- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-14
- Bylos Nr.
- e2A-1212-601/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-02012-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
- Ieškovas
- D. K.
- Atsakovas
- A. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1170-722/2023 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovui A. B. dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo bei nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. K. Kauno apylinkės teismo prašė nutraukti tarp jo ir atsakovo A. B. 2022 m. rugsėjo 30 d. sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį bei taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo A. B. ieškovui D. K. 15 650 Eur sumą, įpareigojant ieškovą D. K. grąžinti atsakovui A. B. automobilį „BMW 530d“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovo ieškovui 713,50 Eur nuostolių ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 30 d. jis automobilio prikimo–pardavimo sutartimi iš atsakovo A. B. įsigijo automobilį „BWM 530d“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 15 650 Eur. Atsakovo paprašytas ir taikius 300 Eur nuolaidą, ieškovas sutiko, kad į sutartį būtų įrašyta 13 000 Eur kaina. Ieškovui nuvažiavus vos 500 km, 2022 m. spalio 3 d. automobilis sugedo – atsirado pašaliniai garsai variklyje, t. y. išaiškėjo paslėpti automobilio defektai. Automobilis 2022 m. spalio 13 d. buvo pristatytas diagnostinei apžiūrai į UAB „Krasta Auto“. Nustatyti automobilio gedimai, valdymo blokuose fiksuojama rida 300 500 km, patikrinus automobilio ridos istoriją gamintojo duomenų bazėje, 2020 m. rugpjūčio 27 d. fiksuota rida 426 025 km. Ieškovui pateiktas remonto pasiūlymas 21 389,30 Eur kainai su PVM. Už automobilio patikrą ieškovas sumokėjo 563,05 Eur, buvo kviečiamas tralas, kurio paslaugos ieškovui kainavo 150 Eur. Susisiekus su atsakovu, jis atsisakė pasiimti automobilį ir grąžinti ieškovui pinigus, nurodė, kad sutiktų kompensuoti ieškovui nebent 1 500 Eur dydžio nuostolius, 2022 m. spalio 18 d. siųstos pretenzijos atsakovas neatsiėmė pašte. Atsakovas 2022 m. lapkričio 2 d. atsakė į ieškovo pakartotinai siųstą pretenziją, t. y. su pretenzija nesutiko.
3. Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo išdavos nepagrindžia, kad automobilio defektai buvo paslėpti, kad jie buvo iki sutarties sudarymo ar sutarties sudarymo metu. Automobilis tapo netinkamu naudotis tik ketvirtą dieną po jo įsigijimo, nuvažiavus 500 km. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas pardavė automobilį su defektais. UAB „Krasta Auto“ nenurodė, dėl kokios priežasties apskritai atsirado automobilio defektai, šios bendrovės pateiktas dokumentas neįrodo, kad nustatyti automobilio defektai buvo automobilio pirkimo–pardavimo metu, t. y. automobilio defektai buvo 2022 m. spalio 13 d., o ne 2022 m. rugsėjo 30 d. ir anksčiau. Visos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas netinkamai eksploatavo automobilį, dėl to ir buvo nustatyti automobilio defektai: ieškovas nuvežė automobilį į servisą tik praėjus 14 dienų, ieškovas nepateikė įrodymų, kad jau po 3 dienų automobilis tapo netinkamu naudoti, ieškovas įsigijęs automobilį turėjo pakeisti alyvą ir kitas nesidėvinčias detales, tačiau to nepadarė ir „sudrožė“ variklį. Automobilis sėkmingai praėjo techninę patikrą 2022 m. rugsėjo mėnesį, todėl jo akivaizdžių trūkumų nebuvo. Automobilio ridos atsakovas nekoregavo, automobilį atsakovas įsigijo iš pardavėjo Vokietijoje, todėl, jeigu rida koreguota 2020 metais, atsakovas to atlikti negalėjo. Ieškovas automobilį įsigijo už 13 000 Eur, o ne už 15 650 Eur. Nėra duomenų, kad automobilis buvo nevažiuojantis, kad į UAB „Krasta Auto“ buvo pristatytas tralu, už kurį ieškovas sumokėjo 150 Eur, todėl atsakovas su šiais nuostoliais nesutinka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2023 m. gegužės 26 d. sprendimu tenkino ieškinio dalį, t. y. nutraukė tarp ieškovo D. K. ir atsakovo A. B. 2022 m. rugsėjo 30 d. sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį bei taikė restituciją – priteisė iš atsakovo A. B. ieškovui D. K. 13 000 Eur, įpareigojant ieškovą D. K. per 5 (penkias) kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti atsakovui A. B. automobilį „BMW 530d“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat priteisė iš atsakovo A. B. ieškovui D. K. 713,50 Eur nuostolių atlyginimą ir 3 081,46 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį teismas nusprendė atmesti. Be to, teismas priteisti iš atsakovo A. B. valstybei 9,31 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
5. Anot teismo, ieškovui pasirašius automobilio pirkimo–pardavimo sutartį nenurodant ridos ir nereikalaujant iš atsakovo ją nurodyti, pačiam ieškovui prieš įsigyjant automobilį netikrinus jo ridos išsamioje ataskaitoje, nesant duomenų, kas ir kur keitė automobilio ridos duomenis, ieškovo argumentas dėl atsakovo veiksmų suklastojant ridą ar prisidedant prie to, neįrodytas. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovo nurodyta galimai klaidinga informacija apie transporto priemonės ridą yra esminis pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimas, lėmęs ieškovo apsisprendimą dėl automobilio įsigijimo.
