Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarimo, kuriuo G. M., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį nubaustas 100 Lt dydžio bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta 3000 Lt dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems (3) metams, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirta galutinė nuobauda – 3000 Lt dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems (3) metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-03 nutarimu G. M. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013-11-15 19 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 132, 234 punktų reikalavimus, atbuline eiga vairuodamas automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus tarpo iš šono ir kliudė greta stovintį automobilį, apie eismo įvykį vairuotojas policijai nepranešė, iš įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai.

Apeliaciniame skunde G. M. tvirtina, kad pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo nenustačius jo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Jo parodymus, kad jis jokio automobilių kontakto nejuto, teismas atmetė. Priimdamas nutarimą, teismas rėmėsi tik niekuo nepagrįstais liudytojų spėjimais, kad jis smūgį turėjo pajusti. Apelianto nuomone, abejotinas yra ir E. E. teiginys, kad jis jo vairuojamą automobilį norėjo sustabdyti. G. M. teigimu, jis buvo sustojęs du kartus – vieną kartą tam, kad praleistų važiuojančius automobilius, o antrą kartą sustojo, nes laukė, kol iš prekybos centro išeis žmona, nuvažiuoti iš įvykio vietos jokio pagrindo neturėjo, todėl E. E., jei būtų norėjęs, būtų galėjęs jį sustabdyti. G. M. nurodo, kad jis buvo blaivus, turėjo teisę vairuoti, automobilis buvo apdraustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, be to, prie prekybos centrų yra įrengtos stebėjimo kameros. Apelianto teigimu, visos šios aplinkybės parodo, kad jis tyčios pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo.

G. M. tvirtinimu, jo sukeltas eismo įvykis yra mažareikšmis, rimtų pasekmių nesukėlė, nukentėjusiosios automobilis apgadintas tik nežymiai, per visą vairavimo laikotarpį jis baustas administracine tvarka tik vieną kartą – už greičio viršijimą, tai parodo, kad jis piktybiškas pažeidėjas nėra, nurodo, kad jis turi individualią įmonę, iš Vokietijos veža prekes, o vairuotojo pažymėjimo atėmimas paliktų jį ir jo šeimą be pragyvenimo šaltinio, nes žmona gauna tik minimalų darbo užmokestį, sūnus yra studentas. Be to, turi 84 metų motiną, kuriai reikalinga priežiūra ir slauga, nuolat reikia vežti pas gydytojus, todėl, G. M. įsitikinimu, jam paskirta nuobauda – 3000 Lt dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams – neatitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo kriterijų, yra per griežta. Apeliantas mano, kad jam būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir teisės vairuoti transporto priemones neatimti.

G. M. prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro viršininkas R. Šideikis mano, kad G. M. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašo skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde G. M. administracinio teisės pažeidimo, už kurį jis nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, neginčija. G. M. tvirtinimu, jis nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nes jis tyčios pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo su šiuo įvykiu yra susijęs, kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas pagal teismų praktiką gali būti padaromas tik tyčia, kai asmuo suvokia padaręs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos užtraukia atsakomybę tik tais atvejais, kai pareiga informuoti policiją apie eismo įvykį numatyta Kelių eismo taisyklėse. Kelių eismo taisyklių 234 punkte numatyta pareiga pranešti policijai apie eismo įvykį, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Paaiškinime G. M. nurodė, kad 2013-11-15 18 val. jis buvo atvykęs prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. Kad būtų savo automobiliu kliudęs kokį nors kitą automobilį, nepajuto. Apie įvykį pranešė Kelių policija. Kartu su pareigūnais apžiūrėjęs automobilį, ant automobilio kairės pusės buferio pamatė įbrėžimą. G. M. su tuo, kad padarė pažeidimą, sutiko ir gailėjosi (b. l. 7).

