Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-92-487/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-03-14
Bylos Nr.: 1A-92-487/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-33260-2018-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Evaldas Gražys, Evaldas Pašilis
Nuteistasis: V. J., R. D.
Advokatai: Žilvinas Kalinauskas

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-487/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33260-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; (S) 1.2.6.2.1; 2.1.15.3.1; 2.4.6.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Gražio ir Evaldo Pašilio,

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,nuteistojo V. J. gynėjui advokatui Žilvinui Kalinauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 147 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Į bausmę įskaitytas laikas, V. J. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2018 m. liepos 13 d. iki 2019 m. sausio 13 d., 1 (vieną) suėmime išbūtą dieną prilyginant 1 (vienai) laisvės atėmimo dienai.

V. J. paskirtos kardomosios priemonės įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje – Kauno miesto Santakos policijos komisariate taikymas pratęstas iki laisvės atėmimo bausmės, paskirtos šiuo nuosprendžiu, vykdymo pradžios.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas V. J. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas R. D., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nėra pateikta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su skundo nepadavusiu R. D., laikotarpiu nuo 2018 m. birželio mėn. pradžios, tiksliau tyrimo metu nenustatytos dienos, iki 2018 m. liepos 13 d., pasinaudodami D. A. pažeidžiamumu dėl jo sunkios materialinės padėties, nuolatinio darbo ir pajamų neturėjimo, tuo, kad D. A., tik 2018 m. kovo mėnesį būdamas paleistas iš įkalinimo įstaigos, neturėjo savo nuolatinės gyvenamosios vietos bei, pasinaudodami tuo, kad D. A. žinojo apie R. D. kriminalinę praeitį, kas jam kėlė pagrįstą baimę priešintis, verbavo D. A., turėdami tikslą jį išnaudoti nusikalstamai veikai – turto grobimui užsienyje daryti, tai yra R. D. 2018 m. birželio mėnesio pirmoje pusėje (duomenys neskelbtini) pasiūlius D. A. vykti į užsienį užsidirbti ,,greitų pinigų“, o nukentėjusiajam D. A. iš baimės neturint kito pasirinkimo, pradžioje aiškiai neišreiškus nesutikimo vykti, R. D. 2018 m. birželio 27 d. suorganizavus V. J. ir D. A. susitikimą (duomenys neskelbtini), V. J. šio susitikimo metu klausinėjo D. A. apie jo teistumus už anksčiau vykdytas nusikalstamas veikas, domėjosi, ar jis galėtų įvykdyti nusikalstamą veiką. Po ko 2018 m. liepos 7 d. vykusio kito susitikimo su R. D. metu D. A. atsisakius vykti, nurodant priežastį – asmens dokumento neturėjimą ir būtinybę registruotis policijos įstaigoje, R. D. toliau jį įkalbinėjant vykti ir suradus svetimą asmens dokumentą – J. Z. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kurią 2018 m. liepos 12 d. perdavus D. A., tikslu juo naudotis vykstant į užsienį vykdyti nusikalstamų veikų ir 2018 m. liepos 12 d. D. A. neturint kito pasirinkimo bei aktyviai nereiškiant pasipriešinimo vykti, R. D. nurodžius D. A., kad kito pasirinkimo jis neturi, nes dalyvauja ,,per daug rimti žmonės“, ir paėmus iš D. A. jo turėtą mobiliojo ryšio telefoną ,,Huawei Y3“ bei automobiliu VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) atgabenus D. A. į (duomenys neskelbtini), kur prie prekybos centro ,,IKI“, esančio (duomenys neskelbtini), perdavus D. A. V. J., turint tikslą D. A. išgabenti į užsienį nusikalstamų veikų vykdymui, V. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, parsivedė D. A. į savo gyvenamąją vietą butą, esantį (duomenys neskelbtini), toliau joje laikė tikslu išvežti jį į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas, taip apribojo jo galimybes pasirinkti buvimo vietą ir laisvai judėti, kol D. A. paslapčia prašant brolio pagalbos, jis 2018 m. liepos 13 d. buvo surastas policijos pareigūnų ir pristatytas į Kauno AVPK. Tokie V. J. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo V. J. gynėjas advokatas Ž. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 5 d. nuosprendį ir V. J. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2.1. Skunde gynėjas aptaria baudžiamojo proceso paskirtį, baudžiamosios atsakomybės nuostatas, nusikaltimo – prekybos žmonėmis požymius ir nurodo, kad teismas, pripažindamas V. J. kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, įrodinėdamas jo kaltę – tyčią bei aplinkybes, kuriomis buvo padaryta nusikalstama veika, iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiojo D. A. (skunde klaidingai nurodoma D. A.) parodymais, kuriuos vertino kaip nuoseklius, detalius ir patvirtintus kitais byloje surinktais įrodymais. D. A. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. liepos 13 d. liudytoju apklaustas du kartus, 2018 m. liepos 19 d. apklaustas nukentėjusiuoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o 2019 m. lapkričio 11 d. parodymus davė teisiamajame posėdyje. Gynėjo teigimu, visų šių apklausų metu D. A. nurodė skirtingas aplinkybes, tiesiogiai liečiančias V. J.. Pripažindamas D. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiant jį teisme, nuosekliais bei patikimais, pirmosios instancijos teismas iš esmės atmetė jo parodymus, duotus apklausiant 2018 m. liepos 13 d. liudytoju, 2018 m. liepos 19 d. parodymus, apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, 2019 m. lapkričio 11 d. parodymus, apklausiant nukentėjusiuoju teisiamajame posėdyje, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

2.2. Gynėjas, cituodamas D. A. parodymus, nurodo, kad jis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, neneigė, kad 2018 m. liepos 12 d. atvykęs pas V. J., vartojo alkoholį, narkotikus; tai darė savo noru, neverčiamas. Nurodo, kad byloje yra 2018 m. liepos 16 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota, kad D. A. šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. J. kaltu, taip pat rėmėsi D. A. parodymais apie tai, kad V. J., nukentėjusiajam būnant pas jį namuose, kalbėjo, jog išvažiuos šeštadienį, kitą dieną eis apkirpti jį, D. A., kad užsienyje neatrodytų kaip vagis, dėl ko D. A. pasidarė keista, ėmė imti baimė ir jis, pamatęs, kad planšetėje yra galimybė per „Facebook“ programėlę susirašinėti, parašė broliui, jog bus išvežtas, bijo, niekur nenori važiuoti, kad kažką reikia daryti; tačiau apklausiamas 2019 m. lapkričio 11 d. teisiamajame posėdyje, D. A. nurodė, kad tokio turinio pokalbiai su V. J. vyko po to, kai jis (D. A.) pavartojo alkoholio ir narkotinių medžiagų – žolės. Šią aplinkybę patvirtino ir apklausiamas 2018 m. liepos 13 d. liudytoju. Gynėjas nurodo, kad, vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintu sąrašu, Tetrahidrokanabinolis (THC) (žolės veiklioji medžiaga) yra psichotropinė medžiaga, sukelianti haliucinogeninį poveikį. Todėl gynėjas nurodo, kad kyla pagrįsta abejonė dėl D. A. galimybės suvokti pokalbių su V. J. turinį ir juos tinkamai vertinti, būnant apsvaigus nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų. Teismas, vertindamas D. A. parodymus šioje dalyje, nevertino šios aplinkybės ir dėl šių aplinkybių nuosprendyje nepasisakė.

