Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. T. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Merula“ apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-864-151/2011 pagal ieškovo G. T. ieškinį atsakovei UAB „Merula“ dėl darbo užmokesčio ir įsiskolinimo už automobilio nuomą priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Merula“ 9 936,36 Lt darbo užmokesčio įsiskolinimą, vidutinį darbo užmokestį nuo 2006-10-04 (atleidimo dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos, 12 000 Lt už automobilio nuomą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje nurodė, jog nuo 2005-02-04 iki 2006-10-04 dirbo pas atsakovę, nuo 2006 m. atsakovė nemokėjo ieškovui darbo užmokesčio. Vėliau atsakovė darbo santykius su ieškovu nutraukė ir liko ieškovui skolinga 9 936,36 Lt darbo užmokestį, įskaitant ir išeitinę išmoką, todėl iš atsakovės ieškovui priteistini ir delspinigiai. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovei nuo 2006 m. balandžio mėnesio išnuomojo jam priklausantį automobilį „Nissan Patrol“, v. Nr. (duomenys neskelbtini) už automobilio nuomą atsakovė įsipareigojo mokėti 2 000 Lt nuomos mokestį per mėnesį, iš šios sumos atskaitant ir sumokant valstybei gyventojų pajamų mokestį už ieškovą, tačiau įsipareigojimo neįvykdė, liko skolinga ieškovui apie 12 000 Lt automobilio nuomos mokesčio.

Atsakovė su ieškovo ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ieškovo teiginiai neatitinka tikrovės, kadangi ir darbo užmokestis, ir nuomos mokestis už išnuomotą automobilį ieškovui būdavo mokami reguliariai ir pagal darbo bei automobilio nuomos sutartyse numatytas sąlygas. Visuose žiniaraščiuose yra G. T. parašai, išskyrus 2006 m. gegužės mėn. darbo užmokesčio žiniaraštį ir 2006 m. birželio mėn. automobilių nuomos mokesčių išmokėjimo žiniaraštį. Parašų šiuose žiniaraščiuose nėra ne dėl to, kad nurodytos pinigų sumos būtų buvusios neišmokėtos, bet dėl ieškovo ir atsakovės neatidumo ir užmaršumo. Iš dalies tai gali būti paaiškinama tuo, kad atsakovės santykiai su ieškovu iki jo išėjimo iš darbo momento, kai jis nusprendė imtis savarankiško verslo, buvo grindžiami abipusiu pasitikėjimu ir geranoriškumu.

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės UAB „Merula“ ieškovui G. T., 3 113,20 Lt darbo užmokestį, (priskaičiuotina suma 4 000 Lt), 15 962,40 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką (priskaičiuotina suma 20 909Lt), 3 900 Lt nuomos mokestį (priskaičiuotina suma 5 000 Lt), 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už automobilio nuomą (3 900 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2008-12-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos ieškovui ir valstybei.

Teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta 2005-02-03 darbo sutartis, kuria ieškovas buvo priimtas direktoriaus pareigoms ir dirbo iki 2006-10-04. Iš darbo ieškovas išėjo paties prašymu.

Ieškovas teigė, kad jam nutraukus darbo sutartį su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, tačiau pateiktuose teismui dokumentuose buvo tariamai ieškovo parašai, todėl byloje teismas paskyrė ekspertizes. Ekspertai nustatė, kad darbo užmokesčio žiniaraštyje Nr. 07, eilutėje Nr. 2 (b. l. 41), ties pavarde „G. T.“ skiltyje „parašas“ G. T. vardu pasirašė G. T.. Visais kitais atvejais nustatyta, kad G. T. vardu pasirašė ne G. T., o kitas asmuo.

Ieškovas 2 435 Lt ieškinio dalies atsisakė, nes atsakovė išmokėjo ieškovui 735 Lt darbo užmokestį už gegužės mėnesį ir 1 700 Lt už automobilio nuomą už birželio mėnesį (b. l. 54). Šių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, todėl ieškovo reikalavimą tenkintino iš dalies.

Teismas nesutiko su atsakovės atstovės motyvais dėl atliktos ekspertizės nepatikimumo. Savo nesutikimą su ekspertų išvada atsakovės atstovė motyvavo tuo, kad atliekant ekspertizę dalyvavo vienas iš ekspertų – V. L., kuris dalyvavo kaip ekspertas ir komisinės ekspertizės atlikime. Teismas nurodė, kad kompleksinę ekspertizę atliko trys ekspertai, kurie pagal parašo sutapimų ir skirtumų daugetą nustatė, kad tai ne ieškovo parašai, todėl abejoti ekspertizės išvadomis teismas neturi pagrindo, tad atmetė atsakovės motyvus dėl ekspertizės nepatikimumo. Vien ta aplinkybė, kad dalyvavo vienas ekspertas atliekant tiek komisinę, tiek kompleksinę ekspertizes, nėra pagrindas netikėti atliktų ekspertizių išvadomis. Atliktų ekspertizių išvadų pagrįstumą patvirtino ir į posėdį pakviesti ekspertai, kurie paaiškino, kokiais būdais atliekamos ekspertizės ir kaip prieinama prie vieningos išvados (b. l. 108–110). Atsižvelgiant į įrodymų leistinumą, nustatyta, kad rašytiniai įrodymai gali būti nuginčyti tik kitais rašytiniais įrodymais, todėl atsakovės žodiniai paaiškinimai neturint specialiųjų žinių negali būti pagrindas pripažinti ekspertų išvadas nepagrįstomis.

Teismas taikė ginčo santykiams Darbo kodekso 141 str. 1 d. nuostatas ir nurodė, kad remdamasis šiuo įstatymu darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. Darbo kodekso 141 str. 3 d. nustato, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis. Ši teisės norma nustato mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, ir sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito jo atleidimo iš darbo dieną.

Teismas laikė įrodyta, kad atsakovė nesumokėjo ieškovui darbo užmokesčio nustačiusi, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose yra ne ieškovo parašai. Taip pat teismas atsisakė apklausti atsakovės liudytojus, kurie, atsakovės nuomone, galėtų patvirtinti, kad ieškovas pinigus gavo. Teismas nesutikimą apklausti liudytojus motyvavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kurios išaiškinimu darbo užmokesčio išmokėjimo įrodymas yra darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštis, kuriame darbuotojas turi pasirašyti, nes tik tokiu būdu juridinis asmuo gali įrodyti darbo užmokesčio išmokėjimą pagal buhalterinės apskaitos įstatymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3k-3/2001 nustatyta, kad ūkinės finansinės operacijos turi būti dokumentuotos, tarp įmonės ir darbuotojo kilus ginčui, darbo užmokesčio išmokėjimo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Tik rašytiniai įrodymai pripažįstami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Darbdaviui remiantis aplinkybe, jog darbo užmokestis išmokėtas, šio fakto įrodymo pareiga tenka darbdaviui (CPK 177 str. 3 d.), taigi tik darbdavys yra atsakingas ir už minėtų operacijų apskaitymą dokumentuose.

