Kauno apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi patvirtino pareiškėjų R. J. ir L. J. pasirašytą taikos sutartį, kuria pareiškėjas L. J. įsipareigojo teikti išlaikymą sūnui K. J. po 1700 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis bei įsipareigojo sumokėti 55.000 Lt įsiskolinimą,

Alytaus rajono teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Mindveka“ prašymu atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-1661-90/2014, kurioje buvo patvirtinta supaprastinto proceso tvarka taikos sutartis tarp sutuoktinių L. J. ir R. J. dėl jų sūnaus K. J. išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo sumokėjimo.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi atsisakė patvirtinti supaprastinto proceso tvarka 2014 m. kovo 17 d. pareiškėjų L. J. ir R. J. taikos sutartį dėl išlaikymo teikimo ir išlaikymo įsiskolinimo mokėjimo jų sūnui K. J..

Teismas nurodė, kad nors išoriškai atrodo, jog taikos sutartis yra taikus teisinio ginčo sprendimas, tačiau nustatyta, kad šalių sudaryta taikos sutartis dėl išlaikymo vaikui teikimo ir susitarimo dėl išlaikymo įsiskolinimo pažeidžia kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, o konkrečiai – kreditoriaus UAB „Mindveka“. Tai reškia, kad sutartis negali būti tvirtinama, nes prieštarauja viešajam interesui (pažeidžiamų teisių gynimas yra viešasis interesas (CK 1.81 str.).

Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių teismas pripažino, kad taikos sutarties šalims buvo žinoma teismo patvirtintos taikos sutarties galia (CK 6.985 str.), nes antstolei B. P. priverstine tvarka jau vykdant vykdomąjį raštą, išduotą Vilniaus apygardos teismo pagal 2012-04-30 Vilniaus apygardos teismo sprendimą (tomas 1 b. l. 36-38, 40-4) dėl 114 000 Lt išieškojimo iš L. J. UAB “Mindeka” naudai ir išieškant skolą iš L. J. gaunamų pajamų, sutuoktiniai kreipėsi į teismą dėl taikos sutarties patvirtinimo supaprastinto proceso tvarka, siekdami patvirtinti sutuoktinių susitarimą dėl jų nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo mokėjimo tokiu dydžiu ir apimtimi, kad tampa negalimas, esant pirmaeiliam išlaikymo išieškojimui. Tai, kad su 2014-03-17 taikos sutartimi dėl jos patvirtinimo buvo kreiptasi į teismą L. J. gavus 2014-01-28 antstolės patvarkymą dėl įpareigojimo pateikti informaciją apie jam priklausantį turtą bei tai, kad 2014-04-09 teismo nutartimi patvirtinus taikos sutartį, R. J. nedelsiant po nutarties įsiteisėjimo kreipėsi į teismą dėl skubaus vykdomojo rašto išdavimo (tomas 1, 17 b.l.), bei tai, kad vykdomasis raštas išduodamas, kai taikos sutarties šalis nevykdo įsipareigojimų pagal sutarties sąlygas ir išieškojimą galima būtų pradėti priverstine tvarka), tai, kad po vykdomojo rašto išdavimo R. J. nedelsiant 2014-09-09 pateikė vykdomąjį raštą pagal taikos sutarties sąlygas vykdyti antstolei B. P., o ne kitam pasirinktam antstoliui (tomas 1, b.l. 42 ), tik patvirtina, kad prašymu supaprastinto proceso tvarka patvirtinti taikos sutartį dėl išlaikymo vaikui siekiama ne išspręsti ginčą taikiai, o išvengti ar vilkinti skolos išieškojimą kreditoriaus UAB „Mindveka” naudai. Susitarimas dėl išlaikymo įsiskolinimo 55.000 Lt tvirta