Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-719/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-17
Bylos Nr.: 2A-719/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00130-2013-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Dalia Višinskienė
Atsakovas: „Swedbank lizingas”

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-719/2014Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00130-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos:35.6.1.;36.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Swedbank lizingas”, UAB apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1519-480/2013 pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Adreka“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB Kauno įmonių restruktūrizavimo centro ieškinį atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys dalyvaujantys byloje R. R. ir S. R..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo įmonės bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo šios įmonės sudarytus sandorius.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Adreka“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB Kauno įmonių restruktūrizavimo centro, 2013 m. vasario 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB, tretieji asmenys dalyvaujantys byloje R. R. ir S. R., prašydamas pripažinti negaliojančiomis 2008 m. rugsėjo 11 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. birželio 17 d. ieškovo UAB „Adreka“ ir atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB (ankstesnis pavadinimas – UAB „Hanza lizingas“) sudarytas laidavimo sutartis Nr. LT078746/L, Nr. LT064651/L, Nr. LT082807/L, Nr. LT064758/L-1 (toliau – laidavimo sutartys).

Ieškovo atstovas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi iškėlė UAB „Adreka“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB Kauno įmonių restruktūrizavimo centrą. Administratorius susipažinęs su jam perduotais įmonės duomenimis nustatė, jog UAB „Adreka“ 2008 m. rugsėjo 11 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. birželio 17 d. su atsakovu sudarė laidavimo sutartis, kuriomis ieškovas įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo – UAB „Didriestė“, už kurią laiduojama, neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, prisiimtas UAB „Didriestė“ pagal lizingo sutartis Nr. LT078746,Nr. LT064758, išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT064651, įsiskolinimų mokėjimo sutartį Nr. LT082807 su visais jos papildymais ir pakeitimais. Pažymėjo, kad laidavimo sutartimis UAB „Adreka“ neatlygintinai užtikrino UAB „Didriestė“ prievolių, prisiimtų aukščiau nurodytomis sutartimis įvykdymą ir įsipareigojo atsakyti atsakovui visu savo turtu tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi, jeigu UAB „Didriestė“ tinkamai neįvykdys atsakovui visų ar dalies prievolių pagal lizingo ir kitas sutartis. UAB „Didriestė“ neįvykdžius savo finansinių įsipareigojimų pagal minėtas sutartis, atsakovas kreipėsi į UAB „Adreka“ bankroto administratorių su prašymu patvirtinti 445 468,25 Lt finansinį reikalavimą UAB „Adreka“ bankroto byloje, kildinamą iš laidavimo sutarčių.

Ieškovo atstovo teigimu, ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovas nurodė, jog UAB „Didriestė“ ir UAB „Adreka“ yra susijusios įmonės, nes jų vadovais buvo broliai S. ir R. R.. Ginčijamų sandorių, iš kurių naudą gavo tik atsakovas, sudaryti ieškovas neprivalėjo, nes nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs UAB „Adreka“ neatlygintinai prisiimti trečiųjų asmenų prievoles tuo metu, kai ieškovas buvo įsiskolinęs ir kitiems kreditoriams. Ieškovo atstovo manymu, UAB „Adreka“ nepajėgumą vykdyti savo finansinius įsipareigojimus bei nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu patvirtina UAB „Adreka“ 2008 m. gruodžio 31 d. balansas, 2009 m. pelno (nuostolių) ataskaita. Pažymėjo, jog pirmos laidavimo sutarties sudarymo metu UAB „Didriestė“, už kurią laidavo ieškovas, buvo nemoki. Nurodė, kad atsakovas ir ieškovas sutarė neatlygintinai perkelti UAB „Didriestė“ neįvykdytas pagal lizingo sutartis prievoles ieškovui, tuo pažeidžiant kreditorių interesus. Ieškovas teigė, kad UAB „Adreka“ veikė nesąžiningai, nes buvęs vadovas iš bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų žinojo bei turėjo žinoti, jog laidavimo sutarčių pasirašymo metu UAB „Adreka“ jau buvo faktiškai nemoki, apie bendrovės skolų kitiems kreditoriams dydį, jų atsiradimo laiką bei struktūrą. Pažymėjo, jog atsakovas taip pat elgėsi nesąžiningai, nes kaip ir UAB „Adreka“ vadovas žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Didriestė“ nemokumą ir apie UAB „Adreka“ finansinę būklę ginčijamų sandorių sudarymo momentu.

Atsiliepimas

Atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, „Swedbank lizingas“, UAB, tik įvertinęs UAB „Didriestė“ finansinės padėties rodiklius bei jos veiklos perspektyvas, suteikė UAB „Didriestė“ finansavimą pagal lizingo ir kitas sutartis. Pažymėjo, kad tiek UAB „Didriestė“, tiek ir UAB „Adreka“, sudarydami ginčijamus sandorius, turėjo neginčijamą teisę ne tik derėtis dėl sutarčių sąlygų, bet ir apskritai atsisakyti juos sudaryti. Atsakovo manymu, ginčijami laidavimo sandoriai nepažeidė CK nuostatų, sudaryti teisėtai ir sukūrė sutarties šalims atitinkamas teises ir pareigas. Nurodė, jog ieškovo atstovas ieškinyje nenurodė nei vieno kreditoriaus, kuris buvo ir ginčijamų sandorių sudarymo metu ir šiuo metu, kurio teisės būtų pažeistos ginčijamais sandoriais, todėl apskritai negalima vertinti, ar ginčijamu sandorių sudarymo metu buvo pažeistos UAB „Adreka“ kreditorių teisės. Pažymėjo, kad UAB „Adreka“, sudariusi ginčijamas laidavimo sutartis, netapo nemoki, nes veiklą vykdė dar porą metų po šių sutarčių sudarymo, todėl atsakovas neturėjo pagrindo nesudaryti laidavimo sutarčių. Byloje neįrodyta, kad laidavimo sutarčių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus. Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė įrodymų, kad UAB „Adreka“, sudarydama ginčijamus sandorius, buvo nesąžininga tuo metu buvusių kreditorių, kurių ženklių reikalavimų vykdymas buvo pradelstas, atžvilgiu. Ginčo sandorių sudarymo metu ieškovas vykdė veiklą, todėl nebuvo galima žinoti, kad ginčijami sandoriai pažeis būsimų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Nurodė, kad ieškovas taip pat neįrodė atsakovo nesąžiningumo sudarant ginčijamus sandorius. Kadangi ginčo sandoriais nebuvo perleistas joks turtas, jokiam kreditoriui nebuvo suteikta pirmenybė ir ieškovo reiškiamo ieškinio tikslas yra ne kompensacinis, o juo tik siekiama pripažinti sandorius negaliojančiais, todėl laidavimo sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiomis 2008 m. rugsėjo 11 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. birželio 17 d. laidavimo sutartis Nr. LT078746/L, Nr. LT064651/L, Nr. LT082807/L, Nr. LT064758/L-1, sudarytas tarp ieškovo UAB „Adreka“ ir atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB (buvęs pavadinimas – UAB „Hansa lizingas“), priteisė iš atsakovo ieškovui 1 000 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą, iš atsakovo valstybei 8 455 Lt žyminio mokesčio ir 36,14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad byloje surinktų ir įvertintų duomenų visuma patvirtina, kad ieškovas ginčo sandorių sudarymo metu turėjo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, kurių reikalavimo teisės yra teismo patvirtintos ieškovo UAB „Adreka“ bankroto byloje. Teismas, susipažinęs su ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentų turiniu, nustatė, kad BUAB „Adreka“ kreditoriai (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Šiaulių Rymonta“, DS SmithPolska S.A. Vilniaus filialas, MINIPAL s.r.l., AB „Panevėžio statybos trestas“, UAB „Reprodukcijos spalvos“, Rigas DZIRNAVNIEKS, AB „Vievio paukštynas“) ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą.

Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus 2008 m. rugpjūčio 31 d., 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, sprendė, kad pirmos laidavimo sutarties sudarymo metu (2008 m. rugsėjo 11 d.) UAB „Adreka“ finansinė būsena atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje reglamentuotą įmonės nemokumo sąvoką. Teismas pažymėjo, kad 2008 m. gruodžio 31 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, UAB „Adreka“ trumpalaikiai įsipareigojimai bei per vienerius metus mokėtinos sumos viršijo pusę įmonės balanse įrašyto turto vertės, kas rodo UAB „Adreka“ faktišką nemokumą. Teismas nustatė, jog 2009 metais UAB „Adreka“ finansinė būklė blogėjo, teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje iškelti UAB „Adreka“ bankroto bylą konstatuota, kad UAB „Adreka“ balansinė turto vertė – 9 687 438 Lt, finansiniai įsipareigojimai kreditoriams – 9 046 880 Lt, 2010 metais įmonė patyrė 870 918 Lt nuostolį, pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 3 184 193,33 Lt.

Teismas, nustatęs, kad UAB „Didriestė“ ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu jau buvo nemoki, tai, kad ji akivaizdžiai tuo metu jau nebegalėjo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, bei įvertinęs ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, tai jog ginčijamomis laidavimo sutartimis UAB „Adreka“ prisiėmė neatlygintinai įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu solidariai su nemokia įmone (UAB „Didriestė“), vadovaudamasis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi, 35 straipsniu, padarė išvadą, jog tokiu būdu buvo perkeltos nemokios (vėliau bankrutavusios) įmonės prievolės UAB „Adreka“ ir pažeistos UAB „Adreka“ kreditorių teisės.

Pasisakydamas dėl UAB „Adreka“ privalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius, teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, o taip pat šalių atstovų paaiškinimai nepatvirtina, jog ginčijamas laidavimo sutartis ieškovas privalėjo sudaryti pagal įstatymus, teismų sprendimus, preliminarias ar kitas sutartis, ar dėl atitinkamų faktinių aplinkybių, todėl sprendė, kad ginčijamų sandorių UAB „Adreka“ neprivalėjo sudaryti.

Teismas, įvertinęs tai, kad byloje nepaneigtos ieškovo nurodytos aplinkybės, jog UAB „Adreka“ ir UAB „Didriestė“ vadovai buvo artimi giminaičiai, be to, įmonės direktorius R. R. pasirašinėjo sutartis ir UAB „Didriestė“, ir UAB „Adreka“ vardu, buvo siejami bendro verslo, o ir ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos su tikslu gelbėti bendrą verslą, padarė išvadą, kad UAB „Adreka“ vadovui neabejotinai turėjo būti žinoma UAB „Didriestė“ finansinė padėtis ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu ir jis turėjo elgtis apdairiai, suvokti, jog dėl naujai prisiimamų finansinių įsipareigojimų už nemokios įmonės įsiskolinimus sumažės UAB „Adreka“ verslo partnerių (bankroto byloje tapusių kreditoriais) galimybės atgauti skolas ir tuo gali būti pažeisti jų interesai, nes tarp prisiimtų UAB „Adreka“ įsipareigojimų bei gaunamos iš to naudos yra akivaizdi disproporcija, priešingumas pelno siekiančios įmonės veiklos tikslams (CK 6.67 str. 4 p., CPK 182 str. 5 p.).

Teismas konstatavo, kad atsakovas žinojo, jog nemoki įmonė prievolių pagal dvi lizingo, išperkamosios nuomos, įsiskolinimo mokėjimo sutartis neįvykdys ir atsakovas turės reikalavimo teisę į ieškovą, todėl ginčijamos laidavimo sutartys iš esmės buvo nemokios įmonės skolų perkėlimas UAB „Adreka“, kuri taip pat jau buvo faktiškai nemoki, todėl ir atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB negali būti laikomas sąžininga ginčijamų sandorių šalimi.

Teismas, nustatęs, kad pagal bylos duomenis apie ginčijamus sandorius, galimai pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, ieškovas (įmonės bankroto administratorius) tikėtinai turėjo sužinoti ar sužinojo iki 2011 m. lapkričio 30 d., t.y. tuomet kai bankroto administratorius, pasibaigus teismo nustatytam 40 dienų terminui finansiniams reikalavimams pareikšti, pagal kreditorių pareikštus reikalavimus bei įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus sudarė ir pateikė teismui tvirtinti įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, sprendė, kad ieškinys pareikštas praleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, tačiau pažymėjo, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, bet atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties.

Teismas, nustatęs, kad Kauno apygardos teismo nutartimis patvirtinti ieškovo kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma yra 10 317 371,39 Lt, o BUAB „Adreka“ įsipareigojimai pagal ginčijamas laidavimo sutartis yra 445 468,25 Lt, konstatavo, kad šia suma sumažinus finansinius reikalavimus BUAB „Adreka“, atitinkamai padidėtų kitų jos kreditorių galimybės patenkinti proporcingai didesnę jų finansinių reikalavimų dalį iš bankrutavusios įmonės turto (ĮBĮ 35 str.).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal ginčijamus sandorius UAB „Adreka“ buvo prisiėmusi įsipareigojimus už kitą nemokią, vėliau bankrutavusią įmonę, tačiau šie įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, bei vadovaudamasis CK 6.66 straipsnio 4 dalimi, 6.145 straipsniu padarė išvadą, jog pripažinus ginčo laidavimo sutartis negaliojančiomis, šalys turi būti grąžinamos į pirminę padėtį, tokiu būdu patenkinant BUAB „Adreka“ teisėtus kreditorių reikalavimus ir pašalinant jų teisių pažeidimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą, taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo prijungti prie nagrinėjamos bylos naujus kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nesiaiškino aplinkybių, kad ieškovas praleido ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies punkte nustatytą 6 mėnesių terminą ieškiniui pareikšti ir jo atnaujinti neprašė. Pažymėjo, kad ieškovo bankroto administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo 2011 m. rugsėjo 18 d., todėl ieškinį galėjo pateikti iki 2012 m. kovo 18 d., tačiau ieškinį pateikė tik 2013 m. vasario 20 d.

2. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties, nors ir prašymas dėl ieškinio senaties taikymo aiškiai procesiniuose dokumentuose nebuvo išreikštas, bet apie jį procesiniuose dokumentuose buvo minima.

3. Teismas netinkamai nustatė nagrinėjimo dalyką ir peržengė ieškinio ribas, netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, nes pareikštu ieškiniu ieškovas siekė ne savo pažeistų interesų gynimo, o tik ginčo laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Pažymėjo, jog pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.

4. Teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl atleidimo nuo įrodinėjimo, nes įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 2 d. nutarčiai, kuria patvirtintas atsakovo 11 187,56 Lt dydžio finansinis reikalavimas, kildinamas iš atsakovo ginčijamų laidavimo sutarčių, ieškovo bankroto byloje ieškovas šios aplinkybės neginčijo ĮBĮ nustatyta tvarka ir terminais.

5. Teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, suformuotas CK 6.193 straipsnyje bei nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177-185 str.). Teismas nevertino ir netyrė aplinkybių, kurių pagrindu buvo sudarytos pagrindinės sutartys, nes laidavimas yra šalutinė prievolė ir pirmiausiai reikia išsiaiškinti pagrindinės prievolės ir su jų sudarymu susijusias aplinkybes.

