Vilniaus apygardos teismo sprendimas

trečiųjų asmenų Vilniaus m. 10-ojo notarų biuro notaro Dainiaus Palaimos ir notaro profesinės civilinės atsakomybės draudiko AIG Europe Limited (Finland Branch) atstovei advokatei Laurai Augytei – Kamarauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės T. R. patikslintą ieškinį atsakovėms UAB „Soscredit“, UAB „PIMD“ dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutarties, išperkamosios nuomos sutarties ir dalies hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo bei nepagrįstai įgytų sumų grąžinimo, tretieji asmenys UAB „Ultra Trade“, UAB „Capital Vertinimas“, Vilniaus m. 10-ojo notarų biuro notaras Dainius Palaima, AIG Europe Limited (Finland Branch),

Aprašomoji dalis

nustatė:

26. Trečiasis asmuo notarų profesinės civilinės atsakomybės draudikas AIG Europe Limited (Finland Branch) prašo ieškinio tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pilna apimtimi palaiko notaro Dainiaus Palaimos atsiliepime j ieškinį išdėstytus argumentus bei motyvus. Jo nuomone, notaras prieš notarine tvarka patvirtindamas Pirkimo pardavimo sutartį atliko visus Notariato įstatymo bei kitų teisės aktų reikalaujamus veiksmus, t. y. veikė tiek atidžiai ir rūpestingai, kiek nurodytu atveju buvo būtina ir protinga iš jo reikalauti, todėl laikytina, jog jo atlikti veiksmai yra teisėti, o minėta sutartis pagal savo turinį ir formą atitinka visus tokiam sandoriui keliamus reikalavimus.

28. Paaiškina, kad pagal Draudimo įstatymo nuostatas draudikas atsako tik už notaro kaltais (neteisėtais) veiksmais trečiajam asmeniui padaryta žala notaro profesinės veiklos vykdymo metu ir tik tuo atveju, kai jų atžvilgiu yra nustatomos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos; nekilus notarui deliktinės civilinės atsakomybės nėra ir draudiminio Įvykio, o dėl to ir pareigos draudikui mokėti draudimo išmoką. Susipažinęs su byloje esančiais procesiniais dokumentais ir įrodymais, daro išvadą, jog šiuo atveju notaras jam teisės aktais nustatytas pareigas atliko tinkamai , o tai atitinkamai reiškia, jog tuo atveju, jeigu dėl šios civilinės bylos procesinės baigties Ieškovė, Atsakovės ar bet kurie kiti tretieji asmenys patirs žalos (bet kokia forma), tai notaras už šios žalos atlyginimą negalės būti laikomas atsakingu, kadangi šiuo atveju nėra (ir negali būti) nei vienos iš būtinųjų notaro deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų.

29. Atsiliepimu į patikslintą ieškinį tretieji asmenys Dainius Palaima ir AIG Europe Limited (Finland Branch) palaikė savo ankstesnę poziciją nurodydami, jog naujas reikalavimas pripažinti notaro patvirtintą 2013 m. spalio 13 d. hipotekos sutartį Nr. DP-2711 negaliojančia yra reiškiamas ne kaip savarankiškas, o kaip ankstesnių reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais teisinė pasekmė

Motyvuojamoji dalis

Teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados.