6. Kita vertus, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad automobilio esminiai defektai (užfiksuotos trečio cilindro darbo netolygumo klaidos, matomos metalo drožlės bei indėklo fragmentai, metalo drožlės matomos ir ant variklio alyvos filtro, prasukti trečio cilindro švaistikliniai indėklai, sugadintas alkūninio veleno kakliukas ir švaistiklis), dėl kurių automobilio pagal tiesioginę paskirtį naudoti negalima be didelių investicijų, išryškėjo nepraėjus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.363 straipsnio 11 dalyje nustatytam 6 mėnesių terminui, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad defektai egzistavo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, tačiau atsakovas apie juos neinformavo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nėra pateikęs įrodymų, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, kad nustatyti defektai galėjo atsirasti dėl ieškovo kaltės pažeidus daikto naudojimo ar saugojimo taisykles. Juolab, kad atsakovas, įsigijęs šį automobilį, pats juo pravažiavo apie 5 000 km, neatlikęs pilno automobilio techninio aptarnavimo, nekeitęs tepalų, grandinių, o ieškovui automobilis sugedo ketvirtą jo eksploatavimo dieną, viso nuvažiavus apie 500 km. Be to, teismo vertinimu, byloje nepaneigta, kad, automobiliui sugedus, ieškovas juo nevažiavo, t. y. automobilis tralu buvo pristatytas į ieškovo kiemą, po to į servisą, o iš serviso – vėl prie ieškovo namų. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas, todėl laikė pagrįstu ieškovo reikalavimą atsisakyti sutarties bei taikyti restituciją.
7. Spręsdamas dėl restitucijos apimties, teismas, laikydamas, kad liudytojų parodymai turi subjektyvų pobūdį ir rašytinius įrodymus vertindamas kaip aiškesnius ir patikimesnius nei liudytojų parodymus, rėmėsi rašytine motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi ir nustatė, kad, sutartį nutraukus, ieškovas įpareigotinas grąžinti atsakovui automobilį „BMW 530d“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), o ieškovui iš atsakovo priteistina 13 000 Eur suma už automobilį.
8. Teismas taip pat tenkino ieškovo reikalavimą priteisti 713,50 Eur dydžio nuostolius, kuriuos sudaro 563,05 Eur suma automobilio gedimo nustatymui ir 150 Eur automobilio transportavimui. Teismo vertinimu, šios išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais, be to, buvo būtinos nustatant automobilio gedimą ir jį transportuojant.
9. Teismas, nustatęs, kad ieškinys buvo patenkintas 83,80 proc. apimtyje, atlikęs šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, iš atsakovo ieškovui priteisė 3 081,46 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, teismas valstybei iš atsakovo priteisė proporcingą patenkintų ieškinio reikalavimų daliai 9,31 Eur sumą procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms atlyginti; likusios dalies (1,81 Eur) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų iš ieškovo valstybei nepriteisė, nes ši suma neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – 5,00 Eur.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
10. Apeliaciniame skunde ieškovas D. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį dėl restitucijos, t. y. priteisti iš atsakovo A. B. ieškovui D. K. 15 650 Eur kainą, sumokėtą už automobilį. Apeliantas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ridos neatitikimas nebuvo esminis pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimas, yra nepagrįsta ir neteisėta. Ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai teismui nurodė, kad automobilio rida jam turėjo esminę reikšmę ir buvo pagrindinis kriterijus tiek renkantis automobilį, tiek apsisprendžiant dėl jo pirkimo. Anot ieškovo, neabejotina, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo išaiškėjęs drastiškas ridos neatitikimas, t. y. kai tikroji automobilio rida iš tiesų yra daugiau nei 200 000 km didesnė, yra esminis sutarties pažeidimas, atitinkantis CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktą;
