Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1264-344/2017 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“, trečiajam asmeniui Naftininkų profesinei sąjungai dėl metinės priemokos išmokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė R. A. iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau - ir AB) „ORLEN Lietuva“ prašė priteisti 976 Eur metinę priemoką už bendrovės 2016 metų veiklos rezultatus proporcingai jos dirbtam bendrovėje laikui, nustatytam Kolektyvinėje sutartyje 2016-2017 metams (toliau – ir Kolektyvinė sutartis). Nurodė, kad 29 metus dirbo AB „ORLEN Lietuva“ ir 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo atleista iš įmonės pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 2 dalį. Bendrovė 2016 metais dirbo pelningai, todėl, vadovaujantis Kolektyvine sutartimi, metų pabaigoje visiems įmonės darbuotojams buvo išmokėta 1,65 dydžio vienkartinė metinė premija už bendrovės veiklos rezultatus, remiantis bendrovės generalinio direktoriaus įsakymu. Ieškovei metinė priemoka už 2016 metų bendrovės veiklos rezultatus nebuvo skirta. Teigė, jog tai, kad 2016 metais devynis mėnesius ji dalyvavo įmonės veikloje, įdėjo savo, kaip darbuotojos, dalį įmonei uždirbant 2016 metų grynąjį pelną, todėl jai priklauso metinė išmoka už darbo rezultatus pagal bendrovės ir darbuotojų kolektyvinės sutarties 5.1.5. punktą. Kadangi Kolektyvinė sutartis, pasirašyta tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir Naftininkų profesinės sąjungos 2016-2017 metams, surašyta dviprasmiškai, todėl visos abejonės dėl sutarties sąlygų turi būti aiškinamos darbuotojo naudai.

Atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2016 m. gegužės 26 d. AB „ORLEN Lietuva“ ir Naftininkų profesinės sąjungos atstovai pasirašė AB „ORLEN Lietuva“ Kolektyvinę sutartį 2016-2017 metams. 2016 m. rugsėjo 19 d. bendrovės personalo atrankos ir ugdymo vadovo įsakymu „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ Nr. P2(5.2-1)-759 buvo nutraukta darbo sutartis su ieškove, jai išmokėtos sumos: 53,74 Eur darbo užmokestis ir užmokestis už prastovas ne dėl darbuotojo kaltės; 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas – 8743,50 Eur; 2 800 Eur išeitinė išmoka pagal Kolektyvinės sutarties 5.5.1. punktą; 194,88 Eur piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas. Viso ieškovei paskaičiuota ir atskaičius mokesčius išmokėta 11 792,12 Eur. 2016 m. gruodžio 22 d., 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. vasario 28 d. bendrovės generalinio direktoriaus įsakymais darbuotojams buvo išmokėtos vienkartinės metinės priemokos už 2016 metų bendrovės veiklos rezultatus. Ieškovei ji nebuvo išmokėta, kadangi pagal Kolektyvinės sutarties 5.1. punktą, metinė priemoka bendrovės generalinio direktoriaus įsakymu yra išmokama tik bendrovės darbuotojams, kurie generalinio direktoriaus įsakymo išleidimo momentu yra darbo teisiniuose santykiuose su bendrove. Ieškovė tuo momentu teisiniuose santykiuose su bendrove nebuvo.

Trečiasis asmuo Naftininkų profesinė sąjunga su ieškovės ieškinio reikalavimais nesutiko ir nurodė, jog Kolektyvinės sutarties 5.1. punktas taikomas ir priemoka skiriama tik darbuotojams, kurie priemokos mokėjimo metu yra darbo santykiuose su darbdaviu. Priemoka nėra mokama asmenims, su kuriais darbo santykiai iki priemokos išmokėjimo dienos yra nutrūkę, tokios nuostatos nėra ir Kolektyvinėje sutartyje. Tokia praktika bendrovėje taikoma nuo 2006 m. birželio 16 d.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovės darbo sutartis nutraukta 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl nuo tos dienos ieškovės santykiai su atsakove nutrūko, t. y. ieškovė prarado teisinius santykius su atsakove AB „ORLEN Lietuva“ ir ieškovės atžvilgiu AB „ORLEN Lietuva“ Kolektyvinė sutartis neteko galios. Atleidžiant ieškovę, su ja buvo atsiskaityta, jai išmokėtos priklausančios išmokėti sumos pagal DK ir Kolektyvinę sutartį.