6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos įstatyme nustatytos sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

7. Teismas, pasisakydamas dėl actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus teisių pažeidimo – egzistavimo, nesiaiškino, kokio konkretaus dydžio finansinius įsipareigojimus, sudarydamas ginčijamus sandorius prisiėmė ieškovas ir ar jis turėjo turto įsipareigojimams vykdyti. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo nustatyti, kad sudarius ginčijamus sandorius sumažėjo ar nebeliko realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriais bei, kad ieškovas buvo nemokus. Laidavimo sutarties sudarymo faktas savaime nereiškia kreditoriaus teisių pažeidimo CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme.

8. Teismas neišaiškino ir nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančios actio Pauliana sąlygų nustatymą ir įrodymų vertinimą. Teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, neatsižvelgė į šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos tinkamą paskirstymą, netyrė ir nevertino atsakovo ir ieškovo elgesio ginčijamų sandorių sudarymo metu, skolos dydžio pagal ginčijamus sandorius buvimo jų sudarymo metu. Teismo nurodytas turto sumažėjimo nustatymas, net ir esant skolininko nesąžiningumo prezumpcijai, nesudaro pagrindo konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo.

9. Teismo išvada, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Adreka“ buvo nemoki, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais, nes teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis dėl ieškovo finansinės būklės rodiklių ginčijamų sandorių sudarymo metu. Ieškovui sudarius ginčijamus sandorius, jo mokumas nepakito, ieškovas turėjo pakankamai turto iš laidavimo sandorių kylantiems įsipareigojimams įvykdyti, laidavimo sutartimis ieškovas prisiėmė papildomus įsipareigojimus, nesuteikdamas pirmenybės vienam iš kreditorių. Ieškovui sudarius ginčo laidavimo sutartis, tiek ieškovas, tiek UAB „Didriestė“, kuri glaudžiai bendradarbiavo su ieškovu, plėtė kartu verslą, galėjo vykdyti bendrą veiklą, turėjo galimybę tęsti veiklą, naudotis atsakovo suteiktu finansavimu ir gaunamomis iš to pajamomis.

10. Teismo išvada dėl ieškovo ir atsakovo nesąžiningumo yra nepagrįsta, nes pagal bylos duomenis negalima teigti, kad, sudarydamas laidavimo sutartis, laiduotojas veikė nesąžiningai ir siekė pakenkti savo paties verslui. Nei vienoje iš laidavimo sutarčių nuostatoje nėra nustatyta imperatyvumo tiek iš atsakovo pusės – domėtis ieškovo veikla, tiek iš ieškovo pusės – pateikti duomenis apie pastarosios finansinę padėtį.

11. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamų sandorių sudaryti skolininkas neprivalėjo, nes ginčijami sandoriai sudaryti iki UAB „Didriestė“ ir UAB „Adreka“ bankroto bylų iškėlimo ir ginčijamų sandorių sudarymas atitiko sutarčių šalių valią bei neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms ir nepažeidė kitų kreditorių interesų.

12. Teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 8 455 Lt žyminio mokesčio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011, pateiktą išaiškinimą, tokio pobūdžio reikalavimas kvalifikuotinas neturtiniu, todėl negali būti apmokestinamas 8 455 Lt žyminiu mokesčiu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovo BUAB Adreka“ bankroto administratoriaus UAB Kauno įmonių restruktūrizavimo centro įgaliotas asmuo prašo apeliacinės instancijos teismui, nusprendus dėl galimybės taikyti ieškinio senaties terminą apeliacinėje instancijoje, bei konstatavus, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, atnaujinti ieškinio senaties terminą, Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas sprendime aiškiai nurodė dėl kokių priežasčių netaikė ieškinio senaties, nurodė aiškius motyvus, paaiškinančius kaip laidavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis apgina ieškovo kreditorių teises, tinkamai taikė materialines teisės normas.

2. Teismas tinkamai išaiškino ginčijamų laidavimo sutarčių reikšmę, ieškinio dalyką bei ginčijamų sandorių įtaką ieškovo kreditorių teisių pažeidimams.

3. Apelianto argumentas, kad teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl atleidimo nuo įrodinėjimo, yra nepagrįstas, nes Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtintas atsakovo finansinis reikalavimas yra kilęs iš lizingo sutarčių, sudarytų tarp ieškovo ir atsakovo ir šios lizingo sutartys neturi jokio ryšio su ginčijamomis laidavimo sutartimis.

4. Teismas pagrįstai sprendė, kad sudarius ginčijamus sandorius, kurių ieškovas neprivalėjo sudaryti, buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės, nes BUAB „Adreka“ įsipareigojimai pagal ginčijamas laidavimo sutartis yra 445 468,25 Lt, o šia suma sumažinus finansinius reikalavimus BUAB „Adreka“ atitinkamai padidėtų kitų jos kreditorių galimybės patenkinti proporcingai didesnę jų finansinių reikalavimų dalį iš bankrutuojančios įmonės turto.

5. Teismas, įvertinęs 2008 m. rugpjūčio 31 d., 2008 m. gruodžio 31 d. balanso ir 2008 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis pagrįstai konstatavo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas ir UAB „Didriestė“ buvo nemokūs, prieš sudarant ginčijamus sandorius apeliantas buvo tinkamai informuotas apie ieškovo ir trečiojo asmens finansinius rodiklius, jų pajėgumą, žinojo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus ir turėjo suprasti, kad papildomų ieškovui ir nesusijusių su ieškovo verslu įsipareigojimų prisiėmimas pagal ginčijamus sandorius sumažins jau esamų ieškovo kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš ieškovo turto.

6. Teismo išvada dėl ieškovo ir atsakovo nesąžiningumo yra pagrįsta, nes ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis buvo sunki, ieškovas buvo nemokus, šias aplinkybes turėjo žinoti ir suprasti ieškovo vadovas. Pažymėjo, kad ieškovo vadovas turėjo suprasti, kad neatlygintinis laidavimo sutartimis papildomų įsipareigojimų prisiėmimas apsunkins esamų kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą iš ieškovo turto. Be to, ieškovo vadovas privalėjo suprasti, kad UAB „Didriestė“ savo įsipareigojimų pagal lizingo sutartis atsakovui neįvykdys ir ieškovui teks savo lėšomis padengti apeliantui UAB „Didriestė“ skolas, nes ieškovo ir UAB „Didriestė“ vadovai buvo artimi giminaičiai.

