Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Evaldo Gražio,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka mišriu būdu (daliai proceso dalyvių teismo posėdyje dalyvaujant vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 3 dalį ir nuteistas 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė A. M. paskirta – 4 (keturi) mėnesiai 20 (dvidešimt) dienų terminuoto laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2025 m. sausio 31 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos (2025 m. gegužės 30 d.).

Kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta palikti nepakeistą (pratęsti) iki bus pradėtas bausmės vykdymas.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. M. išieškota konfiskuotino turto – darant nusikalstamą veiką panaudoto automobilio Peugeot Boxer, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 9 480 Eur (devyni tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt eurų).

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nuspręsta: transporto priemonę Peugeot Boxer, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžintą „(duomenys neskelbtini) z.o.o.“ atstovui, palikti įmonei; 64 dėžes, kuriuose yra cigarečių pakeliai pavadinimu „Marlboro“ (viso 18 000 pakelių, 360 000 cigarečių), sunaikinti; kartoninę dėžę su baltos spalvos plėvele, voką su įtariamojo A. M. seilių lyginamuoju pavyzdžiu, vatos tamponus su nuoplovomis nuo diržų sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, pažeisdamas nustatytą tvarką, t. y. 1995 m. gruodžio 20 d. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo Nr. I-1143 14 straipsnio 4 punkto, kuris numato, kad „fiziniams asmenims draudžiama Lietuvos Respublikoje įsigyti tabako gaminius, su tabako gaminiais susijusius gaminius, teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklintus specialiais ženklais – banderolėmis, LR Ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Taisyklės) (redakcija nuo 2021-09-09) 3 punkto, 3.1, 3.1.1, 3.2 papunkčių, kurie numato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis; falsifikuotus ar kontrabandinius tabako gaminius, susijusius gaminius, nuostatas, 4 punkto, 4.4 papunkčio, kurie numato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, susijusius gaminius, jeigu jie gabena didesnį iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką įvežtų tabako gaminių, susijusių gaminių kiekį, negu nustatyta Taisyklių 4.3 papunktyje, turėdami importo muitų, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, nuostatas, neįformindamas ir neturėdamas cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, Lietuvos Respublikos teritorijoje įgijo, gabeno ir laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 900 MGL dydžio sumą – banderolėmis nepaženklintus 34 000 pakelių cigarečių „Marlboro“, kurių bendra vertė yra 152 320 Eur, bei kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka, šiomis aplinkybėmis: laikotarpiu iki 2025 m. sausio 31 d. apie 10.08 val. nenustatytomis aplinkybėmis įgijo 34 000 pakelių cigarečių „Marlboro“, kurias gabeno transporto priemonėje „Peugeot“, su uždėtais valstybinių numerių ženklais (duomenys neskelbtini) (lenkiški), kuomet adresu A1 kelyje, (duomenys neskelbtini) cigarečių pakelius aptiko policijos pareigūnai. Šiais savo veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį, kuria VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas ir, minėtą ieškinį patenkinus, iš A. M. Lietuvos Respublikos valstybei priteisti 101 796 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 4 dalies pagrindu dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, t. y. netinkamai išspręsto VMI civilinio ieškinio. Prekių ir paslaugų apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) ir akcizo mokesčiais teisiniam reglamentavimui ir taikymui galioja mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir mokesčių mokėjimo visuotinio privalomumo principai (Mokesčių administravimo įstatymo 7 ir 8 straipsniai). Būtent valstybės interesas yra užtikrinti realų privalomų mokesčių surinkimą iš visų mokesčių mokėtojų, šiems sudarant vienodas ir sąžiningas sąlygas apskaičiuojant ir mokant mokesčius. Akcizų įstatymo 1 straipsnis nustato prekių, kurios pagal šį įstatymą yra akcizų objektas, apmokestinimą akcizais, taip pat šių prekių kontrolės ir gabenimo ypatumus. Pagal Akcizų įstatymo 11 straipsnį, už akcizais apmokestinamas prekes, už kurias pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikoje atsiranda prievolė mokėti akcizus, mokėtina akcizų suma apskaičiuojama taikant akcizų tarifus, galiojusius prievolės atsiradimo dieną.