2.3. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. J. kaltu, konstatavo, kad jis (V. J.) parsivedė D. A. į savo gyvenamąją vietą butą, esantį (duomenys neskelbtini), toliau jame laikė tikslu išvežti jį į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas, taip apribojo jo galimybes pasirinkti buvimo vietą ir laisvai judėti. Darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi D. A. paaiškinimais apie tai, kad buto durys visą laiką buvo užrakintos ir jam susidarė įspūdis, kad iš buto išeiti nebepavyks (2018 m. liepos 13 d. apklausa). Gynėjo teigimu, vertinant šią D. A. parodymų dalį, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įspūdis, jog jis yra stebimas, o buto durys rakinamos tam, kad jis nepabėgtų, D. A. yra susidaręs būnant jam apsvaigus nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų. Tuo pačiu gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. J. gyveno bute, esančiame miegamajame (duomenys neskelbtini) miesto rajone, trečiame namo aukšte ir buto durų rakinimas yra įprasta praktika, susijusi su saugumu, skirtingai nei D. A. gyvenamojoje kaimo vietovėje, kur tokių saugumo priemonių – rakinti gyvenamosios patalpos duris, būnant namuose – nėra. Gynėjas nurodo, kad D. A., apklausiamas 2019 m. lapkričio 11 d. teisiamajame posėdyje, nurodė nejautęs spaudimo, prievartos, būdamas minėtame bute, kur buvo raktas nepastebėjęs, planšete naudotis jam nedraudė.

2.4. Gynėjas skunde nurodo, kad, nors V. J. nuteistas už tai, kad veikė bendrininkų grupe su R. D., tačiau pastarajam iš nukentėjusiojo paėmus mobiliojo ryšio telefoną „Huawei Y3“, kad D. A. negalėtų susisiekti su artimaisiais, V. J. davė nukentėjusiajam planšetinį kompiuterį su instaliuotomis internetinėmis pokalbių programėlėmis ir pajungtu internetiniu ryšiu, t. y. ryšio priemonę, leidžiančią jam laisvai bendrauti su išoriniu pasauliu, kuo pastarasis netrukdomas ir pasinaudojo. Toliau gynėjas aptaria bendrininkavimo institutą ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad R. D. ir V. J. veikė bendrininkų grupe, būdami iš anksto susitarę ir turėdami bendrą nusikalstamos veikos tikslą. Pirmosios instancijos teismas dėl šių prieštaravimų nepasisakė ir, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jų nevertino.

2.5. Gynėjas nurodo, kad nuteistasis V. J. bylos baudžiamajame procese buvo apklaustas du kartus – ikiteisminio tyrimo metu ir 2023 m. gegužės 31 d. teisiamajame posėdyje, kur davė išsamius bei nuoseklius parodymus, papildančius jo ikiteisminio tyrimo metu pateiktus paaiškinimus. Jis detaliai paaiškino savo bendravimo su R. D. aplinkybes, kad skambindavo jo nurodytu numeriu, nes pastarasis turėjo įvairių prekių, kurias parduodavo pigiau nei rinkos kaina. Gynėjas nurodo ir tai, kad apklausos metu V. J. taip pat nurodė aplinkybes, kurias žinojo iš R. D., o būtent, kad vyriškis, kuris atvyko kartu su juo į (duomenys neskelbtini), vyko pas jo (R. D.) draugą, gyvenantį (duomenys neskelbtini). Kadangi šio draugo nebuvo namuose, paprašė leisti D. A. pabūti pas jį, V. J., iki pastarasis bus paimtas. V. J. taip pat nurodė, kad kartu su D. A. grįžęs namo gėrė alų, rūkė žolę. Teigė, kad išgėręs ir parūkęs D. A. pasidarė keistas, kažko išsigandęs, nustojo bendrauti. Patvirtino ir tai, kad buto durys, kaip įprastai, buvo rakinamos ir dienos metu, ir naktį. Raktas nuo durų buvo laikomas durų spynoje ir jis su D. A. nekonfliktavo, jo negąsdino, bendravimas buvo draugiškas ir savo veiksmais niekaip nesiekė apriboti D. A. galimybės išeiti iš buto. Priešingai, davė jam planšetinį kompiuterį su veikiančia internetine prieiga ir instaliuotomis internetinėmis bendravimo programėlėmis. Gynėjo teigimu, V. J. parodymai iš esmės patvirtina ir nukentėjusiojo D. A. paaiškinimus apie tai, kad 2018 m. birželio 27 d. su V. J. jis nebendravo, tai, kad jis nedraudė pastarajam išeiti iš buto, tai, kad jų bendravimas buvo be prievartos ir grasinimų, tai, kad jam buvo duotas mobilusis įrenginys su internetine prieiga ir galimybe bendrauti su jam žinomais asmenimis. Teismas V. J. parodymus, duotus apklausiant jį teisme, vertino kritiškai ir nurodė, kad apklausiamas teisme, V. J. iškėlė naują versiją dėl bendravimo su R. D. aplinkybių, kas teismo nuomone, paneigta mobiliojo ryšio telefono išklotinėmis. Gynėjas pažymi, kad teismo įvardijamame įrodyme – 2018 m. gruodžio 19 d. Kauno apskrities VPK KP ONTV 2-ojo skyriaus vyresn. specialisto T. K. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad kaltinamieji per laikotarpį nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. liepos 12 d. bendravo telefonu iš viso 39 kartus, kai tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl V. J. parodymų patikimumo, nurodė, kad kaltinamieji 2018 m. liepos 12 d. kontaktavo tarpusavyje net 35 kartus.

2.6. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertindamas V. J. parodymus šioje dalyje ir juos atmesdamas kaip nepatikimus, iš esmės paliko nepašalintą abejonę. V. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad pažinties pradžioje su R. D. bendravo „Facebook“ programėlės „Messenger“ pagalba ir tik nuo 2018 m. birželio 27 d. bendravimas buvo vykdomas telekomunikacijų pagalba. To priežastis ir aplinkybes, sąlygojusias tokius pasirinktus bendravimo su R. D. būdus, jis taip pat detaliai išdėstė apklausos metu. Ikiteisminio tyrimo metu atlikta abonentinių numerių Nr. (duomenys neskelbtini) (R. D.) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (V. J.) analizė patvirtina nuteistojo V. J. parodymus ir nepaneigia iki 2018 m. birželio 27 d. nurodomo V. J. bendravimo su R. D. būdo ir tikslų. Nors pirmosios instancijos teismas, atmesdamas V. J. parodymus apie 2018 m. liepos 12 d. pastarojo susitikimą su R. D. dėl ginamajam reikalingų įrankių, kaip nepatikimus ir jų nevertindamas, konstatavo, kad jo versijos nepatvirtino nei nukentėjusysis D. A., nei kartu vykusi R. D. draugė R. K., tačiau pažymėtina, kad nukentėjusysis D. A. pastarųjų pokalbio negirdėjo, o R. K. nurodė nepažinojusi kartu automobilyje važiavusio D. A., kadangi R. D. jai jo nepristatė, o tik pasakė, kad žmogus prašė pavežti. Gynėjas nurodo, kad R. K. nežinojo netgi tos aplinkybės, kad ne D. A. reikėjo važiuoti į (duomenys neskelbtini), o jos draugas R. D., pasinaudodamas jos automobiliu ir jos galimybe vairuoti automobilį, vežė D. A. į (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, nepaneigta aplinkybė, kad R. D. nepasakojo savo draugei R. K. ir kitų savo kelionės į (duomenys neskelbtini) tikslų.

2.7. Skunde taip pat nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisiamajame posėdyje nuteistasis V. J. nuosekliai teigė, kad su R. D. planavo susitikti 2018 m. liepos 12 d. Tai patvirtina ir 2018 m. gruodžio 19 d. Kauno apskr. VPK KP ONTV 2-ojo skyriaus vyresn. specialisto T. K. tarnybiniame pranešime išanalizuoti mobiliojo ryšio telefono abonentų duomenys, kur užfiksuotas R. D. ir V. J. bendravimas telekomunikacijų pagalba, derinant susitikimo vietą ir laiką. Atliekant šią analizę, nebuvo vertinami kiti abonento, priklausančio R. D., kontaktai, bendravimas su kitais abonentais. V. J. iš R. D. paaiškinimų yra žinoma, kad jis kartu su D. A. vyko pas R. D. pažįstamą, gyvenantį (duomenys neskelbtini). Kadangi šio R. D. pažįstamo nebuvo namuose, o pastarasis skubėjo namo dėl jam taikomos kardomosios priemonės, D. A. liko pas ginamąjį. Ši V. J. versija nebuvo tikrinama, taip pat tai, ar R. D., iki atvykdamas pas jį, nebandė susisiekti su kitais abonentais – pažįstamu, gyvenančiu (duomenys neskelbtini), bet, jo neradęs, kartu su D. A. atvyko prie „IKI“ parduotuvės.

