Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-04-01 · Civilinė byla Nr. 2A-160-124/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-09-26Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-04-01Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-01
Bylos Nr.
2A-160-124/2015
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-09070-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laisvė Aleknavičienė
Ieškovas
V. T.
Atsakovas
L. B.
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-160-124 /2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-09070-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 35.3.6; 42.10; 121.14 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 1 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laisvė Aleknavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1510-641/2014 pagal ieškovo V. T. ieškinį atsakovei L. B. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. T. ieškiniu (25–26 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės L. B. 1000 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2012 m. balandžio 13 d. žodinės paskolos sutarties pagrindu atsakovei L. B. paskolino 1000 Lt su sąlyga, kad atsakovė juos grąžins per vienerius metus. Atsakovė sutartu terminu pinigų negrąžino. Ieškovas atsakovę ne vieną kartą ragino įvykdyti savo prievolę, tačiau atsakovė paskolintų pinigų iki šiol negrąžino. Atsakovė pažeidė LR CK 6.38 str. bei CK 6.200 str. reikalavimus, kur nurodyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal sutarties nurodymus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį (36 b. l.) atsakovė L. B. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad atsakovė jokios paskolos sutarties su V. T. nėra sudariusi ir iš jo 1000 Lt (289,62 EUR) nesiskolino. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (CK 6.870 str. 1 d.). Tik esant šioms sąlygoms, laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Nesant tarp šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties, ieškovas privalo įrodyti egzistuojant abi minėtas sąlygas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (88–90 b. l.) ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad paskolos sutarties sudarymo, pinigų atsakovei perdavimo bei atsakovės įsipareigojimo grąžinti pinigus faktą ieškovas įrodinėja savo paaiškinimu, liudytojos N. P. parodymais, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu.

Teismas nurodė, kad liudytoja N. P. ieškovo teiginių apie atsakovei paskolintus ir perduotus pinigus nepatvirtino, nes apie kokį nors tarp šalių egzistavusį susitarimą paskolinti, o vėliau grąžinti pinigus, ji nežinanti, tik pamenanti 2012 m. balandžio – gegužės mėnesiais L. B. su V. T. atvažiavus prie jos darbovietės, atsakovei jai grąžinus 1 000 Lt, V. T. jai (liudytojai) yra kažką minėjęs apie savo piniginius reikalus su atsakove, tačiau kokius konkrečiai, ji neprisiminė.

Teismas konstatavo, kad atsakovės sąskaitos išrašai nepatvirtino ir kito ieškovo teiginio, jog L. B. neturėjo lėšų N. P. skolai grąžinti, todėl buvo priversta skolintis iš jo. Sąskaitų išrašai akivaizdžiai parodė, jog atsakovė ginčo laikotarpiu gavo 822,39 Lt darbo užmokestį iš UAB „V.“ bei dvi VSDFV išmokas – 320,51 Lt ir 70 Lt dydžio, be to, išrašuose fiksuotas artimas ginčo sumai grynųjų pinigų nuėmimas byloje nagrinėjamu laikotarpiu.

Teismas sprendė, jog iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nėra galimybių nustatyti, kokia technine priemone, kokiu būdu padarytas garso įrašas, nes antstoliui pateikta ne pati priemonė, kuria įrašas darytas, o CD diskas, į kurį perkeltas garso įrašas, taip pat nėra galimybių nustatyti, kokiu metu darytas įrašas, t. y. iki nagrinėjamos bylos iškėlimo ar bylos nagrinėjimo metu, be to, byloje nėra pateikti įrodymai, leidžiantys identifikuoti įraše kalbančią moterį, tuo labiau, kad atsakovė nurodė nepamenanti tokio pokalbio su ieškovu. Vadovaudamasis šiais argumentais, teismas nelaikė garso įrašo leistinu įrodymu.