2.2. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę, civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Taigi, viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme yra būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos.

2.3. Nuteistojo A. M. veikos padarymo metu, t. y. 2025 m. sausio 31 d. teisinis reguliavimas dėl naujai įsigaliojusios 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 2020/262, perkeltos į nacionalinę teisę ir įsigaliojusios jau kitą dieną po įsigaliojimo Europoje (Lietuvoje įsigaliojo 2023 m. vasario 13 d.), buvo pasikeitęs. Dėl šios direktyvos buvo pakoreguotas ir Sąjungos muitų kodeksas, taip pat Akcizų įstatymas. Tiek iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusiame Bendrijos muitinės kodekse, tiek ir šiuo metu galiojančiame Sąjungos kodekse „skola muitinei“ reiškia importo ar eksporto muitus ir neapima Lietuvoje taikomų pridėtinės vertės ir akcizo mokesčių, todėl, sprendžiant mokestinį ginčą dėl mokestinės prievolės – akcizo, PVM priteisimo, Sąjungos muitinės kodekso nuostatos netaikomos.

2.4. Įvertinus fiskalinio neutralumo principą, kuris įtvirtintas Europos Sąjungos teisės aktuose, taip pat ir Europos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje, neleidžiama daryti takoskyros tarp teisėtais ir neteisėtais būdais įgytų ar turimų prekių mokesčių teisės prasme. Tiek teisėtai, tiek neteisėtai laikomos akcizais apmokestinamos prekės yra akcizų objektas ir asmuo, disponuodamas tokiomis prekėmis, privalo sumokėti mokestį, jeigu jo mokėjimas nėra atidėtas.

2.5. Pagal galiojančios Akcizų direktyvos (Direktyva 2020/262) 6 straipsnio 2 dalį, prievolė mokėti akcizus yra nustatyta išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje metu, o šios direktyvos tikslais „išleidimas vartoti“ (6 straipsnio 3 dalis) yra tokių prekių: 1) išėmimas iš akcizų mokėjimo režimo, įskaitant neteisėtą išėmimą; 2) laikymas arba saugojimas, įskaitant neteisėtus atvejus, joms netaikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo, jei tos prekės nebuvo apmokestintos akcizais pagal taikomas Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės aktų nuostatas; 3) akcizais apmokestinamų prekių gamyba, perdirbimas, įskaitant neteisėtus atvejus; 4) akcizais apmokestinamų prekių importas, išskyrus jei importavus tuoj pat pritaikytas akcizų atidėjimo režimas, taip pat akcizinių prekių neteisėtas įvežimas, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Reglamento (ES) Nr. 952/2013 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą. Tokios nuostatos yra įtvirtintos veikos padarymo metu, t. y. 2025 m. sausio 31 d. galiojusiame ir šiuo metu galiojančiame Akcizų įstatyme.

2.6. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas mokesčio visuotinio privalomumo principas, kuris reiškia, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis teisės aktų nustatytos jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Taigi valstybė, nustačiusi tokį teisinį reguliavimą, iš anksto numato, jog asmuo, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, laikantis, gabenantis akcizais apmokestinamas prekes, sumokės tam tikro dydžio mokestį, akcizo mokestį. Tai reiškia – valstybė leidžia asmeniui jos nustatyta tvarka turėti savo dispozicijoje tam tikras prekes, bet kartu teisės aktais numato, kad gaus iš tokio asmens tam tikrą pajamų sumą to asmens sumokėtų mokesčių pavidalu.