Šalies argumentai

7. Ieškovo teigimu, atsakovas netinkamai įgyvendinęs savo teises dėl ieškinio senaties taikymo pirmosios instancijos teisme, prarado galimybę šią savo teisę įgyvendinti apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir teisingai nustatė turinčias reikšmės faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusius tarp šalių ginčus, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį patenkinti, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nustatė, jog nuo 2000m. balandžio 19 d. iki 2007 m. kovo 2 d. UAB „Adreka“ pavadinimas buvo R. R. įmonė „Jungtinis duonos centras“, nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. - UAB „Jungtinis duonos centras“. Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „Adreka“ 2008 m. rugsėjo 11 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. birželio 17 d. laidavimo sutartimis Nr. LT078746/L, Nr. LT064651/L, Nr. LT082807/L, Nr. LT064758/L-1, sudarytomis su „Swedbank lizingas“, UAB, prisiėmė laidavimo įsipareigojimą, kuriuo buvo užtikrintas UAB „Didriestė“ įsipareigojimų „Swedbank lizingas“, UAB, prisiimtų lizingo sutartimi Nr. LT078746 dėl betarės miltų talpyklos su papildoma įranga, su visais jos papildymais ir pakeitimais, išperkamosios nuomos sutartimi Nr. LT064651 dėl žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), su visais jos papildymais ir pakeitimais, įsiskolinimų mokėjimo sutartimi Nr. LT082807 su visais jos papildymais ir pakeitimais, lizingo sutartimi Nr. LT064758 dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), su visais jos papildymais ir pakeitimais, tinkamas įvykdymas. Laidavimo sutartimis UAB „Adreka“ įsipareigojo atsakyti bankui kaip solidarią prievolę turintis bendraskolis, jei UAB „Didriestė“ bankui neįvykdytų visos ar dalies prievolės pagal minėtas sutartis. UAB „Adreka“ laidavimo sutartimis įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas UAB „Didriestė“. Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi UAB „Adreka“ iškelta bankroto byla dėl nemokumo ir negalėjimo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus „Swedbank lizingas“, UAB neginčijamas finansinis reikalavimas 11 187,56 Lt sumai. Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi UAB „Adreka“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. UAB „Didriestė“ neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal minėtas sutartis, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi UAB „Didriestė“ iškėlus bankroto bylą, 2013 m. sausio 11 d. bankroto byloje priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos ir BUAB „Didriestė“ išregistravus iš Juridinių asmenų registro, „Swedbank lizingas“, UAB prašė patvirtinti 445 468,25 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, kildindamą iš minėtų laidavimo sutarčių, UAB „Adreka“ bankroto byloje. Nagrinėjamo ginčo atveju BUAB „Adreka“ bankroto administratorius ginčija laidavimo sutartis actio Pauliana pagrindu, argumentuodamas, kad laidavimo sutartimis buvo pažeistos UAB „Adreka“ kreditorių teisės, o taip pat egzistuoja ir kitos actio Pauliana sąlygos, todėl laidavimo sandoriai pripažintini negaliojančiais.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčo sandorių sudarymo metu UAB „Adreka“ turėjo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, kurių reikalavimo teisės yra teismo patvirtintos UAB „Adreka“ bankroto byloje, ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Adreka“, UAB „Didriestė“ buvo faktiškai nemokios, UAB „Didriestė“ ginčijamų sandorių sudarymo metu nebegalėjo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, bei įvertinęs ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, tai jog ginčijamomis laidavimo sutartimis UAB „Adreka“ prisiėmė neatlygintinai įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu solidariai su nemokia įmone (UAB „Didriestė), vadovaudamasis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi, 35 straipsniu, padarė išvadą, jog tokiu būdu buvo perkeltos nemokios (vėliau bankrutavusios) įmonės prievolės UAB „Adreka“ ir pažeistos UAB „Adreka“ kreditorių teisės. Teismas sprendė, kad UAB „Adreka“ vadovui neabejotinai turėjo būti žinoma UAB „Didriestė“ finansinė padėtis ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu ir jis turėjo elgtis apdairiai, suvokti, jog dėl naujai prisiimamų finansinių įsipareigojimų už nemokios įmonės įsiskolinimus mažėja UAB „Adreka“ kreditorių galimybės atgauti skolas ir tuo gali būti pažeisti jų interesai. Teismas konstatavo, kad „Swedbank lizingas“, UAB taip pat negali būti laikomas sąžininga ginčijamų sandorių šalimi. Pažymėjo, kad ginčijamų sandorių UAB „Adreka“ neprivalėjo sudaryti. Teismas, nurodęs, kad ieškinys pareikštas praleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties. Teismas konstatavo, kad 445 468,25 Lt suma sumažinus finansinius reikalavimus BUAB „Adreka“, atitinkamai padidėtų kitų jos kreditorių galimybės patenkinti proporcingai didesnę jų finansinių reikalavimų dalį iš bankrutavusios įmonės turto, todėl pripažinus ginčo laidavimo sutartis negaliojančiomis, šalys bus grąžinamos į pirminę padėtį ir taip bus patenkinti teisėti kreditorių reikalavimai, nes bus pašalinti jų teisių pažeidimai. Nustačius visų sandorių negaliojimo actio Pauliana sąlygų egzistavimą, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus patenkino.

Dėl įrodymų priėmimo į bylą

Apeliantas „Swedbank lizingas“, UAB kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo, kuriuo prašo prie bylos prijungti priedą Nr. 2 prie išperkamosios nuomos sutarties Nr.LT047005, 2007 m. lapkričio 21 d. sudarytą tarp UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Jungtinis duonos centras“, įmokų grafikus Nr.LT047005, 2007 m. lapkričio 26 d. sutartį Nr. LT047005-1 dėl teisių ir pareigų pagal išperkamosios nuomos sutartį perleidimo, sudarytą tarp UAB „Hansa lizingas“, UAB „Jungtinis duonos centras“ ir UAB „S&R Building“, įmokų grafikus Nr. LT064651, išperkamosios nuomos sutarties bendrąsias sąlygas, 2007 m. lapkričio 26 d. susitarimą dėl turto statybos darbų finansavimo, sudarytą tarp UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „S&R Building“, 2007 m. lapkričio 26 d., 2007 m. gruodžio 5 d., 2008 m. sausio 7 d., 2008 m. vasario 20 d. susitarimus dėl avanso, reikalingo turto statybos darbams atlikti, išmokėjimo, sudarytą tarp UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „S&R Building“, įmokų grafikus Nr. LT064758, Nr. LT064758, 2008 m. kovo 5 d. susitarimą dėl turto vertės didinimo, sudarytą tarp UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „S&R Building“, priedą Nr. 8 prie lizingo sutartis Nr. LT064758, 2009 m. birželio 17 d. sudarytą tarp UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Didriestė“ bei 2013 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išrašą apie UAB „S&R Building“ su istorija. Nurodė, kad įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nes teismas ex officio nusprendė dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti ir dėl aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėjamos teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme.

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais įrodymais, pažymi, kad 2007 m. lapkričio 26 d. susitarimo dėl avanso, reikalingo turto statybos darbams atlikti, išmokėjimo, sudaryto tarp UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „S&R Building“ kopija jau buvo pateikta į bylą anksčiau (I t., b. l. 27), todėl nėra tikslinga pakartotinai jos priimti į bylą. Įvertinusi apelianto prašymo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas nepagrindė, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Deklaratyvaus pobūdžio teiginys, jog šių naujų įrodymų pateikimo poreikis atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokios būtinybės nepagrindžia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad jame esantys duomenys neturi sąsajumo su įrodinėjimo dalyku nagrinėjamoje byloje, todėl apelianto su apeliaciniu skundu pateikiami ir prašomi priimti įrodymai nepriimtini į bylą ir grąžintini jį padavusiam asmeniui (CPK 314 str.).

Dėl actio Pauliana instituto

Sandoris ginčijamas CK 6.66 straipsnio tvarka, o actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos nurodytos sąlygos egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-25/2012).

Dėl ieškinio senaties ir jos taikymo apeliacinės instancijos teisme

Byloje keliamas klausimas, ar ieškovo ginčijami laidavimo sandoriai sudaryti su atsakovu, nepažeidžia ieškovo kreditorių interesų, t. y. sandoriai ginčijami CK 6.66 straipsnio pagrindu. Prieš vertinant sandorių sudarymo aplinkybes ir sprendžiant jų galiojimo klausimą, būtina įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagal bylos duomenis apie ginčijamus sandorius, galimai pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, ieškovą atstovaujantis bankroto administratorius tikėtinai turėjo sužinoti ar sužinojo iki 2011 m. lapkričio 30 d., t.y. tuomet kai bankroto administratorius, pasibaigus teismo nustatytam 40 dienų terminui finansiniams reikalavimams pareikšti, pagal kreditorių pareikštus reikalavimus bei įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus sudarė ir pateikė teismui tvirtinti įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad įmonės bankroto administratorius praleido terminą ieškiniui CK 6.66 straipsnio tvarka pareikšti, tačiau atsakovui neprašant taikyti ieškinio senaties, teismas vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino nagrinėjamu atveju netaikė.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d.,1.131 str. 1 ir 2 d.).

