Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-05-20 · Administracinė byla Nr. eI3-679-1066/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-20
Bylos Nr.
eI3-679-1066/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02114-2020-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Gediminas Užubalis (pirm.), Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
A. Š.
Atsakovas
Valstybinė teritorijų planavimų ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
I. M.-Š., Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-679-1066/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02114-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.7; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Henriko Sadausko,

dalyvaujant pareiškėjui A. Š.,atsakovės atstovei R. A.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimų ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir I. M.-Š. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą dėl priverstinio vykdymo (toliau – Raštas).

2. Savo skundo reikalavimą pareiškėjas grindžia iš esmės tokiais argumentais:

Šalies argumentai

2.1. Pareiškėjo teigimu, už savavališką statybą adresu: (duomenys neskelbtini), jam atsakovė 2016 m. spalio 18 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-161018-00137 (toliau – savavališkos statybos aktas). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 15 d. nusprendė atsakovės ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo tenkinti ir įpareigojo pareiškėją savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. demontuoti savavališkai perstatytas statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), dalies, esančios virš patalpos / buto, adresu: (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), stogo laikančiąsias konstrukcijas ir stogo dangą bei sutvarkyti statybvietę.

2.2 Teigia, kad pareiškėjas ne kartą Vilniaus apylinkės teismo prašė atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje, kadangi vykdant teismo sprendimą, paaiškėjo aplinkybės, kurios neleido teismo sprendimo įvykdyti tinkamai, tačiau pareiškėjui buvo išaiškinta, kad teismo sprendimo tinkamas įvykdymas yra kapitalinis remontas, o kapitaliniam remontui įteisinti yra reikalingas projektas bei statybą leidžiantis dokumentas – leidimas atlikti statinio kapitalinį remontą su visais bendraturčių sutikimais. Šios aplinkybės pareiškėjui galutinai paaiškėjo tik 2019 m. gegužės 14 d., gavus atsakovės atsakymą į pareiškėjo sutuoktinės I. M. Š. paklausimą kaip teisingai įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą.

2.3. Nurodo, kad 2020 m. gegužės 18 d. pareiškėjas gavo Valstybinės teritorijų planavimų ir statybos inspekcijos Raštą, kuriame teigiama, jog nepaisant pareiškėjo teikiamų raštų bei paaiškinimų, yra priimtas sprendimas dėl priverstinio vykdymo. Dėl Rašto pareiškėjas pateikė pranešimą (skundą) ir 2020 m. birželio 22 d. gavo formalų atsakymą. Mano, kad toks atsakymas yra neteisėtas dėl to, kad jis gautas tą pačią dieną (2020 m. gegužės 18 d.), kaip ir Raštas dėl priverstinio vykdymo. Tokiu būdu yra akivaizdžiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Pažymi, kad teismui sprendžiant ginčą, konstitucine teise į teisingą teismą naudojasi tiek į teismą besikreipiantis, tiek ir nuo jo reikalavimų besiginantis asmuo, o bylą nagrinėjantis teismas jiems turi sudaryti vienodas ir tinkamas galimybes naudotis įstatyme įtvirtintomis procesinėmis teisėmis ginant savo teises ir teisėtus interesus.