2.8. Gynėjas skunde pažymi, kad byla tuo metu kaltinamojo R. D. atžvilgiu buvo išskirta, tačiau šiuo atveju jis atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu sutiko duoti parodymus po to, kai bus ištirti kiti byloje surinkti įrodymai. Todėl, išskiriant bylą R. D. atžvilgiu ir nagrinėjant bylą, kurioje buvo kaltinamas V. J., nebuvo žinoma R. D. pozicija dėl jam pareikštų kaltinimų. Gynėjas cituoja teismų praktiką šiuo klausimu ir teigia, kad V. J. ir R. D. veikos, kurios jiems inkriminuotos, yra neatskiriamai susijusios, todėl gynybos nuomone, išskyrus bylą R. D. atžvilgiu, buvo apribota teismo galimybė patikrinti V. J. nurodytas aplinkybes. Neapklausus R. D., kuris sutiko duoti parodymus ir paaiškinti jam žinomas aplinkybes, kyla daug abejonių ir prieštaravimą, kurių pašalinimui byloje surinkti įrodymai nėra pakankami. Toliau gynėjas aptaria nekaltumo prezumpcijos principą, teismų praktiką bei teigia, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. J. atžvilgiu, nepašalino prieštaravimų ir nevertino kiekvieno įrodymo jų viseto atžvilgiu. Teismas, priimdamas 2023 m. liepos 5 d. nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį V. J. atžvilgiu. Apibendrindamas skundo argumentus, gynėjas teigia, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti V. J. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje. Todėl, atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad teismas padarė esminių procesinių ir materialiosios teisės pažeidimų, kurie jam sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. J. gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais. Prokurorė prašė gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas.

4. Nuteistojo V. J. gynėjas apeliaciniame skunde kelia įrodymų vertinimo ir ginamojo kaltės klausimus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. J., nevertino kiekvieno įrodymo jų viseto atžvilgiu, nepašalino prieštaravimų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas, kadangi nėra surinkta įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti ginamojo kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Skunde prašoma priimti naują išteisinamąjį nuosprendį V. J..

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje atliktą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų analizę, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto V. J. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, padarė esminių BPK pažeidimų. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą bei padarė bylos įrodymais nustatytais duomenimis pagrįstas išvadas dėl V. J. padarytų veiksmų teisinio vertinimo, jo kaltės įrodytumo.

Dėl įrodymų vertinimo V. J. pripažįstant kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį

6. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų, panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.

7. Šiame BK straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus), kurių objektas yra žmogus ir kurie sudaromi, siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad prekybos žmonėmis tikslas yra žmogaus išnaudojimas, kuris gali pasireikšti šiomis formomis: 1) išnaudojimas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, 2) prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, 3) priverstinei, fiktyviai santuokai, 4) priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, 5) nusikalstamai veikai daryti, 6) kitais išnaudojimo tikslais. Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei. Todėl būtinas prekybos žmonėmis požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiu palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Šis poveikis gali būti padaromas tokiais alternatyviais būdais: 1) panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba 2) kitaip atimant galimybę priešintis, arba 3) pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba 4) panaudojant apgaulę, arba 5) priimant ar sumokant pinigus, arba 6) gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas. Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų, atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kuria nurodyta išnaudojimo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021). Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai, priverstiniam darbui, nusikalstamoms veikoms daryti ar išnaudojamas kitaip, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, Nr. 2K- 156- 699/2018, Nr. 2K-281-489/2019, Nr. 2K-214-976/2023).

8. Skundžiamu nuosprendžiu V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su R. D., pasinaudodami D. A. pažeidžiamumu dėl jo sunkios materialinės padėties, nuolatinio darbo ir pajamų neturėjimo, tuo, kad D. A., būdamas tik 2018 m. kovo mėn. paleistas iš įkalinimo įstaigos, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, bei pasinaudodami tuo, kad D. A. žinojo apie R. D. kriminalinę praeitį, kas jam kėlė pagrįstą baimę priešintis, verbavo D. A., turėdami tikslą jį išnaudoti nusikalstamai veikai – turto grobimui užsienyje daryti, V. J. parsivedė D. A. į savo gyvenamąją vietą, kurioje laikė jį, taip apribojus pastarojo galimybes pasirinkti buvimo vietą ir laisvai judėti, kol D. A. buvo surastas policijos pareigūnų.

9. Gynėjas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant V. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, ir su teismo padarytomis išvadomis. Nurodo, kad nuteistojo kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, grindžiama vien tik nukentėjusiojo parodymais, kuriuos teismas nepagrįstai vertino kaip nuoseklius ir patvirtintus kitais byloje surinktais įrodymais, nors, gynėjo teigimu, nukentėjusysis, apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek teisiamajame posėdyje, nurodė skirtingas aplinkybes. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

10. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės yra nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje – teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, Nr. 2K- 189- 648/2016, Nr. 2K‑23‑697/2019, Nr. 2K-41-697/2021). Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai skundžiamame teismo sprendime teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K- 73-495/2022, Nr. 2K-193-648/2022, Nr. 2K-187-976/2023).

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, skundžiamą nuosprendį, gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir proceso dalyvių pasisakymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, sprendžia, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nuteistojo V. J. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu priėjo prie išvados dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, teisiamuosiuose posėdžiuose patikrino teisėtais būdais gautus bylos duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, ištyrė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir juos pagrįstai pripažino įrodymais, pagrindžiančiais V. J. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių duomenų atitiktį įrodymams keliamiems reikalavimams ir jų įrodomąją vertę bei tinkamai nustatė visus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, priešingai nei teigiama skunde, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų ir procesinių pažeidimų nepadarė – įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Pažymėtina, kad nenustačius, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K- 421/2013, Nr. 2K-187-976/2023).

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. J. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį pagrįstai grindė ne tik apeliaciniame skunde gynėjo ginčijamais nukentėjusiojo D. A. parodymais, tačiau ir išsamia bei nešališka kitų bylos duomenų, kurie jungiasi į nuoseklią ir nepertraukiamą grandinę, analize. Nuteistojo kaltė pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu, o gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra deklaratyvūs. Kaip minėta, vien tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja apeliantas, savaime nereiškia, kad įrodymai įvertinti, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.

Žemesnės instancijos teismas

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. A. parodymų patikimumu, nors pačioje proceso pradžioje pastarasis iš tiesų nurodė kitokias aplinkybes nei tas, kurias vėlesnio proceso metu itin detaliai ir nuosekliai dėstė daug kartų.