Teismo konstatavo, kad byloje nepateikta jokių įrodymų apie paskolos sutarties sudarymą ir apie 1 000 Lt paskolos pinigų perdavimą atsakovei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas V. T. apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo 2015-09-26 sprendimu (93–95 b. l.), apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsakovė pirmosios instancijos teismui nurodė, kad nutraukė santykius su ieškovu ir tai ieškovui buvo didelė nuoskauda. Atsakovė nurodydama šias aplinkybes, teismui melavo, nes santykius su atsakove nutraukė ieškovas, atsakovei buvo netikėta, kad ieškovas ją atstūmė. Atsakovė sakė netiesą dėl daugelio bylos aplinkybių.Atsakovei teismo posėdžio metu nurodžius, kad ji nėra įsitikinusi, jog garso įraše yra jos balsas, pirmosios instancijos teismas turėjo suteikti galimybę išklausyti įrašytą pokalbį. Teismui paklausus ar ieškovas nepasitiki antstoliu, ieškovas atsakė pasitikįs antstoliu, o teismas tai įvertino kaip atsisakymą išklausyti garso įrašą.Liudytoja N. P. galėjo būti įtakojama atsakovės, nes nuo 1999 m. ir nuo 2007m. iki 2009 m. atsakovė nelegaliai dirbo pas liudytoją jos vaikų aukle. Atsakovė galėjo daryti įtaką liudytojai, primindama, jog jos sūnus yra kelių eismo policijos pareigūnas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (110–111 b. l.) atsakovė L. B. prašo V. T. ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovo apeliacinis skundas neatitinka apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų nustatytų CPK 306 str., nėra nurodytas apeliacinio skundo dalykas, apeliaciniame skunde nėra iškelta jokių teisės klausimų, tačiau cituojama vykusi teismo posėdžių eiga. Ieškovas teigia paskolinęs atsakovei 1000 Lt sumą, todėl tokia paskolos sutartis galėjo būti sudaryta žodžiu. Bet tokiu atveju, ieškovas privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus teismui (CPK 178 str.). Atsakovė jokios paskolos sutarties su V. T. nėra sudariusi ir iš jo 1000 Lt nesiskolino.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo V. T. apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas kartu su skundu Šiaulių apygardos teismui pateikė 2014-09-04 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (96–102 b. l.).

LR CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nors apeliantas kartu su skundu pateikė teismui naujus (papildomus) įrodymus, tačiau skunde nesuformulavo prašymo priimti šiuos naujus įrodymus ir, teismo vertinimu, nepagrindė būtinybės minėtus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole aplinkybės yra užfiksuotos 2014-09-04, t. y. iki pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2014-09-08, todėl šis įrodymas galėjo būti pateiktas ir įvertintas pirmosios instancijos teismo. Esant šioms aplinkybėms, teismas nevertina apelianto pateiktų naujų įrodymų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal auščiau nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad būtent tarp bylos šalių buvo sudaryta 2012-04-13 žodinė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 1 000 litų paskolą, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti per metus laiko.

Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibūdintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų; rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1 d., 32 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.: 3K-3-558/2007 ir kt.). Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200803-26 nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.).

Ieškovas V. T. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės L. B. priteisti 1000 Lt skolą ir palūkanas, nurodydamas, jog 2012 m. balandžio 13 d. žodinės paskolos pagrindu jis paskolino atsakovei 1000 Lt (289,62 EUR) su sąlyga, kad atsakovė juos grąžins per metus laiko, tačiau sutartu terminu atsakovė įsipareigojimų nevykdė. Atsakovė atsiliepime į ieškinį, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, o taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą, nuosekliai tvirtino, kad nėra sudariusi paskolos sutarties ir nesiskolino iš ieškovo pinigų, todėl neturi pareigos jų grąžinti.

LR CK 6.871 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Ieškovo teigimu, paskolos suma yra 1000 Lt, todėl vadovaujantis aukščiau nurodyta teisės norma, tarp šalių galėjo būti sudaryta žodinė paskolos sutartis. Nesant tarp šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties, vadovaujantis bendrąja įrodymų naštos paskirstymo taisykle, kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė.

LR CPK 177 straipsnio 2 dalis numato, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Ieškovas paskolos sudarymo faktą, pinigų perdavimo faktą įrodinėjo liudytojos N. P. parodymais, antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, savo paties parodymais.

