengiamai jos reikia. Pareiškėjas mano, kad valstybės institucijos veiksmai prieštarauja piniginės socialinės paramos teikimo principams. Teismų praktikos formavimas tokioje situacijoje – kai tarp sutuoktinių yra sudaryta ikivedybinė sutartis pagal kurią sutartimi nustatytas bet kokio turto visiško atskirumo režimas – kad privaloma pateikti ir antrojo sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise turimą turtą ir / ar gaunamas pajamas, o tokio sutuoktinio skolos ir nuostoliai iš individualios žemės ūkio veiklos ir / ar kiti verslo nuostoliai tokiu atveju neišminusuojami (neatimami), apskritai yra ydingas, diskriminuoja privatų (-čius) asmenį (-is), bei sudaro nelygiavertes privataus fizinio asmens teises lyginant su valstybe ir / ar valstybės institucijomis.
37. Pareiškėjas be kita ko atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo praktiką, kurioje pateikiami konkretūs reikalavimai socialinio aprūpinimo kokybei ir vertinimui per dėl pensijų ir atlyginimo mažinimo per ekonominę krizę užtikrinti žmogaus orumą. Pareiškėjo įsitikinimu, pastarojoje LVAT praktikoje šia Konstitucinio Teismo jurisprudencija nebuvo vadovautasi.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde analizuoja Europos Sąjungos ir kitus teisės aktus, kurie, pareiškėjo vertinimu, pagrindžia jo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir Konstitucinį Teismą, nemotyvavo atsisakymo.
39. Įstatymas nenumato šeimai ar atskiram šeimos nariui konsoliduoti prie gaunamų pajamų konsoliduoti neigiamus pajamų srautus iš nuostolingus ūkininko ūkio veiklos, nors ūkininkas (-ė) (kaip šiuo atveju yra ir pareiškėjo sutuoktinė E. B.) yra fiziniai asmenys (žr., Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 3 dalis ir kita), t. y. priešingai negu Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas, kas gali prieštarauti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir kt.
40. Pareiškėjas pabrėžia, kad Kauno miesto savivaldybės veiksmai atitinka konfiskacijos mechanizmą, kai sukuriama tokia teisinė situacija ir reali padėtis, kad akivaizdžiai antikonstituciniu įgaliotos institucijos teisės aktu yra atimama nuosavybė iš ją turinčio ar turinčio tokią teisę į nuosavybę asmens - šiuo atveju ta nuosavybė yra socialinės išmokos lėšos.
41. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Įstatymas akivaizdžiai diskriminuoja ir suvaržo dviejų asmenų teisę sudaryti santuoką nusistatant atskirus (savarankiškus) turto režimus, kas grubiai pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas, ir pagrindinius Europos Sąjungos steigimo dokumentus, kaip Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), Europos Sąjungos sutartį (ESS), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir kt., kurie yra tiesioginio taikymo teisės aktai Europos Sąjungos valstybėse – narėse.
Atsiliepimas
42. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
43. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad konkrečiu atveju nebuvo teisinio pagrindo reikalauti duomenų apie pareiškėjo sutuoktinės materialinę padėtį ir vertinti juos, sprendžiant socialinės pašalpos skyrimo klausimą, vien dėl to, kad yra sudaryta ikivedybinė sutartis. Atsakovo nuomone, teismas išsamiai pasisakė, kokiu teisiniu reguliavimu vadovaujantis turėjo būti vertinamas pareiškėjo sutuoktinės turtas, skiriant socialinę paramą pareiškėjui. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad vedybų sutartis nepaneigia šeimos sampratos ir nepakeičia fakto, kad pareiškėjas yra susituokęs.
44. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas privalėjo pateikti duomenis ne tik apie savo, bet ir apie sutuoktinės materialinę padėtį. Tokių duomenų pateikta nebuvo, sutikimo Kauno miesto savivaldybės administracijai tikrinti duomenis apie pareiškėjo sutuoktinės materialinę padėtį viešosiose duomenų bazėse taip pat nebuvo suteikta. Gerbiant tokį asmens pasirinkimą ir asmens duomenų apsaugą, atsakovas netikrino sutuoktinės materialinės padėties ir dėl to negalėjo nustatyti, ar pareiškėjo šeimos materialinė padėtis yra tokia sunki, kad jam priklauso socialinė pašalpa.
45. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nėra diskriminuojamas, jam neužkertama galimybė gauti socialinę pašalpą, tik yra prašoma pareiškėjo laikytis įstatymų reikalavimų. Pareiškėjas pats pasirinko neteikti duomenų ir nesutikti, kad būtu renkami duomenys apie jo sutuoktinės materialinę padėtį, todėl turi prisiimti tokiu savo veiksmų pasekmes.
46. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos padarymo fakto ir dydžio. Atsakovo įsitikinimu, nesant pagrindo pripažinti, kad Sprendimas yra neteisėtas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
47. Atsakovas mano, kad pareiškėjo prašymai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra grindžiami tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą abejoti byloje taikytų įstatymų nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar Europos Sąjungos teisės aktams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
48. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Sprendimo, kuriuo pareiškėjui ir jo sutuoktinei atsisakyta skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
49. Bylos duomenimis, pareiškėjas ir E. B., 2019 m. rugsėjo 23 d. sudarę ikivedybinę sutartį, kuria nustatytas šalių turto atskiras teisinis režimas, 2019 m. spalio 10 d. sudarė santuoką. Ginčijamu Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 52479 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo“ nuspręsta neskirti pareiškėjui ir jo sutuoktinei socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d., nes pareiškėjas nepateikė reikalingų dokumentų (apie sutuoktinę, jos užimtumą ar veiklos pobūdį) tokiam prašymui tinkamai išnagrinėti.
50. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, nors privalėjo juos pateikti. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog nepasiturintys asmenys yra paliekami be lėšų pragyvenimui, kadangi bylai aktualus Įstatymas nustato lėšų (piniginės paramos) teikimo tokiems asmenims mechanizmą.
51. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
52. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
53. Teisėjų kolegija, nenustačiusi teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų skundžiamą sprendimą naikinti arba pakeisti: ginčui aktualios redakcijos Įstatymo (galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.), reglamentuojančio piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas (Įstatymo 1 str. 1 d.), 6 straipsnyje nustatyta, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) vidutinės pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, tenkančios vienam iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį, yra mažesnės kaip 1,1 valstybės remiamų pajamų dydžio; 2) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą.
54. Pažymėtina, kas šio Įstatymo prasme yra bendrai gyvenantys asmenys ir vienas gyvenantis asmuo, yra apibrėžta jo (Įstatymo) 2 straipsnio 2 ir 15 dalyse.
55. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens mėnesio pajamos socialinei pašalpai gauti apskaičiuojamos: 1) pagal vidutines 3 praėjusių mėnesių iki mėnesio, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, pajamas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnyje; 2) pagal mėnesio, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, pajamas, jeigu bent vieno iš bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų šaltinis, palyginti su 3 praėjusiais mėnesiais, pasikeitė arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, yra gauta vienkartinė išmoka (premija, vienkartinė netekto darbingumo kompensacija, išeitinė išmoka, išmokėta nutraukus darbo sutartį, išeitinė išmoka atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui ir kitos faktiškai gautos vienkartinės pajamos, išskyrus kompensaciją už nepanaudotas atostogas) (toliau – vienkartinė išmoka) ar iš karto už 2 ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos arba pasikeitė bendrai gyvenančių asmenų sudėtis ar vieno gyvenančio asmens šeiminė padėtis.
56. Įstatymo 20 straipsnis, nustatantis kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos tvarką, numato: kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus (toliau – prašymas-paraiška) ir prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie: 1) save ir bendrai gyvenančius asmenis; 2) veiklos pobūdį; 3) turimą turtą ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę; 4) gaunamas pajamas; 5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją (2 d.). Prie prašymo-paraiškos pridedamos bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, arba, jeigu pajamų šaltinis yra pasikeitęs arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, yra gauta vienkartinė išmoka ar iš karto už du ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos, pajamas to mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, išskyrus atvejus, kai savivaldybės administracija duomenis gauna iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų. Visų prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą prašymą-paraišką pateikęs asmuo patvirtina savo parašu (3 d.). Savivaldybės administracija gautą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti užregistruoja prašymo-paraiškos pateikimo dieną ir prašymą-paraišką pateikusiam asmeniui įteikia informacinį lapelį. Jeigu pateikti ne visi reikiami dokumentai, informacija apie trūkstamus dokumentus įrašoma į informacinį lapelį. Jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus (6 d.).
57. Įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintos piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigos, tarp kurių – pareiga pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus.
58. Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad: asmuo, siekiantis gauti socialinę pašalpą, turi pateikti atsakingai institucijai nustatytos formos prašymą, informaciją ir dokumentus, patvirtinančius jo atitiktį nustatytiems asmenų, pretenduojančių gauti socialinę pašalpą, reikalavimams; teiktinų duomenų ir dokumentų apimtis priklauso nuo to, koks yra asmens statusas pagal Įstatymą, t. y. ar jis laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu ar vienu gyvenančiu asmeniu.