suma sumokėjimo, tuo metu, kai vyksta išieškojimas priverstine tvarka kreditoriaus naudai, taip pat pažeidžia kreditoriaus teises, nes, jeigu ir tėvai gyvena skyrium, o vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena neteikia jam išlaikymo, tai jis turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo. Tačiau byloje nėra duomenų, kad L. J., gyvendamas skyrium, kaip jis teigia, neteikė sūnui išlaikymo. Pažymėtina, kad sutuoktiniai santuokos nėra nutraukę, teismų informacinės sistemos „Liteko” duomenimis kartu su sutuoktine yra deklaravę gyvenamąją vietą Vilniuje, Ukmergės g. 306-115. Iš bylos duomenų (tomas 1, b.l. 46, 71-72) matyti, kad abiejų sutuoktinių darbo vieta yra Vilniuje, todėl pripažintina, kad ginčo tarp sutuoktinių dėl sūnaus išlaikymo apskritai nebuvo, o buvo tik siekis, suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui – nepilnamečiam vaikui, tapti nemokiu kito kreditoriaus UAB „Mindveka” atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas visų pirma nenurodo kokiais įrodymais buvo nustatyta, kad sutartis pažeidžia UAB „Mindveka“ interesus, kadangi vien tik įstatymu imperatyviai nustatytos tėvų prievolės išlaikyti savo vaikus laikymasis (CK 3.192 str. 1 d.) nelaikytinas pažeidžiančiu kreditorių interesus, priešingai ši įstatyminė prievolė yra įtvirtinta kaip prioritetinė prievolė prieš skolininko prievoles antros ar trečios eilės kreditoriams. Iš teismo argumentacijos darytina išvada, jog faktas, kad egzistuoja kreditorius – UAB „Mindveka“, eliminuoja L. J. prievolės savo vaikui vykdymą, tačiau teismas negali panaikinti prievolių imperatyviai nustatytų įstatymu (CK 3.194 str. 4 d.).Teismas nurodo, kad kreditorius UAB „Mindveka" pareiškė pretenzijas vykdomojoje byloje 2014-01-28, tuo tarpu prašymas patvirtinti taikos sutartį pateiktas 2014-03-17, t.y. po UAB „Mindveka“ kreipimosi. Šios aplinkybės sprendžiant taikos sutarties tvirtinimo klausimą yra visiškai nereikšmingos. Pirma, L. J. įpareigojimas išlaikyti savo vaiką kilo dar (duomenys neskelbtini), t.y. gimus jo sūnui K. J. (CK 3.200 str.); Antra, šio įsipareigojimo nenutraukia joks juridinis faktas, išskyrus numatytus CK 3.194 str. 4 d., taigi prievolė atsirado ankščiau, egzistavo nuolatos ir tebeegzistuoja iki šiol.Antstolė B. P. pradėjusi vykdyti išieškojimą pagal UAB „Mindveka“ pateiktą vykdomąjį dokumentą visiškai ignoravo faktą, kad L. J. turi mažametį vaiką bei įstatymu L. J. imperatyviai nustatytą prievolę – išlaikyti savo vaiką. Antstolė B. P. pateikė patvarkymą pervesti jai L. J. darbo užmokestį neatsižvelgdama į faktą, kad L. J. mažametis vaikas turi būti išlaikomas iš jo turto ir/arba pajamų. Kaip jau minėta, L. J. prievolė tiek UAB „Mindveka“, tiek K. J. yra asmeninė, o ne bendra, tad antstolė B. P. savo veiksmais realiai pažeidė pirmesnės eilės kreditoriaus – K. J. ir jo motinos R. J. interesus.2014-04-09 antstolė B. P. jau buvo priėmusi patvarkymą išskaityti iš L. J. faktiškai visą darbo užmokestį, tad L. J., net ir sutikdamas nebegalėjo teikti išlaikymo savo mažamečiui sūnui. Kaip minėta, K. J. reikalavimas nepriklausomai nuo taikos sutarties patvirtinimo yra pirmesnės eilės, tuo tarpu antstolei