Priteisdamas ieškovui kitas išmokas, teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu praktikos išaiškinimu, kad DK 141 str. 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelstą laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis (LAT 2008-01-02 nutartis Nr. 3K-3-82/2008). Teismas nustatė, kad atsakovė nesumokėjo ieškovui daugiau nei už vieną mėnesį, todėl konstatavo, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.

Teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą priteisti už uždelstą atsiskaityti laiką 48 685,32 Lt, įvertino visas bylos aplinkybes ir šią sumą sumažino dėl to, kad atsakovės įmonė dirba nuostolingai dėl užsitęsusio teismo proceso (byloje buvo atliekamos trys grafologinės ekspertizės). Be to, teismas nustatė, kad ieškovas 2007-03-02 kreipęsis į teismą atsisakė reikalavimų ir byla 2007-03-16 buvo palikta nenagrinėta, nuo 2006-10-26 iki 2008-02-14 ieškovas dirbo, t. y. gavo pajamas. Nustatydamas išmokos dydį teismas vadovavosi protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijais, sumažino vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteistiną sumą, nes iš dalies byla nebuvo greitai išnagrinėta ir dėl ieškovo neveikimo, ginant savo pažeistas teises, nes palikus bylą nenagrinėtą, ieškovas į teismą kreipėsi beveik po metų, t. y. 2008-02-08. Teismas, nustatęs, kad ieškovui už uždelstą atsiskaityti laiką priklauso išmokėti už 61 mėnesį, t. y. 48 685,32 Lt (61 x 798,12), sumažino vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sumą iki 15 962,40 Lt (išmokėtina ieškovui suma). Taigi teismas ieškovui priteisė 3 113,20 Lt (778,30 x 4) darbo užmokestį (4 000 Lt priskaičiuotino), už 2006 m. birželio rugpjūčio mėnesius (DK 141 str. 1 d.) ir 15 962,40 Lt (priskaičiuotinas 20 909 Lt) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. už 20 mėnesių (DK 141 str. 3 d.).

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 1 596,24 Lt dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinės išmokos priteisimo kaip nepagrįstą, nes ieškovas buvo atleistas pagal DK 127 str. 1 d. jo paties prašymu, tą pačią dieną, kai parašė prašymą, o tai, teismo manymu, gali būti traktuojamas pagal DK 125 str., kaip darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu, todėl pagal šį straipsnį DK 140 str. 2 d. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka nenumatyta.

Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakove sudarė automobilio nuomos sutartį, pagal kurią ieškovui turėjo būti išmokėta už gegužės mėn. 1 700 Lt (priskaičiuotinas), už liepos–rugsėjo mėnesius po 850 Lt (priskaičiuotinas 1 000), iš viso 3 900 Lt. Ekspertams pateikus išvadą, kad ant nuomos mokesčio išmokėjimo važtaraščių pasirašė ne ieškovas, o kitas asmuo, teismas pripažino įrodyta, kad ieškovui nebuvo išmokėtas automobilio nuomos mokestis už gegužės, birželio–rugsėjo mėnesius 3 900 Lt (priskaičiuotinas 5 000 Lt, CK 6.477 str. 1 d.), todėl teismas priteisė ieškovui 3 900 Lt nuomos mokestį bei 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos (2010-04-07) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.210 str.).

Ieškovui nurodžius, kad už 2006 m. gegužės mėnesį ieškovui buvo išmokėtas 735 Lt darbo užmokestis (1 000 Lt priskaičiuotina suma) ir 1 700 Lt (2 000 Lt priskaičiuotina suma) už automobilio nuomą, t. y. ieškovui atsisakius reikalavimo dėl 2 435 Lt priteisimo (priskaičiuotina suma 3 000 Lt, b. l. 54), šią bylos dalį teismas nutraukė (LR CPK 293 str. 4 p.).

Teismas iš atsakovės priteisė proporcingai patenkintų ieškovo reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidas ieškovui ir valstybei.

Apeliacinį skundą byloje surašė tiek ieškovas, tiek atsakovė.

Ieškovas apeliaciniame skunde prašė pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2011-11-22 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-864-151/2011, ieškovo G. T. ieškinį tenkinant visiškai ir priteisiant ieškovui G. T. iš atsakovės UAB „Merula“ vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2006-10-04 iki teismo visiško atsiskaitymo dienos. Taip pat ieškovas prašė priteisti iš atsakovės UAB „Merula“ bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai sumažino priteistiną vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką atsižvelgęs į tai, kad įmonė dirba nuostolingai.

Ieškovas mano, jog pirmosios instancijos teismo motyvas, jog vidutinio darbo užmokesčio suma „mažintina ir tuo pagrindu, kad buvo atliekamos trys grafologinės ekspertizės, todėl bylos nagrinėjimas užsitęsė“, yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino to, kad atsakovė, žinodama, kad suklastojo ieškovo parašus darbo užmokesčio bei automobilio nuomos mokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, pateikė teismui suklastotus dokumentus ir per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį teismui teikė neatitinkančius tikrovės duomenis, kad ieškovas pats yra pasirašęs darbo užmokesčio bei automobilio nuomos mokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ne tik neatsiskaitė su ieškovu atleisdama jį iš darbo, bet ir kurį laiką ieškovui nepagrįstai žadėjo išmokėti jam priklausančias sumas, be to, suklastojo griežtos atskaitomybės buhalterinius dokumentus ir teismui teikė neatitinkančius tikrovės duomenis, todėl turėtų būti pagrįstai laikytina, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nėra nepagrįstai didelio neadekvatumo ir nėra pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai.

Teismas netinkamai, atsakovės naudai, įvertino ir tą aplinkybę, kad ieškovas 2007-03-02 kreipėsi į teismą, tačiau atsisakė reikalavimų ir byla 2007-03-16 buvo palikta nenagrinėta (b. l. 21, 22). Pažymėtina, jog ieškovas šiuos veiksmus atliko ne dėl kokių nors kitų sumetimų, bet patikėjęs atsakovės geranoriškumu ir pažadais, kuriais atsakovė prašė ieškovo atsiimti ieškinį ir tikino, kad ji ginčo sumas išmokės be teismo sprendimo. Todėl teismas neteisingai įvertino ieškovo geranoriškumą ir sąžiningumą.

