Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ dėl garantinės išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Stagro“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9. Byloje apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė AB „Swedbank“ ieškinį dėl 6 846,94 Eur garantinės išmokos priteisimo iš atsakovės UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

11. 2006 m. rugsėjo 11 d. ieškovė ir atsakovė sudarė garantiją Nr. 1G-681, pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei kredito dalį, jeigu kredito gavėjas suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui arba ieškovei prieš laiką nutraukus kredito sutartį, negrąžins arba nepilnai grąžins ilgalaikį kreditą. 2007 m. rugsėjo 13 d. ieškovė ir atsakovė sudarė antrąją garantiją Nr. 1G-1135, analogiškomis sąlygomis kaip ir garantijoje Nr. 1G-681. 2009 m. rugpjūčio 18 d. atsakovė priėmė raštą dėl 2006 m. rugsėjo 11 d. garantijos Nr. 1G-681 pakeitimo Nr. 1, pagal kurią pakeitė garantijos 1 punkto išdėstymą, kuriuo pratęstas kredito sutartimi suteikto kredito negrąžintos dalies grąžinimo terminas iki 2012 m. rugsėjo 7 d. 2012 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė priėmė raštą dėl 2007 m. rugsėjo 13 d. garantijos Nr. 1G-1135 pakeitimo Nr. 1, pagal kurią pakeitė garantijos 1 punkto išdėstymą, kuriuo pratęstas galutinio negrąžinto kredito grąžinimo terminas iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.

12. 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovė kreipėsi į UAB „Bankrotas“ (bankrutuojančios UAB „Stagro“ nemokumo administratorių) dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, kuriuo prašė priimti ieškovės 1 612 786,13 Eur ir 422,08 Lt dydžio finansinius reikalavimus UAB „Stagro“ bankroto byloje ir teikti juos tvirtinti teismui. Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi patvirtino kredito gavėjo kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų ir ieškovės 1 612 908,37 Eur reikalavimą. 2018 m. vasario 5 d. mokėjimo nurodymu UAB „Stagro“ pervedė ieškovei 305 236,20 Eur, mokėjimo paskirtis – „pervedamos lėšos pardavus įkeistą turtą“.

13. 2018 m. gegužės 4 d. Nr. SR/18-10667 pranešimu ieškovė kreipėsi į atsakovę, remdamasi garantijomis Nr. 1G-882 ir Nr. 1G-1135, ir prašė grąžinti UAB „Stagro“ negrąžintą kredito dalį, kuri 2018 m. gegužės 3 d. sudarė 15 385,11 Eur. 2020 m. liepos 10 kredito gavėjas bankrutavusi BUAB „Stagro“ pateikė ieškovei pažymą dėl informacijos pateikimo Nr. 20/07-10-1, kurioje nurodė, kad įmonė, pardavus ieškovui hipoteka įkeistą turtą už 345 878 Eur, ieškovei, atskaičius bankroto administravimo išlaidas, 2018 m. vasario 5 d. pervedė 305 236,20 Eur. Pažymėjo, kad ieškovei, kaip 3-ios eilės kreditoriui, lėšos nebuvo pervestos, t. y. netenkintas banko 3-ios eilės kreditorinis reikalavimas.

15. Atsakovė 2021 m. balandžio 15 d. Nr. 5A-7/2021 valdybos posėdžio protokolu nutarė nevykdyti garantinio įsipareigojimo AB „Swedbank“ už UAB „Stagro“ negrąžintus kreditus, išduotus pagal 2006 m. rugsėjo 7 d. kreditavimo sutartį, nes ieškovė nepateikė visų kredito paskirtį pagrindžiančių dokumentų.

Dėl reikalavimo priteisti garantinę išmoką

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Tai paprastoji, sąlyginė garantija, kai garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės ir yra subsidiari (CPK 6.90 straipsnio 1 dalis), t. y. garantija yra savarankiška prievolė, kai garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad garantijos Nr. 1G-882 ir Nr. 1G-1135 yra sąlyginės, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo kaip prievolės užtikrinimo priemonės funkciją. Dėl to garantijos kreditorius, norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą ar nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir panašiai. Jeigu kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos vykdymo sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą (CK 6.92 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012).

19. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė garantijų vertinimui aktualias nuostatas: 1) nustatyta, kad atsakovė garantijomis Nr. 1G-681 ir Nr. 1G-1135 įsipareigojo grąžinti ieškovei kredito gavėjo negrąžintą kredito dalį, jeigu UAB „Stagro“ suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui arba bankui prieš laiką nutraukus kreditavimo sutartį, negrąžins arba nepilnai grąžins 460 103,39 Eur kreditą (garantija Nr. 1G-681 – 185 622,39 Eur; garantija Nr. 1G-1135 – 274 481 Eur), kurį ieškovė suteikė pagal 2006 m. rugsėjo 7 d. kredito sutartį Nr. 06-059918-ZU (garantijų 1 punktas); 2) remiantis garantijų 5.3. ir 5.4. punktais, garantijos galioja, jeigu kreditas, už kurį garantuojamos šios garantijos, yra išduotos ir vykdomos pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymą Nr. 3D-453 „Dėl žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 3D-330 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo veiklos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ bei Sutartį dėl garantijų teikimo, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės.

20. 1999 m. lapkričio 29 d. sutarties dėl garantijų teikimo Nr. 701 6.1. p. nurodyta, kokius dokumentus ieškovė turi pateikti atsakovei, prašydama įvykdyti garantinį įsipareigojimą. Ginčui svarbios sutarties dėl garantijų teikimo 6.3.2. punkte išvardintos sąlygos, kada atsakovės valdyba gali nuspręsti atsisakyti tenkinti banko prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą ar šį prašymą tenkinti iš dalies. Pažymėtina, kad viena iš tokių sąlygų – jei ieškovė nepateikė 6.1. punkte nurodytų dokumentų (6.3.2.3. p.).

21. Atsakovė 2021 m. balandžio 15 d. Nr. 5A-7/2021 valdybos posėdžio protokolu vienbalsiai nutarė netenkinti garantinio įsipareigojimo ieškovei, nes ieškovė nepateikė dokumentų, pagrindžiančių 18 473,99 Eur kredito dalies, suteiktos pagal Sutartį, panaudojimą pagal paskirtį, dokumentų pagrindžiančių 100 357,97 Eur kredito dalies, suteiktos pagal 2007 m. rugsėjo 7 d. Susitarimą Nr. 06-059918-ZU/07-090180-ZU-1 dėl Sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo, panaudojimą pagal paskirtį.

22. Ieškovė neginčija fakto, kad ji pateikė ne visus būtinus dokumentus, tačiau nurodo, kad Sutarties dėl garantijų teikimo 6.3.2 punkte įtvirtinta atsakovės teisė ieškovės prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą tenkinti iš dalies, kas leidžia daryti išvadą, kad šia nuostata susitariančios šalys siekė tarpusavio santykiuose užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą, nustatydamos, jog garanto atsakomybės už skolininko prievolių įvykdymą mastas galėtų būti mažinamas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, turinčias teisinę reikšmę ieškovės teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš garanto ribojimui. Ieškovė pažymi, kad teismas visiškai nevertino šio Sutarties dėl garantijų teikimo punkto nuostatų ir neatskleidė jo turinio.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių ginčui itin reikšminga tai, kad atsakovės apeliantei suteiktos garantijos numatė (garantijos Nr. 1G-681 5.3 p. ir garantijos Nr. 1G-1135 5.4 p.), kad jos galioja tik jeigu kreditai, už kuriuos garantuojama šiomis garantijomis, yra išduoti ir vykdomi pagal Lietuvos žemės ūkio ministro 2005-09-26 įsakymą Nr. 3D-453 „Dėl žemės ūkio ministro 2003-08-11 įsakymo Nr. 3D-330 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo veiklos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Įsakymas) bei 1999 m. lapkričio 29 d. ieškovės ir atsakovės Sutartį dėl garantijų teikimo. Įsakymo II dalyje reglamentuotos garantijų suteikimo sąlygos (ginčui aktualios šios: 14.1. – teikiamas kreditas bus naudojamas investicinėms išlaidoms apmokėti, nurodant kredito paskirtį; 14.2. – kredito gavėjas pateiks kredito įstaigai kredito paskirtį pagrindžiančius mokėjimo dokumentus, pagal kuriuos bus apmokama tiekėjams ir rangovams už perkamą turtą ir teikiamas paslaugas). Taigi, ieškovė, prašydama įvykdyti garantinius įsipareigojimus pagal suteiktas garantijas, turėjo pareigą pateikti atsakovei dokumentus, įrodančius, kad kreditai, kurių grąžinimas buvo užtikrintas garantijomis, buvo išduoti ir vykdomi vadovaujantis Įsakymo nuostatomis, privalėjo pateikti 1999-11-29 Sutarties dėl garantijų teikimo 6.1 p. išvardintus dokumentus.

24. Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, jog ji turi teisę garantinius įsipareigojimus vykdyti iš dalies, jeigu toks įvykdymas yra įmanomas pagal objektyvius duomenis ir garantinis įsipareigojimas yra apskaičiuojamas laikantis teisės aktų nustatytos garantinių įsipareigojimų apskaičiavimo tvarkos. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju atsakovė pagrįstai nenustatė tam pagrindo.

25. Ieškovė nurodo, kad 15 385,11 Eur sumą sudaro skirtumas tarp negrąžintos kredito sumos ir pajamų, atgautų realizavus užtikrinimo priemones ir toks skaičiavimas atitinka minėto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 3D- 330 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo veiklos nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 3D- 330 2018 m. spalio 2 d. redakcija) 23 punkto nuostatas.

26. Byloje nustatyta, kad UAB „Stagro“ bankroto byloje Nr. B2-1030-527/2015 patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas pagal Sutartį 221 698,13 Eur sumai (negrąžintas kreditas, palūkanos, delspinigiai). 2017 m. rugpjūčio 25 d. bankroto administratorius realizavo UAB „Stagro“ priklausantį ir ieškovės naudai įkeistą turtą, tačiau nesusigrąžino 15 385,11 Eur kredito sumos, t. y. realizuoto turto suma sudaro 80 243,20 Eur (95 628,31 – 80 243,20 = 15 385, 11 Eur).

27. Pažymėtina, kad garantijos apeliantei yra suteiktos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005-09-26 įsakymu Nr. 3D-453 „Dėl žemės ūkio ministro 2003-08-11 įsakymo Nr. 3D-330 „Dėl UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo veiklos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“. Minėto teisės akto 23 punkte įtvirtinta: „Gavusi iš kreditą suteikusios kredito įstaigos prašymą dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo ir įrodymus, kad kreditavimo sutarties pagrindu įkeistas turtas parduotas, Bendrovės valdyba turi teisę priimti sprendimą išmokėti iki 70 procentų (jei kreditas suteiktas jauniesiems ūkininkams – iki 80 proc.) negrąžinto kredito sumos, jeigu kredito įstaigos pajamos, gautos pardavus kredito gavėjo įkeistą turtą, mažesnės už negarantuotą kredito sumą. Jeigu pajamos, gautos pardavus kredito gavėjo įkeistą turtą, viršija negarantuotą kredito sumą, Bendrovė išmoka skirtumą tarp negrąžinto kredito sumos ir kredito įstaigos išieškotos iš kredito gavėjo sumos. Negrąžinto kredito suma – tai kredito įstaigos kreipimosi į Bendrovę dėl garantijos įvykdymo momentu kredito įstaigos neatgautas kreditas ar jo dalis, neįskaitant palūkanų ir netesybų bei kredito įstaigos pajamų, gautų realizavus grąžinimui užtikrinti įkeistą turtą ar turtines teises“. Taigi, atsakovė, vadovaudamasi nurodyta garantinio įsipareigojimo apskaičiavimo tvarka, įvertinus ieškovės pateiktus dokumentus prie prašymo įvykdyti garantinius įsipareigojimus, pagrįstai nusprendė, kad garantiniai įsipareigojimai ieškovei nevykdytini.

28. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys įrodo, kad garantija Nr. 1G-1135 iš esmės ieškovei grąžinta, o garantijos Nr. 1G-681 atveju ieškovė nepateikė visų kredito paskirtį pagrindžiančių dokumentų, o gautos pajamos (realizavus įkeistą turtą) buvo nukreiptos kredito grąžinimui. Bylos duomenys ir ginčui aktualios teisės normos įrodo, kad atsakovės atsisakymas išmokėti garantinę išmoką yra teisėtas ir pagrįstas.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su nepagrįstu praturtėjimu, neturi įtakos nustatytam faktui, kad atsakovė pagrįstai atsisakė išmokėti garantinę išmoką, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

31. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jos naudai nepriteistinos. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1050 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė jų apmokėjimą pagrindžiančius duomenis, todėl šios išlaidos priteistinos atsakovės naudai iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“, juridinio asmens kodas 112029651, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“, juridinio asmens kodas 124261860, naudai 1 050,00 Eur (vieno tūkstančio penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.