2.7. Analizuojant Akcizų direktyvos ir Akcizų įstatymo nuostatas, kurios reguliuoja apmokestinamų prekių importo ar neteisėto akcizais apmokestinamų prekių įvežimo į Europos Sąjungos teritoriją atvejį, matyti, kad tada, kai tokios prekės iškart konfiskuojamos, neutralizuojamos ar kitaip nusavinamos ir sunaikinamos, neišleidžiant į apyvartą, tokiu vieninteliu atveju „skola muitinei“ išnyksta ir nebelieka ką apmokestinti. Tačiau nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės kitos – byloje nėra įrodymų, jog sulaikytos ir paimtos cigaretės buvo įvežtos kontrabanda ar kitokiu neteisėtu būdu pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją. Iš daiktų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 16–29; t. 1, b. l. 30–37) sulaikytos cigaretės „Marlboro“ nepažymėtos jokiomis banderolėmis. Tai reiškia, kad tai falsifikuota arba nelegaliai pagaminta produkcija. Vadinasi, šiuo konkrečiu atveju taikytinos Direktyvos 6 straipsnio 2 dalies b ir c punktų nuostatos, todėl jokia ,,skola muitinei“ neišnyksta ir išnykti negali, o prievolė valstybei mokėti akcizą (ne muito mokestį, o akcizą) ir PVM už pagamintas akcizines prekes išlieka visais atvejais.

2.8. Lietuvos Respublikoje asmuo gali disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. cigaretėmis, alkoholiu, tačiau privalo laikytis valstybės teisės aktais nustatytos tvarkos. Kartu valstybė yra nustačiusi taisyklę, jog jei akcizų mokestis už tokias prekes nesumokėtas ar jų mokėjimas neatidėtas, tokios prekės privalo būti laikomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, o disponuodamas tokiomis prekėmis ne sandėlyje, asmuo privalo teisės aktų nustatyta tvarka pateikti akcizų deklaracijas, kur būtų deklaruotos su disponuojamomis prekėmis susijusios mokestinės prievolės, o po to sumokėti mokesčių administratoriaus (VMI) apskaičiuotą akcizų mokestį. Apmokestinimą akcizais bei pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat ir už importuotas prekes, reguliuoja Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Taigi, Lietuvos Respublikoje taikomas akcizo mokestis nelaikomas muito mokesčiu Sąjungos muitinės kodekso prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-37-648/2023, Nr. 2K-133-489/2023, Nr. 2K-94-697/2025).

2.9. A. M., darydamas inkriminuojamą nusikalstamą veiką, suvokė, kad įgijo, laikė ir gabeno akcizais apmokestinamas cigaretes už tam tikrą atlygį, pažeisdamas nustatytą tvarką, o, atlikus neteisėto disponavimo veiksmus su jo minėtomis prekėmis, jam asmeniškai kilo įstatymu įtvirtinta pareiga nedelsiant sumokėti akcizo mokestį ir, šios pareigos neįgyvendinus, valstybei buvo padaryta žala. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, nes valstybės negautos pajamos, kurios pasireiškė nesumokėtų akcizų forma, laikytinos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnį žala. Šiame straipsnyje yra aiškiai įtvirtinta, kad negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibūdinamos kaip turtinė žala. Žalą privalo atlyginti kaltas asmuo t. y. nuteistasis A. M.. BPK 115 straipsnyje numatytas tik vienas atvejis, kai civilinis ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas, t. y. kai kaltinamasis yra išteisinamas. Skundžiamu nuosprendžiu teismas negalėjo palikti VMI civilinio ieškinio nenagrinėto, o esant nustatytoms aplinkybėms, turėjo šį ieškinį tenkinti ir priteisti iš A. M..

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

4. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma pareiga teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas VMI pareikšto civilinio ieškinio klausimas – civilinis ieškinys dėl A. M. nusikalstama veika padarytos žalos paliktas nenagrinėtas; prokuroras prašo minėtą ieškinį tenkinti ir iš A. M. Lietuvos Respublikos valstybei priteisti 101 796 Eur turtinei žalai atlyginti. Skunde teigiama, kad byloje netinkamai taikytos Europos Sąjungos muitinės kodekso, Direktyvos 2020/262 bei Akcizų įstatymo nuostatos.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo ir proceso dalyvių teismo posėdyje išsakytus argumentus, skundžiamą nuosprendį ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės nuostatas, susijusias su civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nagrinėjimu, ir pagrįstai VMI pareikštą civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

7. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje VMI pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. M. valstybei padarytą žalą – 101 796 Eur nesumokėto akcizo mokesčio bei CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytas procesines palūkanas (5 proc. dydžio metines palūkanas). Civiliniame ieškinyje pažymėta, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. M. nustatyta tvarka iki 2025 m. sausio 31 d. būtų informavęs VMI apie laikomus didesnius nei Taisyklių 4.2.1.–4.2.2. papunkčiuose numatytus leidžiamus turėti cigarečių kiekius. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie A. M. tabako gaminių kiekį, įvežtą į Lietuvos Respubliką iki 2025 m. sausio 31 d., kuris neviršijo Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nustatyto kieko, leidžiamo keleiviams įvežti tuo transportu, kuriuo atvyko į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių be importo muitų, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų, taip įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką tabako gaminių didesnius kiekius, negu nustatyta Taisyklių 3.3. punkte, turint importo muitų, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie 2025 m. sausio 31 d. sulaikytų prekių vežimus su elektroniniu supaprastintu vežimo dokumentu (e-SAAD), kaip ir nėra jokių duomenų apie tai, kad A. M. yra (buvo) šių prekių patvirtintas gavėjas, kuris būtų informavęs mokesčių administratorių apie sulaikytų akcizais apmokestinamų prekių gavimą. Todėl, atsižvelgus į galiojantį teisinį reglamentavimą, ieškinyje daroma išvada, kad 2025 m. sausio 31 d. rastos ir išimtos cigaretės „Marlboro“ turi būti apmokestinamos akcizų mokesčiu. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 11 straipsniu, už akcizais apmokestinamas prekes, už kurias pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikoje atsiranda prievolė mokėti akcizus, mokėtina akcizų suma apskaičiuojama taikant akcizų tarifus, galiojusius prievolės atsiradimo dieną. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 10 straipsnio 7 dalimi, 11 straipsniu, 12 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsniu bei Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 2 dalimi, VMI pareikštame civiliniame ieškinyje daroma išvada, kad A. M. neteisėtai įgydamas, laikydamas, gabendamas 34 000 pakelių cigarečių „Marlboro“, nepaženklintų Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 900 MGL, neįvykdė Akcizų įstatyme numatytų prievolių, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė akcizų deklaracijos, kur būtų deklaruotos su sulaikytomis cigaretėmis susijusios mokestinės prievolės ir nesumokėjo 101 796 Eur akcizų mokesčio, tuo padarydamas Lietuvos valstybei 101 796 Eur dydžio žalą (t. 1, b. l. 113–1119). Taigi, civiliniu ieškiniu iš esmės prašoma priteisti nesumokėtus mokesčius, t. y. žala kildinama iš mokestinės prievolės.

8. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolės skiriasi savo esme, jų tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan., tai atitinkamai gali nulemti ir prievolės dydį. Pavyzdžiui, skirtingai nei civilinės atsakomybės prievolė, mokestinė prievolė negalėtų būti mažinama, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens (t. y. šiuo atveju valstybės) kaltę ar į žalą padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.282 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K- 7-86-303/2018).

9. Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pareiga mokėti mokesčius yra prievolė valstybei, o ne teisinės atsakomybės forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-506-442/2020). Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K- 7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, Nr. 2K- 151- 697/2020). Taigi, pagal formuojamą praktiką baudžiamajame procese civilinis ieškinys dėl nesumokėtų mokesčių iš esmės gali būti nagrinėjimas tada, kai nesumokėtus mokesčius lėmė padaryta nusikalstama veika ir jų negalima išieškoti mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Kitais atvejais toks iš mokestinės prievolės kylantis reikalavimas paprastai nėra nagrinėjamas baudžiamajame procese.

10. Šiuo konkrečiu atveju nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl to, kad egzistuoja viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme, t. y. būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos. Byloje skundžiamu nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – įgijo, gabeno ir laikė banderolėmis nepaženklintas cigaretes, kurių bendra vertė yra 152 320 Eur, t. y. viršija 900 MGL dydžio sumą. Taigi, mokestinė prievolė valstybei yra kildinama iš nusikalstamos veikos.

11. Antroji sąlyga, sprendžiant, ar mokestinė prievolė nagrinėjamoje byloje gali būti laikoma nusikaltimu padaryta žala, yra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvimas. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nesuėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Todėl, kol mokesčių išieškojimas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka tebėra vykdomas arba tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas, žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo. Kadangi baudžiamajame procese galimybė sustabdyti bylą, kol paaiškės mokesčių išieškojimo procedūros Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka rezultatas, nenumatyta, tokiai situacijai susiklosčius nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo metu, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje turėtų būti paliekamas nenagrinėtas, išaiškinant civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-37-648/2023, Nr. 2K- 78- 891/2025).

