Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-230/2015 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovei G. B., dalyvaujant tretiesiems asmenims notarams S. B., I. J., Kauno 5-tam notarų biurui ir R. G., dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, be pagrindo įgyto turto priteisimo, paveldėto turto padalinimo ir atsakovės G. B. priešieškinį ieškovei V. S. dėl nuosavybės dalies nustatymo ir be pagrindo įgyto turto priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės argumentai: su P. B. gyveno santuokoje nuo 1977 m. gruodžio 16 d. iki jo mirties – 1993 m. gegužės 13 d. P. B. testamento nepaliko, todėl pagal įstatymą jo turtą paveldėjo ji, jos ir P. B. dukra D. B., kuri palikimo atsisakė jos (ieškovės) naudai. Dėl palikimo kreipėsi į notarą pagal palikimo atsiradimo vietą ((duomenys neskelbtini)) ir 1993 m. spalio 27 d. priėmė visą palikimą.

Atsakovė G. B. (P. B. dukra), mirusio P. B. vardu atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypus, dėl palikimo priėmimo kreipėsi į kitą notarą, nurodydama melagingą tėvo P. B. gyvenamąją vietą, nuslėpdama faktą, kad tėvas mirė, būdamas santuokoje su ja (ieškove). Taip atsakovė 2005 m. rugsėjo 2 d. gavo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą į 1/3 dalį turto, o 2006 m. kovo 2 d. – papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į 0,2500 ha ploto ir į 0,2200 ha ploto žemės sklypus, esančius Kaune, nors jai (atsakovei) priklausė tik 1/3 šio turto. Atsakovė 0,2200 ha ploto žemės sklypą 2006 m. balandžio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė už 60 000 Lt. Ji privalo grąžinti jai (ieškovei) 40 000 Lt už jai (ieškovei) tenkančias 2/3 dalis žemės sklypo.

Atsakovės argumentai: ieškovė, kreipdamasi dėl palikimo priėmimo, nuslėpė, kad yra dar viena įpėdinė – mirusiojo dukra (atsakovė), notarui nurodžiusi tik vieną P. B. vaiką – dukrą D. B.. Iekšovė taip pat nepateikė notarui duomenų apie P. B. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą. Ieškovė 2000 metais perleido garažą, kurio 1/3 dalis priklauso atsakovei, tretiesiems asmenims mainų sutartimi. Už šį turtą ieškovė privalo sumokėti jai (atsakovei) 2 066,66 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Pripažino negaliojančiais 2005 m. rugsėjo 2 d. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą atsakovei dėl 1/3 P. B. turto: gyvenamojo namo, bendras plotas 52,85 kv. m, 1/3 dalies priklausinių, kitų (inžinierinių) statinių – kiemo statinių ( šulinių, WC, rūkyklos, tvoros ir kt.), esančių (duomenys neskelbtini), 2/3 šio turto dalių apimtyje; ir 2006 m. kovo 2 d. papildomą paveldėjimo teisės liudijimą dėl 0,2642 ha (pradinis sklypo plotas 0,2500 ha) ploto žemės sklypo, 2/3 šio turto dalių apimtyje.

Šalių paveldėtą turtą padalino taip: ieškovei V. S. priteisė 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini); 2/3 dalies 0,2642 ha žemės sklypo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 dalis 1032/3097 dalies žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir 2/3 dalis 1/3 dalies kitų statinių, unik. Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovei G. B. priteisė nuosavybės teise šį turtą natūra: 1/3 dalį 0,2642 ha žemės sklypo, unik Nr. (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį 1032/3097 dalies žemės sklypo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/3 dalį 1/3 dalies kitų statinių, unik. Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovei G. B. priteisė iš ieškovės V. S. 8 592,16 Eur kompensaciją už priteistą mažesnę paveldėto turto dalį natūra ir 598,55 Eur kompensaciją už perleistą 1/6 dalį garažo. Iš viso priteisė atsakovei 9 190,71 Eur.

Iš atsakovės G. B. priteisė ieškovei V. S. 11 584,80 Eur (40 000 Lt) kompensacijos už pirkimo–pardavimo sandoriu perleistą 0,2200 ha žemės sklypą, esantį Kaune.

Įskaitęs šalių priešpriešines mokėtinas kompensacijas, teismas iš atsakovės ieškovei priteisė 2 394,10 Eur kompensaciją.

