- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-18
- Bylos Nr.
- e2S-155-587/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16960-2024-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Žemaitienė
- Pareiškėjas
- A. I. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- A. S., I. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Žemaitienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (apeliantės) A. I. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. Ž. skundą dėl antstolio A. N. veiksmų, suinteresuoti asmenys A. S., I. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja A. I. Ž. (toliau - ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio A. N. (toliau - ir antstolis) veiksmų, kuriuo prašė: 1) panaikinti antstolio 2024 m. rugpjūčio 23 d. patvarkymą Nr. S-24-157-29728; 2) įpareigoti antstolį pakeisti 2024 m. birželio 6 d. skolininko A. S. turto aprašą: panaikinti jame esančius įrašus apie 5000/25397 dalių žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), įrašus, kad šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir kad yra areštuojama skolininko A. S. dalis šioje nuosavybėje.
2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1761-430/2024 yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pareiškėjos sutuoktinio A. S. turtui, kurią vykdydamas antstolis surado ir aprašė skolininko turtą ir uždėjo areštą. Antstolio 2024 m. birželio 6 d. surašytame apraše nurodoma, kad yra areštuojama skolininko dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje 5000/25397 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nurodant, kad yra areštuojama skolininkui A. S. priklausanti dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pagal 2020 m. vasario 18 d. vedybų sutarties 3.2 punktą. Pareiškėja nurodė, kad minėtą žemės sklypo dalį ji įsigijo 2020 m. sausio 24 d. už savo asmenines lėšas, o jos sutuoktinis notarui raštu patvirtino, kad sutinka dėl sklypo priklausymo pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise. Aplinkybė, kad minimas turtas yra pareiškėjos asmeninė nuosavybė patvirtina ir pirkimo-pardavimo sutartis bei išviešinimas viešajame registre. Pareiškėjos teigimu, jeigu civilinės bylos Nr. e2-1761-430/2024 ieškovas, suinteresuotu asmeniu nagrinėjamoje byloje esantis I. K., kurio prašymu priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, siekia nuginčyti civilinės bylos Nr. e2-1761-430/2024 atsakovo, skolininko pagal vykdomąją bylą A. S. sutuoktinės asmeninę nuosavybę, jis turi kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka su savarankišku ieškiniu. Teisės aktai nesuteikia teisės ir įgaliojimų antstoliui vertinti registro įrašą apie nuosavybės pobūdį kitaip nei jame nurodyta. Pareiškėjos teigimu, povedybinė sutartis buvo sudaryta notarų biure, kuri buvo paruošta notarės, ir notarė neįvertino, kad pareiškėja santuokos metu įsigijo minėtą žemės sklypo dalį asmeninės nuosavybės teise, todėl vedybų sutartyje atsirado dviprasmiškas tekstas, pagal kurį antstolis vertino, kad žemės sklypas yra ir pareiškėjos sutuoktinio dalis. Pareiškėja pažymi, kad vertinant tikrąją šalių valią dėl vedybų sutarties sudarymo, būtina įvertinti visus dokumentus, įskaitant pirkimo-pardavimo sutarties tekstą, sutuoktinio sutikimą bei visą vedybų sutarties tekstą, o ne atskirus sakinius. Dėl nurodytų aplinkybių susidarė tokia situacija, kad pareiškėjos asmeninės nuosavybės teise įregistruota žemės sklypo dalis viešajame registre, šis įrašas nenuginčytas, tačiau antstolis, faktiškai viršydamas savo įgaliojimus, nusprendė, kad registro įrašas neteisingas ir minėtas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