B. P. pervedant visą L. J. darbo užmokestį R. J. nebeturėjo kitos išeities kaip tik pateikti vykdomąjį dokumentą L. J. darbovietei bei antstolei B. P. jau vykdančiai išieškojimą, nes tik tokiu būdu galėjo būti užtikrintas teisingas išieškojimo eiliškumas.Teismas priimdamas skundžiamą nutartį sudarė situaciją, kai vaiko interesai ne tik neginami, bet jiems akivaizdžiai pakenkiama, kadangi antstolei B. P. pervedant visą L. J. atlyginimą, realiai pareiga išlaikyti vaiką tektų tik R. J., nors kaip jau minėta, imperatyvi pareiga išlaikyti vaiką yra individuali kiekvieno iš tėvų prievolė.Teismas nurodo, kad šalys siekė ne išspręsti ginčą, bet vengti skolos iš L. J. išieškojimo. Teismo išvada paremta prielaida, kadangi R. J. nėra skolininkė, ji nesuinteresuota išieškojimo vilkinimu ar vengimu, tačiau ji yra suinteresuota teisinga savo bei mažamečio vaiko teisėtų interesų apsauga.Akcentuotina, kad teismas priimdamas procesinį sprendimą visai nevertino L. J. turtinės padėties (L. J. priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas viršija jo prievolę UAB „Mindveka”), t.y. teismas apsiribojo tik L. J. pajamų iš vienos darbovietės vertinimu, tačiau nevertino L. J. priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertės, tad išvada dėl nemokumo yra nepagrįsta. Dar daugiau, teismas nurodo, kad nėra duomenų, kad L. J. neteikė išlaikymo, tačiau ar byloje buvo pateikta duomenų, jog išlaikymą L. J. teikė ir kuriai šaliai procese kyla tokia įrodinėjimo pareiga.Teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas UAB „Mindveka” naudai išlaidas už advokato pagalbą. UAB „Mindveka” byloje pateikė vienintelį dokumentą, t.y. prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame nurodė reikalavimus bei pagrindus, kurie akivaizdžiai negali būti tenkinami ir nebuvo patenkinti šioje byloje, net ir neteisėtai priimant skundžiamą nutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Skolininkas L. J. iki šiol gera valia nėra kreditoriui sumokėjęs nei mažiausios dalies skolos. Skolininkui L. J. turint prievolę kreditoriui UAB „Mindveka“ ir apie šią prievolę žinant, jam gyvenant santuokoje ir vedant bendrą ūkį su sutuoktine, tikslu išvengti kreditoriaus reikalavimo dengimo, skolininkas su savo sutuoktine sudarė ginčo taikos sutartį, kuria įsipareigojo jai sumokėti 55000,00 Lt įsiskolinimą už išlaikymo neteikimą bei kiekvieną mėnesį teikti savo kartu gyvenančiam vaikui 1700 Lt išlaikymą. Akivaizdu, jog tai buvo padaryta sąmoningai ir visi procesiniai prašymai byloje (atidėti bylos nagrinėjimą) bei skundai yra skirti vieninteliam tikslui – sustabdyti išieškojimo vykdymą kreditoriaus naudai. Teismas įvertino šias aplinkybes ir priėmė logišką, pagrįstą bei teisėtą sprendimą.Skolininkas L. J. ir jo sutuoktinė R. J. nėra išsiskyrę, nėra nustatę separacijos, jų šeimyniniai santykiai nenutraukti, jie veda bendrą ūkį, vaiku rūpinasi ir jį išlaiko kartu iš bendrų lėšų. Civ. byloje Nr. 2-12899-127/2014 skolininkas L. J. patvirtino, kad gyvena su sutuoktine kartu bute Vilniuje, šią aplinkybę patvirtina ir į šią bylą pateikti rašytiniai įrodymai, tame tarpe šaukimo į teismą šaknelė, kurią asmeniškai pasirašė L. J., gavęs šaukimą adresu