Palikėjas P. B. mirė 1993 m. gegužės 13 d., nepalikęs testamento, todėl teismas ginčui taikė 1964 metų Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius.

Palikėjas iki mirties gyveno santuokoje su ieškove. Santuokoje gimusi dukra D. B. atsisakė palikimo motinos (mirusiojo sutuoktinės) naudai. Teismas sprendė, kad ieškovei tenka 2/3 turto dalys, o atsakovei G. B. (kitai P. B. dukrai) – 1/3 dalis turto (CK 573 str. 1 d. 1 p.). Paveldimą turtą sudarė: 1/3 dalis kitų statinių (šuliniai, tvora ir kt.), esantys (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini); 0,2642 ha žemės sklypas, 1032/3097 žemės sklypas, esantys Kaune, kurių nuosavybės teisės buvo atkurtos P. B. K. apskrities viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 19/6400. 0,2200 ha žemės sklypą, esantį Kaune, į kurį nuosavybės teisė taip pat buvo atkurta P. B., atsakovė G. B. pardavė tretiesiems asmenims už 60 000 Lt, nors jai tepriklausė 1/3 šio turto.

Atsakovė dėl palikimo priėmimo kreipėsi ne į palikimo atsiradimo vietos notarą, kuris jai išdavė paveldėjimo teisės liudijimą ir papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į didesnę nei jai priklausytų paveldėti pagal įstatymą turto dalį, t. y. į visą nurodytą palikėjo turtą, nors turėjo teisę tik į 1/3 dalį šio turto.

Teismas pripažino negaliojančiais 2005 m. rugsėjo 2 d. paveldėjimo teisės liudijimą ir 2006 m. kovo 2 d. papildomą paveldėjimo teisės liudijimą iš dalies, t. y. dėl turto dalies, viršijančios paveldimą pagal įstatymą palikimo dalį (1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p., 587 str. 2 d.).

Teismas nenustatė ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovė būtų siekusi apgaule įgyti visą P. B. turtą, nes kreipiantis dėl palikimo priėmimo jai nebuvo žinoma palikėjo paskutinė gyvenamoji vieta, notarui pateikė oficialių valstybės institucijų išduotas pažymas apie P. B. gyvenamąją vietą, nors ji nesutapo su faktine gyvenamąja vieta. Teismas sprendė, kad pati ieškovė, kreipdamasi į notarą dėl palikimo priėmimo, taip pat nenurodė atsakovės – palikėjo dukters, turinčios teisę paveldėti turtą pagal įstatymą.

Teismas nenustatė pagrindo, dėl kurio būtų galima pripažinti negaliojančiu atsakovei 2006 m. kovo 2 d. išduotą papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į 0,2200 ha žemės sklypą, esantį Kaune, nes sklypas yra perleistas tretiesiems asmenims, kurių sąžiningumas nenuginčytas. Be to, ieškovė prašė priteisti šio sklypo vertės kompensaciją, ir dėl to pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu netikslinga.

Teismas atmetė atsakovės G. B. argumentus, kad turtas tarp šalių negali būti padalintas, neišdavus paveldėjimo teisės liudijimų, kurių pagrindu šalims atsirastų nuosavybės teisės į kiekvieną paveldėto turto objektą. Teismas, neigdama atsakovės poziciją, vadovavosi kasacinės instancijos teismo suformuota praktika, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą ar ne. Jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009, 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009 ir kt.). Ieškovė ir atsakovė P. B. palikimą priėmė įstatyme nustatytu būdu, nuosavybės teisę į paveldėtą turtą įgijo priimdamos palikimą. Teisė į palikimą priklauso nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą ar ne.

Šalys nesusitarė dėl turto padalinimo, todėl jį padalino teismas (1964 m. CK 600 str.). Nustatydamas turto vertę, teismas rėmėsi byloje atliktos ekspertizės akto išvadomis apie turto vertes, nustatęs, kad bendra palikėjo turto vertė – 332 846,67 Lt. Ieškovei tenkančių 2/3 dalių vertė – 221 897,78 Lt, o atsakovei – 1/3 turto dalies vertė – 110 948,89 Lt.

Atlikęs šalių priešpriešinių mokėtinų kompensacijų įskaitymą, teismas iš atsakovės priteisė ieškovei iš viso 2 394,10 Eur kompensacijos.