15. Ikiteisminio tyrimo pradžioje apklaustas D. A. nurodė, kad joks nusikaltimas prieš jį nebuvo padarytas, teigė nežinantis, kaip policijos pareigūnai jį rado, o į (duomenys neskelbtini) vyko pas pažįstamą S. (t. 1, b. l. 169). Tačiau vėliau, apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu (taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją), tiek bylą nagrinėjant Kauno apygardos teisme teisiamajame posėdyje, nukentėjusysis D. A. išdėstė kitokią poziciją ir vėliau procese jos nuosekliai laikėsi. D. A. detaliai nurodė, jog jam buvo siūloma važiuoti į užsienį vogti, jis nenorėjo, tačiau pakluso, nes bijojo vyro Nr. 1 (vėliau atpažino R. D., kaip jo įvardintą šiuo numeriu), taip pat teigė, kad vyras Nr. 3 (nurodė šiuo numeriu įvardinęs V. J.) nusivedė į butą, jam sakė, jog reikės palaukti, kad važiuos į užsienį, dėl to bus apkirptas, jam nupirks drabužių. Vyras Nr. 3 aiškino, kad taip padarys todėl, kad užsienyje, jam darant nusikaltimus, dėl jo nekiltų įtarimų, kad kiti neįtartų, jog jis darys nusikaltimus; kad atrodytų tvarkingai, normaliai apsirengęs, o drabužiai paslėptų jo tatuiruotes (kaip įvardino – „nakolkes“), kad kuo mažiau jo išvaizda sukeltų įtarimo, jog jis gali daryti nusikaltimus. Sakė, kad užsienyje jam kiti viską paaiškins, kaip daryti nusikaltimus, pasakė, kad reikės užsienyje vogti iš parduotuvių. Nukentėjusysis nurodė jautęs nerimą ir baimę, nes bute buvo stebimas, durys buvo rakinamos. Jis norėjo kreiptis pagalbos, bet neturėjo savo telefono, jį dar automobilyje buvo paėmęs pirmasis asmuo, o išeiti negalėjo.

16. Minėtose apklausose D. A. paaiškino ir jo parodymų keitimosi priežastis. Nukentėjusiojo teigimu, V. J., kai jie tik buvo pristatyti į policiją, liepė sakyti, kad jie netyčia susitiko (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės, nuėjo išgerti, parūkyti pas jį (V. J.) į namus ir ten liko pas jį nakvoti, o pasą rado. Nukentėjusysis, bijodamas nuteistųjų, pirminėje apklausoje tokias aplinkybes ir nurodė. Taip pat patvirtino, kad vėlesni jo parodymai yra teisingi, parodymus davė laisva valia (t. 1, b. l. 178–183; t. 2, b. l. 39–45; t. 8, b. l. 42–45). Todėl nukentėjusiojo D. A. vėliau keletą kartų duoti detalūs, logiški ir tarpusavyje sutampantys parodymai, kuriuose aiškiai atskleidžiami V. J. padarytos nusikalstamos veikos požymiai, pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti, kaip V. J. kaltę patvirtinantys įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytoju policijos pareigūnas A. M. patvirtino, kad netrukus po to, kai V. J. bute buvo rastas nukentėjusysis, pastarasis iš pat pradžių prie įtariamųjų nieko nenorėjo kalbėti, iš jo veiksmų matėsi, kad jis yra išsigandęs, bijo; lauke, kai šalia nebuvo įtariamųjų, nukentėjusysis jam paaiškino, kad jį atvežė į (duomenys neskelbtini), nes norėjo išvežti į užsienį vagystėms daryti, tuo tikslu įtariamieji davė svetimą dokumentą bei atėmė iš jo telefoną, kad jis negalėtų susisiekti (t. 1, b. l. 164–166; t. 8, b. l. 54–58). Šios aplinkybės patvirtina, kad pirminius parodymus nukentėjusysis D. A. davė, būdamas įbaugintas nuteistųjų, paveiktas nuteistojo V. J. įtakos, nurodymo, ką reikia sakyti pareigūnams. Nukentėjusiojo nurodytos jo parodymų kitimo priežastys teisėjų kolegiją įtikina, nes, kaip dar bus aptarta vėliau, byloje ištirtais įrodymais nustatyti duomenys patvirtina būtent vėlesnius pastarojo parodymus.

17. Gynėjas skunde nurodo, kad V. J. bute nukentėjusysis D. A. vartojo alkoholinius gėrimus, narkotines medžiagas (rūkė „žolę“), todėl, būdamas apsvaigęs galėjo neadekvačiai suvokti situaciją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo galimybės suvokti V. J. bute vykusių pokalbių apie jo išvežimą į užsienį daryti nusikalstamų veikų turinį, pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo gynėjas skunde, byloje nėra užfiksuota, kad nukentėjusysis būtų apsvaigęs nuo alkoholio bei narkotinių medžiagų, dėl ko galėjo ne taip viską suprasti. Liudytoju apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas A. M. parodė, kad D. A. kalbėjo rišliai, apsvaigęs nebuvo; kalbantis, alkoholio kvapas nesijautė, pastarasis nesvirduliavo, negriuvinėjo, kalbėjo normaliai (t. 8, b. l. 54–58). Nors byloje esančioje specialisto išvadoje buvo nustatyta, kad D. A. šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties (t. 2, b. l. 88), tačiau pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo galimybe suvokti įvykio situaciją, nebuvo nustatytas jo apsvaigimas, taip pat nenustatyta jokių aplinkybių abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu. Kaip minėta, nukentėjusysis visų vėlesnių, nei pirmosios, apklausų metu detaliai ir nuosekliai tvirtino tas pačias aplinkybes (kad jam buvo aiškinama, jog reikės važiuoti į užsienį vogti iš parduotuvių, tuo tikslu jį apkirps ir aprengs, kad keltų mažiau įtarimų, kad iš jo paėmė mobiliojo ryšio telefoną, atvežė į (duomenys neskelbtini), davė svetimo asmens vardu išduotą dokumentą, kad nuvedė į butą, iš kurio jis negalėjo laisvai išeiti, buvo stebimas, durys buvo rakinamos, jautė nerimą ir baimę), jo parodymai dėl esminių bylos aplinkybių nesikeitė, o pirminių parodymų davimo priežastys jau buvo aptartos. Visa tai patvirtina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl D. A. parodymų nepatikimumo yra deklaratyvūs apelianto teiginiai. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atliko išsamią nukentėjusiojo parodymų analizę bei, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgė ir į tai, kad juos patvirtina liudytojų parodymai bei kiti pirmosios instancijos teismo ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o gynėjo skunde nukentėjusiojo pozicijos nepatikimumas grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi.

18. Nukentėjusiojo D. A. parodymai nagrinėjamoje byloje, be abejo, yra vienas iš pagrindinių įrodymų, kuriais grindžiama nuteistojo V. J. kaltė, tačiau jie nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys byloje nustatomas nusikalstamos veikos aplinkybes. Nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis R. D. vairuojamu automobiliu buvo atvežtas tiesiai į (duomenys neskelbtini), o ne važiavo pas R. D. draugą į (duomenys neskelbtini), kur, kaip teigė nuteistasis V. J., turėjo pasilikti, kad iš nukentėjusiojo buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas, jam buvo duotas kito žmogaus asmens dokumentas, kad nuteistasis parsivedė D. A. į savo gyvenamąją vietą – butą, kur jis buvo laikomas apribojus jo galimybes laisvai judėti, todėl prašė draugės ir brolio pagalbos, kad buvo išsigandęs, patvirtina liudytojų A. M., J. V., D. V., Ž. G., J. Z. parodymai, taip pat byloje esančių asmens aprodymų atpažinti protokolų, įvykio vietos apžiūros, daiktų, dokumentų pateikimo protokolų, apžiūros protokolų, mobiliojo ryšio telefonų išklotinių analizės bei išanalizuotų susirašinėjimų turinys, taip pat mobiliojo ryšio telefonų abonentų jungimosi prie atitinkamų telekomunikacijos bokštų analizės turinys, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos informacijos turinys.