Teismas nurodė, jog nutraukus darbo sutartį su ieškove, ji nebegali būti laikoma darbuotoja darbo kodekso prasme, todėl Kolektyvinės sutarties 5.1.5. punkto nuostatos negali būti taikomos asmeniui, kuris nebėra susijęs darbo santykiais su atsakove, nes šiame punkte kalbama būtent apie darbuotojus, o ne buvusius darbuotojus, su kuriais darbo santykiai yra nutrūkę. Ieškovės, kaip atleidžiamos darbuotojos, interesai buvo užtikrinti kolektyvinės sutarties 5.5.1. punkto pagrindu išmokant jai 2 800 Eur išeitinę išmoką. Premija pagal DK 233 straipsnį, kaip skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui ir pastarasis neturi teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecijos teisė skirti premiją ar ne. Teismas pripažino, kad ieškovė, nebūdama atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ darbuotoja, neturi teisės gauti priemokos kaip skatinimo priemonės.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Ieškovė R. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Teismas nevertino atsakovės pateiktų priedų, susijusių su ieškinio sumos patikslinimu. Ieškovė ieškinio pateikimo metu 2017-03-01 nežinojo apie minėtus prie atsakovo atsiliepimo į ieškinį pridėtus priedus, todėl tiksliai paskaičiuoti ieškinio sumos negalėjo. Teismas nepasisakė dėl ieškovei priteistinos metinės priemokos sumos dydžio perskaičiavimo, įvertinus pateiktą atsakovės pažymą Nr. P7(5.15-1 )-61 bei įsakymą Nr. TV 1 (1.2-1 )-54, iš kurių matyti, kad įvertinus trečiąją metinės priemokos dalį (0,23 pagrindinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio), visa metinė priemoka už 2016 metus sudaro 1,88 pagrindinio darbo užmokesčio (1+0,65+0,23), t.y. 1411 Eur.

6.2. Ginčijama priemoka (premija), susijusi su darbo teisiniais santykiais, negali būti vertinama pagal DK 233 straipsnį. Metinė priemoka turi būti pripažinta darbo užmokesčiu pagal DK 186 straipsnį, kadangi darbo užmokestis - tai atlyginimas už darbuotojo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą.

6.3. Darbo sutartis su AB “ORLEN Lietuva“ ją siejo 29 metus, iki 2016-09-19. 2016 metais devynis mėnesius ieškovė buvo įmonės darbuotoja, pagal savo pareigas dalyvavo įmonės veikloje ir gavo už tai darbo užmokestį, tame tarpe ir premijas. Metinė priemoka už AB “ORLEN Lietuva“ bendrovės 2016 metų veiklos rezultatus, apskaičiuota metams pasibaigus, pagal savo pobūdį priskirtina darbo užmokesčiui ir yra darbo užmokesčio sudedamoji dalis pagal Kolektyvinės sutarties 4.5. punktą. Kadangi ieškovė faktiškai 9 mėnesius dirbo bendrovėje, 2016 metų bėgyje buvo pasiektas konkretaus dydžio grynojo pelno rodiklis, todėl metinė priemoka už 2016 metų veiklos rezultatus pagal Kolektyvinės sutarties 5.1. punkto nuostatas turi būti skirta visiems 2016 metais dirbusiems pagal darbo sutartį darbuotojams, proporcingai darbo bendrovėje laikui.

6.4. Teismo išvada, kad Kolektyvinės sutarties 5.1. punktas yra skirtas darbuotojų, kurie nėra nutraukę darbo santykių su atsakove AB „ORLEN Lietuva“, interesų užtikrinimui, padaryta nesigilinant į esmę, kas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl to, kad šalys skirtingai aiškina Kolektyvinės sutarties sąlygas: ieškovė teigia, kad darbdavys nesumokėjo jai atlyginimo už faktinį darbą 2016 metais dalies - metinės priemokos, o atsakovas nurodo, jog tokia premija yra ne atlyginimo už darbą dalis, o darbuotojo skatinimo priemonė, kurios ieškovė neturi teisės reikalauti.