Ieškovas mano, kad teismas neteisėtai sumažino vidutinį darbo užmokestį atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nuo 2006-10-26 iki 2008-02-14 dirbo, t. y. gavo pajamas. Darbdavio prievolės vykdymas ar dydis nepriklauso nuo to, ar darbuotojas gauna nedarbo socialinio draudimo išmoką (šios nagrinėjamos bylos atveju – darbo užmokestį). Todėl Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo motyvai dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį sumažinimo, apelianto nuomone, yra visiškai neteisėti ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į suformuotą kasacinės instancijos teismo praktiką (LAT 2007 m. vasario mėn. 26 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-70/2007,LAT 2008 m. gegužės 12 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-284/2009; 2010 m. rugsėjo 28 d. c. b. Nr. 3K-3-365/2010).

Atsakovė UAB „Merula“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, paskirti pakartotinę komisinę rašysenos ekspertizę, teismo posėdyje apklausti liudytojus direktorę I. A., buhalterę R. S., vairuotoją S. S.. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė pranešimo apie apdraustojo socialiniu draudimu atleidimais darbo kopiją, pranešimų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2006 m. 1–3 ketvirčius, Nuolatiniams gyventojams išmokėtos A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio už 2006 metų mokestinį laikotarpį kopiją.

Atsakovės nuomone, Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 p. pažeidimas). Be to, netinkamas įrodymų vertinimas bei žemiau išvardinti procesinių teisės normų pažeidimai sąlygojo neteisingą bylos išsprendimą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė atsakovės nesutikimą su ekspertų išvadomis bei buvo šališkas. Teismas netaikė bendrosios civilinės proceso teisės įrodinėjimo taisyklių bei principų, inter alia įrodymų sąsajumo bei pakankamumo reikalavimų ir netinkamai vertino įrodymus.

Apeliantė mano, kad pakartotinė grafologinė ekspertizė atlikta pažeidžiant CPK 219 straipsnio 2 dalies bei Ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 1R-327, 29 punkto reikalavimus, pagal kuriuos pakartotinė ekspertizė skiriama kitam ekspertui ar ekspertams. Tačiau bylos duomenimis, ekspertizę atliko tas pats Lietuvos policijos kriminalinių tyrimo centro ekspertas V. L., kuris dalyvavo kaip ekspertas atliekant ir 2010-10-06 ekspertizę, su kurios išvadomis atsakovė nesutiko ir jomis nepasitikėjo. Atsakovės manymu, šališka ir akivaizdžiai neobjektyvu tam pačiam ekspertui atlikti pakartotinai tą pačią ekspertizę kelių mėnesių laikotarpiu. Taip buvo pažeisti visi teismo ekspertizei keliami objektyvumo, patikimumo ir nešališkumo kriterijai. Minėtų argumentų visetas, atsakovės nuomone, patvirtina, jog 2011-06-03 ekspertize negalima remtis kaip įrodymu byloje, o kilusi abejonė dėl 2010-10-06 ekspertizės pagrįstumo bei prieštaravimai tarp jos ir 2009-09-17 ekspertizės taip ir nebuvo pašalinti.

Teismo teiginys, kad ekspertizių išvadas, jog ant kitų darbo užmokesčių išmokėjimo žiniaraščių pasirašė ne ieškovas, o kitas asmuo, patvirtino į posėdį kviesti ekspertai, yra nepagrįstas ir neteisingas. Teismo posėdyje apklausta ekspertė N. J. iš esmės palaikė 2009-09-17 ekspertizės išvadą (t. l, b. l. 109–115) ir atsakydama į atsakovės atstovės klausimą nurodė, kad akivaizdžių skirtumų tikrai nebuvo, o ekspertė V. N. palaikė savo 2011-06-03 ekspertizės išvadą (t. 2, b. l. 59–64), kurioje teigiama, kad pasirašė ne T., o kitas asmuo. Tačiau tai yra viena kitai prieštaraujančios ekspertų išvados, pavyzdžiui, 2009-09-17 ekspertizės akte nustatyti visi tiriamųjų parašų bendrųjų požymių sutapimai, topografinių požymių sutapimai bei 6 tiriamųjų parašų specialiųjų požymių sutapimai ir 2 specialiųjų požymių skirtumai, o 2011-06-03 ekspertizės akte, priešingai, nustatyta bendrųjų, topografinių ir specialiųjų požymių skirtumai.

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje klaidingai nurodė, jog atsakovė, pateikusi prašymą skirti pakartotinę (komisinę) ekspertizę, prašė įtraukti į komisiją Lietuvos policijos kriminalinių tyrimo centro ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertus, o 2011 m. lapkričio 22 d. sprendime nurodė, kad atsakovė prašė kompleksinės ekspertizės, nors atsakovė prašė skirti komisinę, o ne kompleksinę ekspertę.

Visos aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog ekspertizės išvada, apeliantės manymu, yra neteisėta, neobjektyvi, todėl byloje būtina skirti pakartotinę ekspertizę.

Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė apklausti atsakovės liudytojus, teigdamas, jog tarp įmonės ir darbuotojo kilus ginčui, darbo užmokesčio išmokėjimo faktas negali būti įrodinėjimas liudytojų parodymais. Pinigų gavėjų parašų mokėjimo žiniaraštyje buvimas (nebuvimas) gali būti įrodinėjamas ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl teismo atsisakymas apklausti atsakovės liudytojus nepagrįstas. Analogiška nuostata yra išdėstyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Nl-1333/2007.

Pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė apklausti bendrovės direktorę I. A., buhalterę R. S., vairuotoją S. S., minėti liudytojai galėjo paliudyti ne tik darbo užmokesčio išmokėjimo, bet ir konkrečias pasirašymo žiniaraščiuose aplinkybes ir kitas aplinkybes, susijusias su ieškovo išsakytais teiginiais dėl ieškovo pažinčių Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centre bei ieškovo konfliktą su bendrovės akcininku, kurio sūnus yra skolingas ieškovui. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismą atsakovė prašo apklausti minėtus liudytojus.

