Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį – 100 Lt dydžio bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, pritaikius ATPK 33 straipsnio 2 dalį, jam paskirta galutinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. G. M. nubaustas už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 15 d. 19 val., (duomenys neskelbtini), atbuline eiga vairuodamas automobilį „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus tarpo iš šono bei kliudė greta stovintį automobilį ir taip apgadino abu automobilius, apie eismo įvykį policijai nepranešė, iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 132, 234 punktų nuostatas.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. apeliacinis skundas netenkintas ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. prašymas ir jo administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškimu administracinėn atsakomybėn patrauktas G. M. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarimą bei Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį ir nutraukti jam administracinio teisės pažeidimo bylą arba atleisti jį nuo administracinės atsakomybės, arba sušvelninti jam paskirtą administracinę nuobaudą, vadovaujantis proporcingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nes žemesnės instancijos teismai padarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, nesirėmė formuojama teismų praktika, visapusiškai neįvertinto faktinių bylos aplinkybių, vadovavosi ne įrodymų visuma, kaip tai numatyta ATPK 9, 256, 257, 284 straipsniuose, o pavieniais įrodymais, nepagrįstai netaikydami ATPK 30¹ straipsnio.

Pareiškėjas cituoja ATPK 130 straipsnio 1 dalies, KET 232 punkto nuostatas ir nurodo, kad nors jis išvažiavo iš eismo įvykio vietos formaliai pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, t. y. neužpildęs eismo įvykio deklaracijos ir nepranešęs policijai, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokiose bylose būtina nustatyti pažeidėjo tyčią pasislėpti, išvengti atsakomybės už patį eismo įvykį ir žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-10/2012, 2AT-11/2012, 2AT-1/2013, 2AT-36/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N-63-935/2010). Šiuo atveju teismai net nebandė nustatyti fakto, kad G. M. iš įvykio vietos pasišalino tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės už savo veiksmus, nors jis tam neturėjo jokio pagrindo: automobilis buvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, jis buvo blaivus, turėjo teisę vairuoti, be to, visiems yra puikiai žinoma, kad prekybos centrų stovėjimo aikštelėse yra saugos kameros. Teismai ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą jo veikoje nustatė nesant subjektyviojo šio pažeidimo požymio – tiesioginės tyčios, nes pagal šį straipsnį administracinė atsakomybė inter alia kyla vairuotojui, pasitraukusiam iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, jei šis pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz. pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-4/2013, 2AT-29/2013).