2013-11-22 teismo posėdyje G. M. parodė, kad įvykio dieną jis buvo atvažiavęs prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, parodė, kad jo automobilis yra galingas, grojo muzika. Jis važiavo atbuline eiga, pasuko vairą į dešinę, pažiūrėjo į veidrodėlį, kito automobilio nematė, smūgio į kitą automobilį nepajuto ir trenksmo negirdėjo, todėl nesustojęs išvažiavo namo. Apie įvykį sužinojo iš policijos. G. M. teigė, kad įbrėžimą ant buferio pamatė atvažiavęs į policiją. Jis užkabino kito automobilio šoną savo automobilio priekiu, kai važiavo atbulas ir suko vairą (b. l. 18–19).

G. M. tvirtino, kad jis smūgio į kitą automobilį nejuto, žiūrėjo į veidrodžius ir kito automobilio nematė. 2013-11-22 teismo posėdyje tvirtino, kad jis iš aikštelės išvažiavo iš karto. Kito posėdžio metu, apklausus liudytojus, G. M. patikslino, kad po to, kai užkliuvo už I. P. automobilio, buvo sustojęs prie prekybos centro centrinio įėjimo. Toks parodymų netikslumas leidžia manyti, kad iš pradžių tai, jog po susidūrimo buvo sustojęs, G. M. norėjo nuslėpti, kad būtų manoma, jog jis jokio smūgio nejuto ir nesustojęs iš aikštelės išvažiavo į namus.

Paaiškinime I. P. nurodė, kad įvykio dieną 18 val. aikštelėje prie (duomenys neskelbtini), pasistatė automobilį, o 19 val., grįžusi prie automobilio, rado už lango užkištą lapelį, kuriame buvo parašyta „Jums trenkė į galinę dalį džipas ir nuvažiavo“, buvo nurodytas telefono numeris. Apžiūrėjusi savo automobilį, ji paskambino asmeniui, palikusiam savo telefono numerį, šis paaiškino, kad, eidamas pro jos automobilį, išgirdo garsų trakštelėjimą, atsisukęs pamatė, kad, bandydamas parkuotis, automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas kliudė jos automobilio keleivio pusės „galinį bamperį ir arką“. Automobilis „Mitsubishi Pajero“ išsisuko, minutėlę pastovėjo ir nuvažiavo į kitą aikštelės vietą, ten sustojo ir, šiek tiek pastovėjęs, išvažiavo (b. l. 8).

Teismo posėdyje liudytoja I. P. parodė analogiškai. Patvirtino, kad ant savo automobilio keleivio pusės galinio sparno pamatė sugadinimus, o buferis buvo sulaužytas (b. l. 24–25).

Teismo posėdyje liudytojas E. E. patvirtino, kad, eidamas iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, išgirdo stiprų smūgį, pamatė, jog džipas įvažiavo į kitą automobilį. Vietų sustoti aikštelėje nebuvo. Džipo vairuotojas atsitrenkė į kito automobilio galinį buferį savo automobilio kairės pusės priekiu. Vairuotojas sustojo ir nuvažiavo toliau. Liudytojas norėjo automobilio vairuotoją sustabdyti, bet nepavyko. Tada paėmęs popieriaus lapelį užrašė savo telefono numerį ir užkišo už apgadinto automobilio lango. Liudytojo nuomone, tokio smūgio džipo vairuotojas neišgirsti negalėjo (b. l. 25).

Iš Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro Eismo įvykių tyrimo grupės specialisto M. B. tarnybinio pranešimo matyti, kad I. P. pranešus policijos pareigūnams apie tai, kad prie (duomenys neskelbtini), buvo apgadintas jos automobilis BMW 320, buvo nustatytas iš įvykio vietos pasišalinusio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas. Susisiekus su vairuotoju G. M., jis prisipažino, kad minėtu automobiliu buvo atvažiavęs prie (duomenys neskelbtini) . Apžiūrėjus automobilį „Mitsubishi Pajero“, ant jo buvo surasti nubrozdinimai, kurie atitiko nubrozdinimus, paliktus ant automobilio BMW 320 (b. l. 12).