Atsakovė mano, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį, nors byloje nustatyta, jog ieškovas G. T. į teismą kreipėsi tik 2008-12-08, t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams po darbo sutarties nutraukimo ir daugiau nei po pusantrų metų po ieškinio palikimo nenagrinėto, ir toks ieškovo delsimas niekuo nepaaiškinamas, todėl kvalifikuotinas kaip ieškovo nenuoseklumas, nesukeliantis teisinių padarinių ir prieštaraujantis pagrindinėms įrodinėjimo proceso logikos taisyklėms, nes to paties fakto negalima kartu ir teigti, ir neigti. Kreipdamasis į teismą ieškovas nurodė tikrovės neatitinkančias ir niekuo neįrodytas aplinkybes dėl dalies neišmokėto darbo užmokesčio (2006 metų sausio–balandžio mėn.) ir automobilio nuomos mokesčio dydžio ir laikotarpio ( 2006 metų balandžio ir rugsėjo mėnesiai), o per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį (beveik trejus metus) taip ir nesugebėjo suformuluoti ieškinio reikalavimo. Tai, be jokios abejonės, turėjo įtakos ir teismo sprendime nurodytoms priteistinoms sumoms. Pirmosios instancijos teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nustatyta ir nuspręsta, jog automobilio nuomos mokestis iš atsakovės UAB „Merula“ ieškovui G. T. priteistinas ir už 2006 metų rugsėjį (t. 2, b. l. 120–121), nors ieškovas bylos eigoje net neginčijo 2006 metų rugsėjo mėnesio automobilių nuomos mokesčio mokėjimo žiniaraštyje esančio savo parašo ir neprašė nustatyti jo tikrumo (t. 1, b. l. 53), jo netyrė teismo ekspertai (t. 1, b. l. 109, t. 2, b. 1. 4, 47). Visos aukščiau minėtos aplinkybės patvirtina ieškovo reikalavimų nepagrįstumą ir piktnaudžiavimą teisėmis. Visgi įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbo santykių subjektai turi laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (DK 35 straipsnis), rūpintis savo teisių ir teisėtų interesų apsauga, o šias pareigas pažeidę asmenys turi prisiimti dėl to kilusius neigiamus padarinius.

Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas nuo 2005-02-04 iki 2006-01-09 dirbo atsakovės bendrovės direktoriumi, vėliau – komercijos direktoriumi. Akcinės (uždarosios akcinės) bendrovės vadovas (direktorius) yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 1 d., 37 str. 1 d.), jis atsako už bendrovės veiklos organizavimą, vadovauja administracijai, atstovauja bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, veikia tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų. Tiek ieškovui dirbant atsakovės bendrovės vadovu, tiek ir komercijos direktoriumi, bendrovė mokesčių administratoriui privalėjo teikti / ir teikė duomenis apie nuolatiniams gyventojams išmokėtas išmokas, tarp jų ir duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Ieškovui išmokėtą darbo užmokestį, gautas pajamas ir nuo jų sumokėtus valstybei mokesčius už ginčo laikotarpį patvirtina pranešimai apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2006 m. 1–3 ketvirčius, nuolatiniams Lietuvos gyventojams išmokėtos A klasės išmokos, nuo jų išskaičiuotas ir sumokėtas pajamų mokestis už 2006 m. mokestinį laikotarpį ir 2006-10-04 pranešimas apie apdraustojo socialiniu draudimu atleidimą iš darbo (pridedama). Be to, aplinkybę, kad ieškovui buvo išmokėta ginčo suma, patvirtins Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta ieškovo G. T. pajamų deklaracija už 2006 metus, kurią apeliantė prašo teismą išreikalauti.

Atsiliepime į atsakovės UAB „Merula“ apeliacinį skundą ieškovas G.T. nurodė, kad su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atsakovės skundą atmesti, ieškovo apeliacinį skundą patenkinti.

Byloje buvo atliktos 3 ekspertizės, iš kurių 2 priėjo prie tos pačios nuomonės, todėl manytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės prašymą skirti dar vieną ekspertizę. Vieninga dviejų ekspertizių ekspertų nuomone nustačius, kad visais kitais atvejais G. T. vardu pasirašė ne G. T., teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti ekspertizių aktais padarytomis išvadomis, todėl atsakovės argumentai, kad šios ekspertizių išvados yra nepagrįstos ir neteisingos, yra visiškai nepagrįsti.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad 2010-11-08 nutartimi paskirta ekspertizė buvo

atlikta pažeidžiant LR CPK 219 str. 2 d. bei Ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre

nuostatus. Vien ta aplinkybė, kad dalyvavo vienas ekspertas atliekant tiek komisinę, tiek kompleksinę ekspertizes, nėra pagrindas netikėti atliktų ekspertizių išvadomis. Be to, atliktų ekspertizių išvadų pagrįstumą patvirtino ir į posėdį pakviesti ekspertai, kurie paaiškino, kokiais būdais atliekamos ekspertizės ir kaip prieinama prie vieningos išvados (2 t., b. l. 108–110). Apeliantė tik subjektyviu vertinimu grindžia ekspertų nekompetenciją ir šališkumą. Apeliaciniame skunde nurodyti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 219 str., yra visiškai nepagrįsti. Be to, vadovaujantis apeliantės nurodytu Ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų 29 punktu, kuriame nurodyta, jog pakartotinė ekspertizė (tyrimas) skiriama kitam ekspertui (specialistui) ar ekspertams (specialistams), nedraudžiama tam pačiam ekspertui dalyvauti atliekant ekspertizę, jei ekspertizę atlieka keli ekspertai.

Vien ta aplinkybė, kad teismas suklydo rašydamas sprendimą ir vietoj komisinės ekspertizės parašė kompleksinę, jokiu būdu nėra pagrindas manyti, jog ekspertizės išvada yra neteisėta, tuo labiau kad ir pati atsakovė apeliaciniame skunde padarė klaidą ir nurodė 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį, nors turėjo galvoje 2010-02-08. Pirmosios instancijos teismas paskyrė Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertus, kurių atsakovė ir prašė, todėl pirmosios instancijos teismo 2010-02-08 nutartyje padarytos rašytinės apsirikimo klaidos nedaro ekspertizės nepagrįstos.

Atsakovė bando užtęsti bylos nagrinėjimą ir tokiu būdu piktnaudžiauja jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis ir dėl nesuprantamų priežasčių bando vilkinti bylos nagrinėjimą.

Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra nurodyta įrodinėjimo priemonių leistinumo teisme, tačiau Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės konkrečiai nurodo, kokia tvarka gali būti išmokami gryni pinigai: išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis; atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, nurodo šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Taigi, pagal tas pačias taisykles pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentas gali būti ir mokėjimo žiniaraštis, kasos išlaidų orderis, o pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma: litai – žodžiais, centai – skaitmenimis, jeigu pinigai išmokami pagal mokėjimo žiniaraštį, suma žodžiais nenurodoma. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, akivaizdu, jog darbo užmokesčio išmokėjimo fakto negalima įrodinėti liudytojų parodymais, nes visos kasos buhalterinės operacijos yra pagrįstos tik rašytiniais dokumentais, jokių žodinių buhalterinės apskaitos operacijų neegzistuoja. Todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai atsisakė apklausti atsakovės liudytojus ir kad apeliacinės instancijos teismas turėtų apklausti minėtus liudytojus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas ir neturėtų būti tenkinamas.