Be to, neįvertinti G. M. proceso metu pateikti argumentai apie tai, kad jis nepajuto jokio automobilių kontakto, tokie jo paaiškinimai neargumentuotai atmesti. Byloje taip pat nebuvo išsiaiškintas pareiškėjo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos motyvas ir tikslas. Klaipėdos apygardos teismas neteisingai traktavo G. M. paaiškinimą, kad jis buvo sustojęs prie prekybos centro įėjimo neva po to, kai užkliuvo už I. P. automobilio, dėl to buvo padarytos netikslios išvados. Pareiškėjas nurodo, kad jis, išvažiavęs iš automobilio stovėjimo vietos, sustojo prie prekybos centro įėjimo paimti savo sutuoktinės, šiai įlipus į automobilį, jie išvažiavo namo. Sulaukus policijos skambučio G. M. nedelsiant atvyko į policiją, kur jam buvo pranešta, jog jis išvažiuodamas iš parkavimo vietos kliudė kitą automobilį. Tai akivaizdžiai įrodo, kad G. M. nejuto automobilių kontakto, neneigė fakto, kad buvo įvykio vietoje, tad jis neturėjo tikslo nuslėpti susidūrimą, o apie įvykį sužinojo iš policijos pareigūno. Teismai rėmėsi tik liudytojų spėjimais ir nuomone, kad neva jis turėjo pajusti smūgį, tačiau šie parodymai nebuvo niekuo pagrįsti. Liudytojo E. E. parodymai yra abejotini ir prieštaraujantys, nes savo paaiškinime jis nurodė, kad „išgirdo garsų trakštelėjimą“, o teismo posėdžio metu jau teigė, jog „išgirdo stiprų smūgį“. Parodymai grindžiami subjektyviais E. E. pojūčiais, o ne jokia kita bylos medžiaga, todėl jie turėtų būti laikomi tik prielaidomis. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarime teigiama, kad nukentėjusiosios I. P. automobilio bamperis buvo aplaužytas, o Klaipėdos apygardos teismo nutartyje nurodoma, jog „automobilio buferio galas buvo nulaužtas“, dėl tokių netikslumų buvo pažeistos liudytojų parodymų vertinimo taisyklės. Pareiškėjas pažymi, kad, esant liudytojų parodymų prieštaravimams ir neatitikimams, jie negali turėti esminės reikšmės bylos baigčiai, nes tada yra sudaromos prielaidos pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Pareiškėjo manymu, jo administracinio teisės pažeidimo byloje pirmiau nurodytų įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo reikalavimų nesilaikyta, iš esmės pažeistos ATPK 248, 257 ir 284 straipsniuose įtvirtintos proceso normos, dėl to padarytos klaidingos išvados dėl tyčios, o kartu ir dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta per griežta bausmė, kuri prieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, nes nesuteikia teismui teisės kiekvienu atveju įvertinti situacijos ir parinkti teisingą bausmę, atsižvelgiant į teisės pažeidimo sunkumą, pasekmes ir pan. G. M. , cituodamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimus dėl konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai), bausmės, ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, taikymo pagrindus, nurodo, kad už šį administracinį teisės pažeidimą jam paskirta nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams – neatitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo kriterijų, paskirta neįvertinus galimų padarinių jo sveikatai ir gyvenimui, yra aiškiai per griežta. Pažymėtina, jog G. M. sukeltas eismo įvykis mažareikšmis, nėra jokių neigiamų padarinių, jo metu tik nežymiai apgadintas nukentėjusiosios automobilio bamperis, nukentėjusiajai padaryta nedidelė turtinė žala, nukentėjusioji jokių pretenzijų pareiškėjui nereiškė. Pats pasišalinimas iš eismo įvykio vietos savaime nesukėlė rimtų padarinių, neapsunkino eismo įvykio aplinkybių tyrimo ir pažeidėjo nustatymo. Byloje nustatyta, kad G. M. per visą vairavimo laikotarpį tik vieną kartą buvo baustas administracine tvarka už greičio viršijimą, tai rodo, kad jis nėra piktybiškas pažeidėjas, pirmesnis jo padarytas pažeidimas taip pat nėra šiurkštus. Be to, pareiškėjas nurodo turintis individualią įmonę, iš Vokietijos veža prekes, o teisių atėmimas jį ir jo šeimą paliktų be pragyvenimo šaltinio, nes žmona gauna tik minimalų darbo užmokestį, sūnus yra studentas, todėl jis faktiškai yra vienintelis šeimos maitintojas, šeima taptų socialiai remtina. Be to, pareiškėjas teigia, kad turi sergančią motiną, kuriai 84 metai, jai reikalinga priežiūra ir slauga, bei seserį, kuri turi problemų su sveikata, jai sunku judėti, jas abi nuolat reikia vežioti pas gydytojus. Taigi teisė vairuoti yra labai svarbi jo šeimai, jos išlaikymui.

Pareiškėjo nuomone, nepagrįstai, iš esmės pažeidžiant ATPK 31 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, liko neįvertinta, kad jis dirba vairuotoju, turi nuosavą nedidelį verslą, yra neteistas, bet ir tai, kad faktiškai vienas pats išlaiko savo šeimą, žmoną ir sūnų studentą, finansiškai padeda savo senyvai motinai, kad jam automobilis reikalingas atliekant darbines funkcijas, yra svarbus jo šeimai.

Atsižvelgiant į šias pirmiau nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, pareiškėjas mano, kad jam ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra aiškiai per griežta ir neproporcinga administracinė nuobauda, juolab kad už tuos pačius veiksmus pagal tą patį ATPK straipsnį jam paskirta 3000 Lt dydžio bauda, kurią jis sumokėjo. G. M. nuomone, šiuo atveju ATPK 20 straipsnyje nurodyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti ir be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. prašymą administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkas R. Š. prašo administracinėn atsakomybėn patraukto G. M. prašymą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarimą bei Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad G. M. padarė šiurkštų KET pažeidimą – vairuodamas automobilį padarė eismo įvykį, apie kurį policijos neinformavo, iš įvykio vietos išvažiavo, todėl buvo nubaustas pagrįstai. Pažymima, kad administracinės nuobaudos tikslas yra sukelti tam tikrų neigiamų padarinių asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, siekiant prevencinių tikslų. Be to, įstatymas aukščiau iškelia visos visuomenės viešąjį interesą, siekiant per prevencinių priemonių taikymą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų padarinių ir nepatogumų, susijusių su asmeniniu komfortu.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. prašymas tenkintinas iš dalies.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo

KET 234 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4-2011).