10.2. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovas nereikalavo, jog į sutartį būtų įrašyti ridos duomenys, todėl neva nėra pagrindo spręsti, kad ridos neatitikimas buvo esminis sutarties pažeidimas, yra nepagrįstas. Būtent atsakovas turėjo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti ridos duomenis, o, to nepadarydamas, privalo prisiimti iš to kylančias teisines pasekmes dėl ridos neatitikimo. Tuo tarpu tai, kad pirkėjas (ieškovas) šiuo atveju nepareikalavo, jog į pirkimo–pardavimo sutartį būtų įrašyti duomenys apie automobilio ridą, taip pat, kad prieš įsigyjant automobilį netikrino jo ridos išsamioje ataskaitoje, neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės dėl tikrovės neatitinkančios ridos. Juolab, kad atsakovas byloje neįrodė, jog apie koreguotą ridą nieko nežinojo; į bylą neteikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, kokios ridos automobilį įsigijo Vokietijoje. Priešingai, pats atsakovas į bylą pateikė CarVertical ataskaitos nuotrauką, iš kurios matyti, kad prieš įsigydamas automobilį iš Vokietijos piliečio, t. y. dar 2022 m. rugpjūčio 23 d. matė, kad automobilio rida 2014 m. birželio mėnesį buvo 44 000 km, o 2017 m. sausio mėnesį – 230 000 km. Duomenys apie 295 372 km ridą atsirado tik po to, kai atsakovas 2022 m. rugsėjo 9 d. atliko automobilio privalomąją techninę apžiūrą Lietuvoje. Todėl ieškovo vertinimu, mažai tikėtina, kad atsakovas, būdamas profesionalus automobilių pardavėjas, nežinojo ir nesuprato, kad automobilio rida aiškiai neatitinka tikrovės;
10.3. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, nepagrįstai priteisė ieškovui 13 000 Eur sumą, nors byloje pakanka įrodymų konstatuoti, kad ieškovas automobilį įsigijo už 15 650 Eur, o ne už kainą, kuri nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje – 13 000 Eur. Anot ieškovo, pastarasis rašytinis įrodymas nėra oficialus institucijos išduotas dokumentas, jis buvo užpildytas atsakovo ranka, todėl negali būti laikomas turinčiu didesnę įrodomąją (prima facie) galią. Dar daugiau, būtent automobilio skelbimas, liudytojų J. K., L. M. ir Ž. M. parodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad automobilis buvo parduotas už 15 650 Eur kainą. Juolab, kad atsakovo paaiškinimai dėl ženklios nuolaidos ieškovui padarymo, nes neva tai reikėjo keisti automobilio grandines, buvo paneigti liudytojo Ž. M. parodymais, kuriuos pats teismas įvertino kaip nešališkus. Be to, į bylą buvo pateiktas garso įrašas, kuriame ieškovas sako, kad už automobilį mokėjo 15 650 Eur, tačiau šiai frazei atsakovas neprieštarauja, kas, visgi, priešingai nei nurodė teismas, patvirtina, kad automobilis buvo parduotas už 15 650 Eur kainą; priešingu atveju atsakovas būtų replikavęs, aktyviai gynęsis, tikslinęs kainą, ką darė ir visos bylos nagrinėjimo metu.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į ieškovo D. K. apeliacinį skundą atsakovas A. B. apeliacinės instancijos teismo prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:
11.1. Byloje esantys įrodymai nepagrindžia ieškovo pozicijos dėl automobilio ridos esmingumo įsigyjant automobilį iš atsakovo. Anot atsakovo, vien tai, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje ieškovas nereikalavo atsakovo įvardinti automobilio ridos duomenų, paneigia ieškovo poziciją dėl automobilio ridos reikšmingumo. Ieškovas jokių veiksmų dėl automobilio ridos istorijos išsiaiškinimo neatliko, vadinasi ieškovui ši sąlyga nėra esminė.
11.2. Ieškovas byloje neįrodė, kad atsakovas neva žinojo apie galimai atsuktą automobilio ridą – byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad duomenys apie 295 372 km ridą atsirado tik po to, kai atsakovas 2022 m. rugsėjo 9 d. atliko automobilio privalomąją techninę apžiūrą Lietuvoje. Priešingai, byloje yra aiškūs įrodymai, kad pagal CarVertical ataskaitą šio automobilio rida: 2014 m. birželio mėnesį – 44 000 km, 2017 m. sausio mėnesį – 230 000 km, 2022 m. rugsėjo mėnesį – 295 372 km. Taigi, ši ataskaita paneigia, kad atsakovas yra atsakingas už galimai atsuktą automobilio ridą;
11.3. Jeigu atsakovas ir būtų nurodęs pirkimo–pardavimo sutartyje automobilio ridos duomenis, tai jie nebūtų didesni nei 300 000 km, nes atsakovas didesnių ridos duomenų ir nematė;
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad vienintelis svarus įrodymas dėl automobilio pirkimo kainos yra rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis. Tarp šalių sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis šalims neabejotinai turi įstatymo galią. Ieškovas niekaip neįrodinėjo, kad ši sutartis galimai yra sudaryta per prievartą, per apgaulę ar kitomis aplinkybėmis. Priešingai, ieškovas, pasirašydamas automobilio pirkimo–pardavimo sutartį nedviprasmiškai patvirtino, kad automobilį įsigijo už 13 000 Eur. Suinteresuotų liudytojų parodymai ar automobilio skelbime nurodyta kaina negali būti svaresni nei paties ieškovo parašu patvirtinta automobilio kaina. Tuo tarpu garso įrašas būtų svarbus įrodymas šioje byloje, jeigu jame atsakovas būtų aiškiai ir nedviprasmiškai sutikęs su ieškovo teiginiu dėl automobilio kainos; šiuo atveju atsakovo nepatvirtinimas jokia įrodinėjimo prasme negali būti prilygintas sutikimui su ieškovo teiginiu.
