Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IĮ „Aujama – credit“ atsakovei D. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas. Priešieškinis atmestinas.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad šalys 2014 m. kovo 31 d. sudarė Vartojimo paskolos sutartį Nr. 678, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 868,86 Eur (3 000 Lt) kreditą vienam mėnesiui (10-11 b.l.). Pinigų perdavimą patvirtina 2014-03-31 mokėjimo nurodymas Nr. 712 „Swedbanke“ (12 b.l.). Sutarties 2 punktu šalys susitarė dėl 81,68 Eur (282 Lt) dydžio palūkanų už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.872 str. 1 d.), todėl pagal sutarties 4 punktą, atsakovė po vieno mėnesio nuo sutarties sudarymo, t. y. 2014-04-31, turėjo grąžinti ieškovei 950,53 Eur (3 282 Lt) sumą, kurią sudaro 868,86 Eur (3 000 Lt) suteiktas kreditas, 81,68 Eur (282 Lt) palūkanos (Sutarties 1 ir 2 p.).

Sutarties 5 p. šalys susitarė dėl mėnesinio sutarties pratęsimo mokesčio – 282 Eur (10 b.l.). Dėl mėnesinio sutarties pratęsimo mokesčio mokėjimo tvarkos šalys susitarė sutarties 7 punkte. Šiame punkte nurodyta, kad, jeigu paskolos gavėjas pavėluos grąžinti paskolą nors vieną dieną, pirmiausia jis privalės mokėti mėnesinį sutarties pratęsimo mokestį, numatytą 5 punkte, ir delspinigius, kurie numatyti sutarties 6 punkte ir tik tada galės grąžinti skolą, nurodytą 3 punkte. Sutarties 13 punktu šalys susitarė, kad jeigu paskolos gavėjas pažeidė prievolę grąžinti skolą, jis turi atlyginti visus paskolos davėjo patirtus nuostolius. Už naudojimąsi paskola atsakovė įsipareigojo mokėti paskolos davėjui (ieškovei) 5 punkte nurodytą mėnesinį sutarties pratęsimo mokestį, kurios mokamas kas mėnesį iki to laiko, kol paskolos gavėjas grąžins visą 3 punkte nurodytą sumą (sutarties 12 p.). Atsakovės atlikti mokėjimai 2014-04-29, 2014-06-14, 2014-06-16, 2014-08-01, 2014-08-26, (t. y. keturios įmokos po 282 Lt ir viena 2014-08-01 įmoka 287 Lt), patvirtina ieškovės argumentus, kad atsakovė sutartyje nurodytu terminu skolos negrąžino, o pasinaudojo sutarties 5 punkte numatyta sąlyga – paskolos sutarties pratęsimu (13-15, 17-18 b.l.).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 408,35 Eur palūkanų už naudojimąsi paskolos suma už laikotarpį nuo 2015-08-01 iki 2016-01-04. Sutarties 2 punktu šalys susitarė dėl 81,68 Eur (282 Lt) palūkanų už naudojimąsi paskolos suma (10 b.l.). Sutarties 22 punkte numatyta 112,8 proc. metinė palūkanų metinė norma (11 b.l.).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų, atsižvelgia į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad kredito gavėja yra vartotoja ir sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teismas turi pareigą kontroliuoti, ar prašomos priteisti palūkanos nėra nepagrįstai didelės. Vartojimo kredito sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 str. 4 d., Vilniaus apygardos teismo 2010-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-954-492/2010, Panevėžio apygardos teismo 2012-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-85-280/2012). Ieškovė verčiasi komercine veikla (kreditų teikimu) ir yra savo srities profesionalė.

Šalys sutartimi gali sulygti dėl netesybų, jei prievolė nebūtų vykdoma ar būtų netinkamai vykdoma (CK 6.258 str. 1 d.). Pagal CK 6.71 straipsnį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šalys 2014-03-31 Vartojimo paskolos sutarties 5 punktu susitarė atitinkamai dėl 0,05 proc. dydžio delspinigių mokėjimo už kiekvieną pavėluotą dieną nuo negrąžintos paskolos sumos (10 b.l.). Ieškovės paskaičiuoti delspinigiai už laiku negrąžintą paskolos sumą ir paskolos grąžinimo termino pratęsimą už laikotarpį nuo 2015-09-01 iki 2016-01-04 sudaro 67,89 Eur. Teismas pažymi, kad netesybos atlieka tik kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti šaliai nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2006-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2006; 2005-06-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2005 ir kt.). Netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai, šiuo atveju ieškovei, piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies - atsakovės sąskaita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 str. 2 d.) arba „neprotingai didelės netesybos“ nėra sukonkretintos (CK 6.258 str. 3 d.), todėl kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010).