Vilniuje. Pareiškėjai, besikreipdami į Alytaus miesto apylinkės teismą pažeidė teritorinio teismingumo taisykles, nes niekada jokiais ryšiais su Alytaus miesto teismui priskirtina teritorija neturėjo nieko bendro, o tikėjosi, kad kreditoriui ne taip greitai taps žinoma apie jų atliktus veiksmus.Teismas ginčo byloje pagrįstai nurodė, jog vaikui sutartimi nustatytas išlaikymo dydis yra neprotingas ir nepagrįstas, nes skolininko į rankas gaunamo darbo užmokesčio dydis išieškant vaikui pirmumo teise, yra praktiškai išnaudojamas, t. y. visų kitų skolininkų kreditorių, reikalavimai lieka nepatenkinami. Pareiškėjai nepagrindė, jog vadovaujantis tėvų pareigų proporcingumo principu, 9-mečio K. J. išlaikymui skolininko šeima skiria 3400,00 Lt kas mėnesį. Išlaikymas ir įsiskolinimas už išlaikymą iš L. J. priteistas siekiant tokiu apgaulės būdu pirmumo teise išsiieškoti pinigus už skolininko vardu turimą turtą, t. y. išsaugoti jį šeimoje paneigiant kitų kreditorių teises.Esminė išlaikymo priteisimo instituto (CK 3.194 straipsnis) taikymo sąlyga yra pareigos išlaikyti vaiką nevykdymas. Nereikia teismo sprendimo ar nutarties tik tam, jog teismo tvarka būtų įforminta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus. Teismo sprendimas reikalingas būtent tada, kai tėvas nevykdo tokios pareigos. Pažymėtina, kad kreditorius neginčija R. Ir L. J. sūnaus teisės gauti išlaikymą, jis tik siekia, kad būtų panaikinta fiktyvi teismo nutartis dėl išlaikymo įsiskolinime išlaikymo priteisimo bei bent dalis skolininko darbo užmokesčio atitektų jam, kaip kreditoriui. Akivaizdu, kad nesant jokių įrodymų apie tai, jog L. J. neteikė išlaikymo savo sūnui bei esant įrodymams, jog visa šeima gyveno kartu, nėra faktinio pagrindo konstatuoti, jog nebuvo vykdoma pareiga išlaikyti vaiką. L. J. byloje nėra nurodęs jokių kitų konkrečių kreditorių, jo pajamos yra didesnės nei vidutiniškai Lietuvoje, savo išskirtinių poreikių jis taip pat byloje neįrodinėjo, todėl jo teiginys, kad savo vaikui gyvendamas kartu visiškai neteikė išlaikymo, yra neįrodytas, prieštaraujantis sveikai logikai teiginys.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. kovo 20 d. pareiškėjai R. J. ir L. J. kreipėsi teismą su pareiškimu, prašydami supaprastinto proceso tvarka patvirtinti pareiškėjų sudarytą taikos sutartį dėl išlaikymo jų nepilnamečiam sūnui teikimo. Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1661-90/2014 patvirtino pareiškėjų R. J. ir L. J. pasirašytą taikos sutartį, kuria pareiškėjas L. J. įsipareigojo teikti išlaikymą sūnui K. J. po 1700 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis bei įsipareigojo sumokėti 55.000 Lt išlaikymo įsiskolinimą. Pareiškėjui L. J. netinkamai vykdant taikos sutartį, pareiškėja R. J. 2014 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi nutarta pareiškėjai išduoti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo sūnui Kiprui išieškojimo po 1700 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iš L. J.. Pareiškėja R. J. 2014 m. gegužės 30 d. pateikė teismui skubų prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Vykdomasis raštas šioje byloje išsiųstas pareiškėjai R. J. 2014 m. birželio 2 d.