2.4. Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Atsiliepime į skundą pateikia poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas savo skunde nenurodo, kokiu būdu galimai yra pažeidžiamos jo teisės ir / ar teisėti interesai bei kas jo teises galimai galėtų pažeisti. Inspekcija pagal galiojančias teisės aktų nuostatas patikrino teismo sprendimo įvykdymo faktą ir 2020 m. gegužės 7 d. teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktu Nr. (23.24E)-4D-1064 (toliau – patikrinimo aktas) konstatavo, jog pareiškėjas nėra įvykdęs dar 2017 m. gruodžio 6 d. įsiteisėjusio Vilniaus apylinkės teismo sprendimo. Apie tai pareiškėją informavo skundžiamu Raštu. Inspekcijai nesuprantama, kaip skundžiamas Raštas, kuriame pateikiama informacija, jog pareiškėjas Vilniaus apylinkės teismo sprendimo neįvykdė, galėtų pažeisti pareiškėjo teises ir / ar teisėtus interesus. Anot atsakovės, pačiam pareiškėjui yra žinoma, kad jis Vilniaus apylinkės teismo sprendimo nuo jo įsiteisėjimo dienos iki pat dabar nėra įvykdęs. Teigia, kad vien paties pareiškėjo prašymai dėl sprendimo peržiūrėjimo ir / ar proceso atnaujinimo patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinomas ne tik teismo sprendimas, bet ir jame nurodytos pasekmės, kurios kiltų pareiškėjui neįvykdžius teismo sprendimo per numatytą terminą. Maža to, pareiškėjas yra kvalifikuotas teisininkas, t. y. praktikuojantis advokatas, kuriam teisės ir pareigos, kylančios teismui priėmus sprendimą ir jam įsiteisėjus, yra ne tik žinomos, bet ir puikiai suprantamos. Inspekcijos manymu, skundžiamą Raštą panaikinus, pareiškėjo teisės ir / ar teisėti interesai vistiek nebus apginti tokiu būdu, kokio jis siekia, Pabrėžia, kad būtent dėl paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio teismo sprendimas nuo jo įsiteisėjimo dar nėra iki šiol įvykdytas.

3.2. Taip pat atkreipia dėmesį tai, kad minėtame teismo sprendime nurodyta, jog pareiškėjas savavališkai, t. y. neturėdamas statybą leidžiančio dokumento – rašytinio pritarimo statinio projektui, atliko statinio kapitalinio remonto darbus, t. y. pakeitė statinio, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), dalies stogo laikančiąsias konstrukcijas ir stogo dangą virš jam ir I. M. Š. nuosavybės teise priklausančios patalpos – buto, eaančio adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjo teiginys, kad jam apie būtiną privalomą statybą leidžiantį dokumentą – leidimą atlikti statinio kapitalinį remontą tapo žinoma tik 2019 m. gegužės 14 d., yra melagingas.

3.3. Taip pat nurodo, kad Inspekcijai iš naujo patikrinus, ar teismo sprendimas yra įvykdytas, rezultatas šiai dienai būtų toks pats, koks yra išdėstytas skundžiamame Rašte, t. y. pareiškėjas teismo sprendimo nebūtų įvykdęs.

3.4. Inspekcijos manymu, pareiškėjas nenurodė nei vieno Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pagrindo, kuriuo remiantis skundžiamas Raštas galėtų būti panaikintas. Taip pat pareiškėjas neįrodė, kad skundžiamas Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

3.5. Pabrėžia, kad Inspekcija kaip statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija turėjo teisę priimti skundžiamą Raštą. Juolab, kad teismo sprendimas įsiteisėjo dar 2017 m. gruodžio 6 d. Tuo tarpu, kai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnyje numatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nagrinėjamu atveju, kadangi nuo 2017 m. gruodžio 7 d. įsiteisėjęs teismo sprendimas nebuvo (ir šiuo metu nėra) įvykdytas, kliūčių kreiptis į apylinkės teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo bei jo perdavimo priverstiniam vykdymui Inspekcijai nebuvo.

3.6. Kadangi pareiškėjas per teismo sprendimu nurodytą 3 mėnesių laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 5 d., nepašalino savavališkai atlikto kapitalinio remonto padarinių, be to, jis reiškia įvairius prašymus – dėl teismo sprendimo išaiškinimo, dėl proceso atnaujinimo byloje, dėl teismo sprendimo vykdymo termino atidėjimo, todėl Inspekcija mano, kad tokiu elgesiu pareiškėjas tiesiog siekia išvengti neigiamų teismo sprendimo neįvykdymo pasekmių, vilkinti savavališkos statybos padarinių pašalinimą ir iš esmės net neketina vykdyti teismo įpareigojimo.