30. Pagal 2013 m. rugsėjo 11 d. Išperkamosios nuomos sutarties sąlygas (t. I, b. l. 21-31), ieškovė išperkamosios nuomos būdų išsinuomojo žemės sklypą su statiniais iki 2028 m. rugsėjo 12 d. Turto išpirkimo kaina nustatyta 30 125 Lt, nuo šios sumos skaičiuojant 17,5 proc. Metines palūkanas iki visiško išpirkimo/nuomos termino pabaigos. Bendrosiose sutarties sąlygose nustatyta, kad išnuomotos turtas pereina nuomininko nuosavybėn, su sąlyga, kad nuomininkas sumoka visas sutartyje sulygtas įmokas ir kitus mokėjimus (2.1.-2.5. punktai), nustatant galimybę išpirkti turtą anksčiau nei numatyta nuomos termino pabaiga (4.1.1. punktas), nuomininkui nustatyta pareiga pilna apimti rūpintis eksploatuojamu turtu, mokėti mokesčius ir kt. (4.2. punktas). Pagal mokėjimų grafiką nustatyta, kad per visą 15 metų laikotarpį, ieškovė sumokės 30 125 Lt (8 724, 80 Eur) sumą turto kainai padengti, 55 256, 51 Lt (16 003, 39 Eur) palūkanų, t. y. bendra grąžintina suma sudarys 85 381, 51 Lt (24 728, 19 Eur). Be kita ko Sutartyje sulygta, kad išperkant turtą anksčiau nei nuomos termino pabaiga, be likusio turto kainos nuomininkas įsipareigoja sumokėti ir palūkanas už 12 mėnesių į priekį pagal mokėjimų grafiką (4.1.1. punktas).

31. 2013 m. rugsėjo 13 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė pardavė, jai priklausantį turtą su statiniais atsakovui (t. I, b. l. 32-46), nustatant, kad pardavimo kaina yra 24 100 Lt, kurią pirkėjas įsipareigoja sumokėti per 30 dienų nuo sutarties pasirašymo ir notarinio patvirtinimo tokia tvarka: 3 500 Lt į pardavėjo nurodytą UAB „Ultra Trade“ sąskaitą, 600 Lt į pardavėjo nurodytą UAB „Baltijos valda“ sąskaitą ir likusią 20 000 Lt į pardavėjo (ieškovės) sąskaitą (2.1. punktas).

32. Šalys šia sutartimi be kita ko susitarė, kad prievolės pagal pirkimo – pardavimo sutartį ir šalių prievolės pagal atskirą susitarimą (išperkamosios nuomos sutartį) yra priešpriešinės, t. y. šalys pareiškė, kad turi teisę stabdyti prisiimtų prievolių vykdymą kitai šaliai, jei kita šalis nevykdo priešpriešinės prievolės (2.4. punktas). Sutartyje numatyta, kad įvykdžius Išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, daiktai bus perduoti nuomininko nuosavybėn, tokia pačia apimtimi, kokia daiktai yra perdavimo metu (6.7. punktas). Taip pat, sutartimi sulygta, kad atsakovas be ieškovės sutikimo, neturi teisės daiktų perleisti, išnuomoti ir kt. (6.8 punktas), tačiau esminė sutarties sąlyga nustatyta – atsakovo teisė įkeisti turtą Išperkamosios nuomos sutarties laikotarpiui.

33. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovės yra pilnai įvykdžiusi savo prievoles pagal Išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, o atsakovas neginčija savo prievolės grąžinti ieškovei nuosavybės teises į turtą tokia apimti, kokia jos buvo perduotos.

34. Pirmiausiai primintina, kad teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dispozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013).

35. Be kita ko, sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, t. y. kelių sutarčių požymių turinčias, sutartis (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai šalys sudaro Civiliniame kodekse nereglamentuojamą sutartį, ji gali būti kvalifikuojama kaip panašius požymius turinčios rūšies sutartis arba kaip mišri sutartis, kuriai taikomos bendrosios sutarčių teisės bei specialiosios skirtingas sutartis reglamentuojančių institutų normos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014).

36. Šiuo atveju, ieškovė imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimų, sudarant ginčo sutartis, nenurodo, tokių nenustatė ir teismas. Pareikštu ieškiniu ieškovė įrodinėja, kad sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.87, 1.90 straipsniuose nustatytais pagrindais, pripažįstant, kad buvo sudaryta Kreditavimo sutartis, 2013 m. rugsėjo 11 d. Išperkamosios nuomos sutarties sąlygomis.

38. Teismas pažymi, kad sandorių negaliojimą, tiek pagal CK 1.87 straipsnio nuostatas, tiek pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas lemia, ne atitinkamo sandorio pavadinimas, bet atitinkamos šalių valios nebuvimas sudarant konkretų sandorį, tame tarpe ir prisiimant sandoryje nustatytas prievoles.

40. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai yra neteisingai suvokiamas pats sudaromas sandoris. Šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiklos. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Dėl to teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Be to, vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, kad ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sveikatos būklę, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Dėl to, ar asmuo suklydo, ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-514/2005).

41. Sprendžiant dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu, pažymėtina, kad apskritai pirkimo – pardavimo sandoris savo esme ir turiniu yra suprantamas net ir labai vidutinio išsilavinimo asmeniui. Pati ieškovė teismo posėdžio metu neneigė, jog jai yra suprantama ką reiškia pirkimas – pardavimas, be kita ko nurodė, jog ji suprato, kad turtą ji atgaus tik tuomet kai sumokės visas įmokas, ir šios aplinkybės leidžia labiau tikėti, kad ieškovė puikiai suprato, kad perleistą turtą ji atgaus tik tuomet kai sumokės gautos paskolos sumą ir su jos suteikimu susijusias įmokas (palūkanas, administravimo mokesčius ir kt.).

42. Kita vertus, pirkimo – pardavimo sandoris šiuo atveju negali būti vertinamas atskirai nuo Išperkamosios nuomos sutarties, nes pirkimo – pardavimo sutartyje aiškiai daromos nuorodos į Išperkamosios nuomos sutartį, susiejant su šia sutartimi tiek perleidžiamo turto kainą, tiek jo grąžinimo sąlygas. Ieškovė neginčijo, kad jos tikslas buvo pasiskolinti atitinkamą sumą lėšų, atitinkamai prievolių įvykdymą užtikrinant jai nuosavybės teise priklausančiu turtu.

43. Teismo vertinimu, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad suprasdama jog ji perleidžia nuosavybės teises į turtą ji nebūtų sandorio sudariusi, prieštarauja jos pačios atliktiems veiksmams bei paaiškinimams. Kaip minėta ieškovės siekė pasiskolinti pinigų, juo gavo, ir pasiskolintą sumą su palūkanomis ir kitais mokėjimais, sumokėjo, t. y. prievolę įvykdė pilna apimtimi. Kaip nurodė teismo posėdžio metu ji suprato, kad turtą be jokių suvaržymų ji atgaus tik tuo atveju kai sumokės visus tenkančius mokesčius.

44. Taigi, nurodytos aplinkybės, suponuoja išvadą, kad suklydimo dėl esminių sandorio elementų nebuvo. Suklydimo šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti ir dėl to, kad ieškovės vertinimu ji už pasiskolintą pinigų sumą sumokėjo labai dideles palūkanas ir kitus mokesčius, nes šios aplinkybės nepatenka į CK 1.90 straipsnio nuostatų taikymo apimtį.

45. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016, 23 punktas; kt.).

46. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014; kt.).

47. Šiuo atveju, ieškovė nepagrindė ir neįrodė kokį kitą sandorį buvo siekiama pridengti. Ieškovės apeliavimas į tai, kad ji tik norėjo pasiskolinti atitinkamą lėšų sumą, prievolių įvykdymą užtikrindama turtu, ir dėl to tarp šalių susiklostę santykiai turėtų būti kvalifikuojami kaip Kreditavimo santykiai.

48. Kaip yra pažymėjęs kasacinės instancijos teismas, vertinant ginčo sutarčių sąlygų sąžiningumą atsižvelgtina, be kita ko, į tai, kad lizingo, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai ir išperkamosios nuomos sutartyse šalių tikslai iš esmės analogiški: asmuo, įprastai neturintis pakankamai laisvų pinigų iš karto turtui įsigyti, susiranda finansuotoją, šis tą turtą įsigyja (arba pats jau jį turi) iš trečiojo asmens ir leidžia juo naudotis pirmajam asmeniui, nuosavybės teisė į sutarties objektu esantį turtą pereina tik visiškai atsiskaičius su finansuotoju, finansuotojas išsaugo nuosavybės teisę, kuri atlieka užtikrinamąją funkciją, nes, neįvykdžius sutarties, finansuotojas turi galimybę realizuoti turtą trečiajam asmeniui ir taip susigrąžinti dalį investicijos. Tokia sutartis yra alternatyva paskolos ar kreditavimo sutarčiai, kuri yra patogesnė tiek finansuotojui, tiek kitai sutarties šaliai. Taip yra todėl, kad finansuotojui užtikrinimo funkciją atlieka nuosavybe įgytas daiktas, šiuo atveju žemės sklypas. Finansavimo gavėjui taip pat nebereikia ieškoti papildomų prievolių užtikrinimo būdų, kurie būdingi sudarant kreditavimo sutartį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byla Nr. 3K-3-149-469/2018).