Bendroji taisyklė, pagal kurią šalių reikalavimai, atsikirtimai į juos turi būti suformuluoti ir visi šalių turimi reikšmingi bylai įrodymai turi būti pateikti teismui pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, įgyvendinant proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kooperacijos principų nuostatas, įpareigojančias teismo procese užkirsti kelią bylos vilkinimui ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu (LR CPK 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnis).

LR CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant LR CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų.

LR CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Tame pačiame LR CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Šias išimtines sąlygas turi nurodyti ir privalo jas pagrįsti dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame ar atskirajame skunduose bei atsiliepimuose į šiuos procesinius dokumentus.

Šios bylos nagrinėjimo atveju nėra nei vienos išimtinės sąlygos, pagal kurią atsakovė turėtų teisę apeliacinės instancijos teismui pateikti naujus įrodymus, kuriais remdamasi ji galėtų iškelti dar vieną gynybos poziciją. Byla yra nagrinėjama jau ne pirmi metai, todėl atsakovė turėjo visas galimybes pateikti ar išsireikalauti visus įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantės prašoma išreikalauti pajamų mokesčio deklaracija parodytų tik tai, kokias pinigų sumas atsakovė uždeklaravo, kad ieškovas gavo, nes atsakovė turi pareigą deklaruoti darbuotojams išmokamas pinigų sumas. Ir ta aplinkybė, kad atsakovė uždeklaravo ieškovo turėtą gauti atlyginimą, jokiu būdu negali įrodyti fakto, kad ieškovas jį gavo. Todėl pagrįstai manytina, jog apeliantė, pateikdama bei prašydama išreikalauti teismo naujus įrodymus, elgiasi nesąžiningai ir neteisėtai.

Ieškovas, patikėjęs atsakovės pažadais, atsiėmė ieškinį ir kantriai laukė, kada atsakovė sumokės jam ginčo sumas, tačiau atsakovei piktnaudžiaujant ieškovo geranoriškumu ir vengiant sumokėti ginčo sumas, ieškovas neturėjo kitos išeities, kaip tik dar kartą kreiptis į teismą ir šį ginčą išspręsti teisme. Ieškovui esant silpnesniąja bylos šalimi, sunkiau įrodyti faktą, kad atsakovė žadėjo jam sumokėti, nes ieškovas jokių rašytinių įrodymų neturi. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo padavęs ieškinį ir atsakovė žinojo, kad darbo užmokesčio faktą gali tekti įrodinėti teisme, tai jei atsakovė tikrai būtų sumokėjusi skolą, tai būtų tikrai paprašiusi ieškovo pasirašyti darbo užmokesčio žiniaraščius arba skolą būtų pervedusi į ieškovo sąskaitą. Tačiau tokių įrodymų atsakovė neturi, nes jų nėra. Todėl apeliantės argumentai yra visiškai nepagrįsti.

Remiantis LR CPK 95 str., piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis laikomas nesąžiningas ir nepagrįstas ieškinio pareiškimas, o ieškovo naudojimasis konstitucine teise į teisminę savo teisių gynybą negali būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005 yra išaiškinęs, jog LR CPK 95 straipsnio 1 dalyje yra numatytos dvi būtinos sąlygos (conditio sine qua non) pripažinti asmenį piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis: šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Be to, piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis tam tikrais atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala.

Bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį ar teikdamas kitus procesinius dokumentus, būtų elgęsis nesąžiningai, o vien tai, kad, ieškinys buvo atsiimtas ir vėliau buvo vėl paduotas, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Ieškovo manymu, teisė į teisminę gynybą, jos prieinamumą garantuojama pagrindinių įstatymų, dėl to ir asmens įgyvendinama teisė į ieškinį gali būti laikoma piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise naudojamasi akivaizdžiai ne pagal jos paskirtį.

Ieškinio reikalavimai ieškinyje buvo suformuluoti gerai, o teismo posėdžio metu ieškovo atstovės patikslinti, todėl tikslinti ieškinio bylos nagrinėjimo metu nebuvo būtinumo.

Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, tačiau, kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai pritaiko materialiąją teisės normą, teismas turi teisingai pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-176/2010; kt.).

Teismas, siekdamas įvykdyti teisingumą šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, taip pat bankroto, restruktūrizavimo bei kitose bylose, pagal įstatymą privalo aktyviai veikti ex officio (LAT 2004 m. gruodžio mėn. 30 d. LR teismų praktikos, apžvalga Nr. 51), todėl apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra visiškai nepagrįstas.

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė UAB „Merula“ nurodė, kad su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti šiais motyvais:

1. Ieškovas G. T. į teismą kreipėsi tik 2008-12-08, t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams po darbo sutarties nutraukimo, teigdamas, kad darbdavys liko jam skolingas. Savoteiginių, jog 2007-02-28 ieškinį atsiėmė, nes atsakovė žadėjo jam sumokėti, niekuo nepagrindė ir neįrodė, į teismą antrą kartą kreipėsi praėjus daugiau nei pusantrų metų po ieškinio palikimo nenagrinėto, ir toks jo delsimas niekuo nepaaiškinamas. todėl šios aplinkybės tik patvirtina ieškovo reikalavimų nepagrįstumą ir piktnaudžiavimą teisėmis. Piktnaudžiauti savo teise yra draudžiama.

Ieškovas G. T. tiek kreipdamasis į teismą, tiek ir rašydamas apeliacinį skundą nurodė tikrovės neatitinkančias ir niekuo neįrodytas, teismo sprendimu nenustatytas faktines aplinkybes, teigdamas, kad atsakovė jam už 2006 m. liko skolinga 9 936,36 Lt darbo užmokestį (nemokamo nuo 2006 m. pradžios iki darbo sutarties nutraukimo 2006-10-04), įskaitant ir išeitinę išmoką, bei 12 000 Lt automobilio nuomos mokestį, nemokamą nuo 2006 m. balandžio mėnesio (2 000 Lt kas mėnesį nuo balandžio iki rugsėjo). Tačiau proceso metu neginčijo, bet pripažino, jog darbo užmokestį už 2006 metų sausį–balandį bei automobilio nuomos mokestį už 2006 m. balandį ir rugsėjį yra gavęs (t 2., b. l. 111), o pagal automobilių nuomos mokesčio žiniaraščius ieškovui už 2006 metų liepos–rugsėjo mėnesius turėjo būti išmokėta po 850 Lt (priskaičiuotina 1 000 Lt), o ne po 2 000 Lt.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškovui G. T. iš atsakovės UAB „Merula“ buvo priteista 3 113,20 Lt darbo užmokestis (priskaičiuotina suma 4 000 Lt) už 2006 metų birželio–rugpjūčio mėnesius ir 3900 Lt nuomos mokestis (priskaičiuotina suma 5 000 Lt) už gegužės, liepos–rugsėjo mėnesius. Vienintelis motyvas, kurio pagrindu ieškinys tenkintas iš dalies – ekspertų išvados, jog 2006 metų birželio–rugpjūčio mėnesių darbo užmokesčio ir gegužės, liepos, rugpjūčio mėnesių automobilių nuomos žiniaraščiuose pasirašė ne G. T., o kitas asmuo.