Šiuo atveju byloje actio Pauliana ieškinio senaties terminas aiškinamas atsižvelgiant į bankroto santykių specifinį teisinį reguliavimą, nes ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu pareiškė BUAB „Adreka“ bankroto administratorius. ĮBĮ įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme bei nustato, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų, apie šių sandorių sudarymą, gavimo dienos (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).

Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog apie sandorį, galimai pažeidžiantį bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, ieškovas (įmonės bankroto administratorius) tikėtinai turėjo sužinoti ar sužinojo iki 2011 m. lapkričio 30 d., t.y. tuomet kai bankroto administratorius, pasibaigus teismo nustatytam 40 dienų terminui finansiniams reikalavimams pareikšti, pagal kreditorių pareikštus reikalavimus bei įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus sudarė ir pateikė teismui tvirtinti įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Taigi, nesant byloje kitų įrodymų, teismas sprendė, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti iki kreipimosi į teismą dėl įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo dienos. Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas šią faktinę aplinkybę nustatė netinkamai. Byloje nėra BUAB „Adreka“ dokumentų perdavimo – priėmimo akto bei dokumentų perėmimo akto, patvirtinančio, kad apie ginčijamų sandorių sudarymą BUAB „Adreka“ bankroto administratorius sužinojo iki 2011 m. lapkričio 30 d. Ieškinio senaties terminas priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši – atsiranda nuo tos dienos, kurią administratorius sužinojo apie įmonės sandorius. Minėta, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte administratoriaus sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013).

Į bylą pateiktas atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB 2012 m. rugpjūčio 24 d. pareiškimas Nr. SL-SR/12-6368 dėl finansinių reikalavimų padidinimo 441 829,59 Lt sumai, adresuotas BUAB „Adreka“ bankroto administratoriui UAB Kauno įmonių restruktūrizavimo centrui, patvirtina aplinkybę, kad BUAB „Adreka“ bankroto administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo ne anksčiau kaip 2012 m. rugpjūčio 24 d. Byloje nustačius, jog ieškovas į teismą dėl minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais kreipėsi 2013 m. vasario 20 d., nėra pagrindo konstatuoti, kad jis praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Todėl apeliaciniam teismui net pripažinus, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, tačiau dėl svarbių priežasčių, pažeistoji teisė turi būti ginama, ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

Atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes bei siekiant užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir ieškovo, bankrutuojančios įmonės kreditorių teises bei galimybes ginti savo pažeistus interesus, ir sudaryti prielaidas išsamiai ištirti visas actio Pauliana taikymo sąlygas ir teisingai išspręsti ginčą iš esmės, pripažįstama, jog ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl 2008 m. rugsėjo 11 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. birželio 17 d. ieškovo UAB „Adreka“ ir atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB (ankstesnis pavadinimas – UAB „Hanza lizingas“) sudarytų laidavimo sutarčių Nr. LT078746/L, Nr. LT064651/L, Nr. LT082807/L, Nr. LT064758/L-1 pripažinimo negaliojančiais nebuvo praleistas.

Apeliantas teigia, kad teismas nesiaiškino aplinkybių, kad ieškovas praleido ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies punkte nustatytą 6 mėnesių terminą ieškiniui pareikšti ir jo atnaujinti neprašė. Pažymėjo, kad ieškovo bankroto administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo 2011 m. rugsėjo 18 d., todėl ieškinį galėjo pateikti iki 2012 m. kovo 18 d., tačiau ieškinį pateikė tik 2013 m. vasario 20 d. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir atkreipia dėmesį, jog pats apeliantas painioja skirtingas ginčo teisiniams santykiams taikytinas normas.

Actio Paulina pagrindu reiškiamo ieškinio vienerių metų senaties terminas nustatytas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje. Tuo tarpu ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas nustatė bankroto administratoriui pareigą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Taigi, išanalizavus šios normos turinį matyti, jog minimas trumpesnis 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo.

Pagal CPK 312 straipsnio nuostatas apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, įskaitant reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Nagrinėjamu atveju ieškovo BUAB „Adreka“ bankroto administratorius UAB Kauno restruktūrizavimo centras ginčija 2008 m. rugsėjo 11 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. birželio 17 d. laidavimo sutartis. Įmonės administratorius, gindamas BUAB „Adreka“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių interesus (kai kurie iš jų buvo ir ginčijamo sandorio sudarymo metu (I t., b.l. 63-65, 126-130, Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 30 d. d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1609-582/2011), teikė ieškinį kaip kreditorius bendrąja prasme, nurodydamas, kad ginčijami sandoriai pažeidžia visų kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008m. birželio 9d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Bankrutuojančios įmonės administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka atstovauja tiek pačios bankrutuojančios įmonės, tiek ir visų jos kreditorių interesus ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto pagrindu turi teisę prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003), atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes laikytina, jog pirmoji iš actio Pauliana taikymo sąlygų (kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė), nagrinėjamu atveju egzistuoja.

Ginčas tarp bylos šalių kilo nustatant, ar ginčijamais 2008 m. rugsėjo 11 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. birželio 17 d. laidavimo sandoriais buvo pažeistos BUAB „Adreka“ kreditorių teisės.

Bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškiniu ginčijamais sandoriais buvo pažeistos BUAB „Adreka“ kreditorių teisės ir įmonės administratorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Taigi, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo kreditorių teisių pažeidimo faktą sudarius ginčo sandorius ir šias išvadas padarė įvertinęs BUAB „Adreka“ bankroto administratoriaus pateiktas UAB „Adreka“ finansines ataskaitas, kitus byloje esančius ieškovo finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus, kurie pirmosios instancijos teismo manymu, pagrindžia UAB „Ardeka“ buvus faktiškai nemokia ginčo sandorių sudarymo metu bei kitas sandorių sudarymo aplinkybes, tai jog ginčijamomis laidavimo sutartimis UAB „Adreka“ prisiėmė įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu solidariai su nemokia įmone, tokiu būdu perkeliant nemokios, vėliau bankrutavusios įmonės, prievoles UAB „Adreka“, tokiu būdu sumažinant UAB „Adreka“ kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą iš ieškovo turto. Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis dėl ieškovo finansinės būklės rodiklių ginčijamų sandorių sudarymo metu, teismo išvada, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Adreka“ buvo faktiškai nemoki, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Apelianto nuomone, ieškovui sudarius ginčijamus sandorius, jo mokumas nepakito, ieškovas turėjo pakankamai turto iš laidavimo sandorių kylantiems įsipareigojimams įvykdyti, laidavimo sutartimis ieškovas prisiėmė papildomus įsipareigojimus, nesuteikdamas pirmenybės vienam iš kreditorių. Ieškovui sudarius ginčo laidavimo sutartis, tiek ieškovas, tiek UAB „Didriestė“, kuri glaudžiai bendradarbiavo su ieškovu, plėtė kartu verslą, galėjo vykdyti bendrą veiklą, turėjo galimybę tęsti veiklą, naudotis atsakovo suteiktu finansavimu ir gaunamomis iš to pajamomis. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais.