Teismas natūra padalino 169 000 Lt vertės 0,2642 ha žemės sklypą, 846,67 Lt vertės 1/3 dalį kitų statinių (šuliniai, tvora ir kt.), ir 74 000 Lt vertės 1032/3097 dalių žemės sklypą, esančius Pelėžirnių take 17, Kaune: ieškovei – 2/3 šio turto dalies, o atsakovei – 1/3 šio turto dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas pažeidė materialinės teisės normas, todėl neteisingai sprendė dėl paveldimo turto apimties, nepagrįstai prie paveldimo mirusiojo turtui priskyręs žemės sklypus, atkūrus į juos nuosavybės teises P. B. vardu. Be pagrindo priteisė ieškovei 40 000 Lt kompensaciją už parduotą žemės sklypą, į kurį P. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Asmuo turto savininku tampa tik po atitinkamų administracinių teisės aktų priėmimo ir aktyvių veiksmų: prašymų, dokumentų pateikimo ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2000). P. B. nepateikė prašymo atkurti jam nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus; jo mirties dieną nuosavybės teisė į juos nebuvo atkurta, dėl to jo įpėdiniai galėjo pretenduoti tik į realiai egzistuojantį turtą, taip pat perimti jo teises dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese. Visos mirusio P. B. turto paveldėtojos įgijo teisę dalyvauti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese, tačiau tik ji (apeliantė) veikė aktyviai, nustatytu terminu bei tvarka kreipėsi dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Ieškovė savo teisių nerealizavo, dėl to, 1998 metais ištekėjusi už kito sutuoktinio, apskritai neteko teisės dalyvauti šiame procese. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtą turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2012 m. birželio 19 d., 2014 m. spalio 8 d. ir kt. nutarimai). Teismas nepagrįstai priėmė sprendimą dėl 1032/3097 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nes jis įregistruotas mirusio P. B. vardu, dėl šio turto priėmimo šalys nesikreipė. Nustačius, kad turto yra daugiau nei nurodyta paveldėjimo teisės liudijime, turi būti kreipiamasi dėl papildomo liudijimo išdavimo. Teismas peržengė ieškinio ribas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d., toliau – CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nenustatyta.

Nuosavybės teisių į į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką nustatė 1991 m. birželio 18 Įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei 1997 m. liepos 1 d. priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu įstatymai apibrėžė ir apibrėžia piliečius, turinčius teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą be buvusio savininko, savininkui mirus, turėjo jo vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) ir sutuoktiniai. Mirus buvusio savininko vaikui, jei jis nepaliko testamento, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį, galėjo būti atkuriama jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (2 str.). Jeigu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodyti piliečiai, nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis (2 str.).

Įsiteisėjusiu 2011m. lapkričio 25 d. Kauno apygardos teismo sprendimu nustatyta, kad 1993 m. gegužės 13 d. miręs P. B. dar 1991 metais buvo tinkamai išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises į tėvo A. B. – buvusio žemės savininko, nuosavybės teise valdytą žemę, ir nuosavybės teisės į šią žemę atkurtos mirusiojo P. B. vardu pagrįstai ir teisėtai, todėl pakartotinai spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra teisinio pagrindo (CPK 182 str.). Yra pagrindas spręsti tik dėl šio turto paveldėjimo.

Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas, kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Ginčui taikytinoje 1964 metų CPK redakcijoje, jo 587 straipsnio 2 dalyje nustatyti du palikimo priėmimo būdai: įpėdinis faktiškai pradeda valdyti turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Šiuos veiksmus įpėdiniai turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CPK 587 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, nepažeidusi įstatyme nustatyto termino. Nors nuosavybės teisės į žemę P. B. vardu palikimo atsiradimo laiku dar nebuvo atkurtos, tačiau tokia teisė neprarandama ir pareiškėjui mirus. Paminėta, kad pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą, nuosavybės teisės atkūrus mirusiojo vardu, jos perduodamos įpėdiniui. Taigi ieškovė, pergyvenusi sutuoktinį, įgijo teisę ir į paminėtas žemės nuosavybės teises. Tai, kad po sutuoktinio P. B. mirties ji 1998 metais sudarė naują santuoką, neprarado mirusiojo įpėdinės teisių.