6.5. Darbo įstatymai nenumato sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl, aiškinant sutartyse išreikštą šalių valią, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, turi būti atsižvelgiama į CK 6.193-6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, t. y. visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Naftininkų profesinė sąjunga prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl metinės priemokos buvusiam darbuotojui pagal Kolektyvinę sutartį neskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad AB „ORLEN Lietuva“ Kolektyvinė sutartis buvo sudaryta tarp darbdavio AB „ORLEN Lietuva“ ir bendrovės darbuotojų kolektyvo, kurį atstovauja šioje byloje trečiuoju asmeniu esanti Naftininkų profesinė sąjunga. Kolektyvinės sutarties 1.4. punktu susitarta, kad ši sutartis taikoma visiems bendrovės darbuotojams, jeigu Kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip. AB „ORLEN Lietuva“ Kolektyvinės sutarties 5.1. punkte numatyta, kad bendrovės generalinio direktoriaus įsakymu visiems darbuotojams, išskyrus tiems, kuriems taikoma metinė vadovų premijavimo sistema, kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje, ne vėliau kaip iki kitų metų vasario 28 d., skiriama iki trijų pagrindinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio metinė priemoka už bendrovės veiklos rezultatus. Konkretus priemokos dydis priklauso nuo bendrovės rezultatų ir nustatomas atsižvelgiant į numatomą (priemoką išmokant pasibaigus metams – pasiektą) bendrovės grynąjį pelną, įvertinamą pagal Tarptautinius finansinius atskaitomybės standartus (JAV doleriais). 5.1.5. punkte nurodyta, kad darbuotojams, dirbusiems ne visą laikotarpį, už kurį pagal šio punkto nuostatas skiriama priemoka už bendrovės veiklos rezultatus, priemokos dydis nustatomas proporcingai darbo bendrovėje laikui, bet kuriuo atveju į jį neįskaitant atostogų vaiko priežiūrai kol jam sueis treji metai, ir tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpių. Darbuotojams, kurie nedirbo tą laikotarpį, už kurį pagal šio punkto nuostatas skiriama priemoka už bendrovės veiklos rezultatus, metinė priemoka nebus mokama. AB „ORLEN Lietuva“ generalinio direktoriaus 2016 m. gruodžio 22 d., 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymais „Dėl bendrovės darbuotojų skatinimo“ Nr. TV1(1.2-1)-389, Nr. TV1 (1.2-1)-397, vykdant AB „ORLEN Lietuva“ kolektyvinės sutarties 2016-2017 metams 5.1. punkto nuostatas, nurodyta bendrovės darbuotojams iki 2016 m. gruodžio 22 d. išmokėti vieno pagrindinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinę metinę priemoką už 2016 metų veiklos rezultatus, o iki 2016 m. gruodžio 29 d. išmokėti bendrovės darbuotojams likusią metinės priemokos dalį, kuri sudaro 0,65 pagrindinio mėnesinio darbo užmokesčio, viso nurodyta išmokėti 1,65 dydžio pagrindinio mėnesinio darbo užmokesčio vienkartinę metinę priemoką. 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ Nr. P2(5.2-1)-759, nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutraukta darbo sutartis su ieškove R. A. pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės). Nutraukiant darbo sutartį ieškovei nutarta išmokėti: šešių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas ir 2 800 Eur dydžio papildomą išeitinę išmoką pagal kolektyvinės sutarties 2016-2017 metams 5.5.1. punkto nuostatas.

Ieškovė teigia, kad nutraukus darbo santykius su atsakove, jai priklauso metinė priemoka už 2016 metų rezultatus, kadangi ji 2016 metais devynis mėnesius dirbo atsakovės bendrovėje ir taip prisidėjo prie bendrovės rezultatų, todėl metinė priemoka jai turėjo būti išmokėta remiantis kolektyvinės sutarties 4.5., 5.1., 5.5.1. punktais. Be to, ieškovės nuomone, ginčijama priemoka (premija) negali būti vertinama pagal DK 233 straipsnį, o turi būti pripažinta darbo užmokesčiu pagal DK 186 straipsnį, kadangi darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Su šiais ieškovės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, todėl pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamu atveju ieškovės darbo teisiniai santykiai prasidėjo, nutrūko ir ginčas pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas galiojant ankstesnei Lietuvos Respublikos darbo kodekso redakcijai. Šiuo metu, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, galioja nauja Darbo kodekso redakcija (nuo 2017-07-01). Dabartinės Lietuvos Respublikos darbo kodekso redakcijos 7 straipsnio 2 dalis numato, jog darbo teisės normos neturi atgalinio veikimo galios. Tai reiškia, kad ginčas dėl darbo teisinių santykių, kilęs iki naujos Darbo kodekso redakcijos įsigaliojimo, nagrinėjamas pagal ankstesnes, galiojusias iki 2017-07-01, Darbo kodekso normas, o naujos redakcijos Darbo kodekso normos nagrinėjamam ginčui nėra taikomos.

Ieškovė teigia, kad ginčijama priemoka (premija) negali būti vertinama pagal DK 233 straipsnį, o turi būti pripažinta darbo užmokesčiu pagal DK 186 straipsnį.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal DK 186 straipsnį, darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius. DK 233 straipsnyje nurodyta, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus, tačiau pažymėtina, kad premiją, kurią darbdavys gali skirti darbuotojui kaip paskatinimą, reikia skirti nuo premijų, kurios pagal savo pobūdį yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis pagal DK 186 straipsnio 2 dalies prasmę. Premija, kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis, darbuotojui skirtina už tam tikrų rodiklių įvykdymą kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas, ir tokia premijos skyrimo tvarka turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje, darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją išmokėti, tuo tarpu premija, kaip skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui ir jis neturi teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecijos teisė skirti premiją ar ne. Taigi, pagrindinis premijos, kaip skatinimo priemonės pagal DK 233 straipsnį, ir premijos, kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies pagal DK 186 straipsnį, skirtumas yra premijos skyrimo ir išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2009).