Iš antstolio R. K. 2014-06-02 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad ieškovo prašymu antstolis vykdė ieškovo pavedimą konstatuoti faktines aplinkybes – juridinį faktą, kad CD diske yra įrašytas pokalbis tarp vyro ir moters. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole rašytine forma išdėstytas vyro ir moters pokalbis, galimai apie jų tarpusavio skolą. Iš šio pakalbio galima tik numanyti, kad tai yra pokalbis tarp ieškovo ir atsakovės, tačiau nepateikta jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių aplinkybę, kad tai yra, būtent, ieškovo ir atsakovės pokalbis. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole taip pat neįvardintas paskolos dydis, kuris leistų suprasti, jog yra kalbama apie ginčijamą 1000 Lt skolą. Vyriško balso teiginys, kad moteris žadėjo grąžinti po penkiasdešimt litų, neįrodo paskolos suteikimo fakto. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo neaišku kada buvo atliktas garso įrašas, nenurodyta pakalbio data, prieš darant garso įrašą priešinga šalis neįspėta apie garso įrašo darymą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra galimybių nustatyti kokia technine priemone, kokiu būdu padarytas garso įrašas, nes antstoliui pateikta ne pati priemonė, kuria darytas įrašas, o CD diskas, į kurį perkeltas garso įrašas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai garso įrašą nelaikė leistinu įrodymu šioje byloje.

Apeliacinį skundą ieškovas grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės išklausyti garso įrašo, kuris būtų leidęs identifikuoti įraše kalbančią moterį. LR CPK 220 straipsnio 1 dalis numato, kad nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, pateikti teismui kaip įrodymai, ištiriami teismo posėdyje. Dalyvaujantys byloje asmenys, liudytojai ir ekspertai, kuriems parodyti ar paskelbti minėti įrodymai, gal duoti paaiškinimus, daryti pareiškimus, atkreipti teismo dėmesį į bet kurias pastebėtas ar išgirstas aplinkybes. Pažymėtina, kad antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole vyro ir moters pokalbių turinys išdėstytas raštu, todėl pirmosios instancijos teismas nutarė neperklausyti šio įrašo, prieš tai ieškovui sutikus garso įrašo neperklausyti (56–57 b. l.).

Ieškovas paskolos sutarties sudarymo faktą įrodinėjo liudytojos N. P. parodymais. Ieškovo teigimu, liudytoja N. P. turėjo paliudyti, jog atsakovė L. B. grąžindama 2500 Lt skolą N. P. pasakė, kad jai pagelbėjo draugas, kuris paskolino pinigus. Iš pirmosios instancijos teismo 2014-09-08 posėdžio garso įrašo matyti, kad liudytoja N. P. nepatvirtino, jog atsakovė L. B. žodinės paskolos sutarties pagrindu pasiskolino iš ieškovo 1000 Lt (289,62 EUR) (85 b. l.). Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad liudytoja N. P. galėjo būti įtakojama atsakovės, nes nuo 1999 metų ir nuo 2007 m. iki 2009 m. atsakovė L. B. dirbo N. P. vaikų aukle. LR CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Ieškovas, teigdamas, kad liudytoja N. P. galėjo būti įtakojama atsakovės, jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, todėl šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Apeliacinį skundą ieškovas grindžia tuo argumentu, kad atsakovė, teismui nurodydama bylos aplinkybes, sakė netiesą. Pažymėtina, kad byloje esanti L. B. priesaika rodo, kad atsakovė garbingai ir sąžiningai pasižadėjo sakyti byloje tiesą (61 b. l.). LR CPK 186 straipsnio 6 dalis numato, kad prisiekusi šalis ar trečiasis asmuo, taip pat jų atstovai pagal įstatymą pasirašo priesaikos tekstą, už priesaikos sulaužymą teismas šaliai ar trečiajam asmeniui, taip pat jų atstovams pagal įstatymą turi teisę skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą.

Pažymėtina, kad vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus civilinėje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad šie paaiškinimai yra teikiami suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti ne visus paaiškinimus, dalį jų nutylėti, palankiai vaizduoti tam tikras aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Atsakovės teiktus paaiškinimus apeliacinės instancijos teismas vertina kaip jos gynybos nuo ieškinio poziciją, todėl nemato pagrindo konstatuoti byloje duotos priesaikos sulaužymą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas V. T. nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jog jis paskolos sumą (1000 Lt) perdavė atsakovei L. B., o paskolos teisiniai santykiai tarp šalių atsiranda tik perdavus paskolos sutarties dalyką, į tai, kad liudytoja N. P. aplinkybių dėl paskolos atsakovei suteikimo nepatvirtino, į tai, kad atsakovės pateikti banko sąskaitų įrašai įrodo, jog atsakovė tuo metu disponavo pinigų suma, artima paskolos sumai, daro išvadą, kad ieškovas neįrodė paskolinių santykių tarp šalių egzistavimo. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais teismas atmeta ieškovo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra, todėl apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Laisvė Aleknavičienė