Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-03-15 nuosprendžio, kuriuo:

S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį tęsti darbą, o jam netekus, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje; atlyginti nusikalstamomis veikos padarytą turtinę žalą per 6 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios.

S. M. prašymai dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atmesti.

N. L. prašymas dėl S. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atmestas.

A. A. (A. A.) civilinis ieškinys dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteisiant iš S. M. nukentėjusiojo A. A. naudai 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš S. M. priteista A. A. 2262,70 Eur proceso išlaidų už advokato atstovavimą jam procese.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. M. pripažintas kaltu dėl to, kad kitam asmeniui sukėlė fizinį skausmą, o būtent – jis, 2022-12-19, apie 12.25 val., šalia parduotuvės „Varlė“, esančios Ukmergės g. 241, Vilniuje, kilusio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius ranka A. A. į galvos sritį bei 3 kartus spyrė jam į kairę koją, taip sukeldamas nukentėjusiajam A. A. fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-03-15 nuosprendį dalyje dėl S. M. pripažinimo kaltu ir bausmės jam paskyrimo ir priimti naują nuosprendį: 1. atleisti S. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo arba 2. atleisti S. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo N. L. atsakomybėn.

2.1. Nuteistojo vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas. Nurodo, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir neatsižvelgė į pagrindinį byloje esantį įrodymą – vaizdo įrašą – kuriame užfiksuotas konfliktas ir iš kurio matyti, kad įvyko abipusis apsistumdymas. Nurodo, kad nuteistojo veiksmai nebuvo kryptingi ir tyčiniai, siekiant sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą. Mano, kad įvykęs apsistumdymas nei savo intensyvumu nei pavojingumu neprilygsta baudžiamosios teisės sričiai ir baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio, neturėtų būti taikoma.

2.2. Pažymima, kad teismas taip pat neįvertino aplinkybės, jog atvykus policijos pareigūnams ir pirmosiose apklausose, ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis teigė pretenzijų neturintis ir civilinio ieškinio nereikšiantis. Tik į bylą įstojus nukentėjusiojo atstovui, šis pareiškė civilinį ieškinį dėl didelių išgyvenimų. Nuteistojo manymu ši aplinkybė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį sumažino, rodo, jog nukentėjusysis nejautė patyręs žalą, o vėliau nusprendė pasipelnyti.

2.3. Teigiama, jog teismas, atmesdamas nuteistojo prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą neatsižvelgė į jo teisinę situaciją Lietuvoje, tai, kad jis yra gavęs prieglobstį. Nurodo, kad su Lietuvos piliečiais negali užmegzti labai glaudžių ryšių, tačiau turi draugų, kuriuo būtent ir yra N. L.. Pažymi, kad su N. L. dažnai bendrauja, jis žino apie įvykį ir sutiko būti laiduotoju. Taip pat mano, kad atmesdamas šį prašymą teismas, galimai dėl netikslaus vertimo iš jo gimtosios rusų kalbos, ne taip suprato paaiškinimus apie konflikto, smūgių priežastis ir įvykio eigą, padarydamas priešingą išvadą apie tai, kad S. M. savo kaltės nepripažįsta. Nurodo, kad savo kaltės jis neneigė viso proceso metu, duodamas paaiškinimus tik norėjo atkreipti dėmesį į nukentėjusiojo prieštaringus parodymus.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. A. atstovas advokatas Aleksander Višnevski prašo apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Nurodoma, jog apeliacinis skundas grindžiamas formaliais pareiškimais ir deklaratyviais teiginiais, dėl to atmestinas. Šiuo atveju kaltinamasis aktas buvo surašytas pagrįstai ir teisėtai, o bylos duomenys ištirti teisiamajame posėdyje atliekant įrodymų tyrimą, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, klaidingai įvertino vaizdo įrašuose užfiksuotus veiksmus – visiškai nepagrįsti. Be to, šių nuteistojo teiginių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, todėl apeliacinis skundas turėtų būti vertinamas kaip nuteistojo siekis išvengti atsakomybės už jo neteisėtą veiką. Aptariamo įvykio metu nuteistasis sąmoningai ir akivaizdžiai siekė sukelti skausmą nukentėjusiajam, padaryti jam fizinę žalą ir ją realiai padarė ir pripažino, kad smurtinius veiksmus atliko. Tai, kad jis nesutinka su kaltinamajame akte bei nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindas keisti ar naikinti nuosprendį.