Šalies argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovas A. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti pilna apimtimi bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog atsakovas yra atsakingas už automobilio defektų išryškėjimą per 6 mėnesių laikotarpį, yra nepagrįstas ir negali būti taikomas naudoto automobilio pirkimo–pardavimo atvejais. Ieškovas, suprasdamas, kad įsigijo intensyviai eksploatuotą, 2013 m. gamybos automobilį, būdamas įspėtas atsakovo apie būtinybę atlikti pilną automobilio techninį aptarnavimą, nepateikė įrodymų, kad tai padarė. Juolab, kad šiuo atveju ieškovas su naujai įsigytu automobiliu nuvažiavo net 500 km, jį eksploatavo 4 dienas, kas negali būti vertinama kaip naudoto daikto sugedimas „netrukus“ po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, už ką būtų atsakingas daikto pardavėjas;
Žemesnės instancijos teismas
12.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė savo argumentų, jog ieškovas netinkamai eksploatavo automobilį – važiavo per dideliu greičiau, pravažiavo apie 500 km be pilno automobilio techninio aptarnavimo, nepakeitus tepalų, grandinių. Anot apelianto, byloje įrodyta, kad ieškovas buvo informuotas ir supažindintas su automobilio variklio techninio aptarnavimo būtinumu. Būtent dėl šios priežasties atsakovas ir sutiko sumažinti automobilio pardavimo kainą nuo 15 650 Eur iki 13 000 Eur su tikslu, kad pats ieškovas atliktų automobilio variklio aptarnavimą. Tačiau ieškovui to neatlikus, nėra pagrindo laikyti, kad nustatytas automobilio defektas egzistavo automobilio pirkimo–pardavimo momentu;
12.3. Pirmosios instancijos teismas klaidingai paskirstė įrodinėjimo naštą dėl ieškovo tariamai panaudotų automobilio pervežimo („tralo“) paslaugų, t. y. nepagrįstai atsakovui „užkrovė“ pareigą įrodyti, kad ieškovas nesinaudojo tralu. Kai tuo tarpu ieškovas šių paslaugų naudojimąsi grindė vieninteliu įrodymu – sąskaita už šias paslaugas, kuri išrašyta praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams nuo automobilio sugedimo, o apmokėta dar beveik po mėnesio. Kas, įvertinus tai, kad tariamas automobilio pervežimo paslaugas suteikusi įmonė yra priskiriama į „labai mažų įmonių“ kategoriją, kuriai, tikėtina, tikrai yra svarbu laiku gauti pajamas už suteiktas paslaugas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pateikta sąskaita ir apmokėjimą tariamai patvirtinantis dokumentas yra fiktyvūs ir jokia automobilio pervežimo paslauga nebuvo suteikta. Todėl, apelianto nuomone, ieškovo pateiktos išlaidos už automobilio pervežimo paslaugas neturėtų būti priteistos iš atsakovo;
12.4. Ieškovas tiek iki bylos nagrinėjimo teisme, tiek ir teisme vedant bylą teikė dviprasmiškus parodymus (iš pradžių teigė, kad, nupirkęs automobilį ir jį įregistravęs, niekur automobiliu nevažinėjo, tačiau vėliau atsakydamas į atsakovo atstovo klausimus nurodė, kad, vis dėlto, važinėjo su draugais, šeimos nariais, darbo reikalais; nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų jo poziciją, kad jis naudojo tralo paslaugą automobilio pervežimu), reikalavo didesnės sumos nei numatyta sutartyje, o visų šių aplinkybių visumoje tai atskleidžia ieškovo nesąžiningumą. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo manyti, kad ieškovas naudojosi automobilio pervežimo paslaugomis, o priešingai, eksploatavo automobilį ir nustatęs gedimą, kas neabejotinai ir sukėlė ar ženkliai išdidino automobilio remonto kainą. Dėl tokių veiksmų pats ieškovas turėtų prisiimti atsakomybę dėl automobilio gedimo bei jo remonto.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į atsakovo A. B. apeliacinį skundą ieškovas D. K. apeliacinės instancijos teismo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, CK XXIII skyriaus taisyklės taikomos ir naudoto daikto, nagrinėjamu atveju – naudoto automobilio pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams. Tai yra išaiškinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018;