18.1. Liudytojas D. V. (nukentėjusiojo brolis) ir liudytoja Ž. G. (nukentėjusiojo draugė) patvirtino D. A. parodymus apie tai, kad jis susisiekė su jais per „Messenger“ programėlę, prašydamas pagalbos ir nurodydamas, kad iš jo yra paimtas telefonas ir, kad jį nori per prievartą išvežti į užsienį. Įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas ir paimtas planšetinis kompiuteris, kuriuo naudojosi nukentėjusysis ir rašė žinutes tiek savo draugei, tiek broliui, užfiksuotas susirašinėjimų turinys. Nukentėjusysis D. A. atpažino šį planšetinį kompiuterį, kuriuo rašė broliui ir draugei, taip pat buvo išanalizuoti pastarojo brolio D. V. pateikti susirašinėjimai su nukentėjusiuoju ir Ž. G., iš kurių matyti, kad D. A. žinutėse broliui prašo pagalbos, rašo, kad jis dabar yra (duomenys neskelbtini), jį išveža į kitą šalį, jis nenori važiuoti, bet jį veža šeštadienį, jis neturi telefono, iš jo paimtas, kad rytoj turi vežti aprengti, nežino, ką daryti, apibūdina vietovę, kurioje jis yra. Liudytojos Ž. G. nukentėjusiojo broliui D. V. rašytose žinutėse užfiksuota, kad jai D. A. sakė pranešti, jog jį šeštadienio rytą išveža, labai svarbu greičiau paskelbti paiešką, nurodė vietovę, kurioje yra, apytikriai nurodė butą, taip pat kad jis negali pabėgti, nes užrakintos durys (t. 1, b. l. 75–77; t. 2, b. l. 11– 15; t. 2, b. l. 105). Šių liudytojų parodymus patvirtina ir susirašinėjimų per „Messenger“ programėlę turinys, iš kurio matyti, kad Ž. G. ir D. V. 2018 m. liepos 13 d. naktį susirašinėjo su D. A. apie tai, jog nukentėjusysis prašė pagalbos, nurodydamas, kad yra nežinomoje vietoje (duomenys neskelbtini) ir šeštadienį rytą per prievartą bus išvežtas į užsienį. Taip pat iš minėtų susirašinėjimų matyti, kad nuteistasis V. J. aiškino nukentėjusiajam, kaip su juo bus elgiamasi (kad reikės jį apkirpti, perrengti, kad išvežtas bus šeštadienį). Iš šių susirašinėjimų akivaizdu ir tai, kad nukentėjusysis D. A. jautė nerimą, bijojo, todėl ir ieškojo būdų susisiekti su artimaisiais, kad būtų surastas.

18.2. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajam įspūdis, jog jis tame bute yra stebimas ir durys rakinamos, susidarė dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, tačiau, kaip minėta, objektyviais bylos įrodymais paneigta aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs. Be to, jo nurodomas aplinkybes patvirtina įvykio vietos apžiūros metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rasto ir paimto mobiliojo ryšio telefono, priklausiusio nuteistajam V. J. apžiūros duomenys, iš kurių matyti, kad 2018 m. liepos 12 d. 20:48:11 val. į V. J. telefoną gautas pranešimas nuo tel. Nr. (duomenys neskelbtini) įvardinto „S“ „atrakink duris“ ( t. 1, b. l. 75–77; t. 1, b. l. 99; t. 1, b. l. 101–104). Liudytoja apklausta nuteistojo pažįstama J. V. patvirtino, kad buvo išėjusi trumpam pas seserį, ją išleido V. J., o, grįžus jai į butą, duris atrakino taip pat jis ir vėliau jas užrakino (t. 9, b. l. 40–41).

18.3. Aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo išsigandęs, nenorėjo kalbėti prie įtariamųjų, nes bijojo, patvirtino ir liudytoju apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas A. M., kuris nurodė, kad nukentėjusysis, atokiau nuo kitų, paaiškino, jog į brolį kreipėsi pagalbos, nes kitaip negalėjo kreiptis į policiją, kadangi iš jo buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas (t. 1, b. l. 164–166). Tai, kad į brolį kreipėsi būtent pagalbos, o ne panešti, jog išvyksta į užsienį, nukentėjusysis D. A. akcentavo atsakydamas į klausimus ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (t. 8, b. l. 42–45). Šie duomenys patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis nenorėjo niekur važiuoti, bute (duomenys neskelbtini) buvo laikomas ir stebimas bei neturėjo galimybės laisvai judėti, išeiti.

18.4. Taip pat iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusysis D. A. pateikė asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą J. Z. vardu, kurią, kaip jis nurodė, gavo iš pirmojo asmens (vėliau atpažinto kaip R. D.) (t. 1, b. l. 170–172). Liudytojo J. Z. parodymais – jo asmens tapatybės kortelę, kuri buvo rasta pas D. A., iš liudytojo už alaus butelį įsigijo kaltinamasis R. D. (t. 2, b. l. 124–127).

18.5. Nors skunde teigiama, kad nebuvo tikrinama nuteistojo versija, jog nukentėjusysis iš pradžių vyko pas draugą į (duomenys neskelbtini), o, jo neradus, liko V. J. bute, tokia pozicija atmestina kaip gynybinė. Mobiliojo ryšio telefono išklotinėse užfiksuota informacija patvirtina, kad paskutinis išeinantis skambutis iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio nukentėjusiajam D. A., fiksuotas, tuo metu abonentui esant (duomenys neskelbtini), vėliau fiksuoti tik įeinantys skambučiai, į kuriuos neatsakoma. 2018 m. liepos 12 d. 17.05 val. šis abonentas yra išjungiamas (t. 3, b. l. 152–155). Tai atitinka nukentėjusiojo parodymus, kad jam įsėdus į R. D. automobilį, mobiliojo ryšio telefonas iš jo buvo paimtas. Taip pat iš Kauno apskr. VPK KP ONTV 2-ojo skyriaus vyresn. specialisto T. K. tarnybinių pranešimų, kuriuose išdėstyta mobiliojo ryšio telefonų abonentų duomenų ir gautos informacijos analizė, matyti, kad tiek V. J. su kitu nuteistuoju R. D., tiek pastarasis su nukentėjusiuoju D. A. trumposiomis žinutėmis ir skambučiais laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. liepos 12 d. bendravo gana intensyviai. Tuo pačiu matyti, kad R. D. mobiliojo ryšio telefono abonento jungimosi prie atitinkamų telekomunikacijos bokštų informacija paneigia nuteistojo V. J. aiškinimą, kad nukentėjusysis pirmiausiai buvo vežamas į (duomenys neskelbtini), nes iš minėtų duomenų seka, jog R. D. judėjo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), jo mobiliojo ryšio telefono abonentas rišosi prie telekomunikacijos bokštų, esančių tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), paskiausiai prie telekomunikacijos bokšto, esančio (duomenys neskelbtini), ir apimančio adresą (duomenys neskelbtini), kur gyvena nuteistasis V. J.. Be to, matyti, kad R. D., artėjant nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), susisiekė su mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso būtent V. J. (3 t., b. l. 134– 135, 150–151). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. D., iki atvykdamas pas V. J., būtų bandęs susisiekti su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais asmenimis.