Bylos medžiaga patvirtina, jog BUAB „Adreka“ nemokumas buvo nustatytas Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1609-109/2011, tačiau tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, jog ginčo sandoriais nebuvo pažeisti įmonės bei jos kreditorių interesai, kadangi CK 6.66 straipsnis nereikalauja, jog įmonės nemokumas ginčijamo sandorio sudarymo metu būtų teisiškai konstatuotas, todėl siekiant nuginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu, pakanka nustatyti faktinį įmonės nemokumą, sandorio sudarymo metu. Įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t. y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą actio Pauliana prasme, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Nagrinėjamu atveju nustatant, ar ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo faktiškai nemokus, svarbus duomenų, pagrindžiančių įmonės finansinių prievolių mastą ir jų vykdymą ginčijamų sandorių sudarymo metu, vertinimas. Sprendžiant dėl UAB „Adreka“ faktinio nemokumo ginčijamų sandorių sudarymo metu, t. y. 2008 m. rugsėjo 11 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. gegužės 15 d. bei 2009 m. birželio 17 d., svarbus aplinkybių dėl įmonės finansinės padėties, prievolių masto ir jų (ne)vykdymo ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu aiškinimas ir byloje esančių įrodymų vertinimas.

Ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė UAB „Adreka“ balansą už 2008, 2009 metus, UAB „Adreka“ sąskaitų apyvartos žiniaraštį 2008 m. rugpjūčio 31 d., 2008 m. rugpjūčio 31 d. balansą, atsakovas - UAB „Adreka“ balansą už finansinės atskaitomybės laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. Šiuo balansu atsakovas siekė įrodyti, jog 2008 m. rugsėjo 11 d., 2008 m. lapkričio 25 d., t.y. šių ginčijamų sandorių sudarymo momentu ieškovas nebuvo nemokus ir turėjo pakankamai turto įsipareigojimams įvykdyti (I t., b.l. 79-82). Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. rugpjūčio 31 d., 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „Adreka“ balansai turėjo atsakyti į klausimą, ar bendrovė buvo faktiškai nemoki ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu (I t., b.l. 42-43). Ieškovo 2008 m. rugpjūčio 31 d. balanse nurodyta, kad ieškovas laikotarpiu 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. turėjo 17 384 255 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 10 740 Lt (I t., b.l. 174-175). Iš ieškovo 2008 m. rugpjūčio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos suvestinės matyti, kad ieškovas šiuo laikotarpiu patyrė 71 528 Lt nuostolių (I t., b. l. 176). Ieškovo balanse už 2008 metus nurodyta, kad per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų suma buvo 5 796 060 Lt, kai tuo tarpu nuosavo turto suma buvo 10 394 284 Lt (I t., b.l. 42-43). Iš ieškovo pelno (nuostolių) ataskaitos už 2008 metus matyti, kad ieškovas per 2008 metus patyrė 257 449 Lt nuostolių. Taigi, ieškovo galimybės atsiskaityti su kreditoriais mažėjo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2009 ūkiniais metais ieškovo veiklos rezultatai blogėjo, t. y. ieškovas turėjo 11 307 202 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 6 973 171 Lt, bendrovė patyrė 1 472 089 Lt nuostolių (I t., b. l. 44-45). Iš ieškovo pateiktų duomenų (I t., b. l. 98-102), nustatyta, jog ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu ieškovas turėjo 1 713 444,64 Lt prekybos skolų, 680 774,02 Lt mokėtinų mokesčių, o Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, pagal pateiktas deklaracijas ir kitus mokesčių apskaičiavimo dokumentus bei mokesčių apskaitos duomenimis, UAB „Adreka“ 2008 m. rugsėjo 11 d. turėjo 290 953,29 Lt mokestinės nepriemokos valstybės, savivaldybės biudžetams (b. l. 177). Nors apeliantas teigia, jog atsakovo pateiktas į bylą 2008 m. birželio 30 d. UAB „Adreka“ balansas paneigia buvus ieškovo nemokumo būseną, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši atsakovo pateikta juridinė – finansinė ataskaita buvo sudaryta atsakovo užsakymu, todėl vertintina kritiškai atsižvelgiant į aukščiau nustatytus UAB „Adreka“ finansinius rodiklius sandorių sudarymo metu.

Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis jau buvo pasiekusi faktinio nemokumo būseną. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentas, kad iš esmės ginčijami sandoriai atitiko įprastą verslo praktiką, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog tokie sandoriai (kai verslo subjektai tokiu būdu (kai laiduojama už kito asmens prievolę), iš esmės yra teisėti ir verslo santykiuose įprasti, tačiau, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamų sandorių teisėtumas neabejotinai turi būti įvertintas įmonės kreditorių interesų gynimo kontekste. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo kreditorių interesų pažeidimą, nustatęs, kad UAB „Adreka“ ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu jau buvo faktiškai nemoki, tai, kad UAB „Didriestė“ akivaizdžiai tuo metu jau nebegalėjo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, bei įvertinęs ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, tai jog ginčijamomis laidavimo sutartimis UAB „Adreka“ prisiėmė neatlygintinai įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu solidariai su nemokia įmone (UAB „Didriestė“), tokiu būdu perkeliant nemokios (vėliau bankrutavusios) įmonės prievoles UAB „Adreka“.

Laidavimas – vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70, 6.76 str.), kuriuo kreditoriui papildomai garantuojama, kad jo reikalavimas bus patenkintas. CK 6.81 straipsnis nustato laiduotojo solidarią atsakomybę, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų abu (skolininkas ir laiduotojas) kartu arba skyrium. Laiduotojui tenka pareiga atsakyti kreditoriui už skolininką, kai šis neįvykdo savo subjektinės pareigos prievolėje, t. y. įvykdyti sutartį visa apimtimi, jei laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.81 str. 3 d.). Taigi, laiduotojo prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymą ji užtikrina, todėl paprastai kreditoriaus reikalavimo teisė tokios prievolės pagrindu į laiduotoją atsiranda, kai pagrindinė prievolė neįvykdyta.

Neatlygintinis minėtų įsipareigojimų naštos perkėlimas UAB „Adreka“ sumažino pačios UAB „Adreka“ kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą iš ieškovo turto, nes ieškovo bankroto atveju visų kreditorių reikalavimai tenkinami proporcingai ir kuo daugiau įsipareigojimų turi bankrutuojanti įmonė, tuo mažesnė tikimybė kitiems kreditoriams atgauti savo skolas. Ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Adreka“ buvo faktiškai nemoki.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog, sudarius ginčijamus sandorius, faktiškai ieškovo turtinė padėtis nepasikeitė, t. y. nesumažėjo turto masė ir atitinkamai sumažėjo jo įsiskolinimai. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, aiškindamas kreditorių interesų pažeidimo kriterijų actio Pauliana kontekste, laikosi nuoseklios pozicijos, jog kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Apelianto teigimu, teismas negali pripažinti negaliojančiais tų sandorių, kurie jų sudarymo metu buvo nedraudžiami ir atitinkantys įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad skolininkas sandorio sudarymo metu turėjo įsipareigojimų kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įprastą verslo praktiką atitinkantys sandoriai siejami su tokiais sandoriais, kurie yra ar gali būti naudingi skolininkui ir jo kreditoriams, tai, pavyzdžiui sandoriai, kuriais skolininkas perleidžia nenaudojamus kilnojamuosius ir/ar nekilnojamuosius daiktus už rinkos kainą ir kt. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo sandoriais UAB „Adreka“ neįgijo nei piniginių lėšų, nei turto, reikalingo vykdyti įmonės veiklą. Atvirkščiai, šiais sandoriais UAB „Adreka“ prisiėmė neatlygintinai įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu solidariai su nemokia įmone (UAB „Didriestė), perkeliant nemokios (vėliau bankrutavusios) įmonės prievoles UAB „Adreka“. Ginčijamų sandorių sudarymas negali būti vertinamas kaip reali UAB „Adreka“ bankroto išvengimo išeitis ar įmonei naudingas sandoris, taigi sandoriai tuo pačiu negali būti vertinami, kaip atitinkantys įprastą verslo praktiką.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, sudarė ginčijamus sandorius, kuriais sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, nepagrįstai prisiimdamas UAB „Didriestė“ įsipareigojimus neatlygintinai atsakyti visu savo turtu solidariai su nemokia įmone (UAB „Didriestė), tokiu būdu perkeliant nemokios (vėliau bankrutavusios) įmonės prievoles UAB „Adreka“.