13.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad automobilis buvo įsigytas 2022 m. rugsėjo 30 d., o sugedo 2022 m. spalio 3 d. Taigi automobilis sugedo tik jį nusipirkus ir pradėjus eksploatuoti, t. y. ketvirtą dieną po automobilio įsigijimo, kai buvo nuvažiuota tik 500 km. Todėl priešingai nei teigia apeliantas, toks trumpas automobilio eksploatavimo laikotarpis parodo, kad automobilis sugedo netrukus po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o ieškovo per 4 dienas su automobiliu nuvažiuotas atstumas, įskaitant ir automobilio kelionę iš Jonavos į Vilnių po įsigijimo, negali būti laikomas neįprastai dideliu;
13.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad visuma nustatytų byloje aplinkybių leidžia pripažinti esant labiau tikėtiną ieškovo nurodytą aplinkybę, kad UAB „Krasta auto“ nustatyti automobilio gedimai bei trūkumai egzistavo automobilio pardavimo metu, t. y. kad automobilis pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu neatitiko kokybės reikalavimų, kokie buvo deklaruojami automobilio pardavimo skelbime bei automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje. Kadangi atsakovas (apeliantas) turėjo garantuoti parduoto automobilio kokybę, tai nagrinėjamu atveju būtent jis ir yra atsakingas už paslėptus automobilio trūkumus – variklio gedimą;
13.4. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad automobilis sugedo dėl to, kad ieškovas neatliko automobilio techninio variklio aptarnavimo, t. y. nepakeitė tepalų ir variklio grandinių, ar, kad ieškovas automobilį sugadino netinkamai jį eksploatuodamas, su juo nuvažiavęs neįprastai didelį atstumą. Liudytoju apklaustas UAB „Krasta auto“ darbuotojas Ž. M. paaiškino teismui, kad automobiliui nei tepalų, nei grandinės keisti šiuo atveju nereikėjo. Taip pat liudytojas paaiškino kodėl automobilis negalėjo būti sugadintas dėl netinkamos eksploatacijos, pvz. itin greito važiavimo, vadinamo „driftinimo“, t. y. nurodė, kad didėjant apsukų greičiui alyvos kiekis į variklį taip pat didėja, be to, yra greičio ribotuvai. Tuo tarpu atsakovas išreiškė tik savo nuomonę apie automobilio gedimo priežastis, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų neteikė. Juolab, kad pats atsakovas ginčo automobiliu, nepakeisdamas nei tepalų, nei variklio grandinių, automobilį eksploatavo itin intensyviai – per 2 savaites nuvažiavo 5 000 km. Taigi ši faktinė aplinkybė leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad būtent paties atsakovo intensyvus automobilio eksploatavimas ir lėmė automobilio variklio gedimą, kuris išryškėjo nedelsiant po to, kai ieškovas įsigijo automobilį;
13.5. Nepagrįstos atsakovo abejonės dėl automobilio eksploatavimo po jo sugedimo. Aplinkybę, kad dėl automobiliui nustatytų defektų jis yra nevažiuojantis, visiškai sugedęs, jo eksploatuoti negalima, patvirtino tiek ieškovas teikdamas paaiškinimus, tiek automobilį apžiūrėjęs ir defektus nustatęs liudytojas Ž. M.;
13.6. Nepagrįsta atsakovo versija, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai dėl automobilio pervežimo paslaugų neva nepatvirtina tokių paslaugų suteikimo. Ieškovas pabrėžia, kad nėra draudžiama įforminti ūkines operacijas vėliau, nei paslauga faktiškai buvo suteikta. Be to, teismas nenustatė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai dėl šių paslaugų būtų neleistini, neatitiktų įrodymams keliamų reikalavimų ar būtų akivaizdžiai neobjektyvūs;
13.7. Atsakovas neįrodė nei vienos iš CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos asmens nesąžiningumą patvirtinančios aplinkybės, todėl nesant jokių rašytinių įrodymų apie ieškovo nesąžiningumą, visi ir bet kokie su tuo susiję atsakovo argumentai turi būti atmesti kaip teisiškai nepagrįsti. Juolab, kad pats atsakovas yra ir turi būti laikomas nesąžiningu, nes deklaruodamas ir patvirtindamas, kad automobilį pardavinėjo už 15 990 Eur kainą, taip pat esant paneigtoms aplinkybėms dėl kainos sumažinimo ir liudytojams patvirtinus, kad už automobilį buvo sumokėta 15 650 Eur kaina, vis tiek teigia, kad už automobilį buvo sumokėta tik 13 000 Eur suma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliaciniai skundai amestini.
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.