Atsakovė nesutiko su apelianto teiginiu, kad yra įrodyta ir neginčijama aplinkybė, jog atsakovė atleidimo dieną neatsiskaitė su ieškovu. Būtent ši aplinkybė ginčijama atsakovės viso proceso metu bei apeliaciniame skunde. Laikoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė atsakovės nesutikimą su ekspertų išvadomis bei buvo šališkas. Teismas netaikė bendrosios civilinės proceso teisės įrodinėjimo taisyklių bei principų, inter aha įrodymų sąsajumo bei pakankamumo reikalavimų ir netinkamai vertino įrodymus.

Kiti atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą motyvai faktiškai pakartoja atsakovės apeliacinio skundo motyvus su teismo procesiniais veiksmais, susijusiais su ekspertizės paskyrimu, atsakovės prašymo dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo, bei ekspertinių išvadų vertinimo ir jų patikimumo bei teismo išvadų.

Ieškovo teiginys apeliaciniame skunde, jog nei įstatymuose, nei teismų praktikoje nenumatyta vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką mažinimo galimybė, yra neteisingas. Kasacinis teismas, plėtodamas DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo bei taikymo praktiką, ne kartą yra išaiškinęs, kad taikant šią teisės normą būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011). Tokios kompensacijos dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir darbuotojo patirtiems netekimams, atitikti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik išvardytus teisės principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų asmenų interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010, 2008 m. gegužės 12 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008, 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos dydžio atitikties jos tikslams, esmei bei bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (DK 36 straipsnio 1 dalis). Be to, toks aptariamos teisės normos aiškinimas grindžiamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija darbo santykių srityje. Nacionalinės darbo teisės imperatyvaus pobūdžio normų taikymas nebūtinai turi būti kategoriškas, jei esama kitų svarbių teisinių pagrindų ar aplinkybių, pateisinančių šį poreikį, t. y. jei dėl nacionalinės teisės taikymo ir aiškinimo būtų išvengta kuriai nors iš šalių tenkančios pernelyg didelės naštos, jei būtų nustatyta teisinga interesų pusiausvyra nuosavybės apsaugos kontekste ir kt. (Cazacu v. Moldova, no. 40117/02, 23 October 2007, par. 46).

Bylos aplinkybės patvirtina, kad buvo vykdoma darbo sutartis ir ieškovui G. T. buvo mokamas darbo užmokestis, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas ar bet kuris kitas šios bendrovės darbuotojas dirbdamas būtų reiškęs pretenzijas darbdaviui dėl neišmokėto darbo užmokesčio ar kitų savo teisių pažeidimų.

Toliau atsakovė iš esmės pakartojo apeliacinio skundo motyvus, jog ieškovas delsė kreiptis į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo, atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, vidutinio darbo užmokesčio priteisimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovės apeliacinis skundas tenkinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Ieškovas yra tos nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino darbo užmokesčio išmoką už visą uždelstą atsiskaityti laiką ir dėl to neteisingai aiškino ir taikė DK 141 str. 3 d., priešingai nei šį įstatymą išaiškino kasacinės instancijos teismas savo nutartyse (LAT 2006-06-14 nutartis c. b. Nr. 3k-3-400/2006, c. b. Nr. 3k-3-82/2008). Ieškovas prašė priteisti už uždelstą atsiskaityti laiką 48 685,32 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismas priteistinos išmokos sumą nepagrįstai sumažino dėl įvairių aplinkybių, kurios, apelianto nuomone, nesudaro įstatyminio pagrindo darbo užmokesčio išmokos sumą mažinti, tad neteisingai išsprendė ieškovo reikalavimą. Tačiau su šiais apelianto argumentais sutikti negalima, nes kasacinės instancijos teismas, formuodamas praktiką vėlesnėse šios kategorijos bylose dėl DK 141 str. taikymo, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010, yra išaiškinęs, kad taikant šią teisės normą būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje nustatytas svarbias aplinkybes, tarp jų ir į pernelyg didelę ieškovo prašomą priteisti darbo išmokos sumą, ir šią sumą protingai sumažino. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais sumažintas prašomos priteisti ieškovui išmokos suma, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas suklydo aiškindamas ir taikydamas materialines teisės normas, kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą žymiai sumažindamas prašomą priteisti ieškovui sumą. Taigi naikinti arba keisti teismo sprendimą ieškovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 328 str.), nes kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011, kasacinės instancijos teismas išaiškinimo dėl DK 141 str. nuostatų taikymo. Todėl šioje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi nurodytomis (LAT 2007 m. vasario mėn. 26 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-70/2007, LAT 2008 m. gegužės 12 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-284/2009; 2010 m. rugsėjo 28 d. c. b. Nr. 3K-3-365/2010) apeliaciniame skunde nutartimis kaip precedentine suformuota darbo bylose praktika.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės motyvais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl ekspertizės paskyrimo ir liudytojų apklausos, todėl netenkina apeliantės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, pakartotinės komisinės rašysenos ekspertizės paskyrimo, taip pat atsakovės prašymo apklausti teismo posėdyje liudytojus direktorę I. A., buhalterę R. S., vairuotoją S. S. dėl darbo užmokesčio išmokėjimo ieškovui bei dėl to išreikalauti iš VMI ieškovo vardu pateiktų pajamų deklaracijų už 2006 m., kurios tariamai patvirtins ginčo sumų ieškovui išmokėjimą.

Bylos duomenimis, išaiškinti, ar darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose bei automobilio nuomos mokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose yra ieškovo ar kito asmens parašai, teismas 2009-04-14 nutarė skirti rašysenos ekspertizę (1 t., b. l. 92, 93), pavedė ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. 2009-09-17 ekspertizės akto, kurį atliko ekspertė N. J., išvadoje (1 t., b. l. 109–115) nurodoma, kad darbo užmokesčio žiniaraštyje Nr. 07, eilutėje Nr. 2 (1 t., b. l. 41), ties pavarde „G. T.“ skiltyje „parašas“ G. T. vardu pasirašė G. T.. Visais kitais atvejais nustatyti, ar G. T. vardu pasirašė G. T. ar kitas asmuo, nebuvo galima. Atsižvelgiant į tai, kad ekspertizė buvo atlikta vieno eksperto, kuris nesugebėjo nustatyti, ar G. T. vardu pasirašė G. T. ar kitas asmuo, ieškovas prašė skirti komisinę ekspertizę, nes tai nebuvo jo parašai, tame tarpe atsakovė pateikė prašymą skirti komisinę ekspertizę. 2010-01-11 ir 2010-02-08 nutartimis buvo skirtos pakartotinės komisinės ekspertizės (I t., b. l. 145-146,2t,b.l.47-48 ). 2010-10-06 ir 2011-06-03ekspertizės aktų (2 t., b. l. 4–8,59-64) išvadoje nurodoma, kad darbo užmokesčio žiniaraštyje Nr. 07, eilutėje Nr. 2 (b. l. 41,1t.), ties pavarde „G. T.“ skiltyje „parašas“ G. T. vardu pasirašė G. T.. Visais kitais atvejais nustatyta, kad G. T. vardu pasirašė ne G. T., o kitas asmuo.