49. Šiuo gi atveju, šalys sudarė dvi neatsiejamas sutartis, t. y. Išperkamosios nuomos ir išnuomojamo turto pirkimo – pardavimo, kurios savo esme kaip kompleksinis sandoris laikytinas alternatyva Kreditavimo sutarčiai. Ir toks alternatyvus sudaromų sandorių pasirinkimas nedaro ginčo sandorių negaliojančių, ar apsimestinių, nes bet kuriuo iš atvejų yra siekiama pasiskolinti lėšų, su tam tikromis sąlygomis.

50. Sandorio negaliojimo pagrindu negali būti pripažintinos ir tokios ieškovės nurodomos aplinkybės, kad tai, jog pirma buvo sudaryta Išperkamosios nuomos sutartis, o tik po to Turto pirkimo – pardavimo sutartis, ar parduodamo turto kainos nustatymas neatitinkantis realios Turto rinkos vertės kainos. Akivaizdu, kad pagal sudarytų sandorių esmę, sudarant Išperkamosios nuomos sutartį buvo sulygta dėl esminių sąlygų skolinant lėšas, ir į šią sutartį tiesiogiai daromos nuorodos pirkimo – pardavimo sutartyje, be kita ko nuosavybės perėjimas ieškovei taip pat siejamas su Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų tinkamu įvykdymu. Taip pat, iš šalių išreikštos valios sudarant ginčo sandorius akivaizdu, kad nebuvo siekiama turto parduoti už realią rinkos kainą ir tai ieškovė be abejonės suprato, nes kitu atveju būtų logiškai nepaaiškinamas ieškovės elgesys, kad penkerius metus negavus realios turto pardavimo kainos, kaip kad ji teigia, būtų nesiėmus jokių veiksmų gauti realią kainą už perleistą turtą.

51. Deklaratyviais bei teismo išvadoms šioje byloje neturinčiais įtakos, teismas laiko ir ieškovės argumentus, kad dalis lėšų buvo pervesta jai nežinomiems asmenims, t. y. UAB „Capital vertinimas“ (buv. UAB „Baltijos valda“) – 600 Lt, UAB „Ultra Trade“ – 3 500 Lt, bei turtas trečiojo asmens UAB „PIMD“ naudai buvo apsunkintas hipoteka.

52. Pirkimo – pardavimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad 600 Lt pervedama UAB „Baltijos valda“, 3 500 Lt – UAB „Ultra Trade“, o likusi dalis 20 000 Lt pervedama ieškovei (2.1. punktas). Prašymus pervesti nurodytiems asmenims atitinkamas sumas ieškovė atsakovui pateikė ir atskirais rašytiniais 2013 m. rugsėjo 9 d. prašymais, be kita ko nurodant ir paskirtį, o galimybė atsakovui Išperkamosios nuomos laikotarpiui įkeisti turtą trečiųjų asmenų naudai įtvirtinta kaip esminė sutarties sąlyga. Taigi, ieškovės argumentai iš esmės yra prieštaringi vieni kitiems. Viena vertus ji teigia, kad siekė pasiskolinti tik 20 000 Lt, tačiau sutartyje nurodžius didesnę kainą ji jos nereikalavo. Pažymėtina, kad sutartyse visos sumos yra nurodytos skaičiais, taigi ieškovės apeliavimas į suklydimą dėl kainos ne tik, kad laikytinas neįrodytu bet ir neįtikinamu.