3.2. Remiantis kasacinės instancijos teismo praktika pažymima, jog paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Šiuo atveju nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Taip pat nėra pagrindo jo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistojo pasiūlytas laiduotojas N. L. pagrįstai teismo buvo pripažintas netinkamu, kadangi jo ir nuteistojo nesieja jokie artimi ryšiai, jie bendrauja tik darbo reikalais, be to N. L. negalėjo teismui paaiškinti, kaip galės daryti realią įtaką nuteistojo veiksmams ir nurodė tiksliai nežinantis, kuo nuteistasis buvo kaltinamas. Be to, iš teisiamojo posėdžio metu nuteistojo duotų paaiškinimų ir parodymų yra akivaizdu, kad jis nuoširdžiai nesigaili dėl to, kas įvyko, ir nei ketina, nei nori atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, taip pat jis visiškai neprisipažino dėl kaltinamajame akte nurodytos veikos padarymo, neigia sudavęs tiek smūgių nukentėjusiajam, kiek nurodyta kaltinamajame akte, savo veiksmus pateisindamas gynyba, tačiau tą kategoriškai paneigia į bylą pateiktas įrodymas – vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti nuteistojo neteisėti veiksmai ir pats nusikalstamos veikos padarymas.

3.3. Nesutinkama ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad nukentėjusiajam buvo tariamai nepagrįstai priteista 400 Eur neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam buvo ne tik sukeltas fizinis skausmas, bet ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas suduodant smūgius į svarbią kūno vietą – į galvą, į veido sritį. Kadangi nukentėjusysis gynėsi ir kvietė policiją, rimtų padarinių nekilo, tačiau nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip nereikšmingi ar kaip abipusis apsistumdymas, kadangi jokio realaus ir akivaizdaus pavojaus, nuo kurio būtų reikėję gintis nuteistajam, byloje nebuvo nustatyta. Šioje dalyje, remiantis Lietuvos Respublikos konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, 30 straipsnio 2 dalimi, pažymima, jog neturtinė žala buvo padaryta nusikaltimu, veikiant tyčia, numatant galimus kilti padarinius ir jų siekiant, todėl nukentėjusiajam turi būti atlyginta padaryta neturtinė žala.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras - skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, nuteistojo S. M. teigimu, teismas, spręsdamas klausimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės netinkamai vertino bylos duomenis ir dėl to nepagrįstai atmetė prašymus atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo arba pagal laidavimą. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo atstovas advokatas A. Višnevskis prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodydamas, jog skundas grindžiamas formaliais pareiškimais ir deklaratyviais teiginiais, dėl ko nėra pagrindo jo tenkinti.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis A. A. buvo sužalotas aktyviais nuteistojo veiksmais (sudavus ne mažiau tris smūgius ranka nukentėjusiajam į galvos sritį ir tris kartus spiriant jam į koją), kurių vertinti kaip nenusikalstamų, mažiau pavojingų ar įvykusių abipusio konflikto, o nuteistojo apeliacinio skundo teiginiais – abipusio apsistumdymo metu – nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, nuteistasis atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, sukeldamas jam fizinį skausmą ir šią teismo išvadą patvirtina išsamiai teisme ištirtų ir įrodymais pripažintų duomenų visuma, sudaranti nuoseklią ir logišką įvykių grandinę. Apeliaciniu skundu teismo nustatyta įvykio eiga nėra kvestionuojama, todėl kolegija dėl to plačiau nepasisako.

7. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog S. M. veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su galimybe S. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistasis iš esmės nepripažino savo tyčinių veiksmų, neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi, o teismui pasiūlytas laiduotojas nebuvo laikomas tinkamu daryti teigiamą įtaką nuteistojo veiksmams, todėl sprendė, kad nėra pagrindų S. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės iš esmės yra siejamos tik su atleidimu/neatleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį ar BK 40 straipsnį, todėl apeliacinio skundo motyvai ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai vertinami tik atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kontekste.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo

8. Nuteistasis skundu prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas šį jo prašymą atmetė nepagrįstai. Nuteistojo teigimu pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko abipusis susistumdymas, kuris savo intensyvumu ir pavojingumu neprilygsta baudžiamosios teisės sričiai. Nuteistojo manymu tai, jog nukentėjusysis iš karto po įvykio ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė neturintis pretenzijų nuteistajam ir tik vėlesnėje proceso stadijoje, atsiradus nukentėjusiojo atstovui, pateikė civilinį ieškinį, rodo, kad žalos nukentėjusysis iš tiesų nepatyrė. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir prieštaraujančiais byloje esantiems duomenims.

9. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenimis (apsaugos vaizdo kameromis užfiksuotais vaizdo įrašais, nukentėjusiojo bei iš dalies kaltinamojo parodymais, liudytojais apklaustais į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymais, bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokolu) neabejotinai nustatyta, jog nuteistasis viešoje vietoje, prie parduotuvės, vidurdienį (12:25 val.) sudavė ne mažiau 3 kartus nukentėjusiajam A. A. į galvos sritį, bei 3 kartus spyrė pastarajam į kairę koją. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo veiksmai buvo aktyvūs, staigūs ir nesiliovė po to, kai nukentėjusysis kvietėsi pagalbos skambindamas trumpuoju pagalbos telefonu. Priešingai nei teigiama apeliaciniu skundu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis atliko kokius nors smurtinius, ar kitokio pobūdžio veiksmus nuteistojo atžvilgiu, kurie sudarytų pagrindą pripažinti, jog abi konflikte dalyvavusios pusės smurtavo viena kitos atžvilgiu. Šiuo atveju, vaizdo įraše užfiksuota, kaip nukentėjusysis rankomis kelis kartus nuo savęs bando nustumti nuteistąjį, tačiau tai tik patvirtina nukentėjusiojo teiginius apie siekį apsiginti nuo agresyviai besielgiančio nuteistojo. Byloje esančių duomenų, pripažintų įrodymais, pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nepaisant to, jog nukentėjusysis iš karto po įvykio į gydymo įstaigą nesikreipė, dėl jaučiamo fizinio skausmo policijos pareigūnams nesiskundė, tačiau viso proceso metu nuosekliai teigė, kad po jam S. M. suduotų smūgių, ypač suduotų koja, jautė skausmą, ant kojų kurį laiką buvo matomos smūgių žymės – paraudimas, rodo, jog nuteistojo neteisėti veiksmai sukėlė pasekmes – fizinio skausmo sukėlimą. Kaip jau minėta aukščiau, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl įvykio eigos, nusikalstamų veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių.

10. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

11. Pažymėtina, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-219-303/2021). Nagrinėjamu atveju aktuali kasacinės instancijos teismo praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Nors tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistojo atliktų veiksmų, kuriais nebuvo padaryta žala baudžiamojo įstatymo ginamoms vertybėms, mažareikšmiškumą patvirtina tai, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko abipusis apsistumdymas. Vis tik, aukštesnysis teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, pagrindo daryti priešingą skundžiamu nuosprendžiu padarytai išvadai, neturi. Šiuo atveju nuteistasis buvo smurtinio konflikto iniciatorius, duomenų, jog nukentėjusysis būtų jį provokavęs ar atlikęs kitokius veiksmus, nuo kurių nuteistasis būtų buvęs priverstas gintis, byloje nėra, o paties nuteistojo veiksmai buvo staigūs ir kryptingi, tai gi akivaizdu, jog buvo atlikti tyčia. Pažymėtina, jog paties nuteistojo veiksmai, priežastiniu ryšiu sietini su nukentėjusiajam sukeltu fiziniu skausmu, buvo ne vienkartiniai ir nesibaigė net po to, kai nukentėjusysis apie įvykį pranešė policijos pareigūnams. Šiuo gi atveju nuteistasis įvykdė tyčinį nusikaltimą, padarydamas fizinę žalą kito asmens sveikatai, suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbų organą – galvos sritį, o taip pat kojas, todėl jo veiksmai, nepaisant to, jog sukėlė tik nežymų sveikatos sutrikdymą, negali būti vertinami kaip mažareikšmiai.

13. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstus ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad nukentėjusysis tik vėlesnėje proceso stadijoje nurodė patyręs neturtinę žalą ir pareiškė civilinį ieškinį. Aukščiau aptartų byloje esančių duomenų pagrindu neabejotinai nustatyta, jog nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta fizinė žala. Aplinkybė, jog dėl aptariamo įvykio nukentėjusysis patyrė ir dvasinius išgyvenimus ir, vėlesnėje proceso stadijoje, nusprendė pasinaudoti jam įstatymo suteikta teise reikalauti patirtos žalos atlyginimo, nesuteikia pagrindo nuteistojo veiksmų vertinti kaip mažiau pavojingų. Pažymėtina, jog nukentėjusysis bet kurioje proceso stadijoje, iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, turi teisę pareikšti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurį teismas privalo išnagrinėti kartu su baudžiamąja byla, tačiau žalos atlyginimo ir fizinės žalos (fizinio skausmo), kaip nusikalstamos veikos objektyvaus požymio, klausimai reglamentuojami skirtingais institutais ir nagrinėjami bei įrodinėjami atskirai. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, jog nukentėjusysis nusprendė reikalauti žalos atlyginimo, tą padarė laiku ir tinkamai pasinaudodamas jam įstatymo suteikta teise ir tai, kad jo įvertintas patirtos žalos dydis skundžiamu nuosprendžiu buvo sumažintas, nesudaro pagrindo nuteistojo nusikalstamų veiksmų vertinti kaip mažiau pavojingus.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, netenkindamas nuteistojo prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, baudžiamojo įstatymo normas aiškino tinkamai ir pagrįstai šį prašymą atmetė. Aptartų duomenų pagrindu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negalima daryti išvados, kad nuteistojo veiksmai, atitinkantys visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, galėtų būti pripažinti mažareikšmiais, todėl nuteistojo apeliacinis skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

15. Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistojo teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jį grįsdamas tuo, kad nuteistasis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, o laiduotoju pasiūlytas asmuo yra netinkamas, kadangi tarp nuteistojo ir laiduotoju pasiūlyto asmens nėra glaudaus ryšio. Teisėjų kolegija, šioje dalyje patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir byloje esančius duomenis, pritaria apeliacinio skundo argumentams dėl to, kad sprendimas atmesti nuteistojo prašymą buvo priimtas pilnai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių.

16. Nagrinėdama nuteistojo S. M. apeliacinį skundą teisėjų kolegija pakartotinai vertina reikšmingas aplinkybes, rodančias, ar pastarasis yra vertas teismo pasitikėjimo ir gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; 5) yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad siekiant nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės būtina šių sąlygų visuma, tačiau, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-116-1073/2018, Nr. 2K-153-976/2018).

17. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad svarstant nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą buvo įvertinta tai, kad S. M. pirmą kartą padarė jam inkriminuotą nesunkų nusikaltimą, taip pat įsipareigojo atlyginti dalį sukeltos žalos (o apeliacinės instancijos teismui nurodė, jog atlygino dalį žalos – 100 Eur), kad yra pagrindo manymui, jog jis ateityje naujų nusikalstamų veikų nedarys ir laikysis įstatymų, tačiau nuteistasis dėl padarytos nusikalstamos veikos iš esmės neprisipažino ir neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi. Teismas taip pat pažymėjo, kad S. M. pasirinktas laiduotojas negali būti pripažįstamas tinkamu ir galinčiu daryti nuteistajam teigiamą įtaką, kadangi jų nesieja artimi santykiai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutikti neturi objektyvaus pagrindo.

18. Teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, laiko, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo tinkamai nustatyti svarbiausi padarytos nusikalstamos veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, ir nors S. M. iš tiesų nurodė abipusio konflikto/apsistumdymo aplinkybes, tačiau šie jo parodymai, teismo vertinimu, neapsunkino tyrimo eigos ar bylos nagrinėjimo teisme. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti S. M. paaiškinimais dėl įvykio priešistorės ir aktyvia atgaila, juo labiau, kad apie jo nuoširdumą leidžia spręsti ir jo elgesys, paaiškinimai tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismo, metu.

19. ‏‏‎Iš tiesų, nuteistasis viso proceso metu kartojo frazę, jog savo kaltę pripažįsta ir gailisi, tačiau, tokį kaltės pripažinimą, pirmosios instancijos teismas laikė formaliu ir neatitinkančiu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygos. S. M. ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek teikdamas apeliacinį skundą, savo veiksmus bandė pateisinti, teigė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko abipusis apsistumdymas. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad savo parodymais tik siekė detalizuoti konflikto eigą ir priežastis, o dėl jo gimtosios rusų kalbos ir galimai netinkamo vertimo, teismas, nagrinėdamas bylą, jo nesuprato, vienok pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai suprato valstybinės kalbos nemokančio nuteistojo duotus parodymus, nėra. Nors nuteistasis ir siekė sumenkinti savo veiksmų pavojingumą, nurodydamas kad įvyko „susistumdymas“, ką reikėtų suprasti, kad jame dalyvavo ir nukentėjusysis, ir kas reikštų, jog ir nukentėjusysis atliko tam tikrus smurtinius veiksmus, visgi tokių parodymų vertinti kaip neatitinkančių atsakomybę lengvinančios aplinkybės (pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi) sąlygų – nėra pagrindo.

20. Kasacinės instancijos teismas savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018). Visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, kad kaltininkas privalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių vertinimu ir kt. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-133/2013, 2K-137/2015, 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-153-976/2018). Kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-516-697/2015). Pažymėtina, jog iš S. M. parodymų tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme matyti, jog jis iš esmės pripažino savo smurtinius veiksmus, iš jo parodymų matyti, jog tokie jo veiksmai buvo iššaukti tam tikros desperacijos – nukentėjusiajam ketinant išvežti S. M. vaikus į valstybę (Baltarusiją), iš kurios pastarasis yra išvykęs (S. M. Lietuvoje yra suteiktas prieglobstis), todėl nagrinėjamu atveju laikytina, kad sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte, egzistuoja, o S. M. pripažino kaltę ir dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi.

21. Nustatęs BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad S. M. yra charakterizuojamas teigiamai, neteistas, aktyviai bando įsitvirtinti darbo rinkoje. Aptartos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų, padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio ir, tikėtina, nebepasikartos.

22. BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse yra įtvirtinta dar viena būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, jog turi būti asmuo, kuris yra vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-160/2010). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kitus duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010 ir kt.). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Teigiama įtaka asmeniui turi būti efektyvi, reali, motyvuojanti pastarąjį būti pavyzdingu, visuotinai priimtinų elgesio taisyklių besilaikančiu visuomenės nariu ir daugiau nenusikalsti.