LR CPK 185 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas nebūtinai turi įvertinti ir pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, reikia vertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (LAT nutartis c. b. Nr. 3K-3-98/2008; nutartis c. b. Nr. 3K-3-335/2009; nutartis c. b. Nr. 3K-3-588/2009; nutartis c. b. Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė ir pripažino, kad dauguma surinktų byloje įrodymų patvirtina, jog ginčo dokumentuose ieškovas nepasirašė, tad konstatavo, kad ginčo išmokos ieškovui nebuvo išmokėtos, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, todėl jų nekartoja.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė ekspertizes nepažeisdamas CPK 212, 219 straipsnių reikalavimų. Vadovaujantis apeliantės nurodytu Ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų 29 punktu, kuriame nurodyta, jog pakartotinė ekspertizė (tyrimas) skiriama kitam ekspertui (specialistui) ar ekspertams (specialistams), nedraudžiama tam pačiam ekspertui dalyvauti atliekant ekspertizę, jei ekspertizę atlieka keli ekspertai, suponuoja išvadą, jog pakartotinis eksperto V. L. dalyvavimas ekspertizės atlikime nesudaro pagrindo nepasitikėti šiuo ekspertų pasirašytu rašytiniu įrodymu. Be to, kaip paminėta anksčiau, atliktų ekspertizių išvadų pagrįstumą pirmosios instancijos teisme patvirtino į posėdį pakviesti ekspertai, kurie paaiškino, kokiais būdais atliekamos ekspertizės ir kaip prieinama prie vieningos išvados. Atsakovė šių nustatytų byloje aplinkybių jokiais objektyviais įrodymais nenuginčijo. Ekspertinės įstaigos išvadų patikimumą atsakovė vertina asmeniniu įsitikinimu, neturėdama specialiųjų žinių ir pagrįstai neargumentuodama, kodėl ekspertizės išvados yra klaidingos, todėl apeliantės motyvas pripažintinas nepagrįstu ir neįrodytu.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo atliktos 3 ekspertizės, iš kurių 2 priėjo prie tos pačios nuomonės, manytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės prašymą skirti dar vieną ekspertizę. Vieninga dviejų ekspertizių ekspertų nuomone nustačius, kad visais kitais atvejais G. T. vardu pasirašė ne G. T., teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti ekspertizių aktais padarytomis išvadomis, todėl atsakovės argumentai, kad šios ekspertizių išvados neteisingos, yra visiškai nepagrįsti. Esant tokioms aplinkybėms atsakovės prašymas paskirti dar vieną ekspertizę nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.

Pagal CK 2.74 straipsnyje nustatytą juridinių asmenų teisnumą, juridinio asmens išlaidos nustatinėjamos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: PVM sąskaitomis faktūromis, kasos dokumentais ir kt. Todėl pagrįstas yra ieškovo atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą motyvas, kad Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės konkrečiai nurodo, kokia tvarka gali būti išmokami gryni pinigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje, nesant pakankamų kitų buhalterinės apskaitos dokumentų, galinčių pagrįsti darbo užmokesčio išmokėjimo ir kitų išmokų, tarp jų ir automobilio nuomos mokesčio ieškovui išmokėjimo fakto, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti atsakovės liudytojus ir kad apeliacinės instancijos teismas turėtų apklausti minėtus liudytojus ir jų parodymų pagrindu nustatyti ginčo išmokų išmokėjimo faktą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra nepagrįstas, todėl netenkinamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems, kad ieškovo parašai išmokų išmokėjimo žiniaraščiuose yra suklastoti, ginčo išmokų išmokėjimo faktas šiuo konkrečiu atveju negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Kaip minėta anksčiau, atsakovė ieškovo reikalavimų nepagrįstumą įrodinėjo rašytiniais įrodymais – nustatytos formos buhalterinės apskaitos finansiniais dokumentais, kurios pateikė byloje (išmokėjimo žiniaraščiai). Esant tokioms aplinkybėms vėliau byloje pareikštas atsakovės prašymas dėl liudytojų apklausos ginčo išmokų išmokėjimo, pasirašymo faktinėms aplinkybėms nustatyti, tarp jų ir ieškovo išsakytų teiginių dėl ieškovo pažinčių Kriminalistinių tyrimų centre, ieškovo konflikto su bendrovės akcininku, kurio sūnus skolingas ieškovui, patvirtinti netenkintini, nes nėra teisiškai reikšmingi išaiškinat ginčo aplinkybes (CPK 180 str., 181 str. 1 d.).

Taip pat netenkintinas atsakovės prašymas dėl papildomų rašytinių įrodymų išreikalavimo, nes kaip pagrįstai nurodė ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, civilinė byla buvo nagrinėjama gana ilgą laikotarpį pirmosios instancijos teisme, todėl šalys galėjo pasirūpinti visais, jų nuomone, reikalingais rašytiniais įrodymais savo atsikirtimams pagrįsti (CPK 314 str.). Be to, atsakovės prašomi išreikalauti dokumentai nėra ginčijami šioje byloje, atsakovės įmonės vardu surašytų ir pateikiamų dokumentų įvairioms valstybės institucijoms faktas savaime nei paneigia, nei patvirtina ginčijamų šioje byloje išmokų ieškovui išmokėjimo. Tad nesant patikimų rašytinių įrodymų nurodytoms deklaracijose (ataskaitose) išmokoms patvirtinti, prašomi išreikalauti atsakovės įmonės dokumentai, kurių kopijos buvo pateiktos finansų institucijoms, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčui spręsti šioje byloje nėra teisiškai reikšmingi, todėl neturi būti prijungti prie bylos, taip pat ir papildomai išreikalauti iš VMI. Todėl ir šis atsakovės prašymas netenkintinas.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą motyvu, kad pirmosios instancijos teismo procesiniuose dokumentuose padaryta rašymo apsirikimo klaida skiriant kompleksinę, o ne, kaip prašė atsakovė, komisinę ekspertizę, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ekspertizės išvados yra nepagrįstos.