Dėl privalomumo sudaryti ginčijamus sandorius

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad UAB „Adreka“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų laidavimo sandorių. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, o taip pat šalių atstovų paaiškinimai nepatvirtina, jog ginčijamas laidavimo sutartis ieškovas privalėjo sudaryti pagal įstatymus, teismų sprendimus, preliminarias ar kitas sutartis, ar dėl atitinkamų faktinių aplinkybių.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamų sandorių sudaryti skolininkas neprivalėjo, nes ginčijami sandoriai sudaryti iki UAB „Didriestė“ ir UAB „Adreka“ bankroto bylų iškėlimo ir ginčijamų sandorių sudarymas atitiko sutarčių šalių valią bei neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms ir nepažeidė kitų kreditorių interesų. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu nelaikytini pagrįstais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, CK 6.66 straipsnio 1 dalies sąlyga „neprivalėjo“ reiškia neturėjimą teisinės prievolės sudaryti sandorį, o privalėjimas sudaryti sandorį – viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.); pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad apeliantas turėjo pareigą sudaryti ginčijamus sandorius. Lizingo sutarties Nr. LT078746 dėl betarės miltų talpyklos su papildoma įranga, su visais jos papildymais ir pakeitimais, išperkamosios nuomos sutarties Nr. LT064651 dėl žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), su visais jos papildymais ir pakeitimais, įsiskolinimų mokėjimo sutarties Nr. LT082807 su visais jos papildymais ir pakeitimais, lizingo sutarties Nr. LT064758 dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), su visais jos papildymais ir pakeitimais nuostatos, už kurių tinkamą įvykdymą laidavo ieškovas, nenustatė sąlygos, pagal kurią finansavimas suteikiamas gavus UAB „Adreka“ ar kito asmens laidavimą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog egzistavo teisinė pareiga sudaryti ginčo sandorius. Byloje nėra duomenų, kad dėl sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo UAB „Adreka“ būtų įsipareigojęs ar įpareigotas ginčijamomis laidavimo sutartimis prisiimti neatlygintinai įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu solidariai su nemokia įmone (UAB „Didriestė“), o tokių įrodymų atsakovas nepateikė ir į bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CK 6.66 str. 1 d., CPK 178, 185, 302, 314 str.).

Dėl šalių sąžiningumo

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs tai, kad byloje nepaneigtos ieškovo nurodytos aplinkybės, jog UAB „Adreka“ ir UAB „Didriestė“ vadovai buvo artimi giminaičiai, be to, įmonės direktorius R. R. yra pasirašęs sutartis ir UAB „Didriestė“, ir UAB „Adreka“ vardu, buvo siejami bendro verslo, o ir ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos su tikslu gelbėti bendrą verslą, padarė išvadą, kad UAB „Adreka“ vadovui neabejotinai turėjo būti žinoma UAB „Didriestė“ finansinė padėtis ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu ir jis turėjo elgtis apdairiai, suvokti, jog dėl naujai prisiimamų finansinių įsipareigojimų už nemokios įmonės įsiskolinimus mažėja UAB „Adreka“ verslo partnerių (bankroto byloje tapusių kreditoriais) galimybės atgauti skolas ir tuo gali būti pažeisti jų interesai, nes tarp prisiimtų UAB „Adreka“ įsipareigojimų bei gaunamos iš to naudos yra akivaizdi disproporcija, priešingumas pelno siekiančios įmonės veiklos tikslams, bei, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Adreka“ buvo faktiškai nemoki. Apeliantas nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog, sudarydamas laidavimo sutartis, laiduotojas veikė nesąžiningai ir siekė pakenkti savo paties verslui, kad nei vienoje iš laidavimo sutarčių nuostatų nėra nustatyta pareigos tiek iš atsakovo pusės – domėtis ieškovo veikla, tiek iš ieškovo pusės – pateikti duomenis apie pastarosios finansinę padėtį. Nurodyti apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Sutarčių sąlygos neatleidžia šalių nuo sąžiningumo principo laikymosi.

Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, pagrįstai sprendė, jog ieškovas nebuvo sąžiningas.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, taip pat kad sandorį sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų.

Kaip buvo minėta, actio Pauliana taikymui turi būti nustatyta visų šio ieškinio taikymui būtinų sąlygų visuma. Actio Pauliana instituto taikymui taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas - tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1, 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007).

Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Ieškovo atstovui reiškiant reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais, sudarytus pažeidžiant kreditorių interesus, tenka pareiga įrodyti, jog ieškovas, sudarydamas su atsakovu ginčijamus sandorius buvo nesąžiningas, nes žinojo, ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeis kreditorių teises.

Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenų visuma leidžia daryti išvadą apie nesąžiningus UAB „Adreka“ veiksmus. Kaip jau pažymėta, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo (skolininko) nemokumas buvo akivaizdi faktinė aplinkybė. UAB „Adreka“ laikytina nesąžininga ginčijamo sandorio šalimi, nes jos vadovui buvo žinoma apie faktinį įmonės, UAB „Didriestė“ nemokumą, turimus kitus UAB „Adreka“ kreditorius, tačiau nepaisant to sudarė ekonomiškai nenaudingą sandorį, prisiimdamas nemokios įmonės (UAB „Didriestė“) įsipareigojimus „Swedbank lizingas“, UAB. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad turtinės padėties sunkinimas, naujų įsipareigojimų prisiėmimas, turto perleidimas ir neatsiskaitymas su tiekėjais yra pakankamas pagrindas spręsti dėl atsakovų nesąžiningumo ir vengimo atsakyti už įmonės prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012).

