- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-10
- Bylos Nr.
- e2S-694-562/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00554-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Mano būstas Neris“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau – atsakovė), prašydama pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2021 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. A30-2852/21 neteisėtu ir jį panaikinti bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti minėto įsakymo galiojimą. Prašymą grindė tuo, kad nors yra sudaryta namo administravimo sutartis su UAB ,,Šilėja“, bet faktiškai bendro naudojimo objektų administravimo paslaugas teikia tik ieškovė. Siekiant užtikrinti namo butų ir kitų patalpų savininkų interesus, taip pat nepertraukiamą namo bendrojo naudojimo objektų administravimą, būtų pagrįsta sustabdyti ginčijamo įsakymo vykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4722-1014/2022 ieškovės prašymą atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė argumentų ar įrodymų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti grėsmės galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, t. y. ieškovė net nenurodė, kokiu būdu pasunkėtų teismo sprendimo panaikinti atsakovės priimtą įsakymą įvykdymas, kadangi toks teismo sprendimas nereikalautų jokių papildomų vykdymo veiksmų atlikimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkini; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Ieškovės prašyme buvo išde?styti argumentai, jog laikina?sias apsaugos priemones bu?tina taikyti, kadangi yra siekiama išlaikyti situacijos stabilumą. T. y. iki bylos išnagrinėjimo sustabdyti i?sakymo vykdyma?, nes ieškovė, kaip administratorė, ir toliau teikia bendrojo naudojimo objektu? administravimo paslaugas. Ieškovė mane?, jog tai užtikrins namo jo bei savininku? interesus, taip pat nepertraukiama? namo bendrojo naudojimo objektu? administravima?.
5.2. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo precedento, kuris buvo suformuotas Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-802-730/2021.
Atsiliepimas
6. Atsakovė atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Atskirasis skundas nepagrįstas, kadangi Vilniaus apygardos teismas panašiose bylose sprendęs, jog nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
6.2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius, kad nauja ginčo namo administratorė UAB „Šilėja“, su kuria daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai sudarė administravimo sutartį, netinkamai vykdo namo bendrosios dalinės nuosavybės administravimo funkcijas. Kita vertus, net jei tokie įrodymai apie tariamai netinkamai vykdomas naujos namo administratorės UAB „Šilėja“ funkcijas ir būtų pateikti, jie nepagrįstų, kad dėl to galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos esmės.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
8. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
9. Nagrinėjamos apeliacijos objektą sudaro skundžiama nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovė nepagrindė būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taigi, ir grėsmės jai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
10. Ieškovė atskirajame skunde su skundžiama nutartimi nesutinka ir teigia, jog pagrindė būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tikslas yra užtikrini situacijos stabilumą. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-802-730/2021 suformuoto precedento.
11. Atsakovė, nesutikdama su atskiruoju skundu, teigi, jog Vilniaus apygardos teismo praktika yra visai priešinga. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog, netenkinus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų visai nebeįmanomas.
12. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
13. Kadangi byloje ginčo iš esmės dėl ieškinio prima facie pagrįstumo nėra, apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisako.
14. Kita būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
15. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).
16. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su ieškovės atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jog nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pažymi, jog ieškovė nepateikė argumentų, pagrįsti šiai pozicijai. Be kita ko, Vilniaus apygardos teismo praktika yra priešinga, nei nurodo ieškovė.
17. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovė nenurodė jokių konkrečių argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad kiti teismai jau yra pasisakę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panašiose bylose pagrįstumo (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-92-881/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-93-577/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-289-430/2019, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-245-392/2022). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, iš tiesų būtų nukrypta nuo teismų suformuotos praktikos, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą panašiose bylose.
18. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės neužtikrintų ieškovės teisių ir teisėtų interesų apsaugos, nes vien jų taikymas nesuteiktų ieškovei pagrindo toliau tęsti tam tikrų daugiabučių gyvenamųjų namų administravimą.
19. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovų teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1296/2013; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017; 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-423-196/2018). Be to, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas taip pat turi atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas.
20. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesuteiktų jai pagrindo toliau tęsti daugiabučių gyvenamųjų namų administravimo; administratoriaus keitimo procesą inicijavo patys ginčo daugiabučio butų ir kitų patalpų savininkai, o, pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų nepaisoma visų gyventojų, kurie dalyvavo administratoriaus pasirinkimo procese, valia ir pasirinkimas dėl jiems tinkančio administratoriaus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčo laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų pirmiau nurodytus teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi jų netaikė.
21. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį ir į tai, kad byla dėl ginčo esmės, kurioje ieškovė ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. nutartimi, nutartis įsiteisėjusi.
Dėl procesinės bylos baigties.
22. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
23. Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
25. Ieškovė atskirajame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi atskirasis skundas netenkinamas, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.