12. Pirmiau nurodyta praktika, be kita ko suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos, toliau plėtojama kasacinio teismo jurisprudencijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 78- 891/2025, kurioje tiek nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės labai panašios į šioje byloje nagrinėjamas aplinkybes (akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės neteisėtai, pažeidžiant tais pačiais teisės aktais nustatytą tvarką, buvo įgytos, gabentos ir laikytos Lietuvos Respublikos teritorijoje), tiek ir VMI kasaciniame skunde buvo keliami šioje byloje pateiktam apeliaciniam skundui analogiški klausimai dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir taikytinos teisės, išaiškinta, kad civilinė ieškovė (VMI) baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį, kurio nagrinėjimo ir sprendimo BPK nereguliuoja, nes jis savo esme yra susijęs ne su nusikalstama veika padarytos žalos nustatymu, o iš mokestinio ginčo kylančiais teisiniais santykiais, todėl, konstatavus, kad mokesčių išieškojimas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka tebėra įmanomas, ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Minėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas nurodė, jog civiliniu ieškiniu byloje keliami klausimai, t. y. įrodinėtinos aplinkybės, apima ne tik civilinės atsakomybės sąlygas (ieškinio pagrįstumas, žalos dydis, priežastinio ryšio tarp žalos ir nusikalstamos veikos nustatymas), tačiau ir mokestinio ginčo sritį (ar apskritai byloje nustatytais atvejais asmenims kyla pareiga mokėti akcizo mokesčius). Tai lemia poreikį pirmiausia nustatyti mokestinės prievolės buvimo pagrindą mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, o ne civilinės atsakomybės kilimo klausimą. Be to, civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese, siekiant nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo, negali nulemti specializuotų teismų kompetencijos ar nustatytos mokestinių ginčų specialios ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos nepaisymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Mokesčių administravimo įstatymo 144–146 straipsniai).

13. Tokios praktikos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas, 2025 m. balandžio 29 d. priimdamas nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-175-966/2025, kuria paliko VMI civilinį ieškinį dėl nesumokėto akcizų mokesčio nenagrinėtą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinio teismo praktikoje pasitaiko atvejų, kai padaroma išvada, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai tenkino civilinį ieškinį dėl nesumokėto akcizų mokesčio, neatsižvelgiant į tai, ar yra galimybė šiuos mokesčius išieškoti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija, vertindama šioje konkrečioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, vadovaujasi būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos suformuotais išaiškinimais dėl tokio pobūdžio civilinių ieškinių nagrinėjimo baudžiamajame procese, taip pat taisyklėmis, kokiais atvejais civiliniai ieškiniai, susiję su nesumokėtais mokesčiais, gali būti reiškiami bei nagrinėjami baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K- 7-86-303/2018). Todėl daroma išvada, kad pagrindo priimti kitokį sprendimą, nei priėmė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nenustatyta.

14. Nagrinėjamoje byloje VMI civilinis ieškinys argumentuojamas mokestinio ginčo teisinių santykių aspektais, todėl, prieš sprendžiant nuteistojo civilinės atsakomybės klausimą, pirmiausia turi būti nustatytas mokestinės prievolės atsiradimo pagrindas ir sąlygos mokesčių teisės aktų numatyta tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju aplinkybių, dėl kurių nebūtų galimybės kreiptis mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, nebuvo nustatyta. Bylos duomenimis, nusikalstama veika baigta 2025 m. sausio 31 d. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Todėl šiuo atveju mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, numatyti Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje, nėra suėję, mokestinė prievolė (esant pagrindui) gali būti apskaičiuota mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka.

15. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes bei tai, kad šioje baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė pareiškė civilinį ieškinį, kuris savo esme yra susijęs su iš mokestinio ginčo kylančiais teisiniais santykiais, ir dėl to jis pirmiausiai turi būti nagrinėjimas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai VMI pareikštą civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus apeliacinį skundą.