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarautų viešajai tvarkai. Todėl teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003). Kita vertus, nagrinėjamojoje byloje atsižvelgtina ir į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį. Esant vartojimo sutarties teisiniams santykiams, turi būti taikomos ir CK 1.39 straipsnio 1 dalies, 6.188, 6.886 straipsnio nuostatos. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Aplinkybė, kad atsakovė neginčijo sutarties sąlygose numatytų palūkanų skaičiavimo tvarkos ir jų dydžio, savaime nepanaikina teismo pareigos savo iniciatyva ginti teisėtus vartotojo interesus, tokio pobūdžio ginčų sprendimas yra susijęs su viešuoju interesu ir yra svarbus didelei visuomenės daliai.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės palūkanas (sutarties pratęsimo mokestį) 408,35 Eur ir delspinigius 67,89 Eur iš esmės už tą patį laikotarpį. Teismas pažymi, kad vartojimo kredito sutartyje svarbu aiškiai nurodyti vartojimo kredito palūkanų normos (mokėjimo palūkanų) ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamų netesybų santykį, kad vartojimo kredito gavėjas galėtų aiškiai suprasti, kokių mokėjimų iš jo bus reikalaujama finansinių įsipareigojimų nevykdymo atveju. Vartojimo kredito gavėjui vėluojant mokėti įmokas pagal vartojimo kredito sutartį, mokėjimo palūkanų ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnyje nurodytų netesybų ar kompensacinių palūkanų kreditorius gali reikalauti kartu, tačiau tai turi būti aiškiai atskleista vartojimo kredito sutartyje. Be. to tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Sutarties 2 ir 12 punkte numatytos palūkanos ir mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis laikytini atsakomybės forma už atsakovės prievolės grąžinti paskolos sumą šalių sutartu terminu (2014-04-31) neįvykdymą (CK 6.245, 6.258 str.). Pagal teismų formuojamą praktiką vienas iš netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Šioje byloje nagrinėjamu atveju sutarties 5, 6, 12 punktuose nurodytos sumos mokėtinos tik esant sutarties pažeidimui ir jos atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, ir savo esme yra sutartinės netesybos. Pažymėtina, kad vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Teismas pažymi, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 408,35 Eur palūkanų („mėnesinio sutarties pratęsimo mokesčio“), sudarančio pusę visos suteiktos paskolos sumos. Vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Vartojimo kredito įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 proc.) ir į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, kreditorius privalėjo juos įrodyti. Ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.), todėl turi teisę tik į šalių sutarties 6 punktu sulygtas, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi ribojamas 67,89 Eur dydžio netesybas. Be to, pažymėtina, kad sutarties 2 punkte aiškiai nurodytos paskolos gavėjo mokėtinos palūkanos už naudojimąsi paskolos dalyku, ieškovei manant, kad tokio pobūdžio palūkanos buvo numatytos ir sutarties 12 punkte, tai vartojimo kredito palūkanų normos (mokėjimo palūkanų) ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamų netesybų santykis sutartyje apibrėžtas labai neaiškiai ir jos negali daryti įtakos vartotojui (CK 6.188 str. 4 d.) (Kauno apygardos teismo 2014-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-571-324/2014, 2015-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-251-254/2015).

Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje 2014-03-31 vartojimo paskolos sutarties Nr. 678 sąlygos dėl sutarties vykdymo (palūkanų, sutarties pratęsimo mokesčių, netesybų ir kt), yra identiškos sąlygoms kitos - 2013-11-08 vartojimo paskolos sutarties Nr. 2098, sudarytos tarp paskolos davėjo IĮ „Aujama – credit“ ir kito paskolos gavėjo, dėl kurių teisinio įvertinimo pasisakyta Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-251-254/2015. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad abiejose bylose ginčai yra kilę iš vartojimo paskolų sutarčių, pagal kurias paskolos suteiktos tokiomis pat sąlygomis, vadovaujasi apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl sutarties sąlygų įvertinimo.

Teismas konstatuoja, kad ieškovė nepateikė į bylą įrodymų pagrindžiančių didesnius, negu minimalūs, nuostolius (CPK 178 str.). Kaip jau teismas pažymėjo, kad ieškovė yra juridinis asmuo, kuris verčiasi komercine veikla (kreditų teikimu) ir yra savo srities profesionalė, todėl būdama rūpestinga ir atidi suteikdama kreditą atsakovei turėjo patikrinti atsakovės galimybes grąžinti kreditą. Byloje nėra įrodymų, kad, suteikdama kreditą ieškovė elgėsi rūpestingai, patikrino, ar atsakovė sugebės grąžinti kreditą sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminu, todėl darytina išvada, kad ieškovė būdama verslininkė ir stipresnioji sutarties šalis, sudarydamas vartojimo kredito sutartį su atsakove, prisiėmė galimą kredito negrąžinimo riziką.