Taip pat pagrįstas ieškovo atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą motyvas, kad byloje neįrodytas atsakovės motyvas, jog ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nes kelis kartus kreipėsi į teismą dėl išmokų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį ar teikdamas kitus procesinius dokumentus, būtų elgęsis nesąžiningai, o vien tai, kad, ieškinys buvo atsiimtas ir vėliau buvo vėl paduotas, nesudaro pagrindo teigti, kaip pagrįstai nurodė ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, kad ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis (CPK 5 str. 1 d.). Atsakovės motyvai apie tai, kad ieškovas atsiėmė ieškinį dėl to, jog ieškovui tariamai buvo išmokėtos visos ginčo išmokos, yra tik atsakovės prielaidos, nepagrįstos jokiais patikimais įrodymais, taigi laikomos neįrodytomis, dėl to atmestinos.

Pagrįstai ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto. Todėl atsakovės motyvai, kad ieškinio pareiškimas yra surašytas netinkamai, nėra pagrįsti jokiais objektyviais argumentais, todėl laikomi abstrakčiais, neįrodytais, dėl to atmestinais.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovo automobilio nuomos mokestį už 2006 m. rugsėjį, nors ieškovas tokio prašymo byloje nepareiškė.

Bylos duomenimis, ieškovas, kreipdamasis į teismą, ieškinio pareiškime nurodė, kad atsakovė jam neišmokėjo apie 12 000 Lt (1 t., b. l. 4) mokesčių už automobilio nuomą, tačiau tiksliai įsiskolinimo nurodyti negali, todėl prašė teismą išreikalauti įrodymus apie įsiskolinimo sumą. Pateikus byloje automobilio nuomos mokesčio žiniaraščius paaiškėjo, jog ieškovas (1 t., b. l. 12–18) prašė pasiaiškinti dėl esančių šiose žiniaraščiuose ieškovo parašų, patvirtinančių nuomos mokesčio išmokėjimą ieškovui. Ieškovas prašė nustatyti, ar pateiktuose byloje žiniaraščiuose 2006 m. rugpjūčio, 2006 m. gegužės, 200 6m. liepos mėnesį pasirašė ieškovas ar kitas asmuo (1 t., b. l. 53, 124, 149), šiam klausimui išspręsti buvo paskirtos 3 ekspertizės. Todėl pagrįstas yra atsakovės motyvas, jog byloje ieškovas prašė ištirti jo parašus automobilio nuomos žiniaraštyje už 2006 m. rugpjūčio, 2006 m. gegužės, 2006 m. liepos mėnesį ir kad ieškovas neprašė aiškinti aplinkybių dėl nuomos mokesčio išmokėjimo už 2006 m. rugsėjį. Ieškovo atstovė advokatė R. G. byloje patvirtino (1 t., b. l. 54), kad ieškovui yra išmokėtas 1 700 Lt automobilio nuomos mokestis už 2006 m. birželio mėnesį (1 t., b. l. 15) ir 735,70 Lt darbo užmokestis už 2006 m. gegužės mėnesį (1 t., b. l. 28). Šios reikalavimų dalies ieškovo atstovė atsisakė (1 t., b. l. 54), teismas ieškovės atstovės atsisakymą priėmė ir bylos dalį dėl 2 435 Lt nutraukė ieškovui atsisakius nuo ieškinio (2 t., b. l. 120). Taigi remiantis ieškovo pareiškimu ir esant įrodymams, kad žiniaraščiuose, kuriose buvo surašyti duomenys apie išmokų už automobilio nuomą sumokėjimą ieškovui už 2006 m. gegužį, liepą, rugpjūtį, pasirašė ne ieškovas, o kitas asmuo, ieškovui turėjo būti priteista už 2006 m.: gegužės mėnesį – 1 700 Lt (1 t., b. l. 14), liepos mėnesį – 850 Lt (b. l. 16, 1 t.), už rugpjūčio mėnesį – 850 Lt (1 t., b. l. 17), iš viso 3 400 Lt (priskaičiuotina 4 000 Lt), o ne, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, 3 900 Lt. Pažymėtina, kad savo rašytiniame paaiškinime ieškovo atstovė taip pat prašė priteisti automobilio nuomos mokestį už gegužę, liepą, rugpjūtį, atitinkamai 1 700 Lt, 850 Lt, 850 Lt, tačiau klaidingai nurodė metus – vietoje 2006 m. nurodė 2003 m. ir klaidingai apskaičiavo bendrą už automobilio nuomą ieškovui priteistiną išmokų sumą – 3 900 Lt (2 t., b. l. 111). Todėl apeliantės motyvas, kad teismas be pagrindo priteisė ieškovui didesnę automobilio nuomos mokesčio sumą, negu prašė ieškovas ir jo atstovė, yra pagrįstas. Esant tokioms aplinkybėms ši skundžiamo teismo sprendimo dalis keistina (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Kiti šalių apeliacinių skundų ir atsiliepimų į šalių apeliacinius skundus motyvai nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nutartyje nepasisako.

Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ginčo santykius ir vertindamas įrodymus, materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, kurie būtų pagrindas apeliacine tvarka panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, nepadarė, tačiau kaip nustatyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas suklydo priteisdamas ieškovui automobilio nuomos mokestį, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis keistina (CPK 329 str. 1 d.).

Atsakovė už apeliacinį skundą, kuriuo ginčijo 29 909 Lt sumą, sumokėjo 200 Lt žyminį mokestį (3 t., b. l. 2, 7), kitos žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies (697 Lt) sumokėjimas teismo nutartimi (3 t., b. l. 18) atidėtas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo, todėl atsižvelgiant į sumažintą automobilio nuomos mokesčio sumą iš atsakovės priteistinas žyminis mokestis už apeliacinį skundą ne 697, Lt nuo 29 909 Lt, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o 687 Lt nuo 28 909 Lt.

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį dėl ieškovui G. T. priteisto automobilio nuomos mokesčio pakeisti ir išdėstyti šią teismo sprendimo dalį nurodant, kad iš atsakovės UAB „Merula“ (į. k. 159914036, adresas H. ir O. Minkovskių g. 73A, Kaunas) priteistinas 3 400 (trijų tūkstančių keturių šimtų) Lt automobilio nuomos mokestis (priskaičiuotina 4 000 Lt ) ir 6 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Kitos sprendimo dalies nekeisti.

Priteisti iš atsakovės UAB „Merula“ (į. k. 159914036, adresas H. ir O. Minkovskių g. 73A, Kaunas) 687 (šešių šimtų aštuoniasdešimt septynių) Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą valstybei, išieškotoja VMI prie LR Finansų ministerijos, sąskaita (duomenys neskelbtini), AB Swedbankas, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.