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad nei vienoje iš laidavimo sutarčių nuostatoje nėra nustatyta pareigos tiek atsakovui domėtis ieškovo veikla, tiek ieškovui pateikti duomenis apie pastarosios finansinę padėtį, todėl atsakovas nelaikytinas nesąžininga sandorio šalimi. Viešai prieinamos informacijos duomenimis (http://www.swedbank.lt/lt/pages/apie/antriniu-imoniu-reorganizavimas) nustatyta, kad „Swedbank lizingas”, UAB yra finansų įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalintas į akcijas. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir laidavimo sutartyse nėra nustatyta atsakovui pareigos domėtis ieškovo veikla, pažymėtina, kad finansinės įstaigos „Swedbank lizingas“, UAB veiklą, teikiant finansinės nuomos (lizingo), finansinių laidavimų ir finansinių garantijų teikimo bei kitas paslaugas, reglamentuoja bendrosios sutarčių teisės normos ir atskiri teisės aktai. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visoms finansų įstaigoms – Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims ir užsienio valstybių finansų įstaigų padaliniams, kurie veikia Lietuvos Respublikoje ir verčiasi finansinių paslaugų, nustatytų šio Įstatymo 3 straipsnyje, teikimu Lietuvos Respublikoje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato ko kita. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Taigi bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdamas kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą. Pažymėtina, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 dalis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo bei šiuo aspektu įvertinusi apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl actio Pauliana sąlygų, būtų pažeidęs procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 185 str.). Dėl to apeliacinio skundo dalis dėl proceso teisės normų pažeidimo atmestina kaip nepagrįsta.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl atleidimo nuo įrodinėjimo, nes Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtinto atsakovo 11 187,56 Lt dydžio finansinį reikalavimą, kildinamą iš atsakovo ginčijamų laidavimo sutarčių, ieškovo bankroto byloje ir ieškovas šios aplinkybės neginčijo. Apelianto įsitikinimu, ieškovas privalėjo reikalavimą dėl ginčo laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareikšti tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo 11 187,56 Lt dydžio finansinio reikalavimo pagrįstumo, o ne po to, kai konstatuotas „Swedbank lizingas‘, UAB finansinio reikalavimo pagrįstumas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad UAB „Adreka“ bankroto byloje „Swedbank lizingas“, UAB prašė patvirtinti finansinį reikalavimą 12 700,06 Lt sumai, kurį sudarė 6 650,06 Lt debitorinis įsiskolinimas bei 6050 Lt papildomos išlaidos. Bankrutuojančios UAB „Adreka“ bankroto administratorius ginčijo „Swedbank lizingas“, UAB pareikštą 12 700,06 Lt dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Adreka“ bankroto byloje, kurį prašė atmesti. Bankroto administratorius nurodė, kad „Swedbank lizingas“, UAB kreditorinį reikalavimą kildina iš lizingo sutarčių Nr. LT025322, LT025064, LT026472, LT042523, LT069074, LT069156, LT031831, LT031832, LT031833, LT033826. Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus „Swedbank lizingas“, UAB 11 187,56 Lt finansinį reikalavimą BUAB „Adreka“ bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos 2012 m. vasario 2 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad šis atsakovo reikalavimas kilo iš tarp „Swedbank lizingas“, UAB ir UAB „Adreka“ sudarytų lizingo sutarčių. Ginčo dalykas buvo tai, ar lizingo davėjui susigrąžinus lizinguotą turtą ir pelningai jį pardavus, t.y. iš susigrąžinto turto pardavimo padengus visus nuostolius, apeliantas (lizingo gavėjas) privalo apmokėti minėtas sumas. Apeliacinio teismo nuomone, sąsajų tarp Kauno apygardos teismo jau patvirtinto reikalavimo ir nagrinėjamoje byloje vertinamų ginčo sutarčių, nenustatyta.

Viena iš aplinkybių, dėl kurios skundžiamą sprendimą apeliantas prašo panaikinti yra ta, kad teismas spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, apelianto vertinimu, netinkamai nustatė nagrinėjimo dalyką ir viršijo ieškiniu pareikštus reikalavimus, nes pareikštu ieškiniu ieškovas siekė ne savo pažeistų interesų gynimo, o tik ginčo laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Apelianto teigimu, pagal kasacinio teismo išaiškinimu, toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais.

Kreipdamasis į teismą, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 str.1 d. 2 p.). Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog bankrutuojančios UAB „Adreka“ administratorius, atstovaudamas tiek pačios bankrutuojančios įmonės, tiek ir visų jos kreditorių interesus, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiomis 2008 m. rugsėjo 11 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. birželio 17 d. ieškovo UAB „Adreka“ ir atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB laidavimo sutartis actio Pauliana pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, apsiribojo minėtų ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimu būtent CK 6.66 straipsnio kontekste. Teismas, išnagrinėjęs ginčą, pripažino negaliojančiais ginčijamus sandorius ir vadovaudamasis CK 6.145 straipsniu taikė restituciją, t.y. šalis grąžino į pirminę padėtį, buvusią prieš pažeidimą. Teismas sprendė, kad taip bus patenkinti teisėti kreditorių reikalavimai, nes bus pašalinti jų teisių pažeidimai, t.y. 445 468,25 Lt (BUAB „Adreka“ įsipareigojimai pagal ginčijamas laidavimo sutartis) suma sumažinus finansinius reikalavimus BUAB „Adreka“, atitinkamai padidės kitų jos kreditorių galimybės patenkinti proporcingai didesnę jų finansinių reikalavimų dalį iš bankrutavusios įmonės turto (ĮBĮ 35 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo pareikštas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu, neprašant taikyti restitucijos, nepatvirtina aplinkybės, kad ieškiniu ieškovas siekė ne actio Pauliana tikslo, o tik ginčo laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis. Tokiu būdu sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio teisės instituto tikslas, o tik priemonė atstatyti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį (atstatyti finansines galimybes). Teisėjų kolegijos nuomone, pripažinus sandorius negaliojančiais, teismas, atsižvelgdamas į CK 6.66 straipsnio nuostatas, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, turi teisę restitucijos klausimą spręsti ex officio. Sandorį pripažinus niekiniu ir negaliojančiu, turėtų būti taikoma restitucija (CK 1.80 str.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant restituciją, įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 str.). Pažymėtina, jog restitucija taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme numatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai įmonei (skolininkui) iškelta bankroto byla, teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį bankroto procese kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. Tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Dėl to ĮBĮ esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka.

Dėl nurodytų motyvų, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamus sandorius negaliojančiais dėl kreditorių teisių pažeidimo, pagrįstai ex officio sprendė klausimą dėl restitucijos taikymo, nes grąžinus sandorio šalis į pirminę padėtį, buvusią prieš pažeidimą, bus patenkinti teisėti kreditorių reikalavimai, nes bus pašalinti jų teisių pažeidimai, t.y. laidavimo sutartimis ginčijama 445 468,25 Lt suma sumažinus finansinius reikalavimus BUAB „Adreka“, atitinkamai padidės kitų jos kreditorių galimybės patenkinti proporcingai didesnę jų finansinių reikalavimų dalį iš bankrutavusios įmonės turto (ĮBĮ 35 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog ieškiniu ieškovas siekė tik pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškinio ribų peržengimo.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė 8 455 Lt dydžio žyminį mokestį. Apeliantas savo poziciją, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas neturtinis reikalavimas, grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-264/2011, pateiktu aiškinimu, kad tuo atveju, jeigu ieškiniu neprašoma priteisti lėšų, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis. Apeliantas atkreipė dėmesį, jog aptariamu atveju ieškovas siekia pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, taigi ginčas nėra tiesiogiai susijęs su turtu, todėl ieškovo pareikštas reikalavimas turėjo būti kvalifikuojamas kaip neturtinis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 1 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiuo kasacinio teismo plenarinės sesijos nutarimu apelianto cituota ankstesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika buvo iš dalies pakeista, todėl aptariamu atveju ji nėra aktuali. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto priteisė proporcinį žyminį mokestį.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ieškinį, laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, todėl tenkindamas ieškovo BUAB „Adreka“ ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliaciniam teismui apeliantas „Swedbank lizingas“, UAB pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Apeliaciniam teismui ieškovas BUAB „Adreka“ pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo ir jį pagrindžiančius įrodymus 1 500 Lt sumai.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,5 koeficientas. Ieškovo prašomos priteisti 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neviršija minėto koeficientą. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovui iš atsakovo priteistina 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui BUAB „Adreka“ (kodas 148100869) iš atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB (kodas 111568069) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Teisėjai Kazys KailiūnasDanguolė MartinavičienėDalia Višinskienė