3. Antstolis A. N. 2024 m. rugsėjo 12 d. patvarkymu Nr. S-24-157-32307 pareiškėjos skundo netenkino ir kartu su vykdomąją byla persiuntė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Patvarkyme nurodoma, kad antstolis A. N. vykdo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartį Nr. e2-1761-430/2024, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė – areštuoti atsakovo A. S. nekilnojamuosius daiktus, jų nesant - kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, o jų nesant ar nepakankant - pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, 370 000 Eur sumai. Antstolis 2024 m. birželio 6 d. turto aprašu areštavo skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje - 5000/25397 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nurodant, kad yra areštuojama skolininkui A. S. priklausanti dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pagal 2020 m. vasario 18 d. vedybų sutarties 3.2 punktą. Antstolis nurodė, kad pareiškėjos santuoka įregistruota 2002 m. gruodžio 21 d., o ginčo žemės sklypas įsigytas 2020 m. sausio 24 d. 2020 m. vasario 18 d. tarp pareiškėjos ir skolininko buvo sudaryta vedybų sutartis, kuria šalys susitarė, kad turtas ir turtinės teisės įgytos iki santuokos įregistravimo lieka kiekvieno iš sutuoktinio asmenine nuosavybe; turtas ir turtinės teisės įgytos po santuokos sudarymo iki vedybų sutarties sudarymo lieka bendrąją jungtinę nuosavybę; turtas ir turtinės teisės, įgytos po vedybų sutarties sudarymo yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Dėl šio antstolis remdamasis vedybų sutarties 3.2 punktu, kuriame šalys susitarė dėl turto teisinio režimo, jog turtas įgytas asmeninės nuosavybės teise, įgytas santuokos metu iki vedybų sutarties sudarymo, ir tokiam turtui nustatomas toks teisinis režimas, jog tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Antstolis laiko, jog teisėtai ir pagrįstai pripažino minėtą žemės sklypą bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir pagrįstai areštavo skolininko dalį žemės sklype.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo I. K. (kreditorius, išieškotojas) pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjos skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėja neteisingai interpretuoja teisinės registracijos reikšmę ir klaidina dėl viešo įrašo ginčijimo. Nagrinėjamu atveju nei kreditorius, nei antstolis neprivalo ginčyti nekilnojamojo turto registre esančio viešojo įrašo, nes iš 2020 m. vasario 18 d. vedybų sutarties yra akivaizdu, kad žemės sklypas skolininkui ir pareiškėjai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Pirkimo- pardavimo sutartis dėl žemės sklypo įsigijimo buvo sudaryta 2020 m. sausio 24 d., o povedybinė sutartis 2020 m. vasario 18 d., t. y. praėjus porai savaičių nuo žemės sklypo įsigijimo. Povedybinėje sutartyje nėra nurodytas ir aptartas turto, kuris santuokos metu galėjo būti įgytas kaip asmeninė nuosavybė, režimas. Pažymėjo, kad jeigu šalys būtų turėjusios tikslą kitaip aptarti santuokos metu asmeninės nuosavybės teise įgyto turto režimą, nei tai yra numatyta povedybinės sutarties 3.2 p., tai jos būtų tokią sąlygą ir įtraukusios į povedybinę sutartį. Dabar povedybinės sutarties 3.2 p. buvo aprašytas visas turtas ir visos turtinės teisės, kurios buvo įgytos iki povedybinės sutarties sudarymo, t. y. įskaitant ir tas turtas, kuris buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise. Dėl šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta prieš sudarant povedybinę sutartį, vadinasi povedybinės sutarties 3.2 punktu pareiškėja nusprendė pripažinti, kad žemės sklypą šalys valdo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pažymėjo, kad šalys povedybinę sutartį sudarė notarine tvarka ir notarė turėjo išaiškinti šios sutarties sąlygų reikšmę. Šio suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja bando nesąžiningai paneigti povedybinės sutarties nuostatas ir iškreipti šioje sutartyje nustatytą turto režimą.
5. Suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 10 d. nutartimi pareiškėjos A. I. Ž. skundo dėl antstolio A. N. veiksmų netenkino, priteisė iš pareiškėjos 471,90 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą suinteresuoto asmens I. K. naudai.