Visgi apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad tiek ankstesnės DK redakcijos 186 straipsnio normos, apibrėždamos darbo užmokesčio sąvoką, tiek 233 straipsnio normos, nustatančios darbdavio taikomas paskatinimo formas, yra susijusius tik su asmenimis, esančiais darbo santykiuose su darbdaviu, t. y. su darbuotojais. Kaip antai DK 233 straipsnis įtvirtina, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat už kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus. DK 186 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. DK 186 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Tai yra abiejuose straipsniuose vartojama darbuotojo, o ne buvusio su darbdaviu darbo santykiuose asmens, sąvoka, nežiūrint į tai, kad šie straipsniai reguliavo skirtingus dalykus: darbo užmokestį už atliekamą (einamuoju metu) darbą ir darbdavio taikomas paskatinimo formas.

Kaip nustatyta iš bylos duomenų, santykius tarp šalių be darbo sutarties reguliavo ir Kolektyvinė sutartis. Pagal ankstesnės DK redakcijos 59 straipsnio 1 dalį, įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose, organizacijose. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad įmonėje sudaryta kolektyvinė sutartis taikoma visiems tos įmonės darbuotojams. DK 60 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įmonės kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir darbdavys, kuriems, sudarant šią sutartį, atstovauja įmonėje veikianti profesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijos pareigūnai.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs Kolektyvinės sutarties esmę, o ypač 5.1.5. ir 5.5.1. punktuose išdėstytų susitarimų turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad 5.1.5. ir 5.5.1. punktų paskirtis yra užtikrinti skirtingų bendrovėje dirbančių asmenų, t. y. esančių darbo santykiuose su atsakove, ir nutraukiančių darbo santykius su atsakove, interesus. Tai reiškia, kad atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, įvertindamas Kolektyvinės sutarties 2016-2017 metams nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad kolektyvinės sutarties 5.1. punktas yra skirtas darbuotojų, kurie nėra nutraukę darbo santykių su atsakove AB „ORLEN Lietuva“ interesų užtikrinimui. Darbuotojų, kurie atleidžiami dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų, interesų užtikrinimui skirtas Kolektyvinės sutarties 5.5.1. punktas.

Apeliantės darbo sutartis nutraukta 2016 m. rugsėjo 19 d., kas reiškia, kad apeliantės santykiai su atsakove nutrūko, t. y. apeliantė prarado teisinius santykius su atsakove AB „ORLEN Lietuva“ ir ieškovės atžvilgiu AB „ORLEN Lietuva“ Kolektyvinė sutartis neteko galios. Atleidžiant ieškovę, su ja buvo atsiskaityta, jai išmokėtos priklausančios išmokėti sumos pagal DK ir pagal Kolektyvinę sutartį. Kaip minėta, ankstesnės DK redakcijos 15 straipsnis nustato darbuotojo sąvokos apibrėžimą, ir šio straipsnio pagrindu, nutrūkus darbo santykiams tarp darbuotojo ir darbdavio, asmuo nebegali būti laikomas darbuotoju ankstesnės DK redakcijos prasme.

Kolektyvinės sutarties 5.1. punkte nustatytos skatinimo sąlygos darbuotojams, t. y. asmenims, kurie yra susiję darbo santykiais su atsakove. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad 5.1.5. punkto nuostatos negali būti taikomos asmeniui, kuris nebėra susijęs darbo santykiais su atsakove, nes šiame punkte kalbama būtent apie darbuotojus, o ne buvusius darbuotojus, su kuriais darbo santykiai yra nutrūkę. Ieškovės, kaip atleidžiamos darbuotojos, interesai buvo užtikrinti Kolektyvinės sutarties 5.5.1. punkto pagrindu išmokant jai 2800 Eur išeitinę išmoką, todėl papildoma išmoka, kuri numatyta tik darbuotojams, esantiems darbo santykiuose su atsakove, negali būti mokama asmeniui, su kuriuo darbo santykiai yra nutraukti, nes Kolektyvinė sutartis buvusio darbuotojo atžvilgiu nebegalioja.

Įvertindamas nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, Kolektyvinės sutarties 2016-2017 metams nuostatas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė, nebūdama atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ darbuotoja, neturi teisės gauti priemokos, kaip skatinimo priemonės, todėl tenkinti ieškovės apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo. Taigi, ieškovės teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino Kolektyvinės sutarties sąlygų turinio bei metinės priemokos pobūdžio, nesirėmė DK 9 straipsnio 2 dalimi ir pagal analogiją netaikė CK 6.193-6.195 straipsniuose nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių, aiškinant jas vartotojo, šiuo atveju darbuotojo, naudai, atmestini kaip nepagristi.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.