Nustatytos faktinės bylos aplinkybės
17. Atsakovas yra verslininkas, užsiimantis dėvėtų automobilių prekyba. 2022 m. rugsėjo 30 d. ieškovas D. K. ir atsakovas A. B. sudarė automobilio BWM 530d, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), pirkimo–pardavimo sutartį, kuri įforminta „Sąskaita pažyma Nr.156“ (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas iš atsakovo įsigijo automobilį už 13 000 Eur. Sutartyje nenurodyti jokie automobilio defektai. Automobilis po 4 dienų, pravažiavus apie 500 km sugedo (variklio skyriuje pasigirdo pašaliniai garsai). 2022 m. spalio 11-13 d. UAB „Krasta Auto“ patikrinus automobilį nustatyta, kad užfiksuotos trečio cilindro darbo netolygumo klaidos, buvo matomos metalo drožlės bei indėklo fragmentai, metalo drožlės matomos ir ant variklio alyvos filtro, prasukti trečio cilindro švaistikliniai indėklai, sugadintas alkūninio veleno kakliukas ir švaistiklis, valdymo blokuose fiksuojama rida apie 300 500 km, patikrinus automobilio istoriją gamintojo duomenų bazėje, 2020 m. rugpjūčio 17 d. fiksuota rida 426 025 km. Ieškovui pateiktas remonto pasiūlymas už 21 389,30 Eur su PVM. Ieškovas atsakovui 2022 m. spalio 18 d. pateikė pretenziją dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovas 2022 m. lapkričio 2 d. atsakymu ieškovui su reikalavimais nesutiko, pasiūlė prisidėti prie automobilio remonto 1 500 Eur suma.
18. Autoplius.lt skelbime Nr. (duomenys neskelbtini), apie automobilį buvo nurodyta, kad „pagaminimo data 2014 m.; rida 299 000 km; be defektų; <...> tvarkingas automobilis; variklis, dėžė, pakaba be priekaištų“, kai tuo tarpu nustatyta, kad automobilio pagaminimo data 2013 m., reali rida 2020 m. jau buvo 426 025 km, po 4 dienų sugedo automobilio variklis.
19. 2022 m. spalio 4 d. D. S. ieškovui išrašė sąskaitą faktūrą (50 Eur) už automobilio pervežimą. 2023 m. vasario 14 d. UAB „Unitralija“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą ieškovui už automobilio transportavimą laikotarpiu 2022 m. spalio 11-13 d., kuri apmokėta 2023 m. kovo 8 d. (100 Eur pinigų priėmimo kvitas).
Dėl ginčo esmės
20. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, t. y.: 1) nutraukė tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą 2022 m. rugsėjo 30 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį bei taikė restituciją – priteisė iš atsakovo ieškovui 13 000 Eur, įpareigojant ieškovą per 5 (penkias) kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti atsakovui automobilį; 2) priteisė iš atsakovo ieškovui 713,50 Eur nuostolių atlyginimą.
21. Apeliacinius skundus pateikė abi šalys.
21.1. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu toje dalyje, kurioje teismas: 1) nepripažino automobilio ridos neatitikimo esminiu sutarties pažeidimu; 2) automobilio pardavimo kainą pripažino ne 15 650 Eur, o 13 000 Eur.;
21.2. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo ieškinį atmesti, motyvuodamas tuo, kad: 1) bylos duomenys nepatvirtina, kad nustatytas automobilio defektas egzistavo jo pardavimo metu; 2) ieškovas neįrodė, kad jam buvo suteiktos automobilio pervežimo paslaugos; 3) ieškovas nesąžiningas (keitė parodymus; reikalavo grąžinti didesnę sumą, negu sumokėjo; nepateikė pagrįstų įrodymų dėl automobilio pervežimo paslaugų suteikimo).
22. Ginčo esmė, - ar atsakovas yra atsakingas už atsiradusius automobilio trūkumus ir kokia apimtimi (turi būti grąžinta 15 650 Eur, ar 13 000 Eur) taikytina restitucija. Abu apeliaciniai skundai grindžiami netinkamu įrodymų vertinimu.
23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, juos papildo.
24. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).
25. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2014). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).
Dėl automobilio trūkumų (atsakovo apeliacinio skundo argumentų)
26. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, CK XXIII skyriaus taisyklės taikomos ir naudoto daikto, nagrinėjamu atveju – naudoto automobilio, pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022).
27. CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Įprasti reikalavimai CK apibrėžiami kaip galimybė parduotą prekę tam tikrą laiką naudoti tam, kam ji paprastai naudojama (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).
28. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios prekių kokybės nuostatos taikomos taip pat vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018).
29. Dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pirma, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018).
30. Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018).
31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad buvo sudaryta vartojimo Sutartis (atsakovas yra verslininkas, užsiimanti automobilių pardavimu), todėl šiam ginčui taikytinos ir vartojimo teisinius santykius reglamentuojančios įstatymų nuostatos.
32. Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų prekės atitikties nuostatų, nurodytų CK 6.327 straipsnyje, 6.333 straipsnio 1 dalyje, įstatyme įtvirtinti papildomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas (CK 6.363 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).
33. Parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.363 straipsnio 2 dalis). Įstatyme įtvirtinta, kad daikto savybės atitinka pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu: 1) daiktas atitinka pardavėjo pateiktą aprašymą ir turi tokias savybes kaip ir daiktas, kurį pardavėjas pateikė kaip pavyzdį ar modelį; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas tinka naudoti pagal konkrečią paskirtį, apie kurią pirkėjas pranešė pardavėjui sutarties sudarymo metu ir su kuria pardavėjas sutiko; 4) daiktas atitinka kokybės rodiklius, kurie paprastai yra būdingi to paties pobūdžio daiktams ir kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis pagal daikto pobūdį ir daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus, įskaitant reklamą ir daiktų ženklinimą, dėl daikto konkrečių savybių (CK 6.363 straipsnio 3 dalis).
34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas (pirkėjas) siekė įsigyti automobilį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, kasdieniam jo naudojimui, turėdamas lūkestį, jog įsigyjamas automobilis yra tinkamas, nereikalaujantis papildomų išlaidų (išskyrus tepalų keitimą), jo poreikių tenkinimui. Pažymėtina, kad, nors parduodamas buvo ne naujas automobilis (9 metų senumo), tačiau toks ieškovo lūkestis buvo visiškai pagrįstas, nes atsakovas (pardavėjas), parduodamas automobilį nurodė, jog jis yra be defektų, tvarkingas automobilis, variklis, dėžė, pakaba be priekaištų. Taigi, ieškovas manė, jog perka automobilį be trūkumų, tačiau netrukus po įsigijimo (po 4 dienų, pravažiavus tik 500 km) sugedo variklis, o šio trūkumo pašalinio kaina viršija automobilio pirkimo kainą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į trūkumų nustatymo laiką (praėjo nedaug laiko po automobilio pardavimo; nebuvo nuvažiuota daug kilometrų), į nustatytą automobilio ridos žymų neatitikimą (reali tikėtina rida apie 500 000 km, tuo tartu sudarant Sutartį automobilio duomenys ridą rodė apie 300 000 km; nors nėra duomenų, kad ridos suklastojimą atliko atsakovas, tačiau pats faktas dėl ridos neatitikimo nustatytas), į tai, kad nėra duomenų apie netinkamą automobilio eksploatavimą, į itin didelę automobilio trūkumų šalinimo kainą, sprendžia, kad automobilis negali būti pripažintas tinkamos kokybės, nes jis neatitinka įprastų tokioms prekėms keliamų reikalavimų ir pagrįstų ieškovo (vartotojo) lūkesčių.
35. Nesutiktina su atsakovo argumentu, jog nustatyti trūkumai galimai atsirado po automobilio pardavimo ieškovui, t. y. ieškovo naudojimosi automobiliu metu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.363 straipsnio 11 dalis, kaip sudedamoji CK XXIII skyriaus norma, taikytina ir vartojimo prekės – naudoto automobilio – pirkimo–pardavimo sandoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartojimo prekės kokybės trūkumams paaiškėjus per CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą, preziumuojama, kad jeigu neįrodoma kitaip, prekės ar paslaugos trūkumai, išaiškėję per šešis mėnesius nuo prekės perdavimo ar paslaugos suteikimo, laikomi buvusiais perdavimo ar suteikimo vartotojui metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su prekės, paslaugos ar jos trūkumo pobūdžiu. Anksčiau aptarta kasacinio teismo praktika ir nurodytos teisės normos nesudaro pagrindo netaikyti CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nurodytos prezumpcijos vien dėl to, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra naudotas automobilis. Atkreiptinas dėmesys, kad, nepaisant pirmiau aptartų parduodamo daikto kokybės garantijų, pardavėjo atsakomybė už perduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpciją pardavėjas gali paneigti įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018). Nagrinėjamu atveju nustatytas trūkumas (variklio galimas gedimas) nebuvo akivaizdus ir nebuvo žinomas ieškovui. Taigi, šiuo atveju, atsakovui kilo pareiga paneigti atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpciją, t. y. atsakovas turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad nustatyti automobilio trūkumai atsirado dėl ieškovo (pirkėjo) kaltės. Atsakovas tokių įrodymų (apart deklaratyvių teiginių apie tepalų nekeitimą, važinėjimą per dideliu greičiu) byloje nepateikė, todėl laikytina, kad jam tenka atsakomybė už nustatytus automobilio trūkumus. Pažymėtina, kad tepalo nekeitimas po automobilio įsigijimo negali pašalinti atsakovo atsakomybės, nes nenustatyta, kad tai lėmė automobilio variklio gedimą, juo labiau, kai pats atsakovas, įsigijęs automobilį, važinėjo apie 5 000 km nekeitęs tepalo. Tokiu būdu, pagal atsakovą, gaunasi, kad atsakovas, nupirkęs automobilį, nematė reikalo keisti tepalą, tačiau ieškovas, nupirkęs automobilį, jau negalėjo važiuoti nepakeitęs tepalo, kas akivaizdžiai patvirtina atsakovo argumentų deklaratyvumą ir siekį nereikšmingomis aplinkybėmis paneigti savo atsakomybę.