7. Teismas sprendė, jog antstolis pagrįstai 2024 m. birželio 6 d. turto aprašu, areštavo skolininko dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje 5000/25397 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nurodant, kad yra areštuojama skolininkui A. S. priklausanti dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pagal 2020 m. vasario 18 d. vedybų sutarties 3.2 punktą. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2020 m. vasario 18 d. pareiškėja ir skolininkas sudarė vedybų sutartį, kuri savo prigimtimi labiau atitinka povedybinės sutarties turtinį. Jos 3 skirsnis nustatė teisinį režimą jų turimam turtui, nurodant: 3.1 punkte, kad turtas ir turtinės teisės, įgytos iki santuokos įregistravimo (2002 m. gruodžio 21 d.), lieka kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe; 3.2 punkte, kad turtas ir turtinės teisės, įgytos po santuokos sudarymo iki šios sutarties sudarymo, lieka bendrąją sutuoktinių nuosavybe; 3.3 punkte, kad turtas ir turtinės teisės, įgytos po šios sutarties sudarymo, yra asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, taip pat kiekvieno iš sutuoktinių įgytos prievolės yra laikomos asmeninėmis prievolėmis. Teismas pažymėjo, kad vedybų (povedybinės) sutarties 3.2 punktas aiškus ir suprantamas. Ji sudaryta po 2020 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, todėl vertinant antstolio veiksmus, laikytina, kad jis teisėtai ir pagrįstai, veikdamas savo veiklos kompetencijoje, remdamasis šios sutarties 3.2 punktu, kuriame aiškiai aptartas ją pasirašiusių sutuoktinių turto teisinis režimas, o būtent tai, kad turtas ir turtinės teisės, įgytos po santuokos sudarymo iki šios sutarties sudarymo, lieka bendrąja sutuoktinių nuosavybe, teisingai sprendė dėl tokiam turtui taikomo teisinio režimo, t. y. jog jis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
8. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinio pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo momentu notarui raštu duotas patvirtinimas apie tai, kad jis sutinka, jog perkamas sklypas priklausytų sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise, nagrinėjamo klausimo kontekste negali ir neturi būti laikomas prioritetiniu ir turinčiu viršenybę prieš notaro patvirtintą vedybų sutartį.
9. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad esamoje situacijoje būtent civilinės bylos Nr. e2-1761-430/2024 ieškovas, suinteresuotu asmeniu nagrinėjamoje byloje esantis I. K., kurio prašymu priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, turi siekti nuginčyti civilinės bylos Nr. e2-1761-430/2024 atsakovo, skolininko pagal vykdomąją bylą A. S. sutuoktinės asmeninę nuosavybę. Teismas vertino, jog šiuo atveju pareiga įrodyti savo asmeninio turto režimą, paneigti vedybų sutarties 3.2 punkto dalyje įvardintą turto ir turtinių teisių režimą, kyla nagrinėjamos bylos pareiškėjai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
10. Pareiškėja A. I. Ž. pateikė atskirąjį skundą, prašydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti bei skundą dėl antstolio veiksmų tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.2. Teismo nutartis nepagrįsta, nes sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, patvirtintoje notaro, aiškiai pažymėta, kad sklypas perkamas kaip pareiškėjos asmeninė nuosavybė ir būtent toks viešasis įrašas yra nekilnojamojo turto registre. Taigi pareiškėja neturi galimybės teikti ieškinį savo sutuoktiniui dėl povedybinės sutarties 3.2 punkto pakeitimo, nes tarp pareiškėjos ir A. S. nėra ginčo dėl tikrosios valios ir tikslų sudarant povedybinę sutartį. Jei antstolis ar suinteresuotas asmuo nesutinka dėl viešojo įrašo, jie turi teisę skųsti sprendimą įregistruoti turtą arba teikti ieškinį dėl įrašo nuginčijimo.
10.3. Skundžiama nutartis naikintina, nes povedybinės sutarties 3.2 punktas nedraudė ir nedraudžia santuokoje turėti ar įsigyti asmeninės nuosavybės teise turto iki sutarties sudarymo momento, ir nereiškia, jog tuo laikotarpiu įgytas vieno iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas tampa bendra nuosavybe. Priešingai, abu sutuoktinai vienareikšmiškai sutarę, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, taip ir lieka asmeninė nuosavybė nepriklausomai nuo įsigijimo momento – ar santuokoje iki sutarties, ar po vedybinės sutarties sudarymo momento.
10.4. Pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta, nes povedybinė sutartis turto valdymo režimo nekeičia. Povedybinėje sutartyje nepasisakyta apie konkretų pareiškėjos sklypą, nėra nurodyta jo adreso, unikalaus numerio ir nėra nurodyta aiškaus ir konkretaus susitarimo, kad sklypo nuosavybė dalinai perleidžiama kitam asmeniui. Bendro registruotino turto santuokoje pareiškėja ir A. S. neįgijo.