53. Teismo vertinimu, toks asmens elgesys kai pasirašomos ne tik kelios sutartys bet pateikiami ir atskiri prašymai dėl atitinkamos prievolės įvykdymo formos ar būdo, suklydimas ar sandorio apsimestinumas negali būti grindžiamas vien tik manymu, kad buvo siekiama sudaryti kitą sandorį ir buvo siekiama kitų pasekmių, juolab, kai prievolė yra iš esmės įvykdyta, o šalių valia sudarant sutartis buvo aiškiai išreikšta.

54. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė suprato kokius sandorius sudaro, aiškiai išreiškė savo valią, sudarytas sutartis įvykdė, ir todėl nėra jokio pagrindo išvadai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais tiek dėl suklydimo, tiek dėl apsimestinumo.

55. Be to, pažymėtina, kad pirkimo – pardavimo sutartimi sulygta, jog turtas už sutartyje sulygtą kainą bus išpirktas tokia pačia apimti kaip jis buvo perleistas, t. y. be jokių suvaržymų (6.7. punktas), o išperkant turtą anksčiau termino, atsakovas turtą be jokių suvaržymų turi grąžinti per 90 dienų (Išperkamosios nuomos sutarties 4.1.1 punktas).

56. Be to, kaip nurodė ieškovė ji pilnai prievolę įvykdė 2017 m. lapkričio 9 d., tuo tarpu ieškinys teismui pateiktas 2018 m. sausio 25 d., t. y. nepraėjus sutartyje sulygtam terminui, per kurį atsakovas turėjo perleisti turtą ieškovei. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 5 d., nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (rašymo apsirikimai ištaisyti 2018 m. vasario 6 d. nutartimi).

57. Aukščiau nurodytos aplinkybės iš esmės leidžia spręsti, kad šalys ne tik aiškiai išreiškė savo valią dėl atitinkamų sutarčių sudarymo, bet ir jas vykdė, iki ieškovė inicijavo teisminį procesą, dėl tariamai jos pažeistų teisių, kurio šiuo atveju teismas neturi pakankamo teisinio pagrindo konstatuoti.

58. Teismas, taip pat, neturi teisinio pagrindo išvadai, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai turėtų būti perkvalifikuojami į Kreditavimo teisinius santykius.

59. CK 6.503 straipsnyje, reglamentuojančiame nuomojamo daikto išpirkimą, nustatyta: 1) įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma); 2) jeigu sutartyje daikto išpirkimo sąlyga nenumatyta, ji gali būti nustatyta šalių papildomu susitarimu, kuriame šalys gali nurodyti, kad anksčiau sumokėtas nuomos mokestis įskaitomas į daikto kainą. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai kreditavimo sutarties įvykdymui šalys gali sulygti dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, tame tarpe ir turto įkeitimą.

60. Kaip minėta, Išperkamosios nuomos ir Kreditavimo sutartys iš esmės yra alternatyvios. Tačiau tai, kad jos turi panašumų, teismo vertinimu, negali būti pakankamu teisiniu pagrindu sutarties perkvalifikavimui, nes tiek vienu, tiek kitu atveju iš esmės siekiama gauti atitinkamą finansavimą. Kokia sutartimi bus apibrėžti tarp šalių susiklostantys teisiniai santykiai, lemia laisva šalių valios išraiška, kuri šiuo atveju teismo vertinimu buvo aiškiai išreikšta.

61. Be to, pažymėtina, kad ieškovės savo prievolę yra įvykdžiusi, o atsakovas taip pat neginčija savo pareigos įvykdyti prievolę, t. y. grąžinti ieškovei nuosavybės teises į perleistą turtą, be jokių suvaržymų. Taigi, teisinio santykio perkvalifikavimas iš esmės įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, teismo vertinimu neatitiktų civilinių teisinių santykių stabilumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2., 1.5. straipsniai).

62. Sprendžiant dėl ieškovės argumentų, taikyti jos atžvilgiu kaip silpnesnei sutarties šaliai – vartotojui, įstatymu suteikiamą apsaugą, pažymėtina, kad CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.