Iš byloje esančių duomenų ir sumokėtų palūkanų už naudojimąsi paskolos dalyku (paskolos pratęsimo mokesčio) delspinigių paskaičiavimo lentelės (59-60 b.l.) matyti, kad laikotarpiu nuo 2014-04-29 iki 2015-09-21 (13-21 b.l.) atsakovė penkiais mokėjimo nurodymais (5 x 81,67 Eur (282 Lt) sumokėjo iš viso 408,36 Eur (1 410 Lt) sutarties pratęsimo mokesčio, 14,84 Eur (8,69 Eur (30 Lt) + 1,45 Eur (5 Lt) +4,70 Eur) delspinigių, 188,78 Eur palūkanų, 9 Eur už raginimų siuntimą. Be to, 2015-07-20 mokėjimo nurodymu sumokėjo 868,86 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi, kad tai yra visiškas paskolos dengimas pagal paskolos sutartį Nr. 678 (19 b.l.). Iš viso atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 1 489,84 Eur sumą. Atsižvelgiant į šiuos duomenis ir įvertinus suteiktos kredito dydį – 868,68 Eur, darytina išvada, kad atsakovė visiškai grąžino skolą ir atlygino ieškovei jos turėtus nuostolius.

Atsakovės priešieškinio reikalavimai atmestini, įvertinus faktines aplinkybes, susijusiais su realiu sutarties vykdymu. Minėta, kad atsakovė sudariusi 2014-03-31 paskolos sutartį vieno mėnesio laikotarpiui, turėjo grąžinti 3000 Lt (868,86 Eur) kreditą ir sumokėti 282 Lt (81,68 Eur) palūkanas 2014-04-30. Negrąžinusi kredito per vieną mėnesį, atsakovė penkiais mokėjimų pavedimais per banką (2014-04-29, 2014-06-14, 2014-06-16, 2014-08-01, 2014-08-26) sumokėjo penkias įmokas po 282 Lt (81,68 Eur), kurios sutarties 5 punkte įvardijamas kaip sutarties pratęsimo mėnesinis. Kiekviename mokėjimo dokumente atsakovė aiškiai nurodė šių įmokų paskirtį – „Mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis 282 Lt“, kiekviename mokėjimo dokumente nurodytas sutarties numeris ir nurodyta, už kurį konkretų mėnesį mokama (13, 14, 15,17, 18 b.l.). Atsakovė, negrąžinusi kredito ir keletą mėnesių sumokėdama sutarties pratęsimo mokestį, pripažino jos pasirašytos sutarties sąlygas ir jas vykdė. Atsakovės priešieškinio reikalavimai, kuriais ji prašo pripažinti atitinkamas sutarties sąlygas negaliojančiomis, pateikti teismo tik po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovė, sudariusi paskolos sutartį su ieškove, nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl sutarties sąlygų modifikavimo, bet pripažino sutartį ir ją vykdė keletą mėnesių. Atsakovės nurodyti argumentai, kad ji neturėjo finansinių galimybių grąžinti kreditą per nustatytą terminą, nesudaro pagrindo tenkinti jos priešieškinio reikalavimus.

Teismui pripažinus, kad atsakovė, iš viso sumokėdama 1 489,84 Eur sumą ieškovei, įvykdė savo prievolę pagal 2014-03-31 paskolos sutartį, t.y. grąžino kreditą ir atlygino ieškovei jos turėtus nuostolius, nėra pagrindo įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei jos teigimu permokėtas sumas. Esant šioms aplinkybėms ir įvertinus abiejų šalių elgesį (atsakovės mokėtas įmokas, ieškovo raginimus atsakovei dėl prievolių nevykdymo), atsakovės priešieškinis atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.).

Apibendrinant aukščiau išdėstytus argumentus, atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką, vadovaujantis abiejų šalių interesų pusiausvyros principais, teismas daro išvadą, kad atsakovės sumokėtos sumos yra pakankamos konstatuoti jos prievolės įvykdymą ieškovei pagal 2014-03-31 paskolos sutartį, todėl ieškinys ir priešieškinis atmestini (CPK 185 str.).

Teismui atmetus ieškovės ieškinio reikalavimus ir atsakovės priešieškinio reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos šalims viena iš kitos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d., 88 str. 1 d. 6 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovės valstybei nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios 3 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteisimos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo ((TAR, 2014, Nr. 2014-12793)).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

ieškovės IĮ „Aujama – credit“ ieškinį atmesti.

Atsakovės D. B. priešieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.