Apeliantė, teigdama, kad ieškovė neturėjo teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypus pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaip asmuo, neatitinkantis asmens, turinčio teisę pretenduoti į turto savininko A. B. nuosavybės teisių atkūrimą, statuso, painioja nuosavybės teisės atkūrimo ir paveldėjimo teisės teisinius santykius. Ieškovė nepretendavo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos į ginčo sklypus jos vardu. Dėl kitą santuoką sudariusio asmens teises į nuosavybės teisių atkūrimą, aktuali yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio praktiką, aiškinant ir taikant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, aiškinant paminėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriuo remiasi apeliantė. Teismas paminėtoje nutartyje padarė išvadą, kad nuosavybės teisės atkuriamos retrospektyviai, todėl savo sutuoktinį pergyvenusio asmens vėlesnė santuoka su kitu asmeniu negali turėti įtakos jo įgytai teisei pirmoje santuokoje, nes pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą santuokos pasibaigimas dėl vieno iš sutuoktinių mirties nepanaikina kito sutuoktinio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, o priešingai, įstatyme specialiai nustatyta, kad jis tokią teisę įgyja tik po sutuoktinio mirties. Sutuoktinio sąvoka šiuo atveju turi būti suprantama taip, kaip yra apibrėžta Atkūrimo įstatymo 2straipsnio 1 dalies 2 punktu, tai yra asmuo, buvęs santuokoje su asmeniu jo mirties dieną. Pasibaigus santuokai dėl sutuoktinio mirties, asmenys jau nėra sutuoktiniai ir nauja santuoka negali paneigti buvusios santuokos ar turtinių teisių, įgytų pirmoje santuokoje, nebent tokia teisę ribojanti sąlyga būtų nurodyta specialiame įstatyme. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas nustato tik įstatymas, todėl bet koks ribojimas nėra galimas ir siaurinti asmens teisių negalima be įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas). Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisės į nuosavybę perėjimas yra siejamas su sutuoktinio mirtimi ir ribojimų atkurti nuosavybės teises asmeniui, pergyvenusiam sutuoktinį, įstatymu nenustatyta. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-42-701/2016 ir kt.

Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad teismas nepagrįstai įtraukė į dalintino turto masę ir padalino 1032/3097 dalių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nes jis įregistruotas mirusio P. B. vardu.

Paveldėtas turtas dalijamas įpėdinių susitarimu, sutinkamai su priklausančiomis jiems dalimis. Nesusitarus, paveldėtas turtas dalijamas teismo tvarka. Teismas, spręsdamas įpėdinių ginčą, privalo nustatyti visą palikėjo turtą ir jį padalinti įstatymo nustatytu būdu (CK 1964 m. 600 str., CK 2000 m.5.70 str.). Apeliantė nei atsiliepimuose į ieškinį, nei priešiniu ieškiniu, nei teismo proceso metu neginčijo šalių nurodyto ir teismo nustatyto dalintino palikėjo turto. Apeliantė neginčija, kad 1032/3097 dalių žemės sklypas registruotas P. B. vardu, todėl akivaizdu, kad šis turtas turi patekti į bendrą dalintino turto masę. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą ar ne, jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (1964 m. CK 587 str. 5 d.).

Nustatyta, kad mirusio P. B. palikimą (skirtingą turtą) priėmė tiek apeliantė, tiek ieškovė. Dėl to ginčo nėra. Kilus ginčui dėl paveldėto turto apimties ir dalių, teismas pagrįstai šį turtą padalino įpėdiniams, nepaisant to, kad paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas (1964 m. CK 587 str. 1 d., 2000 m. CK 5.50 str. 1 d.). Apeliantė pati, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, priešiniame ieškinyje bei teisme, teigė, kad turi būti išspręstas ginčas dėl viso likusio P. B. turto paveldėjimo, taip pat ir dėl 1032/3097 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), į kurį P. B. vardu atkurtos nuosavybės teisės, todėl teismas pagrįstai sprendė dėl viso paveldimo turto ir neperžengė nei ieškinio, nei priešieškinio ribų.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų apeliantė neskundžia.

Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės. Nagrinėjamu atveju netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės ieškovei priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Iš teismui pateiktų dokumentų (pinigų priėmimo kvito) matyti, kad ieškovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą, sumokėjo advokatui 1 150 Eur. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių, įvertinant ir tai, kad byla sudėtinga dėl faktinių aplinkybių ir teisės taikymo, todėl ieškovės prašomos visos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės (CPK 98 str.).

Valstybei iš apeliantės priteisiama 1 300 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, nes šios sumos sumokėjimas buvo atidėtas Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismas priims procesinį sprendimą. Apeliantė neprašė nuo šio mokesčio atleisti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 150 Eur (vieną tūkstantį šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų ir valstybei (įmokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą) 1 300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) žyminio mokesčio.