18.6. Tai, kad nukentėjusysis D. A. buvo vežamas į (duomenys neskelbtini), kur prie parduotuvės „IKI“ turėjo būti perduotas V. J., patvirtina ir liudytoja apklaustos nuteistojo R. D. draugės R. K. mobiliojo ryšio telefono „Iphone“ apžiūros metu užfiksuoti duomenys, kad jos telefono navigacijos programoje rasti įvesti adresai, tarp kurių yra ir adresas (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 185–188). Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ši liudytoja skirtingai, nei nuteistasis V. J., nurodė vykimo į (duomenys neskelbtini) priežastį – vyko todėl, kad D. A. paprašė R. D. jį nuvežti, tuo tarpu aplinkybių, jog būtų vežusi kokias nors prekes, kurias iš R. D. norėjo įsigyti nuteistasis (kaip nurodė pats V. J.), ji nei vienuose parodymuose nenurodė. Pažymėtina, kad ši nuteistojo pozicija atsirado, tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o ji, be minėtos liudytojos parodymų, paneigta ir pirmiau aptartos mobiliojo ryšio telefonų išklotinės turiniu, rodančiu, kad bendravimas tarp nuteistųjų V. J. ir R. D. fiksuotas labai trumpą laiką – nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. liepos 12 d. Nustatyta, kad nuteistieji 2018 m. liepos 12 d. laikotarpiu nuo 11.30 val. iki 18.06 val. tarpusavyje skambučiais ir trumposiomis žinutėmis bendravo iš viso 15 kartų, o nuteistojo V. J. abonento prisijungimai apėmė jo gyvenamąją vietą (t. 3, b. l. 134–135). SMS žinučių, rastų V. J. mobiliojo ryšio telefone, turinys patvirtina ir tai, kad 2018 m. liepos 12 d. pastarasis su R. D. derino atvykimo vietą ir laiką. Apžiūros protokole užfiksuota, kad 18:02:44 val. gautas pranešimas į V. J. abonentą iš R. D. „prie iki aikstelej as“ (t. 1, b. l. 101–104). Tinkamai pirmosios instancijos teismas įvertino ir jau minėtų mobiliojo ryšio telefono išklotinių turinį, iš kurio seka, kad 2018 m. liepos 12 d. R. D. adresu (duomenys neskelbtini) atvyko apie 18.02 val., tuo tarpu paskutinis jo abonento jungimasis prie (duomenys neskelbtini) esančio telekomunikacijos bokšto ((duomenys neskelbtini)) fiksuotas 16:46 val. (t. 3, b. l. 150– 151). Atsižvelgus į atstumą tarp šių taškų (apie 72,5 km), padaryta išanalizuotais bylos duomenimis pagrįsta išvada, kad vienintelis R. D. kelionės tikslas buvo vykti pas nuteistąjį V. J. adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat 2018 m. liepos 12 d. kontaktai tarp nuteistųjų R. D. ir V. J. bei tarp R. D. ir nukentėjusiojo D. A. visiškai atitinka pastarojo nurodytas jo atvežimo į (duomenys neskelbtini) aplinkybes.

18.7. Nukentėjusiojo D. A. parodymus atitinka bei svarbiomis aplinkybėmis papildo liudytoja apklaustos nuteistojo V. J. pažįstamos J. V. parodymai. Apklausta pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, ji pakankamai detaliai papasakojo apie jai žinomas aplinkybes, jog V. J. užsiiminėjo žmonių vežimais į užsienį, patvirtino, kad būdavo, jog pas juos atvykdavo žmonės, kurie likdavo per naktį, rūkydavo „žolę“, vėliau juos išveždavo į užsienį dirbti, veždavo autobusiuku. Liudytoja patvirtino ir tai, kad V. J. norėjo išvežti D. A. į užsienį, jam buvo davęs netikrą pasą. Taip pat liudytoja paaiškino ir skirtingų pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų priežastį – V. J. jai liepė viską neigti, meluoti ir nieko nesakyti (t. 9, b. l. 40–41). Netikėti šios liudytojos teisiamajame posėdyje duotais parodymais nėra pagrindo, o nuteistojo V. J. teiginys, kad J. V. jį apkalbėjo dėl to, kad jie išsiskyrė, bylos duomenimis nepatvirtintas. Priešingai, šios liudytojos nurodomas aplinkybes atitinka asmens kratos protokole užfiksuoti duomenys, kad 2018 m. liepos 13 d. V. J. asmens kratos metu rasta ir paimta piniginė, kurioje buvo vizitinė kortelė „E“ (t. 5, b. l. 85–88); kaip matyti iš 2019 m. gegužės 27 d. apžiūros protokolo, apžiūrėjus vizitinę kortelę „E“, joje atspausdintas tekstas „LIETUVA-PRANCŪZIJA-LIETUVA per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą, VEŽAME: Žmones Siuntinius Automobilius Vairuoja malonūs vairuotojai. Kelionės metu žmonės ir siuntiniai yra apdrausti. VAŽIUOJAME KIEKVIENĄ SAVAITĘ Vežame nuo durų iki durų. (duomenys neskelbtini) el. p. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 89–91, 93, 94).

19. Aptarta byloje ištirtų įrodymų vertinimo analizė patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai patikrino nukentėjusiojo D. A. parodymų patikimumą, pastarojo parodymai, priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, kartu su liudytojų parodymais bei objektyviais bylos įrodymais nustatytais duomenimis, atskirose detalėse sutampančiais ir vieni kitiems neprieštaraujančiais, jungiasi į nuoseklią, neprieštaringą bei logišką duomenų grandinę, duodančią pagrindą išvadai, kad nuteistasis V. J., veikdamas su bendrininkų grupe su kitu nuteistuoju, pasinaudojant nukentėjusiojo pažeidžiamumu, verbavo nukentėjusįjį, turėdami tikslą jį išnaudoti nusikalstamai veikai užsienyje daryti, bei, parsivedęs nukentėjusįjį D. A. į savo gyvenamąją vietą, apribojęs jo galimybes pasirinkti buvimo vietą ir laisvai judėti, laikė joje tikslu išvežti jį ir išnaudoti nusikalstamoms veikoms užsienyje daryti. Nors apeliaciniame skunde argumentuojama, kad nuteistasis V. J. nukentėjusiojo laisvės niekaip neribojo, o priešingai – netgi davė jam planšetinį kompiuterį su interneto ryšiu, sutikti su šiuo argumentu nėra pagrindo. Akivaizdu, kad nuteistasis, duodamas nukentėjusiajam planšetinį kompiuterį dėl neapsižiūrėjimo su interneto ryšiu, siekė, jog šis, žiūrėdamas filmą, užsimirštų, o ne tam, kad pastarasis galėtų susisiekti su artimaisiais. Tai, kad nukentėjusysis, pasinaudodamas jam duotu planšetiniu kompiuteriu, tai padarė, neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis pasirinkimo laisvę turėjo, tuo pačiu nešalina nuteistojo V. J. atsakomybės. Todėl gynėjo skundo argumentai, kad nukentėjusiojo laisvė nebuvo apribota, o durų rakinimas yra įprasta praktika, neatitinka, kaip minėta, nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nei teismų praktikos.

20. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinamas ginčijamų apeliaciniame skunde nusikalstamos veikos požymių turinys: asmens laisvė kaip saugoma vertybė suprantama ne tik kaip galimybė daryti kūno judesius, judėti erdvėje, pasirinkti buvimo vietą (fizinė laisvė), bet ir kaip asmens gebėjimas nuspręsti ir veikti savarankiškai, pasirinkti savo elgesio variantą, rinktis iš keleto apsisprendimo ir veikimo alternatyvų (valios laisvė). Pažeisti kito žmogaus valios laisvę reiškia atimti galimybę pačiam pasirinkti elgesio variantą, priversti jį elgtis taip, kaip nori kaltininkas, palenkti jo valią, įgyti jo laisvę varžančią kontrolę ir pan. Pagal teismų praktiką asmens laisvės suvaržymas prekybos žmonėmis bylose gali būti susijęs tiek su visiška, tiek su daline kito žmogaus sprendimų ir veiksmų kontrole. Pvz., asmens laisvės suvaržymo pasinaudojant jo pažeidžiamumu ar priklausomumu atvejais pirmiausia pažeidžiama asmens valios laisvė, o prievartinė tokios veikos esmė užmaskuota tam tikru kaltininko ir aukos susitarimu, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių auka sutinka būti kontroliuojama ir išnaudojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, Nr. 2K- 258- 788/2022).

21. Išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti tikslas aiškinamas kaip siekis pasinaudoti kitu asmeniu, kad šis nusikalstamą veiklą organizuojančių asmenų (asmens) naudai atliktų nusikalstamus veiksmus (darytų vagystes, platintų ar gabentų narkotikus, vežtų nusikalstamos kilmės grynuosius pinigus, rinktų iš apgautų žmonių pinigus ir pan.). Paprastai tokių asmenų panaudojimas nusikalstamoms veikoms daryti leidžia sumažinti nusikalstamos veiklos organizatorių rizikas ir išlaidas. Kita vertus, vien tai, kad asmuo sutiko su pasiūlymu įsitraukti į nusikalstamą veiklą, savaime nereiškia, kad tokį asmenį siekiama išnaudoti. Išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis sudedamasis elementas siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, Nr. 2K- 258- 788/2022). Todėl išvada dėl tikslo išnaudoti nusikalstamoms veikoms vykdyti daroma tais atvejais, kai nustatytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad užverbuoti asmenys, nors ir rizikuoja būti patraukti atsakomybėn, nėra pagrindiniai nusikalstamos veiklos naudos gavėjai, t. y. jie veikia ne savo iniciatyva, o pagal juos kontroliuojančių asmenų nurodymus, kaip beteisiai kitų asmenų valios vykdytojai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-788/2022).

22. Pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu kaip prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymis – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Piktnaudžiavimas pažeidžiamumu gali būti konstatuojamas, kai asmuo tokį pasiūlymą priima ir kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės ar socialinės situacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 290/2014, Nr. 2K- 432/2014, Nr. 2K-173-693/2018, Nr. 2K-288-648/2018). Aukos pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies: fizinis, psichologinis, emocinis, socialinis ar ekonominis. Piktnaudžiavimas aukos pažeidžiamumu turi būti pakankamai rimto pobūdžio ir masto, kad būtų paneigta nukentėjusio asmens sutikimo reikšmė, ypač tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo neidentifikuoja savęs kaip aukos; kai jis ir toliau lieka priklausomas ar kitaip prisirišęs prie to, kuris piktnaudžiavo jo pažeidžiamumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-788/2022). Pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis, įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus, suvokė ar numanė sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Ar tai būtų nukentėjusiojo psichinis ir psichologinis pažeidžiamumas, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, materialinė padėtis, šios aplinkybės turi lemti suvaržytą nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudaryti kaltininkui akivaizdžią galimybę manipuliuoti nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo pažeidžiamumą gali nulemti tiek viena, tiek kelios susidėjusios aplinkybės, reikšmingai apsunkinančios galimybę atsisakyti priimti kaltininko pasiūlymą būti išnaudojamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021).

23. Atsižvelgiant į šią teismų praktiką, darytina išvada, kad pirmiau aptarti duomenys, vertinant juos nukentėjusiojo D. A. parodymų kontekste, patvirtina, jog V. J. nukentėjusiojo atžvilgiu realizavo objektyviuosius BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nukentėjusiojo pažeidžiamumą lemiančias faktines aplinkybes. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis D. A. buvo neseniai paleistas iš įkalinimo įstaigos, neturėjo namų, turto, su savo šeima nebendravo, neturėjo jokio darbo ir pragyvenimo šaltinio, jo materialinė padėtis buvo sunki. Nukentėjusysis tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, tiek apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad apie jo padėtį teiravosi vieno susitikimo metu prie jo privažiavę asmenys (R. D. ir dar du jam nepažįstami vyrai), tarp kurių buvo ir V. J.. Jie klausinėjo jo, kur „sėdėjęs, už ką, ar nebijo važiuoti vogti“. Taip pat D. A. nurodė, kad R. D. pažinojo kaip „b“, t. y. susijusį su nusikaltimais, kuriam bijojo atsakyti „ne“. Jam buvo sakoma, kad „reikia važiuoti, viskas jau paruošta“, „būk pasiruošęs ant rytojaus pietų važiuoji“. Taigi, nuteistajam V. J. buvo žinoma nukentėjusiojo situacija, kad jis neseniai išėjęs iš įkalinimo įstaigos, neturi gyvenamosios vietos, teisėtų pajamų, todėl jis kartu su kitu nuteistuoju R. D. pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu dėl sunkios jo materialinės padėties savo tikslams (išnaudoti nukentėjusįjį vagystėms užsienyje daryti) pasiekti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria motyvuotai ir pagrįstai apygardos teismo išvadai, kad nukentėjusiojo pažeidžiamumą lėmė sudėtinga jo materialinė padėtis, darbo, pragyvenimo lėšų, būsto neturėjimas, negebėjimas pasirūpinti savo gyvenimu. Tai, kad, pasak gynėjo, nukentėjusiojo laisvė fiziškai nebuvo varžoma tiek, kad jam būtų grasinama, atliekami prievartiniai veiksmai, tai, kad jam netyčia buvo duotas mobilusis įrenginys su internetine prieiga, kuriuo nukentėjusysis susisiekė su jam žinomais asmenimis, savaime nepaneigia prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos. Kaip jau buvo aptarta, prekybos žmonėmis nepaneigia aukos sutikimas (neprieštaravimas) būti išnaudojamai, priešingai – išnaudojimas pasinaudojant aukos pažeidžiamumu ir (ar) priklausomumu nuo kaltininko paprastai vyksta aukai nesipriešinant. Taigi, nukentėjusiojo D. A. parodymai kartu su kitais bylos įrodymais patvirtina, jog nuteistasis naudojosi pastarojo pažeidžiamumu, t. y. jo sunkia materialine padėtimi. Nuteistojo versija, kad D. A. jo bute pasiliko tik dėl to, kad, nuvykęs į (duomenys neskelbtini), nerado savo draugo, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai paneigta.

24. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nebuvo jokio pagrindo išvadai, jog V. J. veikė bendrininkų grupe su R. D.. Kaip jau minėta, byloje esančių pareigūnų tarnybinių pranešimų ir nuteistųjų mobiliojo ryšio telefonų išklotinių turinys patvirtina intensyvų V. J. bendravimą trumposiomis žinutėmis ir skambučiais su kitu nuteistuoju R. D. įvykio laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. liepos 12 d. (viso 39 kartus). Taip pat mobiliojo ryšio telefonų išklotinių analizė patvirtina, kad 2018 m. birželio 27 d. užfiksuota 10 kontaktų tarp V. J. ir R. D.. Šią dieną paskutinis V. J. skambutis R. D. fiksuotas 16.49 val., pagal telekomunikacijos bokštą V. J. ir R. D. esant (duomenys neskelbtini), kas visiškai atitinka byloje nustatytas aplinkybes apie nuteistųjų suorganizuotą tarpusavio susitikimą su nukentėjusiuoju bei nukentėjusiojo D. A. parodymus apie tai, kad praėjus maždaug 2 savaitėms po pirmojo susitikimo su R. D., V. J. buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini) pasižiūrėti, ar nukentėjusysis yra tinkamas užsienyje daryti nusikaltimus. Be to, 2018 m. liepos 12 d. laikotarpiu nuo 11.30 val. iki 18.06 val. nuteistieji tarpusavyje skambučiais ir trumposiomis žinutėmis bendravo iš viso 15 kartų, o V. J. abonento prisijungimai apėmė jo gyvenamąją vietą. Taip pat trumpųjų SMS žinučių, rastų nuteistojo V. J. telefone turinys, kaip minėta, patvirtina, kad V. J. su R. D. 2018 m. liepos 12 d. tarpusavyje derino atvykimo vietą ir laiką prie „IKI“ parduotuvės, taip pat, nukentėjusiajam prasitarus, kad jo asmens dokumentas paimtas ir yra policijoje, iš karto buvo surastas ir duotas kito asmens dokumentas. Šių objektyvių bylos aplinkybių visuma, priešingai nei teigiama skunde, patvirtina nuteistųjų V. J. ir R. D. tyčios turinį bendrininkaujant, todėl pagrįstai V. J. pripažintas kaltu, veikęs bendrininkų grupe su R. D..

25. Todėl skundo argumentai, kad byloje nėra įrodytos konkrečios nuosprendyje konstatuotos prekybos žmonėmis nusikaltimo esmę sudarančios faktinės aplinkybės ir V. J. nepagrįstai nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, atmetami kaip nepagrįsti.