Atsiliepimas

3.7. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime pateiktais argumentais.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą pateikia savo poziciją dėl kilusio ginčo:

4.1. Pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nėra Kultūros vertybių registre registruotas kultūros paveldo objektas, tačiau patenka į Kultūros vertybių registre registruotos kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 16073) teritoriją. Kultūros vertybių registro elektroninio dokumento nuorašas duomenys, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 12 dalimi, yra vieši ir skelbiami Kultūros vertybių registro tinklalapyje.

4.2. Taip pat nurodo, kad nei iki civilinės bylos Nr. e2-26287-934/2017 dėl savavališkos statybos (dalies stogo laikančiųjų konstrukcijų ir stogo dangos virš pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui I. M.-Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančios patalpos – buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastate, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini)) pašalinimo iškėlimo Vilniaus miesto apylinkės teisme, nei po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo įsiteisėjimo Departamento Vilniaus skyriui, kuris vykdo Departamentui teisės aktų nustatytas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas Vilniaus apskrityje, kapitalinio remonto projektas pateiktas nebuvo ir tokiam statinio projektui Departamento Vilniaus skyrius nėra pritaręs.

4.3. Dėl kitų pareiškėjo skunde keliamų argumentų Departamentas nepasisako, nes jie nėra susiję su Departamento kompetencija nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą.

6. Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vis dėlto Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad minėtų Administracinių bylų teisenos įstatymo teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-768-438/2017).

7. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl Rašto, kuriame, pasak pareiškėjo, formaliai nurodoma, kad yra priimtas sprendimas dėl priverstinio vykdymo. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti tokį Raštą, nes, jo teigimu, juo yra akivaizdžiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai ir nesivadovaujama konstitucine teise į teisingą teismą.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-26287-934/2017 (toliau – civilinė byla) Inspekcijos 2017 m. gegužės 16 d. ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo tenkino ir įpareigojo A. Š. savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. demontuoti savavališkai perstatytas statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), dalies, esančios virš patalpos / buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), stogo laikančiąsias konstrukcijas ir stogo dangą bei sutvarkyti statybvietę. Jei A. Š. per 3 mėnesius nepašalins savavališkos statybos padarinių, teismas įpareigojo jį mokėti po 100,00 Eur baudą į Inspekcijos sąskaitą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo iki visiško sprendimo įvykdymo dienos“ (toliau – Teismo sprendimas). Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1985-431/2018 paliko anksčiau minėtą Teismo sprendimą nepakeistą. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo ir terminas pareiškėjui jį įvykdyti suėjo 2018 m. rugsėjo 5 d. A. Š. su prašymu dėl Teismo sprendimo įvykdymo termino pratęsimo kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris išnagrinėjęs tokį prašymą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje jo netenkino, o Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-240-852/2019 šią nutartį paliko nepakeistą.

Iš skundžiamo Rašto turinio matyti, kad atsakovė pagal galiojančias teisės aktų nuostatas patikrino Teismo sprendimo įvykdymo faktą ir 2020 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktu Nr. (23.24E)-4D-1064 konstatavo, kad pareiškėjas nėra įvykdęs įsiteisėjusio Teismo sprendimo. Ginčijamame Rašte taip pat nurodoma, kad dėl šios priežasties atsakovė pateikė siūlymą kreiptis į teismą dėl vykdomojo dokumento išdavimo, nes, kaip minėta, terminas įvykdyti Teismo sprendimą suėjo 2018 m. rugsėjo 5 d. Skundžiamu Raštu pareiškėjas informuotas apie tai, jog Rašto surašymo dienai jis nėra įvykdęs Teismo sprendimo. Taigi, teismo vertinimu, atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, atstovaujantis valstybę, ir būdama atsakinga už įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymą, pagrįstai atliko jai įstatymais pavestas funkcijas ir nustačiusi, kad yra neįvykdytas įsiteisėjęs Teismo sprendimas, kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo bei jį perdavė priverstinai vykdyti antstolių kontorai. Tai skundžiamame Rašte nurodydama pareiškėjui.

8. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad pastarosios VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 15/2010). Taigi VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438 1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai administracinio akto turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio akto priėmimo motyvai, turi tiek materialinį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą, o pagal VAĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą viešojo administravimo principą – įstatymo viršenybės, reikalaujama, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde teismui nenurodo jokių argumentų, kokiu būdu galimai buvo pažeistos jo teisės ir / ar teisėti interesai (nors skunde įvardija, kad Raštas pažeidžia jo teises, tačiau konkrečiai nenurodo, pateikia tik abstraktų sakinį). Teismas, pasisakydamas dėl skundo argumento, kad Raštu yra akivaizdžiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės, tuo pačiu pažymi, kad Inspekcija šioje situacijoje veikė ne tik vadovaudamasi teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo įstatymu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu ir Privalomųjų nurodymų ir teismo sprendimų priverstinio vykdymo organizavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Inspekcijos viršininko 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1V-175, bet ir laikydamasi viešosios teisės principo, pagal kurį viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-677/2010). Šis principas patenka į konstitucinę gero viešojo administravimo sampratą ir tiesiogiai susijęs su Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu. Kiek galima spręsti iš pareiškėjo skundo, jis iš esmės nesutinka su Teismo sprendimo vykdymu, tačiau, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-26287-934/2017, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl Teismo sprendimo vykdyno atidėjimo, 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi A. Š. prašymą tenkino ir atidėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje e2-26287-934/2017, vykdymą iki Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-13352-936/2020 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-08245-2020-2) išnagrinėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 8 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartį paliko nepakeistą.

10. LVAT praktikoje pripažįstama, jog teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–5 punktuose numatytų būdu (žr. pvz., 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-78-624/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-286-552/2017, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017 ir kt).

Teismo vertinimu, skundžiamas Raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių (visi sprendimai, kurie pareiškėjo turėjo privalomai būti vykdomi, jau primti iki ginčijamo Rašto priėmimo). Kaip minima teisminėje praktikoje, viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT yra ne kartą pabrėžęs, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakytina priimti nagrinėti, o, skundą priėmus, administracinė byla turi būti nutraukiama kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

11. Be kita ko, pastebėtina, kad atsakovės pateiktame Rašte nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, jų teisių ir pareigų, nėra taikytos poveikio priemonės pareiškėjui. Teismo vertinimu, skundžiamas Raštas, kaip minėta, tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Jame pateikiama informacija, kokiu pagrindu atsakovė kreipėsi į antstolį dėl vykdomojo rašto išdavimo. Teismo vertinimu, nesant aiškiai nurodytų kilusių ir / ar kilsiančių teisinių pasekmių Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu teismui nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimą.

12. Teismo vertinimu, kiti skundo argumentai (kad pareiškėjas ne kartą Vilniaus apylinkės teismo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje, kad vykdant teismo sprendimą, jam paaiškėjo aplinkybės, kurios neleido teismo sprendimo įvykdyti tinkamai, kad buvo teiktas pareiškėjo sutuoktinės I. M. Š. paklausimas, kaip teisingai įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą) taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo inicijuojamas ginčas patenka į administracinio teismo kompetencijos ribas.

13. Įvertinęs skundžiamo Rašto turinį, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, išanalizavęs pareiškėjo pateiktus argumentus, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas. Pareiškėjo pateiktame skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad jis iš esmės sukeltų pareiškėjui apibrėžtas / konkrečias / tiesiogines teisines pasekmes. Taigi, esant tokiai situacijai, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Raštą negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėHenrikas SadauskasGediminas Užubalis