Žemesnės instancijos teismas
10.5. Teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai apsiribojo vieno vienintelio sutarties 3.2 punkto aiškinimu, nors povedybinės sutarties 4.2, 4.3 punktai pažymi apie sutuoktinių asmeninę nuosavybę, įpareigoja kitą sutuoktinį ją gerbti, o taip pat nustato, kad asmeninė nuosavybė netampa bendrąja. Pastarieji sutarties punktai leidžia sutuoktiniams įsigyti turtą asmeninės nuosavybės teise bet kuriuo metu nuo santuokos sudarymo momento, nepaisant jokių po to sudarytų sutarčių.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo A. S. prašo pareiškėjos atskirąjį skundą tekinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
11.2. Pareiškėja pagrįstai teigia, kad sklypas yra jos asmeninė nuosavybė. Šį sklypą pareiškėja pirko už savo asmenines lėšas ir savo asmeninėn nuosavybėn. Suinteresuotas asmuo A. S. pažymi, jog notarui rašytiniu pareiškimu patvirtino, kad sutinka ir pripažįsta, kad pareiškėjos perkamas sklypas yra jos asmeninė nuosavybė. Pareiškėja teisingai nurodo, kad povedybine sutartimi nebuvo sutarta, kad sklypo nuosavybės statusas iš asmeninės nuosavybės keičiamas į bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę.
11.3. Apeliantė teisingai pažymėjo, kad įrašas apie tai, kad sklypas yra jos asmeninė nuosavybė, yra išviešintas VĮ „Registrų centras“ registre ir nėra nuginčytas. Teismas skundžiama nutartimi pateikė klaidingą išaiškinimą, kad bet koks asmuo gali tokiu įrašu nesivadovauti vien todėl, kad toks asmuo (antstolis, I. K.) savaip interpretuoja povedybinės sutarties tekstą ir pareiškia, kad viešuoju įrašu apie asmeninę nuosavybę galima nesivadovauti. Jei I. K. siekia nuginčyti šį viešąjį įrašą, tuomet būtent jis ir turi teikti ieškinį dėl įrašo nuginčijimo ir, jei teisme nuginčys viešąjį įrašą, turės teisę reikalauti, kad antstolis įtrauktų šį sklypą į areštuojamų daiktų sąrašą.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo I. K. prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti I. K. naudai iš pareiškėjos bylos nagrinėjimo metu patirtas 314,60 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Atskirajame skunde pareiškėja nepagrįstai teigia, kad siekiant pripažinti, kad žemės sklypas nepriklauso pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise, būtina prieš tai įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti viešąjį įrašą Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja neteisingai interpretuoja teisinės registracijos reikšmę ir klaidina dėl viešojo įrašo ginčijimo. Teisinė registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, o ne jų nustatymo funkciją. Pats įrašo įregistravimas ir išviešinimas registre nėra pagrindas, kuriuo įgyjama nuosavybės, valdymo ar kitokia teisė. Atitinkamai, antstolis ar kreditorius neprivalo ginčyti nekilnojamojo turto registre esančio viešojo įrašo, jeigu iš dokumentų, o konkrečiai - povedybinės sutarties, akivaizdžiai matyti, kad žemės sklypas A. S. ir pareiškėjai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.
12.2. Atmestini pareiškėjos argumentai, jog jos ir A. S. povedybinėje sutartyje nebuvo sutarta, kad jos asmeninės nuosavybės teise priklausanti žemės sklypo dalis tampa bendrąją jungtine nuosavybe. Pirma, pirkimo-pardavimo sutartis dėl žemės sklypo įsigijimo buvo sudaryta 2020 m. sausio 24 d. Pareiškėja ir A. S. 2020 m. vasario 18 d. sudarė povedybinę sutartį. Taigi, povedybinė sutartis buvo sudaryta po žemės sklypo įsigijimo. Tai yra svarbi aplinkybė, nes būtent šių sutarčių sudarymo laikas parodo, kad povedybine sutartimi buvo nustatyta paskutinė šalių valia dėl turto, o kartu ir dėl žemės sklypo statuso.