26. Nėra pagrindo sutikti ir su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė baudžiamąją bylą R. D. atžvilgiu, nesiėmė priemonių užtikrinti, kad jis būtų apklaustas teisiamajame posėdyje bei duotų parodymus taip pat ir apie kaltinimą bendrininkavus su nuteistuoju V. J.. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, esant įstatyme numatytoms sąlygoms, priėmė sprendimą baigti nagrinėti baudžiamąją bylą, nedalyvaujant R. D.. Aptartais bylos įrodymais nustatytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo išvadas dėl V. J. kaltės pakeistų kito nuteistojo R. D., kuris nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje, parodymai. Bylos duomenimis, R. D. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o, pradėjus baudžiamąją bylą nagrinėti teisme, sutikęs duoti parodymus po visų proceso dalyvių apklausų, pasislėpė nuo teismo. Po ilgai trukusios paieškos 2022 m. lapkričio 8 d. pirmosios instancijos teisme buvo gauta informacija iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos apie tai, kad Interpolo duomenimis R. D. Jungtinėje Karalystėje nėra sulaikytas; jis buvo paleistas po suėmimo, kadangi nebuvo pristatytas į teismą; šiuo metu jis ieškomas ekstradicijos tikslu ir už veiką, kurios padarymu jis įtariamas Jungtinėje Karalystėje (t. 11, b. l. 7). Pirmosios instancijos teismas 2023 m. kovo 8 d. priėmė nutartį tęsti bylos nagrinėjimą, nedalyvaujant kaltinamajam R. D.. Minėtos nutarties turinys patvirtina, kad byloje dalyvaujanti prokurorė neprieštaravo bylos nagrinėjimui, kaltinamajam R. D. nedalyvaujant, o kaltinamasis V. J. ir jo gynėjas pritarė prokurorės pozicijai. 2023 m. gruodžio 6 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauti iš Kauno apygardos teismo persiųsti dokumentai dėl R. D. paieškos – Marijampolės apskrities VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus rašte nurodoma, kad SIRENE Jungtinės Karalystės nacionalinis biuras 2023 m. lapkričio 30 d. raštu informavo apie R. D. sulaikymą Jungtinėje Karalystėje. Duomenų apie planuojamą asmens perdavimą Lietuvos Respublikai kol kas negauta.

27. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, teismui nusprendus bylą nagrinėti, nuteistajam R. D. nedalyvaujant, galimybė patikrinti V. J. nurodomas aplinkybes niekaip nebuvo apribota, o byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu padaryta neginčijama išvada dėl nuteistojo V. J. kaltės ir jo vaidmens jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Atsižvelgiant į tai, kad byla R. D. atžvilgiu nebuvo išskirta, o išnagrinėta, nuteistajam nedalyvaujant, nėra pagrindo remtis gynėjo skunde nurodomu kasacinės instancijos teismo sprendimu, kuris priimtas kitokioje, nei nagrinėjamos bylos, situacijoje. Gynėjo nurodomoje byloje Nr. 2K-298-976/2018 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė dėl bylos, kuri vienų asmenų atžvilgiu, esant BPK nustatytiems pagrindams, pabaigta, priėmus teismo baudžiamuosius įsakymus, tuo tarpu likusi bylos dalis dėl kitų asmenų kartu su kaltinamuoju aktu perduota teismui ir išnagrinėta teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju buvo sprendžiama, ar teismas buvo saistomas anksčiau priimtuose asmenims teismo baudžiamuosiuose įsakymuose nustatytų aplinkybių, kas galėtų lemti neteisingo ir nepagrįsto teismo sprendimo kitiems kaltinamiesiems priėmimą. Gynėjo cituojamoje kasacinės instancijos teismo nutartyje, remdamasis suformuota kasacine praktika, teismas nurodė ir tai, kad pats savaime bylų atskyrimas – kai tai leidžiama pagal BPK įtvirtintas nuostatas – nereiškia, kad tokiu būdu proceso dalyviai praranda galimybę teisme patikrinti kitose bylose (kitoje byloje) tirtus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 44/2014, Nr. 2K-180-976/2017).

28. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje visos aplinkybės išnagrinėtos vienoje byloje, iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus, tiek V. J. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius, įrodymus, kaip jau aptarta, klaidų dėl jų turinio vertinimo nepadarė, laikėsi įstatymo reikalavimų – analizavo juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, kartu patikrindamas byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą. Nuosprendyje padarytos įrodymais pagrįstos išvados apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia V. J. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

29. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog nusikalstama veika yra įvykdyta ir tą veiką įvykdęs asmuo yra kaltas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertinęs pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu, motyvuotai atmetė kai kuriuos gynybos pateiktus argumentus, nėra pagrindas pripažinti, kad byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo, nes tai susiję ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27/2009, Nr. 2K- 416/2010, Nr. 2K-132/2014).

Dėl nuteistajam V. J. paskirtos bausmės

30. Nors skunde gynėjas atskirai dėl ginamajam paskirtos bausmės nepasisako, tačiau, atsižvelgiant prašymo pobūdį – priimti nuteistajam V. J. išteisinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija patikrina ir skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

31. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K- 477-746/2015 ir kt.).

32. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas, tai kai taikant baudžiamosios teisės prievartos priemonę, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą bei teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Taigi, teismas skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Be to, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

33. BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtinta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dešimties metų. Sprendžiant dėl V. J. paskirtos bausmės individualizavimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apygardos teismas teisingai įvertino, kad V. J. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, veikdamas tiesiogine tyčia. Individualizuodamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistąjį V. J. charakterizuojančias aplinkybes – jis anksčiau teistas, teistumas išnykęs (teismas, įvertinęs pastarojo nuteisimus užsienio valstybėse, nustatė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog V. J. nusikalto neišnykus teistumui, todėl nepripažino jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytą nusikalstamą veiką padarė recidyvistas). Taip pat atsižvelgta į tai, kad nuteistasis baustas administracine tvarka, nedirba. Pirmosios instancijos teismas pripažino V. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, kartu vertindamas tai, kad bylos nagrinėjimas dėl objektyvių priežasčių užsitęsė (teismo sudėties pasikeitimas, nuteistojo R. D. pasislėpimas nuo baudžiamojo persekiojimo), taip pat tai, kad nuteistasis V. J. nevilkino proceso, kad jam trejus metus buvo taikoma viena griežčiausių kardomųjų priemonių – intensyvi priežiūra, kurios sąlygų jis nepažeidinėjo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant V. J. minimalią sankcijoje numatytą bausmę, t. y. dvejus metus laisvės atėmimo. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes taip pat nenustatė galimybės pastarojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

34. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra teisingas ir proporcingas jo padaryto nusikaltimo bei nuteistojo asmenybės pavojingumui. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtoji bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta. Nesant jokio pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nuteistajam V. J. pagrįstai paskirta minimali straipsnio sankcijoje numatyta bausmė.

Dėl civilinio ieškinio

35. Teisėjų kolegija taip pat patikrina ir skundžiamo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis D. A. yra pateikęs civilinį ieškinį, prašydamas iš kaltų asmenų jo naudai priteisti 10 080 eurų nusikaltimu padarytos turtinės (80 Eur) ir neturtinės (10 000 Eur) žalos atlyginimo, kurį pirmosios instancijos teismas, motyvuotai pagrįsdamas, sumažino iki 3 000 Eur neturtinės žalos ir 60 Eur turtinės žalos atlyginimo.

36. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka nuteistojo padarytos veikos pavojingumą, jos intensyvumą ir kilusius padarinius bei užtikrina jo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Taip pat nukentėjusiojo naudai iš nuteistųjų solidariai priteistas 60 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimas dėl netekto mobiliojo ryšio telefono atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo V. J. gynėjo advokato Ž. K. apeliacinį skundą.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėEvaldas GražysEvaldas Pašilis