23. Nuteistasis nurodo, kad jis Lietuvoje gyvena prieglobsčio statusu ir negali užmegzti glaudžių ryšių su Lietuvos piliečiais, o N. L. laiko savo draugu, su kuriuo dažnai bendrauja, tačiau jo teigimu teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pasiūlyto laiduotojo asmenybę, jo ir nuteistojo tarpusavio ryšį bei N. L. galimybę daryti teigiamą įtaką nuteistajam, sprendė, kad N. L. negali būti laikytinas tinkamu laiduotoju, kaip tą numato BK 40 straipsnio 3 dalis. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas, dėl N. L. netinkamumo būti laiduotoju, grindė tuo, kad N. L. nėra tiek artimas su S. M., kad ateityje galės jam daryti teigiamą įtaką ir užtikrins, kad pastarojo nusikalstamas elgesys nepasikartos. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas N. L. išsamiai nurodė savo pažinties su S. M., bendravimo tiek darbiniais klausimais, tiek ir leidžiant laisvalaikį, sportuojant, aplinkybes. Nurodė, jog tiek jis S. M., tiek pastarasis juo pasitiki, jog N. L. gali daryti realią, teigiamą įtaką, jog jis S. M. pažįsta kaip gerą specialistą, jog tiki, kad pastarojo elgesys buvo sąlygotas tam tikrų asmeninių/šeimyninių aplinkybių, N. L. vertinimu smurtinis elgesys nėra būdingas S. M., pastarasis yra ramaus būdo, todėl jis neabejoja, kad toks elgesys nepasikartos, o S. M. laikysis visuotinai priimtinų elgesio taisyklių ir daugiau nenusikals.

24. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų matyti, kad N. L. yra neteistas, jis yra teigiamai charakterizuojamas (t. 2, b. l. 73, 117), todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad N. L., priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo. Iš jo paaiškinimų matyti, kad jis gilinosi į S. M. padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir priežastis, išreiškė neigiamą jų vertinimą, yra pasiruošęs imtis veiksmų, kad S. M. nebenusikalstų. Atsižvelgdamas į tai, teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis apie N. L. asmenybę ir požiūrį į S. M. nusikaltimą, konstatuoja, jog yra pagrindo manyti, kad jis turi realias galimybes įgyvendinti savo kaip laiduotojo pareigas, daryti teigiamą įtaką S. M., tą daro ir darys, jis yra verta teismo pasitikėjimo ir yra tinkamas būti laiduotoju, nes atitinka BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse numatytus reikalavimus.

25. Nagrinėjamu atveju nustačius visas BK 40 straipsnio 1-3 dalyse numatytas sąlygas, S. M. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jį N. L. atsakomybėn be užstato. Nustatydamas laidavimo terminą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytą padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, S. M. asmenybę, taip pat teigiamą laiduotojo asmenybę ir daro išvadą, jog laidavimas 2 metų terminui, per kurį N. L. kaip laiduotojas turės galimybę daryti teigiamą įtaką S. M., bus tinkama poveikio priemonė.

Dėl proceso išlaidų

26. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta pažyma dėl 250 Eur iš nuteistojo S. M. išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje kaltinamajam gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

27. BK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo atstovas pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo S. M. nukentėjusiojo A. A. naudai 363 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Apeliacinis skundas iš esmės buvo tenkintas, atstovas apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo, pirmosios instancijos teismas priteisė gana ženklias atstovavimo išlaidas, todėl prašymas apeliacinės instancijos teisme tenkinamas dalyje priteisiant 100 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-03-15 nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. M. (S. M.) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį – vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, S. M. (S. M.), padariusį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį pagal laidavimą N. L. atsakomybei be užstato, nustatant 2 metų laidavimo terminą.

Baudžiamąją bylą S. M. (S. M.) atžvilgiu nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl 250 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo – netenkinti.

Nukentėjusiojo A. A. (A. A.) atstovo advokato Aleksander Višnevski prašymą dėl proceso išlaidų tenkinti, iš nuteistojo S. M. nukentėjusiojo A. A. naudai priteisiant 100 Eur proceso išlaidų atlyginimo.