Teismo posėdyje liudytojas M. B. parodė analogiškai, patvirtino, kad G. M. automobilio priekinis kairysis buferio kampas buvo nubrozdintas, o I. P. automobilio buferio galas buvo nulaužtas, todėl vairuotojas, sugadinęs automobilį, smūgį pajusti turėjo (b. l. 24).

Tai, kad G. M. nepajuto smūgio į kitą automobilį, paneigia ne tik liudytojos I. P., M. B., E. E. nuoseklūs parodymai, bet ir byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 13, 14), eismo įvykio vietos schemoje užfiksuoti duomenys bei prie jos pridėti papildomi duomenys apie eismo įvykį (b. l. 5, 6).

Iš aptartų duomenų matyti, kad I. P. automobilis buvo sužalotas, buvo sulaužytas automobilio buferis. Prie eismo įvykio schemos pridėti papildomi duomenys patvirtina, kad buvo sužalotas automobilio BMW 320 užpakalinis dešinės pusės sparnas ir užpakalinis buferis, automobilio „Mitsubishi Pajero“ – priekinis buferis (b. l. 6). Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 13, 14), iš kurių matyti, kad ant I. P. automobilio padaryti sugadinimai nėra tokie nežymūs, kad jų padarymo G. M. galėjo nepajusti. Kad G. M. susidūrimą pajuto, patvirtina automobilio „Mitsubishi Pajero“ sužalojimas, kuris nebuvo tik nežymus įbrėžimas, bet buvo aiškiai matomas nubrozdinimas, kuris galėjo atsirasti tik stipraus kontakto metu. Tokie fotonuotraukose užfiksuoti I. P. automobilio sugadinimai nepaneigia liudytojų I. P., M. B. ir E. E. parodymų, kad smūgis į I. P. automobilį turėjo būti stiprus, nepajusti tokio smūgio buvo neįmanoma, juolab, kad G. M. į I. P. automobilį atsitrenkė savo automobilio priekine dalimi. Liudytojas E. E. atkreipė dėmesį į G. M. vairuojamą automobilį tik dėl to, kad išgirdo stiprų smūgį į kitą automobilį. Kad G. M. susidūrimą su kitu automobiliu pajuto, patvirtina ir G. M. parodymai apie jo stabtelėjimą bei trumpą lukterėjimą po susidūrimo.

Esant nustatytiems automobilių BMW 320 ir „Mitsubishi Pajero“ sugadinimams, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G. M., nors ir vairuodamas, kaip jis teigė, galingą automobilį, susidūrimą su kitu automobiliu juto, tačiau tik dėl jam žinomų priežasčių iš eismo įvykio vietos pasišalino, todėl G. M. skundžiamu nutarimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nubaustas pagrįstai.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba administracinės nuobaudos visai neskirti.

Vadovaujantis teismų praktika, administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik išskirtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

Nubaustasis padarė šiurkštų administracinį teisės pažeidimą, todėl vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda teisės pažeidėjui turi sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Nėra pagrindo nesutikti su apelianto nuomone, kad jis, netekęs teisės vairuoti transporto priemones, patirs tam tikrų nepatogumų, bet šios aplinkybės atsiradimą nulėmė paties nubaustojo padarytas administracinės teisės pažeidimas. Pasekmes G. M. turėjo numatyti dar prieš darydamas pažeidimą. Aplinkybės, kad jam atėmus teisę vairuoti transporto priemonę, dėl to nukentės jis ir jo šeima finansiškai, kad vairuotojo pažymėjimas jam reikalingas slaugant seną motiną, negali būti pripažintos išskirtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, ir paskirti švelnesnę nei sankcijoje už pažeidimą numatytos nuobaudos.

Atsižvelgiant į paminėtus administracinės nuobaudos tikslus, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta nuobauda, netaikant specialiosios teisės atėmimo, būtų per švelni, netinkamai individualizuota.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-03 nutarimą palikti nepakeistą, G. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.