36. Nepagrįstu laikytinas atsakovo argumentas, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie jam suteiktas automobilio pervežimo paslaugas. Byloje yra pateikti duomenys (2022 m. spalio 4 d. D. S. ieškovui išrašė sąskaitą faktūrą (50 Eur) už automobilio pervežimą, o 2023 m. vasario 14 d. UAB „Unitralija“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą ieškovui už automobilio transportavimą laikotarpiu 2022 m. spalio 11-13 d.) apie tai, kad ieškovui buvo suteiktos šios paslaugos automobilio gabenimui. Nors atsakovas kvestionuoja šių įrodymų pakankamumą, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šie įrodymai yra pakankami pagrįsti faktui, jog ieškovas dėl automobilio gedimo patyrė automobilio pervežimo išlaidas. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė įrodymų (apart deklaratyvių teiginių apie ne laiku išrašytą UAB „Unitralija“ PVM sąskaitą faktūrą), kurie paneigtų ieškovo pateiktus įrodymus apie suteiktas paslaugas. Be to, apie 2022 m. spalio 4 d. D. S. ieškovui išrašytą sąskaitą faktūrą (50 Eur) už automobilio pervežimą, atsakovas savo apeliaciniame skunde visai neužsimena, t. y. jos nekvestionuoja.
Dėl automobilio pardavimo kainos (ieškovo apeliacinis skundo argumentų)
37. Ieškovas mano, kad nustatant automobilio kainą turi būti remiamasi ne rašytine Sutartimi, o kitais byloje esančiais įrodymais (skelbimu apie automobilio pardavimą, liudytojų parodymais, garso įrašu).
38. Šiuo atveju teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais ieškovo argumentais.
39. CK 6.189 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.
40. Byloje nustatyta, kad Sutartyje, kurią pasirašė ieškovas, nurodyta automobilio kaina 13 000 Eur, kad dėl tokios kainos buvo tariamasi patvirtina atsakovo liudytojai (T. T., A. P., D. T.). Ieškovas tvirtina, kad automobilis buvo įsigytas už 15 650 Eur (13 000 Eur kaina buvo įrašyta tik atsakovui prašant), ką patvirtina skelbimas apie automobilio pardavimą, liudytojų parodymai, garso įrašas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo pateikti įrodymai nėra pakankami paneigti rašytinėje Sutartyje nurodytą kainą, nes: 1) skelbime nurodoma pardavimo kaina nėra galutinė kaina, paprastai automobiliai būna parduodami už mažesnę kainą, o pardavėjas nėra saistomas kainos mažinimo prasme; 2) ieškovo liudytojai L. M. (ieškovo draugas) ir J. K. (ieškovo tėvas) laikytini artimais asmenimis ieškovui, todėl jų parodymai turi mažesnę įrodomąją galią; 3) garso įrašas, kuriame ieškovui užsiminus apie automobilio kainą, o atsakovui jos nepaneigus, nepatvirtina susitarimo dėl automobilio įsigijimo už 15 650 Eur, nes atsakovas jos nepatvirtino (paprastai tylėjimas civiliniuose santykiuose nelaikomas sutikimu).
41. Be to pažymėtina, kad kiekviena sutarties šalis sudarydama sutartį turi elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.163 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis). Nesąžiningos šalies elgesys negali būti ginamas, nes tokiu būdu būtų skatinamas (toleruojamas) nesąžiningų sutarčių sudarymas. Taigi, ieškovas teigdamas, kad sumokėjo už automobilį 15 650 Eur, o į sutartį įrašė (sutiko įrašyti) automobilio kainą 13 000 Eur, elgėsi nesąžiningai. Dėl tokių ieškovo veiksmų atsakovas galimai išvengė tam tikrų mokesčių sumokėjimo valstybei, tuo tarpu ieškovas valstybės pagalba (teisminiu būdu) siekia apginti savo galimai pažeistas teises ar interesus, kurie atsirado dėl paties ieškovo nesąžiningo elgesio.
42. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai susiję su automobilio rida nesvarstytini, nes teismo sprendimu pripažinta, jog atsakovas pardavė netinkamos kokybės daiktą, o su automobilio kainos nustatymu (restitucijos taikymu) ieškovo argumentai nėra susiję.
Dėl procesinės bylos baigties
46. Kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023).
47. Apibendrinant kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas dėl ginčo esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Šalių apeliacinius skundus atmetus, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme joms neatlyginamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.