Šioje byloje teismai nustatė, kad G. M. pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo kaip vairuotojas buvo susijęs ir kurio metu buvo padaryta žala – apgadintas I. P. priklausančio automobilio BMW 320 galinis buferis. Bylą nagrinėję teismai motyvuotai, vertindami tik visus byloje surinktus duomenis, palyginę juos tarpusavyje, pripažino, kad G. M. teiginius, jog jis nepajuto automobilių kontakto ir dėl to pasišalino iš eismo įvykio vietos, paneigia liudytojų I. P., M. B. ir E. E. parodymai, taip pat rašytiniai bylos duomenys – automobilių nuotraukos, kuriose matomi apgadinimai, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksuotas įvykusio eismo įvykio mechanizmas. Šių įrodymų pagrindu pagrįstai konstatuota, kad padaryti sužalojimai automobiliams nėra akivaizdžiai nežymūs, dėl kurių G. M. galėjo smūgio apskritai nejausti. Liudytojas E. E. , tiesiogiai matęs eismo įvykį, kurio parodymais abejoti nėra pagrindo, viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad smūgis buvo pakankamai stiprus, būtent dėl to jis ir atkreipė dėmesį į G. M. vairuojamą transporto priemonę. Be to, byloje taip pat nustatyta, kaip pripažino ir pats pareiškėjas, po susidūrimo jis buvo stabtelėjęs ir lukterėjo. G. M. buvo surastas tik pašalinio asmens E. E. pagalba. Taigi, pagrįstai nustatyta, kad G. M. iš eismo įvykio vietos pasitraukė nepranešęs policijai, kaip privalėjo tai padaryti pagal KET 234 punkte nustatytus reikalavimus. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, laikydamiesi ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ir nešališkai įvertinę įrodymus, nustatė nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą išaiškintinas ir G. M. atsakomybės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, ir jo tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų priimti sprendimai, pripažįstant, jog G. M. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, yra teisingi, juos naikinti ir bylą G. M. nutraukti nėra pagrindo.

Dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarimu, kuris paliktas galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartimi, G. M. nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Individualizuodami skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo sprendžiama atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. ATPK 30¹ straipsnis gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančių aplinkybes, rodančias, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose priimtose nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-11/2014 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyti G. M. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jo sukeltas eismo įvykis ženklios žalos nukentėjusiosios turtui (automobiliui) nepadarė. Šiuo atveju sužalotas tik automobilio buferis, t. y. transporto priemonės įtaisas, kurio paskirtis yra apsaugoti automobilį nuo sužalojimų, susilpninti susidūrimo metu patiriamus smūgius. Nors byloje teismai nenustatė G. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad G. M. nedelsiant po pranešimo apie eismo įvykį, atvyko į policijos įstaigą, pripažino dalyvavęs eismo įvykyje, taip pat G. M. anksčiau baustas tik vieną kartą – 50 Lt bauda už greičio viršijimą, t. y. jis nėra asmuo linkęs nuolat pažeisti KET. Pareiškėjas turi individualų verslą, kuriam vykdyti reikalinga teisė vairuoti, išlaiko šeimą, turi šeimos narių, kuriems būtinas išlaikymas, slauga ir priežiūra, pateikė į bylą nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad G. M. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas kartu su 3000 Lt dydžio bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. Pažymėtina, kad panašaus pobūdžio atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs visumą bylos duomenų, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenines savybes, padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, yra linkęs mažinti, taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, skiriamas nuobaudas, sutrumpinant teisės vairuoti atėmimo terminą, pavyzdžiui, iki vienerių metų, arba panaikinant teisės vairuoti transporto priemones atėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-29-2013, 2AT-3-2014, 2AT-6-2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, G. M. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams – naikintina, paskiriant G. M. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 3000 Lt baudą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 6 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarimą ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį: panaikinti G. M. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį galutinę administracinę nuobaudą G. M. paskirti 3000 (trijų tūkstančių) Lt dydžio baudą.