63. Aplinkybė, kad atitinkama sutartis turi būti vertinama kaip vartojimo sutartis nėra preziumuojama. Ieškovė šiuo atveju tik deklaratyviai nurodė, kad turėtų būti taikomas vartotojų apsaugos nuostatos, apeliuodama į tokias aplinkybes kaip suklydimą dėl sudaromų sandorių, išsilavinimą, amžių ir kt. Tačiau, teisinis reglamentavimas reikalauja įrodyti kokiems poreikiams prekės ar paslaugos buvo įsigytos, bet ne nurodyti aplinkybes susijusias su socialiniu statusu, amžiumi, išsilavinimu ir pan.

64. Taigi, viena vertus ieškovė nepagrindė ar ji lėšas skolinosi asmeninių poreikių tenkinimui, kita vertus teismas neturi pakankamo teisinio pagrindo išvadai, kad turėtų būti taikomos Vartojimo kredito nuostatos, apibrėžtos CK 6.886 straipsnio 1 dalyje ir Vartojimo kredito įstatyme, atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kredito nuostatos netaikomos kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise (Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo gi atveju, kompleksiniu sandoriu sulygta dėl turto perleidimo ir jo išpirkimo Išperkamosios nuomos būdu, t. y. suteiktas finansavimas susietas su nekilnojamuoju turtu susijusia teise.

65. Taip pat, deklaratyviais laikytini ir ieškovės argumentai dėl Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatų taikymo, nes ieškovė nekonkretizavo konkrečių nuostatų pažeidimo, be to, visa informacija apie tai kiek ieškovei teks sumokėti per 15 metų laikotarpį detaliai nurodyta skaičiais prie Išperkamosios nuomos sutarties pridėtame mokėjimų grafike.

66. Nepagrįstais laikytini ir ieškovės argumentai dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011 ir kt.). Šiuo gi atveju, atsakovas visus mokėjimus gavo pagal sutartis, kurių teismas neturi pagrindo pripažinti negaliojančiomis ar jų perkvalifikuoti, todėl dėl ieškovės pateiktų skaičiavimų ir argumentų šioje dalyje plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

67. Taip pat, netenkinus pagrindinių ieškinio reikalavimų, teismas neturi pagrindo tenkinti ir išvestinio ieškinio reikalavimo dėl hipotekos ieškovės turtui panaikinimo, juolab, kad panaikinti visus apribojimus perduodant ieškovei turtą atsakovas įsipareigojo sutartimi, iš šios savo pareigos neginčija.

68. Teismas pažymi, kad nesivadovauja ieškovės nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-412-656/2018 pateiktais išaiškinimais, nes jie prieštarauja aukštesnių instancijų teismų pateiktiems išaiškinimams, nurodytiems aukščiau.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

69. Atsakovo UAB „SOSCREDIT“ patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 710 Eur teisinės pagalbos išlaidų, o trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų AIG Europe Limited (Finland Branch) – 2 625 Eur.

70. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

71. Šiuo atveju prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos neviršija rekomendacijose nustatyto dydžio, todėl vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, atmetus ieškinį atsakovo ir trečiojo asmens aptirtos išlaidos priteisiamos iš ieškovės.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

72. Pagal CPK 150 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu.

73. Šioje byloje, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 5 d., nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (rašymo apsirikimai ištaisyti 2018 m. vasario 6 d. nutartimi), kurios vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, atmetus ieškinį, naikintinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės T. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „Soscredit“, į. k. 302776742, naudai 710 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės T. R., a. k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens AIG Europe Limited (Finland Branch), į. k. FI24885827, naudai 2 625 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 5 d., nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (rašymo apsirikimai ištaisyti 2018 m. vasario 6 d. nutartimi) atsakovo UAB „Soscredit“, į. k. 302776742, reg. Kalvarijų g. 129-201, Vilnius, nekilnojamojo turto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir jame esančių statinių: pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančius pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.