12.3. Priešingai nei nurodo pareiškėja, povedybinės sutarties 3 skyriaus nuostatos yra aiškios. Povedybinėje sutartyje nėra nurodytas ir aptartas turto, kuris santuokos metu galėjo būti įgytas kaip asmeninė nuosavybė, režimas. Jeigu šalys būtų turėjusios tikslą kitaip aptarti santuokos metu asmeninės nuosavybės teise įgyto turto režimą, nei yra numatyta povedybinės sutarties 3.2. punkte, tai jos būtų tokią sąlygą įsitraukusios į povedybinę sutartį. Dabar povedybinės sutarties 3.2 punkte buvo aprašytas visas turtas ir visos turtinės teisės, kurios buvo įgytos iki povedybinės sutarties sudarymo, t. y. įskaitant ir tas turtas, kuris buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise.
12.4. Atmestini pareiškėjos teiginiai, kad povedybinės sutarties 3.2. punkto sąvoka „lieka“ esą reiškia, kad tokiu turtu lieka būtent tas turtas, kuris iki sutarties sudarymo buvo bendru. Pareiškėja bando iškreipti tikrąjį povedybinės sutarties turinį. Pareiškėjos teiginius paneigia ir teismų praktikos išaiškinimai panašiose civilinėse bylose.
13. Atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą antstolis A. N. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog atskirajame skunde nenustatyta jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindų atskirasis skundas turėtų būti tenkinamas. Pažymi, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, jog povedybine sutartimi yra pakeičiamas nuosavybės tipas iš asmeninės nuosavybės į bendrają jungtinę nuosavybę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartyje Nr. e2A-169-516/2022).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė.
15. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2024 m. spalio 10 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjos A. I. Ž. skundo dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl atskirojo skundo argumentų
16. Iš vykdomosios bylos Nr. 0157/24/00651 nustatyta, kad antstolis A. N. vykdo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartį Nr. e2-1761-430/2024, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė areštuoti atsakovo A. S. nekilnojamuosius daiktus, jų nesant - kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, o jų nesant ar nepakankant - pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, 370 000 Eur sumai. Antstolis 2024 m. birželio 6 d. turto aprašu areštavo skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje - 5000/25397 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini). (toliau – žemės sklypas), nurodant, kad yra areštuojama skolininkui A. S. priklausanti dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pagal 2020 m. vasario 18 d. povedybinės sutarties 3.2 punktą.
17. Apeliantė atskirajame skunde teigia, jog skundžiama nutartis naikintina, nes povedybinės sutarties 3.2 punktas nedraudė ir nedraudžia santuokoje turėti ar įsigyti asmeninės nuosavybės teise turto iki sutarties sudarymo momento, ir nereiškia, jog tuo laikotarpiu įgytas vieno iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas tampa bendra nuosavybe. Priešingai, abu sutuoktinai vienareikšmiškai sutarę, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, taip ir lieka asmeninė nuosavybė, nepriklausomai nuo įsigijimo momento – ar santuokoje iki sutarties, ar po vedybinės sutarties sudarymo momento. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.
18. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Tačiau šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų.
19. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2020 m. vasario 18 d. pareiškėja ir skolininkas A. S. sudarė vedybų sutartį, kuri, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, prigimtimi labiau atitinka povedybinės sutarties turtinį. Jos 3 skirsnis nustatė teisinį režimą jų turimam turtui, nurodant: 3.1 punkte, kad turtas ir turtinės teisės, įgytos iki santuokos įregistravimo (2002 m. gruodžio 21 d.), lieka kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe; 3.2 punkte, kad turtas ir turtinės teisės, įgytos po santuokos sudarymo iki šios sutarties sudarymo, lieka bendrąją sutuoktinių nuosavybe; 3.3 punkte, kad turtas ir turtinės teisės, įgytos po šios sutarties sudarymo, yra asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė, taip pat kiekvieno iš sutuoktinių įgytos prievolės yra laikomos asmeninėmis prievolėmis. Taigi, iš minėtų sutarties 3.1, 3.2 ir 3.3 punktų turinio galima spręsti, kad povedybine sutartimi nustatomas viso sutuoktinių turto teisinis režimas priklauso tik nuo to, kada jie įgijo turtą – iki santuokos sudarymo ar po jo; iki povedybinės sutarties sudarymo, ar po jo.
20. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aiškinant pareiškėjos ir skolininko A. S. sudarytą povedybinę sutartį, akivaizdu, kad kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe lieka turtas, įgytas iki santuokos sudarymo, taip pat turtas, įgytas po šios sutarties sudarymo, tuo tarpu bendrąja sutuoktinių nuosavybe yra laikomas turtas ir turtinės teisės, įgytas po santuokos sudarymo iki šios sutarties sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, jog povedybinės sutarties 3.2 punktas aiškus ir suprantamas. Ji sudaryta po 2020 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, todėl vertinant antstolio veiksmus, laikytina, kad jis teisėtai ir pagrįstai, veikdamas savo veiklos kompetencijoje, remdamasis šios sutarties 3.2 punktu, kuriame aiškiai aptartas ją pasirašiusių sutuoktinių turto teisinis režimas, o būtent tai, kad turtas ir turtinės teisės, įgytos po santuokos sudarymo iki šios sutarties sudarymo, lieka bendrąja sutuoktinių nuosavybe, teisingai sprendė dėl tokiam turtui taikomo teisinio režimo.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal kasacinio teismo išaiškinimus, turto teisinė registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, o ne teisių nustatymo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018). Tačiau dėl turto kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar turtas yra asmeninė ar bendroji jungtinė nuosavybė.
22. Pažymėtina, jog tais atvejais, kai turtas yra įgytas šalims gyvenant santuokoje, preziumuojama, kad toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ši prezumpcija gali būti nuginčyta tik leistinomis priemonėmis, nustatytomis CK 3.89 straipsnio 2 dalyje.
23. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, jog teisinė registracija atlieka tik teisių išviešinimo funkciją, daro išvadą, kad šioje byloje nebūtina ginčyti viešąjį įrašą, nes ne viešasis įrašas, o konkretus juridinis faktas nurodo, koks asmuo turi nuosavybės teises į konkretų turtą. Atitinkamai, antstolis ar kreditorius neprivalo ginčyti Nekilnojamojo turto registre esančio viešojo įrašo, kadangi kaip minėta šios nutarties 20 punkte, iš povedybinės sutarties, akivaizdu, kad žemės sklypas pareiškėjai ir skolininkui A. S. priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, kadangi yra įgytas po santuokos sudarymo ir iki povedybinės sutarties pasirašymo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai dėl viešojo įrašo ginčijimo yra nepagrįsti ir iš esmės neteisingi.
24. Nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog povedybinėje sutartyje nebuvo sutarta, jog pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausanti žemės sklypo dalis tampa bendrąją jungtine nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirkimo-pardavimo sutartis dėl žemės sklypo įsigijimo buvo sudaryta 2020 m. sausio 24 d. Pareiškėja ir skolininkas A. S. 2020 m. vasario 18 d. sudarė povedybinę sutartį. Povedybinė sutartis buvo sudaryta po žemės sklypo įsigijimo. Tai yra svarbi aplinkybė, nes vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kurį yra atribojamas sutuoktinių asmeninis ir bendras turtas, yra laiko kriterijus. Būtent minėtų sutarčių sudarymo laikas parodo, kad povedybine sutartimi buvo nustatyta paskutinė šalių valia dėl turto, o kartu ir dėl žemės sklypo statuso. Taigi pareiškėjos turtui, įgytam santuokos metu iki povedybinės sutarties sudarymo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
25. Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).
26. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliantės A. I. Ž. atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi pareiškėjos atskirasis skundas yra atmetamas, tenkinamas suinteresuoto asmens I. K. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą atlyginimą. Suinteresuoto asmens I. K. turėtos 314,60 Eur išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.16 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už tokio pobūdžio teisinę paslaugą (2196,40 Eur × 0,4 = 878,56 Eur), todėl I. K. iš pareiškėjos A. I. Ž. priteisiamas 314,60 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti suinteresuotam asmeniui I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos A. I. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 314,60 Eur (trijų šimtų keturiolikos eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.