59. Kadangi, įvertinus byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo santuoką bei duomenų apie teismo sprendimo dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium nebuvimą, Įstatymo prasme pareiškėjas, priskirtinas bendrai gyvenantiems asmenims, nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas, turtą, nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius pagrįstai nusprendė neteikti socialinės paramos pareiškėjui.
60. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus ir sprendimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 15 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu ir remdamasi analogiško pobūdžio bylose suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymi, kad asmuo, siekiantis gauti socialinę pašalpą, turi pateikti atsakingai institucijai nustatytos formos prašymą bei informaciją ir dokumentus, patvirtinančius jo atitiktį nustatytiems asmenų, pretenduojančių gauti socialinę pašalpą, reikalavimams. Asmeniui atsisakius pateikti ar nepateikus trūkstamų dokumentų, atsakinga institucija priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos. Pareiškėjo pareiga pateikti dokumentus priklauso nuo to, koks yra jo statusas pagal Įstatymą, t. y. ar jis laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu ar vienu gyvenančiu asmeniu. Jei asmuo laikomas bendrai gyvenančiu asmeniu, tai pagal Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, jam kyla pareiga pateikti informaciją ir dokumentus, susijusius su bendrai gyvenančių asmenų pajamomis ir pan., ir ši praktika atitinka šiuo metu vyraujančią ir suformuotą aktualiausią teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-803-789/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-54-575/2023; 2023 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-101-602/2023, 2023 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-104-789/2023).
61. Dėl pareiškėjo argumentų, Įstatyme įtvirtintas reguliavimas prieštarauja Chartijos nuostatoms, pažymėtina, Chartijos 34 straipsnis „Socialinė apsauga ir socialinė parama“ nustato, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką motinystės atveju, susirgus, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe, esant išlaikytiniu ar sulaukus senatvės, taip pat netekus darbo (Chartijos 34 str. 1 d.). Kiekvienas Sąjungoje teisėtai gyvenantis ir teisėtai keičiantis gyvenamąją vietą asmuo turi teisę gauti socialines pašalpas ir naudotis socialinėmis lengvatomis pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus ir praktiką (Chartijos 34 str. 2 d.), Siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų (Chartijos 34 str. 3 d.). Taigi, pagal aptartas Chartijos nuostatas, valstybėms narėms suteikiama teisė nacionaliniu lygiu nustatyti taisykles ir praktiką, kuriomis būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų. Pareiškėjas byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti, kad Įstatyme įtvirtintos nuostatos, kuriomis vadovaujantis skiriama socialinė parama, prieštarauja Chartijos nuostatoms, taip pat kad jos neužtikrina nepagrįsto kišimosi į asmens privatų gyvenimą, nenurodė.
62. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skunde nurodyto argumento (pvz., tarp pareiškėjo ir atsakovo įvykusio konflikto Kauno miesto Šilainių seniūnijoje, mokesčių administratorius sprendimo dėl pareiškėjo ir sutuoktinės turto ir pajamų atskirumo ir t. t.), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o, vertindamas įrodymus, teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1127-525/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir nustatė esmines ir reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais apeliacinio skundo argumentais.
63. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra nepagrįstas: pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad byloje ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrįstai sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti veiksmai yra viena iš būtinų civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Kiti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti teiginiai, iš jų – kad Kauno miesto savivaldybė nebe pirmą kartą jam kenkia ir pan., yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais.
64. Apeliaciniame skunde prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti atitinkamų Įstatymo nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021 yra išsamiai išdėstęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl socialinės paramos santykių. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus).
65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, be kita ko, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų nuostatų konstitucingumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pareiškėjo keliamais klausimais.
66. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, dėl kokių teisės normų aiškinimo ir taikymo jis prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Pareiškėjo pozicija, kad, sprendžiant dėl piniginės socialinės paramos skyrimo, vedybų sutartį sudariusių sutuoktinių pajamos turėtų būti skaičiuojamos atskirai, pagrįsta tik subjektyvia jo nuomone, tendencingai išrinktomis bei sau palankia linkme aiškinamomis teisės normomis ir citatomis iš teismų sprendimų (daugiausia bendro pobūdžio, dažnai nesusijusiomis su kilusiu konkrečiu ginču). Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kodėl duomenų rinkimo tvarka turėtų būti įtvirtinta būtent Įstatyme, nors asmens duomenų tvarkymo sąlygos ir reikalavimai jau yra nustatyti kituose teisės aktuose, pavyzdžiui, pareiškėjo akcentuotame tiesiogiai taikomame BDAR. Tokie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, net jeigu toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas. Pažymėtina, kad analogiškai tokio pobūdžio pareiškėjo prašymai buvo išspręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021, 2023 m. kovo 15 d. nutartyje Nr. eA-771-1047/2023).
67. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
68. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.